Žmogaus tapatybė sovietinio laikotarpio literatūroje

Sovietinio laikotarpio literatūros autoriai išgyveno labai sunkų laikotarpį, kadangi jiems teko paisyti sovietinės sistemos keliamų ideologinių reikalavimų, tačiau autoriai tam priešinosi, norėdami išsaugoti žmogaus tapatybę. XX a. antrosios pusės rašytojai savo kūryba turėjo skelbti šviesią komunistinio rytojaus viziją, sutelkti dėmesį į darbo žmonių gyvenimą, jį vaizduoti rožine spalva bei neigti nepriklausomos Lietuvos valstybę. Sovietai stengėsi cenzūruoti, net pačius smulkiausius leidinius, būdavo išbraukiami ištisi straipsniai, o tai trukdė išsaugoti žmogaus tapatybę. Tačiau autoriai vis rasdavo įvairių būdų apeiti cenzorius, taip paplito alegorinis rašymas ir ezopinė kalba. Užmaskuotą minčių reiškimo būdą naudojo ne tik poetas, bet ir literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas – Marcelijus Martinaitis. Jo vėlesnės kūrybos vieno iškalbingiausių eilėraščių rinkinių „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, kuriame daug pasakoma apie sovietinę santvarką ir dažnai kalbama ezopine kalba (Jeigu man širdį išims – / svetimos neįdėk: / ten, / kur, ji buvo, / saują žemių įberk, / kad girdėčiau gyvybę.“) Marcelijaus Martinaičio kūrybą galima laikyti ir bandymu įamžinti nykstantį žemdirbių kultūros klodą. Tuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!