Žmogaus pastangos išlikti savimi katastrofų literatūroje

Žmogus- kvėpuojanti ir vaikščiojanti būtybė, laikoma žemės užkariautoja. Esminis skirtumas, skiriantis mus nuo gyvulių, yra išsivystęs protas. Jo dėka mes sugebame jausti, atskirti gera nuo blogo, suvokti savo poelgius bei jų pasekmes. Vis dėlto, esant ekstremalioms sąlygoms, žmogus gali sužvėrėti ir netekti žmogiškumo. Vieną stipriausių savęs išbandymų žmonija patyrė XX a. Kilus dvejiems pasauliniams karams apsimestinį visuomenės padorumą pakeitė antihumaniškas elgesys. Iškilo egzistencializmas – žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Nuvertėjusi asmens gyvybė, prievarta primetamos politinės ideologijos, kasdienėje rutinoje įsigalintis absurdas darė spaudimą žmogaus valiai ir apsisprendimas. Ne tik žmogus, bet ir literatūra atsidūrė tarp tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės slenksčio. Žymiausi to meto rašytojai ieškojo būdų padėti išgyventi ištikusią vertybių krizę. Jų kūryboje atsiskleidė naujos kartos žmogus, kurio pastangos išlikti savimi tapo savotiška protesto forma prieš matomą absurdą.
Ironiškas pasaulio matymas tapo viena ryškiausių savisaugos ir kovos priemonių prieš žiaurumo prisotintą realybę. Pajuokdamas brutalią tikrovę žmogus dažniausiai nuo jos atsiriboja, taip apsisaugodamas nuo tiesioginio sąlyčio su situacija, kuri jam gali būti skaudi. Tokiu būdu pasakotojo ir pasaulio santykį vaizdavo vienas žymiausių lietuvių literatūros atstovų Balys Sruoga. Antrojo pasaulinio karo metais, hitlerinės valdžios įsakymų, rašytojas ištremiamas į Štutthofo koncentracijos lagerį, kuriame praleidžia kelerius savo gyvenimo metus. Netrukus po grįžimo į Lietuvą jis parašo žymiausią savo kūrinį – atsiminimais grįstą romaną „Dievų miškas“. Knyga buvo prisotinta aštrios ironijos, per kurią autorius atpasakojo absurdišką stovyklos tvarką ir kalinių gyvenimą joje. Po dramatiško romano išleidimo Balys Sruoga pasakė „ jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ir tai tiesa – nuo pat pirmųjų puslapių rašytojas lagerį pašaipiai vadina „pajūrio kurortu“, nes aplink žydi pušys, netoli ošia jūra, supratingai užjaučia esesininkus, kai šie pavargsta mušti kalinius, o jų sprendimą per Kalėdas šalia eglutės pakarti žmogų laiko pavyzdingu. Mirtis stovykloje yra...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!