Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis?

Kodėl naujausioje lietuvių literatūroje daugėja kūrinių karo, pokario temomis? Pristatykite kelis ir įvertinkite juos etiniu ir estetiniu požiūriais.
Karai žmoniją lydi nuo pat evoliucijos pradžios. Per tą laiką keitėsi karybos formos, tikslai ir įrankiai, kito ir žmonių požiūris į karą: senovėje tai buvo įprastas reiškinys, sudarantis sąlygas gabesniems individams ar gentims užimti svarbesnę padėtį, tačiau pastaruoju metu į jį žiūrima kaip į blogį, kurio reikia vengti bet kokiomis priemonėmis. Naujausioje lietuvių literatūroje taip pat daugėja kūrinių karo ir pokario temomis. Tad norėčiau pristatyti keletą tokių kūrinių ir įvertinti juos etiniu bei estetiniu požiūriais.
Sigitas Parulskis – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, dramaturgas, eseistas, vertėjas ir Nacionalinės premijos laureatas. Parulskis parašė daug nuostabių kūrinių, o karo temą atskleidė kūrinyje “Tamsa ir partneriai”.
Beje, „Tamsa ir partneriai“ kūrinyje pasirenkama ne tik nauja tema lietuvių literatūroje, bet ir pozicija šiuo atveju ne tradicinė – kalbama ne apie auką, o apie budelį. Ne, romane pagrindinis veikėjas Vincentas nenužudo nė vieno žydo, neprisideda prie kankinimų ar sadistiškų patyčių ir neišprievartauja jokios moters. Nėra jis nė birželio sukilėlis: tomis dienomis klausosi šūvių, gulėdamas savo meilužės žydaitės pataluose. Tai pasyvus stebėtojas, fotografas, savo aparatu ir akimis fiksuojantis tai, kas vyksta „Lietūkio“ garaže, prie IX forto duobių ar provincijos kaimuose. Kodėl jis, lyriškos prigimties lietuvių inteligentas, tai daro, paaiškina autoriaus supintas siužetas - Vincentas tampa sadistiško vokiečių karininko įkaitu: vykdydamas šio įgeidį, turi fotografuoti žydų žudynes, kad apsaugotų nuo suėmimo savo meilužę, žydę Juditą. Dėl mylimos moters gyvybės jis sutinka stebėti ir fiksuoti, kaip į duobes krito tūkstančiai jos tautiečių lavonų, kaip „tiško smegenys, iš akiduobių lėkė akių obuoliai, vyrai maudėsi kraujyje“.
Taigi, situacija, kurioje atsiduria Vincentas, priverčia susimąstyti: ar pasyvus stebėjimas tai ne tas pat? Ir ar vakarais fotoaparatu fiksuoti žydų žudynes, o naktį grįžti į namus pas žydaitę ir su ja mylėtis – tai ne veidmainystė ir šlykšti apgavystė? Žinoma, Vincentą...

Daugiau informacijos...