Vadovų tipai bei vadovo veikla organizacijoje

ĮVADAS Gebėjimas vadovauti yra viena esmingiausių sėkmingo vadovavimo sąlygų. Tačiau vadovavimą sunku apibrėžti žodžiais. Verslo vadybininkai ir komercinių struktūtų vadovai neretai lyginami su karininkais. Išties ir vieni, ir kiti vadovai turi aiškius tikslus, vaidmenis ir atsakomybę, jiems būdingos panašios savybės, pvz., įžvalgumas, sugebėjimas ryžtingai veikti ypatingomis sąlygomis. Kai kurie vadybininkai atrodo tiesiog gimę vadovais. Tačiau dauguma gali tobulinti sugebėjimus organizuoti, planuoti, sudarinėti grafikus, kelti uždavinius, spręsti klausimus, problemas, bendrauti, derėtis ir prižiūrėti. Apskritai niekas nežino, kaip išmokyti žmones tapti vadovais, nors aišku, kad vadovams būdingos tokios savybės kaip chareakterio vientisumas, padorumas, entuziastingumas ir sugebėjimas aiškiai save išreikšti. Visa tai turi matytis iš jo elgsenos ir už visa tai pavaldiniai turi jį gerbti. Šio darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti kokie yra vadovų tipai, valdymo lygiai. 2. Išsiaiškinti koks yra geras vadovas. 3. Išsiaiškinti kokie yra valdymo įgūdžiai, vadovo darbo ypatybės. 4. Apibūdinti vadovo darbo dieną, jo komunikaciją ir tobulėjimą. 5. Apibūdinti organizacijos ir pavaldinių kontrolę ir reguliavimą. VADOVŲ TIPAI Valdymo lygiai Žemiausio lygio vadovai. Organizacijos žemiausias lygis, kuriame individai atsako už kitų žmonių darbą, yra vadinamas pirmąja linija, arba žemiausio valdymo lygiu. Jie kitų vadovų nevaldo. Tai, pvz., gali būti meistras ar darbų vykdytojas gamybos organizacijoje, technikos prižiūrėtojas tyrimų skyriuje ar vyriausiasis sekretorius didelėje įstaigoje. Žemiausio lygio vadovai dažnai vadinami „prižiūrėtojais“. Mokyklos direktorius – taip pat žemiausio lygio vadovas, kaip ir aukštesniosios lygos beisbolo komandos vadovas. Šaltinis: Stoner, J. A. ir kiti. 1999. Vadyba. Poligrafija ir informatika, p.15. Vidurinio lygio vadovai. Šis terminas gali būti vartojamas vadinti ne vieno, o kelių organizacijos lygių vadovams. Vidurinio lygio vadovai vadovauja žemesnio lygio vadovams, ir kartais specialistų (paprastai ne vadovų) veiklai. Vidurinio lygio vadovų pagrindinė funkcija – vadovauti jų organizacijos politikos įgyvendinimo veiksmams ir derinti viršininkų reikalavimus su savo pavaldinių sugebėjimais. Aukščiausio lygio vadovai. Jie atsako už visos organizacijos valdymą. Paprastai organizacijose šio lygio vadovų būna nedaug. Jie kuria organizacijose veiklos politiką ir reguliuoja organizacijos ryšį su jos aplinka. Dažniausi tokių vadovų „titulai“: direktorių valdybos pirmininkas, direktorius, valdytojas, prezidentas, viceprezidentas. Šaltinis: Stoner, J. A. ir kiti. 1999. Vadyba. Poligrafija ir informatika, p.16. Funkciniai ir linijiniai vadovai Kitas svarbus vadovų klasifikavimas – pagal veiklų, kurias jie valdo, specifiką. Organizacijos dažnai apibūdinamos kaip funkcijų visuma. Šia prasme funkcija yra panašių veiklų visuma. Pvz., marketingo finkcija paprastai susideda iš pardavimo, rėmimo, paskirstymo bei rinkos tyrimo. „Coca Cola“ firmoje marketingo funkcija – atsakomybė už televizijos reklamą, o tyrimų bei plėtojimo funkcija – atsakomybė už specialiąją „Coke“ formulę. Universitete sporto fakultetas – funkcija, nes jo narių veikla skiriasi nuo to, ką daro, tarkime, filosofijos fakulteto nariai. Funkcinis vadovas atsakingas už vieną funkcinę sritį, pvz., gamybą, marketingą ar finansus. Linijinis vadovas atsakingas už tam tikrą visą sudėtingą vienetą, pvz., visą kompaniją, jos padalinį ar savarankiškai dirbantį skyrių. Jis ar ji atsako už visas to vieneto veiklas: gamybą, marketingą ir finansus. Maža kompanija gali turėti tik vieną linijinį vadovą, pvz., savo prezidentą ar viceprezidentą, atsakingą už vykdomąją valdžią ir pan., tačiau didelė kompanija gali turėti kelis linijinius vadovus ir kiekvienas jų vadovauja sąlygiškai savarankiškam vienetui. Pvz., didelėje maisto kompanijoje gali būti bakalėjinių prekių, greitai gendančių produktų ir šaldytų produktų skyriai, ir už jų veiklą atsako atskiri linijiniai vadovai. Kai mažos kompanijos vyriausiasis vadovas yra atsakingas už visą kompaniją. Svarbiausia nepamiršti, jog tiek funkciniai, tiek ir linijiniai vadovai planuoja, organizuoja, vadovauja bei kontroliuoja. Skiriasi tik jų prižiūrimų veiklų masteliai. Šaltinis: Stoner, J. A. ir kiti. 1999. Vadyba. Poligrafija ir informatika, p.16. KOMANDOS VADOVAS Geras vadovas Geram vadovui būtinų sąvybių sąrašas: • Stenkitės įžvelgti rytojaus problemas, jau šiandien stebėkite būsimų permainų ar paklydimų ženklus. • Mokykitės prisitaikyti prie pokyčių, „sugerti“ juos ir paversti savo sąjungininkais. • Nustatykite sau didelius reikalavimus ir aiškius siekius. • Mąstykite aiškiai, bet kartu klausykite, ką protui sako intuicija. • Nusistatykite darbo vertės ir tikslo kriterijus; taip žmogus patiki tuo, ką daro, ir ima daryti tai dar sėkmingiau. • Suteikite vadovavimui teigiamą prasmę- juk Jūs įprasminate komandos narių gyvenimą. • Veikite ryžtingai, tačiau pasitikrinkite, ar Jūsų sprendimai gerai pagrįsti, ar impulsyvūs. • Išlaikykite tinkamą veiklos ir kalbos toną, sukurkite sektiną aiškios, nuoseklios ir padorios elgsenos modelį. • Būkite šaltakraujiškas, išmokite sulaukti tinkamo laiko sprendimams ir veiksmams. • Sukurkite pakilią nuotaiką, kuri skatintų gerai dirbti, jausti pasitenkinimą, įgyti pasitikėjimo savimi ir jaustis bendrųjų organizacijos siekių įgyvendinimo dalimi. • Būkite atidus komandos narių poreikiams bei lūkesčiams. Nuolat su jais bendraukite, neįkyriai pamokykite. • Nustatykite aiškias atsakomybės ribas bei struktūras- taip kolektyvinės pastangos bus skatinamos, o ne pančiojamos. • Sužinokite, kokie motyvai svarbiausi kiekvienam komandos nariui, panaudokite tuo motyvus, siekdami savo ir įmonės tikslų. • Nevaržykite komandos, bet nustatykite laisvo darbo ribas, kuriose ji galėtų dirbti. Šaltinis: Vadybininko žinynas. 2000, p.130. Vadovavimas kaip įgaliojimas Geri vadovai linkę kaitalioti vadovavimo stilių, derindamiesi prie savęs, savo komandų, problemų ir situacijų. Vadybininko pasirinkimą lemia valdžios apimtis ir tai, kiek komandai duodama laisvės. Daugelis vadybininkų tikriausiai pasinaudoja viena iš šių galimybių: 1. Priima komandai tinkančius sprendimus. 2. Prieš imdamasis žygių, kad spendimas būtų priimtas, „parduoda“ jį. 3. Pateikia sprendimą, bet atsižvelgia į komandos pastabas. 4. Pateikia eksperimentinį spendimą, kuris gali būti keičiamas apsvarsčius jį tarp komandos narių. 5. Pateikia problemą svarstyti kolektyvui ir po to nusprendžia. 6. Apibrėžia kolektyvinio sprendimo sąlygas. 7. Vadybininkas ir komanda kartu ieško sprendimo. Vadybininkas dažnai užduoda sau tokį klausimą: „Jei aš naudosiuos savo valdžia ne taip akivaizdžiai, ar darbai bus atliekami kaip reikiant?“ Johnas Kottleris iš Harvardo verslo mokyklos vardija penkis pagrindinius valdžios svertus: ◦ apdovanojimas; ◦ bausmė; ◦ valdžios galia; ◦ patyrimo valdžia; ◦ autoritetas. Pasikeitus organizacijai, gali keistis ir vadybininko vadovavimo stilius. Vadybininkui reikia laiko apgalvoti strateginius klausimus, todėl rūpinamąsi einamaisiais reikalais gali perduoti kitiems. Geras vadybininkas moka įkvėpti savo komandą, neišsižadėdamas atsakomybės. Šaltinis: Vadybininko žinynas. 2000, p. 131. VALDYMO ĮGŪDŽIAI Kiekvienam vadovui yra būtini trys įgūdžiai: • Techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti žinias, procedūras ir metodus savo specializacijos srityse. Chirurgai, inžinieriai, muzikantai ir buhalteriai – visi turi savo veiklos srities techninių įgūdžių. Tecniniai įgūdžiai yra svarbiausi žemesniems valdymo lygiams. • Darbo su žmonėmis įgūdžiai yra sugebėjimas bendrauti, suprasti ir motyvuoti kitus žmones: tiek pavienius asmenis, tiek ir jų grupes. Darbo su žmonėmis įgūdžiai yra vienodai svarbūs visų lygių vadovams. • Koncepciniai įgūdžiai – sugebėjimas koordinuoti ir integruoti visus organizacijos interesus ir veiklą. Tai sugebėjimas suvokti organizaciją kaip vieną visumą, suprasti, kaip jos dalys yra tarpusavyje susiję, ir numatyti, kaip kurios nors dalies pakitimas paveiks visumą. Koncepciniai įgūdžiai yra svarbesni aukščiausio valdymo lygiui. Šaltinis: Stoner, J. A. ir kiti. 1999. Vadyba. Poligrafija ir informatika, p. 17. VADOVO DARBO YPATYBĖS Vadovas – dvilypis žmogus: jis yra savininkų samdinys, gavęs iš jų teisę naudoti nuosavybę ir jiems atskaitingas, antra vertus, jis – didelio darbuotojų skaičiaus samdinys (darbdavys), reikalaujantis įtempto darbo iš jų. Norėdami geriau suvokti vadovo darbo ypatybes, pirmiausia turime išnagrinėti vadovo ir savininko, patikinčio vadovui savo nuosavybę (gamybos priemones ir lėšas), sudarančią materialines sąlygas produktyviai organizacijos veiklai, arba kuriantis organizacijai, savininką atstovaujančio verslininko santykius. Savininkai, pervesdami vadovui naudoti savo nuosavybę, paprastai tik kuriantis organizacijai, apibrėžia jos paskirtį, išreikštą vartotojų poreikiais, bei jos tolesnės raidos kryptis. Tuo vadovas ir turi vadovautis. O vėliau uždavinys tikslinti paskirtį ir formuluoti organizacijos raidos kryptis visiškai pereina vadovui: savininkai pasilieka teisę tik tvirtinti. Taigi vadovas, norėdamas pratęsti savo įgaliojimus, turi rengti tokias organizacijos raidos kryptis ir tokius veiklos rodiklius, kurie, savininkų manymu, leistų kuo geriau panaudoti turto, vadovų ir samdomųjų darbuotojų galimybes duoti kuo didesnį pelną. Tai reikalauja rimto pasiruošimo bei didelės įtampos. Mat jei vadovas neparengs savininkams priimtinos programos, jie gali ne tik vadovą atleisti, bet ir pakeisti organizacijos specializaciją arba iš viso ją likviduoti ir turtą perkelti į kitą veiklos sferą. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p.16. Ne ką paprastesni ir santykiai su pavaldiniais: vadovas visų pirma turi taip paskirstyti darbą tarp visų organizacijos narių, kad būtų geriausiai panaudojamos ir jų, ir turimų įrengimų galimybės. Paskirsčius darbus, reikia motyvuoti – sudaryti tokias sąlygas, kad darbuotojai, norėdami pasiekti savo tikslus, kartu pasiektų ir tai, ko nori vadovas. Tai ypač sudėtingas ir keblus darbas. Vien išsiaiškinti, ko pirmiausia iš darbovietės nori darbuotojas: ar pinigų, ar saugumo, ar kelti kvalifikaciją, ar geriausiai išnaudoti savo galimybes, ar galų gale, šventos ramybės, kad tik nereikėtų alkio kęsti, labai nelengva, nes ne kiekvienas žmogus ir pats sau būna atsakęs į šiuos klausimus. Pastaraisiais laikais išryškėjo dar viena svarbi ir sunki vadovo pareiga: mokyti savo tiesioginius pavaldinius savarankiškai dirbti, net patiems spręsti už vadovą, ir nuolat ugdyti visų savo pavaldnių kvalifikacijas. Vienas svarbiausių šios veiklos elementų – tai darbuotojų veiklos vertinimas. Pirmiausia darbuotojas sužino, ar vadovas patenkintas jo darbu (nuo to priklauso jo atlyginimas); tai skatina jį tobulintis, sieti savo gyvenimą su organizacijos veikla. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p.17. Vadovas turi ir daugybę horizontalių ryšių: su tiekėjais, pikėjais, vartotojais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, komunikacijų organizacijomis. Šie ryšiai irgi reikalaujanemažai vadovo laiko bei proto ir nervų, juo labiau, kad kontaktai dažniausiai atsiranda iškilus kokiam nesklandumui. Ir vertikalūs, ir horizontalūs vadovo veiklos ryšiai pasireiškia kaip informaciniai emociniai kontaktai, kuriems būdinga įtampa, didžiulė turinio įvairovė, trumpalaikiškumas ir atsitiktinumas. PAVALDINIAI 1. INFORMACINIAI EMOCINIAI RYŠIAI 2. TRUMPI RYŠIAI 3. ĮVAIRŪS RYŠIAI 4. ATSITIKTINIAI RYŠIAI 1 pav. Vadovo ryšiai Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p.18. Skiriamos trys vadovo vaidmenų grupės: • tapasmeniniai: asmuo simbolis, atliekantis funkcijas kaip ceremoniją, vedlys, vedantis pavaldinius reikiama linkme, ir ryšys, siejantis organizaciją su kitomis; • informaciniai: stebėtojas, nuolat stebintis aplinkos ir organizacijos procesus ir kuriantis valdymui reikalingą informaciją, skleidėjas, perduodantis tą informaciją atitinkamiems pavaldiniams, ir skelbėjas, skelbiantis reikalingą informaciją už organizacijos ribų; • spredimo vaidmuo: tobulintojas, nesklandumų šalintojas, išteklių skirstytojas ir derybininkas. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p. 18. VADOVO DARBO DIENA Jungtinėse Amerikos Valstijose 1972 metais atlikti 160 organizacijų vadovų darbo dienos tyrimai parodė, kad vadovo dienotvarkėje būna apie 25 įvairūs darbai, kad per dieną jis turi vidutiniškai 12 kontaktų, kurių trukmė mažesnė negu 5 minutės, o apie pusvalandžio trukmės kontaktų pasitaiko viso labo 8 – 9 per savaitę. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p. 138. Daugelis vadovų nesiima valingai tvarkyti savo darbo dienos dėl trijų priežasčių: 1. Pamatę , kiek daug nuo jų priklauso, vadovai per dažnai pamiršta, kad viskas turi būti daroma pavaldinių pastangomis. Prieš Antąjį pasaulinį karą Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo žinoma tokia vadovų išmintis: nedaryk nė vieno darbo, kurį gali atlikti tavo pavaldinys, išskyrus tuos atvejus, kai darbas gresia pavaldinio sveikatai arba gyvybei. Imdamasis spręsti visus klausimus, kurie tik iškyla, vadovas įsivelia į nesibaigiančią problemų karuselę, net provokuoja bendradarbius visas problemas perduoti jam spręsti, taip tapdamas atsitiktinai gaunamos informacijos vergu. 2. Antroji vadovų klaida susijusi su jų atliekamų darbų svarba ir skubumu: dažnas vadovas net nemato reikalo aiškintis realios savo atliekamų darbų svarbos ir skubumo. Šių dviejų bruožų koordinačių sistemoje darbai gali būti neskubūs ir nesvarbūs, neskubūs ir svarbūs, skubūs ir nesvarbūs ir skubūs ir svarbūs. Nemaža dalis neskubių darbų vadovo sąmonėje patenka į skubių grupę. Skubūs nesvarbūs darbai dėl psichologinio spaudimo, kurį daro skubumas, dažnai vadovui pasirodo svarbūs, o svarbūs ir skubūs darbai, paaiškėjus, kad jie reikalauja didesnių rimto darbo sąnaudų ir labai greitai neatliekami, nukeliami palaukti palankesnio laiko. Apie svarbius ir neskubius darbus paprastai pradedama galvoti tik tada, kai jie pasidaro nebepakeičiami skubūs ir ima grėsti organizacijai rimtais pavojais. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p. 139. 3. Trečioji priežastis, dėl kurios vadovai nesiima iniciatyvos tavrkyti savo darbo dieną, taip pat susijusi su klaidingu įsitikinimu, kad jų darbas toks unikalus, kad jam netinka jokios bendros teorijos, kad jį veikia tiek atsitiktinių veiksniu, jog jo organizavimo iš viso niekaip negalima reglamentuoti. Planuojant mėnesio darbą,reikalingi šie dalykai: • galutiniai veiklos rezultatai: - oragnizacijos produkcijos realizavimas; - produkcijos kokybė; - organizacijos pelnas; - organizacijos pagaminamos produkcijos kiekis; - organizacijos darbuotojų pasitenkinimas organizacija; • aplinkos veiksniai: - vartotojai; - bankai; - tiekėjai; - valstybinės įstaigos; • organizacijos darbo sistemos elementai: - darbo produktai; - darbo objektai; - darbo priemonės; - darbo procesai; - darbuotojai; - pinigai; - informacija; • tiesioginiai pavaldiniai. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p.140. Būtinai reikia pabrėžti, kad vienas pagrindinių vadovo sėkmingos veiklos laidų yra nuolatinė savo darbo analizė, nuolatinis „filmo persukinėjimas atgal“. Tai svarbu ne tik dėl to, kad būtų geriau suorganizuota darbo diena, bet ir tam, kad būtų įsisąmoninta visa išmintis, kurią galima suvokti iš savo darbo, kuris yra geras tobulėjimo šaltinis, liekntis nepanaudotas, kol vadovas pats nesusidaro sau ir pavaldiniams taisyklių iš savo patirties. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p.142. VADOVO KOMUNIKACIJOS Vienas svarbiausių vadovo uždavinių organizacijoje yra sukurti komunikacijų – informacijos pasikeitimo ir reikšmės perdavimo sistemą bei garantuoti efektyvų funkcionavimą. Pagal savo padėtį organizacijoje pats vadovas yra vienas iš svarbiausių koinformacijos komunikacijos centrų organizacijoje. Todėl turi sugebėti efektyviai veikti ir kaip informacijos šaltinis bei perdavėjas, ir kaip informacijos priėmėjas bei vartotojas. Komunikacija, kaip vieno žmogaus minties perdavimas kitam, gali būti išskaidyta į penkis žingsnius: • minties apie rūpimo proceso būklę arba atliktinius veiksmus, kylanti žmogaus smegenyse; • išraiška, kuria galima mintį perduoti, ir kuri gali ją priimančiam leisti suvokti tą mintį (žodžiai, skaičiai ar kitokie simboliai, schemos, piešiniai, gestai, mimika); • perdavimas – tos išraiškos persiuntimas tam tikrais ryšio kanalais adresatui (oro bangomis arba telefono laidais, radio bangomis, laiškais, raštais, piešiniais, demonstruojamos elektroninio ryšio priemonių ekranuose ir t.t.); • priėmimas – perduotos išraiškos atpažinimas (klausymas, žiūrėjimas); • supratimas – minties, kurią norėjo perduoti siuntėjas, atkūrimas, komunikacijos proceso reikšmės suvokimas. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p. 126. VADOVO TOBULINIMAS Panagrinėjus vadybą bei vadovo darbą, matyti, kiek daug ir kokių įvairių žinių turi turėti vadovas, kad galėtų sėkmingai vadovauti organizacijai: visus veiksmus ir priklausomybes, kurie lemia, kad būtų pasiekti visų šešių organizacijos tikslų kompleksą sudarantys tikslai, veiksnius ir priklausomybes, nuo kurių priklauso efektyvus visų septynių gamybos sistemos elementų panaudojimas ir t. t. Daugiausia žinių vadovas turi turėti vadybos srityje, nes susiklosčius profesinio rengimo sistema parengė daug įvairių sričių specialistų, kurie ir turi būti pagrindiniai sprendimų aukščiau minėtais klausimais rengėjai. O svarbiausias vadovo darbas yra telkti reikiamos sudėties specialistų grupes įvairiems klausimams spręsti ir sukurti sistemą, realizuojančią valdymo ciklą, leidžiantį surasti ir įgyvendinti tuos sprendimus – vadovauti tų specialistų darbui. Vadybos klausimais vadovas turi būti rimčiausias specialistas, gerai išmanantis vadybos teoriją, žinantis jos naujoves ir galintis jas paskleisti savo organizacijoje bei panaudoti savo veikloje. Šaltinis: Butkus, S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, p. 147. Šiuolaikinės vadybos teorija ir praktika iš vadovų reikalauja profesionalumo vadybos srityje bei plačių ekonomikos, teisės ir organizacijos produkto gamybos technologijos žinių. Vadovas būtinai turi turėti pakankamai išsamių teorinių žinių, turi būti gerai susipažinęs su gerąja kitų organizacijų darbo patirtimi iš visų pagrindinių organizacijos strategijų rūšių. Žinios čia reikalingos tam, kad vadovas būtų pajėgus sudaryti seriją klausimų, į kuriuos atsakinėdami, klausimui spręsti sukurto specialisto ansamblio nariai gali išnagrinėti problemą, o atsakymai sužadintų jų kūrybinę iniciatyvą, leidžiančią gauti daug sprendimo variantų, tarp kurių būtinai būtų ir tas, kurį savarankiškai parinko vadovas. Pagrindiniai vadovo žinių šaltiniai prieinamumo mažėjimo tvarka yra šie: • asmeninė patirtis. Tik vadovas, nuolat skubėdamas nuo problemos prie problemos, tiesiog mindo dygstsnčius vadovo išminties daigus; • pavaldinių patirtis. Sužadinus pavaldinių norą nagrinėti savo patirtį ir pamokius tai daryti, įdomiausių patirties atvejų pasakojimus reikia įtraukti į periodinių organizacijos vadovybės pasitarimų dienotvarkę; • literatūra. Deja, daugelis žmonių net aukštosios mokyklos suole, kur jie būna nuolat verčiami rengtis egzaminams iš viso kurso, neišmoksta skaityti dalykinės literatūros.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!