Žmogaus prigimties prieštaringumas literatūroje

Žmogaus prigimtis paremta nuolatiniais ieškojimais, vertinimais, vidiniais ir išoriniais prieštaravimais. Jausdamas atsakomybę už savo veiksmus, rinkdamasis tarp norų ir pareigos, stengdamasis patenkinti savo asmeninius poreikius ir išpildyti kitų žmonių lūkesčius, žmogus atsiduria savo paties sukurtoje priešpriešoje, kurią stengdamasis įveikti darosi stipresne asmenybe. Toks apsisprendimų ieškojimas, žmogaus prigimties dualizmas aiškiai vaizduojamas tiek pasaulinėje, tiek lietuvių literatūroje. Renesanso epochos dramaturgas Viljamas Šekspyras buvo vienas pirmųjų pradėjęs gvildenti žmogaus dvilypumo temą. Žmogaus prieštaringumą, kaip didžiausią kliūtį gyvenime, kuri trukdo judėti į priekį, rasti vidinę harmoniją ir būti laimingiems savo kūriniuose vaizdžiai aprašo Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis – Putinas ir Justinas Marcinkevičius ir daugelis kitų, gerai mums žinomų autorių. Savo kalboje remsiuosi jau minėtais autoriais, kultūriniu, socialiniu kontekstu ir asmenine savo, kaip skaitytojos, patirtimi.
Literatūroje žmogaus dualizmas vaizduojamas per skirtingas situacijas..
Pradėsiu nuo to, kad –žmogus dažnai negali suderinti pareigos ir asmeninės laimės, dėl to kyla vidiniai konfliktai. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas, poetas Antanas Garšva, išgyvena dvilypumą dėl darbo nesuderinamumo su asmeniniais įsitikinimais. Visų pirmą turėtume žinoti tuometinę situaciją. Šeštąjame dešimtmetyje, kai vilties kada nors grįžti į Lietuvą nebeliko, išeivijoje tėvynės ilgesys ir praeities idealizavimas tapo pagrindine literatūros tema. Tokia literatūra buvo mielai spausdinama ir premijuojama, o įvairūs modernistiniai ieškojimai, ypač laužantys moralinius tabu, kėlė nepasitikėjimą ir pyktį. Būtent dėl tokios to meto situacijos poetas Antanas Garšva, apsistojęs Bavarijos stovykloje, smarkiai susikivirčijo su poetu Vaidilioniu. Garšvos nuomone poetas turi rašyti tik apie savo laikmetį, tai daryti nuoširdžiai ir nerašyti tada, kai negali. Tačiau Vaidilionio nuomone, poetai turi kelti tautą ir teikti žmonėms viltį stoti į kovą už savo šalį. Anot Garšvos, tokia kūryba yra melaginga ir netikra, nes Vaidilionis per savo kūrybą ragina tautą kautis, kol pats ramiai sėdi kitoje šalyje ir jo gyvybei negręsia pavojus. Tačiau dėl tokio mūsų pagrindinio veikėjo požiūrio nukenčia jo, kaip poeto, karjera. Jis negali kurti prieš savo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!