Kursiniai darbai
Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo problemos
Įvadas Pasienio kontrolė yra vienas iš svarbiausių elementų, užtikrinančių išorinių Europos Sąjungos (toliau - ES) sienų saugumą ir Europoje kuriamą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Europos Sąjungos teisės aktai sienos apsaugos klausimais iš esmės skirti reglamentuoti pasienio kontrolės klausimus. 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos „Dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo", sudarytos Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo (toliau - Šengeno konvencija) 6 straipsnio 1 punkte pasakyta: „Tikrinimai susitariančiųjų šalių teritorijose atliekami laikantis vienodų principų, nacionalinių įgaliojimų bei nacionalinės teisės normų ir atsižvelgiant į visų susitariančiųjų šalių interesus". Kiti sienos apsaugos elementai - sienos stebėjimas ir rizikos analizės reglamentavimas - ES teisės aktuose nepabrėžiami, jiems skiriama labai mažai dėmesio, todėl šių sienos apsaugos elementų nustatymo klausimas paliktas spręsti pačioms šalims narėms. Hipotezė. valstybės sienų apsaugos bei pasienio tikrinimo procedūros įtakoja valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimą problemas. Integracijos į Šengeno erdvę procesai suponuoja diskusijų apie įvykusius bei būsimus nacionalinių teisės aktų pokyčius poreikį, kad Šengeno acquis nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę paliktų kuo mažiau norminių spragų. Šengeno erdvės atsiradimo ir plėtros pagrindinis tikslas yra panaikinti pasienio tikrinimus prie Sutarties šalių vidinių sienų, vykdyti tinkamą ir pagal Šengeno Konvencijoje reglamentuotų tikrinimų principus suvienodintą visų išorinių sienų kontrolę, garantuoti vienodi pasienio tikrinimų lygį. Pasienio tikrinimų prie vidinių sienų atsisakymas neišvengiamai reiškia ir nacionalinio, ir viešojo saugumo deficitą, nes valstybės narės praranda svarbią nacionalinę priemonę, leidžiančią kontroliuoti į šalį per vidines sienas atvykstančius asmenis, nustatyti jų tapatybę. Lietuvos Respublika įsipareigojo, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos pirminių sutarčių, t.y. Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties su papildymais ir pakeitimais, padarytais sutartimis arba kitais aktais, įsigaliojusiais prieš šį stojimą, Europos Sąjungos sutarties su papildymais ir pakeitimais, padarytais sutartimis arba kitais aktais, įsigaliojusiais prieš šį stojimą, ir prieš stojimą minėtomis sutartimis įsteigtų institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos Lietuvai yra privalomos ir taikomos tose sutartyse Stojimo Akte nustatytomis sąlygomis. Vadovaudamasi šiomis sąlygomis, Lietuva, kaip ir kitos naujosios Europos Sąjungos šalys narės, tik ką įstojusios, visu mastu netaikys Šengeno acquis reikalavimų ir asmenų patikrinimai prie bendrų sienų tarp esamų ir naujųjų valstybių narių ir tarp pačių naujųjų valstybių narių bus ir toliau atliekami tol, kol Taryba priims sprendimą, kad naujosios valstybės narės yra pasirengusios Šengeno acquis taikyti visa apimtimi. Šiam tikslui pasiekti svarbu tinkamai sureguliuoti Lietuvos sienų su Rusijos Federacija ir Baltarusijos Respublika kontrolę, įgyvendinti Šengeno acquis reikalavimus vykdant pasienio tikrinimus ir pasirengti panaikinti kontrolės bei pasienio tikrinimus prie sienų su gretimomis naujosiomis Europos Sąjungos valstybėmis. Apžvelgiant Šengeno erdvės plėtrą ir jau įgyvendintas priemones, svarbu išsiaiškinti nacionalinės teisės normų suderinamumą su Šengeno aquis nuostatomis. Darbo tikslas - ištirti valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo problemas bei funkcijas teisinio reguliavimo suderinamumą su fundamentaliomis asmens teisėmis. Darbo uždaviniai: 1) naudojant loginį, lyginamąjį bei sisteminį metodus ištirti prievartos priemonių panaudojimą reglamentuojančių teisės normų suderinamumą su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl žmogaus teisių; 2) atlikti teismų praktikos analizę ir atskleisti teisinio reguliavimo spragas; 3) atlikti praktinių prievartos panaudojimo atvejų analizę, pateikti pasiūlymus teisiniam reguliavimui tobulinti. 1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo teoriniai aspektai 1.1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo samprata Pagal Lietuvos respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos 2000 m. gegužės 9 d. įstatymą Valstybės siena nustatoma ir keičiama Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kai jas ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Valstybės siena sausumoje ir vidaus vandenyse žymima aiškiai matomais valstybės sienos ženklais. Valstybės sienos ženklų formą, dydį ir jų statymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai. Valstybės siena, jeigu kitaip nenustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse su gretimomis valstybėmis, eina: 1) sausuma ir vietomis, kur valstybės siena kerta upes, ežerus ir kitus vidaus vandenis, pereidama nuo vieno kranto į kitą, linijomis, jungiančiomis gretimus valstybės sienos ženklus; 2) laivybine upe pagal pagrindinio farvaterio (laivakelio) arba upės deltos vidurį, nelaivybine upe (upeliu) pagal jos (jo) vidurį arba pagrindinės vagos vidurį; 3) tiltais arba kitomis konstrukcijomis, einančiomis per upę (upelį), ežerą arba kitą vandens telkinį pagal šio statinio vidurį arba pagal jo technologinę ašį, neatsižvelgiant į tai, kaip valstybės siena eina vandeniu. Pagal valstybės sienos kirtimo bendruosius reikalavimus valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Draudžiama išlaipinti arba įlaipinti į transporto priemones žmones, iškrauti arba pakrauti prekes (daiktus) ir kitas vertybes, vykstant nuo valstybės sienos iki pasienio kontrolės punktų ar atgal. Asmenys, kertantys valstybės sieną, privalo turėti ir pateikti patikrinimą atliekančių valstybės institucijų pareigūnams galiojančius asmens dokumentus, suteikiančius teisę pereiti valstybės sieną, transporto priemonės, gabenamų prekių (daiktų) ir kitų vertybių dokumentus. Dokumentus, suteikiančius teisę kirsti valstybės sieną, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai. Tačiau tarptautinių susitarimų pagrindu gali būti nustatoma supaprastinta valstybės sienos kirtimo tvarka. Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi su gretima valstybe atskirų kategorijų asmenims gali būti leidžiama supaprastinta (pagal pateikiamus tikrinti asmens dokumentus, suteikiančius teisę kirsti valstybės sieną, ar kitas vykimo sąlygas) valstybės sienos kirtimo tvarka ir steigiami supaprastinti valstybės sienos perėjimo punktai. Užsienio valstybių laivų taikaus plaukimo Lietuvos Respublikos teritorine jūra teisė nustato tarptautinė teisė ir Lietuvos respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos 2000 m. gegužės 9 d. įstatymas. Užsienio valstybių laivai naudojasi taikaus plaukimo teise Lietuvos Respublikos teritorine jūra. Plaukimas laikomas taikiu, jeigu jis nekelia grėsmės taikai, Lietuvos Respublikos saugumui ar nustatytai tvarkai. Toks plaukimas turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas. Plaukimas turi būti nenutrūkstamas ir greitas. Taikaus plaukimo metu laivams draudžiama bet kokia kita veikla, tiesiogiai nesusijusi su plaukimu. Taikaus plaukimo metu laivas gali sustoti ir nuleisti inkarą tik šiais atvejais: 1) jei tai susiję su įprasta navigacija; 2) jei tai būtina dėl nenugalimos jėgos ar gresiančios nelaimės; 3) jei siekiama suteikti pagalbą žmonėms, laivams ar orlaiviams, kuriems kilo pavojus ar kuriuos ištiko nelaimė. Užsienio valstybių povandeniniai karo laivai ir kitos povandeninės transporto priemonės, taikiai plaukiančios teritorine jūra, privalo plaukti vandens paviršiumi, iškėlę savo valstybės vėliavą. Užsienio valstybei priklausantis karo laivas ar laivas, naudojamas nekomerciniais tikslais, esantis Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymus ar kitus teisės aktus, reglamentuojančius taikaus plaukimo teisę, bei ignoruojantis reikalavimą jų laikytis, gali būti įpareigojamas nedelsiant palikti Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą. Vyriausybė gali nustatyti taikaus plaukimo teritorine jūra leidimų tvarką užsienio šalių karo laivams. Reikalavimai ir draudimai laivams bei kitoms plaukiojimo priemonėms, plaukiančioms Lietuvos Respublikos teritorine jūra, į Lietuvos Respublikos jūros, vidaus vandenų uostus ar iš jų yra tokie. Laivams ir kitoms plaukiojimo priemonėms, kertančioms valstybės sieną, plaukiančioms iki atvirų tarptautinei laivybai Lietuvos Respublikos jūros, vidaus vandenų uostų, kuriuose yra pasienio kontrolės punktai, ar atgal, išskyrus atvejus, nurodytus Lietuvos respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos 2000 m. gegužės 9 d. įstatyme 15 straipsnio 2 dalyje, draudžiama: 1) įplaukti ar išplaukti iš neskirtų tarptautinei laivybai uostų (reidų); 2) įplaukti į uždraustas plaukioti teritorijas, apie kurias buvo oficialiai paskelbta; 3) plaukti Lietuvos Respublikos teritorine jūra, neiškėlus laivo įregistravimo valstybės vėliavos; 4) išplaukti iš uosto, nepatikrinus laivo pasienio kontrolės punkte; 5) sustoti, išlaipinti arba įlaipinti žmones, iškrauti arba pakrauti prekes (daiktus) ir kitas vertybes tam nenustatytose vietose arba nustatytose vietose be reikiamo leidimo, nuleisti į vandenį plaukiojimo priemones, leisti pakilti ar priimti į laivą orlaivius ir kitus skraidymo aparatus; 6) įgulos nariams arba laive esantiems keleiviams gadinti navigacijos ženklus, ryšių kabelius, Lietuvos Respublikai priklausančius objektus bei įrangą, esančią jūros dugne, povandeninėje jos dalyje arba vandens paviršiuje; 7) teršti aplinką atliekomis ir kitomis medžiagomis; 8) neteisėtai žvejoti, vykdyti komercinę arba kitą veiklą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytą tvarką; 9) atlikti kitus Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų uždraustus veiksmus. Nurodytų plaukiojimo priemonių kapitonai, jei pareikalauja pasienio policija, privalo: 1) teikti informaciją apie laivo įplaukimo į Lietuvos Respublikos vandenis tikslus; 2) pakeisti kursą, jeigu laivas plaukia į teritoriją, kurioje uždrausta plaukioti, arba plaukia kursu, kurio laikantis galima pažeisti plaukimo režimą; 3) sustabdyti laivą ir leisti atlikti patikrinimą; 4) plaukti į nurodytą uostą arba leisti buksyruoti laivą. Reikalavimai ir draudimai, numatyti šio 4 punkte ir 3 punktuose, netaikomi užsienio valstybėms priklausantiems karo laivams ar laivams, naudojamiems nekomerciniais tikslais. Plaukiojimo priemonės (išskyrus užsienio valstybėms priklausančius karo laivus ar laivus, naudojamus nekomerciniais tikslais) gali būti sustabdytos siekiant sulaikyti asmenį arba atlikti tyrimą dėl nusikaltimo, padaryto laivo plaukimo metu, jei: 1) nusikaltimo padariniai yra susiję su Lietuvos Respublikos ar asmenų interesais; 2) padarytas ar daromas nusikaltimas trikdo Lietuvos Respublikos viešąją tvarką arba pažeidžia taikaus plaukimo teritorine jūra tvarką; 3) tokios priemonės yra reikalingos, kad būtų užkirstas kelias neteisėtai ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, narkotinių, psichotropinių, pavojingų ir (ar) kenksmingų medžiagų apyvartai; 4) to prašo įplaukusio į Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą laivo kapitonas arba laivo įregistravimo valstybės diplomatinis atstovas ar konsulinis pareigūnas. Nurodytos plaukiojimo priemonės (išskyrus užsienio valstybėms priklausančius karo laivus ar laivus, naudojamus nekomerciniais tikslais) gali būti sustabdytos ar sulaikytos, jei: 1) laivas, plaukdamas per Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą, prisiėmė civilinius teisinius įsipareigojimus ar civilinę atsakomybę, arba tokie įsipareigojimai ar atsakomybė jam yra taikomi; 2) reikia priverstinai įvykdyti teismo sprendimą ar areštuoti laivą po to, kai jis paliko vidaus vandenis. Nurodytos priemonės negali būti taikomos, turint tikslą įgyvendinti esančiam laive asmeniui teismų ir kitų valstybės institucijų sprendimus civilinėse ar administracinėse bylose. Valstybės sienos kirtimo tvarką pasienio vandenyse, neįplaukiant į Lietuvos Respublikos uostus, nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys su gretimomis valstybėmis. Laivų ir kitų plaukiojimų priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolė, nurodytų reikalavimų ir draudimų nevykdymas suteikia teisę pasienio policijai: 1) persekioti ir sulaikyti laivą (išskyrus užsienio valstybėms priklausančius karo laivus ar laivus, naudojamus nekomerciniais tikslais) už Lietuvos Respublikos teritorinės jūros ribų, iki jis įplauks į savo valstybės arba trečiosios valstybės teritorinę jūrą, jeigu pasienio policija arba kitos kompetentingos valstybės institucijos turi pagrindą manyti, kad laivas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, o bandymas sustabdyti laivą prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir laivas buvo nenutrūkstamai persekiojamas; 2) laivo stabdymui naudoti Tarptautinio signalų kodekso signalus ir kitas tarptautiniuose susitarimuose numatytas priemones; 3) pagal sustabdyto laivo patikrinimo rezultatus leisti laivui plaukti (būti) Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje arba pasiūlyti iš jos išplaukti, arba laivą sulaikyti. Sulaikius laivą, yra surašomas protokolas. Protokolą pasirašo tam įgaliotas pasienio policijos pareigūnas ir sulaikyto laivo kapitonas. Jis gali įrašyti į protokolą savo pastabų ir paaiškinimų arba išdėstyti tai atskirame rašte. Vienas protokolo egzempliorius yra įteikiamas sulaikyto laivo kapitonui. Apie sulaikytą užsienio valstybėje įregistruotą laivą nedelsiant informuojama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Pasienio policija laivo ginkluotę prieš persekiojamą laivą arba kitą plaukiojimo priemonę gali panaudoti tik išimties tvarka, po to, kai visos kitos galimos priemonės panaudotos ir jų nepakako priversti laivo įgulai paklusti ir sustabdyti laivą. Ginkluotės panaudojimu prieš stabdomą laivą nesiekiama jo paskandinti. Pasienio policijos laivo vadas prieš persekiojamą laivą arba kitą plaukiojimo priemonę gali panaudoti laivo ginkluotę, jei jų laikytis neįmanoma arba jei persekiojamas laivas arba kita plaukiojimo priemonė, priešindamiesi sulaikymui, pirmieji panaudoja turimą ginkluotę arba užpuola pasienio policijos laivą. Reikalavimai ir draudimai orlaiviams ir kitiems skraidymo aparatams, kertantiems valstybės sieną ir skrendantiems Lietuvos Respublikos teritorija. Orlaiviai ir kiti skraidymo aparatai gali kirsti valstybės sieną oro skrydžiams nustatytais oro keliais Vyriausybės patvirtinta tvarka. Kirsti valstybės sieną nenustatytais oro keliais, išskyrus atvejus, nurodytus Lietuvos respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos 2000 m. gegužės 9 d. įstatyme 15 straipsnio 2 dalyje, galima tik gavus Vyriausybės įgaliotos institucijos leidimą. Vyriausybė, vadovaudamasi nacionalinio saugumo interesais, arba užsienio valstybės prašymu gali tam tikrose vietose laikinai apriboti arba nutraukti skrydžius per valstybės sieną, apie tai pranešusi suinteresuotoms valstybėms. Orlaiviai ir kiti skraidymo aparatai, įskridę į Lietuvos Respublikos teritoriją, gali nusileisti tik oro uostuose (aerodromuose), kuriuose yra pasienio kontrolės punktai. Orlaiviams, skrendantiems nuo valstybės sienos iki tarptautinių oro uostų, kuriuose yra pasienio kontrolės punktai, ar atgal, taip pat tranzitinių skrydžių per Lietuvos Respublikos oro erdvę metu, išskyrus atvejus, nustatytus Lietuvos respublikos Valstybės sienos ir jos apsaugos 2000 m. gegužės 9 d. įstatymas 15 straipsnio 2 dalyje, draudžiama: 1) nusileisti Vyriausybės nenustatytuose tarptautiniams skrydžiams oro uostuose (aerodromuose); 2) išskristi iš Vyriausybės nenustatytų tarptautiniams skrydžiams oro uostų (aerodromų); 3) įskristi į skrydžiams uždraustas teritorijas, apie kurias buvo oficialiai paskelbta; 4) atlikti kitus Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų uždraustus veiksmus. Orlaiviai ir kiti skraidymo aparatai, esantys oro uostuose (aerodromuose) bei išskrendantys iš Lietuvos Respublikos, gali pakilti tik juos patikrinus pasienio kontrolės punkte. Išimtiniais atvejais orlaiviai, atlikdami tarptautinius skrydžius iš Lietuvos Respublikos arba į Lietuvos Respubliką, gali nusileisti arba pakilti iš oro uostų (aerodromų), kuriuose nėra pasienio kontrolės punktų, tik gavę išankstinį Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir karinių oro pajėgų leidimą. 1.2. Europos Sąjungos pasienio tikrinimą prie išorinių sienų reglamentuojantys teisės aktai Vadovaujantis Lietuvos stojimo į ES akto 1 priedu, dauguma Šengeno acquis nuostatų, integruotų į Europos Sąjungos sistemą, tapo privalomos ir taikomos naujosiose valstybėse narėse nuo įstojimo į ES momento (2004 m . gegužės 1 d.). Įvertinus tai, kad kai kurie ES teisės aktai buvo priimti prieš pat Lietuvai tampant ES nare ir taip „nepateko" į Lietuvos stojimo į ES akto I priedą, kilo būtinybė juos perkelti į nacionalinę teisę. Teisės aktai, kurie turi įtakos pasienio kontrolei ir nebuvo įtraukti į Lietuvos stojimo į ES akto I priedą: 1. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos sprendimas (2004/ 466/EB), iš dalies keičiantis Bendrąjį vadovą tam, kad į jį būtų įtraukta nuostata dėl kartu keliaujančių nepilnamečių tikslinių pasienio kontrolių vykdymo. Pagrindinis sprendimo siekis yra patvirtinti specialias išorines sienas kertančių asmenų, įskaitant kartu su jais atvykstančių arba išvykstančių nepilnamečių, atvykimo ir išvykimo tikrinimo procedūras, ypač galvojant apie tai, kad kartu keliaujantys arba tariamai kartu su nepilnamečiais keliaujantys asmenys iš tikrųjų dažnai būna prekybą žmonėmis vykdantys asmenys, todėl numatyta nuostata, pagal kurią sienos kontrolę vykdančios institucijos turi atkreipti ypač daug dėmesio į visus keliaujančius nepilnamečius.1 Tuo tikslu pakeičiamos Bendrojo vadovo II dalies nuostatos, nustatančios pareigą pasienio kontrolę atliekantiems pareigūnams ypač daug dėmesio skirti keliaujantiems nepilnamečiams: ir vieniems, ir kartu su suaugusiais asmenimis. Pagrindinis sprendimo siekis yra patvirtinti turėti galimybę nustatyti ankstesnio sprendimo atsisakyti įleisti užsienietį priežastis. Tuo tikslu patvirtinama standartinė atsisakymo įleisti forma, kurioje nurodoma galimų atsisakymo priežasčių kategorija, ir reikalavimas užsieniečio pase nurodyti atsisakymo priežastį (-is). Galimybės teikti apeliaciją prieš sprendimą atsisakyti įleisti numatytos nacionaliniuose teisės aktuose.2 Pakeitus Bendrojo vadovo II dalies atitinkamas nuostatas nustatoma, kad neįleistam užsieniečiui išduodama standartinė atsisakymo įleisti per sieną forma bei tai, kad atsisakydamas įleisti tikrinantis pareigūnas įdeda pase įvažiavimo antspaudą panaikinantį spaudą - nenutrinamo juodo rašalo kryžių, o dešinėje pusėje nenutrinamu rašalu užrašo raidę (-es), nurodančią (-ias) atsisakymo įleisti priežastį (-is), kaip nustatyta standartinėje atsisakymo įleisti per sieną formoje.3 Pagrindinis siekis šiuo Europos Sąjungos Tarybos sprendimu yra atnaujinti esamas nuorodas ženkluose ties išorinės oro sienos kirtimo punktais, žyminčiuose kanalus asmenims, vykstantiems į valstybių narių, nurodytų 1994 m. gruodžio 22 d. Šengeno vykdomojo komiteto sprendime SCH/Com-ex (94) 17 rev. 4, dėl Šengeno priemonių nustatyto ir taikymo oro uostuose ir aerodromuose, kad būtų atsižvelgta į Europos ekonominės erdvės susitarimą ir Susitarimą tarp Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos dėl laisvo asmenų judėjimo. Taip pat turi būti nustatytos vienodos nuorodos naujuose ženkluose, žyminčiuose keleivių kanalus ties išorinėmis sausumos ir jūros sienomis, kur tokie kanalai naudojami.4 Pagrindinis sprendimo siekis yra veiksmingai kovoti su nelegalia imigracija ir pagerinti pasienio kontrolę. Tam būtina, kad visos valstybės narės įdiegtų nuostatas, nustatančias įpareigojimus oro vežėjams, vežantiems keleivius į valstybių narių teritoriją. Be to, kad šio tikslo būtų siekiama veiksmingiau, šiuo metu valstybių narių numatytos finansinės nuobaudos už vežėjų įsipareigojimų nevykdymą turėtų būti kiek įmanoma suderintos atsižvelgiant į teisinių sistemų ir valstybių narių praktikos skirtumus. 2004 m. kovo 25 ir 26 d. Europos Taryba priėmė Deklaraciją dėl kovos su terorizmu, pabrėždama poreikį paspartinti šios srities priemonių patikrinimą ir tęsti darbą dėl siūlomos Tarybos direktyvos dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis, siekiant kuo anksčiau prieiti išvadą dėl šios priemonės. 1 straipsnyje suformuluotas šios direktyvos tikslas -sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms. Ši direktyva taikoma tik oro vežėjams - tai bet koks fizinis arba juridinis asmuo, kurio profesija - vežti keleivius oru.5 Direktyva reikalauja, kad turi būti nustatytas įpareigojimas pasibaigus registracijai vežėjams perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją. Už šios direktyvos reikalavimų, perkeltų į nacionalinę teisę, nevykdymą vežėjams numatomos sankcijos. Sankcijos turi būti taikomos vežėjams, kurie per klaidą neperdavė arba perdavė ne visus arba neteisingus duomenis. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad sankcijos būtų atgrasios, veiksmingos bei proporcingos. Ši direktyva į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą dar neperkelta. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva 2004/38/EB „Dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje", iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/ 34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB. Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus. Laisvas asmenų judėjimas sudaro vieną iš pagrindinių vidaus rinkos, kuri yra teritorija be vidaus sienų, kurioje laisvė užtikrinta pagal sutarties nuostatas, laisvių. Visų Europos Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus.6 Šioje direktyvoje „šeimos narys" turėtų reikšti ir registruotą partnerį, jei priimančiosios valstybės narės teisė registruotą partnerystę vertina kaip lygiavertę santuokai. Siekiant išlaikyti šeimos vienybę platesne prasme ir nepažeisti diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimo, priimančioji valstybė narė asmenų, kurie neįtraukti į šeimos narių apibrėžimą pagal šią direktyvą ir todėl neturi automatinės įvažiavimo ir gyvenimo teisės, padėtį nagrinėja pagal savo teisės aktus ir sprendžia, ar tokiems asmenims galėtų būti leista įvažiuoti ir gyventi šalyje, atsižvelgdama į jų santykį su Europos Sąjungos piliečiu arba bet kurias kitas aplinkybes, pavyzdžiui, jų finansinį arba fizinį priklausomumą nuo Europos Sąjungos piliečio.7 2004 m. gruodžio 13 d. Europos Tarybos Reglamentas Nr.2133/2004 „Dėl reikalavimo valstybių narių kompetentingoms institucijos sistemingai antspauduoti trečiųjų šalių piliečių, kertančių valstybių narių išorines sienas, kelionės dokumentus" ir šiuo tikslu iš dalies keičiantis Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo bei Bendrojo vadovo nuostatas. Pagrindinis reglamento tikslas yra įpareigoti valstybių narių kompetentingas institucijas antspauduoti trečiųjų šalių piliečių, kertančių valstybių narių išorines sienas, kelionės dokumentus bei nustatyti sąlygas, kurioms esant atvykimo spaudo nebuvimas trečiųjų šalių piliečių kelionės dokumentuose gali būti prielaida, kad viršyta šiems piliečiams leidžiama trumpalaikio buvimo valstybių narių teritorijoje trukmė. Kartu papildoma Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 6 straipsnio 2 dalies e punktas ir įterpiami nauji 6a ir 6 b straipsniai.8 Europos Parlamento ir Europos Tarybos reglamentas įtvirtinant pasienio vietinį eismą per išorines sutarties šalių sausumos „sienas bei papildanti Šengeno konvenciją (Proposal for a remnūeon local border traffic at the eMernal land borders ofthe MeZer States and amendmg the Schengen Convention) projektas (svarstomas Europos Tarybos Sienų darbo grupėje). Tiems pasienio vietiniu eismu, pasienio teritorijų gyventojams būtų išduodamas specialus leidimas, atitinkantis Europos Tarybos 1030/ 2002/EB reglamente nustatytus reikalavimus trečiųjų šalių piliečiams išduodamiems leidimams nuolat gyventi. Šis leidimas būtų atitikmuo vizai. Jo išdavimo, gamybos bei kitas išlaidas kiekviena valstybė turi padengti pati. Šį leidimą galėtų gauti tik gretimos šalies pasienio teritorijoje gyvenantys asmenys ir šio leidimo išdavimo kaina bei dokumentų procedūra būtų paprastesnė negu vizos gavimo procedūra. Šį leidimą galėtų gauti tik tie asmenys, kurie pasienio teritorijoje (pasienio ruože) yra pragyvenę ne mažiau kaip 1 metus. Šis leidimas suteiktų teisę užsieniečiams Lietuvos Respublikos teritorijoje būti ilgiau negu 90 dienų per pusę metų. 2004 m. spalio 26 d. Europos Tarybos reglamentas Nr.2007/ 2004, įsteigiantis Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą. Šiuo dokumentu įsteigiama Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra (toliau -Agentūra). Agentūros steigimu siekiama pagerinti bendrą ES valstybių narių išorės sienų valdymą. Agentūros įsteigimas siejamas su Bendrijos politikos ES išorės sienų srityje, t. y. bendru valdymu, užtikrinančiu vienodą ir aukštą kontrolės ir stebėjimo lygį, kuris yra privalomas laisvo asmenų judėjimo ES aspektas ir pagrindinė laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sudedamoji dalis. Pagrindinis reikalavimas, keliamas kiekvienai valstybei narei, yra veiksminga išorės sienų kontrolė ir stebėjimas neatsižvelgiant į geografinę padėtį. Agentūra pagal savo kompetenciją savo darbe padės šalims spręsti problemas, su kuriomis jos susiduria užtikrindamos vienodų sienos apsaugos standartų taikymą. 1.3.Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų valstybės sienos apsaugos tarnybos administravimo klausimais perėmimas Lietuvoje 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos sprendimas (2004/466/EB), iš dalies keičiantis Bendrąjį vadovą tam, kad į jį būtų įtraukta nuostata dėl kartu keliaujančių nepilnamečių tikslinių pasienio kontrolių vykdymo. Į nacionalinę teisę neperkeltas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos sprendimas 2004/ 574/EB, iš dalies keičiantis Bendrąjį vadovą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 1V-254 „Dėl užsieniečių neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2005, Nr. 96-3614). 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos sprendimas (2004/581/EB), nustatantis būtiniausias nuorodas, kurios turi būti ženkluose ties išorinės sienos kirtimo punktais. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos direktyva (2004/82/ EB) dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB. Į nacionalinę teisę dar neperkeltas. Yra parengtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (Žin., 2004, Nr. 73-2539) pakeitimo projektas. 2004 m. gruodžio 13 d. Europos Tarybos Reglamentas Nr. 2133/2004 „Dėl reikalavimo valstybių narių kompetentingoms institucijos sistemingai antspauduoti trečiųjų šalių piliečių, kertančių valstybių narių išorines sienas, kelionės dokumentus" ir šiuo tikslu iš dalies keičiantis Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo bei Bendrojo vadovo nuostatas. 2004 m. spalio 26 d. Europos Tarybos Reglamentas Nr. 2007/ 2004, įsteigiantis Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą.9 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. 1292 „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūno siuntimo atlikti Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūroje mokymo ir plėtros patarėjo funkcijas" (Žin., 2005, Nr. 142-5120). 2.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo analizė 2.1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo ypatumai Šengeno erdvės atsiradimą galima kildinti iš poreikio pašalinti prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui trukdančias kliūtis Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Prekių, paslaugų ir kapitalo laisvo judėjimo principas buvo įgyvendintas, tačiau ketvirtosios laisvės - laisvo asmenų judėjimo principo įgyvendinimas, kuris ir yra Šengeno erdvės atsiradimo pagrindas, sukėlė daugiausia diskusijų, nes, be teigiamų aspektų, šis principas susijęs su valstybių nacionaliniu saugumu. Socialiniai reiškiniai, pavyzdžiui, asmenų migracija, mobilumas, dažnai vertintini kaip teigiami reiškiniai ir netgi būtini visuomenės raidai, kitais atvejais gali reikšti ir itin neigiamus kriminogeninius reiškinius.10 1985 metais Šengene pasirašytas susitarimas dėl laipsniško kontrolės panaikinimo prie bendrų sienų buvo daugiau deklaratyvaus pobūdžio, nes nebuvo sukurtas nei konkretus procesinis, nei teisinis mechanizmas Sutarties tikslams įgyvendinti. Nutarus įgyvendinti šiame Susitarime išreikštą siekį atsisakyti asmenų, kertančių bendras sienas, kontrolės ir palengvinti transporto bei prekių judėjimą 1990 metais, Susitarimas buvo papildytas Šengeno Konvencija, o jau 1997 metais Amsterdamo sutartimi į Europos Bendrijos teisinę sistemą buvo įtrauktas ir Šengeno acguis.11 Šengeno erdvės pagrindinė idėja yra panaikinti pasienio tikrinimų prie Sutarties šalių vidinių sienų, garantuoti reikalingą išorinių sienų kontrolę, kitaip tariant, Konvencijoje reglamentuotų tikrinimų principus įgyvendinti prie išorinių sienų. 12 Pasienio tikrinimų prie vidinių sienų atsisakymas neišvengiamai reiškia ir nacionalinio, ir viešojo saugumo deficitą, nes valstybės narės praranda svarbią nacionalinę priemonę, leidžiančią kontroliuoti į šalį per vidines sienas atvykstančius asmenis, nustatyti jų tapatybę. Šiam saugumo deficitui kompensuoti į Šengeno acguis kaip atsvara yra įtraukti atitinkami kontrolės reikalavimai, tikslai, principai, mechanizmai, už Vidaus saugumą numatytos atsakingų institucijų glaudesnio bendradarbiavimo formos. Šengeno acguis valstybėms narėms turi įpareigojančią galią, jo taikymas valstybėse sistemingai inspektuojamas ir vertinamas Šengeno ekspertų. Svarbiausios Šengeno Konvencijoje numatytos įgyvendinti priemonės: • Panaikinti pasienio tikrinimus prie vidinių sienų ir sustiprinti kontrolę prie išorinių sienų; • Nustatyti vykimą per išorines sienas reglamentuojančias bendras sąlygas; • Atriboti iš Šengeno teritorijos ir ne iš Šengeno teritorijos atvykstančių keleivių srautus; • Suderinti vizų tvarką; • Koordinuoti institucijų veiklą organizuojant pasienio tikrinimus (ryšio pareigūnai, personalui skirtų instrukcijų ir mokymų derinimas); • Nustatyti vežėjų statusą nelegalios migracijos užkardymo veikloje; • Įpareigoti registruotis visiems iš vienos į kitą šalį vykstantiems trečiųjų šalių piliečiams; • Už prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingos valstybės nustatymo taisyklės (Dublino konvencija); • Sustiprinti teisinį bendradarbiavimą pagreitinant nusikaltėlių perdavimo procedūras; • Sukurti ir naudoti Šengeno informacinę sistemą (SIS). Įgyvendindami Šengeno Konvencijos principus Belgija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija ir Vokietija nuo 1995 m. liepos 1 d. visiškai atsisakė kontrolės prie Sutarties valstybių vidinių sienų, 1996 m. prie jų prisijungė Prancūzija, 1998 m. - Austrija ir Italija, 2000 m. - Graikija ir galiausiai 2001 m. kovo 25 d. Penkios Skandinavijos valstybės (įskaitant Norvegiją ir Islandiją), o nenorinčioms dalyvauti Airijai ir Didžiajai Britanijai palikta teisė kontroliuoti vidaus sienas su kitomis Sutarties valstybėmis. Kiekvienai dabar įstojusiajai Lietuvai arba ateityje įstosiančiai į Europos Sąjungą valstybei Šengeno sutarties ir Šengeno konvencijos nuostatos galios be išlygų. Šengeno aquis sudaro 1985 m. birželio 14 d. Šengeno sutartis tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių (Belgijos Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo Hercogystės, Nyderlandų Karalystės), Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško pasienio tikrinimų prie vidinių sienų panaikinimo bei 1990 m. birželio 19 d. Šengeno konvencija dėl 1985 metų Šengeno sutarties įgyvendinimo, prisijungimo prie Šengeno sutarties protokolai, susitarimai bei Vykdomojo Komiteto, įsteigto remiantis Konvencija, sprendimai. Konvencijoje reglamentuotų tikrinimų principus galima pavadinti naujoviška subjektų, atsakingų už bendros erdvės vidaus saugumą, atsakomybės forma. Tai reikštų, kad išorės sienų neturinčios Sutarties šalys patiki Šengeno erdvę, o kartu ir šalies teritoriją atvykstančių asmenų kontrolę kitų valstybių pasienio tikrinimo procedūras atliekančioms institucijoms.13 2.1.1.Šengeno Konvencijos nuostatų administravimo ypatumai Nutarusios įgyvendinti Šengeno Susitarime dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo išreikštą siekį atsisakyti asmenų, kertančių bendras sienas, kontrolės ir palengvinti transporto bei prekių judėjimą, susitariančiosios šalys šiuos principus įtvirtino Šengeno Konvencijoje. Nemažai nuostatų buvo deklaratyvaus pobūdžio, nusakančios bendrą Šengeno erdvės koncepciją, taip pat dalis Konvencijoje įtvirtintų sąvokų neturėjo aiškaus apibrėžtumo, Susitariančiosios šalys skirtingai vertino šias nuostatas taikydamos jas nacionalinėje teisėje.14 Siekiant suvienodinti ir palengvinti Šengeno Konvencijos nuostatų interpretavimą ir integravimą į susitariančiųjų šalių nacionalinę teisę, šios nuostatos buvo smulkiau nusakytos 2002 m. Bendrajame Vadove pagal 2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamento nuostatas, kuris vadinamas praktiniu vadovu pasieniečiams. Teisinės bazės požiūriu Bendrasis Vadovas, kuris buvo parengtas kaip Šengeno tarpvyriausybinio bendradarbiavimo dalis ir įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai buvo įtrauktas į Europos Sąjungos institucinę ir teisinę sistemą, šiuo metu yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis kontrolės priemones prie Europos Sąjungos valstybių narių išorinių sienų, nepaisant to, kad tam tikri principai taip pat yra suformuluoti pačioje Šengeno Konvencijoje, ir kai kurios konkrečios Bendrojo Vadovo nuostatos yra išdėstytos kituose atskiruose sprendimuose. Nors Šengeno acquis, ypač nuostatos, kurių pagrindą sudaro Europos Bendrijos sutartis, dabar yra Europos Bendrijos teisyno, kuris taikomas visoms valstybėms narėms, sudedamoji dalis, tačiau Bendrasis Vadovas tam tikrais aspektais skiriasi nuo įprastinių teisės aktų: • jis nėra įprastas Bendrijos teisei tuo, kad neturi jai būdingų teisės aktų, tokių kaip reglamentai ir direktyvos, formos. Dėl to nevienareikšmiškai gali būti suprantama tam tikrų Šengeno acquis nuostatų teisinė vertė; • jį sudaro sprendimai ir priemonės, priimti tik pagal tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sistemą ir nedalyvaujant Europos Bendrijos institucijoms, pirmiausia Europos Parlamentui.15 Bendrasis Vadovas yra savotiškas hibridas tuo, kad jis yra ir Europos Bendrijos teisės šaltinis, sukuriantis teises ir pareigas, ir praktinės veiklos vadovas pasieniečiams, apimantis visą jiems svarbią informaciją, taip pat paimtą iš kitų teisės šaltinių. Toks dvejopas Bendrojo Vadovo pobūdis leidžia atsirasti dviprasmybėms dėl jo teisinės vertės, ypač dėl to, kad kai kurie jo skirsniai ir priedai tik perteikia kitų teisės aktų, tokių kaip Šengeno Konvencija ir Bendrieji konsuliniai nurodymai, turinį. Pirmosios diskusijos dėl būtinybės keisti Bendrąjį Vadovą prasidėjo praėjus keliems mėnesiams nuo Amsterdamo sutarties pasirašymo po to, kai 1999 m. pirmininkaujanti Suomija pareiškė iniciatyvą išsiuntinėti valstybėms narėms klausimyną dėl Bendrojo Vadovo konfidencialumo reikalavimo. Po keleto metų diskusijų paaiškėjo, kad dauguma valstybių narių nori iš dalies keisti, padaryti aiškesnes arba plėtoti tam tikras Bendrojo Vadovo dalis arba nuostatas. Komisija Bendro Vadovo tobulinimo klausimu pateikė darbo dokumentą, skirtą išnagrinėti Šengeno acquis išorinių sienų klausimais egzistuojančias spragas ir problemas.16 Remiantis atlikta analize, pasiūlytos kelios pasirinkimo ateityje galimybės, būtent: • palikti dabartinę Bendrojo vadovo struktūrą nepakeistą arba padaryti jo teisinį statusą aiškesnį nubrėžiant aiškią liniją tarp teisės akto ir praktinio vadovo pasieniečiams; • apsiriboti paprasčiausiu esamo Bendrojo vadovo pakoregavimu arba išplėsti tam tikras jo dalis, kad būtų galima ištaisyti pastebėtas spragas, prireikus įtraukiant atitinkamas nuostatas iš kitų teisės aktų; • ar reikia „pamatinio teisės akto", apimančio visus išorinėms sienoms taikomus pamatinius principus ir taisykles, kuris suteiktų Komisijai įgaliojimus imtis priemonių šiam aktui įgyvendinti. 2003 m. liepą valstybėms narėms buvo išsiuntinėtas klausimynas, kuriame buvo įtraukti ir minėti klausimai. Dauguma valstybių parėmė Komisijos pasiūlymą dėl teisės akto ir praktinio vadovo atskyrimo. Akivaizdu, kad ir ateityje bus tobulinamos Bendrojo Vadovo nuostatos ir rengiami praktiniai Dar vykstant diskusijai Komisija Tarybos pavedimu turėjo skubiai imtis priemonių išsamiau reglamentuoti Konvencijos nuostatas dėl vietinio eismo per sieną ir kelionės dokumentų spaudavimo. 2004 m. birželio 9 d. Taryba priėmė pasiūlymą „Dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas Bendrijos kodeksas dėl asmenų judėjimo per sienas".17 Vadovai pasieniečiams, smulkiau reglamentuojantys sienų kontrolės procedūras. Kaip vieną iš patobulintų praktinių vadovų galima išskirti ES Šengeno katalogą, kurio tikslas - išaiškinti ir smulkiai išdėstyti Šengeno aquis ir pateikti rekomendacijas bei geriausią praktiką kaip pavyzdį toms valstybėms, kurios jungiasi prie Šengeno, taip pat toms, kurios taiko Šengeno aquis. Kataloge išskiriamas „Integruotas sienos saugumo modelis", tai yra įvardijama kaip sistemos, apimančios visus sienos politikos aspektus, pavadinimas. Ši sistema padalyta į keturis papildomus lygius (filtrus): veikla trečiosiose šalyse, kilmės šalyse ir tranzitinėse šalyse, dvišalis ir tarptautinis bendradarbiavimas, priemonės prie išorinių sienų ir tolesnis darbas teritorijos viduje. 2.2.2.Šengeno konvencijos nuostatų dėl sienų kontrolės integravimo administravimas Lietuvos Respublika įsipareigojo, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos Europos Sąjungos teisyną, kurio dalis yra Šengeno aquis, taikys Stojimo Akte nustatytomis sąlygomis. Tai reiškia, kad Stojimo Akto 3 straipsnyje nurodoma, kad Šengeno aquis, nors ir privalomas naujosioms valstybėms narėms nuo įstojimo dienos, taikomas naujojoje valstybėje narėje tik pagal šiuo tikslu priimtą Tarybos sprendimą. Lietuva, kaip ir kitos naujosios Europos Sąjungos šalys narės, ką tik įstojusios visu mastu netaikys Šengeno acquis reikalavimų, ir asmenys prie bendrų sienų tarp esamų ir naujųjų valstybių narių ir tarp pačių naujųjų valstybių narių bus tikrinami tol, kol naujosios valstybės narės Šengeno acquis turės taikyti visa apimtimi. Iki tol prie šių sienų, kurios gali būti laikomos „laikinomis išorės sienomis", bus taikomos tos pačios taisyklės, kurios taikomos įprastai prie išorės sienų. Terminas „laikinai išorinės sienos" lieka tik teoriniu sienų tarp naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių apibrėžimu, kol naujosios valstybės narės įgyvendins kontrolės deficitą kompensuojančias priemones ir galės užtikrinti, kad saugumas regione nesusilpnės panaikinus pasienio tikrinimus. Naujosios valstybės narės gali tarpusavyje sudaryti dvišalius susitarimus dėl bendros „laikinai išorės sienų" kontrolės, bet apie tai jos turi pranešti Komisijai. Lietuvai ir Latvijai, bei Lietuvai ir Lenkijai pasirašius minėtas dvišales sutartis, tai nesuteikia teisės iš Lietuvos į Latviją arba į Lenkiją vykti be apribojimų ne per pasienio kontrolės punktus ir netikrinamiems.18 Sutarčių pagrindu pasienio tikrinimams galioja abiejų valstybių teisės normos, todėl Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiame jungtiniame valstybės sienos perėjimo punkte pareigūnai taiko ne tik savo šalies, bet ir susitariančios šalies įstatymus ir kitus teisės aktus. Teisės aktų konkurencijos klausimas šiuo atveju nesprendžiamas. Atliekant pasienio tikrinimus, pirmiausia taikoma šalies, iš kurios išvykstama, teisė ir tik baigus tikrinimą pradedama taikyti šalies, į kurią atvykstama, teisė. Pagal Nacionalinį Šengeno acquis priėmimo veiksmų planą Lietuvos Respublikos sausumos siena su valstybėmis, siekiančiomis narystės, vertinama kaip vidinė Europos Sąjungos valstybių siena. Sausumos siena su kitomis valstybėmis ir jūros siena vertinama kaip išorinė Europos Sąjungos valstybių siena, kitaip tariant, būsimomis vidinėmis sienomis laikoma siena su Latvijos Respublika ir siena su Lenkijos Respublika, išorės sienomis - siena su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Be to, išorinės sienos apsaugos režimas taikomas tarptautiniams jūrų ir oro uostams, iš kurių susisiekiama su valstybėmis, neįeinančiomis į Europos Sąjungą. Šengeno Konvencijoje pabrėžiama, kad vidines sienas galima kirsti bet kuriame punkte, asmenys netikrinami. Ši nuostata galioja tarp susitariančiųjų šalių, jeigu kertama siena yra sausumos siena; jeigu oro uostas skirtas vidaus reisams; jeigu jūrų uostas skirtas reguliariam gabenimui laivais tik iš kitų uostų arba į kitus uostus, esančius susitariančiųjų šalių teritorijoje, neįplaukiant į uostus, esančius už šios teritorijos ribų, kurie pagal konvencines nuostatas priskirtini vidinėms sienoms. Nepaisant to, kad prioritetinis Šengeno susitarimo tikslas - taikyti laisvą asmenų judėjimo principą bei panaikinti.19 Nebaigtinis priemonių komplektas, kuris turėtų padėti nustatyti pagrindą teisingam Šengeno aquis taikymui ir jo rinkodarai; geriausia praktika: nebaigtiniai darbo metodai arba modeliai, kuriuos reikia laikyti optimaliais taikant Šengeno aquis, suprantant, kad kiekvienos konkrečios Šengeno dalies bendradarbiavimo požiūriu gali būti keletas geriausios praktikos atvejų. Kaip pavyzdį galima pateikti motorinių transporto priemonių kelionės leidimų tikrinimo tvarką: Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnyba pagal teisinį veiklos reglamentavimą transporto priemonių kelionės leidimų nekontroliuoja, o remiantis Latvijos Respublikos teisės aktų reikalavimais, kelionės leidimus kontroliuoti privaloma. Kontrolę prie vidinių sienų, Konvencijoje numatyta ir viena išlyga - tais atvejais, kai tai reikalinga dėl viešosios tvarkos arba nacionalinio saugumo, Šengeno šalis, pasikonsultavusi su kitomis susitariančiosiomis šalimis, gali nuspręsti, kad tam tikrą ribotą laiką, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją prie vidinių sienų, bus atliekama atitinkamos šalies pasienio kontrolė. Kontrolės prie vidinių sienų panaikinimas nėra negrąžintinas procesas ir tai reiškia, kad nacionalinėje teisėje turi būti įdiegtos naujos normos, reglamentuojančios vidinių sienų kontrolės atkūrimo mechanizmą (kokia institucija, kada, kokius sprendimus priima, kas informuoja kitas šalis, nurodant motyvus, mastą, trukmę ir pan.). Europos Sąjungos mastu šio mechanizmo funkcionavimo principus liudija Suomijos Pasienio įstatymo pataisos. Sprendimą dėl laikino pasienio tikrinimų prie vidinių sienų grąžinimo priima šalies Vyriausybė, tačiau susiklosčius atitinkamai padėčiai tokius įgaliojimus turi ir Vidaus reikalų ministerija (arba jai žinybiškai pavaldi institucija).20 Galima teigti, kad tai yra gana lankstus ir priimtinas variantas Lietuvai, nes principinės pasienio tikrinimų grąžinimo reikšmės požiūriu svarbu, kad sprendimas būtų priimamas Vyriausybės lygiu, funkcionalumo požiūriu svarbu, kad skubiais atvejais Vidaus reikalų ministras arba jo įgaliotas asmuo sprendimą dėl pasienio tikrinimo grąžinimo galėtų priimti nedelsdamas. Tokį žingsnį ir konceptualiąja, ir taikomąja praktine prasme būtų galima vertinti teigiamai, nes gana lanksčiai pozityviojoje teisėje įtvirtinamas subsidiarumo principas. Susitariančiųjų šalių atžvilgiu tokia mechanizmo įtvirtinimo sistema yra gana lanksti, leidžianti operatyviai bei prevenciškai reaguoti į tikėtinus pavojus viešajai tvarkai ir stabilumui.21 Pasienio tikrinimų prie vidinių sienų grąžinimo mechanizmas yra funkcionalus ir realiai įgyvendinamas, nes praktikoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kai valstybės narės apsisprendė laikinai įvesti pasienio tikrinimus prie vidinių sienų, pasinaudodamos Konvencijoje numatyta išimtine galimybe. Dažniausiai pasitaikantys atvejai - futbolo čempionatai, masinės demonstracijos, svarbūs vizitai ir pan. (patikrinimus prie vidinių sienų buvo atnaujinusios Prancūzija (antiglobalistai), Švedija (futbolo sirgaliai), Suomija (baikerių suvažiavimas), Ispanija (Kalėdų metas)). Svarbu tai, kad Konvencijos nuostatos dėl pasienio tikrinimų prie vidinių sienų panaikinimo neriboja valstybių teisės vykdyti fizinę vidinių sienų apsaugą. Konvencijoje tai nėra reglamentuota ir tai leidžia daryti prielaidą, kad sienos apsaugos funkcijos įgyvendinimas, kuris reikalingas teritorinei kontrolei ir valstybės suverenitetui užtikrinti, ir toliau prioritetiniais pagrindais perduodamas nacionalinei teisinei. Tai yra svarbi koncepcinė nuostata, neprieštaraujanti tradiciškai nusistovėjusiai valstybės „teritorinio suvereniteto" sampratai, pagal kurią, atsižvelgiant į atitinkamas Sutarties sąlygas, teritorijos kontrolė yra valstybės esmė, o teritorija apibrėžiama geografine erdve, kuri atskiriama sienomis nuo kitų teritorijų ir kurią vienija bendra teisinė sistema. Šiuo atveju kiekvienos susitariančiosios šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas yra gana svarus indėlis į bendrąjį vidaus saugumo užtikrinimo lygį. Konvencijos nuostatose randamas ir kitas tradiciškai nusistovėjęs principas - išorines sienas galima kirsti tik per sienos perėjimo punktus ir tik nustatytomis jų darbo valandomis. Šis principas nėra naujas, pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnį valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Toliau kabant apie Šengeno erdvės išorinių sienų kontrolę, galima įžvelgti naują principinę nuostatą saugumo užtikrinimo atžvilgiu, nes sienų kontrolė turi būti vykdoma pagal bendrus principus bei atsižvelgiant į Sutarties šalių interesus. Toks atsakomybės pasidalijimas, jos perdavimas kitoms Sutarties valstybėms narėms turi remtis tvirtu valstybių savitarpio pasitikėjimu, o bendrų sienų kontrolės principų nustatymas galėtų būti vertinamas kaip vienas iš būdų tokiam pasitikėjimui stiprinti. Konvencija reikalauja, kad prie visų išorinių sienų būtų laikomasi vienodų veiklos vykdymo principų, bei juos pateikia: tai yra kelionės dokumentų ir kitų įvažiavimo, buvimo šalyje, darbo ir išvykimo sąlygų tikrinimas, Sutarties šalių nacionaliniam saugumui bei viešajai tvarkai pavojų keliančių veiksnių tyrimas ir prevencija.22 Taip pat tikrinamos transporto priemonės, su kuriomis asmenys vyksta per sieną, asmenų su savimi vežami daiktai. Kartu pabrėžiama, kad tai turi būti vykdoma remiantis nacionalinės teisinės normomis. Taip pat Konvencijoje reikalaujama, kad būtų patikrinti visi per išorinę sieną vykstantys asmenys, o jeigu reikia rinktis, pirmenybė teikiama į šalį įvykstančio asmens tikrinimui. Svarbu paminėti, kad Konvencijoje išskiriamos dvi pasienio tikrinimo rūšys: minimalus tikrinimas, kuris taikomas Susitariančiųjų šalių piliečiams, ir jo tikslas - nustatyti asmens tapatybę pagal pateiktą kelionės dokumentą; išsamus tikrinimas, kuris taikomas visiems į Šengeno teritoriją atvykstantiems užsieniečiams ir kurio tikslas - įvertinti visas Konvencijoje nurodytas atvykimo sąlygas. Iš šalies išvykstantys užsieniečiai tikrinami taip, kaip to reikalauja nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo interesas.23 Remdamasi šiomis nuostatomis, Lietuvos Respublika padarė pataisymus nacionaliniuose teisės aktuose ir pasienio tikrinimo tvarka iš esmės atitinka Šengeno Konvencijos reikalavimus. Vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinus „Pasienio tikrinimo tvarką", išskirti minimalus tikrinimas ir išsamus tikrinimas. Numatyta, kad minimalus asmens ir minimalus kelių motorinės transporto priemonės tikrinimai taikomi Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Islandijos, Norvegijos, Lichtenšteino ir Šveicarijos piliečiams. Kitų valstybių piliečiams taikomas išsamus tikrinimas, kurio tvarka atitinka Konvencijos II dalies 6 straipsnio reikalavimus. Vadovaujantis šio straipsnio nuostata, kad „visi asmenys privalo mažų mažiausia praeiti tokius patikrinimus, kurie įgalina nustatyti jų tapatybę pagal pateiktus dokumentus", Pasienio tikrinimo tvarkoje numatyta, kad „tais atvejais, jei pagal turimą informaciją arba minimalaus asmens ar kelių motorinės transporto priemonės tikrinimo metu įvertintą riziką tikėtina, kad Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Islandijos, Norvegijos, Lichtenšteino ir Šveicarijos piliečių vykimas per valstybės sieną yra neteisėtas, jiems taikomas išsamus asmens arba kelių motorinės transporto priemonės tikrinimas". Tam, kad ši nuostata dėl išsamaus minėtų valstybių piliečių tikrinimo išliktų išimtine bendroje pasienio tikrinimų tvarkoje, jos taikymo tvarka nustatyta poįstatyminiuose teisės aktuose. Konvencijoje nėra pateiktas tikslus sąvokos transporto priemonės tikrinimas išaiškinimas, šio tikrinimo tvarka nacionalinėje teisėje reglamentuota Pasienio tikrinimo tvarkoje, kurioje įtvirtinta neįprasta kitose Europos Sąjungos valstybėse nuostata, kad ir trečiųjų šalių piliečiams, ir Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Islandijos, Norvegijos, Lichtenšteino ir Šveicarijos piliečiams kertant sieną visais atvejais tikrinami ne tik asmens dokumentai, bet ir transporto priemonės registravimo dokumentai bei vairuotojo pažymėjimas. Tokią transporto priemonių tikrinimo tvarką nulemia tai, kad dėl geografinės padėties Lietuva yra tapusi viena iš vogtų automobilių tranzito šalimi.24 Įgyvendinant sienų kontrolę reglamentuojančius Konvencijos straipsnius, Lietuvoje nustatyti pagrindiniai prioritetai, kuriuose daugiausia išteklių ir pastangų skiriama Konvencijos reikalavimo dėl „išorinio ir vidinio" keleivių srauto atskyrimo įgyvendinimui, nes didesniąją prioritetų dalį sudaro būtent infrastruktūriniai pakeitimai. Tai paaiškinama tuo, kad rengiant Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymus bei Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymus, vadovautasi Šengeno Konvencijos nuostatomis bei Europos Sąjungos ekspertų rekomendacijomis.25 Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą reglamentuojanti teisinė bazė su Šengeno acquis bus suderinta iki prisijungimo prie Šengeno Susitarimo. Tam būtina parengti teisės aktų pakeitimus pagal Konvencijoje numatytas bendradarbiavimo bei saugumo deficitą kompensuojančias priemones, t. y.: 1) papildyti su valstybės sienos saugumo užtikrinimu susijusių institucijų tarpžinybinio ir tarptautinio bendradarbiavimo nuostatas, 2) numatyti galimybę kai kuriuose pasienio kontrolės punktuose tam tikras vienos valstybės institucijos funkcijas perduoti kitos valstybės įgaliotai institucijai, 3) numatyti pasienio tikrinimo prie būsimosios vidinės sienos kontrolės atkūrimo tvarką ir su tuo susijusių sprendimų priėmimo mechanizmą.26 Lietuvai tapus Šengeno nare, esminių struktūrinių permainų išorinių sienų apsaugos ir kontrolės sistemoje neturėtų įvykti, nes, kaip minėta, Konvencijos įtvirtinta išorinių sienų kontrolės samprata yra artima šiuo metu egzistuojančiai nacionalinei sienų kontrolei. Nemažai pastangų pareikalaus pačių pareigūnų profesinių įgūdžių plėtotė, kad vykdoma veikla atitiktų kokybės standartus. Juk eilinis pasienio pareigūnas, tikrindamas atvykstančio asmens kelionės dokumentus bei užduodamas įprastus klausimus, turės įvertinti ir tai, ar tikrinamas asmuo nėra įtrauktas į kurios nors susitariančiosios šalies duomenų bazę kaip asmuo, kurio buvimas šalyje kelia grėsmę „laisvės, saugumo ir teisingumo zonai". Svarbu suvokti, kad ne tik teisinis reguliavimas, infrastruktūriniai pakeitimai bei naujos techninės įrangos įsigijimas yra svarbiausi elementai, bet atsakingas personalo suformavimas yra viena iš sąlygų, padėsianti pasiekti vienodus ir privalomus pasienio kontrolės valdymo standartus. Apibendrintai galima pasakyti, kad Šengeno erdvei priklausančių valstybių sienų apsaugos funkcionavimas paremtas valstybių tarpusavio solidarumo ir atsakomybės už bendrus interesus principu. Vidinių sienų „atvėrimas" laisvam asmenų judėjimui reiškia, kad išorines sienas kontroliuojančios valstybės tampa atsakingos ne tik už nacionalinių, bet ir už visų kitų Šengeno valstybių interesų gynimą. Šengeno sistemos plėtotės tolesnės perspektyvos susijusios su dar glaudesne sąveika ir integracija, tačiau valstybės narės nežiūri į tai kaip į pavojų savo nacionaliniam suverenitetui ir identitetui, pripažindamos tai kaip bene vienintelę priemonę vidaus saugumui užtikrinti. Tai tikriausiai ir būtų galima laikyti veiksmingu glaudesnio bendradarbiavimo tikslu.27 Vienas iš svarbiausių Šengeno acquis dokumentų yra Konvencija, kuria reglamentuojamos pagrindinės nuostatos, susijusios su išorinių sienų kontrole ir pasienio tikrinimais, tai yra pasienio tikrinimų panaikinimo prie vidinių sienų procedūros ir atsiradusį saugumo deficitą kompensuojančios priemonės, vykdomos šalies viduje, Šengeno valstybių teritorijoje, gretimose ir trečiosiose šalyse. Siekiant suvienodinti ir palengvinti Šengeno Konvencijos nuostatų integravimą j susitariančiųjų šalių nacionalinę teisę, šios nuostatos smulkiau detalizuotos 2002 m. Bendrajame vadove pagal 2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamento nuostatas, kuris vadinamas praktiniu vadovu pasieniečiams bei ES Šengeno Kataloge, kurio tikslas - išaiškinti ir smulkiai išdėstyti Šengeno aquis ir pateikti rekomendacijas bei geriausią praktiką kaip pavyzdį toms valstybėms, kurios jungiasi prie Šengeno, taip pat toms, kurios taiko Šengeno acquis. Rengiant Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymą bei Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymą, vadovautasi Šengeno Konvencijos nuostatomis bei Europos Sąjungos ekspertų rekomendacijomis, tačiau galutinai Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą reglamentuojanti teisinė bazė su Šengeno acquis bus suderinta iki prisijungimo prie Šengeno Susitarimo. Tam būtina parengti teisės aktų pakeitimus. Konvencijoje numatytos bendradarbiavimo bei saugumo deficitą kompensuojančios priemonės, tai yra: 1) papildyti su valstybės sienos saugumo užtikrinimu susijusių institucijų tarpžinybinio ir tarptautinio bendradarbiavimo nuostatas, 2) numatyti galimybę kai kuriuose pasienio kontrolės punktuose tam tikras vienos valstybės institucijos funkcijas perduoti kitos valstybės įgaliotai institucijai, 3) numatyti pasienio tikrinimo prie būsimosios vidinės sienos kontrolės atkūrimo tvarką ir su tuo susijusių sprendimų priėmimo mechanizmą. Lietuvai tapus Šengeno nare, esminių struktūrinių permainų išorinių sienų apsaugos ir kontrolės sistemoje neturėtų įvykti, nes, kaip minėta, Konvencijos įtvirtinta išorinių sienų kontrolės samprata artima šiuo metu egzistuojančiai nacionalinei sienų kontrolei. Nemažai pastangų pareikalaus pačių pareigūnų profesinių įgūdžių plėtotė, kad vykdoma veikla atitiktų kokybės standartus. Lietuva dėl savo geografinės ir geopolitinės padėties laikoma tranzitine valstybe. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. mūsų valstybė buvo priimta į Europos Sąjungą. Vienas iš strateginių uždavinių Lietuvai, kaip Europos Sąjungos narei, yra išorinių sienų su Rusija ir Baltarusija saugumo užtikrinimas, todėl valstybės sienų apsauga ir kontrabandos kontrolė buvo pradėta koordinuoti ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir derinama su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Teisėsaugos institucijos, siekdamos nustatyti asmenis, susijusius su neteisėtu narkotinių, psichotropinių, nuodingųjų bei radioaktyvių medžiagų, šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, pinigų, kultūros vertybių gabenimu, Lietuvos Respublikos sutarčių nustatyta tvarka gali taikyti kontroliuojamojo gabenimo metodą. Taikant šį metodą leidžiama neteisėtai gabenamas arba įtariamas, kad neteisėtai gabenamos, minėtų objektų siuntas įvežti į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, išvežti iš jos arba gabenti per ją tranzitu, kai muitinė bei kitos teisėsaugos institucijos apie tai žino ir kontroliuoja.28 Išanalizuoti teisės aktai parodė, kad šis teisėsaugos institucijų taikomas metodas apibūdintas vienodai, tačiau tarptautinių teisės aktų vertimas į lietuvių kalbą nėra suvienodintas, todėl šis metodas įvardytas skirtingais terminais, o tai gali iškraipyti jo taikymo esmę. Operatyvinės veiklos veiksmai ir metodai baudžiamajame procese įpareigoja kriminalistikos mokslo atstovus parengti jų atlikimo ir fiksavimo kriminalistinius taktinius būdus, rekomendacijas ir technines priemones. Tačiau mes neišvengiamai susidursime su operatyvinės veiklos pagrindiniais principais kaip viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo bei jų įgyvendinimo problemomis. Vieni iš svarbiausių teisės aktų, reglamentuojančių kontroliuojamojo gabenimo metodą, yra tarptautiniai aktai (konvencijos, sutartys). Jungtinių Tautų Organizacijos 1988 m. konvencijos „Dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvartą" 1 straipsnyje pasakyta, kad „kontroliuojamasis tiekimas - metodas, kuris leidžia išvežti, pervežti arba įvežti į vienos ar kelių šalių teritoriją neteisėtas arba keliančias įtarimą narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų, taip pat medžiagų, nurodytų Konvencijos prieduose arba jas pakeičiančių medžiagų partijas, žinant ir atliekant priežiūrą kompetentingiems organams, siekiant išaiškinti asmenis, dalyvaujančius nusikaltimuose". 2000 m. gruodžio 13 d. Italijoje, Palermo mieste, buvo pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Šioje Lietuvos ratifikuotoje konvencijoje kaip specialūs tyrimo metodai nurodyti: kontroliuojamojo pristatymo metodas, elektroninis stebėjimas ar kitokie stebėjimo metodai, operacijos panaudojant slaptus agentus. Šios konvencijos 2 straipsnyje šis metodas apibūdinamas kaip „kontroliuojamojo pristatymo metodas, kurį taikant neteisėtai gabenamas ar įtariamas, kad šios neteisėtai gabenamos, prekių siuntas leidžiama išvežti iš, gabenti tranzitu per ar įvežti į vienos ar kelių valstybių teritoriją, kai jų kompetentingos valdžios institucijos tai žino ir prižiūri, siekdamos ištirti nusikaltimą ir nustatyti asmenis, susijusius su nusikaltimo padarymu". Konvencijos „Dėl muitinės administracijų tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo", kuri parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, 22 straipsnyje kalbama apie kontroliuojamąjį gabenimą, kad kiekviena valstybė narė įsipareigoja kitos valstybės prašymu užtikrinti, kad jos teritorijoje gali būti leidžiama vykdyti kontroliuojamuosius gabenimus, kai tiriami nusikaltimai, kuriuos padarius taikoma ekstradicija.29 Konvencijos „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose", kurią pagal Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnį patvirtino Taryba, 12 straipsnyje kalbama apie kontroliuojamąjį gabenimą. Analogiškai apie kontroliuojamąjį gabenimą teigiama Europos konvencijos „Dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose antrojo papildomo protokolo" 18 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Gruzijos Respublikos Vyriausybės susitarimo „Dėl bendradarbiavimo kovojant su muitinės įstatymų pažeidimais" 1 straipsnyje pasakyta, kad „kontroliuojamasis pristatymas - metodas, kurį taikant leidžiama neteisėtas arba įtariamas narkotinių priemonių, psichotropinių medžiagų arba jas pakeičiančių medžiagų siuntas išvežti iš Šalių teritorijų, pervežti per jas tranzitu arba į jas įvežti, Šalių kompetentingoms valstybinėms institucijoms žinant ir prižiūrint, siekiant nustatyti asmenis, susijusius su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta" [6]. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau - LR OVĮ) 3 straipsnyje pasakyta, kad „kontroliuojamasis gabenimas - sankcionuoti veiksmai, kurių metu leidžiama įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją, pervežti per ją arba išvežti iš jos neteisėtai gabenamas ar keliančias įtarimą prekes bei kitokius objektus, kontroliuojant operatyvinės veiklos subjektui, siekiant išaiškinti nusikalstamas veikas, jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis" [7]. Išanalizavus šiuos teisės aktus, matyti, kad juose vienodai apibrėžtas šis teisėsaugos institucijų taikomas metodas, tačiau tarptautinių aktų vertimas į lietuvių kalbą nėra suvienodintas, todėl šis metodas įvardytas skirtingais terminais - „kontroliuojamasis tiekimas", „kontroliuojamasis pristatymas" ir „kontroliuojamasis gabenimas", o tai gali iškraipyti šio metodo esmę. Mūsų manymu, terminas „kontroliuojamasis gabenimas" tiksliausiai apibūdina šį metodą, nes žodžio „gabenimas" semantinė prasmė yra „krovinio nešimas, vežimas", tuo tarpu „tiekimas" suprantamas kaip „aprūpinimas, gaminimas, darymas, taisymas", o „pristatymas" - „atgabenimas, nugabento daikto pateikimas" [8]. Kontroliuojamojo gabenimo metodas taikomas bendradarbiaujant užsienio šalims tarptautiniu lygiu. Jos, prireikus taikyti šį specialų metodą, sudaro dvišales ar daugiašales sutartis arba susitarimus. Jei sutartis arba susitarimas nėra sudaryti, sprendimai tarptautiniu lygiu taikyti tokius specialius tyrimo metodus priimami atsižvelgiant į kiekvieną atskirą atvejį ir, prireikus, atsižvelgiama į finansinius susitarimus ir sutarties sąlygas, į suinteresuotų valstybių (konvencijos šalių), vykdomą jurisdikciją. To kios sutartys ar susitarimai sudaromi bei įgyvendinami nuosekliai laikantis valstybių suverenios lygybės principo ir vykdomi nenukrypstamai laikantis tų sutarčių ar susitarimų sąlygų. Sprendimai taikyti kontroliuojamojo pristatymo metodą tarptautiniu lygiu gali suinteresuotų valstybių (konvencijos šalių) sutikimu apimti tokius metodus kaip: prekių susekimas ir leidimas jas gabenti nepakeistas arba jų paėmimas ar visų ar dalies pakeitimas kitomis. Taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 158 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę „Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai" galima atlikti dviejų rūšių veiksmus: 1) slapta patekti j gyvenamąsias patalpas, transporto priemones ir apžiūrėti šiuos objektus, laikinai paimti bei apžiūrėti dokumentus, paimti tyrimui medžiagas, žaliavas ir produkcijos pavyzdžius bei kitus objektus, neskelbiant apie jų paėmimą, atlikti kontrolinį1 gabenimą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais, ir pan.; 2) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra apibrėžta kontroliuojamojo gabenimo sąvoka, todėl reikia vadovautis sąvokomis, kurios apibrėžtos anksčiau nurodytuose tarptautiniuose teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnyje pateiktu kontroliuojamojo gabenimo apibrėžimu. 2.3.Prievartos naudojimo įgyvendinant valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas Teisės normomis sureguliavus tam tikrus visuomeninius, ekonominius, socialinius ar kitus santykius šių teisės normų saugomos vertybės arba siekiami sukurti santykiai dažniausiai nebūna besąlygiškai naudingi visiems piliečiams arba socialinėms grupėms. Todėl teisė yra ne tik elgesio taisyklė, o visuotinai privaloma elgesio taisyklė. Tačiau teisės privalomumas nėra visiškai imanentinis teisių ir pareigų vienovės požymis, nes nauda, moralės normos, viešoji nuomonė arba įsitikinimai dažniausiai nebūna pajėgūs užtikrinti teisės privalomumo visuotinumą. Tokiais atvejais teisės privalomumas užtikrinamas pasitelkiant į pagalbą valstybės prievartą.30 Turintys atitinkamus įgaliojimus pareigūnai turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Įstatymų numatytais atvejais ir tvarka pareigūnams leidžiama naudoti psichinę ar fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas. Švelniausia prievartos forma yra psichinė prievarta. Ji suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas.31 Psichinei prievartai taip pat prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei Įspėjamieji šūviai. Fizinė prievarta suprantama kaip bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas, specialiųjų priemonių, t.y. lazdų, antrankių, surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio stabdymo bei kitų aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas. Pareigūnas turi tam tikrą diskreciją pasirinkdamas naudotinos prievartos rūšį, tačiau ši diskrecija pasireiškia tik švelnesnės prievartos formos pasirinkimu. Prievarta, dėl kurios gali būti sužalojamas kūnas arba kuri gali baigtis asmens mirtimi, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Taip pat daugumoje prievartos naudojimo tvarką nustatančių teisės aktų draudžiama naudoti kovinių imtynių veiksmus, specialiąsias priemones bei šaunamuosius ginklus prieš moteris, jei akivaizdu, jog jos nėščios, taip pat prieš asmenis, jei akivaizdu, kad jie invalidai, bei prieš nepilnamečius, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu žmogaus sveikatai ar gyvybei būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai. Atskiruose teisėsaugos institucijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose prievartos panaudojimo tvarka sukonkretinta atsižvelgiant į šių institucijų paskirtį, funkcijas ir veiklos specifiką, tačiau dėl skirtingo teisinio reguliavimo nėra bendros praktikos ir dažnai prievartos priemonių panaudojimas tampa ne išimtine, o įprasta priemone. 2.4.Valstybės sienos apsaugos įgyvendinimą užtikrinančių teisės aktų suderinamumas su pamatinėmis asmens teisėmis 2000 m. gegužės 9 d. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas, reglamentuojantis valstybės sienos apsaugą, numato ir veiksmus, kuriuos turėtų atlikti Valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos, vykdančios valstybės sienos apsaugą ir teisinio režimo kontrolę. Valstybės sienos apsaugos teisinio reguliavimo užtikrinimas, ypač vykdant kontrabandos ir nelegalios migracijos užkardymą, dažnai susijęs su įvairių rūšių prievartos (psichinės, fizinės ar šaunamųjų ginklų, sprogstamųjų medžiagų) panaudojimu. Dažnai prievartos panaudojimas yra būtinas užkertant kelią teisės pažeidimams, sulaikant pažeidimą padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant teisėtus asmens, visuomenės, valstybės interesus. Tačiau naudojant prievartą svarbu nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamų žmogaus teisių į gyvybę, laisvę, asmens neliečiamumą, orumą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, todėl prievartos panaudojimas turėtų būti labai tiksliai reglamentuotas teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, jog „žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas". Kadangi prievartos panaudojimas visais atvejais apriboja asmens, prieš kurį šios priemonės naudojamos, galimybę veikti pagal savo valią, prievartos panaudojimo sąlygos turi būti nustatytos atitinkamų institucijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose numatant baigtinį sąrašą ir nepaliekant pareigūnų veiksmams diskrecijos teisės.32 Įstatymų leidėjas turėtų formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad adresatai aiškiai suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia arba baigiasi. Akivaizdu, jog iš visų prievartos rūšių didžiausią pavojų asmeniui, prieš kurį naudojama prievarta, sukelia šaunamųjų ginklų bei sprogstamųjų medžiagų panaudojimas. Taikant loginį ir sisteminį aiškinimo metodus galima teigti, kad pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisė į gyvybę yra absoliuti vertybė, nes Konstitucija tiesiogiai nenustato teisės į gyvybę išimčių arba išlygų ir neįmanoma kaip nors apriboti žmogaus teisės gyventi nepažeidžiant gyvybės esmės, t. y. neatimant gyvybės. Kadangi minėtas Konstitucijos straipsnis nenumato jokių išimčių, t.y. jame nėra blanketinių išlygų, doc. E. Šileikis kelia klausimą, ar apskritai įstatymas, numatantis šaunamojo ginklo panaudojimą prieš žmogų, gali neprieštarauti Konstitucijai. Tačiau vertindami Konstitucijos 6 straipsnio nuostatą dėl Konstitucijos vientisumo ir 28 straipsnio nuostatą, jog „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių", galime daryti išvadą, kad valstybės pareigūnai, norėdami apsaugoti kitų žmonių gyvybę ar laisvę, įstatymų nustatyta tvarka gali panaudoti šaunamąjį ginklą, tačiau tuo negali būti siekiama žmogų nužudyti. Todėl darytina išvada, kad įstatymų leidžiamoji valdžia yra įgaliota įstatymais taip nustatyti prievartos ir šaunamųjų ginklų panaudojimo sąlygas, kad pareigūnui nebūtų suteiktos neribotos galimybės savo nuožiūra spręsti, kur, kada ir kaip panaudoti prieš žmogų šaunamąjį ginklą, t. y. aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti baigtinį ir neplečiamą ginklo panaudojimo atvejų sąrašą. Įstatymas gali leisti pareigūnui panaudoti šaunamąjį ginklą prieš žmogų tik tuo atveju, kai kitomis priemonėmis, tokiomis kaip psichinė, fizinė prievarta, neįmanoma pasiekti tikslų, kurių reikšmė objektyviai pateisina šaunamojo ginklo panaudojimą. Būtina, kad esant galimybei asmuo, prieš kurį rengiamasi panaudoti šaunamąjį ginklą, būtų įspėtas žodžiu ar įspėjamaisiais šūviais, kad naudojant šaunamąjį ginklą būtų siekiama padaryti kuo lengvesnius sužalojimus, kad apie ginklo panaudojimą prieš asmenį būtų informuotos atitinkamos institucijos.33 Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo penkto skirsnio 20 straipsnio 13 punktas suteikia teisę Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams, pagal savo pareigas ir kompetenciją įgyvendinantiems Tarnybos funkcijas pasienio juostoje, valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio ruože, pasienio kontrolės punktuose, saugomuose objektuose ir teritorijose, teritorinėje jūroje ir pasienio vidaus vandenyse, teisės aktų nustatyta tvarka panaudoti šaunamuosius ginklus bei specialiąsias priemones. Šio įstatymo 22 straipsnis, reglamentuojantis šaunamojo ginklo ir specialiųjų priemonių panaudojimo sąlygas, numato, jog panaudodami šaunamuosius ginklus ir specialiąsias priemones pareigūnai turi atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečią situaciją, be to, pareigūnai šaunamąjį ginklą gali panaudoti tais atvejais, kai jiems pavestų tarnybinių pareigų negalima įvykdyti kitu būdu be grėsmės savo pačių arba kitų asmenų gyvybei. Tačiau 23 straipsnis sukuria teisės normų koliziją. Minėtame straipsnyje reglamentuojami šaunamojo ginklo ir specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindai ir nurodoma, jog pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą: 1) atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, saugomą objektą ar užkirsdamas kelią orlaivio, laivo arba kitų transporto priemonių, kuriose nėra keleivių, pagrobimui; 2) kai asmuo, laivas, orlaivis arba kita transporto priemonė kerta valstybės sieną uždraustoje arba tarptautiniam susisiekimui nenustatytoje vietoje, arba nustatytoje vietoje, tačiau neleistinu būdu ir tai kelia realų pavojų pareigūno arba kito asmens sveikatai arba nepaklūsta išankstiniams aiškiems pareigūno reikalavimams sustoti, jei kitaip nebuvo galima jų sulaikyti; 3) pasienio ruože sulaikydamas sausumos transporto priemonę, jeigu jos vairuotojas savo veiksmais kelia realų pavojų pareigūno arba kito asmens gyvybei ar sveikatai arba nepaklūsta išankstiniams aiškiems pareigūno reikalavimams sustoti, jei kitaip nebuvo galima jos sulaikyti; 4) kitais policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatytais atvejais. Darytina prielaida, jog esant 23 straipsnyje numatytiems šaunamojo ginklo ir specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindams turėtų būti įvykdytos ir 22 straipsnyje numatytos šaunamojo ginklo ir specialiųjų priemonių panaudojimo sąlygos. Tačiau 23 straipsnio 2 punkte apibrėžiant vieną iš panaudojimo pagrindų „kai asmuo, laivas, orlaivis arba kita transporto priemonė kerta valstybės sieną uždraustoje arba tarptautiniam susisiekimui nenustatytoje vietoje, arba nustatytoje vietoje, tačiau neleistinu būdu" yra nurodoma ir viena iš 22 straipsnyje nustatytų sąlygų „ir tai sukelia realų pavojų pareigūno arba kito asmens gyvybei ar sveikatai", ir tai yra veikos objektyviosios pusės požymis, darytina išvada, jog įstatymo leidėjas papildomas sąlygas ir papildomus požymius įtraukė į atitinkamus 23 straipsnio punktus. Nagrinėjant 23 straipsnio 2 punktą lingvistiniu arba filologiniu požiūriu ir naudojantis kontekstu pagrįstu aiškinimu galima daryti išvadą, jog jungtuko arba vartojimas daro visus šiuo jungtuku išskirtus šaunamojo ginklo panaudojimo atvejus lygiareikšmius ir nepriklausomus vienas nuo kito. Todėl galima daryti išvadą, jog, pavyzdžiui, 23 straipsnis leidžia panaudoti šaunamąjį ginklą sulaikant sausumos transporto priemonę, jei jos vairuotojas „nepaklūsta išankstiniams aiškiai išreikštiems pareigūno reikalavimams sustoti, jei kitaip nebuvo galima jo sulaikyti", ir toks šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygų ir pagrindų santykio neapibrėžtumas sudaro prielaidas įstatymo nuostatas traktuoti nevienareikšmiškai. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos įstatyme neaiškinama, koks stabdymas gali būti laikomas išankstiniu ir aiškiai išreikštu, taip pat nėra apibrėžta stabdymo tvarka. Patrulio veiksmai stabdant transporto priemones reglamentuoti 2001 m. gruodžio 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakymu Nr. 396 patvirtintuose Valstybės sienos apsaugos nuostatų 208-211 punktuose (šie nuostatai nebuvo skelbti „Valstybės žiniose"): 208. Transporto priemonę stabdantis pareigūnas turi būti uniformuotas. 209. Reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant vairuotojui signalą reguliuotojo lazdelės ar skritulio su raudonu atšvaitu mostu skersai judėjimo krypčiai bei nurodant vairuotojui transporto priemonės sustojimo vietą. 210. Tamsiu paros metu transporto priemonės stabdomos laikantis šių reikalavimų: 210.1. pareigūnas turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais (specialiąsias liemenes, rankogalius ir kt.), dirbti tik specialiomis spalvomis dažytu ir skiriamaisiais ženklais pažymėtu automobiliu; 210.2. patrulį turi sudaryti ne mažiau kaip du pareigūnai; 210.3. stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba minėtu šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungus patrulinio automobilio mėlynos arba (ir) raudonos spalvos švyturėlius. Rekomenduojama stabdyti apšviestuose kelio ruožuose. 211. Galima stabdyti transporto priemonę važiuojant patruliniu automobiliu, įjungus jo mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėlį (švyturėlius) ir specialius garso signalus. Šiuo atveju reikia privažiuoti prie stabdomos transporto priemonės iš paskos ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiais per patrulinio automobilio garsiakalbį.34 Kadangi sausumos transporto priemonių stabdymo procedūra nėra apibrėžta įstatymu, abejotina, ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakymu apibrėžus patrulio veiksmus stabdant transporto priemones būtų galima manyti, jog stabdymo klausimas tinkamai sureguliuotas. Diskutuotina nuostata, ar suteikiant teisę jėgos struktūroms naudoti prievartos priemones įgyvendinant tam tikras funkcijas (o tai savo ruožtu suponuoja tikimybę, jog netinkamai panaudojus prievartos priemones gali būti pažeistos piliečių teisės) šių prievartos priemonių panaudojimo tvarka turi būti griežtai apibrėžta įstatymu, ar užtenka reglamentuoti institucijų teisės aktais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnis apibūdina administracinį teisės aktą kaip administravimo subjekto priimtą teisės aktą vykdant administravimo funkcijas ir numato, jog administraciniai teisės aktai yra dviejų rūšių: individualūs ir norminiai. Individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar individualiais požymiais apibrėžtų subjektų grupei1. Todėl minėti Valstybės sienos apsaugos nuostatai pagal juose įtvirtintas elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai subjektų grupei, atitiktų norminio teisės akto apibrėžimą. 2.5. Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinių subjektų administravimo funkcijas ir jų vykdymo tvarką 2.5.1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbo reglamentas Administracinių subjektų administravimo funkcijas ir jų vykdymo tvarką nustato atitinkami įstatymai, kiti norminiai aktai, kuriuose nurodomas tokių subjektų statusas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Darbo reglamento 31 straipsnis numato, jog Tarnybos vadas leidžia įsakymus, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusios galios teisės normos, tačiau viena iš svarbiausių teisėtumą užtikrinančių sąlygų yra įstatymų sukonkretinimas ir aiškinimas poįstatyminiuose teisės aktuose, nekuriant naujų, įstatymo nenumatytų teisių ir pareigų [8, p. 41 ]. Diskrecijos teisės įgyvendinimą viešajame administravime nagrinėję autoriai [9, p. 260] laikosi nuomonės, jog viešajame administravime negalioja privatinės teisės principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta", todėl žmogaus teisinį statusą nustatančios, keičiančios arba naikinančios viešojo administravimo institucijos turi veikti tik neviršydamos įstatymais nustatytos diskrecijos ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog įstatymus leidžia Seimas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo. Šiems uždaviniams užtikrinti Vyriausybė kuria poįstatyminius aktus, t.y. tampa teisėkūros subjektu. Tačiau toks legislatyvinios diskrecijos delegavimas dažnai tęsiasi iki dalies Vyriausybei Seimo suteiktos diskrecijos perdavimo ministerijoms. Toks diskrecijos delegavimas sudaro prielaidas teisės aktų turinio atotrūkiui nuo visuomenės lūkesčių. A.Šakočius pagrįstai kelia klausimą: ar ministerijos, įgyvendindamos gautą diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms diskrecija suteikiama jau ne tautos išrinktos institucijos, o Vyriausybės. A.Urmonas, tirdamas konstitucinių principų transformaciją viešojoje teisėje, taip pat laikosi nuomonės, jog deleguojamoji legislatyvinė diskrecija Seimo - Vyriausybei, Vyriausybės - ministerijoms, ministerijų - pareigūnams ne visuomet tiksliai atkuria konstitucines principų „mintis". Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose išaiškino, jog Seimas, disponuodamas konstituciniais įgaliojimais leisti įstatymus, turi diskreciją, tačiau turi paisyti Konstitucijos reikalavimų bei Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus. Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių - teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais.35 Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais". Todėl esamas teisinis reguliavimas, kai stabdymo tvarka nėra nustatyta įstatyme, o pažeidus šią tvarką pareigūnams suteikiama teisė panaudoti ginklą, yra nepakankamas. Lyginant minėtas teisės aktų nuostatas su policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis atkreiptinas dėmesys, jog policijos pareigūnų veiksmai stabdant transporto priemones yra apibrėžti Administracinių teisės pažeidimų kodekse. Nagrinėjant prievartos panaudojimo reglamentavimą būtina įvertinti, kad minėto įstatymo 10 straipsnis nurodo, jog „Tarnyba turi Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas policijos bendrąsias teises ir pareigas", todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnis suteikia pareigūnų veiksmams naudojant šaunamąjį ginklą labai plačią diskreciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisės aktai, reglamentuojantys įvairių tarnybų (Policijos departamento, Valstybės saugumo departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos) pareigūnų galimybę naudoti šaunamuosius ginklus priverstinai stabdant transporto priemones, palieka pareigūnų veiksmams mažesnę diskreciją nei 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas Nr. VIII-1996. Šaunamąjį ginklą leidžiama naudoti tik esant būtinajai ginčiai, būtinajam reikalingumui, sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kai jis bando pabėgti transporto priemone. Todėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnio nuostatos dėl šaunamojo ginklo naudojimo priverstinai stabdant transporto priemonę turėtų būti tikslinamos. Minėto straipsnio formuluotės teisingumas tampa dar labiau abejotinas sulyginus ją su 2001 m. gruodžio 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakymu Nr. 396 patvirtintų Valstybės sienos apsaugos nuostatų 216 punktu: „jei transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, patrulis privalo įsidėmėti kuo daugiau informacijos apie transporto priemonę (transporto priemonės valstybinio numerio ženklą, markę, spalvą, ypatingus požymius ir pan."). Matome, jog nuostatai, sukonkretinantys įstatymo nuostatų praktinio įgyvendinimo tvarką, jau nenumato galimybės, vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, panaudoti šaunamąjį ginklą. Todėl tokioje situacijoje pareigūnui tenka ieškoti sprendimo tarp dviejų teisės normų nuostatų: panaudoti šaunamąjį ginklą ar tik įsidėmėti kuo daugiau informacijos apie nesustojusią transporto priemonę? Kalbant apie šaunamojo ginklo panaudojimą priverstinai stabdant transporto priemonę būtina atsižvelgti į teismų praktiką. 2001 m. gegužės 10 d. Šiaulių rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulinės tarnybos būrio kelių patrulis, stabdydamas Kelių eismo taisykles pažeidusi ir nepaklususi reikalavimui sustoti vairuotoją, panaudojo tarnybinį ginklą. Iššovęs du įspėjamuosius šūvius į viršų pareigūnas iššovė dar du šūvius, taikydamas į automobilio galinį dešinį ratą. Kulka pataikė automobilį vairavusiam nepilnamečiui į galvą.36 Tiek Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė, jog pareigūnas panaudojo ginklą „viršydamas įstatymo jam suteiktas tarnybos teises, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, t.y. nesant realios grėsmės policijos pareigūnų ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, tinkamai neįvertinęs situacijos ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlusio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ar žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustoti nepaklususi automobilio vairuotoją ir jo individualias savybes, tarp jų - amžių bei galimą pašalinių asmenų, t.y. keleivių, buvimą automobilyje, norėdamas jį sustabdyti iš tarnybinio pistoleto iššovė du perspėjamuosius šūvius į viršų, o po to, nesuteikęs Kelių eismo taisykles pažeidusiam automobilio vairuotojui galimybės įvykdyti perspėjamaisiais šūviais išreikšto reikalavimo sustoti, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikėdamas savo šaudymo taiklumu, iš didelio, apie 40 metrų atstumo iššovė du šūvius, taikydamas į pataikymui sudėtingomis sąlygomis nelygiu ir duobėtu keliu bei didėjančiu greičiu važiavusio, dėl pakilusių nuo kelio dulkių blogai matomo automobilio galinį dešinį ratą". Tais atvejais, kai panaudojus ginklą žūva ar sužeidžiami keleiviai, neaišku, ar atsakomybė taip pat tenka ginklą pavartojusiam pareigūnui, ar reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepaklususiam vairuotojui. Nors vairuotojas, nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų, sukelia pavojų automobilyje esantiems asmenims, tačiau privalėjimas numatyti pasekmes yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, nustatantis pareigos būti atsargiam darant atitinkamas veikas buvimą.37 Tokia pareiga išplaukia iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos gyvenimiškos patirties ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą pagal Kauno apygardos l.e. vyriausiojo prokuroro pareigas kasacinį skundą, kuriame buvo motyvuojama, jog „nenustatyta jokių subjektyvių ar objektyvių priežasčių, dėl kurių nuteistasis būtų negalėjęs suvokti, kad po daugkartinių akivaizdžiai išreikštų policijos pareigūnų reikalavimų sustoti bei perspėjamųjų šūvių į viršų atsirado realus pavojus jo paties bei automobilio keleivių gyvybei", nustatė, jog vairuotojo veikoje „nėra objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės - veikos, nusikalstamų pasekmių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei pasekmių". Akivaizdu, jog visais atvejais atsakomybė už šaunamojo ginklo panaudojimą tenka ginklą panaudojusiam pareigūnui, todėl ginklas turėtų būti naudojamas tik esant realiai grėsmei. 2.6.Šaunamųjų ginklų naudojimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos veikloje Realiausiai šaunamojo ginklo naudojimą reglamentuojančių teisės aktų veikimą galima matyti nagrinėjant tarnybinių patikrinimų dėl ginklo panaudojimo išvadas. Analizei buvo panaudota 18-os tarnybinių patikrinimų medžiaga dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų tarnybinio ginklo panaudojimo nuo 2003 m. sausio 14 d. iki 2003 m. gruodžio 2 d. Pareigūnai naudojo tarnybinį ginklą gindamiesi, priverstinai stabdydami transporto priemones, sulaikydami asmenis. Matome, kad net 50 proc. atvejų tarnybinis ginklas buvo panaudotas sulaikant asmenis (reikia atsižvelgti, jog priverstinis transporto priemonės stabdymas dažniausiai baigdavosi vairuotojų ir keleivių bandymais pabėgti po to, kai transporto priemone važiuoti tapdavo nebeįmanoma), 39 proc. atvejų tarnybinis ginklas buvo panaudotas priverstinai stabdant transporto priemones ir po 5,5 proc. -ginantis nuo užpuolimo ir kitais atvejais (prieš gyvūnus). Kadangi sulaikant asmenis tarnybinis ginklas buvo naudojamas tik įspėjamiesiems šūviams, akivaizdu, kad didžiausią pavojų kėlė ginklo panaudojimas priverstinai stabdant transporto priemonę. Kalbant apie tikslinę ginklo panaudojimo galimybę ir tikslingumą reikia įvertinti ir paros laiką, kai buvo panaudotas ginklas. Matome, kad absoliučia dauguma atveju ginklas buvo panaudotas tamsiu paros metu. Tai labai apsunkina sėkmingą ginklo panaudojimą. Tarnybinio ginklo panaudojimo tikslingumą ir teisėtumą geriausiai atspindi tarnybinių patikrinimų medžiagoje esantys pirminiai pareigūnų paaiškinimai apie įvykių aplinkybes: „pastebimas dideliu greičiu atvažiuojantis sidabrinės spalvos „Audi" markės automobilis. Automobilis nepaklūsta aiškiam teisėtam reikalavimui sustoti ir nemažindamas greičio nuvažiuoja. Pareigūnas iš tarnybinio ginklo iš šauna vieną įspėjamąjį šūvį ir du šūvius į galinę „Audi" dalį; automobilio vairuotojas įjungtomis tolimosiomis šviesomis, bandydamas išvengti patikrinimo, padidino greitį ir judėjo stažuotojo kryptimi, savo veiksmais sukeldamas pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Tada vyresnysis pasienietis iššovė įspėjamąjį šūvį į viršų. Vairuotojui nepaklusus stabdymui, taip pat nekreipiant dėmesio į perspėjimą apie galimą ginklo panaudojimą prieš transporto priemonę, iš 10 ir 20 metrų atstumo buvo iššauti dar du šūviai, taikantis į galinį kairįjį automobilio ratą. Dėl pataikymo vyresnysis pasienietis neįsitikinęs, kadangi automobilis pasišalino". Dažniausiai vairuotojai, nevykdantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų reikalavimų sustabdyti transporto priemonę, veža kontrabandinius krovinius, tačiau tokia veika gali užtraukti tiek baudžiamąja atsakomybę, tiek administracinę atsakomybę - tai priklauso nuo vežamos kontrabandos vertės. Todėl stabdant transporto priemones sunku iš anksto nuspėti, kokio sunkumo pažeidimą arba nusikaltimą gali būti padaręs vairuotojas. Gana dažnai, nepaklusdamas reikalavimui sustoti, vairuotojas tiesioginės ir realios grėsmės pareigūnų bei kitų asmenų sveikatai ir gyvybei nekelia, todėl būtinumas panaudoti ginklą yra labai abejotinas.38 Suprantama, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos veikla tikrinant transporto priemones, užkardant kontrabandos gabenimą bei vogtų transporto priemonių gabenimą per valstybės sieną skiriasi nuo policijos veiklos užtikrinant eismo saugumą. Policijos pareigūnai, užrašę valstybinius numerio ženklus, turi galimybę iškviesti automobilio savininką ir bandyti nustatyti asmenį vairavusį automobilį. Darant nusikaltimus ar pažeidimus pasienio ruože dažnai naudojami vogti automobiliai bei automobiliai su suklastotais ar paslėptais valstybiniais numerio ženklais, be to, šiuo atveju reikia nustatyti ne Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o dažniausiai neleistinų prekių gabenimą, todėl labai svarbu sulaikyti įtartiną transporto priemonę. Tačiau jokie ekonominiai veiksniai neturėtų būti iškeliami aukščiau už konstitucinių ar tarptautinių konvencijų principus. Siekiant užtikrinti transporto priemonių sulaikymo galimybę būtų tikslingiau skirti lėšų papildomiems tarnybiniams automobiliams bei sraigtasparniams įsigyti. Tai leistų sulaikant reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepaklususius vairuotojus panaudoti organizacines technines priemones ir ginklo panaudojimas taptų išties išimtine, o ne įprastine praktika. Tai tik dar kartą patvirtina ankstesnę išvadą, jog netikslinga specialios paskirties institucijoms suteikti papildomas, su pagrindine tokių institucijų paskirtimi nesusijusias funkcijas, nes tai iškreipia pagrindinės paskirties funkcijoms realiai naudojamų žmogiškųjų išteklių, techninių priemonių ir materialinių išteklių sąnaudas. Be to, įstatymų leidėjas, numatydamas valstybės pareigūnams kaip išimtinę teisę galimybę panaudoti šaunamąjį ginklą, turėtų užtikrinti gerą aprūpinimą techninėmis priemonėmis, reikiamą pareigūnų skaičių, būtiną saugiam patruliavimui, kad ginklas būtų naudojamas tik išimtiniais atvejais. Tai, jog pasienyje su Rusija ir Baltarusija beveik kiekvieną naktį bandant sulaikyti pažeidėjus yra naudojami šaunamieji ginklai, akivaizdžiai įrodo, jog esamų žmogiškųjų išteklių ir techninių priemonių neužtenka, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, vadovaudamiesi pagrindinio šalies teisės akto - Lietuvos Respublikos Konstitucijos - nuostatomis, galėtų tinkamai įgyvendinti savo esminę paskirtį - įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę.39 Apibendrinant galima teigti, jog tiek Valstybės sienos apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šaunamojo ginklo panaudojimą, tiek Valstybės sienos apsaugos nuostatai, nustatantys pareigūnų veiksmus stabdant transporto priemones, turėtų būti taisomi. Minėtame įstatyme reikia papildyti 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus žodžiais būtinojo reikalingumo ir būtinosios ginties atvejais, taip pat įstatyme būtina apibrėžti akivaizdaus transporto priemonės stabdymo sąvoką. Aptarus ginklo panaudojimo teisinius aspektus kitas ne mažiau svarbus klausimas yra poįstatyminių aktų nesuderinamumas su įstatymu Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavestų funkcijų vykdymu. Tiek Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas, tiek 2002 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 598 „Dėl pasienio teisinio režimo taisyklių patvirtinimo" priskiria Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams funkciją tikrinti transporto priemones bei nurodo, jog „asmenys, esantys pasienio ruože, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, muitinės ir kitų įgaliotų pagal kompetenciją atlikti patikrinimą valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens, transporto priemonės, gabenamų krovinių, prekių dokumentus, leisti apžiūrėti transporto priemones, gabenamus krovinius, prekes, vykdyti kitus teisėtus pareigūnų reikalavimus". Įprasta, jog teisės aktai, numatantys tam tikras pareigas piliečiams, nurodo ir šių pareigų vykdymo tvarką. Čia pavyzdys galėtų būti Kelių eismo taisyklės, kuriose 68 punkto reikalavimo „draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam) ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų" įgyvendinimas pateikiamas 70 punkte „policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus (girtas) arba apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų", taip pat 61 punkto reikalavimo „motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir duoti policijos pareigūnui patikrinti: 1) Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą" įgyvendinimo tvarka nustatoma 62 punkte „uniformuoto policijos pareigūno (reguliuotojo) stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti. Sustabdęs transporto priemonę, vairuotojas dokumentus policijos pareigūnui privalo paduoti neišlipdamas iš jos" bei 63 p. „policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo išlipti iš transporto priemonės, leisti patikrinti transporto priemonės techninę būklę". Tuo tarpu joks šiuo metu galiojantis teisės aktas neįpareigoja vairuotojo sustoti stabdomam Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui. Jei jau minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 598 „Dėl pasienio teisinio režimo taisyklių patvirtinimo" nuostatą, jog „asmenys, esantys pasienio ruože, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, muitinės ir kitų įgaliotų pagal kompetenciją atlikti patikrinimą valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens, transporto priemonės, gabenamų krovinių, prekių dokumentus", aiškintume kaip kartu įpareigojančią stabdomą vairuotoją sustoti, tai analogiškai tokias pat teises stabdyti ir tikrinti įgautų ir Veterinarinės tarnybos pareigūnai. Būtų tikslinga panagrinėti egzistuojančią pareigūnų teisių ir piliečių pareigų nustatymo tvarką. Galima diskutuoti, ar bendrosios įstatymo nuostatos automatiškai sukuria atitinkamas piliečių pareigas, ar bendrųjų įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarka turi būti konkrečiai apibrėžta poįstatyminiuose teisės aktuose. Jei vadovautumės pirmąja nuostata, tai tektų atsisakyti daugumos policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nes pareigos piliečiams kiltų iš Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje apibrėžtų policijos pareigūno bendrųjų teisių: minėto straipsnio 1 dalis „pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinio dokumentus" ne tik suteiktų teisių policijos pareigūnui, bet ir sukurtų pareigas vairuotojui. Tačiau šių bendrųjų teisių įgyvendinimo tvarka yra numatyta poįstatyminiuose vidaus reikalų ministro bei policijos generalinio komisaro teisės aktuose. Taip pat už pareigūnų reikalavimų nevykdymą numatyta piliečių atsakomybė (už reikalavimo sustabdyti transporto priemonę nevykdymą, atsisakymą pasitikrinti, ar vairuotojas nėra apsvaigęs ir t. t.). Nagrinėdami Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų atitinkamų funkcijų atlikimo tvarkos teisinį sureguliavimą pasigendame analogiško funkcijų įgyvendinimo apibrėžtumo.40 2004 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1307 papildė Kelių eismo taisykles įteisindama muitinės pareigūnų veiksmus analogiškose situacijose: „63-1. Muitinės pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo išlipti iš transporto priemonės, duoti muitinės pareigūnui patikrinti krovinio vežimo dokumentus ir leisti patikrinti transporto priemonę bei gabenamą krovinį"; „123-1. Vairuotojas privalo sustabdyti transporto priemonę, kai muitinės pareigūnas duoda signalą lazdelės ar skritulio su raudonu atšvaitu mostu skersai judėjimo krypties arba per garsiakalbį liepia sustoti. Signalas taip pat gali būti išreikštas įjungta švieslente su užrašu „STOP", įrengta specialiomis spalvomis nudažytame ir muitinės ženklu pažymėtame automobilyje. Gavęs signalą vairuotojas privalo nedelsdamas sustabdyti transporto priemonę nurodytoje vietoje; jeigu vieta nenurodoma - dešiniajame kelkraštyje, o kai kelkraščio nėra - važiuojamosios dalies dešiniajame pakraštyje". Tai geriausiai galima būtų paaiškinti nagrinėjant teisės aktus istoriniu aspektu: iki 2000 m. spalio 10 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba vadinosi Pasienio policija ir jos pareigūnų veiklą reglamentavo ir policijai skirti teisės aktai, tačiau reorganizavus Pasienio policiją į Valstybės sienos apsaugos tarnybą nebuvo iki galo suderinti poįstatyminiai teisės aktai. Tokio pobūdžio teisinės problemos yra nenuoseklios reformos pasekmė, kai reorganizuojant institucijas bei tikslinant jų struktūrą prieš reformą nebūna aiškiai nustatytos institucijų funkcijos ir jų įgyvendinimo galimybės. Tam, kad būtų išvengta neaiškumo dėl teisės aktų nuostatų įgyvendinimo praktikoje, tikslinga papildyti Kelių eismo taisyklių 62 punktu: „įstatymų įgalioto pareigūno (reguliuotojo), stabdomas " arba traukti analogiškas teisės normas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekse nėra numatyta atsakomybės vairuotojui, nevykdančiam Valstybės sienos apsaugos pareigūno reikalavimo sustabdyti transporto priemonę. Valstybės sienos apsaugos įstatyme numatyta, jog vykdant tarnybos funkcijas teritorinėje jūroje bei pasienio vandenyse plaukiantys laivai kontroliuojami, persekiojami ir stabdomi pasitelkus tarnybos laivus bei orlaivius. Šio įstatymo 24 straipsnis numato ginkluotės panaudojimą persekiojant laivus jūroje: 1. Tarnybos laivo vadas laivo ginkluotę prieš persekiojamą laivą (išskyrus užsienio valstybėms priklausančius karo laivus ar laivus, naudojamus nekomerciniais tikslais) gali panaudoti tik išimties tvarka po to, kai visos galimos priemonės panaudotos ir panaudotų priemonių neužtenka laivui sustabdyti ar priversti paklusti. Šiuo atveju Tarnybos laivas iššauna perspėjamąjį šūvį į orą, o paskui į vandenį laivo priekyje ir gale po vieną šūvį. Jei ir po to laivas nesustoja, Tarnybos laivas turi teisę jį apšaudyti. 2. Naudojant ginkluotę prieš laivą, nesiekiama jo paskandinti. Matome, jog nors įstatyme numatyta, kad laivui sulaikyti gali būti pasitelkiami Tarnybos laivai ar orlaiviai, įstatyme reglamentuotas tik laivo ginkluotės panaudojimas. Greičiausiai šias įstatymo nuo statas suponavo tai, jog ir rengiant, ir priimant Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos įstatymą Valstybės sienos apsaugos tarnyba orlaivių neturėjo. Tačiau įsigijus orlaivį ir pradėjus aktyviai jį naudoti valstybės sienai apsaugoti bei kontrabandai užkardyti įsitikinta orlaivio naudojimo efektyvumu. Neabejotina, jog orlaiviai artimiausiu metu bus pradėti naudoti teritorinės jūros bei pasienio vandenų kontrolei. Gali susiklostyti tokia padėtis, jog įstatyme numatytais atvejais stabdant laivą orlaivio vadui gali tekti panaudoti ginkluotę, todėl reikėtų šį klausimą reglamentuoti įstatymu (papildyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 24 straipsnį „Tarnybos laivo vadas arba orlaivio vadas laivo arba orlaivio ginkluotę "). Išvados 1. Valstybės sienos apsaugos teisinio reguliavimo užtikrinimas, ypač vykdant kontrabandos ir nelegalios migracijos užkardymą, dažnai susijęs su įvairių rūšių prievartos (psichinės, fizinės ar šaunamųjų ginklų, sprogstamųjų medžiagų) panaudojimu. Dažnai prievartos panaudojimas yra būtinas užkertant kelią teisės pažeidimams, sulaikant pažeidimą padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant teisėtus asmens, visuomenės, valstybės interesus. Tačiau naudojant prievartą svarbu nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamų žmogaus teisių į gyvybę, laisvę, asmens neliečiamumą, orumą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Todėl prievartos panaudojimas turėtų būti labai tiksliai reglamentuotas įstatymais. 2. Atsižvelgiant į tai, jog žmogaus teisė į gyvybę yra absoliuti vertybė, darytina išvada, jog įstatymų leidžiamoji valdžia yra įgaliota įstatymais taip nustatyti prievartos ir šaunamųjų ginklų panaudojimo sąlygas, kada pareigūnui nebūtų suteiktos neribotos galimybės savo nuožiūra spręsti, kur, kada ir kaip panaudoti prieš žmogų šaunamąjį ginklą, t. y. aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti baigtinį ir neplečiamą ginklo panaudojimo atvejų sąrašą. Įstatymas gali leisti pareigūnui panaudoti šaunamąjį ginklą prieš žmogų tik tuo atveju, kai kitomis priemonėmis, tokiomis kaip psichinė ar fizinė prievarta, neįmanoma pasiekti tikslų, kurių reikšmė objektyviai pateisina šaunamojo ginklo panaudojimą. 3. Įvertinant tai, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai turi bendrąsias policijos teises, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnis suteikia pareigūnų veiksmams naudojant šaunamąjį ginklą labai plačią diskreciją. Teisės aktai, reglamentuojantys įvairių tarnybų pareigūnų galimybę panaudoti šaunamuosius ginklus priverstinai stabdant transporto priemones, palieka pareigūnų veiksmams mažesnę diskreciją nei 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas Nr. VIII—1996. 4. Šaunamąjį ginklą leidžiama naudoti tik esant būtinajai ginčiai, būtinajam reikalingumui, sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kai jis bando pabėgti transporto priemone. Todėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo nuostatos dėl šaunamojo ginklo panaudojimo priverstinai stabdant transporto priemonę turėtų būti tikslinamos. 5. Tiriamuoju laikotarpiu 50 proc. atvejų tarnybinis ginklas buvo panaudotas sulaikant asmenis (reikia atsižvelgti, jog priverstinis transporto priemonės stabdymas dažniausiai baigdavosi vairuotojų bei keleivių bandymais pabėgti po to, kai transporto priemone važiuoti tapdavo nebeįmanoma), 39 proc. atvejų tarnybinis ginklas buvo panaudotas priverstinai stabdant transporto priemones ir po 5,5 proc. - ginantis nuo užpuolimo ir kitais atvejais (prieš gyvūnus). Kadangi sulaikant asmenis tarnybinis ginklas buvo naudojamas tik įspėjamiesiems šūviams, akivaizdu, jog didžiausią pavojų kėlė ginklo panaudojimas priverstinai stabdant transporto priemones. 6. Suprantama, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos veikla tikrinant transporto priemones, užkardant kontrabandos gabenimą bei vogtų transporto priemonių gabenimą per valstybės sieną skiriasi nuo policijos veiklos užtikrinant eismo saugumą. Tačiau jokie ekonominiai veiksniai neturėtų būti iškeliami aukščiau už konstitucinius arba tarptautinių konvencijų principus. Siekiant užtikrinti transporto priemonių sulaikymo galimybę būtų tikslingiau skirti lėšų papildomiems tarnybiniams automobiliams bei sraigtasparniams įsigyti. Tai leistų sulaikant reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepaklususius vairuotojus panaudoti organizacines technines priemones ir ginklo panaudojimas taptų išties išimtine, o ne įprastine praktika. 7. Tam, kad būtų išvengta neaiškumo dėl teisės aktų nuostatų įgyvendinimo praktikoje, tikslinga papildyti Kelių eismo taisyklių 62 punktą „Įstatymų įgalioto pareigūno (reguliuotojo), stabdomas " arba įtraukti analogiškas teisės normas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekse nėra numatyta atsakomybės vairuotojui, nevykdančiam Valstybės sienos apsaugos pareigūno reikalavimo sustabdyti transporto priemonę. 8. Valstybės sienos apsaugos įstatyme numatyta, jog vykdant tarnybos funkcijas teritorinėje jūroje bei pasienio vandenyse plaukiantiems laivams kontroliuoti bei persekioti ir stabdyti pasitelkiami Valstybės sienos apsaugos tarnybos laivai bei orlaiviai. 9. Nors įstatyme numatyta, jog sulaikant laivą gali būti naudojami Tarnybos laivai ar orlaiviai, įstatyme reglamentuotas tik laivo ginkluotės panaudojimas. Gali susiklostyti tokia padėtis, jog įstatyme numatytais atvejais stabdant Valstybės sienos apsaugos tarnybos laivą orlaivio vadui gali tekti panaudoti ginkluotę, todėl šį klausimą reikėtų reglamentuoti įstatymu (papildant Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 24 straipsnį „Tarnybos laivo vadas arba orlaivio vadas laivo arba orlaivio ginkluotę prieš persekiojamą laivą gali panaudoti..."). Literatūra 1. The Schengen acquis and its integration into the Union// http://www.europa.eu.int/scadplus/leg/de/lvb/ I33020.htm; 2. Amsterdamo sutartis. Bendra informacija apie ES - Europos Sąjungos istorija ir teisė.// http://euro.lt/showitems.php?TopMenulD=7&MenultemlD=40
Šį darbą sudaro 14334 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- Įvadas 2
- 1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo teoriniai aspektai 4
- 1.1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo samprata 4
- 1.2. Europos Sąjungos pasienio tikrinimą prie išorinių sienų reglamentuojantys teisės aktai 4
- 1.3.Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų valstybės sienos apsaugos tarnybos administravimo klausimais perėmimas Lietuvoje 7
- 2.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo analizė 8
- 2.1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinio teisinio reguliavimo ypatumai 8
- 2.1.1.Šengeno Konvencijos nuostatų administravimo ypatumai 10
- 2.2.2.Šengeno konvencijos nuostatų dėl sienų kontrolės integravimo administravimas 12
- 2.3.Prievartos naudojimo įgyvendinant valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas 21
- 2.4.Valstybės sienos apsaugos įgyvendinimą užtikrinančių teisės aktų suderinamumas su pamatinėmis asmens teisėmis 22
- 2.5. Valstybės sienos apsaugos tarnybos administracinių subjektų administravimo funkcijas ir jų vykdymo tvarką 25
- 2.5.1.Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbo reglamentas 25
- 2.6.Šaunamųjų ginklų naudojimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos veikloje 28
- Išvados 34
- Literatūra 36
- SUMMARY 40
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Viešasio administravimo kursinis darbas
- 44 psl., (14334 ž.)
- Word failas 352 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį kursinį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio reguliavimo problemos
Viešasis administravimas
Peržiūrėti darbą
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
