Žmogaus samprata baroko literatūroje

Žmogaus samprata baroko literatūroje

Barokas – literatūros ir meno kryptis susiformavusi XVII a. Šiai kultūros epochai būdingas didelis dramatiškumas ir jausmingumas. Puikiai Baroko epochos pasaulėjautą savo kūryboje atskleidė vienas iškiliausių Lietuvos Baroko epochos poetų – Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio kūryboje neabejotinai atsispindi barokinė pasaulėjauta ir noras parodyti epochos prieštaringumą. Žmogiškasis pasaulis poetui atrodo tarsi išmėginimų arena, kurioje žmogus privalo užsigrūdinti, sutvirtėti dvasiškai, nugalėti savo silpnybes, išmokti grumtis su įvairiais nuodėmingais troškimais, kad po visų išbandymų tyra sąžinė galėtų stoti Aukščiausioji akivaizdon. Taigi pagrinde baroko žmogus literatūroje minimas kaip pavaldus likimui ir doras.

Žmogus baroko literatūroje buvo vaizduojamas ,kaip pavaldus likimui. Baroko epochoje žmogus jautėsi esąs nebe pasaulio centras, o tik niekingas padaras, kuris neturi vietos. Gyvenimas nenuspėjamas, kiekviena diena tai tarsi kažkoks išbandymas su kuriais tenka susidurti. Vieni palūžta nuo menkiausių išbandymų, kiti ištveria net ir pačius sunkiausius. Baroko epochos rašytojas M.K. Sarbievijus žmogų suvokė kaip menką būtybę, neturinčią nei galios, nei teisės pasipriešinti likimui. Tai pamatyti padeda lemties rato, fortūnos, kamuolio įvaizdžiai. Žmogaus gyvenimas tarsi šokinėjantis kamuolys: čia jis siekia padanges, viršūnes, čia skaudžiai trenkiasi į žemę. Viename iš kūrinių – „Odėjė Telefui Likui“ M.K. Sarbievijus mąstydamas apie žmogaus būtį pasinaudoja žaidimo motyvu: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“ Poetas pabrėžia, kad reikia branginti tai, kas nemaru. Žemiškasis gyvenimas, materija, laikinumas — neturi prasmės. Prasmę turi tik amžinos vertybės: dvasinis pasaulis, gyvenimas po mirties, dvasinės dorybės, siela, amžinybė. Sarbievijaus eilėraščiuose atskleidžiamas ir beprasmis garbės ar valdžios siekimas, ir tai, jog amžinybės akivaizdoje pelnyta šlovė ar pergalė yra niekas. Tačiau labiausiai pabrėžiamas ir išskiriamas laikinumas: „Tuoj nukris Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.“ Autorius taip pat gyvenimą įvardina kaip viena didelį spektaklį, o žmones – šio spektaklio aktorius. Taigi žmogus baroko literatūroje buvo suprantamas kaip ,neturintis galios pasipriešinti likimui ir turintis su juo susitaikyti ir įveikti visus likimo duotus išbandymus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!