Žmogaus dvasinis grožis lietuvių literatūroje (Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas)

Žmogaus dvasinis grožis lietuvių literatūroje

(Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas)

Grožis – tai žodžiais neaprėpiama sąvoka, nes kiekvienas jį supranta skirtingai. Taip yra todėl, nes pasaulyje yra itin daug skirtingų ir unikalių grožio formų, kurios nepaliaujamai kinta ir priklauso nuo individualaus suvokimo. Galima teigti, kad kiekvienas iš mūsų trokšta būti gražus tiek išore, tiek vidumi. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau dažniausiai žmonės yra linkę vertinti tik išorinį grožį, nes individai myli akimis. Tačiau, labai svarbu suvokti, kad svarbiausias mūsų gyvenime turėtų būti vidinis grožis, nes būtent jis atskleidžia subtilų dvasinį žmogaus grožį ir apnuogina jo sielą. Dvasinis grožis dažniausiai atsiremia į individo puoselėjamas vertybes, kurios lemia dorą ir moralų jo gyvenimą. Būtent vertybės yra tas faktorius, kuris apibūdina žmogaus moralumą. Kyla klausimas: kas kuria žmogaus grožį? Tad šiandien savo kalboje, remdamasis Jono Biliūno ir Juozo Tumo-Vaižganto kūriniais, argumentuotai atsakysiu į šį klausimą.

Žmogaus dvasinį grožį kuria jo puoselėjamos vertybės. Vertybės yra pats tikriausias žmogaus sielos atspindys. Tai, ką jis brangina ir kokias vertybes puoselėja, formuoja individą kaip asmenybę ir atskleidžia jo širdį. Neretai pasitaiko, kad būtent įvairių žmogiškųjų vertybių puoselėjimas leidžia individui ne tik atskleisti tikrąjį save, bet ir parodyti, kaip svarbu yra vertinti ne išorę, bet vidų. Vienas iš tokių rašytojų, kuris didžiąją dalį dėmesio kūryboje skyrė dvasiniam žmogaus grožiui, tai XIX a. pabaigos-XX a. pradžios realizmo atstovas Jonas Biliūnas. Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas, skatinantis atkreipti dėmesį į žmogaus vidinį grožį. Novelėse „Lazda“ ir „Ubagas“ atskleidžiamas vidinis žmogaus grožis ir jo puoselėjamos vertybės. Novelėje „Ubagas“ pagrindinis herojus Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybei gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti. Bitės jam padėdavo tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Ir atrodo, tik vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir supranta jo skausmą. Suprasdamas, kad savo namuose laikomas nepageidaujamu, ir nenorėdamas būti našta, Petras Sabaliūnas išeina laimės ieškoti svetur. Apsakymo pasakotojas pasijunta esąs kaltas, jis prašo atleidimo : „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu padėti”. Skaitydami šį kūrinį mes galime pamatyti, kokie žiaurūs galime būti savo tėvams, ir kokie kartais atlaidūs tėvai gali būti savo vaikams. Panašų žmogaus dvasinį grožį randame novelėje „Lazda“. Novelėje „Lazda“ pasakojama istorija, kuri gali kiekvienam parodyti, kaip svarbu yra nelaikyti pykčio širdyje ir atleisti savo skriaudėjui. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Motina - jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje. Jai Dumbrauckas tik vyras, kažkada mušęs jai brangų žmogų. Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui: „Tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis - atleisti priešui. Taigi, galima teigti, kad žmogaus vertybių sistema kuria jo dvasinį grožį ir leidžia išlikti moraliu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!