Vaikų saugumo Jonavos pagrindinėje mokykloje įvertinimas

ĮVADAS Kiekviena valstybė, mąstydama apie ateitį, pirmiausia orientuojasi į vaikus ir jaunimą – į saugią jų aplinką. Žiaurumas ir prievarta yra ne naujas reiškinys. Jau XIX šimtmetyje blogas elgesys su vaikais kėlė susirūpinimą. Valstybės ir vyriausybės vadovai, bei šalių, dalyvaujančių specialiojoje Generalinės asamblėjos vaikų klausimais sesijoje, atstovai patvirtino savo pareigą imtis veiksmų, skatinančių ir saugančių kiekvieno vaiko – kiekvieno žmogaus iki 18 metų amžiaus – teises. Visuomenė pasiryžusi gerbti visų vaikų orumą ir užtikrinti jų gerovę bei saugumą, teikti pirmumą vaikams, išnaikinti skurdą, nepalikti nė vieno vaiko nuošalyje (visos vaikus veikiančios diskriminacijos formos turi baigtis), rūpintis kiekvienu vaiku, mokyti kiekvieną vaiką, saugoti vaikus nuo žalojimo ir išnaudojimo (vaikai turi būti saugomi nuo bet kokių smurto, prievartos, išnaudojimo ir diskriminacijos veiksmų), išklausyti vaikus ir užtikrinti jų dalyvavimą (privalome gerbti jų teisę išreikšti save ir dalyvauti visuose reikaluose), saugoti žemę vaikams. (Šimaitis,2002). Šiuolaikinė mokykla – sudėtingas mūsų tikrovės atspindys. Visose ugdymo įstaigose egzistuoja daug problemų, kurios trukdo mokytojams ir mokiniams sėkmingai bendradarbiauti, kartais mokytojai nekompetentingi jas spręsti. Ugdymo įstaigos, siekdamos tik intelektualinės pertvarkos, užmiršo svarbiausią dalyką, kad jose turi būti daug laimingų vaikų klegesio. Socialinės vaikų problemos ypatingai aktualios, sudėtingos ir skaudžios, nes jos neatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusi su vaiko prigimtimi, vystimusi, veikiamos tiesioginių ir netiesioginių veiksmų. Didėja vaikų savižudybių, vaikų aukų skaičius, blogėja jų sveikata, daug vaikų patenka į kolonijas. Viena opiausių pastarojo meto problemų – tai vaikų ir paauglių santykiai su bendraamžiais, tėvais ir mokytojais. Žinoma, kad vaikai įvairų smurtą patiria ir mokykloje, ir kieme, ir šeimoje. Ši padėtis mūsų visuomenėje sukėlė man susirūpinimą ir paskatino detaliau panagrinėti, kokios priežastys sukelia nesaugaus vaiko pojūtį. Šio tyrimo rezultatais labai domėjosi mokyklos bendruomenė, todėl su gautais rezultatais supažindinau klasės auklėtojus ir kitus pedagogus. Tyrimas atliktas Jonavos pagrindinėje mokykloje 2003-2004 ir 2005–2006 mokslo metais. Tyrimo dalyviai buvo minėtos mokyklos mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. Tyrime dalyvavo: 2004 metais 40 mokinių (22 mergaitės ir 18 berniukų), 20 tėvų ir 20 mokytojų, 2005 metais 40 mokinių (20 mergaičių ir 20 berniukų), 20 tėvų ir 20 mokytojų. Buvo atlikta 6 – 10 klasių mokinių anketinė apklausa. Anketas pildė po keletą vaikų iš klasės įvairių mokymosi lygių: gabių, vidutinių, turinčių mokymosi sunkumų. Jos sudarytos taip, kad dauguma vienos anketos klausimų yra analogiški kitų anketų atitinkamiems klausimams. Tai suteikia galimybę palyginti mokinių, tėvų ir mokytojų atsakymų panašumus ir skirtumus. Sudarant anketos klausimus pasinaudota Lietuvos pedagoginio – psichologinio centro sudaryta anketa „Ar saugu lankyti mokyklą“ (žr. Informacinis leidinys, 2000, 9/104). TIKSLAS Įvertinti vaikų saugumą Jonavos pagrindinėje mokykloje. UŽDAVINIAI 1. Išnagrinėti psichologinę ir fizinę mokinių saugumo būklę Lietuvos mokyklose. 2. Nustatyti ir palyginti kaip saugumą 2003-2004 ir 2005–2006 mokslo metais vertina Jonavos pagrindinės mokyklos mokiniai. 3. Nustatyti ir palyginti kaip saugumą 2003-2004 ir 2005–2006 mokslo metais vertina Jonavos pagrindinės mokyklos mokinių tėvai. 4. Nustatyti ir palyginti kaip saugumą 2003-2004 ir 2005–2006 mokslo metais vertina Jonavos pagrindinės mokyklos mokytojai. 1. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ 1.1 PSICHOLOGINIS MOKINIŲ SAUGUMAS Mokykloje susiklostęs psichologinis ir socialinis klimatas turi mokymosi ir elgesio motyvus formuojantį poveikį. Kad ir kokias elgesio normas skatins ir diegs mokykla, šios normos neveiks mokinio elgesio, jei jis nebus prisirišęs prie savo mokyklos, nesijaus jo dalimi, jei būti mokykloje jam bus nemalonu. Prieraišumą stiprina įsitraukimas į mokyklos reikalus, ypač į drausmės sistemos kūrimą. Pagrindinė mokinių veikla mokykloje yra mokymasis. Mokymosi nesėkmė veikia sveikatą, sukuria prielaidas nepageidaujamiems elgesio būdams formuotis. A.Maslow atskleista poreikių hierarchijos struktūra sako: „Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai kokio amžiaus jis būtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks yra. Visos bėdos prasideda tada, kai vaikas ar jaunuolis negali realizuoti šio svarbaus poreikio – ir praranda galimybę mylėti ir būti mylimas“ (Butkienė, Kepalaitė,1996). Tada jo vidinę išmintį, besąlygišką meilę ir gerą valią pradeda slopinti abejonės, nusiminimas, nerimas arba kaltė. Jei tokios situacijos kartojasi kyla antriniai jausmai žlugdantys asmenybę – abejingumas, pyktis, neapykanta, agresija. Nemokėdamas įsisavinti tų savo būsenų ir jausmų, augantis žmogus vis labiau tampa jų vergu ir praranda galimybę rinktis bei elgtis taip, kaip diktuoja prigimtis, remtis savo meile ir vidine išmintimi. Vietoj palaimingai išsiskleidžiančios asmenybės auga besiblaškantis, it kitų svaidomas kamuoliukas, žmogus. Jo sielos gelmėse lieka nepanaudota vidinė išmintis, meilė ir gera valia. A.Maslow teorija teigia, kad mokiniai norės sužinoti ir suprasti, jei jausis patogiai fiziškai, bus saugūs psichologiškai, bus pripažinti, jausis esą reikalingi. Mokytojas, būdamas atsakingas už tai, kas vyksta klasėje, pagal galimybes turi sudaryti sąlygas, kad būtų patenkinti žemesnieji poreikiai, ir žinoti kaip jie patenkinami: paauglys, kuris namie nėra mylimas arba jo nepriima bendraamžiai mokykloje, bus mažiau linkęs mokytis, nes nebus patenkinti jo pagrindiniai poreikiai. Antra vertus, tas mokinys, kuris jaučia, kad yra mylimas, priimamas, kad juo žavimasi, bus daugiau linkęs domėtis mokymusi, negu tas, kuris jaučiasi atstumtas ir ignoruojamas, klaidingai suprantamas. Visi mokiniai bus labiau linkę mokytis emociškai saugioje aplinkoje negu įtemptoje atmosferoje. Mokyklos aplinka Mokykla – rimto auklėjimo įstaiga, todėl dėmesys jai turi būti pakankamai didelis. Visiems seniai žinoma, kad aplinka turi svarbią įtaką žmogui. Meninė aplinka padeda susikaupti, dvasiškai praturtina, o sujaukta, netvarkinga – vargina, didina įtampą, blaško dėmesį, gadina skonį. Mokykloje tiek mokinys, tiek mokytojas praleidžia nemažą dienos dalį. Tai mokymosi laikas, darbas įvairiuose būreliuose, treniruotės bei repeticijos. Daiktai ir spalvos turi didelę reikšmę psichikai ir veiklai. Estetiškas mokyklos patalpų apipavidalinimas sukuria ne tik jaukią, šventišką nuotaiką, nuolat skatina atlikti gerus darbus, būti pavyzdingam, bet ir pratina jaunimą prie grožio ir tvarkos, turi didelę reikšmę vaiko asmenybės lavinimui (Kvieskienė,1996). Demokratiškos mokyklos pobūdis lemia, kad moksleiviai čia mokosi ne tik įvairių disciplinų ir dalykų. Kiekvienos asmenybės vertingumo pripažinimas, lygiateisiški bendravimo santykiai, pats mokymaisi ir jo turinys moko kartu ir gyvenimo (Gailienė,1996). Mokyklą galėtume pavadinti demokratiška atsižvelgiant į pagrindinį demokratijos principą – visi žmonės lygūs ir kiekvienas, nuo mažiausio iki didžiausio, yra už kažką atsakingas. Laisvas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka, bet tik tol, kol nepažeidžia kito žmogaus teisių ir laisvių. Tai – humanistinė mokykla, nes remiasi humanistinės pedagogikos ir psichologijos kertiniais teiginiais (A.Maslow). Manoma, kad viską galima pasiekti, patenkinus esminius vaiko poreikius: jis turi būti gerbiamas, mylimas, psichologiškai turi jaustis saugus, vertinamas kitų, adekvačiai vertinti save. Kai realizuojami šie poreikiai, skleidžiasi ir auga sveikas, harmoningas žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi bendrosiomis vertybėmis. Tada atsiranda poreikis mąstyti, kurti ir mylėti – būti susijusiam su kitais. Tai pasireiškia kasdieniniu teigiamu nusiteikimu matyti kitus, jausti juos ir girdėti, ką jie nori mums pasakyti (Gailienė,1996). Humanistinė mokykla, t.y. tokia, kurioje viskas nukreiptą į žmogų – ir joje besimokantį, ir joje dirbantį. Dažnai mokyklose ne tik neskatinama pajausti gyvenimo džiaugsmą, bet tai net slopinama: vaikų krykštavimas, garsus juokas ne tik per pamokas, bet ir per pertraukas neretai laikomi drausmės pažeidimu. Mokykla ir jos aplinka turi būti patogi, estetiškai patraukli ir demokratiška. Mokiniai ir mokytojai turi jaustis gerbiami ir saugūs. Jonavos pradinė mokykla pasirinkusi etninės kultūros kryptį – interjeras papuoštas etninės kultūros elementais, medžio drožiniais, mokiniams sukurta estetiška, jauki ugdymosi aplinka. Mokykloje veikia savivaldos institucijos: mokyklos taryba, mokytojų ir mokinių tarybos, įkurtas tėvų forumas. Mokyklos bendruomenė aktyviai dalyvauja kuriant mokyklos strategiją, ugdymo planus, įsivertinant mokyklos veiklą (vidinis auditas). Mokinių savęs vertinimas Savęs vertinimas – tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo jo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai, yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygių, t.y. tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumu. Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Suaugusiųjų vertinimams vaikai teikia didelę reikšmę, negali jų nuomonės įvertinti kritiškai. Todėl vaikų savęs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, vertinimų atspindys. Kalbėdami apie mokinių elgesio, mokymosi problemas, daugiausia susiduriame su neadekvačiu mokinių savęs vertinimu – nepakankamu arba pernelyg geru. Psichologų nuomone, neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Per gerai save vertinantis mokinys turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl klaidų kaltina kitus. Ko gero, dažniau mokiniai linkę save nuvertinti. Tokie mokiniai nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme. Nustatyta, kad žemas savęs vertinimas susijęs su įvairiais asocialaus elgesio pasireiškimais: dalyvavimu asocialiuose grupėse, agresyvumu, nusikalstamumu, alkoholizmu, narkomanija. Mokinio ir mokytojo santykiai Mokytojai ir visi, kurie vienaip ar kitaip bendrauja su mokykla, nuoširdžiai siekia, kad vaikai mokykloje jaustųsi saugūs. Nuo pat pirmos dienos vaikai turi daug dažniau pasitikėti savo jėgomis ir patys susidoroti su sunkumais. Čia mažai ką padės suaugusieji, su kuriais jie dabar susiduria, ir ne ką daugiau tie berniukai ir mergaitės, su kuriais jie praleidžia didelę dienos dalį. Nuo dabar reikia pačiam ginti savo nuomonę prieš mokytoją ir spręsti ginčus su bendraamžiais, kai iškyla nuomonių skirtumas. Kai vaikų ratas didesnis, atsiranda būtinybė sugebėti spręsti konfliktus. Konfliktų buvo ir bus, jie neišvengiami. Kasdien, kas valandą, kas minutę, susiduria įvairių žmonių interesai, poreikiai, norai, skoniai, vertybės. Kitaip sakant, konfliktai kyla dėl žmonių įvairumo, asmenybių individualumo. Be abejo, labai norėtųsi, kad konfliktų teikiančių nemalonius išgyvenimus, įžeidžiančius žodžius, kartais ir fizinį skausmą, būtų kuo mažiau. To reikia siekti. Mes turime gyventi kartu, būdami labai skirtingi. Todėl reikia mokytis optimaliai spręsti tarpasmenines problemas. Suprasti kaip jaučiasi kitas. Tai irgi padeda įvertinti ir įvardyti savo jausmus (Gailienė,1996). Mokykloje pasitaiko labai įvairių konfliktų. Dažnai mokytojas „stovi“ nors dviem laipteliais aukščiau ir ne su kiekvienu mokiniu gali rasti bendrą kalbą. O norėtųsi, kad mokytojas taptų tuo žmogumi, kuris supranta ir nori padėti, moka nusileisti, o kai reikia – pakilti, bendrauti su mokiniu kaip su lygiu. Juk mokinys ir mokytojas – lygiaverčiai „vieno biznio“ partneriai, vieni be kitų negalintys apseiti. Jų santykiai turi būti grindžiami demokratija, tolerancija ir tarpusavio pagalba (Kapočiūtė,1997). Mokiniams yra svarbu, kad mokytojas būtų jo draugas ir palydovas į žinių pasaulį, sugebantis išmokyti pažinti problemas bei jas spręsti. Yra reikalinga abipusė pagarba ir mokytojas turėtų žiūrėti į mokinį kaip į asmenybę. Kartais mokytojas laiko nusikaltimu visiškai nereikšmingus dalykus – tai mokinio judrumas pamokos metu, sunkus dėmesio sukoncentravimas, gabumų stoka ir kt.. Mokytojai dažnai nesusitvarkydami su mokiniais pamokų metu, išvaro juos už durų, kartais naudoja jėgą, tyčiojasi, žemina. Tai patyręs mokinys mokykloje niekada nesijaus saugiai ir gerai. Mokytojas bausdamas vaikus, nepalaikys klasės drausmės, o atvirkščiai stiprins nedrausmingumą. Mokytojas, kuris ironizuoja, išjuokia, ar kitaip paniekina mokinį, pažeidžia jo teises. Bet kokios bausmės labai pablogina mokinių santykius su mokytojais: išnyksta atvirumas, nuoširdumas. Mokytojas turi spręsti problemas per draugiškas diskusijas, padrąsinti mokinį, vengti kovoti bei pasiduoti. Privalome jam padėti, nes mokykloje vaikas gyvena, todėl turi jaustis saugiai ir jaukiai. Mokykla turi pagelbėti besimokančiam suvokti save, daryti sprendimus, įveikti sunkumus ir krizines situacijas. Mokinių teisės ir pareigos Mokiniai mokykloje turi būti supažindinti su vaikų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe. Tuomet jie sužinos apie savo teises, kas mano manymu, yra būtina. Jei mokinys nežinos savo teisiu, jis nesupras, kada jo teisės pažeidžiamos ir kur kreiptis pagalbos teisių pažeidimo atveju. Moksleiviai turi žinoti, kad egzistuoja teisių chartija, kurioje yra surašytos moksleivių teisės ir pareigos, kurias gina teisių ginimo komitetas (Vaikų teisių konvencija,2000). Būtina supažindinti ir su pareigomis, kas yra ne mažiau svarbu. Tai rimtas žingsnis link teigiamų pokyčių mokyklos bendruomenėje. Paauglystės krizė Paauglystėje subręstama ir fiziologiškai, ir psichiškai. Šiame amžiuje žmogus pradeda domėtis, kas jis esąs, ko siekia gyvenime. Šio laikotarpio pagrindinė problema – intensyvus savęs suvokimas, savęs vaizdo susidarymas, gyvenimo pozicijos ieškojimas, tai yra savo tapatumo įtvirtinimas. Paaugliams rūpi kitų žmonių mintys, ką jie galvoja apie save, o kartais net liguistai rūpi, ką kiti galvoja apie jį (Gailienė,1996). Pastaruoju metu vis labiau didėja atstumas tarp fizinio ir dvasinio paauglių vystimosi. Lytinė branda pasireiškia vis ankščiau ir su daug ryškesniais individualumo požymiais, o dvasinė branda yra gerokai sulėtėjusi. Berniukai tampa jaunuoliais, jie darosi šiurkštesni, grubesni, sunkesni ir nerangūs. Jie nelabai mėgsta atsiverti ir dažniausiai pasitraukia arba užsidaro savyje. Mergaitės brendimo laikotarpiu pasidaro dvasiškai atviresnės, betarpiškesnės, laisvesnės. Jos daugiau pasitiki savimi, bendrauja, dalyvauja. Paaugliai stengiasi būti kitokie, pasiduoda grupės įtakai arba atsiskiria. Jie daro tik tai kas madinga. Vyrauja labai didelis nuotaikų svyravimas: jie tai dūksta – tai liūdi, tai energingai veikia – tai ilgai ilsisi. Perdėtai rūpinasi savo išore arba visiškai apsileidžia. Tėvai, mokytojai ir visi, ugdantys vaikus, turi suvokti, jog jauni žmonės dar nėra savarankiški, jiems stinga patirties, kurią mes gyvendami esame sukaupę, todėl turime kiek įmanydami perteikti savo bei žmonijos patirtį vaikams, kad jie gautų kuo daugiau dvasinio peno ateičiai ir tobulai raidai (Bokemiūlis,2000). Norėdami įsijausti į paauglio būseną, suprasti tai, kas jame vyksta, turime padėti nemažai pastangų. Privalome nagrinėti ne jo elgesį, o pažintį žmogų tokį, koks jis yra ir aprėpti jo visą dvasinę esybę. Paaugliai iš mūsų tikisi trijų pagrindinių dalykų: atidaus klausytojo – nuoširdus klausymasis ir parodymas, kad jums tai tikrai rūpi; kelrodžio – aiškiai ir tiksliai nurodančio kelionės tikslą ir laiką, patariančio, orientuojančio, išmanančio, tačiau neįsakinėjančio, neverčiančio ir nemoralizuojančio; leidžiančio vertinti gebėjimus ir elgesį, mūsų poelgiai turi būti tvirti ir nuoseklūs – darome tai, ką sakome. Privalome parodyti, kad paauglio nekantrumas, kritiškumas nekelia begalinio siaubo ir kad dėl kiekvienos smulkmenos neketiname jo smerkti, teisti ar bausti. Norint padėti paaugliams, nereikia skubėti keisti jų, privalome mokytis ir mėginti keistis patys. Klasės lyderis ir atstumtasis Kiekvienoje klasėje nusistovi tam tikri santykiai ir tarp pačių mokinių. Tarpusavio santykiai turi įtakos ne tik mokinio pažangumui bei intelektui, bet dažnai ir jo fiziniam bei psichiniam vystimuisi. Mokinio statusą klasės kolektyve lemia individualūs ir išoriniai veiksniai, priklausantys nuo pačios asmenybės arba darantys jai įtaką, būtent: lytis, amžius, interesai, gabumai, pažangumas, inteligencija, klasės ypatumai, šeima, draugai, bendravimo patirtis (Barkauskienė,1979). Kiekvienoje klasėje atsiranda juokdarys, kuris nesuranda kitokių būdų kaip atkreipti į save dėmesį. Monopolistas – tai mokinys, neleidžiantis kitiems pasisakyti. Atpirkimo ožys, kuris dėl visko kaltas, per jį „nuleidžiama“ visa įtampa susitelkusi klasėje, iš jo tyčiojamasi, jis įžeidinėjimas. Tai žmogus, kuris savyje kaupia silpnybes. Kiekviena klasė turi savo lyderį, kuris viską nusprendžia, organizuoja. Atsiranda keli, kurie oponuoja lyderį, daro viską kitaip, klasėje prasideda nesutarimai, pasiskirstymai. Dauguma mokinių savo nuomonės aktyviai nereiškia. Jie prisitaiko prie lyderio. Klasėje egzistuoja susiskaldymas į grupes: lyderiai ir atstumtieji. Lyderiai šaiposi, įžeidinėja, trukdo kitiems mokiniams atskleisti savo sugebėjimus, išreikšti savo nuomonę, šaiposi iš atsakinėjančių pamoką. Klasės atstumtieji mokiniai nepatenkina bendravimo poreikio, yra savotiškai psichologiškai izoliuoti nuo kitų. Tokia izoliacija kelia neigiamus emocinius išgyvenimus, kurie labai dažnai skatina nederamai elgtis ir sudaro pagrindą formuotis neigiamoms asmenybės savybėms. Vaikų agresyvumas Aplink mokyklą taip pat daug visokių problemų. Vaikai vieni kitus terorizuoja, kankina, tyčiojasi, įžeidinėja. Kartais eidami namo vaikai vartoją smurtą, tėvai ir mokytojai turi būti ypač atidūs. Negalima apsimesti, kad nieko nebuvo, bet ir nereikia skubėti smerkti kaltininko. Ir nusikaltęs, ir auka privalo iš to įvykio pasimokyti. Labai svarbu mokykloje atpažinti tuos vaikus, kurie patiria smurtą savo šeimose, mokykloje ir pastebėti jo elgesio pasikeitimus. Mokytojas pirmiausia turi pamatyti tą nuliūdusį, nusiminusį vaiką ir pastebėti tuos bruožus, kurie turėtų kelti susirūpinimą. Galbūt jis nepaprastai tylus, ar užsisklendęs, nežaidžiantis, nedraugaujantis su kitais. Daugelis vaikų jaučia gėdą, kad jiems neužteko jėgų gintis, todėl nukentėjusiojo vaiko nederėtų klausinėti, kodėl jis nesipriešino. Nusikaltusiojo derėtų paklausti, ko jis tuo siekė. Jis privalo suvokti, kad jo veiksmai turi pasekmes. Kiekvieną dieną išgirstame siaubingų dalykų, ką vaikai padaro vieni kitiems. Susirūpinimą kelia ne tiek mokinių smurtas, kiek brutalumas ir nejautrumas. Vaikai palikti vieni su savo bėdomis elgiasi taip, kad atkreiptų į save dėmesį. Viena iš svarbiausių vaiko agresyvumo ir smurto naudojimo priežasčių ta, kad jie jaučiasi laikomi nepilnaverčiais. Mokiniai keršija mokyklai už tai, kad jaučiasi nesusidoroję su užduotimis. Jie atkreipia į save dėmesį taip, kaip sugeba, ir žino, jog tuo įžeis kitus. Vaikas, terorizuojantis kitus, pats patyrė daug prievartos ir smurto. Vaikai priešinasi tėvams, pešasi su broliais ir seserimis, mušasi su klasės draugais ir tai suteikia jiems daugybę progų išbandyti įvairių savo agresyvių jausmų raiškos formų. Jei vaikas visą laiką gadina daiktus, puola kitus vaikus, nuolatos pažeidinėja taisykles, meluoja, vagia, nesilaiko susitarimų, vadinasi jis turi problemų, kurios ilgainiui augs. Vaikas atsilieka moksle, dar labiau kenčia dėl blogų pažymių ir vėliau padeda vengti visų sričių, kuriose patiria nesėkmes. Yra dar viena mokinių grupė – tai tylūs, nedrąsūs, per daug geri, prisitaikantys, savimi nepasitikintys vaikai, kurie visko bijo. Jie atrodo prislėgti, sunkiai pritampa mokykloje, laikosi toliau nuo linksmai triukšmaujančio vaikų būrelio. Jie dažnai tampa kitų patyčių aukomis. Iš jų šaiposi, jie skriaudžiami fiziškai ir morališkai. Jie yra linkę pasitraukti, užleisti kelią negu duoti atkirtį tokiam skriaudėjui. Bausti fizinėmis bausmėmis, patyrę smurtą vaikai prasčiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, greitai susierzina, supyksta. Jei šeimoje pirmenybė teikiama agresyviems auklėjimo būdams, vaikai bendraudami su kitais vaikais, elgiasi taip, kaip su jais elgiamasi namuose. Šiandien jaunimo agresyvumą skatina ir visuomenės informacijos priemonės. Televizija -rodo siaubo, smurto filmus, kovinius trilerius. Įvairios kovos formos, kur gausu smurto scenų, kad ir tie automatiniai žaidimai, kiek ten pabaisų iš kitų pasaulių, baisesnių ir vis naudojančių rafinuotesnius smurto variantus, naikinimo būdus. Vaikai mėgsta tuos žaidimus ir kompiuterinius žaidimus. Jie daug ko prisižiūri, o po to ir išmoksta, bei bando pritaikyti praktikoje. Matydami tai jie siekia tai pakartoti ir savo gyvenime. Priekabiavimas Priekabiavimas – tai tyčinis, pasikartojantis agresyvus bendraamžių elgesys, nukreiptas į silpnesnį vaiką, siekiant sukelti jam fizinį skausmą. Vaikai mokykloje pačiais įvairiausiais būdais vieni iš kitų tyčiojasi, kabinėjasi, skaudina vienas kita. Priekabiavimas – tai: pravardžiavimas, erzinimas, grasinimas, mušimas, spjaudymas, žnaibymas, spardimas, kumščiavimas, stumdymas. Pagrinde priekabiavimai tai yra sąmoningi veiksmai, kurie vyksta ne vieną kartą ir vaikas iš kurio tyčiojamasi, paprastai negali apsiginti. Priekabiavimas labai dažnai vyksta mokykloje: klasėse, koridoriuose, tualetuose, valgykloje, bibliotekoje ir beveik visuomet vyksta toje vietoje ir tokiu metu, kuomet nemato suaugusieji. Priekabiavimo situacijoje dalyvauja ne tik besityčiojantis ir jo auka, bet dažnai priekabiavimo situaciją stebi ir kiti vaikai. Moksleiviai neigiamai žiūri į priekabiavimo reiškinį ir nenori į jį įsitraukti, jie mano, kad aukai reikėtų padėti, tačiau retai imasi realių veiksmų, kad pakeistų situaciją, nes bijo, kad padėdami aukai gali patys tapti priekabiavimo aukomis ir gali būti skriaudžiami. Jie bijo pranešti kam nors apie tai, kas vyksta, nes bijo būti laikomi „skundikais“. O kartais ir patys neatlaikę spaudimo įsitraukia į priekabiavimą. Aukomis gali tapti kiekvienas vaikas, kuris yra nejudrus, neryžtingas, bailus, fiziškai silpnesnis už kitus. Ypač fizinė jėga yra aktuali berniukams. Kuo aukštesnis, petingesnis, stipresnis už kitus, tuo mažiau šansų, kad būsi skriaudžiamas. Mergaitės savo konfliktus sprendžia daugiau žodžiais arba naudodamos psichologinį spaudimą. Jautresnes klasės drauges tai labai žaloja. Skriauda – neteisingas su kuom nors pasielgimas, nuoskauda. Yra daug skriaudos rūšių: fizinė, emocinė, seksualinė. Jos visos skaudžios ir žeidžia vaikus bei suaugusius, Mokiniai dažniausiai vieni kitus skriaudžia fizinėmis skriaudomis. Jie muša vieni kitus ranka, mušasi įvairiais daiktais, smogia, stumdosi, sukelia bet kokį skausmą, o kartais kyla net kūno sužalojimo grėsmė. Daugelis vaikų, patyrusių skriaudą, nedrįsta kalbėti apie tai, todėl nesulaukia jiems būtinos pagalbos. Dalis vaikų mano, kad, atskleisdami paslaptį, jie padarys žalos sau, dar kiti mano, kad niekas jais nepatikės ar jų neapgins. Kad vaikas patiria mokykloje prievartą, patyčias gali liudyti įvairios kūno žymės, randai, mėlynės, suplėšyti rūbai, sutrikęs vaiko miegas, apetitas. Seksualinė prievarta Seksualinė prievarta prieš vaikus yra laikoma nauju reiškiniu. Anksčiau tai buvo labai retas arba negirdėtas reiškinys. Vaikų seksualinė prievarta tai toks seksualinis kontaktas tarp suaugusio ir seksualiai nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo arba bet koks seksualinis kontaktas su vaiku naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, kad vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui. Seksualinė prievarta prieš vaiką tai prievartinė vaiko seksualinė stimuliacija, kuri neatitinka vaiko amžiaus, psichosocialinio vaiko išsivystymo lygio bei vaiko vaidmens šeimoje ir yra skirta suaugusio seksualiniams poreikiams tenkinti. Ši prievartos rūšis yra labai populiari daugelyje asocialių šeimų ir dalyje normalių šeimų. Apie prievartą privalo žinoti visi: tėvai, suaugę, mokytojai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir kt. Seksualinės prievartos aukomis gali tapti įvairaus amžiaus abiejų lyčių vaikai. Jiems gali būti padaryta labai stipri psichinė, po to fizinė žala. Nuo fizinės žalos dar galima išsiginti. Bet psichinės traumos labai sunkiai gija. Gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti psichines ir kūno ligas. Tai yra neurozes, širdies ligas ir kt. Prievarta sutrikdo visos šeimos gyvenimą ir gali atvesti net prie savižudybės. Vaikų saugumą apibrėžiantys auklėjimo būdai Kiekvienas turime stogą virš galvos ir jeigu mums iškyla grėsmė, mes slepiamės po savo stogu - savo namuose. Vaikui irgi reikia namų, kuriuose jis jaustųsi saugus, bet ne kiekvienuose namuose vaikas jaučiasi saugūs. Nuo pat mažens vaikai turi būti mokomi veikti savarankiškai ir atsakyti už savo veiksmus. Tėvai gali išmokyti vaikus savarankiškai spręsti konfliktus ir net sunkiausiose situacijose neprarasti pasitikėjimo savimi ir savigarbos. Stipri asmenybė išugdoma tada, kai vaikas suvokia, jog yra mylimas be jokių išankstinių sąlygų. Sveikos dvasios, stiprūs ir savimi pasitikintys vaikai neturi liguistų potraukių. O jie atsiranda tada, kai trūksta pasitikėjimo savimi, kai nesugebama spręsti konfliktų. Tėvų netikrumas turi dvi puses – tai jų pernelyg griežtas ir pernelyg nuolaidus auklėjimas. Kai kurie auklėjimo metodai trukdo vaikui vystytis psichiškai ir fiziškai, puoselėja socialinę baimę ir netikrumą. Tai atsitinka tada, kai auklėjimo priemonės tampa – jėga, kasdieninės fizinės bausmės, kai vaikas nuolat žeminamas, kai jis patiria emocinę tuštumą ir yra nemylimas, kai iš jo reikalaujama per daug arba visai nieko nereikalaujama. Daugelis tėvų auklėjimo procese remiasi bausmėmis, barimu ir net mušimu. Šis auklėjimo būdas yra sunkus ne tik patiems tėvams, bet ir nelabai efektyvus ugdant savarankiškumą, pajėgumą ir atsakingumą. Fiziškai nubaustas vaikas visada yra pažeminamas. Kokius jausmus jis gali turėti tam savo skriaudėjui? Kad ir motinai ar tėvui? Pirmiausia tai neapykanta. Viena svarbiausių priežasčių kodėl fizinė bausmė yra pavojinga, todėl, kad ji smarkiai slopina kaltės jausmą. Mušamas vaikas gali giliau pajausti, kad pats mušimas yra didelė bausmė. Jei kūniškos bausmės šeimoje taikomos labai dažnai, tokiam vaikui yra prislopinamas kaltės jausmas, kuris būtinas vaiko sąžinės ugdymui. Šeimose kur tėvai dažnai baudžia vaikus neretai auga pernelyg aktyvūs, agresyvūs, smurtaujantys vaikai. Šie vaikai dažniausiais maištauja mokykloje, būna agresyvūs su kitais vaikais ir mokytojais. Kai vaikas pastoviai žeminamas tėvų, baudžiamas fizinėmis bausmėmis jis praranda pasitikėjimą savimi. Mokykloje tos vaikas būna prislėgtas, liūdnas ir visko bijo. Tokie mokiniai mokykloje yra dažniausiai skriaudžiami kitų vaikų, iš jų tyčiojamasi. Toks vaikas niekada nesijaus mokykloje saugiai. Kita tėvų grupė – tai viską leidžiantys, nereikalaujantys atsakomybės, neišmokantys vaikų orientuotis ir jausti leistinas ribas, tėvai. Toks tėvų auklėjimas taip pat neparuošia savarankiško ir pasirūpinančio savimi vaiko mokyklai. Išlepinto vaiko tikslas - laimėti ypatingą dėmesį ir patarnavimą. Toks vaikas nesupranta, kad gyvenimas reikalauja ne tik imti, bet ir duoti. 1.2 FIZINIS MOKINIŲ SAUGUMAS Spręsdama mokymo, lavinimo ir auklėjimo problemas mokykla taip pat siekia užtikrinti ir mokinių fizinį saugumą: rūpinimasis kūno ir aplinkos švara, sveikata, sveika mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, saugos reikalavimų vykdymas, higienos reikalavimų vykdymas ir kiti. Fizinis aktyvumas Tūkstančius metų žmogaus egzistavimas ir vystimasis priklausė nuo aktyvios fizinės veiklos. Mūsų dienomis vis tvirtesnes pozicijas įgyjanti idėja kuo daugiau humanizuoti profesinę veiklą ir likviduoti sunkų darbą sudarė prielaidas sėdimam gyvenimo būdui plisti. Akademiko A.Bergo duomenimis, prieš šimtą metų fizinis (raumenų) darbas sudarė 94-96 proc. viso žmogaus darbo, o dabar – 1 proc.. Šiame amžiuje žmonės apskritai mažai juda. Lietuvos kūno kultūros akademijos ir Lietuvos moksleivių kūno kultūros ir sporto centro 2002–2003 m. m. atlikti tyrimai parodė, kad miesto mokyklose I sveikatos grupės mokinių buvo tik 35,2 proc., o rajonų mokyklose – 45,6 proc.. Sveikatos apsaugos ministerija pateikė duomenis, pagal kuriuos palygino mokinių sveikatos būklę 1992 ir 2003 metais. I sveikatos grupės mokinių sumažėjo nuo 56,8 proc. 1992 metais iki 41,1 proc. 2003 metais. Daugėja II ir III sveikatos grupės mokinių, turinčių regos ir laikysenos sutrikimų bei stuburo iškrypimų: 1000 patikrintų mokinių laikysenos sutrikimų padaugėjo nuo 44,5 1992 metais iki 111,6 2003 metais, o stuburo iškrypimų – nuo 12,8 1992 metais iki 29,0 2003 metais (http://www.kksd.lt/kongresas). Jonavos pagrindinėje mokykloje kiekvienais mokslo metais, remiantis mokinių sveikatos priežiūros pažymėjimais (forma Nr. 024-1/a), atliekama mokinių sveikatos analizė. 2005 – 2006 mokslo metais, atliekant šią analizę, paaiškėjo, kad pirmų klasių mokinių sergamumas yra 41,8 proc., antrų – ketvirtų klasių – 59,8 proc., penktų – dešimtų – 81,3 proc., labiausiai vyrauja regos ir skeleto raumenų sistemos sutrikimai ir 9,66 proc. kiti sveikatos sutrikimai (psichikos elgesio, endokrininės, virškinimo, kvėpavimo ir kraujotakos sistemų). Augančio organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmo sutrikimai, sulėtėjęs kai kurių judėjimo įgūdžių, moralės ir valios savybių formavimasis dėl nepakankamo fizinio aktyvumo stabdo harmoningą vaikų bei paauglių vystimąsi. Tarp specialiosios medicininės grupės vaikų dominuoja regos sutrikimai (pirmose klasėse tik 2 proc. mokinių skundžiasi sutrikusia rega, tai devintose klasėse – jau 16-20 proc., o baigiamosiose – net 30-35 proc.). Naujausi mokslo tyrimai rodo, kad akys gali ydingai vystytis dėl įtempto regimojo darbo iš arti, o šiuo metu mokiniai iš tiesų nemažai laiko praleidžia prie kompiuterių. Taip pat netinkamas darbo vietos apšvietimas, ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas, skaitymas važiuojant ar gulint. Specialistai neatmeta būtinybės tokiems vaikams kuo daugiau būti gryname ore ir sportuoti pagal savo jėgas (Majauskienė,2000). Beje, šis procentas kasmet didėja. Tirtoje mokykloje regos sutrikimai pirmose klasėse sudaro net 30 proc., antrose – ketvirtose – 23 proc. ir 38 proc. penktose – dešimtose klasėse. Taip pat daugėja mokinių, sergančių virškinamojo trakto (8-11 proc.), nervų (5-9 proc.) ligomis. Pasak specialistų, taip yra dėl to, kad sutrikusios sveikatos vaikai daugiau laiko skiria pamokų ruošai, daug mažiau būna gryname ore ir beveik nedalyvauja užklasiniuose kūno kultūros ir sporto renginiuose. Specialistai teigia, kad vis daugiau mokyklinio amžiaus vaikų skundžiasi nugaros skausmais bei atsiunčiami į polikliniką dėl stuburo iškrypimų. Anot specialistų, žmogaus laikyseną veikia ir žmogaus psichinė būsena, centrinė nervų sistema (Vorobjova,1998). Laikysena turi reikšmės ne tik išorės grožiui, bet atsiliepia ir vidaus organų veiklai, sveikatos būklei. Nugaros raumenys greitai pavargsta nuo ilgo ar netaisyklingo sėdėjimo, nugara palinksta, gali pasidaryti net skausminga, pablogėja savijauta, atsiranda galvos skausmai. Kad sutvirtėtų raumenys, specialistai pataria daug judėti, daryti mankštą, sportuoti. Jeigu kalbėtume apie statistiką, tai Lietuvoje kas antras pirmokas jau turi netaisyklingos laikysenos užuomazgų arba jau susiformavusį judėjimo sistemos defektą. Žemesniųjų klasių vaikai nepratę daug sėdėti, tačiau po vasaros atostogų jų vėl laukia mokyklos suolas ir kuprinės. Tokio amžiaus vaikų raumenynas dar gana silpnas, o mokykloje per pamokas tenka daug sėdėti, pervargęs vaikas pradeda neišlaikyti tiesaus stuburo ir ieško patogesnės padėties. Taip dažnai išsivysto ydinga laikysena, pradeda krypti stuburas. Renkant mokinukui kuprinę, reikia stengtis, kad ji ne tik nepablogintų vaiko laikysenos, bet ir padėtų jai taisyklingai vystytis, neleistų vaikui priprasti prie tos „patogesnės“ padėties (Petrikonienė,2001). Tirtoje mokykloje laikysenos sutrikimai pirmose klasėse sudaro 4,5 proc., antrose – ketvirtose – 6,98 proc. ir penktose – dešimtose – 14,9 proc.. Būtina pažymėti, kad mokinių sveikatai nepalanki ir tokia tendencija, kaip traumų daugėjimas buityje ir per fizinio lavinimo pamokas. Vaikai susižaloja pertraukų metu, namuose ar lauke, grįžtant iš mokyklos. Dažniausiai susižalota sporto salėje, lauke ant šaligatvio, mokyklos laiptinėje, klasėje, stadione, mokyklos dirbtuvėse. Tokios traumos, kaip galvos smegenų sutrenkimai, sąnarių pažeidimai, yra nepakankamo fizinio išsivystymo, blogos judesių koordinacijos ir orientavimosi erdvėje rezultatas. Jas patiria vaikai, mėgstantys mažai judrų gyvenimo būdą. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad žmogaus kūnas plastiškiausias augimo, ypač lytinio brendimo laikotarpiu. Bet tuo pat metu dėl netinkamų aplinkos veiksnių – netinkamos mitybos, ligų, neigiamos psichosocialinės įtakos, fizinio aktyvumo apribojimo – jis yra labiausiai pažeidžiamas. Veikiant šiems ir kitiems veiksniams, organizmo augimas ir vystimasis sulėtėja, todėl iki galo nerealizuojamas genetinis potencialas. Kai tokie vaikai suauga, jų kūno matmenys nebeatitinka optimalių, o tai mažina jų funkcines galias. Fizinis aktyvumas pagreitina organizmo medžiagų apykaitą, padeda sudeginti cholesterolio perteklių, o raumenų neveiklumas turi įtakos visiems organams, pirmiausia širdžiai, kuri dėl neveiklumo suglemba. Deja, bent jau šiuo metu nerimą kelia tai, jog jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų optimali judėjimo norma kasdien 3-4 valandos. Šios normos laikosi tik 9-16 proc. vaikų. Tyrimais nustatyta, kad apie 50 proc. šalies moksleivių nedalyvauja popamokinėje veikloje –nesimankština, nesportuoja nei bendrojo lavinimo mokykloje, nei sporto mokykloje ar klube. Fizinis aktyvumas turi labai didelę reikšmę ne tik fiziniam vaiko vystimuisi, bet ir dvasiniam jo tobulėjimui, valios, ryžto grūdinimui. Sportas padeda išvengti susirgimų, nuovargio, emocinio išsekimo. Norėdamas išsaugoti sveikatą iki senatvės, žmogus turi sportuoti, daug judėti jau nuo mažens. Išsiugdytas įprotis dažnai vaikščioti gryname ore, judėti dviračiu ar kita sporto priemone gali būti tvirtas akstinas tolimesniam sveikam gyvenimo būdui ugdyti. Šiandien mokinių formaliosios ir neformaliosios kūno kultūros ugdymui keliamas naujas tikslas – padėti mokiniams ugdyti(s) gyvenimo įgūdžius. Todėl turi keistis ne tik kūno kultūros pamokų turinys, bet ypač mokytojas. Kūno kultūros pamokų prioritetu turi tapti mokinių kūno kultūros ir sveikatos kompetencijos įgijimas, o ne aukštų sportinių rezultatų siekimas. Kūno kultūros mokytojas turi tapti mokyklos kūno kultūros ir sporto bei sveikatinimo politikos strategu, nes tokia turėtų būti jo reakcija į naujus gyvenimo iššūkius. Tam mokytojas turi tobulinti žinias, gerinti savo dalykinę kompetenciją, siekti jos pripažinimo mokykloje, įgyti aukštą pedagoginį meistriškumą, neįžeisti jauno žmogaus ir jo svajonių. Šiandien mokytojas turi žvelgti į kūno kultūros ir sporto problemas valstybiškai: gebėti struktūrinti problemas ir pasitelkęs mokyklos bendruomenę jas spręsti (http://www.kksd.lt/kongresas). Jonavos pagrindinėje mokykloje siekiant kuo didesnį dėmesį skirti moksleivių sveikatai bei ją įtakojantiems faktoriams jau antri metai dirba sveikatos priežiūros specialistas. Šis specialistas dalyvauja vykdant prevencinę veiklą: veda socialinių įgūdžių sveikatingumo klausimais formavimo pamokėles pirmų - aštuntų klasių mokiniams, vadovauja projektui „Padėkime vieni kitiems“. Šio projekto tikslas supažindinti mokinius su tabako, alkoholio ir narkotikų vartojimo pasekmėmis, bei sveika gyvensena. Mokyklos aplinka Mokinių sveikata rodo, kaip aplinka veikia augantį organizmą. Mokykla turi užtikrinti tvarkingą ir sveiką aplinką pamokų ir pertraukų metu. Pagrindinė mokinio darbo vieta mokykloje – klasė, kabinetas laboratorija. Jie turi būti suplanuoti ir įrengti atsižvelgiant į galiojančius higienos reikalavimus. Higienos normos nurodo, kad mokyklos patalpos yra skiriamos tik mokinių ugdymui, poilsiui, maitinimui bei kitai vaikų veiklai organizuoti; pradinių klasių mokinių klases siūloma įrengti atskirame bloke; mokomosios patalpos turi būti izoliuotos nuo patalpų, kuriose per užsiėmimus sukeliamas triukšmas, taip pat nuo patalpų, iš kurių sklinda kvapai; medžio ir metalo apdirbimo mokomąsias dirbtuves, sporto salę, maisto bloką bei administracines – ūkines patalpas patogiausia įrengti pirmame aukšte; rūbinės gali būti įrengtos vienoje vietoje visiems mokiniams arba skirtinguose aukštuose kelioms klasėms; tualetai su prausyklomis įrengiami kiekviename aukšte, mergaitėms ir berniukams atskirai; jų išorinės durys neturi būti priešais klasių duris; maisto blokas turi turėti atskirą įėjimą, valgykla gali būti viename pastate su mokymo bei sporto ir kultūrinėmis patalpomis; iš sporto salės turi būti išėjimas į sporto zoną, prie sporto salės įrengiami persirengimo kambariai, dušai, tualetai (Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės,1998). Pasirenkant baldus klasėje, būtina atsižvelgti, kad jų konstrukcija ir išdėstymas nežalotų mokinių sveikatos, kad iš darbo vietos mokinys gerai matytų vaizdines priemones, kas rašoma lentoje ir gerai girdėtų mokytojo kalbą. Mokinys privalo sėdėti suole, atitinkančiame jo ūgį. Sėdėjimo vieta turi būti parenkama, atsižvelgiant į jo regėjimą, klausą ir vaiko patologiją. Higienos normos nurodo, kad naujai gaminami baldai turi atitikti LST ISO 5970; kiekvienoje klasėje (kabinete), laboratorijoje būtina turėti trijų dydžių suolų arba stalų ir kėdžių pagal poreikį, draudžiama naudoti taburetes ir suolelius, suolai, stalai ir kėdės klasėje sustatomi taip: mažesnių dydžių – klasės priekyje, didesnių – gale. Silpnesnės regos ar blogesnės klausos moksleiviai sodinami priekyje į jų ūgiui pritaikytą suolą. Jei moksleivių rega pakankamai koreguota akiniais ir šie juos nuolat dėvi, jie gali sėdėti bet kurioje klasės vietoje jų ūgį atitinkančiame suole; kiekvienam moksleiviui klasėje įrengiama higienos reikalavimus atitinkanti ne mažiau kaip 2 m2 darbo vieta, atsižvelgiant į jo ūgį, regą, klausą ir kt.; statant baldus trimis eilėmis, atstumas nuo išorinės sienos iki pirmos suolų eilės turi būti 0,6 m, tarp eilių – 0.,6 m, nuo vidinės sienos – 0,5 m, nuo galinės sienos iki paskutinio suolo – 0,4 m; mokinių ūgiui išmatuoti ir, jei reikia, patikrinti, ar moksleivis pasodintas į jo ūgį atitinkantį suolą, prie durų staktų pradinėse klasėse būtina įrengti ūgio matuoklę; kabinetai ir laboratorijos įrengiami viename mokyklos pastato bloke – vienas virš kito, kad būtų patogiau įrengti ištraukiamąją ventiliaciją, vandentiekį; biologijos kabinetą patartina įrengti pirmame aukšte; chemijos kabinetas įrengiamas viršutiniame pastato aukšte, geriau į pietus, rytus arba pietryčius; buities darbų kabinete turi būti įrengiami specialūs kirpimo, braižymo stalai, siuvimo mašinos, manekenai ir didelis veidrodis; medžio ir metalo apdirbimo dirbtuvės įrengiamos pirmame aukšte ir atskiriamos klasių (kabinetų) garsą sugeriančiomis kapitalinėmis sienomis bei antrojo aukšto perdengimais (Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės,1998). Jonavos pagrindinėje mokykloje šie reikalavimai geriausiai vykdomi pradinėse klasėse, kur mokiniai sėdi suoluose pritaikytuose pagal ūgį. Dalykinės sistemos kabinetuose padėtis prastesnė, ypač biologijos, geografijos, etikos kabinetuose, kur mokosi vaikai nuo 5 iki 10 klasės. Metalo apdirbimo dirbtuvėse reikia atnaujinti darbastalius, pakeisti apsauginius metalinius tinklelius. Klasės, kabinetai turi būti tinkamai šildomi ir vėdinami. Didelę įtaką mokinio savijautai, darbingumui turi triukšmas ir apšvietimas. Triukšmą klasėje labai padeda mažinti architektūra ir gera statyba, interjeras, mokymo proceso organizavimo, mokinio elgesio reguliavimo priemonės. Apšvietimas turi būti pakankamas ir tolygus, taip pat atitikti higienos reikalavimus: mokymo patalpose turi būti natūralus apšvietimas, pagrindinis šviesos srautas turi kristi mokiniams iš kairės ar iš priekio; sandėlius, buitines patalpas, personalo tualetus, dušus bei tualetus prie sporto salių leidžiama įrengti be natūralaus apšvietimo; patalpų apšvietimui naudojamos liuminescencinės ir kaitrinės lempos; mokyklos patalpų vėdinimo sistemos projektuojamos vadovaujantis RSN 154 – 95 (2.9) reikalavimais; santykinė drėgmė turi būti (40-60%); natūraliai patalpos vėdinamos atidarant orlaides ir viršulangius; mokymo patalpos vėdinamos per pertraukas, o rekreacinės – pamokų metu; mokyklos turi būti prijungtos prie vandentiekio ir kanalizacijos tinklų; vandens čiaupai turi būti klasėse, prie laboratorinių ir demonstravimo stalų chemijos, fizikos ir biologijos kabinetuose, tualetuose (Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės,1998). Tirtoje mokykloje atlikta stogo, langų ir sanitarinių mazgų renovacija. Mokiniams sudarytos šiltos, jaukios mokymosi sąlygos. Pagrindinė mokymo forma yra pamoka. Vienas iš svarbiausių pamokos organizavimo higienos reikalavimų yra tinkama pamokos trukmė. Pagal higienos reikalavimus mokymo krūvis skirstomas į mokymąsi mokykloje (pamokas ir papildomą ugdymą) ir mokymąsi namuose (pasiruošimą pamokoms); mokslo metų trukmė I-V klasėse neturėtų viršyti 170 dienų, aukštesnėse klasėse 195 darbo dienų; mokslo metus būtina ritmingai suskaidyti atostogomis; mokymo krūvis per mokslo metus paskirstomas taip, kad mokslo metų pradžioje jis palaipsniui didėtų, o pabaigoje mažėtų; mokymosi trukmė per savaitę (pamokos, papildomas ugdymas mokykloje ir namų užduotys) I kl. Neturėtų viršyti 1020 min., II – IV kl. – 1380 min., V kl. – 1800 min., VI kl. – 1860 min., VII kl. – 2100 min., VII kl. – 2160 min., IX kl. – 2340 min., X – XII kl. – 2400 min., I – XII klasių moksleiviams per savaitę privalomos ne mažiau kaip 3 kūno kultūros pamokos; rezervinės ir papildomo ugdymo valandos nėra privalomos ir neturi viršyti mokymo plane numatyto laiko; namų užduotys I – II kl. moksleiviams neskiriamos, bet II kl. II pusmetyje gali būti skiriamos ne daugiau kaip 0,5 val., III – IV kl. moksleivių namų užduotims turi būti skirta ne daugiau kaip 1 val., V – VI kl. – 1,5 val., VII – VIII kl. – 1,5 – 2,0 val., IX – XII kl. – 2,5 val. per dieną; pamokos pirmoje pamainoje pradedamos ne anksčiau kaip 8 ir ne vėliau kaip 9 val., antroje pamainoje galima pradėti atsižvelgiant į mokyklos galimybes, bet baigti jas būtina : 17 – 18,30 val.; pamokos trukmė yra 45 min., pirmoje klasėje 35 min.; tarp pamokų daromos ne trumpesnės kaip 10 min pertraukos ir viena didžioji 20 -30 min. pertrauka (Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės,1998). Jonavos pagrindinės mokyklos ugdymo planas sudarytas remiantis Bendraisiais ugdymo planais 2003-2005 m.. Mokymosi krūvis reglamentuotas, griežtai laikomasi higienos normų. Mokinių krūvis neviršija normos. Gerai vertinamas pamokų tvarkaraštis, mokiniai neturi „langų“, kūno kultūros pamokos išdėstytos kas antrą ar trečią dieną. Mokykloje turi būti vykdomas moksleivių sveikatos ugdymas. Viena iš svarbiausių fizinės sveikatos ugdymo priemonių yra kūno kultūros pamokos. Jos vedamos salėje ir lauke. Mokinio sportiniai drabužiai turi būti patogūs, nevaržyti judesių, pasiūti iš gerai šilumą praleidžiančio ir prakaitą sugeriančio audinio. Pamokoje būtina avėti sportiniais bateliais ir storomis vilnonėmis ar medvilninėmis kojinėmis. Salės grindys turi būti medinės, lygios, sienos be išsikišimų, įdubimų, šildymo prietaisai įrengti nišose, po langais, ir uždengti medinėmis grotelėmis. Apšvietimas turi atitikti reikalavimus. Lempos apsaugomos gaubtais. Visų sporto prietaisų paviršius daromas lygus, aštrūs kampai suapvalinami. Būtinas dušas, persirengimo kambariai. Tirtoje mokykloje vykdomi reikalavimai sporto salei, tačiau netvarkingi persirengimo kambariai, veikia tik vienas dušas. Šių patalpų renovacija numatyta 2006 metais. 2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS TYRIMŲ METODAS 1. Literatūros šaltinių analizė - psichologinės pedagoginės literatūros, susijusios su mokinių saugumu, pedagoginiu lavinimu, auklėjimu, bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų, metodinės literatūros studijavimas. 2. Apklausa (anketavimas). 3. Tyrimo duomenims apdoroti taikyti matematinės statistikos metodai. Buvo vertinamas atsakymų į anketos klausimus dažnis (procentais). Hipotezių apie atsakymų dažnio skirtumus patikimumas patikrintas 2 (chi kvadrato) kriterijumi. TYRIMO PROBLEMA Mokinių nesaugumas mokykloje. OBJEKTAS Vaikų saugumo Jonavos pagrindinėje mokykloje įvertinimas. 3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ 2003-2004 mokslo metais tyrime dalyvavo: 40 mokinių (22 mergaitės, 18 berniukų), 20 tėvų ir 20 mokytojų. 2005-2006 mokslo metais: 20 mergaičių, 20 berniukų, 20 tėvų ir 20 mokytojų. Viso 80 tiriamųjų. Buvo atlikta 6 – 10 klasių mokinių anketinė apklausa. Anketas pildė po keletą vaikų iš klasės įvairių mokymosi lygių: gabių, vidutinių, turinčių mokymosi sunkumų. Vaikų saugumui ištirti buvo atlikta anketinė apklausa. Anketos sudarytos taip, kad daugumas vienos anketos klausimų yra analogiški kitų anketų atitinkamiems klausimams. Tai suteikia galimybę palyginti mokinių, tėvų ir mokytojų atsakymų panašumus ir skirtumus. Sudarant anketos klausimus pasinaudota Lietuvos pedagoginio – psichologinio centro sudaryta anketa „Ar saugu lankyti mokyklą“ (žr. Informacinis leidinys, 2000, 9/104). 2.1 SAUGUMO MOKYKLOJE MOKINIŲ VERTINIMAS Kaip matyti iš duomenų pateiktų 1 paveiksle mokykloje 2004 m. susižeidusių vieną kartą buvo 17 % berniukų ir 36 % mergaičių, o 2005 m. tik 10 % berniukų ir nei vienos mergaitės. Kad susižeidė ne vieną kartą 2004 m. nurodė 6 % berniukų ir 9 % mergaičių, 2005 m. - 5 % berniukų ir 5 % mergaičių. Palyginus dviejų metų surinktus duomenis galime teigti, kad 2005 m. situacija žymiai pagerėjo. Pokalbyje su vaikais paaiškėjo, kad mokiniai susižeidžia kūno kultūros, technologijų pamokose, pertraukų metu. Atsakymų “Ne”, „Taip, ne vieną kartą“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 0,22, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 2,11, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 1 pav. Atsakymų į klausimą „Ar mokykloje per šiuos mokslo metus buvai susižeidęs (-usi) ?“ skirstinys Mokykloje mokiniai vienas kita stumdo, spardo, grasina ir net muša. Įvertinus tyrimo rezultatus (2 pav.) matome, kad daugelis mokinių yra patyrę fizinį smurtą nuo kitų vaikų. 2004 m., kad smurtą prieš save patyrė vieną kartą teigė 11 % berniukų ir 5 % mergaičių ir net 17 % berniukų ir 5 % mergaičių teigė, kad juos skriaudė ne vieną kartą. Tai patvirtina teoriją apie mokinių agresyvumą. 2005 m. vaikų smurtavimas neženkliai, bet sumažėjo. Tik 10 % berniukų yra patyrę smurtavimą vieną kartą ir tiek pat apklaustųjų ne vieną kartą. Mergaitės teigia, kad 2005 m. smurto yra nepatyrusios. Atsakymų “Ne”, „Taip, ne vieną kartą“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 1,27, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 2,26, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 2 pav. Atsakymų į klausimą „Ar per šiuos mokslo metus mokykloje ar einant į mokyklą ar iš jos Tave mušė kiti mokiniai ?“ skirstinys Iš besikreipusių pagalbos dėl patirto smurto į šeimos narius daugiausiai respondentų 2004 m.: 50 % berniukų ir 68 % mergaičių, 2005 m.: 35 % berniukų ir 60 % mergaičių. Reikia pastebėti, kad nemaža dalis mokinių kreipiasi ir į mokytojus. Kaip matyti iš 3 paveikslo 2004 m. šią pagalbą pasirinko 44 % berniukų, 59 % mergaičių, o 2005 m. - 35 % berniukų ir 35 % mergaičių. Prevencinį darbą sėkmingai gali dirbti mokytojai, nes jais pasitikima. Pabrėžtina, jog draugų pagalba pasitikima labiau nei policijos pareigūnų. 2004 m. 28 % berniukų ir 14 % mergaičių teigė, kad pasitiki draugais ir tik 17 % berniukų ir 9 % mergaičių, kad policija. 2005 m. 15 % berniukų ir 5 % mergaičių – draugais, 15 % berniukų ir 0 % mergaičių – policija. Tik nežymi dalis respondentų teigia, kad jiems pagalba nereikalinga. Atsakymų “Mokytojams”, „Tėvams“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 0,28, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 1,33, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 3 pav. Atsakymų į klausimą „Jeigu mokykloje kas nors Tave sumuštų, kam apie tai pasakytum ?“ skirstinys Apklausos rezultatai tikrai verčia susimąstyti. Kaip matyti iš duomenų (4 pav.), kad nemaža dalis mokinių: 2004 m. 45 % berniukų, 41 % mergaičių; 2005 m. 30 % berniukų, 50 % mergaičių yra mačiusių ir girdėjusių mokytojų nesusivaldymą ir situacijos nekontroliavimą. Mokytojai dažnai nesusitvardydami su mokiniais pamokų metu, išvaro juos už durų, kalba pakeltu tonu, kartais tyčiojasi, žemina. Nei vienas apklaustas mokinys neminėjo, kad mokytojai prieš juos naudotų jėgą. Atsakymų “Niekad nemačiau”, „Taip, mačiau ne kartą“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 1,58, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 0,52, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 4 pav. Atsakymų į klausimą „Ar esi matęs (mačiusi), kad kai kurie Jūsų mokyklos mokytojai suduotų ar apšauktų Tavo klasės draugus ?“ skirstinys Kaip matome iš rezultatų (5 pav.) priekabiavimas mokykloje yra dažnas reiškinys. Mokiniai kenčia nuo kitų vaikų naudojamo fizinio, emocinio ir žodinio smurto. Mokiniai vienas kita stumdo, spardo, grasina. 2004 m. keletą kartų smurtą yra patyrę 11 % berniukų ir 18 % mergaičių. Dažną priekabiavimą patyrė net 11 % berniukų ir 9 % mergaičių. 2005 m. kad iš jų kartais tyčiojasi kiti mokiniai nurodė 25 % berniukų ir 15 % mergaičių, o dažną priekabiavimą šiais metais jau patyrė 15 % berniukų ir 15 % mergaičių. Kaip matyti priekabiavimas prie mokinių ir tyčiojimasis iš jų 2005 metais labai išaugo. Atsakymų “Ne”, „Tai kartojasi labai dažnai“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 1,12, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 1,09, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 5 pav. Atsakymų į klausimą „Ar būna taip, kad Tavo klasės mokiniai tyčiojasi, šaiposi iš Tavęs ir grasina jog Tave sumuš ?“ skirstinys Nemažai yra svarbu išsiaiškinti ar mokiniai jaučiasi saugūs savo mokykloje. Įvertinus tyrimo rezultatus (6 pav.) paaiškėjo, kad mokiniai mokykloje jaučiasi nesaugiai. 2004 m. nesaugiai mokykloje jautėsi 83 % berniukų ir 50 % mergaičių, 2005 m. – 85 % berniukų ir 60 % mergaičių. Mokiniai nurodė šias nesaugumo mokykloje priežastis: mokyklos pasikeitimą (atėjus iš pradinių mokyklų, prieš išėjimą į gimnaziją po aštuntos klasės), vyresnių mokinių užgauliojimus, centų prašymą prie parduotuvės, paauglių rūkymą šalia mokyklos teritorijos, klasės draugų tyčiojimąsi, priekabiavimą, mergaites skriaudžia berniukai (prasivardžiuoja, reikalauja nusirašyti) ir kitą. Tarp mergaičių yra atvejų kai žemesnių klasių mergaitės apkalbomis, šmeižtu iššaukia konfliktines situacijas. Pasiūlymų kaip efektyviausiai išgyvendinti smurtą mokyklos teritorijoje, ką daryti kad jaustumeisi mokykloje saugus buvo labai įvairių. Dažniausiai vaikai siūlė, kad juos apmokytų kaip elgtis tokiose situacijose (kaip reaguoti ir ką sakyti), sustiprinti mokytojų budėjimą pertraukų metu, mokyklose vykdyti akcijas prieš smurtą. Atsakymų “Jaučiuosi visiškai saugiai”, „Jaučiuosi nesaugiai“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 0,23, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 1,32, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 6 pav. Atsakymų į klausimą „Ar galėtum pasakyti, kad mokykloje jautiesi saugiai ir nebijai, kad kas nors Tave gali nuskriausti ?“ skirstinys Nemaža problema mokykloje yra nusikalstomi smurtiniai veiksniai, kuomet iš mokinių atiminėjami ar gadinami jų asmeniniai daiktai. Vieni iš kitų vaikai atiminėja mokymo priemones, lipdukus, mobilius telefonus ir kita. Ši dažniausiai pasitaikanti agresyvaus elgesio forma vadinama instrumentine (daiktine). Į klausimą ar buvo atėmę daiktą - po vieną kartą taip 2004 m. atsakė 11 % berniukų, 5 % mergaičių (7 pav.), 2005 m. net 25 % berniukų ir 15 % mergaičių. Kaip matome dažniausiai agresyvus elgesys pasireiškia prieš berniukus ir jis žymiai padidėjo 2005 metais. Tai pasekmė didėjančių ekonominių skirtumų tarp pasiturinčių ir skurstančių šeimų. Atsakymų “Ne”, „Taip vieną kartą“ pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 2,87, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 3,18, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 7 pav. Atsakymų į klausimą „Ar iš Tavęs ką nors kiti vaikai buvo atėmę (pvz.: mobilų telefoną, pinigus, kuprinę ?“ skirstinys Tiriant mokinių saugumą mokykloje siekta sužinoti kurios mokyklos vietos yra pačios nesaugiausios. Kaip rodo tyrimo rezultatai (8 pav.) labiausiai nesaugūs mokiniai jaučiasi mokyklos kieme ir dirbtuvėse. Atsakymuose į klausimą mokiniai nurodė šias pavojingas vietas: atvirą kiemo teritoriją, pėsčiųjų takus, stadione mikrorajono gyventojai vedžioja šunis, kurie teršia. Dar mokiniai mini šias nesaugias vietas - tai sporto salė, koridoriai: sporto salėje linguoja grindys, prie sporto salės persirengimo kambarių neveikia dušai. Tai ypatingai ryšku 2004 metais. 2005 m. atlikus mokyklos renovaciją apklaustųjų nuomonė ženkliai pasikeitė. Atsakymo pasiskirstymas “Nepastebėjau” chi kvadrato reikšmė 0,01, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, o atsakymo “Yra pavojingų vietų” chi kvadrato reikšmė 0,05, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 8 pav. Atsakymų į klausimą „Ar mokyklos patalpose ir jos teritorijoje esi ką nors pastebėjęs, kas kelia pavojų mokinių sveikatai ir gyvybei ?“ skirstinys Atliktas tyrimas parodė, kad dauguma mokinių yra supažindinti su saugaus elgesio taisyklėmis. Ir iš anketų (9 pav.), pokalbių su mokiniais galima teigti, kad mokykloje šio darbo sistema puikiai vykdoma, nes 2004 m. 7 mokiniai iš 40 apklaustųjų rašė, kad apie tai nežinantys, o 2005 m. tik 4 mokiniai teigė, kaip apie tai juos niekas neinstruktuoja. Norėdama išsiaiškinti kaip instruktuodami mokiniai, susipažinau su apklaustų mokinių klasių dienynų saugaus elgesio instruktažų vedimo įrašais. Kiekvienos klasės mokiniai išklausę įvadinius saugaus elgesio instruktažus per technologijų, kūno kultūros, chemijos, fizikos, informacinių technologijų žmogaus saugos pamokas, taip pat einamuosius instruktažus prieš išvykas, ekskursijas, netradicines pamokas, sezoninius reiškinius gamtoje. Atsakymų „Taip“, “Ne” pasiskirstymas: berniukai chi kvadrato reikšmė 2,14, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, mergaitės chi kvadrato reikšmė 5,87, rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p0,05. 10 pav. Atsakymų į klausimą „Ar Jūsų vaikas mokykloje per šiuos mokslo metus buvo susižeidęs (-ųsi) ?“ skirstinys Duomenys rodo (11 pav.), kad kaip ir praėjusiais metais, 2004 m. - 90 %, 2005 m. - 85 % tėvų teigia, kad jų vaikai pakeliui į mokyklą ir atgal yra saugūs. Kiti tėvai rašo, kad pasitaiko muštynės dėl santykių aiškinimosi, būna reketavimo atvejų. Atsakymų “Ne”, “Taip, vieną kartą” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 0,92, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 11 pav. Atsakymų į klausimą „Ar buvo taip, kad mokykloje ar pakeliui į ją (iš jos) per šiuos mokslo metus jį (ją) būtų mušę kiti mokiniai ?“ skirstinysKaip ir 2004 metais (12 pav.) daugelis tėvų galvoja, kad vaikai pirmiausiai apie įvykusį įvykį praneštų jiems: 2004 m. 80 %, o 2005 m. 60 %, po to tik mokytojams. Tačiau šiais metais 10 % tėvų nurodė, kad jų vaikai pirmiausia dėl savo problemų tariasi su draugais. Daugelis tėvų anketos prierašuose nurodė, kad patenkinti socialinės pedagogės, sveikatos priežiūros specialistės darbu, tačiau galvoja, kad mokykloje būtinai reikalingas psichologas. Jų nuomone, jis būtinas ypač paaugliams, nes daugelis jų išgyvena sunkaus laikotarpio problemas ir atviri būna ne tėvams ar draugams, o neutraliam žmogui. Atsakymų “Mokytojams”, “Jums” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 2,09, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 12 pav. Atsakymų į klausimą „Kaip Jūs manote, jeigu mokykloje kas nors jį (ją) sumuštų, kam apie tai jis (ji) pasakytų ?“ skirstinys Sprendžiant iš tėvų anketų (13 pav.) tėvai turi informacijos apie jų vaikų skriaudimą (tyčiojimąsi, grasinimus). Jei 2004 metais 10 % tėvų žinojo apie pavienius atvejus, tai 2005 metais net 25 %. Apie dažnai pasikartojantį kabinėjimąsi prie vaikų 2004 metais žinojo 5 %, o 2005 metais – 10 % tėvų. Tėvai nurodė, kad tyčiojimąsi iš mokinių kurie lėtesni, silpnesni, grasinimai kyla dėl apkalbų, ypač tarp mergaičių. Atsakymų “Ne”, “Keletą kartų taip yra buvę” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 3,42, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 13 pav. Atsakymų į klausimą „Ar ką nors žinote, kad Jūsų sūnaus (dukters) klasės mokiniai tyčiojasi ir grasina jam (jai) ?“ skirstinys Įvertinus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad kaip ir 2004 metais 2005 metų tėvų nuomonė pasidalino beveik po lygiai (14 pav.). Praėjusiais metais 55 % tėvų atsakė, kad jų vaikas mokykloje yra saugus ir 45 %, kad kartais jis jaučiasi nesaugiai. Šiais metais, kad vaikas saugus nurodė 60 % tėvų ir 40 %, kad kartais jų atžalos jaučiasi nesaugiai. Mergaičių tėvai rašo, kad jos mokykloje saugios, berniukų tėvai galvoja priešingai. Atsakymų “Manau, kad taip”, “Kartais jis (ji) jaučiasi nesaugiai” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 0,58, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 14 pav. Atsakymų į klausimą „Ar galėtumėte pasakyti, kad mokykloje Jūsų vaikas yra pakankamai saugus ir nebijo, kad kas nors gali jį nuskriausti ?“ skirstinys Kaip matyti iš duomenų (15 pav.) dabar ir praėjusiais metais tėvai mano, kad mokykloje yra nesaugu pertraukų metu, mokyklos koridoriuose ir technologijų (medžio) dirbtuvėse, kuriose moraliai pasenusi įranga, staklės. Atsakymo pasiskirstymas “Nepastebėjau” chi kvadrato reikšmė 0,14, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, o atsakymo “Yra pavojingų vietų” chi kvadrato reikšmė 0,84, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 15 pav. Atsakymų į klausimą „Ar mokyklos patalpose ir jos teritorijoje esate ką nors pastebėję kas kelia pavojų mokinių sveikatai ir gyvybei ?“ skirstinys Net 100 % tėvų (16 pav.) 2004 metais buvo įsitikinę, kad jų vaikas žinias apie saugų elgesį įgyja mokykloje, o 2005 metais jau 10 % tėvų nežino ar mokykloje kalbama šiomis temomis. Atsakymų “Taip”, “Ne” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 3,84, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 16 pav. Atsakymų į klausimą „Ar Jūsų vaikas mokykloje įgyja žinių, kaip saugiai elgtis mokykloje, gatvėse, buityje arba ekstremaliomis sąlygomis (gaisrai, stichinės nelaimės, aplinkos užterštumas nuodingomis bei radioaktyviomis medžiagomis ir kt.) ?“ skirstinys 2004 metais – 45 %, 2005 metais jau net 60 % tėvų galvoja (17 pav.), kad vaikas turi mokėti gintis ir kautis, reiškia toleruoja jų smurtinius veiksmus. Taip vaikui formuojasi nuostata, kad jėga (ne vien fizinė) gyvenime yra naudinga. Ir tik 55 % 2004 m., bei 40 % 2005 m. - savo vaikus moko problemas spręsti civilizuotais būdais. Atsakymų “Taip”, “Ne” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 2,14, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 17 pav. Atsakymų į klausimą „Ar Jūs savo vaiką mokote kaip apsiginti ?“ skirstinys 2.3 MOKYTOJŲ NUOMONĖ APIE MOKINIŲ SAUGUMĄ Lygindami 2004 ir 2005 metų (18 pav.) duomenys matome, kad rezultatai beveik vienodi: praėjusiais metais - 75 %, šiais metais – 86 % apklaustųjų mokytojų teigia, kad mokiniai mokykloje susižeidžia. Kaip priežastis nurodo pačių vaikų begalinį išdykavimą ir skubėjimą pertraukų metu, senus įrengimus technologijų dirbtuvėse, neatsargumą kūno kultūros pamokose žaidimo metu. Atsakymų “Labai retai”, “Dažnai” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 1,69, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 18 pav. Atsakymų į klausimą „Kaip manote, ar Jūsų mokykloje mokiniai dažnai susižeidžia ?“ skirstinys 2005 metais 30 % mokytojų (2 pav.) teigia, kad yra bent vieną kartą matę mokinių smurtavimą prieš kitus vaikus. Tai net 15 % daugiau nei pernai. Ir tik 30 % apklaustųjų mokytojų 2004 metais, bei 25 % šiais metais nurodė, kad su šiuo reiškiniu nesusidūrė. Atsakymų “Ne”, “Taip ne vieną kartą”, pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 0,04, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 19 pav. Atsakymų į klausimą „Ar esate matę, kaip mokykloje ar pakeliui į ją (iš jos) mokinį (mokinę) muša kiti mokiniai ?“ skirstinys Daugelis mokytojų, praėjusiais metais - 45 %, šiais metais - 55 % (20 pav.), yra įsitikinę, kad jų santykiai su mokiniais yra geri, kad mokiniai labiausia pasitiki jais. Anketose mokytojai nurodė: jiems trūksta psichologinių žinių ir, kad mokiniams reikia formuoti socialinius įgūdžius. Atsakymų “Mokytojams”, “Tėvams” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 0,96, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 20 pav. Atsakymų į klausimą „Jeigu mokykloje mokiniai sumušami, kaip Jūsų manymu, jie dažniausiai pasielgia ?“ skirstinys Lyginant 2004 ir 2005 metų duomenis matome, kad rezultatai beveik vienodi: 2004 m. - 75 %, 2005 m. 80 % mokytojų mano (21 pav.), kad mokinių saugumą užtikrinti nėra lengva. Neretai vaikai mokykloje elgiasi agresyviai, trukdo per pamokas, nedalyvauja bendroje veikloje ar kaip kitaip netinkamai elgiasi. Mokytojų nuomone laiką, kuris yra skiriamas šioms problemoms spręsti, geriau būtų panaudoti netinkamo, nepageidaujamo elgesio prevencijai – t.y. mokyti vaikus efektyviai, konstruktyviai spręsti problemas, iškilusius konfliktus, bei tinkamai elgtis jų metu. Šioje mokykloje mokinių saugumas ir sveikatos ugdymas yra viena iš prioritetinių sričių. Atsakymų “Taip, jie yra saugūs”, “Kartais būna sunku užtikrinti jų saugumą”, pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 1,48, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 21 pav. Atsakymų į klausimą „Ar manote, kad mokiniai mokykloje yra saugūs ir jiems nereikia bijoti, kad kas nors juos gali nuskriausti ?“ skirstinys Atsakydami į šį klausimą (22 pav.) mokytojai nurodė šias nesaugias vietas: klasėse-kabinetuose – suolai neatitinkantys mokinių ūgį, kiemo teritorija atvira – reikia renovuoti priėjimo takus, prie sporto salės persirengimo kambarių veikia tik vienas dušas, stadione mikrorajono gyventojai vedžioja šunis. Kaip rodo duomenys situacija 2005 metais žymiai pagerėjo: patobulinta drausminimo sistema, 5-tų klasių mokiniai adaptaciniu laikotarpiu mokosi klasėse, renovuotas pradinių klasių korpusas, įrengti du dalykiniai kabinetai su naujais baldais ir mokymo priemonėmis. Atsakymo pasiskirstymas “Nepastebėjau” chi kvadrato reikšmė 0,67, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05, o atsakymo “Yra pavojingų vietų” chi kvadrato reikšmė 0,79, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 22 pav. Atsakymų į klausimą „Ar mokyklos patalpose ir jos teritorijoje esate ką nors pastebėję, kas kelia pavojų mokinių sveikatai ir gyvybei ?“ skirstinys Įvertinus tyrimo rezultatus (23 pav.) matome, kad net 95 % mokytojų praėjusiais metais ir 90 % šiais metais teigia, kad patys praveda saugaus elgesio instruktažus. Mokytojai nurodė, kad mokykloje yra vedamos žmogaus saugos pamokos. Mokiniams vedami saugaus elgesio instruktažai (įvadinai ir einamieji) kūno kultūros, technologijų, chemijos, fizikos, biologijos, informacinių technologijų ir kitose pamokose, prieš renginius, ekskursijas, keičiantys metų laikams (pvz. elgesys ant ledo, prie vandens telkinių ir t.t.). Atsakymų “Taip, aš tai darau”, “Aš tuo neužsiimu, bet žinau, jog tai daro kiti mokytojai” pasiskirstymas: chi kvadrato reikšmė 1,20, rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p>0,05. 23 pav. Atsakymų į klausimą „Ar Jūs (arba kiti mokytojai) paaiškinate (instruktuojate) mokinius, kaip saugiai elgtis mokykloje, jos teritorijoje bei gatvėse ?“ skirstinys Tirtoje mokykloje apklausos apie mokinių saugumą atliekamos nuo 2002 metų. 2002 m. saugiai jautėsi 41 % mokinių, 2003 m. – 34 % , 2004 m. apie 33 %, o 2005 m. – 30 % mokinių. Šie skaičiai parodo problemos aktualumą pastaruoju metu. Tai patvirtina ir mokyklos vidinio audito srities „Pagalba moksleiviams“ išvados. Problemos sprendimui mokykloje kuriama socialinės pagalbos sistema, aktyvinama jau veikiančios socialinės pagalbos komandos veikla. Komandą sudaro socialinė pedagogė, pavaduotoja ugdymui, sveikatos priežiūros specialistė, klasių auklėtojų atstovai iš kiekvieno klasių koncentro. Mokykloje vykdoma prevencinė ir individuali pagalba., esant reikalui pasitelkiami socialiniai partneriai. 24 pav. Ar galėtum pasakyti, kad mokykloje jautiesi saugiai ir nebijai, kad kas nors tave gali nuskriausti ? skirstinys IŠVADOS 1. Atlikus literatūros šaltinių analizę galime teigti, kad psichologinis ir fizinis saugumas yra viena opiausių pastarojo meto problemų. Spręsdamos mokymo, lavinimo ir auklėjimo problemas mokyklos taip pat privalo užtikrinti ir mokinių fizinį saugumą: rūpinimasis kūno ir aplinkos švara, sveikata, sveika mityba, pakankamu fiziniu aktyvumu, saugos higienos reikalavimų vykdymu. 2. Tyrimas parodė, kad mokykloje 2005 – 2006 mokslo metais kaip ir 2003 – 2004 mokslo metais saugiai jaučiasi tik trečdalis mokinių. Mokiniai nurodė šias nesaugumo mokykloje priežastis: mokyklų keitimąsi, paauglių rūkymą šalia mokyklos teritorijos, klasės draugų ir vyresnių klasių mokinių tyčiojimąsi, priekabiavimą. Mokyklos aplinkoje mokiniai nurodė šias nesaugias vietas - tai sporto salės grindis, nerenovuotus persirengimo kambarius, mokyklos koridorius pertraukų metu. 2005 metais atlikus mokyklos renovaciją apklaustųjų nuomonė dėl nesaugios aplinkos ženkliai pasikeitė. 3. Apklaustų tėvų nuomone vaikų saugumo situacija mokykloje nežymiai, bet gerėja. 2004 metais 45 % tėvų teigė, kad jų vaikams mokykloje nesaugu, o 2005 metais – 40 % tėvų mano, jog jų vaikai mokykloje yra nesaugūs pertraukų metu mokyklos koridoriuose ir per pamokas technologijų (medžio) dirbtuvėse. 4. Mokytojų anketų atsakymų analizė rodo, jog tik ketvirtadalis pedagogų linkę galvoti, kad mokiniams mokykloje yra saugu. 80 % mokytojų mano, kad mokinių saugumą užtikrinti nėra lengva: neretai vaikai mokykloje elgiasi agresyviai, trukdo per pamokas, nedalyvauja bendroje veikloje, nesilaiko nepilnamečių elgesio taisyklių. Mokytojų nuomone laiką skiriamą jau iškilusioms problemoms spręsti, geriau būtų panaudoti netinkamo, nepageidaujamo elgesio prevencijai – t.y. socialinių įgūdžių formavimui. PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS Teikiant rekomendacijas reikia atsižvelgti, kad mokinių saugumas bei smurto pasireiškimas mokykloje nėra tik mokyklos problema. Tai gili socialinė problema, kuriai reikia kompleksinio požiūrio ir sprendimų. Tačiau nepaisant to, mokykla, o tiksliau pedagogai gali prisidėti prie mokinių saugumo užtikrinimo ir smurto mažinimo. Pirmas žingsnis tai esamų problemų neignoravimas. Tai reiškia, kad net ir mažiausias smurto pasireiškimo atvejis turi būti paviešinamas ir analizuojamas klasės lygiu, tiek mokyklos lygiu, esant reikalui pasitelkiant socialinius partnerius. Svarbu yra parodyti, kad su smurtu nebus taikstomasi. Ne mažai šiame darbe galėtų nuveikti klasės auklėtojai klasės valandėlių metu vaikams nuolat primindami saugaus elgesio taisykles ir mokydami juos efektyviai, konstruktyviai spręsti problemas, iškilusius konfliktus, bei tinkamai elgtis jų metu. Yra svarbu mokiniams įdiegti tai, kad smurtas jų klasėje, mokykloje ir už jos ribų nėra ir nebus toleruojamas. Visais atvejais turi būti informuojami, tiek aukos, tiek ir smurtautojo tėvai ar globėjai. Išimtinais atvejais, kuomet padaroma žala, visuomet pranešti teisėsaugos pareigūnams. Mokykla turi kurti Socialinės pagalbos mokiniams sistemą, kurios struktūra sudarytų prevencinė veikla su mokiniais ir tėvais, individualus darbas su delinkventiniais vaikais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais: policijos komisariatu, pedagogine psichologine tarnyba, vaiko teisių apsaugos tarnyba, įtraukiant mokyklos bendruomenę ir šeimos narius. Tirtoje mokykloje nuo 2002 m. yra sveikatos ugdymo programa, kuri integruota į mokomuosius dalykus, šviečiamąją veiklą vykdo sveikatos priežiūros specialistė, klasių auklėtojai. Tačiau daugiau reikėtų analizuoti turimas mokymosi sąlygas, vykdyti saugios ir sveikos mokymosi aplinkos kūrimą. Vaikų saugumas mokykloje yra visos mokyklos bendruomenės narių rūpestis. Tėvai kaip ir mokytojai privalo matyti vaikų bėdas ir rūpesčius, padėti vystytis jų asmenybei, galvoti kartu su jais, tačiau ir išlaikyti tam tikrą atstumą. Per didelė kontrolė vaikams taip pat daro neigiamą įtaką. Vaikas privalo suvokti, kad jį myli tokį koks jis yra. Būtina atrasti laiko pabendrauti su savo vaikais. Esminis žingsnis užtikrinantis mokinių saugumą – tai šeimos bendradarbiavimas su mokykla. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Arlauskienė, Ž. (1998). Tikra knygelė apie skriaudą. Vilnius. 2. Auškelis, R. (2000). Ar vaikas mokykloje saugus? Informacinis leidinys, 9 (104), 7. 3. Barkauskienė, M. (1979). Mokinių tarpusavio santykiai (p. 79-102). Kaunas. 4. Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės. (1998). (p. 3-40). Vilnius. 5. Bitinas, J. (1977). Pedagoginė etika (p. 26-77). Šiauliai. 6. Bitinas, J. (1995). Auklėjimo procesas (p. 46). Šiauliai. 7. Bokemiūlis, J. (2001). Neramus vaikas. Vilnius. 8. Bokemiūlis, J. (2000). Lytinė branda ir jos krizės (p. 23). Vilnius. 9. Butkienė, G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas (p. 25). Vilnius. 10. Buttner, Ch. (1998). Gyvename su agresyviais vaikais. Vilnius. 11. Dapkienė, S. (2002). Klasės auklėtojas ir tėvai – partneriai. Šiauliai. 12. Dargis, A. (1984). Žmogui reikia namų (p. 130). Kaunas. 13. Dystervėgas, A. (1988). Pedagoginiai raštai (p. 250). Kaunas. 14. Dobson, J. (1999). Užsispyręs vaikas. Kaunas. 15. Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką (p. 118). Vilnius. 16. Jacikevičius, A. (1994). Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius. 17. Jucevičienė, P. (1997). Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos. Kaunas. 18. Kapočiūtė, A.(1997). Mokyklos raidos vizija. Pedagoginės psichologijos etiudai (p. 54). Vilnius. 19. Kvieskienė, G. (1996). Laisvalaikio kultūra (p. 32). Kaunas. 20. Kvieskienė, G. (2000). Socializacijos pedagogika. Įvadas į socialinę pedagogiką. Vilnius. 21. Kurienė, A., Pivorienė R.V. (2000). Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. Vilnius. 22. Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas. 23. Lepeškienė, V. (1996). Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius. 24. Lepeškienė, V. (2001). Mokykla ant žmogiškumo pamatų. Vilnius. 25. Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerija. [žiūrėta 2005–10–01 – 2006–04-15]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!