Valstybės tarnybos etikos principai ir problematika

Įvadas Sugriežtintos drausmės (statutinių) valstybės tarnybų dalykinės etikos1 raidos dina­miką bei tendencijas galime atsekti analizuodami vidaus administravimo pokyčius, šių insti­tucijų profesinės etikos institucionalizavimo2 procesus. Šių dienų valstybės tarnybos administravimo etika laikoma patikima vadybos atrama ir net įrankiu. Valstybės institucijų, tarp jų ir statutinių, administravimo reformos, pokyčių tendencijos dažniausiai analizuojamos dviem pagrindiniais aspektais: 1) institucijų teikiamų socialinių paslaugų požiūriu - kokie vyksta institucijų veiklos politikos pokyčiai atsiliepiant į didėjančius šalies gyventojų poreikius; 2) globalizacijos, šalies integracijos į Vakarų Europos valstybių bendriją požiūriu -analizuojant tarptautinių žmogaus teisių klausimais sutarčių, kitų šalių pozityvios patirties poveikį šioms institucijoms skatinant demokratinius procesus, atliekant etišką įstaigų vidaus administravimą. Trumpai tariant, etinei analizei priskiriamos institucijų išorinio ir vidaus administravimo problemos. Suprantama, toks problemos skirstymas yra reikšmingas moksline prasme. Dalykinės etikos sąvoką, pagrindines problemas statutinėje valstybės tarnyboje autorius analizuoja straipsnyje „Dalykinės etikos infrastruktūra ir statutinių pareigūnų kvalifikacija". Žr.: Jurisprudencija: mokslo darbai. T. 48(40). P. 5-15. Institucionalizavimas siaurąja prasme reiškia tam tikrą visuomeninių santykių sisteminimą formuojant normų institutus, kuriant socialinius darinius - institucijas. Plačiąją prasmę atskleidžia institucionalizmo teorija. Institucionalizmo sąvoka turi ne vieną reikšmę, nes ji vartojama socialinėje psichologijoje, politinėje ekonomikoje, teisinėse teorijose ir kitur. Dalykinėje etikoje ji vartojama kaip valstybės ir teisės teorijos kategorija, reiškianti žmonių sukurtą mechanizmą, taisyklėmis ir normomis reguliuojamą individų sąveiką, apibrėžiant formalias ir neformalias teises ir pareigas ir taip kuriant palankias sąlygas formuotis stabiliai ir gana patikimai nuomonei apie kitų individų veiksmus Aktyvus valstybės statutinių tarnybų dalyvavimas pasireiškia etišku viešųjų santykių administravimu, skatinant pačius pareigūnus ir aptarnaujamas bendruomenes ugdyti savi­reguliacines savybes. Viešųjų santykių tendenciją, tarnybinės veiklos strategines užduotis formuluoja, pavyzdžiui, atitinkamos tarptautinės sutartys, Europos teismo žmogaus teisių klausimais priimti sprendimai, mokslinėje literatūroje pateikta statutinių institucijų veiklos pa­vyzdžių analizė ir kt. Svarbu žinoti, kad modeliuojant viešųjų santykių administravimą, nuolat kyla grėsmė atitrūkti nuo tikrovės, t. y. nevalia atsiriboti nuo realių konkrečios visuomenės, bendruome­nės moralinių problemų (tikrųjų vertybių), ignoruoti tai, kas gali trukdyti sėkmingai bendra­darbiauti (solidarizuotis) plėtojant demokratinės visuomenės vertybes. Dar XVIII amžiuje škotų mąstytojas Deividas Hiumas (David Hume, 1711-1776) rašė, kad viena didžiausių socialinių vertybių tenkinant bendrabūvio poreikius yra žmonių tarpu­savio solidarumas. Jis kuriamas tarpusavio supratimo ir susitarimo pagrindu. Didžiausia bendrabūvio problema - nepasitikėjimas. Prieš veikiant bendrai, būtina ne tik pasitikėti ki­tais, bet ir tikėti, kad kiti pasitiki tavimi. Todėl norint sėkmingai bendradarbiauti, labai svarbu ir tiksli informacija apie kitos šalies veiksmus, ir patikimos sankcijos nesilaikantiesiems susi­tarimų. Taigi pagrindinė priežastis, skatinanti valstybės bei privačių socialinių darinių kintantį vaidmenį analizuoti profesinės etikos požiūriu, yra moksliškai pagrįsta viešųjų santykių ad­ministravimo doktrina, skelbianti, kad socialiniam dariniui, neprisiimančiam kolektyvinės at­sakomybės, ir todėl socialiai nepatikimam, visuomenė negali suteikti veiksmų, sprendimų autonomijos - diskrecinių įgaliojimų. Iš to išplaukia prielaida, kad kultūros ir civilizacijos pokyčiai lemia valstybės tarnybos vaidmens visuomenėje raidą, skatina institucijų demokratėjimą. Atsisakoma komandinio ir formuojamas demokratinis statutinių tarnybų vidaus administravimo stilius. Būtent koncep­tualiai sprendžiant šias problemas per trejetą pastarųjų dešimtmečių itin sustiprėjo demok­ratinės valstybės tarnybų etikos (profesinio elgesio) kodeksų vaidmuo, pasikeitė požiūris į valstybės statutines institucijas. Suvokta ypatinga etikos infrastruktūros reikšmė siekiant spręsti institucijos ir visos statutinės tarnybos administravimo problemas kompleksiškai. Profesinės bendruomenės, institucijos siekia apibrėžti savo priedermių visuomenėje speci­fiką, numatyti, kaip optimaliai atlikti jai patikėtas funkcijas, t. y. diskutuojama apie institucijų, įstaigų viziją, misiją, atsakomybę ir atsiskaitomybę teisės, vadybos, pirmiausia - moralinės kultūros požiūriu. 1.Pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos teoriniai aspektai 1.1.Bendras etinių standartų egzistavimo kontekstas 1.1.1.Etikos/elgesio kodeksai kaip valstybės tarnybos vadybos instrumentai Kai kurie mąstytojai teigia, kad žmonės apsaugoti nuo kitų daromo blogio tik tiek, kiek jie turi galią apsisaugoti patys ir geba tai daryti. Kyla klausimas, ar populiarioji „socialinio kontrakto" teorija yra tik aukštų Idealų deklaracija. Sprendžiant šią sudėtingą bendrabūvio problemą, pastaraisiais dešimtmečiais ypač pabrėžiamas verslo bei valstybės tarnybų, pa­vyzdžiui, teisėsaugos statutinių institucijų, etikos kodeksų vaidmuo. Pagrindinė profesinės etikos raidos tendencija - poslinkis nuo personalinės (Individua­lios) socialinės-dalykinės etikos link. Vis didesnė atsakomybės našta už įstaigos ir jos padali­nio kvalifikuotą, etišką veiklą tenka organizacijai, jos vadovams. Objektyvus pagrindas nauja­jam požiūriui realizuoti - tarptautiniai susitarimai žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių klau­simais, šių tarnybų priedermių tarptautinė reglamentacija bei efektyvi nacionalinių teisės aktų Integracija į socialinių normų visumą.1 Vienas iš pagrindinių etikos kodifikavimo tikslų yra suartinti asmens ir tarnybos Intere­sus, t. y. kad jie taptų tikroviški, vienodai reikšmingi ir valstybės institucijoms, ir kultūringai bendruomenei. Apibrėžiant socialinius prioritetus, modeliuojant etišką viešąjį administravimą, turi būti atsižvelgta į visas aplinkybes, skatinančias pilietinės visuomenės brandą. Interesų suartėjimo siekiama kuriant tarnybai veiksmingą dalykinės etikos Infrastruktūrą, sudarančią tinkamas prielaidas įgyvendinti, padaryti veiksmingą atitinkamos profesijos (tarnybos) etikos kodeksą.2 Pirmas uždavinys modeliuojant etišką administravimą - nustatyti vidinius ir Išorinius veiksnius, turinčius didele įtaką kodekso veiksmingumui. Kitų salių patirties analizė įspėja ko­deksų rengėjus apie galimas klaidas. Viena Iš sėkmę garantuojančių profesinės etikos diegimo prielaidų - Iškart modeliuoti socialinio darinio etikos kodeksą ir visą etikos institucionalizavimo, „įrankių" kompleksą.3 Visuomenės, asmens ir tarnybos interesų dermė yra trapi dėl labai lengvai pažeidžiamo tarpusavio pasitikėjimo. Mokslo įrodyta, kad pasitikėjimo valdžia, jos institucijomis problema yra amžina. Patirtis rodo, kad šiuo požiūriu išskirtinis vaidmuo tenka šiuolaikinės etikos inf­rastruktūrai, leidžiančiai daryti tai, kas atrodė vien tolimos svajonės, tvarkytis pačios įstaigos sutelktomis jėgomis. Žmonių tarpusavio pasitikėjimas ir patikimumas, sukuriant pakan­kamai patikimą „socialinio kontrakto" įgyvendinimo garantų sistemą, ima funkcionuoti, daryti poveikį viešiesiems santykiams. Taigi galima daryti prielaidą, kad ir šis reiškinys - pasitikėji­mas institucijomis remiantis Instrumentine (dalykine) etika, bent iš dalies gali būti valdomas tikslingai. Darbe keliama hipotezė, kad etikos kodeksai gali būti laikomi įstaigų gero administravimo, t.y. geros reputacijos, savitarpio pasitikėjimo kūrimo priemone. Pilietis nuolat gauna užtektinai informacijos apie statutinių tarnybų (pvz., policijos, muitinės, finansinių nu­sikaltimų tyrimo ir kt.) darbą. Susidaręs nuomonę, kad įstaigos deramai atlieka savo funkci­jas, laikosi nustatytos tvarkos, yra teisingos, padorios, o jų pareigūnai yra nešališki, nevengia asmeninės atsakomybės, gina demokratines vertybes, pilietis ima pasitikėti teisėsauga. Kartu stiprėja visuomenės siekis bendradarbiauti palaikant viešąją tvarką, bendromis pajė­gomis užtikrinti žmogaus teises bei pagrindines laisves.4 Šiuo metu Lietuvoje galime stebėti procesus, kaip vis daugiau institucijų, profesijų susirūpina savo darbuotojų „etiškumu", vis daugiau valstybės tarnybos susikuria savo etikos kodeksus ir todėl vis dažniau girdisi diskusijų apie valstybės tarnybos, profesijų, tarnautojų etikos/elgesio kodeksus. Tačiau „kūrimas" ne visada yra tinkamas žodis šio proceso įvardijimui. Tarptautinio bendra­darbiavimo, integracijos situacijų paskatintos, inspiruotos partne­rių iš Vakarų, kai kurios Lietuvos organizacijos bei institucijos dažniausiai ne kuria, bet nusikopijuoja etikos standartus, ir todėl visuomenė to rimtai nepriima (supranta tik kaip išorinį „pasipuo­šimą"), patys valstybės tarnybos darbuotojai dėl tokių aplinkybių negali funkcionaliai juos naudoti praktikoje (į etiką žiūrima kaip į tuščias deklaracijas, išorinius sąlyginumus). Tai, jog etikos institu­cionalizacijos problemos Lietuvoje suvokiamos neadekvačiai, jog stokojama žinių apie šiuolaikinės dalykinės etikos kriterijus, funkcine prasmę, apie objektyviai pagrįstus etikos kodekso kūrimo principus, jų įtvirtinimo dėsningumus bei teikiamą naudą, atneša ne tik didelę moralinę žalą, bet ir labai apčiuopiamų organizacinių, materialinių, politinių nuostolių.5 Daugelyje Vakarų šalių etikos institucionalizacija, kurios svarbiausia priemonė ir yra etikos kodeksai, sėkmingai įdiegta ir nuolat plėtojama socialinėje dalykinėje veikloje. Įvairiuose praktikos baruose etikos/elgesio kodeksus iš tikrųjų veiksmingais paverčia visa etikos vadybos sistema, kurią sudaro vadinamoji etikos infrastruktūra. Etikos infrastruktūrą sudaro: • Etikos/elgesio kodeksai; • etikos komitetai/komisijos (ethics committees); • konsultantai, advokatai, tarnautojai, ekspertai, teikiantys informaciją etikos klausimais {ethics advisers, advocates, officers etc); • etikos informacijos tarnyba (Ethics inąuiry service); • „karštosios" telefono linijos, skirtos etikos klausimams spręsti bei analizuoti (ethics hotlines); • dalykinės (profesinės, taikomosios) etikos centrai (centres for business (applied) ethics) - dalykinės etikos mokslinio tyrimo ir populiarinimo struktūros, jungiančios moks­lininkų ir tam tikros veiklos praktikų pastangas analizuoti bei diegti dalykinę/profesinę etiką (business ethics pro-motion); • etikos mokymas (ethics training); apvaliojo stalo susi­tikimai ir diskusijų rateliai (roundtables and discussion circles); • etinis auditas (ethics audit); • su etikos kodeksais koreliuojantis vyriausybės nutarimas, teisės aktas; • vyriausybės įgaliota tarnyba.6 Klestinčios ekonomikos šalyse jau įžvelgta, moksliškai į ištirta ir praktiškai įrodyta, jog bet kurioje šiuolaikinėje profesinėje veikloje moralinės vertybės padeda siekti sėk­mingesnių (efektyvesnių) rezultatų. Praktinis gyvenimas ir vertybės, nauda ir moralė, ekonomika ir etika jau ne priešinamos viena kitai, o suvokiama, kad antrųjų neįmanoma realizuoti be pirmųjų, kad į etiką einama per ekonomiką, o praktinė sėkmė „pasiekiama padedant veiksmingiems etikos instrumentams (ethics į tools). T.y. moksliškai rodyta (socialinio gyvenimo faktais pagrįsta) tai, jog ekonominei pažangai esminę įtaką daro etinės vertybės. Šiame etape ir prireikia dalykinės (valstybės tarnybos ) etikos į (business ethics), kurios plėtros būtinybė Lietuvoje akivaizdžiai į pribrendo ir iš vidaus - siekiant didesnio dalykinės/profesinės veiklos funkcionalumo, efektyvumo bei vystant humanistišką visuomenę, ir iš išorės - Lietuvai siekiant atitikti ES standartus.7 Kad šiuos apskritai tradicinius humanistikos siekius būtų įmanoma realizuoti, jau neužtenka „būti geru žmogumi"; reikia žinoti etikos institucionalizacijos sociokultūrinį bei teorinį kontekstus, taip pat pagrindinius jos konceptualius parametrus, ir besiformuojančios postmodernios - valdomos etikos - ypatumus. Tik tada ji, paremta metodologiškai pagrįstais infrastruktūros elementais ir jų sąveikomis, gali tapti veiksminga geresnio, visapusiškai koky­biškesnio (humaniškesnio) kasdienio žmonių gyvenimo kūrimo priemone. Ši praktinė šiuolaikinės etikos funkcija buvo pastebėta įžymaus humanisto gydytojo Alberto Šveicerio (A.Schweitzer), pasitelkusio žvaigždžių ir kompaso alegoriją kaip analogą pakitusiam etikos pobūdžiui iliustruoti. „Ištisus šimt­mečius žmonės, plaukiodami jūromis, orientuodavosi pagal žvaigždes. Vėliau jie tam reikalui sugalvojo geresnį būdą- išrado magnetinę rodyklę, kuri, atitinkamų jėgų veikiama, visada rodo šiaurę. Nuo to laiko jie niekada nebepaklysta - net pačią tamsiausią naktį plaukdami bekraščiu vandenynu. Panašios pažangos mes ieškome ir etikoje. Kol mūsų etiką sudaro tik etinės senten­cijos, mes orientuojamės pagal žvaigždes, kurios, nors šviestų labai ryškiai, vis dėlto tėra tik apytikriai orientyrai, todėl pakilusi migla jas gali užtemdyti. Audringą naktį - o tokią mes dabar išgyvename -jos niekuo negali padėti".8 Šiandien jau turbūt galima tvirtinti, jog šiuolaikinius, meto­dologiškai pagrįstus etikos kodeksus galima traktuoti ir naudoti kaip humanisto čia minimus kompasus. Jie, skirtingai nei etinės sentencijos - žvaigždės, negalinčios padėti migloje audringą naktį jau tampa tuo „geresniu būdu" pasiekti pažangą, kurios „mes ieškome ir etikoje", ir visame visuomenės (savo pačių) gyvenime. Nesukurdami sau kodeksų/kompasų, pasmerkiame save bepras­miam klaidžiojimui - neefektyviam darbui, vadinasi, nesėkmėms, ypač sparčiai kintant gyvenimui, didėjant konkurencinei aplinkai. Teoriškai ši pragmatiška etika remiasi netradicinės etikos versija, susiejančia filosofinius dorovės apmąstymus ir praktinės veiklos dėsningumus, bei teikia viltį, jog, žmogui pažinus save - reflektuojant, įgyvendinant savireguliacijos principus, jau praktikoje įmanoma diegti humanistų idėjas -jungti civilizacijos pasiekimus bei amžinas humanistines vertybes: „Šiuolaikiniame pasaulyje nėra prasmingesnio, gyvybiškai svarbesnio uždavinio, kaip sujungti civilizacijos pasiekimus ir moralę, kultūrą ir etiką; šis uždavinys yra iššūkis ir išbandymas ne tik visai žmonijai, bet ir kiekvienam žmogui atskirai"(ibid.). Mums, gyvenantiems visa­pusiškų pokyčių, moralinių vertybių perkainojimo laikmetyje, daugelis šiuolaikinės etikos idėjų atrodo naiviu idealizmu, donkichotizmu, dar viena utopija, socialine romantika... Tačiau išsivysčiusią šalių dalykinio gyvenimo tvarka rodo, kaip, esant tam tikroms sąlygoms, praktikoje veikia produktyvios profesinės etikos modeliai. Pasiremiant mokslo duomenimis, taikant socia­linio determinizmo konceptą, konkrečiuose praktinės veiklos baruose (institucijose, organizacijose, profesijose, firmose) yra modeliuojama ir konstruojama siektina, visiems subjektams distributyviai naudinga tvarka. Todėl įsižiebia viltis, jog, viena vertus, kylant ekonominiam šalies išsivystymo lygiui, kita vertus, tinkamai pasinaudojus instrumentine etika, racionaliai ir tikslingai veikiant, yra įmanoma optimizuoti dalykinę veiklą, bent jau įmonėse, organizacijose, institucijose palaipsniui sistemiškai rekonstruoti tvarką funkcionalumo vektoriais, ir taip žymiai paspartinti gerovės visuomenės kūrimą. Dabartiniuose moralės svarstymuose, be tradicinio požiūrio, susiduriama su dviem priešingais postmoderniais požiūriais į etiką. Iš vienos pusės (dekonstruktyvistinis požiūris) teigiama: nereikia jokios etikos - moralizavimo, cenzūros, ideologijos; nemadinga nurodinėti žmogui, kas yra gera, o kas bloga. Iš kitos pusės (konstruktyvistinis požiūris) įžvelgiama, kad etika - tai pragma­tiškai vertinga, visiems bendruomenės nariams reikalinga, nes tik jai padedant įmanoma veiksmingai tobulinti atskiras socia­linės dalykinės veiklos sferas, kurti visų suinteresuotųjų gyvenimo (visuomenės, regiono ar konkretaus valstybės tarnybos , profesijos, tam tikros organizacijos) gerovę, kelti gyvenimo kokybę.9 O aukštos gyvenimo kokybės negali būti kaip be ekonomikos, taip ir be etikos. Jau ne tik teorijoje, bet ir Vakarų šalių valstybės tarnybos praktikoje įrodyta, jog susikūrę, sumodeliavę bei sukonstravę savo veiklos padorumo taisykles („žaidimo taisykles") ir jų laikydamiesi, veiklos subjektai geriau jaučiasi, optimaliau veikia, efektyviau dirba. Tokiu būdu naikinamas nepasitenkinimo, įtampos, nepatikimumo, nesaugumo pojūtis, žmonių bendrabūvis tampa humaniškesnis, o darbas - rezultatyvesnis. Lietuvoje iki šiol populiarinamas pirmasis - dekonstruktyvistinis - požiūris į etiką arba dažniausiai vis dar propaguojama, teigiama kaip vienintelė -atsieta nuo gyvenimo kasdienybės, darbinės veiklos ypatumų ir todėl praktiškai nefunkcionali ekonominėje bei politinėje veikloje - tradicinė metafizinė etika. Todėl mūsiškoje, gana agresyvioje posttotalitarinėje erdvėje, nepaprastai žemo pasitikėjimo lygio visuomenėje, kurioje padorumo normų nepaisymas daugeliui yra tapęs norma, postmodernizmo konstruktyvistinė etikos paradigma gali daugeliui atrodyti moralės vulgarizacija, vertybių smukimu, o kai kam eiline utopija, naiviu idealizmu, socialine romantika.10 1.1.2.Valstybės tarnautojų veiklos etikos problematika Tokį požiūrį lemia ir Lietuvos (o ir kitų ilgą laiką uždarų, į ritualus orientuotų, persekiojimus patyrusių visuomenių) kultū­rinė terpė. Mūsų šalis iš esmės priklauso kultūroms, kurioms nebūdinga sėkmės, pasitikėjimo savomis jėgomis, individualistinė etika. Vyraujančios etinės nuostatos moraliai nepateisina asmeninių tikslų ambicijų ir interesų įgyvendinimo siekio. Ši etika remiasi autoritaristine, paternalistine ir nuolankumo morale, joje akcen­tuojamas asmenybės suvaržymas išoriniais draudimais. Orientuojamasi į aukštus, „dangiškus" (transcendentinius) idealus, o asmeniniai interesai, siekiai gyventi kuo geriau šiame gyvenime laikomi amoraliais (bent jau ne moraliais - tik legaliais).11 Taip susiformuoja moralinis dualizmas, kuris lemia požiūrį, jog politika ir padorumas, verslas ir moralė, ekonomika ir etika, pragmatiškumas ir dvasingumas yra nesuderinami dalykai. O tai reiškia, kad valstybės tarnybos, politikos ir kitų pragmatinių užsiėmimų nedoro-vingumas yra dėsningas, taigi ir pateisinamas. Kadangi šiais laikais visa dalykinė veikla vykdoma organizacijose, tai tokios nuostatos yra stabdis valstybės tarnybos etikos formavimuisi. Todėl ir šaipo­masi iš etikos (arba bent skeptiškai žiūrima) reikšmės ekonominėse reformose, politinėje veikloje, valstybinėje tar­nyboje, taip pat iš galimybės mokyti bei mokytis etikos kaip visuomenės ir organizacijos valdymo, jos kultūros formavimo priemonės. Dėl to neįžvelgiama ir dalykinės veiklos kodeksų prasmingumo. Iš senų laikų susiformavusiais stereotipais apie politikų, valdininkų, verslininkų veiklą yra matuojama ir šiandieninių veiklos žmonių elgsena. Nors ir tikimasi iš „valdžios vyrų" padorios veiklos, tačiau viešojoje kalboje visiškai pateisinama: „suprantama - atėjo į valdžią, reiškia pripuolė prie lovio". Panašiai ir verslininkų veikla suvokiama kaip imanentiškai nepadori. Patys vertinami subjektai - valstybės tarnautojai, politikai, verslininkai savo elgesiu kol kas, deja, nepaneigė, o ir ne ypatingai stengiasi sulaužyti egzistuojančius stereotipus. Tokia^ būsena neskatina veiklos subjektų siekti profesionalumo viršūnių, didžiuotis savo veikla, matyti joje savo gyvenimo prasmę (vadinasi - realizuoti save darbinėje veikloje), derinant savo privačius - teisėtus - siekius su organizacijos bei visuomenės interesais. Tą rodo dažnai Lietuvos žiniasklaidos į viešumą iškeliami nusižengimo dalykinės etikos ir teisinėms normoms faktai. Tačiau, deja, vertindami tokius reiškinius ir patys žiniasklaidininkai dar nelabai orientuojasi šiuolaikinės -postmoderniosios konstruktyvistinės - etikos normų ir taisyklių kūrimo bei funkcionavimo principuose, kriterijuose, modeliuose, todėl tik prisideda prie ciniško požiūrio į naujas etikos priežiūros apraiškas.12 Todėl Lietuvoje bet kurios sferos dalykiškas žmogus labai dažnai savo darbinę veiklą suvokia tik kaip negailestingą kovą, kurią laimi tas, kas pirmesnis, įžūlesnis, ar tas, kurio giminės ar „bičiuliai" užima aukštesnį postą. Nors visame civilizuotame pasaulyje jau vis didesnei visuomenės narių daliai tam, kad išgyventų, nebereikia peržengti moralės normų, taisyklių, principų, savigarbos (nes suvokiama, jog tik etinių principų paisymas teikia ekonominę, politinę, visuomeninę sėkmę, taip pat ir vidinį pasitenkinimą savo elgesiu, garbingumu), Lietuvoje valstybės tarnybos, darbinės veiklos sėkmę, karjerą vis dar lemia ne organizacijos ar individo kompetencija, darbų kokybė, o pažintys, partiškumas, asmeninės simpatijos, pataikavimas viršesniems, kyšiai, tiesiog „buvimas" geru (sukalbamu, nuo­lankiu, mandagiu). Visa tai stengiamasi net nesieti su dorove (juk ji lietuviui tokia aukšta dvasinė sfera). Todėl bandymai įrodinėti, jog įmanoma kitokia - pasitikėjimu, partneriškais santykiais, susitarimu, t.y. moralinių normų paisymu grįsta darbinė veikla, susiduria su sarkazmu, ironija ar visišku argumentų ignoravimu. Daugelis pragmatiškų, racionalių žmonių iki šiol yra įsitikinę, kad ekonominiams, politiniams, praktiniams reikalams spręsti etika yra visiškai nebūtina, kad moralė prieštarauja veiklos efektyvumui; arba yra tik išorinių sąlyginumų, socialinio falšo apraiška. Pastaroji samprata Lietuvoje labai dažnai sutinkama valstybės tarnybos veikloje, ypač nagrinėjant vadovų, veikiančių pagal autoritarinį - vertikalųjį - santykių modelį, veiklą.13 Deja, šis modelis dar nepaprastai gajus įvairiose Lietuvos organizacijose, ir kaip rodo VU KHF Valstybės tarnybos /taikomosios etikos centro tyrimai (ypač ilgamečiai valstybės tarnybos tyrimai, naudojant situacijų - „keisų" - case studies - metodą ir įtraukiant į šiuos tyrimus valstybės tarnybos etiką besimokančius studentus, tuo aprėpiant ir geografiškai, ir struktūriškai įvairias organizacijas bei profesijas) padėtis ne tik negerėja taip, kaip jau priklausytų per tiek transformacijos metų, bet daug kur užsikonservavusi ir „reprodukuojasi" tarp naujos kartos žmonių.14 Ypač senosios kartos žmonėms (valstybės tarnybos vadovams) yra būdinga tradicinė metafizinė moralės samprata, trukdanti konceptualiai suvokti dalykinę etiką bei pritaikyti ją savo praktinėje veikloje. Tokia padėtis iki šiol pasilieka dėl nesusiformavusių, iš vienos pusės, savaiminių (laisvosios rinkos) sąlygų, bei, iš kitos pusės, instrumentiškai konstruojamų, sistemiškai sumodeliuotų, dirbtinų (tiesiog „suvadybintų"), etišką elgesį skatinančių aplinkybių, t.y. dėl vadybiniais metodais konstruojamos elgsenos - „valdomos etikos" nesusiformavimo (net jos suvokimo nebuvimo). Tai trukdo įsigalėti racionalioms pragmatinėms, o kartu socialioms, „etiškoms", idėjoms. Protas vis dar priešinamas jausmams, pragmatiškumui - abstraktus dvasingumas. Vis dar paniekinamai vartojamas žodis „karjeristas" - lyg savo troškimų įgyvendinimas bei profesinis tobulėjimas būtų neigiamos, visuomenei žalą darančios savybės. Nors iš tiesų visuomenei tik naudingiau, kai jos nariai yra produktyviai aktyvūs, kompeten­tingi, kūrybingi profesionalai. Vakaruose profesionalizmo (t.y. karjerizmo gerąja prasme) kultivavimas tampa tuo mechanizmu, kuris sujungia produktyvumą su padorumu, asmeninius interesus su visuomeniniais (organizaciniais), išorinius lūkesčius paslaugų ir prekių teikėjams (įvairių institucijų ir valstybės tarnybos darbuotojams) su jų vidiniais siekiais kuo geriau išpildyti tuos lūkesčius, nes tik tai lems jų asmeninę sėkmę - karjerą.15 Taip tradicinės etikos yda tampa šiuolaikinės etikos dorybe ar dorybės įgyvendinimo priemone. Dar etikos klasikoje (ypač Naujųjų laikų moralės filosofijoje) išsivysto empiristinė paradigma, leidžianti žmogui būti tuo, kuo jis natūraliai yra; socialinėje praktikoje jos sampratos bei moralinis pagrindimas įsitvirtina plėtojantis kapitalistinės modernizacijos procesui. Bet tai įvyksta ne visuose sociumuose; arba vyksta pavėluotai. Dėl tokių aplinkybių mūsų visuomenėje daug tuščio vai­dinimo, butaforiškumo - bijoma būti savimi, atvirai siekti savų interesų. Daug kas daroma ne tam, kad būtume, bet kad atrodytume gražesni, dvasingesni, moralesni nei iš tiesų esame. Tai ir trukdo suvokti šiuolaikinės dorovės kriterijus, nes poelgiai vis dar vertinami pagal seną, metodologiškai klaidingą matą pagal adresatą (kitam - sau), o ne pagal patį veiksmą bei jo padarinius: „gerietis" tas, kuris daro („duoda") kitam, kuris turi gerus ketinimus; ir atitinkamai „blogietis" - „sau" dirbantis, savo interesų siekiantis savanaudis. Čia nepaisoma, koks yra paties savanaudiškumo turinys. Užmirštama tai, kas svarbiausia - „ką padariau", kokie veiklos padariniai, ar teisėtas (natūralus) naudos siekimas neatnešė blogio kitiems; ar kaip tik siekdamas savo intereso patenkinimo (pvz., gero atlyginimo ir pagarbos už meistriškumą) - profesionaliai (koky­biškai) teikiau paslaugas, pagaminau klientams reikalingus daiktus. Senosios moralinės sampratos tik sunkina individualizmo kultūros formavimąsi, kuris ir keičia dorovės kriterijus, formuoja atsakomybę už savo poelgius (o ne vien gerus norus), sulydo juos su realybėje pasireiškiančiais elgesio faktais, ugdo pagarbą žmogui, reguliuoja ir humanizuoja tarpusavio santykius.16 Juk leisdama vystytis individo savybėms, įgyvendinti jo asmeninius poreikius, visuomenė (ar organizacija) iš tikrųjų motyvuoja jį kokybiškai veiklai bei rodo pagarbą žmogaus teisėms būti laisvam, oriam, tenkina natūralų poreikį gerbti save, didžiuotis savo veiklos pasiekimais. O save gerbiantis asmuo iš tikrųjų stengiasi būti (o ne tik atrodyti) padorus. Taip formuojasi naujos bendravimo normos, atsakinga veikla, atsiranda pasitikėjimas savimi ir kitais, visuomenėje keičiasi dorovės kriterijai (realybės link). Tai reiškia, kad sukūrus (suorganizavus) žmonėms tinka­mas aplinkybes, jiems lengva būti doriems (atsakingiems, puikiai dirbantiems, sąžiningiems, patikimiems). Palankias sąlygas dirbančiajam organizuoja vadovai (organizacijose) ir politikai (visos visuomenės mastu). Šiuolaikinėje etikoje išnyksta tradicinis moralizavimas, dorovės formavimas tik liepimais, nurodymais (preskripcijomis). Čia įsigali iš realybės išplaukianti deskriptyvi doro elgesio prievarta (motyvai) ir savanoriškas (sąmoningas įsitikinimas, suinteresuotumas) paklusimas jai. Svarbu tai, jog modernizuojantis kapitalizmui pakito žmogaus prigimties samprata (vertinimas) - ji pripažinta savanaudiška, egoistine (psichologinis egoizmas), tačiau ne amoralia, bet moraliai neutralia. Įsisąmoninus asmeninio intereso teisėtumą (individo prioritetą, žmogaus teises, orumą), suvokta ir tai, kad asmeninė laisvė bei siekis prasmingai ir gerai gyventi baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė, ir laisvu žmogus gali būti tik tiek, kiek jam leidžia kiti (egzistuojančios aplinkybės). Žmogus visada - sąmoningai ar nesąmoningai - stengiasi morališkai pagrįsti savo veiklą (net nusikaltėliai, kaip rodo empiriką ir sociopsichologiniai tyrimai).17 Šis poreikis, kaip vidinis psichologinis suvokimas, suformuoja ir palaiko savigarbą. Svarbiausia garbės ir savigarbos susiformavime tampa tai, už ką esamoje kultūroje, socialiniame sluoksnyje, profesijoje, organizacijoje žmogus yra gerbiamas, o už ką - smerkiamas. O garbė, išdidumas neleidžia žmogui nepadoriai pasielgti - ne dėl kitų, bet sau, ne priverstinai, o savo noru, ne iš baimės, o iš įsitikinimo. Iš čia kyla koncepcija, įrodanti, kad žmogui natūraliai būdingas dorumas, ir jis pats gali motyvuoti save tokiam elgesiui, kokio iš jo laukia profesija, organizacija, visuomenė. Šis tikėjimas žmogaus dorumu, geranoriškumu, suinteresuotumu atlikti savo darbą profesionaliai išsakomas daugelyje šiuolaikinių etikos kodeksų, pavyzdžiui, ,JProcter & Gamble" principuose skaitome: Todėl aiškinantis šiuolaikinių etikos kodeksų diegimo proble­mas, tenka pakalbėti apie tam tikras, jų suvokimui būtinas sampratas bei kontekstus. Be to didelę reikšmę turi tai, jog Lietuvos universitetuose nebuvo rimtai žiūrima į etiką kaip mokslo sritį, nebuvo ugdomi etikai - ekspertai profesionalai, o atėję į etiką savamoksliai dėstytojai dažnai ir pasilikdavo su savo subjekty­viomis, dažniausiai metafizinėmis, eklektiškomis sampratomis apie moralę. Lietuvoje tiesiog nebuvo mokslininkų, kurie tirtų, analizuotų aktualias realaus gyvenimo dorovines problemas ir pateiktų viešajam diskursui šiuolaikinės etikos, kaip mokslo, žinias. Todėl Lietuvos viešoji nuomonė apie etiką yra kol kas, viena vertus, labai archaiška, kita vertus, ciniška. 1.2.Etikos principai ir jų vieta valstybės tarnyboje Etikos kodeksai egzistavo nuo seno. Daugiausia jie buvo vadinami garbės kodeksais (honour codes). Kažkada buvo tikima, kad profesiniai elgesio kodeksai skelbia aukštus idealus, kurių žmonės privalo siekti. Šiandien etikos kodeksas - organi­zacinės etikos reiškinys, rašytinis kontraktas tarp organi­zacijos/profesijos ir visuomenės; tai organizacijos kultūros kūrimo, vertybių įgyvendinimo priemonė, kurios veiksmin­gumą sustiprina kiti etikos institucionalizacijos struktūriniai elementai. Tai yra etikos infrastruktūra - visa sudėtinga etikos vadybos sistema (etikos komitetai, konsultantai, informacijos tinklai, etc). Aštrų jo kūrimo poreikį, pirmiausia suprastą JAV, lėmė keletas priežasčių. Visų pirma, ekonominė pažanga, paki­tusios socialinės, technologinės, kultūrinės sąlygos sąlygojo aštrų poreikį tvarkos, kuri pagaliau įgalintų visapusiškai vertingo, kokybiško gyvenimo su(si)kūrimą. Šie pokyčiai panaikino daug senų ir sukūrė daug naujų etinių problemų. Taip atsirado ne tik naujas etikos tipas, bet ir nauji jos įgyvendinimo būdai - insti­tucijose, organizacijose kuriamos etinės programos, jos nuosekliai bei reguliariai peržiūrimos, taip pat tikslingai taikomos etikos kodeksų veiksmingumą palaikančios priemonės, racionaliai, tikslingai naikinamos disfunkcijos. Palaipsniui išsirutulioja gan plati etikos vadybos infrastruktūra ir susiformuoja etikos priežiūros samprata, tiesiogiai inkorporuota į visus orga­nizacinius veiklos procesus. Taigi atsirado ne tik naujos problemos, bet ir senąsias dažnai imta spręsti naujoviškai. Pats naujumas -ne dėl naujumo, o dėl to, kad iškilo būtinybė tas realiai neišsprendžiamas dorovės problemas vis tik išspręsti tikrovėje. Pirmiausiai teko pagaliau iš tikrųjų spręsti amžiną tiek moralės, tiek atskiro moralės subjekto vidinį konfliktą tarp privalomybės ir esamybės, neatitikimą tarp to, kas turi būti ir kas yra. Imtos spręsti ir smulkesnės dorovinės kolizijos. Taip, pvz., kodeksuose palyginti neseniai atsirado punktas, įpareigojantis pranešti (nenutylėti, netoleruoti) pastebėjus bet kokią organizaciją diskredituojančią veiklą. Atskiros profesijos ar valstybės tarnybos rūšys (pvz., finansinio audito ar įmonių konsultavimo valstybės tarnybos ) vis labiau įtvirtino moralinius požiūrius į juridiškai nebaudžiamus precedentus (taip užkirte kelią skandalams, apkalboms, įtarinėjimams ir kitiems profesiją, organizaciją, instituciją diskredituojantiems, jos prestižą naikinantiems bei pasitikėjimą griaunantiems reiškiniams). T.y. preliminariai „padarė" etinius sprendinius (ethical decision making) ir nustatę geidžiamas savo veiklai pasekmes, sukūrė normą bei vienareikšmiškai įtvirtino sankcijas už galimą jos pažeidimą. Šiuolaikinėje epochoje jau tampa įmanoma gyvenimą tvarkyti pagal socialinių mokslų atskleistus dėsnius, naudojant elgesio technologijos metodus (socialinė inžinerija), pritaikant psi­chologijos, sociopsichologijos, sociologijos, kultūrinės antro­pologijos, vadybos ir kitų mokslų duomenis. Analizuodami socialinį - ypač dalykinį - žmonių elgesį, mokslininkai jau nesiginčija dėl to, kad visuomenėje veikia objektyvūs dės­ningumai, kuriuos atskleidus galima taikyti deterministinį principą ir tikslingai formuoti socialinius reiškinius. Tai suteikia galimybę moksliškai numatyti žmonių elgesį, kurti ir modeliuoti atitinkamas aplinkybes, kuriose individai elgsis taip, kad būtų pasiekti reikiami rezultatai bei tikslai, o kartu būrų panaikintas skirtumas tarp vertybių ir faktų, t.y. faktinis gyve­nimas virstų vertingu. T.y. sukūrus esamybėje, realybėje tam tikras aplinkybes (sąlygas) ir laukiant individų reakcijos į būtent tokias aplinkybes, taip pat „įjungus" tam tikrus psichologinius mechanizmus, imančius veikti tam tikroje situacijoje, pasiekiama privalomybė.18 Taip kons­truojama socialinė tikrovė (organizacijos - mezo- ar visuomenės - makro- mastu). Visa tai daroma turint omenyje, visų pirma, žmogaus (individo) vertę, jo teises, interesus. Ir antra, turint omenyje tai, jog paskutiniaisiais dešimtmečiais jau ne tik teorijoje, o ir visokeriopoje žmogiškoje praktikoje išryškėjo esminis dorovinių vertybių vaidmuo, jų pragmatinis naudingumas. Teorijoje susiformuoja vertybių (aksiologinis) utilitarizmas, evoliucionavęs dar nuo 6 -ojo dešimtmečio „taisyklių utilitarizmo" - „ra/e utilitarisme". O realiame gyvenime, ypač po socializmo sistemos žlugimo - žmonija evoliucionuoja į „Vėlyvojo kapi­talizmo" (J.Habermas periodą, kuriame sąmoningai racionalizuodama savo socialinį dorovinį gyvenimą, tikslingai (su)balansuoja funkcionalumą ir humaniškumą. Dėsninga tai, kad vertybės į organizacijos elgseną imtos diegti ne nurodymais, bausmėmis, autoritetais paramstytais moralais, o deskriptyvia prievarta; tai reiškia - tam tikrų aplinkybių „su(si)organizavimu", tvarkos (su)formavimu, geidžiamos organizacijai (kartu ir individui!) padėties skatinimu, vidujai motyvuojamu individo elgesiu. Pripažinus žmogaus savanaudišką prigimtį, jo teises, aplinkybės organizacijoje formuojamos taip, kad individui būtų įmanoma ir naudinga daryti tai, kas privalu. Matydamas, kad didesnę naudą jis gauna, kai socia­liniame gyvenime vyrauja tvarka bei partneriški patikimi santykiai, jausdamas savo vertę, asmuo motyvuojamas elgtis padoriai, nes toks elgesys suvokiamas kaip teisingas, jis jam teikia ir eko­nominį pelną, ir moralinį pasitenkinimą.19 Taip išvengiama makiaveliškumo, intrigų, „lipimo vienas kitam per galvą", kartu - dalies žmonių nusivylimo bei apatijos socialinio dalykinio gyvenimo atžvilgiu, kai dėl neteisybės ir negalėjimo „nieko pakeisti" pojūčio priimama gyvenimiška pozicija „ne mano daržas, ne mano pupos"; tuo pačiu sunaikinama didelė dalis žmogaus energijos, potencialiai galinčios didinti žmogiškuosius išteklius ir kurti ekonomiškai paskaičiuojamas naudas. Dėl to rinkos sistema, išsėmusi kitas ekonominio augimo galimybes, jau kelis dešimt­mečius į visus veiklos barus diegia vadinamus „žmogiškus santykius", kurie šiandien metodiškai formuojami pasitelkiant naują discipliną - valstybės tarnybos /dalykinę etiką. Ji nuosekliai analizuoja praktiką (empiristinė paradigma!) ir kiekvienu konkrečiu atveju padeda atrasti subalansuotumą tarp funkcionalumo ir humaniškumo. Psichologiniu atžvilgiu sava­norišką taisyklių laikymąsi lemia ir tarpusavio derybos, kuriant etikos kodeksą. Racionalus, konstruktyvus diskursas pašalina subjekto - objektų („mokytojo - mokinukų", „ganytojo - ganomų avelių" - santykį: jau ne bosas įsako/nurodo, ką reikia daryti, o kiekvienas darbuotojas siūlo, svarsto, sprendžia, kokių normų reikėtų tam, kad būtų įmanoma sėkmingai (pa)siekti organizacijos tikslų, kokios sąlygos jį skatintų laikytis standartų, ką reikėtų keisti esamybėje, kad būtų pasiekta privalomybė (geidžiami padariniai). Vertybes, principus, taisykles, normas, kurios išdėstomos kodekse, iškelia patys konkrečios veiklos (vaidmens) subjektai, taip psichologiškai įsipareigodami joms, patys savireguliuojasi. Taigi nebelieka prievartinių asmenybės orumą žeminančių (subjekt-objektinių, autoritaristinių, paternalistinių) sąveikos elementų, vyrauja horizontalių, subjekt-subjektinių, (abipusiškai pagarbių, partneriškų) santykių modelis (kontraktų etika, dalyvavimo, pasitikėjimo, rūpesčio etika). Pagal tam tikras vietinės kultūros ypatybes, bendražmogiškus moralės principus susikūrus savus elgesio variantus, savus etikos kodeksus, kiekviena praktinės veiklos sritis ir organizacija nepadeda šių dokumentų į stalčių: neišvengiamai susidurdama su neatitikimo priedermėms atvejais - disfunkcionalumo precedentais (apčiuopiamais ekonominiais, politiniais ir kt. nuostoliais), be paliovos šiuos kodeksus analizuoja, tobulina, jais vadovaujasi. Šis procesas padeda įdiegti visiems naujiems įvairių lygių orga­nizacijos darbuotojams atsakomybės už savo veiksmus jausmą. Iš vienos pusės taip didinamas moralinis jautrumas, o iš kitos pusės taip yra griežtinamos (o kartu nustatomi kokybės stan­dartai) įvairios socialinio gyvenimo sferos, kuriama dirbtinė visiems bendrai reikalinga tvarka pagrįsta, dorovė. Taigi tai yra dorovė, kuri išplaukia iš esamybės (realybės) ir motyvuojama nauda (pasitenkinimu, sėkme, laime) bei įvairiais praktiniais interesais. Ir individai, ir socialinės grupės sąveikauja (abipusiškai naudingai ir pagarbiai bendradarbiauja), nes tai daryti juos skatina objektyvus poreikis - nauda. Jau minėjome, kad etikos įsigalėjimui dalykinėje veikloje ypač reikšminga tai, kad naudos motyvacija laikoma nekalta (neutralia), jeigu jos inspiruota veikla nekenkia kitiems žmonėms, nepažeidžia kito interesų. T.y. asmeniniai interesai yra legitimuoti, tačiau aplinka objektyviai skatina, sąlygos motyvuoja individą suderinti juos su aplinkinių interesais. Toks asmuo - „protingas egoistas" -paprastai stengiasi sukurti kažką ilgalaikio ir vertingo, dėl ko jis jaustų pasididžiavimą savo veikla. Taigi „naudų mainai" juose dalyvaujantiems individams arba organizacijoms neša ne tik pelną, bet ir pasitenkinimą savimi (gerą vardą, reputaciją, prestižą, kurie įgyjami ir išlaikomi tik padoriai elgiantis). Todėl visuomenės gyvenime visada vykstančią socialinę sąveiką galima traktuoti kaip pastovius mainus įvairiomis „naudomis" tiek mikro (organizacijos), tiek makro (visuomenės) lygmenyje. Racionaliai veikdamas, asmuo nuolat dalyvauja „mainų sandoriuose". O šie ir sudaro visuomeninio gyvenimo pagrindą. Tam, kad toks gyvenimas būtų tvarkingas ir efektyvus, kodeksas sudaromas taip, kad jo „įstatymai" racionaliai parodytų žmogui (mums patiems -racionalioms būtybėms), jog pasekmės bus jam nenaudingos, žalingos, jeigu jis juos pažeis.20 Taip individas atsiduria aplinkybėse, kuriose jam asmeniškai naudinga elgtis socialiai - dorai, atsakingai, sąžiningai. Orga­nizacijos tikslas visada - darbo rezultatų gerinimas, visuomenės lūkesčių savai struktūrai maksimalus patenkinimas. Individo asmeniniu interesu tai natūraliai tampa tada, kai šio tikslo rezultatai yra betarpiškai susieti su asmens padėtimi organizacijoje (gera darbo atmosfera, pagarba, teisingumu, karjeros galimybėmis, atlyginimu). Toks susiejimas - betarpiška vadovo funkcija, užtikrinanti gerą (puikią) organizacijos veiklą. O ji pasiekiama komandiniu darbu, natūraliai susiformuojančiu tapatinant individo ir organizacijos interesus. 1.3.Valstybės tarnybos etikos samprata Šiuolaikinė valstybės tarnybos etika - tai profesijų, įvairių veiklos sferų, valstybės tarnybos savireguliacijos proceso išraiška. Taip įsitvirtina dar viena doram elgesiui svarbi (esminė) savybė (reiškinys) -(savi)refleksija, kuri įgalina žmones reguliuoti savo ir savo grupės, organizacijos elgesį, padaro juos jautrius etinėms problemoms. Ji sukuria vidinį suinteresuotumą organizacijos ir visos sistemos funkcionavimo tvarka. Visuomenė, kurioje galioja bendru susitarimu sukurtos taisyklės, funkcionuoja kaip sistema, kur kiekvienas tam tikros organizacijos individas siekia kaip galima efektyviau atlikti savo funkcijas (vaidmenis) arba pareigas tam, kad jo organizacija dirbtų sėkmingai, atitikdama objektyvius visuomeninius lūkesčius kaip organizacijos vidujai suvoktus, reflektuotus ir įtvirtintus etikos kodekse elgesio standartuose orientyrus. Tokioje sistemoje individai sąveikauja kaip tos sistemos elementai, kaip funkcijos - ne tik kaip asmenybės (vaidmenų teorija).21 Pradėję darbinę veiklą, asmenys randa joje jau egzistuojančią socialinę funkcinę tvarką, kurios jie gali ir nesuvokti, tačiau prisitaiko prie jos, stengdamiesi vykdyti tai profesijai ar tam vaidmeniui keliamus reikalavimus. Nustatyti „vaidmeniniai" reikalavimai („vaidmens standartai") užtikrina profesijos, organizacijos, institucijos, firmos, etc. efektyvumą, gyvybingumą bei garbingumą. Iš valstybės tarnybos laukiama, kad jos veikla ir reiškiniai būtų naudingi, t.y. funkcionalūs, tenkinantys tuos (objektyvius) socialinius poreikius, vardan kurių ta struktūra bei tas vaidmuo ir buvo sukurti. Tai nereiškia, kad žmogus dehumanizuojamas, kaip neretai teigiama dar nuo marksistinės kapitalizmo kritikos laikų, kalbant apie veiklos intensyvinimą, tvarkos diegimą. Individas nevirsta bevaliu mechanizmu, mašinos sraigteliu, priemone svetimiems tikslams pasiekti. Kaip tik atvirkščiai -jo vaidmuo iškeliamas, jo asmeninių interesų (teisių) bei lūkesčių svarba išryškinama. Gerai - atsakingai - atlikdami savo priedermes, organizacijoje dirbantys asmenys gali sąmoningai valdyti socialinius procesus pagal savo pačių nustatytus tikslus (tiek, kiek objektyvūs faktai ir struktūros paskirtis leidžia). Tai net keliais teiginiais išsakoma, pavyzdžiui, „Biickmtm Laboratories" etikos kodekse: • Organizacija susideda iš individų, kurių kiekvienas turi skirtingus sugebėjimus ir galias - jos visos būtinos kom­panijos sėkmei. • Mes pripažįstame individualumą, elgdamiesi vienas su kitu oriai bei pagarbiai - stengdamiesi išlaikyti ilgalaikius ir pozityvius tarpusavio santykius. • Mes pripažinsime ir apdovanosime kiekvieną individą už jo indėlius ir pasiekimus.22 Taigi pripažįstamas kiekvienas individas ir jo laisvė. Žmogus yra laisvas, jis gali elgtis taip, kaip jam leidžia jo asmeninės moralinės pažiūros (individuali etika). Jeigu jis nenori (negali) elgtis taip, kaip organizacijai, profesijai reikia (negali tenkinti objektyvių visuomenės lūkesčių tam tikrai veiklos rūšiai), jis laisvai išeina išjos - kaip gali laisvai neateiti, t. y. nepasirinkti šios veiklos. Individas įsisavina tam tikros „rolės" (vaidmens) elgesio lūkesčius, prisiima atsakomybę ir nusistatytomis nuostatomis vadovaujasi todėl, kad tai jam pačiam naudinga: nevykdai priedermės - netenki teisės atlikti tam tikrą funkciją, vaidinti tam tikrą vaidmenį - t. y. netenki darbo arba geresnių pareigų, aukštesnio statuso organizacijoje. Turimas vaidmuo padeda individui įgyvendinti natūralų savirealizacijos poreikį, nes daugiausia tai jis gali padaryti profesinėje veikloje, kur jis naudoja savo dvasines galias. Taip atsiranda dar viena asmenį moty­vuojanti samprata: dori yra tie veiksmai (sąlygos), kurie įgalina žmones kuo geriau save išreikšti. Šie veiksmai leidžia žmonėms jausti, kad jie gyvena pagal savo prigimtį, poreikius ir interesus - tiek fizinius, tiek dvasinius. Taip individo tikslai sutampa su organizacijos (profesijos) tikslais. Be to, savi­realizacijai reikalinga ir savęs drausminimas bei poreikis tobulėti. Taip individas pats nulemia savo elgseną (autodeterminacija), o nėra tik išorinių jėgų veikiamas mechanizmo sraigtelis. Tai jau žingsniai profesionalizmo link: iš profesionalo laukiama aukš­čiausios darbo kokybės, atitinkamo elgesio, vidinio savo prie­dermių suvokimo, gilaus įsipareigojimo, sąmoningos savireguliacijos. Šios sampratos eliminuoja dorumą iš baimės („dievobaimingumo" dorybę ar etikos kodeksų prievartinį pobūdį).23 Dalykinės etikos sampratai dar svarbiau yra tai, kad atsi­skiria socialinė ir individuali etika . Atėjęs į darbą individas atlieka ne Jono, Sauliaus ar Marytės, o žurnalisto, gydytojo, valstybės tarnautojo, mokytojo, pardavėjo, etc. funkcijas. Tai vėlgi nereiškia, kad žmogus tėra visuomeninių (organizacinių) tikslų pasiekimo priemonė. Kuriant gerą, visapusiškai vertingą gyvenimą, siekiant gerai sutvarkytos visuomenės būsenos, tradicinėje etikoje įsigalėję transcendentinės gyvenimo prasmės, egzistencinės orientacijos jau netenka savo senosios reikšmės. Tokie siekiai lieka asmeninio gyvenimo, individualiosios etikos ribose. Ten individas lieka visai laisvas, jo moralė subjek­tyvi. Tačiau noras gyventi geriau kiekvieną konkretų individą (o ne jį „prievartaujanti" abstrakti visuomenė) vidujai verčia priimti jam reikalingos tvarkos (socialinės, objektyvios) pateiktas sąlygas: savos sėkmės, savirealizacijos siekiai motyvuoja jį atsisakyti dalies savo laisvės ir prisiimti socialinį vaidmenį. Laisvo, garbingo, oraus gyvenimo siekis skatina individą siekti visuomeninio gyvenimo tvarkos. Tvarką reguliuoja visiems skirti (universalūs) įstatymai ir etikos kodeksai. Vadinasi, tvarka yra priemonė laisvei ir vertingam gyvenimui pasiekti, o etikos kodeksai - tų tikslų įgyvendinimo instrumentai. Kai individas įsisąmonina objektyvią tvarką, kai sužino, kas esąs ir ko siekiąs šiame kontekste, -jis nustoja buvęs tik biurokratinės sistemos sraigteliu. Toks individas tampa laisvas (pats nuspren-džiantis savo elgesį- savideterminacija). Be to, nepamirštama, kad visuomenės (ar organizacijos) tvarka modeliuojama ir konstruojama tokioje situacijoje, kai visuotinis interesas patenkinamas, žmonėms realizuojant savo privačius inte­resus. O to visuomenei reikia daug labiau negu gražaus, bet nerea­laus, dažnai veidmainiško, išgryninto altruizmo, deklaratyvaus "nesavanaudiškumo, butaforinio aukojimosi - t.y. tokių reiškinių, kokių Lietuvoje tikrai nemažai ir kurie pas mus sukuria stereotipą, jog tokia ir yra moralė - tik socialinis falšas. Todėl dar kartą verta pabrėžti, jog neatsakingai, nekokybiškai dirbantiesiems ne moralizuojama, o pačios rinkos sistemos jie (kaip ir visi kiti) yra „pastatomi" į tokias sąlygas, kuriomis jiems naudinga būtų elgtis taip, kaip privalu - padoriai, atsakingai, pagarbiai, partneriškai, abipusiškai oriai (naudingai). „Daugybė mūsų argumentų išreiškia specifinį dalykinės etikos normatyvumo būdą. Remdamasi preskriptyvinėmis normomis, ji nustato ir įvertina šiandieninio valstybės tarnybos veiklos būdus. Tokio tipo etika nesiekia idealistiškai suformuluoti abstrakčias pareigas ir reikalauti iš valstybės tarnybos jas vykdyti vien dėl to, kad taip reikia daryti, norint pasiekti kažkokį dorą tikslą ar gerbti tam tikras pareigas, kurios dažnai valstybės tarnybos kompanijoms visai nebūna esminės. Verčiau mes atkreipiame dėmesį į moralinius įsipareigojimus, kurie išreiškia sąveiką, vykstančią tarp visuomeninių rūpesčių ir strateginių komercinių organizacijos interesų".24 Praktika parodo, kad tik su(si)kūrus tam tikras aplin­kybes, susiformuoja dorovės mechanizmai, palaikomi bei kultivuojami etikos kodeksų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais itin intensyviai kuriami ir nepaprastai išplinta, nes jau suvokta, jog jie neišvengiamai reikalingi profesijų, valstybės tarnybos, įvairių veiklos grupių sėkmingam funkcionavimui. (Studijų profesijose etikos centro mokslinė grupė (Ilinojaus technologijos institutas, JAV), kurios specialus analizės objektas - etikos kodeksai, priskaičiuoja virš 850 profesinių kodeksų rūšių [72, 8]). Organizacijos, kuriose darbo procesai racionaliai „suvadybinti" pagal apibrėžtus rodiklius, kurios funkcionuoja vadovaudamosi aiškiais standartais ir profesinės etikos normomis, gali išugdyti atsakomybę, pasi­tikėjimą, užtikrinti veiklos efektyvumą, kokybiškumą, kelti savo reputaciją. O tada nėra jokio poreikio plačiai žinomai kovai su vidinėmis ir išorinėmis žmonių elgesio problemomis. Tuo labiau naivu, o ir neprofesionalu (vadinasi, neatsakinga,neetiška) įrašyti kodekse tas individų elgesio problemas, bet nekurti sistemos jų išnykimui. Siekiant iš tikrųjų institucionalizuoti etikos taisykles, organizacijos imasi taikyti įvairias paskatų (vadinasi - asmeninio suinteresuotumo) sistemas. Tačiau prieš tai apskritai turi būti teisingai sureguliuota visa materialinio ir moralinio atlygio sistema, t.y. ji turi būti paremta teisingumo ir universalumo principais, taigi, visos funkcinės struktūrinės sąveikos sutvarkytos pagal modelį. Deja, dabar Lietuvoje atrandame organizacijas, kurios sukuria etikos/elgesio kodeksus, bet nepanaikina „saviš­kių", „gerų žmonių" motyvavimo, „aktyvistų" (pagal „pasiro­dymus", bet ne darbus) palaikymo, viršininkų ir pavaldinių hierarchijos iki chamiškų išpuolių pastarųjų atžvilgiu, „Atrodyti", bet ne „Būti" prioritetų paisymo, o blogiausia - neišguja „Viena -formaliai, kita - realiai" sistemos, etc. O į tokią sistemą atėjęs kodeksas vėl tampa tik formalumu - beprasme praktinei veiklai butaforija. Etikos/elgesio kodeksas - tai išteklius ir veikla, kuri turi prasmę tik siejant ją ir derinant su visais orga­nizacijos procesais ir funkcijomis. Kadangi tokios pažiūros sunkiai skverbiasi į mūsų gyvenimo praktikas (kaip tenka pastebėti, tik inovatyvią vadybą studijuojantys jas žino), tai tam, kad būtų adekvačiai suvokta šiuolaikinių etikos instituciona-lizavimo procesų esmė, verta specialiai apsistoti ties struktūrinio funkcionalizmo konceptu. Viena iš svarbiausių sampratų, įgalinančių adekvačiau suvokti dalykinės etikos esmę yra struktūrinio funkcionalizmo koncepcija. Ji turi didelę reikšmę individų profesinės etikos sąmoningumo ugdymui. Dalykinė etika - vaidmenų etika. Žmogaus - kaip funkcijos, kaip tam tikro socialinio vaidmens nešėjo - samprata ir elgesys dalykiniame gyvenime lemia ne tik didelį funkcinį efektyvumą tvarką, naudą, saugumą, bet ir teikia daugiau padorumo, geranoriškumo, tarpusavio pagarbos. Tai lemia didesnę žmogaus laisvę negu ji galima chaotiškoje, funkciškai nesutvarkytoje ir todėl nesaugioje aplinkoje, kai kiekvienas nežino, kaip pasielgs kitas. Struktūrų ir apibrėžtų funkcijų - vaidmenų bei priedermių -jose sureguliavimas naikina tokią nestabilią būklę. Tam tikrą vaidmenį, funkciją struktūroje (apibrėžtoje organizacijoje) atliekantis individas vykdo jam paskirtas priedermes, nes to reikia struktūrai ir taip elgtis šiam individui pravartu. Privalomas elgesys yra utilitariai motyvuotas. Tai ir užtikrina deramą elgesį. O jeigu ne? Jeigu individas nevykdo (arba nevisiškai vykdo) to, kas jam pridera? Taip paprastai būna tada, kai jo tiesioginė asmeninė nauda vis dėlto betarpiškai nesusieta su jo priedermėmis, su privalomybe, kai organizacijos ir individo siekiai nėra suderinti. Pardavėja gali aptarnauti pirkėją ir ne geranoriškai nusiteikusi, gydytoja gali arogantiškai elgtis su pacientu, ar mokytoja - nesiskaityti su mokiniu. Vairuotojas leidžia sau nusikeikti ar užsirūkyti autobuso salone. Juk kiekvienas veikia pagal savo įsitikinimus.25 Todėl pagal dalykinės etikos standartus prioritetas suteikiamas ne šiaip asmenybės įsitikinimams ir sprendimams; būtina, kad jie būtų humaniški ir racionalūs (objektyvuoti, nedisfunkciški). O tam ir prireikia specialaus etinio lavinimo, optimalių etinių sprendinių mokymo; neišvengiama tampa diegti etikos kodeksus ne tik vaikučiams, bet ir visiems dirbantiems savo darbą (ypač -jei jame svarbus bendravimas su žmonėmis). Tačiau minėti pardavėja, gydytoja ar vairuotojas taip gali elgtis tik tuomet, kai tai jiems nėra nuostolinga, kai jie negauna atitinkamos negatyvios (arba jų teigiamas elgesys nemoty­vuojamas pozityviai) sankcijos - išorinės ar vidinės (baudos, darbo praradimo, sąžinės graužimo, gėdos, diskomfortiškos psichinės būsenos). Taigi kol tokios - negatyvios - sankcijos nėra, kol dar nedažnai prarandami pirkėjai, pacientai, klientai, interesantai, mokiniai, keleiviai, susiradus šiems maloniau, pagarbiau, kokybiškiau, greičiau juos aptarnaujančius pardavėjus, medikus, mokytojus, tiekėjus, vežėjus, tol teigiamų pokyčių sunku tikėtis. Taigi retokai iš neatliekančio tinkamai pareigų tarnautojo kartu atimamas geras vardas, o su juo - ir nauda, pelnas, karjeros perspektyvos, galbūt - netgi darbo vieta. Todėl ir tarnybines pareigas atliekantys subjektai leidžia sau elgtis taip, kaip jiems į galvą šauna. Taigi veikia kaip laisvos asmenybės, o ne taip, kaip jų funkcija, atitinkamas vaidmuo diktuoja.26 Jie leidžia sau būti laisviems ir reiškiasi vien kaip asmenybės. Tačiau šiuo atveju dažnos tokios pozicijos, kai, pvz., tarnautoja liepia ateiti ryt ar poryt pažymos, kurią gali parašyti per penkias minutes; kai mokytoja, funkciškai bendraudama su mokiniu, pernelyg nukrypsta į asmeniškumą, „užsisėda", rašo žemesnius pažymius nepatinkančiam mokiniui, arba atvirkščiai, nuolaidžiauja patinkantiems; kai policininkas „privatizuoja" savo tarnybinę vietą ir vien mėgaujasi funkcijos teikiama valdžia; kai gydytoja nenusišypso pacientei, nes ji jos niekaip nepamalonino; kai sėkmingas kontoros klerkas rodo klientui, kiek daug yra tokių, kaip jis (t.y. duoda suprasti tam klientui, kad jis -tik eilinis ir todėl nesvarbus); kai institucijos vadovas struktūroje elgiasi su darbuotojais kaip savo dvare su vasalais. Šiuo atveju matome autonomišką, subjektyvų, vien valios laisvės sąlygotą asmenybės elgesį - o ne objektyvius struktūros poreikius tenkinančio funkcinio vaidmens atlikėjo veiksmus (kokie šiuo atveju neiš­vengiamai reikalingi). Tokiu būdu metafizinės etikos humanistinės teorinės abstrakcijos (valios laisvė, individo autonomija, asmenybė, nesusvetimėję santykiai ir pan.) praktikoje virsta žiauroku antihumanizmu, o jų niekinamas požiūris į žmogaus kaip funkcijos (savo darbo vietoje) traktuotę, atvirkščiai, nulemia socialiai atsakingą, patikimą individo elgseną. Būtent tas abstrak­tus humanizmas ir persmelkė visas postsovietinės tikrovės dalykinės veiklos sferas (nesant kitokių - rinkos suformuotų pažiūrų). Žmonių ir socialinių struktūrų (institucijų, valstybės tarnybos, profesijų ir t.t., santykius determinuoja objektyvūs poreikiai -nauda (kas racionalu, rezultatyvu, efektyvu). Čia glūdi žmogaus socialinio elgesio šaknys. Jis elgiasi taip, kaip jam ir privalu atliekant tam tikrą vaidmenį. O tai reiškia - pagal užimamą socialinę profesinę padėtį (statusą), vaidmens priedermes, atsižvelgdamas į tai, ko iš jo laukiama/tikimasi, o iš esmės -bandydamas suvokti bei įvertinti iškilusį „tam tikros naudos poreikį". Labai ryškiai šie sociologijos konceptai išplėtoti metodologinio natūralizmo paradigmoje; jie toliau tęsė natū­ralistinės, empiristinės etikos tradiciją, tik jau išeidami už normatyvinės etikos ribų. Iš šių teorijų pastaraisiais dešimtmečiais susiformuoja instrumentinė, technologizuota taikomoji etika. Ji, naudodamasi įvairių socialinių mokslų duomenimis, plėtoja deskriptyvųjį diskursą. Taip pat remdamasi šio pateikta informacija, analizuodama ją, formuoja, konstruoja pre­skripcijas, kuria visuomenės reiškiamus imperatyvus, adre­suotus atitinkamai struktūrai ir kartu atskiro vaidmens atlikėjui. O to padaryti negali joks išoriškas struktūrai subjektas. Tik patys veiklos subjektai yra atitinkamai įsigilinę, gerai žino savąją praktiką. Todėl jie patys kuria preskripcijas - etikos kodeksus. Tačiau neišmanydami taikomosios etikos (mokslo), laikinam ar pastoviam darbui jie pasitelkia etikos tarnautojus (ethics ofjicers), etikos ekspertus. Kadangi poreikiai (lūkesčiai) kinta, tai atitinkamai prie to derinasi struktūros, periodiškai apsvarstydamos problemas bei dilemas ir konstruodamos vis naujas preskripcijas. Todėl etikos kodeksai yra nuolat atnau­jinami. Senų problemiškų veikios rūšių kodeksai yra jau daug kartų atnaujinti. Iš jų galima atsekti, kaip kinta požiūriai, kaip socialinių mokslų teorijos, paaiškindamos reiškinius, žmonių elgesio ypatybes, yra panaudojamos įvairių praktinės veiklos sferų problemoms spręsti.27 Taip pat daugelyje išsamių ir detalizuotų etikos kodeksų ryškiai pastebima, kaip metai iš metų didėja visuomenės lūkesčiai ir socialinės atsakomybės reikalavimai organizacijoms, profesijoms, valstybės tarnybos sferoms. Jos nuolat prisiima vis didesnius etinius įsipareigojimus visuomenei, vartotojams. Taip kompanijos savo aukštais standartais paremta elgsena tiesiog „paperka" klientus. Tačiau visuomenei ir reikia tokios valstybės tarnybos veiklos - ir ekonomiškai, ir etiškai tikslingos, teikiančios gerų rezultatų įvairiom prasmėm. Interesai sutampa (yra suderinami). Tik šiuo atveju morališkai vertinami jau ne tik individai, o ir organizacijos, kaip „geri bendri piliečiai". Įsigilinus į etines problemas daugelyje Lietuvos valstybės tarnybos, galima atrasti bendras problemų priežastis. Nesuvokę, kad, būdami susieti su funkciniais vaidmenimis, mes nesame laisvi, atskiri individai vis dar leidžia sau būti asmenybėmis, išreiš­kiančiomis vien individualias ypatybes, noras, nuotaikas. Mūsų visuomenėje tai yra esminio dalykinės etikos principo (uni­versalizmo) pastovaus pažeidimo darbo vietoje šaltinis (pažįstamų, „giminių" paieškos, besikreipiant į struktūros funkcionierius, „saviškių" klano formavimas ar protegavimas, eta). Atlikdamas bet kokį funkcinį vaidmenį, žmogus jau nebėra laisvas: individas yra laisvas (voliuntaristiškai) tik iki savo vaidmens pasirinkimo. O peržengus organizacijos slenkstį, asmens laisvę varžo funkcijos bei struktūros objektyvieji poreikiai. Ir kuo tas vaidmuo svarbesnis, aukštesnio statuso, didesnio prestižo, tuo mažiau lieka laisvės individui. Laisvės nebuvimas sąlygotas to fakto, kad individai veikia visiškai kaip struk­tūros, funkcijos atstovai. Atlikdami tam tikrą vaidmenį, jie priversti priimti įsipareigojimus, vykdyti priedermes taip gerai, kaip tai juos skatina prisiimtas (laisvai) vaidmuo (funkcija). Sociume neišvengiama būti funkcija - priemone tam tikriems poreikiams tenkinti (turint omenyje, kad viso to galutinis tikslas vis dėlto žmogus, jo gerovė). Darbe paprastai reiškiamos tik tokios individualios savybės, kurios dera toje struktūroje, tame vaidmenyje, yra tinkamos būtent tai funkcijai atlikti. Tik tokios savybės reikalingos struktūros tikslams (Mi­sijai), todėl tik jos rinkos sąlygomis duoda naudos, pelno, teikia gerovę (visų pirma - sau, o taikant atitinkamas sankcijas - ir kitiems) - o ne nuostolius. Kalbant apie tai, be abejo, iškyla daug kontrargumentų. Girdime kalbant apie prisitaikėliškumą konfor­mizmą automatiškumą, kasdieniškumo priespaudą vidutinybes ir t.t. Bet ar dar liko kitų alternatyvų? Kai žmogus įpranta ne tik deklaruoti principus, taisykles, bet ir jų paisyti, kai yra ne tik susipažinęs su etikos kodeksu, bet ir stengiasi elgtis pagal jį, tai tas žmogus tartum praranda pasi­rinkimo laisvę, lyg ir tampa automatiškai besielgiančiu robotu (ar prisitaikiusiu bailiu, konformistu - seniau tą patį negatyviai įvardijome miesčioniu). Tokį kontrargumentą ir tokį gero funkcijų, priedermių vykdytojo pavadinimą, įvardijimą šiandien kartais tenka išgirsti. Tačiau ir metafiziškai svarstantis apie žmogų, jo autonomiškumą bei pasirinkimo laisvę vertintojas, pats atėjęs į kontorą, parduotuvę, policiją, polikliniką, ir t.t, vis dėlto nori čia rasti ne autonomišką (neatsižvelgiančią į savo struktūrinę funkciją) asmenybę, o gerai savo vaidmenį suvokiantį, funkcijos priedermes išmanantį ir puikiai jas atliekantį darbuotoją. Taigi sociumui neišvengiamai reikalingas pagal taisykles, prin­cipus (etikos kodeksą) besielgiantis profesionalas, o ne laisva, autonomiškų įsitikinimų asmenybė, neretai drįstanti savo funkcijos teikiama valdžia netgi prievartauti (nespręsdama problemos, reikalaudama neteisėto asmeninio pasipelnymo, žeisdama interesanto orumą) klientą, pacientą, suinteresuotąjį. Idealu būtų, jei tai sutaptų (laisva asmenybė atsakingai kokybiškai dirbtų), tačiau šiuo metu pas mus empiriškai dar daugelyje valstybės tarnybos stebime kitką.28 Visoje postsovietinėje erdvėje tai -kasdienis reiškinys, nuo kurio dar daugelyje struktūrų visuomenė iki šiol kenčia ir moraliai, ir materialiai. O taip yra ten, kur negresia reali galimybė prarasti savo funkcinį vaidmenį dėl nesugebėjimo ar nenoro atitikti jo standartą, kur dar neįsivyravo konkurencija, pagrįsta darbo kokybės (puikaus funkcijos atlikimo) kriterijais. Būtent ši konkurencija suformuoja dalykinės profe­sinės etikos pagrindą. O ne pažintys, „šilti humaniški" santykiai, asmeninės simpatijos ir antipatijos, taigi „sava komanda" („sava chebrytė" - net žiniasklaidoje paplito toks šių santykių apibū­dinimas po pastarųjų metų skandalų), dėl kurios dažnai nuolai­džiaujama vaidmens standartams, funkcinėms priedermėms. Asmeniniams santykiams, o ne darbo kokybei pirmenybė bus teikiama tol, kol taip nuolaidžiaujančio vadovo ar savininko asmeniniai interesai ir nauda neprivers jo paisyti standartų ir priedermių (o ne giminaičio, pažįstamo, partiečio ar „švogerio" palaikymo). Tai yra - kol privalomybė jam pačiam bus realiai atplėšta nuo esamybės, o iš esmės tol, kol nepradės veikti laisvosios rinkos konkurencijos mechanizmas, taigi kol nebus_ atitinkamų sisteminių pokyčių, vadybinių procesų funkcionalumo link, veiksmingų sankcijų, kartu aiškių doros kriterijų, užfiksuotų etikos kodeksuose. Tiriant valstybės tarnybos etiką, šiandien ryškiai matoma, jog taip yra daugybėje biudžetinių valstybės tarnybos, tačiau kilus eiliniam skandalui, tik pavirkaujama dėl moralės stokos, o vadybiniu lygmeniu (tiek makro, tiek mezo) iš esmės pokyčiai nevykdomi. Čia reikia esminės pastabos: nors visa visuomenė ir nesu­brendo iki pilietinės etikos, neevoliucionavo iki postkonvencinio moralės lygmens, tačiau tąpasiekė atskiri individai arba jų grupės (ypač profesionalai, darbe save realizuojančios asmenybės). Todėl išorinių sankcijų vaidmuo jiems nėra lemiantis, elgesį reguliuoja intravertinės moralinės orientacijos (pvz., profesionalo savirefleksija neleidžia jam nusižengti gero darbo standartams). Galimybių saviaktualizuotis dalykinėje veikloje didėjimas, viena vertus, ir specialios profesinės veiklos vertinimų humaniš­kumo dimensijomis, kita vertus, susiformavimas postmoder­nizmo epochoje, iškėlė profesijos bei atskiro profesijos atstovo „kokybės" kriterijų. Tai vidujai motyvuoja kiekvieną „veiklos" subjektą savo darbinėje veikloje „būti geriausiu" (ir funkcionaliai, ir doroviškai) - būti lyderiu.29 Mokslininkai tvirtai įrodė, kad individai turi natūralų polinkį realizuoti, aktualizuoti save. Daugiausia tą įgyvendinti jie gali profesinėje, dalykinėje veikloje. Joje individai naudoja savo vidines dvasines galias. Saviaktualizacijai būdinga savidisciplina, poreikis tobulėti. Save aktualizuojanti asmenybė spontaniškai sielda elgtis taip, kaip ir pridera; ji vadovaujasi platesnėmis nei profesija tiesiogiai reikalauja humaniško mąstymo vertybėmis. Tokią „profesionalo būseną" pasiekia ne visi žmonės; ji priklauso nuo visuomenės socialinio ekonominio išsivystymo lygio (Maslow poreikių hierarchijos teorijos kontekste), nuo moralės evoliucijos stadijos (Kohlbergo teorija), nuo atskiro individo sugebėjimų „pareikalavimo" konkrečioje aplinkoje bei nuo „profesionalizmo" kaip socialinės dorovinės vertybės su­siformavimo. Vakaruose pozityvios tendencijos šia linkme jau plačiai įsitvirtina (etikos kodeksai - to priemonė). Todėl pakankamai išplitęs ir praktinėje veikloje, ir viešajame diskurse „profesinės silpnaprotystės" fenomenas (kai puikiai funkcijas vykdantis darbuotojas galėjo būti etinis analfabetas) jau atgyveno savo amžių. Dabar jau vien moralinis įvertinimas „neprofesionalu" tampa stipriai motyvuojančiu ar demotyvuojančiu veiksniu. Taigi, sankcijų, užtikrinančių privalomybės vykdymą, galima paieškoti ir mikro, ir makro aplinkoje; jos taikomos tiek teisės, tiek moralės požiūriu. Laisvosios rinkos, konkurencijos aplinka yra svarbiausia tų sankcijų veikimo sąlyga. O pačios sankcijos atsiranda savaime (pvz., nedarbas, turtinė diferenciacija). Toliau eina „teisingų įstatymų" sankcijos (dar Naujųjų laikų mąstytojai Helvecijus ir Beccaria laikė jas faktoriais, užtikrinsiančiais privalomą elgesį). Įstatymai sukuria numatytų, apsvarstytų, optimalių sankcijų sistemą. Tai - ne bet kokie įstatymai -suformuoti pagal tai, kas įstatymų leidėjams atrodo esant teisinga - o tik tokie, kurie realiai padarys prideramą elgesį naudingą, o nederamą - tiek žalingą, kad individui nekiltų noras pažeisti įstatymo. Alba-jeigu toks noras vis tiek kyla — kad protas parodytų veikiančiam individui, jog būsimos ne­gatyvios pasekmės jam pačiam labiau žalingos negu naudingos. Taigi - kad protas nurodytų individui jo „tikrąjį interesą" ir padėtų „teisingai suprasti savo interesą" (čia susiduriame su „protingojo egoizmo", „asmeninio intereso", „atidėtos naudos" etika). Tai gali būti juridinės, administracinės ar moralinės (visuomeninės nuomonės) sankcijos: kalėjimas, piniginė bauda, darbo vietos, karjeros, sėkmės perspektyvų ar garbės, prestižo, įvaizdžio, teigiamo vertinimo, gero vardo praradimas. O kartu su visu tuo normaliame sociume iškyla ir ekonominių nuostolių grėsmė. Svarbu, kad sankcijų visuma motyvuotų individą siekti privalomo, socialaus elgesio.30 Šiuolaikinės humanistinės tendencijos žmogaus blogumo represijas pakeičia žmogaus natūralių savybių, įgimtų potencijų panaudojimu (tai realizuojama, pereinant nuo vertikalių prie horizontalių santykių, nuo modelio Nr. 9 prie modelio Nr. 10); čia individo sėkmės, naudos, laimės siekiai sutampa su visuomenės (ar organizacijos) produktyvios veiklos siekimu. Čia jau nuo „teisingų įstatymų" pereinama prie visuomeninės nuomonės sankcijos (dorovės mechanizmo, kurį įrodinėjo veikiant mūsų minėti Naujųjų laikų filosofai). Palaipsniui žmogui ima ne­bereikėti stiprių negatyvių sankcijų - užtenka morališkai nepritarti (jeigu yra susiformavusi atitinkama atmosfera). Jei visuomenė iš tikro smerkia tam tikrą elgesį, jis palaipsniui išnyksta arba bent reiškiasi lokaliai (ir tai tik tol, kol yra naudinga taip elgtis).31 Tačiau jeigu oficiali moralė (aukštinamoji privalomybė) tokį elgesį smerkia, o visuomeninė nuomonė ar net to sociumo leksika jį pateisina (tai yra - duoda teigiamą sankciją taip elgtis), tai tokia situacija palieka negatyvų elgesį faktiškai neįvardytą kaip ne­gatyvų, nepasmerkia jo ir net netiesiogiai pripažįsta tokį elgesį esant naudingą. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su „socialistinio turto grobstymu". Visuomeninė nuomonė ne tik kad nuoširdžiai nesmerkė, bet netgi pateisino tokį elgesį („žmogus moka gyventi", „moka suktis" - taip sakėme). Taip pat leksikoje šis reiškinys vietoje adekvataus jam įvardijimo „vagia" buvo pavadintas etiškai neutraliu veiksmažodžiu „neša". Taigi taip šis reiškinys morališkai buvo ne tik kad nepasmerktas, bet dargi pateisintas. Nebuvo pritaikyta atitinkamai negatyvi sankcija šiam reiškiniui - ir jis išliko, netgi vystėsi, įgavo autentiškos tai bendruomenei normos statusą. Įdomu tai, kad socializmo laikais įvairių tautų kalbose išplito būtent šis žodis; rusų kalboje galime atrasti net daiktavardinę jo formą - „niesuny". (Taigi tai - jau ne atsitiktinumas, o dėsningumas, iliustruojantis determinizmo principo veikimą doroviniame gyvenime). Tam, kad visuomeninės nuomonės (moralinės) sankcijos realiai veiktų, reikia, kad jos būtų tikros - o ne nominalios, tik oficiozinės, deklaratyvios, fasadiškos. Įstatymai be atitin­kamos dvasios, intravertinio įsitikinimo jų teisingumu ir universalumu negali efektyviai veikti. Sankcijų kūrimas yra ne tik įstatymdavių ar etikos kodeksų kūrėjų reikalas. Tai aktualu kiekvienam suinteresuotam savo darbu beijo vaisiais individui. Todėl etikos kodeksus kuria patys struktūros subjektai, pasitelkdami etikos specialistą - šie kodeksai nedeleguojami išorinei sferai ar viršininkams. Kiekvienos struktūros vadovo (nuo institucijos, organizacijos vadovo iki eilinės parduotuvės, firmos, vaistinės savininko) interesas - kad jo valdoma struktūra gerai funkcionuotų, produktyviai, efektyviai veiktų. O kad taip būtų, reikia elgesį determinuoti arba įstatymu, norma, taisykle („taisyklių etika"), arba tikslu, rezultatu, pasekme („galutinio tikslo etika"). Geriausias variantas - kai abu sutampa, kai taisyklės yra priemonė tikslui realizuoti (taisyklės, kodeksai ir konstruojamos, matuojant jas struktūros tikslais).32 Tokiu atveju individo elgesys turi ir išorinį stimulą, ir vidinį motyvą. Tada pareiga sutampa su polinkiu. Deontologizmas čia nustoja prieštarauti teleologizmui, intencio-nalizmas - konsekvencializmui. Į privalomybę sugrįžtama per esamybę. [ preskriptyvizmą einama per deskriptyvizmą. Tokiu būdu jau nebelieka tradicinės priešpriešos tarp deontologinės - pareigos etikos ir teleologinės-tikslų (arba padarinių) etikos. Tai atsitinka tada, kai deontologišką pareigą („nepaisant veiksmų, padarinių - svarbiausia yra savai­mine pareigos verte, geros vaiios, „svarių Ketinimų pastangos vykdyti pareigą) keičia pareiga pasiekti atitinkamą rezultatą (tikslą, pasekmę), t.y. pareiga atsakingai atlikti savo funkci­nes priedermes (pareigybės konkretizuotus veiksmus, o ne tik prisidengti abstrakčia gerų ketinimų pareiga). Darbo situacijose, profesinėje veikloje būtent ir reikalinga tik tokia pareiga (ypač be išimčių jų būtina sudėtinguose veiklos baruose).33 Etikos kodeksai sukelia prieštaringas reakcijas. Kai kas teigia, kad etikos kodeksai yra beprasmiai ir nereikalingi. Tačiau dauguma pripažįsta jų naudingumą ir svarbą (nors ir nesutikdami dėl jų naudos ir svarbos priežasčių). Argumentų už yra ir daugiau. Kodekso kūrimo būtinybę organizacijoje įrodo jo teikiama nauda. Pirmiausia, kodekso priėmimas orga­nizacijoje (profesijoje) parodo, kad organizacijai rūpi visuomenės interesai, kad ji jaučia atsakomybę visiems suinteresuotiesiems, kad ji yra socialiai brandus „kolektyvinis individas". 2.Valstybės tarnybos veiklos etikos principų analizė 2.1.Etikos kodeksų valstybinėje tarnyboje analizė 2.1.1. Etinių problemų analizė Etikos kodeksai orientuoja institucijose kylančius klausimus spręsti nepažeidžiant profesinio moralumo, t. y. tobulinti profesinės, tarnybinės moralės nuostatas, o kartu ir tei­sinę administravimo kultūrą. Suprantama, kad dėl išskirtinio statutinių įstaigų vaidmens valstybėje daugelis jų valdymo klausimų sprendžiami teisinėmis priemonėmis. Tačiau įsta­tymų ar jų pataisų, ypač poįstatyminių aktų, kilmė dažniausiai yra nulemta bendrųjų sociali­nių procesų, pasireiškia kaip reakcija į naujai susiklosčiusią moralaus bendrabūvio palai­kymo paradigmą. Taigi etikos kodeksų vaidmuo labai priklauso nuo jo apimties, jo vietos etikos infrastruktūroje, nuo sudarytų prielaidų spręsti esmines institucijos problemas laikan­tis profesinio moralumo. Literatūra, skirta analizuoti statutinių institucijų patirtį, tarptautinės sutartys, rekomen­dacijos ir kiti šaltiniai išskiria ne vieną problemą, kuri spręstina pasitelkiant moralinės kultū­ros galimybes, t. y. tobulinant etikos infrastruktūrą, pavyzdžiui: a) Priimant domėn šiuolaikinės demokratinės valstybės tarnybos administravimo nuo­statas, statutinės įstaigos moralinė atsakomybė vis labiau perkeliama jos vadovybei. Vakarų patirties analizė patvirtina esant teisinga, kad pagrindinė profesinės etikos raidos tendencija šioje srityje reiškia poslinkį nuo personalinės (individualios) socialinės (dalykinės) etikos vy­ravimo link. Suprantama, kad socialinės etikos plėtrą, įgyvendinant institucijos, įstaigos mo­ralines priedermes, lemia kiekvieno tarnybos pareigūno individualus indėlis, jo kryptinga veikla įgyvendinant duotą priesaiką, t. y. būti ištikimam: - Lietuvos Respublikai, Infrastruktūra - kilęs iš lotyniškojo infra - žemiau, po, apačioje. Reiškia tam tikrų struktūrų buvimą po ko nors arba žemiau ko nors. Šiuo atveju - tai institutų ir institucijų sistema, aptarnaujanti tarnybinės etikos (deontologijos) kodeksą. Infrastruktūros terminas XX a. 5 dešimtmetyje pradėtas vartoti ekonominėje literatūroje, kai ekonomikos efektyvumas tapo priklausomas nuo kitų ūkio šakų efektyvaus vystymosi. Kaip etikos sąvoka plačiau pradėta vartoti XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, formuojantis dalykinei etikai, pripažinus etikos institutų ir juos įgyven­dinančių institucijų bendrabūvyje reikšmę.34 • gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, • negailėti jėgų ginant: • žmogaus teises ir laisves, • visuomenės ir valstybės interesus, • sąžiningai atlikti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!