11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas

11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas 2013- 2014 m.m. Eil. nr. Autorius (gyvenimo metai, laikotarpis) Epocha, srovė Biografinis kontekstas Kūriniai (nurodyti rūšį ir žanrą) Veikėjai (vardai) (eil. lyr. subjektas) Pagrindinės temos Užuominos, citatos, trumpas turinys Ryšys su kitais kūriniais (teminiu pagrindu) 1. Martynas Mažvydas (Apie 1510 – 1563) Renesansas. Lietuviškosios raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ (1547) autorius, protestantas. Gimė Vakarų Žemaitijoje, buvo artimas bajorų luomui. 1546 – 1548 m. mokėsi Karaliaučiaus universitete. Nuo 1549 m. – Ragainės klebonas. Išleido žodyną, pirmasis rašė epigramą. KATEKIZMAS (lietuviška eiliuota prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“) Knygelė personifikuota • Tautinė tapatybė • Žmogaus ir visuomenės netobulumas • Socialinis teisingumas • Tikėjimas/ Dievas • Pažinimas, švietimo svarba Kreipiamasi į žmones, raginant juos skaityti knygas, tikėti krikščioniškąjį Dievą, puoselėti gimtąją kalbą. „Broliai, seserys imkiat mani ir skaitykiat“ „Skaitykiat ir duokit ing rankas kiek vaiko, kaip žemaičio, taip lietuvinyko“ „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskiat. Visas velniuvas, deives apleiskiat“ „...Geresniai atmen arti, nent poterį byloti“ „Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti, Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti. Aitvars ir deives to negal padaryti. Bet ing peklos ugnį veikaus gal įstumti.“ M. Daukša „Postilė“ J. Radvanas „Radviliada“ 2. Mikalojus Daukša (Tarp 1527 ir 1538 – 1613) Renesansas. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, XVI a. lietuvių raštijos, kontrreformacijos veikėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas, kunigas. Kilęs iš Kėdainių, ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas. 1595 m. iš lenkų kalbos išvertė „Katekizmą“ (Pirmoji LDK išleista lietuviška knyga). POSTILĖ („Prakalba į malonųjį skaitytoją“) (1599, lenkų k.) Kalbama I asmeniu, veikėjas sutapatinamas su pasakotoju. • Meilė tėvynei • Tautinė tapatybė • Įsipareigojimas tėvynei • Tvarkos idėja • Tikėjimas/ Dievas • Išmintis • Gimtosios kalbos svarba Kalba iškeliama kaip didžiausia vertybė, o Bažnyčia – žmonių švietėjas. Nuogąstaujama dėl tautos išnykimo. „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ „Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“ M. Mažvydas „Katekizmas“ 3. Jonas Radvanas (XVI a. vid – 1592) Renesansas. LDK poetas, evangelikas reformatas. Manoma, kad gimė ir išsilavinimą įgijo Vilniuje. Nebuvo kilmingas, tačiau labai apsiskaitęs, mokėjo lotynų kalbą, nuodugniai susipažinęs su klasikine romėnų literatūra. Etninis lietuvis. Herojinis epas „Radvilijada“ (lotynų k.) Kalbama III asmeniu. • Meilė tėvynei • Tautinė tapatybė • Įsipareigojimas tėvynei • Asmuo ir gamta • Tauta ir gamta • Pasiaukojimas • Heroizmas • Asmuo istorijos/ politikos verpetuose • Gamta – Lietuvos didybės simbolis • Didiko patrioto, tėvynės gynėjo išaukštinimas LDK didybė, aukštinama gamta, valdovai. Supriešinama dabartis ir praeitis, norima stiprinti dabartį, parodoma, kad tik didinga tauta gali sukurti galingą valstybę. „Miegot ant šlovės svetimos – negarbinga“ „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė...“ „...Juk nuo Baltijos iki Juodosios valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia.“ „Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia. Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro...“ „Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai, jotvingiai – žmonės, mirties nebiją,...“ „...Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes." M. Husovianas „Giesmė apie stumbrą“ 4. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 – 1640) Barokas. Vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius. Gimė Lenkijoje, bet gyveno ir kūrė daugiausia Lietuvoje. Ištyrinėjo antikinės Romos kultūrą. Popiežius Urbonas VIII paskelbė jį – poeta laureatus. „LEMTIES ŽAIDIMAI“ Eil. „Kristupui Levinijui“ Eil. „Telefui Likui“ Eil. „Janui Libinijui“ Eil. „Pauliui Kozlovijui“ Nėra aiškiai įvardintas, kalbama „mes“ vardu Lyrinis aš įvardintas, kalbama „mes“ vardu. Lyrinis aš įvardintas, kalbama I asmeniu. Lyrinis aš įvardintas, kalbama I asmeniu. • Stoiška asmenybės laikysena • Žmogaus ir visuomenės netobulumas • Žmogaus dora • Saikas • Mirtis/ Netvarumas • Žmogaus lemtis • Tikėjimas/ Dievas • Dvasinio pasaulio turtingumas • Savęs ieškojimas Teigiama, kad žmogus prieš laiką yra bejėgis, žmogus keičiasi, nestovi vietoje. „Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas: Greitai pasibaigs maloni jaunystė. Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai – Laikas nestovi.“ Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn. “Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal. Šitaip išlekia kamuolys, Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas: Čia jis siekia dangaus skliautus, Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša” Doras žmogus vengia didžiavimosi, buvimo dėmesio centre. “Dorybė vengia, net jei verta yra, Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas:” Teigiama, kad meilė staiga aplanko kiekvieną žmogų, tačiau kartą pasitraukus, ji palieka didelę žaizdą – dvasinį žmogaus skausmą. „Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos užkliudyti: Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo žaizda.“ 5. Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780) Apšvieta. Evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, pietistas. Gimė Mažojoje Lietuvoje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi Karaliaučiaus universitete, mokytojavo. Nuo 1743 m. buvo Tolminkiemio parapijos pastorius. Epinė poema „Metai“ Teigiami („viežlybieji") būrai: Pričkus (kaimo seniūnas), Seimas (paskutiniai žodžiai jo), Lauras, Krizas (turtingasis būras), Enskys Neigiami būrai („nenaudėliai"): Slunkius (tinginys), Pelėda, Plaučiūnas, Dočys (teisme išdrįsta apkaltinti ponus) • Tautinė tapatybė • Tauta ir gamta • Stoiška asmenybės laikysena • Tvarkos idėja • Darbo etika • Žmogaus dora • Socialinis teisingumas • Tikėjimas/Dievas • Harmoningas pasaulis • Žemdirbio gyvenimo vertė/etika • Moters tema • Saikas „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.” „Tau, žmogau, mielsdievs daugių daugiaus dovanojo.“ Pasaulio tvarka nulenta Dievo. „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams, Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“ „O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu sotin.“ Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo nauda žmogui: dirbdami būrai yra sveiki ir neserga ligomis. „Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus, Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.” Atsispindi tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo idėjos. „Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt“ Skelbiamos visuotinumo, bendruomeniškumo idėjos. „O vei vos ašma diena po tam pasirodė, Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė“ 6. Adomas Mickevičius (1798 – 1855) Romantizmas. Žymus lenkų romantikas, kurio kūriniai persmelkti lietuviškos dvasios. Gimė netoli Naugarduko, kilęs iš senos lietuviškos bajorų giminės. Filomatų draugijos įkūrėjas. Buvo suimtas, kalinamas, ištremtas į Rusiją. Eil. „Romantika“ Eil. „Odė jaunystei “ Ciklas „Krymo sonetai“ Sonetas „Akermano stepės“ Romantinė poema „Vėlinės“ (II ir IV dalis) Poema „Ponas Tadas“ Mergaitė, lyrinis subjektas Lyrinis aš įvardintas. Jausmingas, siekiantis idealų, trokštantis kurti visuomenės labui. Lyrinis subjektas aiškiai įvardintas. Svajingas, nuliūdęs, jaučiantis nostalgiją. Angelėlis (brolis ir sesuo) Šmėkla (buvusio pono vėlė) Varnas (baudžiauninko vėlė) Pelėda (baudžiauninko vėlė) Mergina Gustavas Tadas Zozė • Meilė tėvynei • Įsipareigojimas tėvynei • Žmogaus ir visuomenės netobulumas • Skriauda • Žmogaus dora • Žmogaus santykis su kitu žmogumi • Socialinis teisingumas • Gyvenimo prasmės paieškos • Gyvenimo pilnatvė • Mirtis/Netvarumas • Savęs paieška ir pažinimas • Laimės sąvoka/paieškos • Jauno žmogaus siekiai • Meilė • Gerumo teigimas • Žmogaus orumas • Asmens vienišumas • Moters tema • Liūdesio tema Mergaitė labai gedi mirusio savo mylimojo. Ji įsivaizduoja bernelį esant šalia, mėgina su juo pasikalbėti. Minia nesupranta mergaitės, nes mergaitė gyvena savo romantiniame pasaulyje, vadovaujasi jausmais, o minia yra paprasta, žemiška, tiki tik tuo, ką aiškiai mato. Pasaulis romantikams atrodo negyvas, bejausmis, jie mato širdimi, o realistai – akimis. „Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai, Smulkmenas jis teįstengia patirti; Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia! Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Žmonės, ypač jaunimas, kviečiami būti vieningiems, kartu imtis didžių darbų, stoti į kovą prieš nedorus poelgius, siekti sukurti gražią, patrauklią šalį. Reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas. “Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios! O, duok, jaunyste, man sparnus! Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, Pakilsiu rojun, į kraštus, Kur įkvėpimas kuria stebuklus,” Lyrinis subjektas keliauja nežinoma kryptimi ir ilgisi toli esančios tėvynės. Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą šauksmą iš gimtojo krašto, tačiau jo niekas nelaukia. “Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia. Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.” Antroje dalyje per Vėlinių apeigas iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas atskleisdamos svarbiausius žmogaus gyvenimo principus. „Kas šios žemės vargų nepatyrė, Tas saldybių dangaus neragaus.” “Kas nepalietė žemės nė sykį, Tam į dangų įeit nevalia.” “Kas nebuvo žmogum niekados, Tam žmogus ir padėti negali.” Tai trys maksimos, kurios aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia moralinę pareigą būti žmogiškam, gyventi ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. Visa ketvirta poemos dalis – atsiskyrėlio Gustavo monologas, kuriame jis apmąsto dramatišką savo likimą, meilės ir kančios istoriją: jis ieškojo idealios meilės, rado ją, bet mylimoji pasirinko žemiškus turtus. Poemoje idiliškai vaizduojamas XIX a. pradžios bajorų gyvenimas: grįžtama į vaikystės žemę, tapomas senosios bajorijos paveikslas, aprašoma buitis, papročiai, piešiamas įspūdingas Lietuvos peizažas. Kūrinyje rutuliojama dviejų bajorų šeimų nesantaikos tema: atskleidžiama Tado ir Zozės meilės istorija. Kūrinio pabaiga šviesi – kivirčai blėsta, viltys atskurti valstybę stiprėja, Tadas paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. Poema persunkta petriotinių motyvų, drąsos, kilnumo, teisingumo. “Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis; Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus…” „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato…” V. Kudirka eilėraščiai J. Aistis eilėraščiai 7. Antanas Baranauskas (1835 – 1902) Romantizmas. Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. Gimė Anykščiuose pamaldžių ir darbščių valstiečių šeimoje. Gyva anykštėnų šnekta, giesmės ir liaudies dainos, pasakojimai brandino poetinį Baranausko talentą. Pažintis su Karolina Praniauskaite paskatino kurti lietuviškai. Studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Miuncheno, Romos universitetuose. Gyvenimo pabaigoje nutolo nuo lietuvybės. Romantinė poema „Anykščių šilelis “ Lyrinis subjektas aiškiai neįvardintas, kalbama „tu“ vardu. • Meilė tėvynei • Asmuo ir gamta • Tauta ir gamta • Skriauda • Žmogus ir visuomenės netobulumas • Dvasinio pasaulio turtingumas • Liūdesio tema • Įsipareigojimas tėvynei • Tikėjimas/Dievas • Žmogaus ir gamtos ryšys • Dvasinė pilnatvė • Tėvynės likimas Miškas kaip ir lietuvių tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikotarpius. Atskleidžiamas lietuvių ryšys su mišku, supriešinama idealizuota praeitis su niūria dabartimi. Miškas nuo seno lietuviui teikė sielos atgaivą, maitino, rengė. Dabar šilelis iškirstas, nebeliko jo grožio, žmogui – dvasinės ramybės. Gamta kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo rūpesčius. Miškas iškyla kaip galinga tautos būtį sauganti jėga. “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!” “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?” V. Krėvė „Skerdžius“ M. Katiliškis „Miškais ateina ruduo“ J. V – Tumas „Dėdės ir dėdienės“ 8. Vincas Kudirka (1858 – 1899) Romantizmas (proza – realizmas). Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius. Gimė Vilkaviškio r., dar būdamas vaikas pasižymėjo gabumais. Nepakluso tėvams ir Seinų kunigų seminariją iškeitė į literatūros ir medicinos studijas. Skatino lietuvybę, nors pačiam labai sunku buvo atsikratyti lenkų kalbos ir kultūros. Himnas, giesmė „Tautiška giesmė“ Eil. „Varpas“ Eil. „Labora“ Memuarai „Iš mano atsiminimų“ Lyrinis aš neįvardintas Lyrinis aš neįvardintas Lyrinis aš nėra aiškiai įvardintas Pasakotojas susitapatinęs su veikėju • Meilė tėvynei • Tautinė tapatybė • Įsipareigojimas tėvynei • Darbo etika • Žmogaus dora • Pasiaukojimas • Jauno žmogaus siekiai • Darbas Tėvynei • Laisvė Skatinama dirbti tėvynės ir žmonių naudai, išlaikyti vienybę, būti savo šalies patriotais. „Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei. Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse, Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!“ Žmonės, ypač inteligentija, skatinami pradėti veikti, dirbti tėvynės labui. “Kas darbininkas ir kas dirbti gali, Ant tavo balso prie darbo teimas! O kur atrasi tinginį miegalį, Tegul neliaudams jį budin gaudimas…” Teigiama, kad darbas žmogų padaro stipriu, žmogus turi laikytis idealų, siekti tik doro. „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko, Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji, O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“ “Kol da idealais, brol, besigėrėsi, Siek prie idealo, tik doro ir aukšto, O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi…” Įsigalėjus lenkų kalbai, žmonės, kalbantys lietuviškai, buvo laikomi prastais, atsilikusiais. Daugelis žmonių norėjo pasirodyti kilmingesniais, labiau išprususiais, todėl kalbėjo lenkiškai. Ilgainiui subrendo lietuvių tautinė savimonė, žmonės suprato, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už lenkų. „Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. ...stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau... Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…“ Maironis eilėraščiai 9. Jonas Mačiulis - Maironis (1862 – 1932) Romantizmas. Lietuvių romantikas, kunigas, profesorius. Gimė Raseinių r., valstiečių šeimoje. Poetas augo kaimo aplinkoje. Pagarba – mokslui, knygai. Mokėsi Kauno gimnazijoje, pabaigęs įstojo į Kijevo universitetą, vėliau į Kauno kunigų seminariją. 1909 m. tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.  1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius; nuo 1903 m. – teologijos daktaras. Jaunystėje Maironis – guvus, siekiantis savų tikslų, vėliau, paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais, pasijaučia vis labiau nepritampantis, širdyje kaupėsi nusivylimas. Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895) Eil. „Kur bėga Šešupė“ Eil. „Išnyksiu kaip dūmas“ Eil. „Aš norėčiau prikelti“ Eil. „Nuo Birutės kalno“ Eil. „Vilnius prieš aušrą“ Lyrinis subjektas numanomas. Lyrinis „aš“ įvardintas Lyrinis „aš“ įvardintas Lyrinis „aš“ įvardintas Lyrinis „aš“ neįvardintas • Tauta ir gamta • Meilė tėvynei • Laisvė • Tautinė tapatybė • Įsipareigojimas tėvynei • Asmuo ir gamta • Asmuo istorijos/politikos verpetuose • Gyvenimo prasmės paieškos • Tėvynės istorija, gamta, kultūra • Tautinės išsilaisvinimo idėjos • Kūryba Aukštinama, idealizuojama Lietuvos gamta, praeitis, galybė. Lyrinis subjektas gaili prabėgusių amžių, kai tėvynė klestėjo. Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja “Ir mūsų sesučių dabina kasas, Kur sode raiboji gegutė kukuoja, Ten mūsų sodybas keleivis atras. Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė, Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.” Lyrinis subjektas nerimauja, kad liks nesuprastas, neįvertintas, žmonės jo neatmins. “Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta! Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota Išblyško kaip ryto aušra!” Reiškiamos tautinio atgimimo idėjos. „Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių Užmigdyti tarp girių, Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado, Be idėjos, be vado.“ Įkvėpimą teikia Tėvynės gamtos grožis, didybė, stiprūs išgyvenimai „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“ Tonas džiaugsmingas, pakilus. Atgimimas siejamas su pasaulio tvarka, bundančia gamta. „Gailiesi, amžius didžius atminęs?  Praeitį brangią liūdi?  Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;  Pabudę paukščiai pagiriais šneka;  Laikai juk mainos: slėgė pikti, -  Nušvis kiti  Lietuvai, mūsų tėvynei.“ V. Kudirka eilėraščiai 10. Jonas Biliūnas (1879 – 1907) Realizmas. Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės ir psichologinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas. Gimė Anykščių r. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Buvo ugdomas krikščioniško tikėjimo dvasia, tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu. Mokėsi pas daraktorių, vėliau pasirinko Liepojos gimnaziją, čia formavosi jo pasaulėžiūra, ten subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį. Studijavo literatūrą Liepcigo universitete. Apysaka „Liūdna pasaka“ Novelė „Vagis“ Novelė „Lazda“ Novelė „Ubagas“ Petras ir Juozapota Baniai Jokūbas Dambrauskas Petras Sabaliūnas • Meilė tėvynei • Įsipareigojimas tėvynei • Žmogus ir visuomenės netobulumas • Atjauta • Skriauda • Sąžinė • Žmogaus dora • Žmogaus santykis su kitu žmogumi • Socialinis teisingumas • Laisvė • Gyvenimo pilnatvė • Laimės sąvoka • Pasiaukojimas • Tikėjimas/ Dievas • Heroizmas • Meilė • Gerumo teigimas • Dvasinio pasaulio turtingumas • Žemdirbio gyvenimo vertė/ etika • Asmens vienišumas • Moters tema • Liūdesio tema • Gailestis • Skausmas • Kaltė • Moralinė vertybės Juozapota labai mylinti, rūpestinga moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji puoselėja gražios šeimos idealus, siekia laimės, šviesios ateities. Banių šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos, laimingai gyventi. Tačiau jos vyras Petras Banys, trokšdamas laisvės, išeina į 1863 m. sukilimą ir nebegrįžta. Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o jos likimas tragiškas – Juozapota išprotėja. Jokūbas, anksčiau jausdavęsis labai stiprus ir užtikrintas, naktį užklumpą vagį, bandžiusį pavogti jo arklį. Jokūbas vagį užmuša, tačiau nesiryžta niekam prisipažinti. Iš tikrųjų pavogiama jo vidinė ramybė: Jokūbas išgyvena didelį dvasinį skausmą, sąžinės graužatį, negali susitaikyti su lemtimi. Vaizduojami žmonių santykiai baudžiavos laikais, atskleidžia skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą, pabrėžia atleidimo motyvą. Dambrauskas – dvaro prižiūrėtojas. Po baudžiavos panaikinimo tampa nebereikalingu ir yra priverstas glaustis pas buvusius baudžiauninkus. Sūnaus iš namų išvarytas tėvas Petras Sabaliūnas, kuris viską aukojo savo vaikui, ateina pas kaimynus. Jaunasis kaimynas iš pradžių Petro Sabaliūno neatpažįsta, duoda bent duonos riekę, prisiima dalį kaltės, kad negali daugiau pagelbėti vargstančiam žmogui. K. Donelaitis „Metai“, J. Savickis „Fleita“ 11. Juozas Tumas- Vaižgantas (1869 – 1933) Neoromantizmas. Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Gimė Anykščių r. darnioje, gausioje šeimoje. Baigęs Kauno kunigų seminariją pačiais sunkiausias spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo: redagavo („Viltis“, „Rygos garsas“) ir leido („Tėvynės sargas“) laikraščius, platino uždraustą spaudą, vertė, telkė bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius. Buvo persekiojamas, vaikomas po tolimiausius užkampius. Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Mykolas Šiukšta Severja Rapolas Geišė • Įsipareigojimas tėvynei • Žmogaus nereikalingumas • Asmuo ir gamta • Darbo etika • Žmogaus ir visuomenės netobulumas • Skriauda • Žmogaus santykis su kitu žmogumi • Socialinis teisingumas • Gyvenimo pilnatvė • Laimės sąvoka/paieškos • Dramatiška pasirinkimo situacija • Jausmo ir proto kova • Pasiaukojimas • Meilė • Gerumo teigimas • Žmogaus orumas • Dvasinio pasaulio turtingumas • Žemdirbio gyvenimo vertė/etika • Asmens vienišumas • Moters tema • Liūdesio tema • Asmuo istorijos/politikos verpetuose Dėdės ir dėdienės – tai toks žmogaus statusas, kai jis tampa niekam nebereikalingas. Mykoliukas yra be galo darbštus, nuolankus, malonus, gyvenantis savame pasaulyje. Kiti žmonės jį išnaudoja darbo reikalams, tačiau jis į tai nekreipia dėmesio, nieko neprašo, jį galima laikyti savotišku benamiu. Mykoliukas pažadina Severjos moteriška prigimtį, tačiau ji pasirenka „stipresnį“ ir turtingesnį - dvaro tijūną Rapolą Geišę, kuris po baudžiavos panaikinimo taip pat kaip Mykolas tampa niekam nereikalingu „dėde“. Tačiau Mykoliukas, praradęs mylimąją, nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu, ryžtasi aukai ir įgauna vidinės stiprybės. Mykoliukas jaučia stiprų ryšį su gamta: jis griežia tik pievoms, miškams ir laukams, bet ne žmonėms ar Serverjai. „Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeitų elgetautų.” J. Savickis „Fleita“ J. Biliūnas „Ubagas“ 12. Vincas Krėvė – Mickevičius (1882 – 1954) Neoromantizmas. Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Gimė Varėnos r. Įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios buvo pašalintas. Studijavo Kijevo universitete filosofiją ir filologiją. Gilinosi į orientalistiką, vertė iš sanskrito į rusų kalbą klasikos kūrinius, mokytojavo Baku (ten parašė pirmuosius kūrinius). Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kauno universitete, ėjo aukščiausias politines ir valstybines pareigas. Antrojo pasaulinio karo metais slapstėsi nuo nacių, pasitraukė į užsienį, dėstytojavo Pensilvanijos universitete, jautėsi vienišas, nereikalingas. Istorinė drama „Skirgaila“ Skirgaila Keleris (riteris) Stardas (vaidila) Daugaila (bajoras) Henrikas Mazovietis (Jogailos pasiuntinys) Ona Duonutė (Lydos kunigaikštytė) • Meilė tėvynei • Įsipareigojimas tėvynei • Žmogaus ir visuomenės netobulumas • Gyvenimo pilnatvė • Dramatiška pasirinkimo situacija • Jausmo ir proto kova • Heroizmas • Meilė • Išmintis • Žmogaus orumas • Moters tema • Asmuo istorijos/politikos verpetuose • Valdovo drama LDK Valdovas Skirgaila išgyvena sunkią pasirinkimo dramą: norėdamas atstovauti tautos interesams, jis privalo atsisakyti naujojo Dievo, tačiau taip pasmerktų savo šalį pražūčiai. Priešingu atveju, jis nuviltų savo šalies gyventojus. Skirgaila yra palūžęs, nori būti mylimas ir mylintis, neranda išeities, tačiau kaip valdovas nemoka. Jis užkasa gyvą vokiečių riterį Kelerį, pasižymėjusį drąsa neišduodant Onos Duonutės. Skirgaila taip parodo savo kaip valdovo jėgą, tačiau kaip žmogus jis pralaimi vidinę kovą. „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti“ „Ką aš manau, kad yra gera, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl prisiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu“ „Aš matau, kad bloga gyvent pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau“ V. M. Putinas „Altorių šešėly“ 13. Šatrijos Ragana (1877 – 1930) Neoromantizmas, impresionizmas. Romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros kūrėja. Gimė Plungės r. bajorų šeimoje. Vaikystę praleido dvaruose, apsupta knygų, gamtos, paveikslų, visa tai suformavo būsimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą. Mokėsi Peterburgo gimnazijoje, studijavo Varšuvoje, Šveicarijoje. Vėliau mokytojavo, dirbo visuomenės labui. Apysaka „Sename dvare“ Mama Marija Dukra Irutė • Moters tema • Žmogaus santykis su kitu žmogumi • Jausmo ir proto kova • Pasiaukojimas • Tikėjimas/Dievas • Mirtis/ Netvarumas • Atjauta • Meilė • Gerumo teigimas • Dvasinio pasaulio turtingumas • Asmens vienišumas • Liūdesio tema Dvaro gyvenimas regimas Irutės (8 metų mergaitės) ir jos motinos akimis: jos apmąsto dvaro buitį, namiškių pokalbius, santykius su kaimiečiais, giminaičių vizitus. Motina Marija suidilintos aplinkos atstovė: jausminga, religinga, muzikali, jaučianti gamtos grožį, dorai auklėjanti vaikus. Ji užrašuose rašo apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Rodoma iš dvaro sklindanti knygos ir rašto šviesa, atskleidžiamas dvasinio pasaulio turtingumas; teigiama laimingos šeimos idėja, kur tėvų ir vaikų santykius sieja meilė ir prisirišimas, aukštinamas motinos vaidmuo dorovingai auklėjant vaikus. „Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti - gailestingosios sesers.” „Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.” „Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.” „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!