Vagnerio paveikslas tragedijoje

Vagnerio paveikslas tragedijoje XVIII a. II p. – XIX a. pradž. vokiečių literatūros klasikas, humanistas, filosofas, švietimo epochos rašytojas Johanas Volfgangas fon Gėtė savo tragedijoje "Faustas" įamžino Vagnerį, kaip Fausto draugą bei mokinį, humanistą ir teoretiką. Negalima nesižavėti Vagnerio pagarba mokslui. Knyga, sudulkėjęs rankraštis jam suteikia tokį pat malonumą, kaip Faustui gamtos reginiai. Kai Faustas džiaugiasi besileidžiančia saule, Vagneris svajoja apie džiaugsmus, kurie kyla verčiant knygą po knygos, lapą po lapo. Gyvenimo pilnatvę jis pajunta skaitydamas: „Bet kokį nuostabų randu aš dvasiai peną,/ <.>/ Kada šnekuosi vienas su knyga!“ Vagneris dar nespėjo nusivilti knygomis ir greičiausiai niekada jomis nenusivils. Pažindamas pasaulį netiesiogiai, jis sudievino žmogų ir iškėlė jį aukščiau gamtos. Nereikia jam nei minios, nei triukšmo, nei pasilinksminimų, vien knygų užtenka. Ir nors jis vienašališkas, nors jis negabus: „man <...> dar reiktų padirbėt“, bet jaučiama, kad darbo meile jis nustebins pasaulį mokslininko garbe: „Viską norisi žinot“. Simpatiška, nors ir naivi, Vagnerio meilė savo mokytojui, kuris jam visą gyvenimą buvo didžiausias autoritetas. Net tada, kai pats Vagneris jau iš katedros mokė ir turėjo savo mokinių, jis visada gerbė atminimą savo mokytojo. Faustas Vagneriui duodavo patarimų, siūlė netuščiažodžiauti, turėti savo nuomonę ir ją pateikti. Vagneris studijuoja praeities palikimą, taip trokšta pažinti praeities dvasią, Visatos paslaptis ir žmogų, įvertinti pasaulio ir mokslo pažangą, patirti savo pranašumą prieš praeities mokslininkus. Faustas nemano, kad praeities palikimas toks vertingas, jis labiausiai vertina sąžiningumą, originalumą, išmintį ir nuoširdumą, orientaciją į ateitį. Vagneris kur kas racionalesnis ir paprastesnis nei Faustas, jis nenori išvysti dar nematytų tolių, jam svetimas troškimas pasiversti paukščiu, viskas, ko jis siekia, yra žinios. „Skaitau, sklaidau, ant tomo tomą kraunu“ aistringai kalba pripažindamas tik vieną pažinimo būdą. Mokslininkas aukština žmogaus protą ir dvasią, tačiau ne kūną. Jam svetimi žemiški troškimai ir kūniškos aistros, į jas jis žvelgia su panieka ir pasibjaurėjimu: „Tedauginasi šitaip gyvuliai!“ Žmogus, pasak Vagnerio, yra aukščiau gamtos: „Tačiau žmogus! Visatos begalybė!“ Tam įrodyti mokslininkas ir paskiria savo gyvenimą. Taigi, Vagneris yra daug ambicijų turintis mokslininkas, sėdintis prie knygų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!