Vidinio žmogaus pasaulio atskleidimas lietuvių literatūroje

 Vidinio žmogaus pasaulio atskleidimas lietuvių literatūroje (Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Škėma) Visais laikais žmogaus vidinis pasaulis buvo viena iš aktualiausių temų literatūroje. Ne išimtis yra ir lietuvių rašytojai: modernistas Antanas Škėma, lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas, poetinės dramos pradininkas Balys Sruoga. A. Škėma parodo komercinės, urbanistinės kultūros sugriautą menininko vidinį pasaulį, modernistas V. Mykolaitis – Putinas nubrėžia asmens vidinės brandos kelią, o lyrinės prozos pradininkas J. Biliūnas vidinį asmens pasaulį vaizduoja kaip svarbiausių archetipinių vertybių visumą, kurioje svarbiausia moralinė nuostata yra krikščioniškasis atjautimas. XX a. vidurio Katastrofų autorius, modernistas Antanas Škėma savo kūryboje atskleidžia asmens vidinį pasaulį, kurį žlugdo beprasmybė tragiškose situacijose. Esminės vertybės, kurios dar gali paremti psichologinį asmens pasaulį yra tapatumas su gimtaisiais namais ir savojo individualumo išlaikymas. Pats autorius, dėl skaudžios istorinės situacijos Lietuvoje nebegalėdamas kurti buvo priverstas emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten dirbo sunkų, ,,juodą“ darbą, kad galėtų išgyventi, pragyvenimo šaltinio pagal savo menininko profesiją jis taip ir nerado. Analogijų su autoriaus biografija turi ir pagrindinis romano ,,Balta drobulė“ veikėjas Antanas Garšva, iš Lietuvos kilęs menininkas, JAV dirbantis didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku. Tokia padėtis – vidinės žmogaus stiprybės išbandymas, tad svarbiausia Garšvos egzistencine atrama tampa namai, gimtoji žemė, kurie leidžia ištverti dabarties nykumą ir rutiną. Romane vaizduojamas nužmogintoje aplinkoje egzistuojantis, sistemos sraigteliu paverstas asmuo, praradęs oraus išlikimo galimybę. Komercinė, urbanistinė Amerikos kultūra nevertina individualumo, meniškos prigimties, joje neįmanomas visumos, harmonijos su pasauliu bei ramybės pojūtis. Šį suskilusį A. Garšvos pasaulį perteikia autoriaus pasitelkta sąmonės srauto technika, leidžianti atskleisti fragmentišką protagonisto minčių tėkmę, vidinę disharmoniją. Dirbdamas griežtai apribotoje erdvėje Garšva jaučiasi lyg nuolat besišypsantis aktorius ,,Jūsų aukštas, prašom, ačiū“. 87 numerio uniformą vilkintis vyras pats sau ironiškai primena lietuvį kauką daugiamilijoniniame Niujorke. Kaukas – tai lietuvių mitinė būtybė, dar nepasiekusi žmogiškumo būsenos. Garšva neužmezga jokio ryšio su aplinkiniais žmonėmis, santykiuose jaučiamas dirbtinumas ir visiškas atsiribojimas nuo jį supančios aplinkos. ,,Up down, up ir down“ griežtai įrėmintoje aplinkoje. ,,Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni“. Protagonistas savo darbą metaforiškai prilygina mitologiniam absurdo herojaus Sizifo darbui, pačiam beprasmiškiausiam egzistencijos būdui, be galimybės išlikti. Garšvos aplinkoje dominuoja daiktai, o ne žmonės, todėl keltuvas pagrindiniam herojui įgyja gyvenimo – kalėjimo simbolį. Vienintelis tapatybės įrodymas po baltomis uniformos pirštinėmis slepiamas žiedas - ,,mamos dovana, senelės prisiminimas“ – tai sąsaja , kuri jungia vyrą su praeitimi, vaizduotėje ir prisiminimuose likusiais namais - ramybės ir harmonijos erdve. Romano epigrafas - ,,Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje“ nurodo opoziciją pagrindinio veikėjo likimui, kuris būdamas menininkas, intelektualas laimę gyvenime suvokia per vėlai. Romano pabaigoje menininko dvasinę mirtį, vidinio pasaulio griūtį – išprotėjimą – išreiškia šinšilos, primityvaus gyvūno įvaizdis bei Rojaus vaizdinys (mėlynas linoleumas). Tai tarsi įprasmina ir kartu pakylėja banalius pilkos realybės fragmentus. Taigi, katastrofų epochos žmogus, gyvenantis komercinėje aplinkoje, negali išsaugoti savo individualybės - jo savitas pasaulis griūva. XX a. viduryje asmens vidinis pasaulis yra išblaškytas, sugriautas visuotinės sistemos mechanizmo. Antrasis, XX a. pradžios lietuvių rašytojas, kuris itin plačiai išnagrinėjo vidinį žmogaus pasaulį yra, Jonas Biliūnas. Šis autorius novelėje ,,Lazda“ ir apsakyme ,,Ubagas“ atskleidžia rašytojo požiūrį, jog kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs ir parodo, jog svarbiausia asmens psichologinio pamato savybė – atjauta. Jonas Biliūnas savo kūryboje neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. Jo vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke (sakralumo, bendruomeniškumo simbolis) gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!