Žmogaus būtis lageriuose ir tremtyje. Kalbėjimas

Amžino įšalo žemės įvaizdis, daugeliui, ypač jaunesnės kartos, žmonių iki šiol pirmiausia kėlęs geografines asociacijas, pagaliau prisipildo istorinės prasmės, tampa metafora, išreiškiančia tautos pažeminimą, iškentėtas kančias, fizinį jos naikinimą ir dvasinį luošinimą. Dabar jau amžino įšalo žemę vienprasmiškai suvokiam kaip veiksmo vietą nacionalinei tragedijai, kurios vardas – tremtis.Amžino įšalo žeme metaforiškai galima pavadinti ir pačią tremties temą, keletui dešimtmečių cenzūros ir kitų valstybinių instancijų įšaldytą, viešai beveik neliečiamą ir tik tragišką lemtį patyrusių žmonių prisiminimuose bei sapnuose neužgyjančia žaizda kraujavusią, spygliuota viela įrėmintame žemėlapyje kraujo lašais ar kryžiaus ženklais sužymimi norilskai ir rešiotai, intos ir vorkutos.
Žmogaus – būtis lageriuose ir tremtyje archyvas kiekybiškai ir žanriškai šiandien sparčiai turtėja: įvairiu metu užrašyti atsiminimai ir autentiški rūsčiųjų dienų dienoraščių puslapiai, grožinė kūryba (daugiausia – poezija) ir laiškai – atskirose knygose, kolektyviniuose rinkiniuose, žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Suprasdamas tai, tiesiog paklūstu įspūdžiams, kurie kilo perskaičius atsiminimų rinkinius „Amžino įšalo žemėje“ ir „Leiskit į tėvynę“, V. Gustainio „Be kaltės“ ir M. Garbačiauskienės „Jei laimė nebūtų lydėjusi“, „Pergalėje“ išspausdintą A. Kryžanausko „Už ką?“ ir pluoštą laiškų bei prisiminimų A. Miškinio knygoje „Sulaužyti kryžiai“.
Dažnas autorius savo prisiminimus pradeda netikėtai užklupusios nelaimės vaizdu: ginkluoti, pikti, dažnai nepažįstasmi, svetima kalba kalbantys žmonės įsiveržia į paryčio miegą, išgąsdintų vaikų ir moterų ašaromis užtemdo tvinstančią ryto aušrą, brutalia jėga, nukreipta tarsi prieš kokius nusikaltėlius, išmuša iš pusiausvyros. Paskui – sudrasko šeimas, atskiria vyrus, į gyvulinius vagonus sugrūda amžiaus ir ligų iškankintus senius ir nieko nesuprantančius kūdikius, marina troškuliu, nevėdinamų vagonų smarve, sadistiškai pamina natūralų žmogaus drovumo jausmą, priversdami vietoj išvietės naudotis skyle vagono grindyse.
Fizinės būties nepakenčiamumas dešimtis žmonių įstūmė į nepataisomą dvasinę krizę – išprotėjimą: „Suomė (graži, šviesiaplaukė mergina), taip dažnai nakvodama skalbykloje su mirusiais, išprotėjo“; „Mirus vyrui, po 1942 m. žiemos neišlaikė žmonos nervai – Vilkaitienė tapo neveiksni ir mirė Jakutske“; „Dėl šių pasikeitimų ir tremties sąlygų pablogėjo jos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!