11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apžvalga

11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas Autorius Epocha, srovė Kūriniai Veikėjai (vardai) Užuominos, citatos, trumpas turinys Martynas Mažvydas (Apie 1510 – 1563) Renesansas. Tautinė tapatybė Žmogaus ir visuomenės netobulumas Socialinis teisingumas Tikėjimas/ Dievas Pažinimas, švietimo svarba Kreipiamasi į žmones, raginant juos skaityti knygas, tikėti krikščioniškąjį Dievą, puoselėti gimtąją kalbą. „Broliai, seserys imkiat mani ir skaitykiat“ „Skaitykiat ir duokit ing rankas kiek vaiko, kaip žemaičio, taip lietuvinyko“ „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskiat. Visas velniuvas, deives apleiskiat“ „.Geresniai atmen arti, nent poterį byloti“ „Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti, Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti. Aitvars ir deives to negal padaryti. Bet ing peklos ugnį veikaus gal įsstumti.“ M. Daukša „Postilė“ Mikalojus Daukša (Tarp 1527 ir 1538 – 1613) Renesansas. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, XVI a. lietuvių raštijos, kontrreformacijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas, kunigas. Kilęs iš Kėdainių, ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas. 1595 m. iš lenkų kalbos išvertė „Katekizmą“ (Pirmoji LDK išleista lietuviška knyga). Meilė tėvynei Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Tvarkos idėja Tikėjimas/ Dievas Išmintis Gimtosios kalbos svarba Kalba iškeliama kaip didžiausia vertybė, o Bažnyčia – žmonių švietėjas. Nuogąstaujama dėl tautos išnykimo. „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ „Kalba yra bendras meeilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ „Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Jonas Radvanas (XVI a. vid – 1592) Renesansas. LDK poetas, evangelikas reformatas. Herojinis epas „Radvilijada“ Meilė tėvynei Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Asmuo ir gamta Tauta ir gamta Pasiaukojimas Heroizmas Asmuo istorijos/ politikos verpetuose Gamta – Lietuvos didybės simbolis Didiko patrioto, tėvynės gynėjo išaukštinimas LDK didybė, aukštinama gamta, valdovai. Supriešinama dabartis ir praeitis, norima stiprinti dabartį, parodoma, kad tik didinga tauta gali sukurti galingą valstybę. „Miegot ant šlovės svetimos – negarbinga“ „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė.“ „.Juk nuo Baltijos iki Juodosios valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia.“ „Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia. Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro.“ „Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai, jotvingiai – žmonės, mirties nebiją,.“ „.Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes.” Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 – 1640) Barokas. Vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius. „LEMTIES ŽAIDIMAI“ Eil. „Kristupui Levinijui“ Eil. „Telefui Likui“ Eil. „Janui Libinijui“ Eil. „Pauliui Kozlovijui“ Nėra aiškiai įvardintas, kalbama „mes“ vardu Lyrinis aš įvardintas, kalbama „mes“ vardu. Lyrinis aš įvardintas, kalbama I asmeniu. Stoiška asmenybės laikysena Žmogaus ir visuomenės netobulumas Žmogaus dora Saikas Mirtis/ Netvarumas Žmogaus lemtis Tikėjimas/ Dievas Dvasinio pasaulio turtingumas Savęs ieškojimas Teigiama, kad žmogus prieš laiką yra bejėgis, žmogus keičiasi, nestovi vietoje. „Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas: Greitai pasibaigs maloni jaunystė. Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai – Laikas nestovi.“ Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn. “Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal. Šitaip išlekia kamuolys, Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas: Čia jis siekia dangaus skliautus, Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša” Doras žmogus vengia didžiavimosi, buvimo dėmesio centre. “Dorybė vengia, net jei ve erta yra, Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas:” Teigiama, kad meilė staiga aplanko kiekvieną žmogų, tačiau kartą pasitraukus, ji palieka didelę žaizdą – dvasinį žmogaus skausmą. „Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos užkliudyti: Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo žaizda.“ Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780) Apšvieta. Evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, pietistas. Teigiami („viežlybieji”) būrai: Pričkus (kaimo seniūnas), Seimas (paskutiniai žodžiai jo), Lauras, Krizas (turtingasis būras), Enskys Neigiami būrai („nenaudėliai”): Slunkius (tinginys), Pelėda, Plaučiūnas, Dočys (teisme išdrįsta apkaltinti ponus) Tautinė tapatybė Tauta ir gamta Stoiška asmenybės laikysena Tvarkos idėja Darbo etika Žmogaus dora Socialinis teisingumas Tikėjimas/Dievas Harmoningas pasaulis Žemdirbio gyvenimo vertė/etika Moters tema Saikas „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.” „Tau, žmogau, mielsdievs daugių daugiaus dovanojo.“ Pasaulio tvarka nulenta Dievo. „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams, Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“ „O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu sotin.“ Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo nauda žmogui: dirbdami būrai yra sveiki ir neserga ligomis. „Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus, Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.” Atsispindi tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo idėjos. „Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt“ Skelbiamos visuotinumo, bendruomeniškumo idėjos. „O vei vos ašma diena po tam pasirodė, Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė“ Adomas Mickevičius (1798 – 1855) Romantizmas. Žymus lenkų romantikas, kurio kūriniai persmelkti lietuviškos dvasios. Eil. „Romantika“ Eil. „Odė jaunystei“ Ciklas „Krymo sonetai“ Sonetas „A Akermano stepės“ Romantinė poema „Vėlinės“ (II ir IV dalis) Mergaitė, lyrinis subjektas Lyrinis aš įvardintas. Jausmingas, siekiantis idealų, trokštantis kurti visuomenės labui. Lyrinis subjektas aiškiai įvardintas. Svajingas, nuliūdęs, jaučiantis nostalgiją. Angelėlis (brolis ir sesuo) Šmėkla (buvusio pono vėlė) Varnas (baudžiauninko vėlė) Pelėda (baudžiauninko vėlė) Mergina Gustavas Tadas Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus ir visuomenės netobulumas Skriauda Žmogaus dora Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Gyvenimo prasmės paieškos Gyvenimo pilnatvė Mirtis/Netvarumas Savęs paieška ir pažinimas Laimės sąvoka/paieškos Jauno žmogaus siekiai Meilė Gerumo teigimas Žmogaus orumas Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema Mergaitė labai gedi mirusio savo mylimojo. Ji įsivaizduoja bernelį esant šalia, mėgina su juo pasikalbėti. Minia nesupranta mergaitės, nes mergaitė gyvena savo romantiniame pasaulyje, vadovaujasi jausmais, o minia yra paprasta, žemiška, tiki tik tuo, ką aiškiai mato. Pasaulis romantikams atrodo negyvas, bejausmis, jie mato širdimi, o realistai – akimis. „Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai, Smulkmenas jis teįstengia patirti; Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia! Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Žmonės, ypač jaunimas, kviečiami būti vieningiems, kartu imtis didžių darbų, stoti į kovą prieš nedorus poelgius, siekti sukurti gražią, patrauklią šalį. Reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas. “Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios! O, duok, jaunyste, man sparnus! Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, Pakilsiu rojun, į kraštus, Kur įkvėpimas kuria stebuklus,” Lyrinis subjektas keliauja nežinoma kryptimi ir ilgisi toli esančios tėvynės. Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą šauksmą iš gimtojo krašto, tačiau jo niekas nelaukia. “Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia. Įsiklausau tyloj. Išgirst ausis galėtų Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks ne ešaukia.” Antroje dalyje per Vėlinių apeigas iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas atskleisdamos svarbiausius žmogaus gyvenimo principus. „Kas šios žemės vargų nepatyrė, Tas saldybių dangaus neragaus.” “Kas nepalietė žemės nė sykį, Tam į dangų įeit nevalia.” “Kas nebuvo žmogum niekados, Tam žmogus ir padėti negali.” Tai trys maksimos, kurios aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia moralinę pareigą būti žmogiškam, gyventi ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. Visa ketvirta poemos dalis – atsiskyrėlio Gustavo monologas, kuriame jis apmąsto dramatišką savo likimą, meilės ir kančios istoriją: jis ieškojo idealios meilės, rado ją, bet mylimoji pasirinko žemiškus turtus. Poemoje idiliškai vaizduojamas XIX a. pradžios bajorų gyvenimas: grįžtama į vaikystės žemę, tapomas senosios bajorijos paveikslas, aprašoma buitis, papročiai, piešiamas įspūdingas Lietuvos peizažas. Kūrinyje rutuliojama dviejų bajorų šeimų nesantaikos tema: atskleidžiama Tado ir Zozės meilės istorija. Kūrinio pabaiga šviesi – kivirčai blėsta, viltys atskurti valstybę stiprėja, Tadas paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. Poema persunkta petriotinių motyvų, drąsos, kilnumo, teisingumo. “Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis; Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus.” „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato.” V. Kudirka eilėraščiai Antanas Baranauskas (1835 – 1902) Romantizmas. Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. Gimė Anykščiuose pamaldžių ir darbščių valstiečių šeimoje. Gyva anykštėnų šnekta, giesmės ir liaudies dainos, pasakojimai brandino poetinį Baranausko talentą. Pažintis su Karolina Praniauskaite paskatino kurti lietuviškai. Studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Miuncheno, Romos universitetuose. Gyvenimo pabaigoje nutolo nuo lietuvybės. Meilė tėvynei Asmuo ir gamta Tauta ir gamta Skriauda Žmogus ir visuomenės netobulumas Dvasinio pasaulio turtingumas Liūdesio tema Įsipareigojimas tėvynei Tikėjimas/Dievas Žmogaus ir gamtos ryšys Dvasinė pilnatvė Tėvynės likimas Miškas kaip ir lietuvių tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikotarpius. Atskleidžiamas lietuvių ryšys su mišku, supriešinama idealizuota praeitis su niūria dabartimi. Miškas nuo seno lietuviui teikė sielos atgaivą, maitino, rengė. Dabar šilelis iškirstas, nebeliko jo grožio, žmogui – dvasinės ramybės. Gamta kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo rūpesčius. Miškas iškyla kaip galinga tautos būtį sauganti jėga. “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!” “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?” V. Krėvė „Skerdžius“ M. Katiliškis „Miškais ateina ruduo“ Vincas Kudirka (1858 – 1899) Romantizmas (proza – realizmas). Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius. Gimė Vilkaviškio r., dar būdamas vaikas pasižymėjo gabumais. Nepakluso tėvams ir Seinų kunigų seminariją iškeitė į literatūros ir medicinos studijas. Himnas, giesmė „Tautiška giesmė“ Eil. „Varpas“ Eil. „Labora“ Lyrinis aš neįvardintas Lyrinis aš neįvardintas Lyrinis aš nėra aiškiai įvardintas Meilė tėvynei Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Darbo etika Žmogaus dora Pasiaukojimas Jauno žmogaus siekiai Darbas Tėvynei Laisvė Skatinama dirbti tėvynės ir žmonių naudai, išlaikyti vienybę, būti savo šalies patriotais. „Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei. Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse, Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!“ Žmonės, ypač inteligentija, skatinami pradėti veikti, dirbti tėvynės labui. “Kas darbininkas ir kas dirbti gali, Ant tavo balso prie darbo teimas! O kur atrasi tinginį miegalį, Tegul neliaudams jį budin gaudimas.” Teigiama, kad darbas žmogų padaro stipriu, žmogus turi laikytis idealų, siekti tik doro. „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko, Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji, O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“ “Kol da idealais, brol, besigėrėsi, Siek prie idealo, tik doro ir aukšto, O skubink! Paskui tu. jų išsižadėsi.” Įsigalėjus lenkų kalbai, žmonės, kalbantys lietuviškai, buvo laikomi prastais, atsilikusiais. Daugelis žmonių norėjo pasirodyti kilmingesniais, labiau išprususiais, todėl kalbėjo lenkiškai. Ilgainiui subrendo lietuvių tautinė savimonė, žmonės suprato, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už lenkų. „Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. .stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau. Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta. Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.“ Jonas Mačiulis – Maironis (1862 – 1932) Romantizmas. Lietuvių romantikas, kunigas, profesorius. Gimė Raseinių r., valstiečių šeimoje. Poetas augo kaimo aplinkoje. Pagarba – mokslui, knygai. Mokėsi Kauno gimnazijoje, pabaigęs įstojo į Kijevo universitetą, vėliau į Kauno kunigų seminariją. 1909 m. tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.  1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius; nuo 1903 m. – teologijos daktaras. Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895) Eil. „Kur bėga Šešupė“ Eil. „Išnyksiu kaip dūmas“ Eil. „Aš norėčiau prikelti“ Eil. „Nuo Birutės kalno“ Lyrinis subjektas numanomas. Lyrinis „aš“ įvardintas Lyrinis „aš“ įvardintas Lyrinis „aš“ įvardintas Tauta ir gamta Meilė tėvynei Laisvė Tautinė tapatybė Įsipareigojimas tėvynei Asmuo ir gamta Asmuo istorijos/politikos verpetuose Gyvenimo prasmės paieškos Tėvynės istorija, gamta, kultūra Tautinės išsilaisvinimo idėjos Kūryba Aukštinama, idealizuojama Lietuvos gamta, praeitis, galybė. Lyrinis subjektas gaili prabėgusių amžių, kai tėvynė klestėjo. Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja “Ir mūsų sesučių dabina kasas, Kur sode raiboji gegutė kukuoja, Ten mūsų sodybas keleivis atras. Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė, Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.” Lyrinis subjektas nerimauja, kad liks nesuprastas, neįvertintas, žmonės jo neatmins. “Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta! Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota Išblyško kaip ryto aušra!” Reiškiamos tautinio atgimimo idėjos. „Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių Užmigdyti tarp girių, Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado, Be idėjos, be vado.“ Įkvėpimą teikia Tėvynės gamtos grožis, didybė, stiprūs išgyvenimai „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“ Tonas džiaugsmingas, pakilus. Atgimimas siejamas su pasaulio tvarka, bundančia gamta. Praeitį brangią liūdi?  Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;  Pabudę paukščiai pagiriais šneka;  Laikai juk mainos: slėgė pikti, –  Nušvis kiti  Lietuvai, mūsų tėvynei.“ Jonas Biliūnas (1879 – 1907) Realizmas. Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės ir psichologinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas. Gimė Anykščių r. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Buvo ugdomas krikščioniško tikėjimo dvasia, tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu. Mokėsi pas daraktorių, vėliau pasirinko Liepojos gimnaziją, čia formavosi jo pasaulėžiūra, ten subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį. Studijavo literatūrą Liepcigo universitete. Apysaka „Liūdna pasaka“ Novelė „Vagis“ Novelė „Lazda“ Petras ir Juozapota Baniai Jokūbas Dambrauskas Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogus ir visuomenės netobulumas Atjauta Skriauda Sąžinė Žmogaus dora Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Laisvė Gyvenimo pilnatvė Laimės sąvoka Pasiaukojimas Tikėjimas/ Dievas Heroizmas Meilė Gerumo teigimas Dvasinio pasaulio turtingumas Žemdirbio gyvenimo vertė/ etika Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema Gailestis Skausmas Kaltė Moralinė vertybės Juozapota labai mylinti, rūpestinga moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji puoselėja gražios šeimos idealus, siekia laimės, šviesios ateities. Banių šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos, laimingai gyventi. Tačiau jos vyras Petras Banys, trokšdamas laisvės, išeina į 1863 m. sukilimą ir nebegrįžta. Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o jos likimas tragiškas – Juozapota išprotėja. Jokūbas, anksčiau jausdavęsis labai stiprus ir užtikrintas, naktį užklumpą vagį, bandžiusį pavogti jo arklį. Jokūbas vagį užmuša, tačiau nesiryžta niekam prisipažinti. Iš tikrųjų pavogiama jo vidinė ramybė: Jokūbas išgyvena didelį dvasinį skausmą, sąžinės graužatį, negali susitaikyti su lemtimi. Vaizduojami žmonių santykiai baudžiavos laikais, atskleidžia skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą, pabrėžia atleidimo motyvą. Dambrauskas – dvaro prižiūrėtojas. Po baudžiavos panaikinimo tampa nebereikalingu ir yra priverstas glaustis pas buvusius baudžiauninkus. K. Donelaitis „Metai“, J. Savickis „Fleita“ Juozas Tumas- Vaižgantas (1869 – 1933) Neoromantizmas. Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Mykolas Šiukšta Severja Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus nereikalingumas Asmuo ir gamta Darbo etika Žmogaus ir visuomenės netobulumas Skriauda Žmogaus santykis su kitu žmogumi Socialinis teisingumas Gyvenimo pilnatvė Laimės sąvoka/paieškos Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Meilė Gerumo teigimas Žmogaus orumas Dvasinio pasaulio turtingumas Žemdirbio gyvenimo vertė/etika Asmens vienišumas Moters tema Liūdesio tema Asmuo istorijos/politikos verpetuose Dėdės ir dėdienės – tai toks žmogaus statusas, kai jis tampa niekam nebereikalingas. Mykoliukas yra be galo darbštus, nuolankus, malonus, gyvenantis savame pasaulyje. Kiti žmonės jį išnaudoja darbo reikalams, tačiau jis į tai nekreipia dėmesio, nieko neprašo, jį galima laikyti savotišku benamiu. Mykoliukas pažadina Severjos moteriška prigimtį, tačiau ji pasirenka „stipresnį“ ir turtingesnį – dvaro tijūną Rapolą Geišę, kuris po baudžiavos panaikinimo taip pat kaip Mykolas tampa niekam nereikalingu „dėde“. Tačiau Mykoliukas, praradęs mylimąją, nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu, ryžtasi aukai ir įgauna vidinės stiprybės. Mykoliukas jaučia stiprų ryšį su gamta: jis griežia tik pievoms, miškams ir laukams, bet ne žmonėms ar Serverjai. J. Savickis „Fleita“ Vincas Krėvė – Mickevičius (1882 – 1954) Neoromantizmas. Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Skirgaila Keleris (riteris) Stardas (vaidila) Daugaila (bajoras) Henrikas Mazovietis (Jogailos pasiuntinys) Ona Duonutė (Lydos kunigaikštytė) Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Žmogaus ir visuomenės netobulumas Gyvenimo pilnatvė Dramatiška pasirinkimo situacija Jausmo ir proto kova Heroizmas Meilė Išmintis Žmogaus orumas Moters tema Asmuo istorijos/politikos verpetuose Valdovo drama LDK Valdovas Skirgaila išgyvena sunkią pasirinkimo dramą: norėdamas atstovauti tautos interesams, jis privalo atsisakyti naujojo Dievo, tačiau taip pasmerktų savo šalį pražūčiai. Priešingu atveju, jis nuviltų savo šalies gyventojus. Skirgaila yra palūžęs, nori būti mylimas ir mylintis, neranda išeities, tačiau kaip valdovas nemoka. Jis užkasa gyvą vokiečių riterį Kelerį, pasižymėjusį drąsa neišduodant Onos Duonutės. Skirgaila taip parodo savo kaip valdovo jėgą, tačiau kaip žmogus jis pralaimi vidinę kovą. „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti“ „Ką aš manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl prisiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu“ V. M. Putinas Šatrijos Ragana (1877 – 1930) Neoromantizmas, impresionizmas. Romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros kūrėja. Mama Marija Dukra Irutė Moters tema Žmogaus santykis su kitu žmogumi Jausmo ir proto kova Pasiaukojimas Tikėjimas/Dievas Mirtis/ Netvarumas Atjauta Meilė Gerumo teigimas Dvasinio pasaulio turtingumas Asmens vienišumas Liūdesio tema Dvaro gyvenimas regimas Irutės (8 metų mergaitės) ir jos motinos akimis: jos apmąsto dvaro buitį, namiškių pokalbius, santykius su kaimiečiais, giminaičių vizitus. Motina Marija suidilintos aplinkos atstovė: jausminga, religinga, muzikali, jaučianti gamtos grožį, dorai auklėjanti vaikus. Ji užrašuose rašo apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Rodoma iš dvaro sklindanti knygos ir rašto šviesa, atskleidžiamas dvasinio pasaulio turtingumas; teigiama laimingos šeimos idėja, kur tėvų ir vaikų santykius sieja meilė ir prisirišimas, aukštinamas motinos vaidmuo dorovingai auklėjant vaikus. „Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti – gailestingosios sesers.” „Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.” „Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.” „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!