Žmogaus ryšys su dievu

Mano nuomone, Vincas Mykolaitis – Putinas šį romaną parašė norėdamas aptarti žmogaus gyvenimo kelio ieškojimą bei žmogaus ryšį su Dievu. Autorius kūriny atskleidžia tai, jog gyvenime visiškai nesvarbus tavo pašaukimas, ideologija ar prigimtis, Dievas visuomet gali būti su tavimi, nepriklausomai ar tu tarnauji bažnyčiai ar sau pačiam. Manau jis puikiai pavaizdavo koks gali būti glaudus ryšys tarp žmogaus ir Dievo. Pagrindinį šio kūrinio veikėją Liudą Vasarį viso kūrinio metu lydi didžiulės abejonės dėl jo pašaukimo, jis nežino ar jam lemta būti kunigu ar poetu. Gyvenimo kelią jis renkasi remdamasis dviem atramom : tai tėvais bei savais idealais. Jam didelią įtaką daro kiti žymūs kunigai kaip pavyzdžiui Maironis juk viena iš jo stojimo į seminariją priežasčių ir buvo sekimas tokio lietuvybės puoselėtojo kaip Maironis. Mano nuomone, Liudas Vasaris tikrai tikėjo Dievu ir turėjo labai glaudų ryšį su juo, tačiau stojimas į seminariją jį atvirkščiai ne tai kad priartino prie Dievo, bet atitolino nuo jo. Kaip jis pats teigia , kad “Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kas nuoširdžiai tiki, tie, kas save apgaudinėja arba yra paskutiniai storžieviai kupranugariai.” Manau šiais žodžiais Liudas parodo, kad seminarija jam buvo kančia ir kunigystė yra tikrai ne jam. Iš jo įvardintų trijų seminaristų tipų jis priklauso save apgaudinėjantieisiems ir taip jis įvardina, kad jo gyvenimo kelias neturi sietis su kunigyste. Liudas Vasaris grįžęs iš studijų užsienyje , į kunigystę žiūri visiškai kitaip ir į save jis jau žiūri kaip į laisvą poetą, o ne į kunigą ir kaip pats pripažino „Aš dar tiek esu doras žmogus, kad veidmainiauti nenoriu“; „Reikia būti arba geru kunigu, arba visai juo nebūti.“ Tekste jaučiasi besikeičiantis jo požiūris į gyvenimą, tačiau Dievo vieta jo gyvenime nesikeičia. Bėgant metams, stiprėjant jo norui rašyti ir silpnėjant jo kunigavimo troškimui jo santykis su Dievu niekada nepakito. Viso kūrinio metu, net ir nusprendęs atsisakyti kunigystės, paties Dievo jis neišsižada. “Mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.” Šia citata Liudas teigia, jog nors ir meta kunigystę, tačiau pačio Dievo neišsižada. Jo manymu Dievui nereik, kad žmogus tikintis juo priiminėtų įvairias priesaikas ir laikytųsi taisyklių, kurios jį užgožtų ir kankintų, Dievui svarbiausia yra tai, kad žmogus būtų doras. Liudas Vasaris tampa puikiu kūrybiško žmogaus simboliu, kurio gyvenimas pilnas dvejonių bei vidinių konfliktų. Tačiau jo santykis su Dievu viso kūrinio metu išliko glaudus bei tvirtas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!