Konspektai
Ugdymo sistemų teorija
Ugdymo sistemos 1. 1. Pedagogikos istorijos kaip mokslo apibrėžimas ir apimtis; jos istorinis, pedagoginis, kultūrinis ir pasaulėžiūrinis pobūdis. Pedagogikos istorija – mokslas tiriantis žmogaus ugdymo ir ugdymosi raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų. Pedagogikos istorija yra istorinis mokslas, kuris pedagoginį vyksmą tyrinėja kylantį iš kultūrinio gyvenimo, vykstantį visuomeninėje aplinkoje ir vedamą pasaulėžiūrinių principų. Pedagogikos istorija pasižymi: 1)pedagoginiu pobūdžiu, 2) kultūriniu pobūdžiu, 3) visuomeniniu ir 4) pasaulėžiūriniu pobūdžiu. Pedagogikos istoriją sudaro: 1) pedagoginės idėjos arba pedagoginiai principai; 2) pedagoginės praktikos arba pedagoginės institucijos; 3) patys pedagogai veikėjai: teoretikai ir praktikai. 2. Švietimas atkurtoje nepriklausomoje\dabartinėje Lietuvoje\Vilniaus pedagoginio universiteto istorija. Lietuvos mokyklos ir visos švietimo sistemos raida neatsiejama nuo mokytojų rengimo. Tad neatsitiktinai nuo XVIII a. antrosios pusės Lietuvoje buvo rūpinamasi tinkamu jų parengimu. Greta kitų mokytojus rengusių ir rengiančių institucijų svarbus vaidmuo teko ir tenka Respublikos, o nuo 1939 m. – Vilniaus pedagoginiam institutui (nuo 1992 m. – Pedagoginiam universitetui). Tai pirmoji aukštoji pedagoginė mokykla Respublikoje, veikianti jau šešis dešimtmečius ir sukaupusi nemažą mokytojų rengimo patirtį. Lietuvos švietimo istorijoje didelę reikšmę turėjo pedagoginės mokyklos. Pirmosios tokios mokymo įstaigos mokytojams rengti Lietuvoje buvo įsteigtos XVIII a. Antroje pusėje. Aukštosios pedagoginės įstaigos kūrimo idėja Lietuvoje buvo puoselėjama krašto mokslo ir švietimo atstovų vos atgavus valstybingumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė aukštosios pedagoginės mokyklos steigimo problemą praktiškai spręsti ėmė tik tada, kai 1936 m. Lietuvoje buvo pradėta pradžios ir vidurinio mokslo reforma ir laipsniškai pereinama prie šešiametės pradžios mokyklos, trimetės gimnazijos ir septynmetės gimnazijos. Švietimo reformos tikslas buvo ne tik labiau lavinti krašto gyventojus, bet ir tinkamai parengti dalį jaunimo studijoms aukštosiose mokyklose, nes to reikėjo krašto ekonomikai ir kultūrai. Pradžios mokyklų mokytojus iki tol Lietuvoje rengė mokytojų seminarijos. Vykdant švietimo reformą, įsivyravo nuomonė, kad mokytojų seminarijose rengiami mokytojai negalės įvykdyti naujos pradžios mokyklų programos reikalavimų. Tam klausimui visapusiškai apsvarstyti buvo sudaryta 20 asmenų komisija prie Švietimo ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Švietimo ministerijos paruoštam projektui likviduoti mokytojų seminarijas, steigti pedagoginius universitetus, kurie rengtų pradžios mokyklų mokytojus. Todėl 1935 m. gegužės 22 d. buvo paskelbtas Pedagoginių institutų įstatymas, o liepos 15 d. – Pedagoginio instituto mokslo personalo atlyginimų įstatymas. 1935 m. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos paskelbto Pedagoginių institutų įstatymo pagrindu Klaipėdoje buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas. 1939 m. pavasarį, Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, Institutas buvo perkeltas į Panevėžį, o rudenį, atgavus Vilnių, - į sostinę ir pavadintas Vilniaus pedagoginiu institutu. 1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – atkuriamasis seimas – suteikė Institutui universiteto statusą, patvirtino statutą ir dabar jis vadinamas Vilniaus pedagoginiu universitetu. Vilniaus pedagoginis universitetas yra Lietuvos Respublikos valstybinė aukštoji mokykla, kurioje vyksta visų pakopų universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, plėtojama meno bei sporto veikla. Universitetas savo veikloje vadovaujasi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei kituose visuotinai pripažintuose tarptautiniuose dokumentuose išdėstytais principais, juos pripažįsta ir įgyvendina. 2. 1. Ugdymas pirmykštėje visuomenėje. Iniciacijos. Ugdymas vyko jau pirmykštėje visuomenėje, žmogui prisitaikant prie aplinkos. Suaugusieji siekė vaiką parengti taip, kad jis gebėtų prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų ir naudotis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Pirmykščiam ugdymui būdinga asimiliacija, gyvenimiškumas, tradiciškumas bei gamtiškumas. Pirmykštis ugdymas – savaiminga asimiliacija. Jis vyko ne tiek žmogaus sąmoningo veikimo, kiek jo savaiminio aplinkos pasisavinimo būdu, kuriame svarbią vietą užėmė pavyzdys ir pamėgdžiojimas. Asimiliacijos įtakoje vystėsi ugdytinio individualybė, jis natūraliai ir organiškai įaugdavo į gamtinę ir kultūrinę aplinką. Asimiliacija turėjo ir neigiamų bruožų: ji nesudarė sąlygų atrinkti, kas yra gera, o kas bloga, nes vaikai asimiliavo viską, be to, ji neskatino ir ugdymo pažangos. Pirmykštis ugdymas dėl savo asimiliacinio pobūdžio pirmaeilį vaidmenį atidavė gyvenimui – pirmykštis vaikas buvo ugdomas paties gyvenimo. Toks bendras gyvenimiškas pobūdis ugdymą kreipė naudos, praktiškumo ir konkretumo linkme. Pirmykščiam ugdymui būdingas ir tradiciškumas. Juo siekta ištikimai pakartoti tai, kas buvo sukurta ankstesnių kartų, stengtasi kiekvieną žmogų įtraukti į giminės gyvenimą, į jos papročius ir tradicijas, gyvenimo būdą. Pirmykštis ugdymas buvo artimai jungiamas su gamtos gyvenimu. Pirmiausia gamta buvo naudojama kaip ugdymo priemonė. Gamtos daiktai, įvykiai ir reiškiniai buvo priemonė teikti įvairius pamokymus ir paaiškinimus augančiam žmogui. Be to, ugdymas jungtas su gamta taip, kad pirmykščiai vaikai išmoktų gerai pažinti gamtą ir suprasti jos gyvenimą, kovoti su gamtos stichijomis ir palengvinti šią kovą laimėti. Visas pirmykščio žmogaus ugdymas buvo lydimas dviejų motyvų: reikalo ir pareigos. Šie motyvai vedė pirmykščio ugdymo veikėjus į pedagoginį darbą, o šiame darbe pirmoje vietoje buvo šeima. Pirmykštėje šeimoje tėvai buvo ir mokytojai, ir auklėtojai, nes jokių kitų pedagoginiu profesijų pirmykštė kultūra neturėjo. Giminė, kuriai atstovavo burtininkai, žyniai arba šiaip vyresni žmonės, sukaupę didesnę gyvenimo patirtį ir išmintį, kaip ugdomasis veiksnys dalyvavo tik baigiamajame ugdymo tarpsnyje arba iniciacijose. Jos ugdomasis poveikis buvo žymiai trumpesnis negu tėvų, bet labiau sąmoningas ir brandesnis. Pirmykštis ugdymas neturėjo pedagoginių gėrybių atrankos. Gėrybėmis tapo svarbiausios pirmykščio gyvenimo sritys: kalba, doriniai papročiai, visuomeninė santvarka, religija ir materialinė kultūra. Bendras pirmykščio ugdymo pobūdis lėmė ir metodų bei priemonių pasirinkimą. Svarbiausiu ugdymo metodu buvo pavyzdys, po to sekė drausmė. Vaiką stengtasi įvairiais būdais paskatinti ir patraukti, o drausmė turėjo pristabdyti neapvaldytą pirmykščio žmogaus prigimtį. Auklėjimo darbe naudotos ir bausmės kaip drausminimo priemonės. Dažniausiai įspėjimas, papeikimas ir pagąsdinimas. Už sunkesnius nusikaltimus vaikai buvo baudžiami viešu sugėdinimu, atstūmimu ir sunkiausia bausme – prakeikimu, kuris taikytas retai, tik padarius sunku nusikaltimą. Visi drausminimo būdai buvo daugiau moralinio pobūdžio, fizinių bausmių ugdyme vengta. Pirmykštį šeiminį ugdymą papildė iniciacijos. Tai paslaptingos ceremonijos, kurių metu jaunimui perteikiamos senos, giminės stropiai saugomos tradicijos. Iniciacijų metu įgytas pažinimas laikomas slaptu, apie jį viešai nekalbama. Iniciacijų vykdymas turėjęs tris aspektus: teorinį, praktinį ir asketinį. Teorinis aspektas sietas su įvairiais pamokymais, doriniais dėsniais, gyvenimo išminties perteikimu; praktinis - jaunimas pratinamas atlikti tuos darbus, kuriuos gyvenime teks nudirbti; asketinis – jaunimas mokomas pereiti tam tikrus išbandymus, kurie stiprina valią, ugdo kantrumą, formuoja charakterį. Su iniciacijomis ugdymas baigiamas, jas perėjusi jaunuomenė, laikoma subrendusia: atveriamos durys į visuomeninį gyvenimą ir suteikiama teisė kurti šeimą. Dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų kito ir pirmykštis ugdymas. Visų pirma, ugdymo formas ir jų apraiškas lėmė šeimos formų įvairovė ir jų kaita. Ugdymui įtakos turėjo ir pirmykštės bendruomenės visuomeninio gyvenimo formos bei ūkinio gyvenimo ypatumai. Jie pirmykščiam žmogui buvo pagrindinė jo egzistencijos sąlyga. Organiškas šeimos, visuomenės ir ūkio formų susijungimas kūrė savitą kultūros tipą arba ciklą. Toks kultūros tipas, turintis visumą kultūrinio gyvenimo žymiu, sudarė tam tikrą pirmykštės kultūros tarpsnį su jam būdingomis ugdymo žymėmis. Pirmykštėje kultūroje galime išskirti 4 pagrindinius jos tarpsnius: pradinį, totemistinį, matriarchatinį ir nomadinį. Šie kultūros tarpsniai savaip sklaidė ir pirmykštį ugdymą. 2. Žymiausi lietuvių egzodo pedagogai ir jų darbai. Lietuvių išeivijos mokyklų bruožai. Lietuvių susitelkimai ir jų švietimo institucijos užsienyje atsirado trimis būdais. Didžioji lietuvių išeivijos dalis išvyko į užsienio kraštus, ieškodami darbo, geresnio gyvenimo, slėpdamiesi nuo rusų valdžios persekiojimo ar vengdami stoti į rusų armiją. Kita dalis gyveno Latvijos atskirtų dalių pasienyje bei kitų Lenkijai priskirtų sričių. Trečią kategoriją sudaro po II pas. karo nuo bolševikinės okupacijos į užsienį pasitraukę lietuviai. Siekdami savo vaikus apsaugoti nuo nutautinimo, kūrė vienokias ar kitokias lietuviškas mokyklas. Negalima teigti, kad lietuviai išeiviai, išskyrus tremtinių stovyklose, neturėjo mokyklų. Pvz., JAV lietuvių parapijos turėjo seserų lietuvaičių vedamas parapines mokyklas. Didžiausias trūkumas išeivijoje buvo mokytojų bei šviesuomenės trūkumas. Lietuviško švietimo pradžia buvo sunki. Daug kur jos pradėjo dirbti kaip šeštadieninės ir sekmadieninės mokyklos atsitiktinai surastuose patalpose. Tačiau tik trumpam pristabdė nutautinimą. Tada ir mokyklos užsidarė arba drauge nutauto. Lietuvių išeivių švietime skiriame keli laikotarpiai. Pirmasis nuo XIX a pabaigos iki II pasaulinio karo pradžios. Jam būdinga tai, kad negausi šviesuomenė sukūrė pilnas pradines mokyklas. Antras visiškai skirtingas laikotarpis prasideda po II pasaulinio karo, kada nuo bolševikinės okupacijos, į Vakarus pasitraukė nemažai šviesuomenės, tarp kurios buvo daug patyrusių mokytojų. Gyvendami laikinai Vokietijoje ir Austrijoje išvietintojų (DP) stovyklose jie sukūrė ten gyvenusiam jaunimui reikalingas lietuviškas mokyklas. Tačiau po kelerių metų emigravę į kitus kraštus, jie, pilnų ir pastoviai veikiančiu mokyklų nesukūrė ir turėjo ribotis mažiau veiksmingomis šeštadieninėmis mokyklomis. Susidarius sąlygoms pastoviai apsigyventi kituose kraštuose, Vokietijoje veikusių lietuvių mokyklų mokiniai kartu su tėvais išvyko į eilę užjūrio valstybių ir turėjo toliau mokslą tęsti tų kraštų mokyklose. Lietuvišką auklėjimą ir lituanistinių dalykų mokymą teko organizuoti iš naujo, prisitaikant prie vietos sąlygų. Australijoje porą metų veikė imigrantų stovyklose mokyklos, bet kitur tremtinių vaikai visur pradėjo lankyti esamas tuose kraštuose mokyklas. Vėl teko tenkintis šeštadieninėmis lituanistinėmis mokyklomis. 3. 1. Ugdymas antikinėje Graikijoje. Spartos ir Atėnų ugdymo tikslai. Žymiausi graikų pedagogai (Sokratas, Platonas, Aristotelis ir kt.) ir jų pedagoginės idėjos. Graikai pirmumo teisę atidavė viešam valstybiniam ugdymui. Labiau vertino bendrąjį harmoningą išsilavinimą. Pagrindinis ugdymo veiksnys – valstybė. Graikų ugdymo visuomeniškumas buvo kreipiamas ta linkme, jog ugdytojas, dirbantis su jaunuomene, jaustųsi atlikęs visuomeninę pareigą ir vykdąs valstybinę funkciją. Bendras lavinimas apėmė visas žmonių sritis. Vergai – belaisviai, todėl ugdymas prasidėdavo ir baigdavosi šeimoje. Graikų ugdymo turinį sudarė gimnastinis, mūzinis, retorinis, matematinis, ir filosofinis lavinimas. Gimnastika sieta su muzika, tvirtai tikint, jog siela ir kūnas ugdomi vientisai. Mūzinį (meninis) lavinimą sudarė 3 elementai: poezija, muzika ir orchestika arba šokio menas. Didelis dėmesys buvo skiriamas retoriniam lavinimui, kadangi graikai gyvam žodžio menui turėjo ypatingai jautrų skonį. Matematinis lavinimas kurį sudarė aritmetika, geometrija ir astronomija – buvo kelias daiktų ir reiškinių pažinimui. Matematiką laikė žmogų dorinančia ir kilninančia priemone. Tikrosios aukštosios studijos graikuose prasidėjo filosofija. Filosofijos geriausiai buvo geriausiai mokoma Atėnuose. Čia veikė 4 pakopų filosofų mokyklos: platonininkų, aristotelininkų, epikūrininkų ir stoikų. Sparta, likusi aristokratijos persvaroje, nesukūrė didelių mokslų ir menų, tačiau ji pasižymėjo savo valstybiniu gyvenimu, kuriam palenkė ir Žmogaus ugdymą. Spartos ugdymas rėmėsi vyriškumu, valstybiškumu ir karingumu. Sparta iš esmės buvo vyrų valstybė. Moteris teisių neturėjo. Spartos visuomenė buvo griežtai padalinta į klases pagal amžių: vaikai 7-18m., jaunuoliai 18–30m., vyrų klasė 30-60m. ir senukų 60m. iki mirties. Kiekviena klasė turėjo savo papročius, susirinkimus, puotas, visa tai buvo skiriama tik vyrams. Spartoje Žmogus buvo palenktas valstybei, todėl ir valstybės įtaka auklėjime buvo svarbi, Žmogus buvo rengiamas karui ir valdyti. Spartos gimnastika reikalavo išmokyti karinio meno. Kariškai praktinis fizinis lavinimas buvo griežtas – mokyta kęsti karštį, šaltį, alkį, o kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Atėnuose graikiškoji dvasia pasisuko kita linkme negu Spartos ugdymas. Tai buvo posūkis į meną, mokslą, filosofiją. Valstybė tiek toli nesikišo i privatų žmogaus gyvenimą, todėl Atėnuose žmogus pirmiausia buvo laikomas asmenybe, o paskui piliečiu. Atėnai savo ugdymu siekė idealo. Jaunuomenė mokėsi skaityti, rašyti, mėgo gimnastiką, muziką ir poeziją, išvystė retoriką, turėjo įvairiausių filosofijos mokyklų. Nuo 7 metų Atėnų jaunuomenė lankydavo įvairias mokyklas: gramatikos, gitaristų, retorikos, filosofijos, bet po mokslų grįždavo i šeimą. Žymiausi pedagogai: Pitagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis. 2. Švietimas Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu. 4. 1. Auklėjimas ir mokykla senovės Romoje. M. F. Kvintiliano pedagoginės idėjos. Romėnų mokymas, jaunosios kartos rengimas gyvenimui vyko šeimoje, laikantis romėniško gyvenimo būdo-tradicijų (tėvo valdžia, gausus šeimos narių skaičius). Vaikus mokė vergai, dažniausiai graikai, kartais ir patys tėvai. Šeiminis mokymas – gyvenimiškas, siekiama formuoti asmenybę, parengti praktiniam darbui. Toks mokymas buvo savitas kiekvienai šeimai. Vaikai nuo 7 m. pradėdavo lankyti mokyklą. Mergaičių mokymo turinys skyrėsi nuo berniukų. Mokymas rėmėsi socialine aplinka. Berniukai su tėvais eidavo į darbą kaip stebėtojai, po to kaip padėjėjai. Mergaites labiau auklėdavo motina, berniukus – tėvas. Mokyklos buvo skirstomos į elementarines ir aukštesnės pakopos- gramatines. Elementarinės mokyklos, privačios ir mokamos, buvo skiriamos tam tikrai daliai neturtingų ir nekilmingų laisvųjų gyventojų( plebėjų); čia vaikai mokydavosi skaityti, rašyti ir skaičiuoti, būdavo supažindinami su šalies įstatymais. Turtingi ir kilmingi gyventojai buvo linkę savo sūnums pradžios mokslą suteikti namie. Gramatinėse mokyklose, taip pat privačiose ir mokamose, privilegijuotų tėvų sūnūs mokėsi lotynų ir graikų kalbos, retorikos. Paskutiniais respublikinės Romos gyvavimo šimtmečiais atsirado specialios retorių (oratorių) mokyklos, kur kilmingas jaunimas už didelį mokestį buvo mokomas retorikos, filosofijos ir teisės mokslų, graikų kalbos, matematikos ir muzikos, kad vėliau užimtų aukščiausias valstybines tarnybas. Susikūrus Romos imperijai, gramatines ir retorių mokyklas imperatoriai pavertė valstybinėmis mokyklomis, kurių uždavinys buvo parengti imperatoriaus valdžiai ištikimus valdininkus. Šių mokyklų mokytojus imperatoriai stengėsi paversti klusniais savo politikos vykdytojais, todėl jiems skirdavo algas bei teikdavo įvairių lengvatų. Paskelbus krikščionybę viešpataujančia religija ir imperatoriaus valdžios atrama, mokytojais pradėta skirti krikščionių dvasininkijos atstovus, ir visas mokyklos darbas įgavo aiškų bažnytiškumo atspalvį. Į senąją graikų kultūrą, antikinį mokslą ir mokyklą krikščionybė žiūrėjo priešiškai. Įžymiausias Romos pedagogas buvo Markas Fabijus Kvintilianas (42–118 m. e. m.). Jis didžiai vertino įgimtus vaikų sugebėjimus. Bukaprotiškumas ir negabumas, jo nuomone, yra retas reiškinys. Vaikas turi būti auklėjamas mokykloje, mokytojas prie kiekvieno auklėtinio turi prieiti atsargiai ir įdėmiai. Pats mokytojas turi būti išsilavinęs, mylėti vaikus, būti santūrus, lengvai nesišvaistyti pagyrimais ir bausmėmis, būti pavyzdžiu mokiniams ir juos atidžiai studijuoti. Kiekvienas mokytojas turi praeiti visas mokymo pakopas. Prieš mokydamas aukštesnio tipo mokykloje, jis turi padirbėti elementarinėje. Daug dėmesio Kvintilianas skyrė vaiko kalbos ugdymui nuo ankstyviausio amžiaus. Tuo tikslu jis pataria samdyti žindyves ir aukles su gera tartimi, parinkti vaikui žaidimo draugus, atidžiai sekti su kūdikiu bendraujančių vaikų elgesį ir neleisti draugauti su blogais. Muzikos ir kalbos studijavimas, Kvintiliano nuomone, padeda išugdyti gerą tartį, tobulina kalbos stilių, daro ją išraiškingesnę. Jis manė, kad, norint išugdyti loginį mąstymą, minties darnumą ir nuoseklumą, būtina studijuoti matematiką (aritmetiką ir geometriją), mokymą organizuoti taip, kad jis būtų grindžiamas teoriniais nurodymais, sekimu ir pratybomis. Ypač svarbu, kad žinių pagrindai būtų tvirti, suteikiami neskubotai. Kvintiliano patarimuose skamba mokytojo praktiko balsas. 2. Lietuvos mokyklos vokiečių okupacijos metu (1941–1944). 1941- 1944 m. lietuvių tautai buvo sunkūs metai, visas gyvenimo sritis varžė vokiečių okupantai, neleidžiantys natūraliai skleistis laisvam, savarankiškam žmogui. Vidurinėse mokyklose didelį vaidmenį vaidino iš naujo paskirti kapelionai. mokytojais savaitinių pamokų skaičius. Vidurinėse mokyklose buvo įvestas privalomas vokiečių kalbos mokymas. Grąžintas į mokyklas tikybos dėstymas, malda pradedant ir užbaigiant pamokas. Mokslo metai prasidėdavo pavėluotai, infekcinių ligų, dėl mokyklų iškeldinimo iš jų patalpų, dėl šviesos, kuro stokos, dėl mokytojų ir mokinių darbo prievolių ir pan.. Dėl patalpų trūkumo mokyklos dirbo dviem- trimis pamainomis. Trūko mokymo priemonių, popieriaus, sąsiuvinių. 1943 m. pradžioje buvo įvesta visiems moksleiviams berniukams ir mergaitėms virš 18 metų amžiaus ir mokytojams taip vadinamoji darbo prievolė kurui gaminti. Šią prievolę buvo įpareigoti mokytojai ir mokiniai atlikti vasaros metu prie durpių kasimo arba miško kirtimo darbų. Be to, visi abiejų lyčių moksleiviai, turintys virš 14 metų amžiaus, buvo įpareigoti atlikti darbo prievolę žemės ūkyje. Hitleriniai okupantai lietuviškų mokyklų jų patalpas užiminėjo. nuolat mažino švietimo Iš viso vokiškieji okupantai nepalankiai žiūrėjo į dalykinį mokinių paruošimą bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose. Vietoj jų jie reikalavo steigti amatų bei profesinio paruošimo mokyklas. Įgyvendinant tokią politiką praktikoje, okupuotoje Lietuvoje mažėjo mokinių skaičius ne tik vidurinėse, bet ir pradinėse mokyklose. Jau 1942m. gegužės mėn. pradinėse mokyklose besimokančių mokinių skaičius tesiekė 286675, o vidurinėse- 14917. Net nacionalistinės spaudos duomenimis 1942/43 mokslo metais vien keturių skyrių pradinės mokyklos negalėjo lankyti 60 tūkstančių mokyklinio amžiaus vaikų. 1942 m. Lietuvoje veikė 59 gimnazijos su 33 tūkst. mokinių ir 1,2 tūkst. mokytojų ir 23 progimnazijos (200 mokytojų ir 4,9 tūkst. mokinių). Blogiausioje padėtyje buvo atsidūręs mokytojų paruošimas. 1943 m. pavasarį vokiečių įsakymu buvo uždarytos keturios mokytojų seminarijos, o 1943/44 mokslo metais beveikė tik keturios. . Iš viso Lietuvoje buvo sugriauta ir sunaikinta 682 mokyklos. Išvadavus respubliką, mokyklose terasta tik apie 25- 30% visų buvusių mokymo priemonių ir įrenginių. Vokiečių okupantai įvairiais suvaržymais ir prievolėmis ribojo lietuvių tautos švietimą, siekė lietuvių tautą padaryti sau paklusniais tarnais, visgi lietuviai nepasidavė, siekdami išsaugoti savo tautą, jos tradicijas ir papročius. Vokiečių švietimo tvarkymus nutraukė jų nesėkmės kare. 1944 m. spalio mėnesį vėl pradėjo veikti mokyklos; mokytojai dažniausiai buvo senieji, nesovietiniai. Laikinai buvo leista naudoti kai kuriuos vokiečių okupacijos metais išleistus vadovėlius. 5. 1. Patristikos ugdymo turinys, įstaigos, pedagogai (Klemensas Aleksandrietis, Jonas Chryzostomas, Jeronimas, Augustinas ir kt.). Patristika – bažnyčios, tėvų teologija. Truko apie 500 m. po Romos imperijos žlugimo. Jungėsi dvi pasaulio galybės: helenizmas ir krikščionybė. Krikščionybės įtakoje kuriama kultūra, kitokia nei helenizmas. Požymiai: 1)vertino žmogų kaip asmenybę; 2)orientacija į socialinę sritį; 3)skelbė tiesos gyvenimiškumą; 4) žmogaus egzistencijos tikrumas. Krikščioniškam ugdymui artimo meilės pabrėžimas - pedagoginio ugdymo pagrindas. Patristikos ugdymui būdinga: 1) etinis idealas (krikščionybei svarbu žmogų padaryti dorą ir šventą, o ne gražių formų, manierų; krikščioniškas tobulumas tapo pirmaeiliu ir tiesioginiu ugdymo tikslu); 2) auklėjimo persvara (plečiama auklėjamoji funkcija šalia lavinimo); pedagoginiai motyvai (keitėsi mokytojo motyvai- pedagoginėje veikloje ugdytojai remiasi meilės šiai veiklai motyvais; keitėsi ir ugdytinio motyvai – krikščionybė skatino mokytis dėl savo antgamtinio pašaukimo); 4) žinių įgijimas (krikščioniško lavinimo sistemoje buvo teikiamos objektyvios gėrybės tokios, kad jos negalėjo būti tik grynos lavinimo priemonės, atkreipė dėmesį į gyvenimiškų žinių įsigijimą; iškeltas materialinis momentas). Laipsniškai ugdymo veiklos priežiūrą iš valstybės perėmė bažnyčia. Ugdymo veiksniai: bažnyčia ir šeima. Patristiška šeima buvo bažnyčios pagalbininkė. Ugdymo turiniui būdinga: Krikščionybė į ugdymo turinį įtraukė tai, kas buvo vertinga helenistinėje kultūroje, kad praturtintų krikščioniško žmogaus dvasią ir gyvenimą. Gėrybės: kalbos (graikų, lotynų), gramatika, retorika, dialektika. Taip pat buvo matematika, astronomija, muzika, filosofija. Bažnyčios tėvai reikalavo, kad matematika padėtų suprasti šv. Raštą. Nauji dalykai, krikščionybės įvesti ugdyme, tai teologija ir istorija. Teologija turėjo pakeisti filosofiją. Teologijos pagrindą sudarė šv. Raštas. Iš jo buvo mokomasi skaityti, istorijos, išminties, logikos. Pradėti rašyti istoriniai veikalai. Ugdymo institucijos. Krikščionybė atkreipė dėmesį į tai, kad reikia kurti mokyklas. Buvo: elementarinės mokyklos (žemesnės, pradinės)- jas kūrė dvasininkai, vienuoliai, mokė skaityti, rašyti ir psalmių; katechumenų mokyklos- rengiami kandidatai į krikščionis, mokomi suaugusieji prieš krikštijant; teologijos mokyklos- aukštesnio tipo mokyklos, susiformavę iš katechumenų mokyklų; aukštosios. Pedagogai. Klemensas Aleksandrietis pirmas pradėjo antikinės kultūros pasiekimus jungti su krikščionybe. Jis teigė, kad, jei bažnyčia nori atlikti pasaulinę misiją, ji turi teigiamai nusistatyti pasaulinių mokslų atžvilgiu ir dar daugiau antikinį mokslą jungti į savo ugdymo turinį. Tai vienas žymiausių pirmųjų krikščionių (išsilavinimas enciklopedinis). Aleksandrietis teigė, kad tikėjimas yra žinojimo pagrindas, o žinojimas- savotiškas tikėjimo išvystymas. Pasak Klemenso, mokslas, kurį jis labai vertino, turi du uždavinius: 1)paruošti sielą, kad ji galėtų prieiti prie dieviškos tiesos; 2)apginti sykį įgytą tikėjimą nuo klaidų ir netikėjimo puolimo. Jonas Chryzostomas – pats pedagogiškiausias iš visų patristikos pedagogų. Jis atkreipė dėmesį į dorinį ugdymą, kurį kėlė aukščiau už lavinimą. Jis parengė seksualinio auklėjimo principus. ”Didžiausia iš visų nuodėmių yra apleidimas”. “Mokslų studijavimas reikalauja dorovingumo, bet dorovingumas nereikalauja mokslų. Susitaikyti galime ir be išsilavinimo, bet be dorovingumo to niekas neįstengė”. Jeronimas – pirmas atkreipė dėmesį į mergaičių auklėjimą, parašė ališkų formą apie mergaičių auklėjimą tėvams. Jo pedagogika turi aiškų didaktinį bruožą. Augustinas – pasižymėjo nepaprastu orumu kovodamas su kitatikiais. Jis paliko per 200 raštų, laiškų, apie 270 pamokslų. Tai žymiausias bažnyčios tėvas. 2. Švietimo reforma Lietuvoje 1918–1940 metais. 11.2. aptarta ped. Mintis. 6. 1. Viduramžių pedagoginės teorijos pobūdis, teocentrizmas. Ugdymas šeimose ir mokyklose. Krikščioniškasis tobulumas čia buvo pirmaeilis gyvenimo ir kartu ugdymo tikslas. Viduramžių ugdymas norėjo žmogų padaryti ne tiek stiprų ir gražų, ne tiek mokytą ir išsilavinusį, kiek dorą ir šventą. Šiuo atžvilgiu šis ugdymas buvo ne kas kita, kaip organiškas patristikos ugdymo tęsinys. Skirtumas gal buvo tik tas, kad viduramžiai savo pedagogines priemones jau geriau buvo pritaikę šiam tikslui. Viduramžiais besimokantieji buvo laikomi tikėjimo liudytojais. Viduramžių ugdymas atskirais tipais realizavosi to meto mokyklose. Todėl faktiškai viduramžių ugdymo tipai yra ne kas kita, kaip mokyklų tipai. Šias mokyklas sukūrė bažnyčia. Į istoriją patekusios naujos germanų tautos mokyklinių savo tradicijų neatsinešė. Senosios helenistinės mokyklos šiuo metu jau buvo žlugusios. Tad naujoje kultūroje reikėjo kurti ir naujus mokyklų tipus. Šitas darbas pirmiausia teko Bažnyčiai. Bet ją stipriai parėmė ir ne kartą net paskatino valstybė, ypač Karolio Didžiojo laikais. Viduramžiais buvo sukurta penketas mokyklų tipų: parapijinės, vienuolinės, katedrinės ir koleginės, miestinės mokyklos ir galop universitetai. Reikia paminėti, kad tai nebuvo penki lavinimo laipsniai, bet tik penki tipai, kurių aukštumas lavinimo atžvilgiu neišlaikė gradacijos, nes, pavyzdžiui, vienuolinės, katedrinės ir miestinės mokyklos lavinimo aukščio atžvilgiu buvo beveik vienodos. Vis dėl to visus šituos tipus galima suskirstyti į tris laipsnius, jeigu kalbėsime šių dienų sąvokomis. Parapinės mokyklos buvo savotiškos pradinės mokyklos. Vienuolinės, katedrinės ir miestinės mokyklos sudarė vidurines mokyklas. Pagaliau universitetai buvo aukštosios mokyklos. Todėl jau viduramžiais randame maždaug tą pačią lavinimo laipsnių sąrangą kaip ir šiandien. Tik ji nebuvo taip aiškiai išreikšta ir taip nuosekliai vykdoma kaip mūsų laikais. Ugdymas šeimose: Gyvenamieji namai buvo daugiausiai mediniai, pastatyti nesandariai, todėl nepatogūs ir nesveiki. „Drėgmė, – rašo Gruppas, - dūmai, skersvėjis ir nešvara padarė buvimą nemalonų“. Todėl ir vaikų auklėjimas tokiomis sąlygomis buvo nepaprastai sunkus ne tik fiziniu, bet ir doriniu atžvilgiu. Apie bet kokius platesnius pedagoginius užmojus čia negali būti nė kalbos. Viduramžiais šeimoje auklėjimas, viena vertus, buvo skurdus, kita, - tradicinis. Vaikai mažai gaudavo iš tėvų ugdymo atžvilgiu. Jeigu jie kiek prasilavindavo, tai tik mokyklose. Šeimoje būdavo įgyjamas tiktai profesinis išsilavinimas, tuo būdu, kad sūnus padėdavo tėvui dirbti jo darbą ir pats šio darbo išmokdavo. Skaitymas, rašymas, elementarinis skaičiavimas, pradinės religinės tiesos buvo rezervuoti mokyklai ne todėl, kad šeima nebūtų turėjusi laiko vaikus mokyti, bet todėl, kad šeimos vyresnieji patys šių dalykų nemokėjo. Todėl tie, kurių auklėjimas likdavo tik šeimoje, bendrojo išsilavinimo beveik visiškai neturėjo. 2. G. Petkevičaitės-Bitės pedagoginės pažiūros. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – rašytoja, literatūros kritikė, publicistė, aktyvi nacionalinio išsivadavimo laikotarpio visuomenės veikėja, 40 metų dirbusi pedagoginį darbą. Mokytojavo slaptoje mokykloje (1897-1909), kaizerinės okupacijos metais buvo suorganizavusi vakarinius kursus suaugusiems Puziniškyje (Panevėžio raj. 1917–1919). Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo Panevėžio vyrų gimnazijoje (1919–1927). Rašytojos pedagoginės pažiūros atsiskleidžia jos gausioje publicistikoje, beletristikoje ir vadovėliuose. Pokario metais išleisti šeši jos raštų tomai. G. Petkevičaitės-Bitės pedagogines pažiūras gerai parodo „Pasaulinės literatūros istorijos“ vadovėlis (I d. – 1922 m., o II – 1924 m.). Neišleistas nebaigto jos „Literatūros teorijos” vadovėlio rankraštis. Pedagoginis autorės palikimas ir visuomeninė veikla, ypač „Žiburėlyje“, rodo, kad ji nuosekliai teoriškai ir praktiškai diegė savo mokyklos koncepciją: siekė visuotinio mokymo, vienodų visų socialinių sluoksnių vyrų ir moterų sąlygų, uoliai kovojo dėl pasaulietinės mokyklos krypties. Tuo metu ji kėlė pažangias mintis apie asmenybės ugdymą, propagavo pozityvumo filosofija paremtus mokymo principus. Teigė, kad pedagogas turi pažinti vaiką ir atsižvelgti į kiekvieno individualias ypatybes. Savo gausioje publicistikoje ir praktiniame darbe G. Petkevičaitė-Bitė pabrėžė mokymo vaizdumo svarbą: mokymo procesas turi būti vaikui patrauklus, kelti jam džiaugsmą. Reikšmingas rašytojos didaktinis principas – sieti mokymą su gyvenimu ir darbu. Lietuvos pedagoginei minčiai svarbios autorės pažiūros į asmenybės ugdymą. Nurodydama, kad auklėjimo pagrindai glūdi šeimoje, ji kartu siekė išlaisvinti moteris, tėvus, o kartu ir mokytojus, buvo labai reikli. Laikydama asmenybės pagrindu “tvirtą būdą”, G. Petkevičaitė-Bitė pabrėžė ir kūrybiškumo ugdymo reikšmę. Ypač ryškūs etiniai jos pedagoginių pažiūrų pagrindai. Jos nuomone, dorovinis auklėjimas neatsiejamas nuo pareigos žmonėms ir gimtajai žemei, nuo pagarbos ir tolerancijos kitoms tautoms ugdymo. G. Petkevičaitė-Bitė tikėjo, kad švietimu visuomenė gali išspręsti visas problemas. 7. 1. Viduramžių mokyklų tipai. Riterių ugdymas. Viduramžiais gyvavo keturi mokyklų tipai: parapijinės mokyklos, vienuolynų mokyklos, katedrų ir kolegijų mokyklos bei miesto mokyklos. Parapijinės mokyklos siekia Karolio Didžiojo laikus. 813 m. Mainzo sinodas nutarė, kad visi savo sūnus siųstų į vienuolynus arba pas klebonus išmokti katalikiškojo tikėjimo tiesų bei Viešpaties maldos ir paskui namie išmokyti kitus. Šis nutarimas ir buvo parapijinių mokyklų pradžia. Čia taip pat buvo ir priverstinio mokymo pradžia, nes neklaužados būdavo baudžiami rykštėmis ir sausu pasninku. Tokios mokyklos turėjo būti steigiamos kiekvienoje parapijoje. Tai pavyko tik iš dalies. Pirmiausia, išmokyti liaudį jiems nesuprantama lotynų kalba poterių buvo beveik neįmanoma. Taip pat daugelis klebonų savo pareigos mokyti nevykdė, arba greitai apleido. Netrukus po Karolio Didžiojo mirties parapijinės mokyklos labai smuko. Parapijinės mokyklos turėjo du pagrindinius uždavinius: 1) duoti jaunimui elementarių žinių iš religinių ir profaninių mokslų srities; 2) paruošti dvasininkų bent pačioms žemiausioms pareigoms. Draudžiama buvo imti iš tėvų mokestį už mokslą. Galima buvo imti tik dovanas, kurių aukštesnieji sluoksniai negailėdavo. Vienuolynų mokyklos prasideda nuo 789 m., kai Aacheno sinodas nutarė, kad prie kiekvieno vienuolyno ir prie kiekvienos katedros būtų mokyklos, kuriose vaikai būtų mokomi skaityti psalmes, rašyti, apskaičiuoti bažnytines šventes ir gramatikos. Vienuolynų mokyklos specialiai buvo skiriamos kandidatams į vienuolius. Tai buvo vienuolynų prieauglio mokyklos. Iš Rytų buvo pasisavintas paprotys aukoti vaikus nuo septynių metų amžiaus vienuolynui. Tokie paaukoti vaikai būdavo visam amžiui priimami į vienuolyną, dėvėdavo vienuoliškus drabužius, gyvendavo pagal vienuolyno regulą, atlikinėdavo religines praktikas, kalbėdavo kanoniškas valandas, pasidarydavo tikri vienuoliai jau nuo mažens. Tie vaikai daugiausia buvo iš didikų šeimų. Todėl vienuolynų mokyklos pasidarė didikų vaikų mokyklomis. Vis dėlto vienuolynai turėjo atidaryti mokyklų ne tik saviems kandidatams, bet ir tiems, kurie į vienuolyną stoti nesirengė. 822 m. buvo nutarta šalia saviems reikalams skirtų mokyklų steigti jas ir pašaliečiams. Tokiu būdu atsirado prie vienuolynų vadinamosios vidinės ir išorinės mokyklos. Katedrų ir kolegijų mokyklos. Katedrų mokyklų pradžia siekia to paties Aacheno sinodo, kaip ir vienuolynų mokyklų. Tas pats sinodas nutarė, kad būtų steigiamos mokyklos ne tik prie vienuolynų, bet ir prie katedrų, kur gyveno vyskupas ir kur buvo didesnis ar mažesnis skaičius kunigų. Tai buvo savotiška kolegija. Šiai kolegijai taip pat buvo aukojami vaikai, kurie ten gyvendavo ir rengdavosi būti dvasininkais. Ši kolegija ir jai paaukoti vaikai kaip tik ir sudarė katedrinių mokyklų užuomazgą, nes paaukotus vaikus bendruomenei reikėjo mokyti ir auklėti. Dvasininkų bendruomenės buvo ne prie visų katedrų. Todėl mokyklos prie katedrų buvo steigiamos net ir ten, kur dvasininkų kolegijos nebuvo. Mokyklos, susijusios su dvasininkų kolegija, buvo vadinamos kolegijų mokyklomis, o tos, kurios veikė tik prie katedros, buvo vadinamos tiesiog katedrų mokyklomis. Pagrindinis katedrų ir kolegijų mokyklų uždavinys buvo parengti dvasininkus. Kaip vienuolynų mokyklos stengėsi pagausinti kandidatų į vienuolynus, taip katedrų ir kolegijų mokyklos rūpinosi papildyti pasaulinių dvasininkų eiles. Dėl to jos pirmiausia buvo skiriamos dvasininkams. Tik vėliau pradėta į jas priiminėti ir tokių mokinių, kurie dvasininkais būti nesirengė. Miesto mokyklos. Naujo miestelėnų luomo įsigalėjimas davė pradžią vadinamosioms miestų mokykloms. Baigiantis viduramžiams, miestai labai susirūpino savų mokyklų steigimu. Pirma, miesto mokyklos buvo pasaulietiškesnės už vienuolynų ar katedrų mokyklas. Antra, miestų mokyklos buvo labiau praktinio pobūdžio. Vienuolynų ir katedrų mokyklose daug dėmesio kreipiama į teorinius mokslus, o miesto mokyklos formavosi praktine linkme. Iš pradžių jos dar buvo panašios į katedrų mokyklas. Bet vėliau teoriniai dalykai, ypač lotynų kalba, vis labiau atsidurdavo antroje vietoje, o pirmąją užimdavo gimtoji kalba, skaičiavimas ir praktiniai amatai. Miestelėnai buvo labiau linkę savo gyvenimą tvarkyti amatų ir prekybos kryptimi. Miestų mokyklos pasidalino į dvi dideles grupes: lotyniškąsias ir vokiškąsias. Lotyniškosios buvo tos, kurios lotynų kalbą laikė pagrindiniu dėstomuoju objektu. Vokiškosios mokyklos savo pagrindu laikė gimtosios kalbos, skaitymo, skaičiavimo ir rašymo mokymą. Lotynų kalba taip pat buvo mokoma, tik gal ne taip plačiai. Lotyniškos mokyklos buvo daugiau valstybinės, o vokiškos – daugiau privatinės. Lotyniškosios buvo aukštesnio lygio. Jose mokomieji dalykai duodavo mokiniui daugiau žinių negu tik elementarus kursas. O vokiškos buvo žemesnio lygio. Jos paprastai pasitenkindavo tik gimtosios kalbos, skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pradmenimis. Miestų mokyklose mokymas buvo mokamas. Tik neturtingieji buvo atleidžiamo nuo mokesčio. Sumokami už mokymą pinigai eidavo tiesiog mokytojui. Jis gaudavo atlyginimą už dalyvavimą bažnytinėse apeigose. Jis net pardavinėdavo mokiniams atostogas. Taip susidarydavo pakenčiamas pragyvenimo lygis, todėl šie mokytojai nebuvo skurdžiai ir visuomenėje turėjo didelę garbę. Buvo atskirų miestų mokyklų berniukams ir mergaitėms, bet buvo ir bendrų. Riterių mokyklos. Kryžiaus karai, nuolatiniai vaidai ir peštynės tarp feodalų ugdė naują visuomenės luomą riterius. Pasaulietinė feodalų jaunuomenė perėmė karinio-fizinio ir riteriško-dorovinio auklėjimo mokėjimus ir įgūdžius. Viduramžių riterių pragyvenimo šaltinis - valstiečių išnaudojimas bei svetimo turto grobimas. Jie su panieka žvelgė į bet kokį darbą, ignoravo ir žmonių protinę veiklą - rašto siekimas jiems buvo svetimas dalykas. Atmesdami ,,septynių laisvųjų menų" programą riteriai metė iššūkį ir kūrė savitą. Tokią programą sudarė „septynios riteriškos dorybės": jodinėjimas, plaukimas, gebėjimas naudotis ietimi, kalaviju bei skydu, fechtavimas, medžioklė, lošimas šachmatais, eilių kūrimas ir jų dainavimas pritariant muzikos instrumentu. Eiles kurti ir jas dainuoti riteriui buvo privalu, kad aukštuomenėje atrodytum garbingu ir patrauktum širdies damos dėmesį. Protui šioje ugdymo sistemoje vietos bemaž neliko - jį lavino tik lošimas šachmatais. XIV-XV a. turtingų riterių sūnums buvo pravartu mokėti ir prancūzų kalbą kaip dvaro, gerų jausmų ir meilės paslapčių kalbą. Iki 7 metų riterio sūnus buvo auklėjamas namie, prižiūrint motinai ir samdytai tarnaitei. Septintaisiais gyvenimo metais berniukas būdavo atiduodamas į siuzereno (turtingesnio riterio) pilį ir čia prie siuzereno žmonos iki 14 m. ėjo pažo pareigas. Siuzereno pily jis mankštino kūną, mokėsi tikybos ir gražaus apsiėjimo. Sulaukęs 14 metų, tapdavo siuzereno ginklanešiu, su ponu vykdavo į kovos lauką ir medžioklę, o laisvalaikiu damų akivaizdoje mokėsi draugiškumo, mandagumo, mėgino savo pasakojimus ir nuotykius sudėti eilėmis. 20 metų jaunuolį ypatingų apeigų būdu įvesdavo į riterio luomą. 2. Asmenybės auklėjimo problema M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos pedagogikoje. Pedagoginės M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos pažiūros formavosi Ciuriche, Fribūre, kur ji studijavo literatūrą, estetiką, sociologiją ir filosofiją. Ji propagavo visuomeninius ir moralinius idealus. Pečkauskaitė juos skleidė ne demaskuodama blogį, o propaguodama grožį, taurumą, dvasios tobulumą, paremtą krikščioniškąja tikyba. Ji domėjosi šveicarų pedagogo pacifisto F. Fiorsterio darbais, kuriuose religinis auklėjimas buvo pagrįstas naujomis psichologijos teorijomis. Už nuopelnus pedagogikai ir literatūrai Lietuvos universitetas M. Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai suteikė garbės daktaro titulą ir pakvietė skaityti specialų kursą apie Fiorsterį. Bet ji šiuo kvietimu nepasinaudojo. Visa savo pedagogine veikla ir pažiūromis M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana orientavosi į jos studijų ir jaunystės metais taip paplitusia vaiko prigimties teorija. Knygoje „Motina auklėtoja“ ji teigė: „Atėjęs į pasaulį kūdikis, nėra lyg tas baltas, grynas popieriaus lapas, į kurį gali rašyti ką tik nori, jam nei kiek nesipriešinant arba lyg tas šiltas vaško gniužulas iš kurio gali nulipinti, kas tik tau į galvą ateis“. Bet ji nenuneigė ir auklėjimo vaidmens: „Visiškai pakeisti vaiko kūną ir sielą joks auklėtojas nesugebės, bet pataisyti ir perdirbti gali“. Antra vertus, doros, kurios M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana laikė auklėjimo vainiku, ji neskyrė nuo religinio auklėjimo. Dar labiau iš kitų M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana išsiskiria auklėjamąja atmosfera. Rašytojos pedagoginėje sampratoje yra tikėjimas žmogaus privalomu ir galimu tobulėjimu. Tobulėjimu pagal krikščioniškojo gyvenimo idealus – Dievo ir artimo meilę, kurie šakojasi į asmens religingumą, patriotizmą, moralinį taurumą, demokratiškumą. Kelias į tas ugdomąsias vertybes eina per savas nuolatines pastangas, per atsisakymą, nusigalėjimą, pasiaukojimą vardan aukštesnių vertybių. Simboliškai tai išreiškė šūkiu: „į kalnus, į viršūnes!“ O veržimąsi į „kalnus“ ir gundymus pasilikti pakalnėse – alegoriniuose dramatiniuose Pančiuose. Asmens tobulėjimą lengvina ugdomoji aplinka. Pagrindinis jos faktorius – šeima, ypač motina. Šeimoje sudaromas asmens idealas ir pirmosios sąlygos tam idealui siekti. Tokia šeima yra Sename dvare, ir priešingai – Irkos tragedijoje kūdikį ištinka pirmi moraliniai smūgiai, kai šeima nėra jai jokia atrama. Asmuo, vykdydamas savyje numatytą idealą, veikia teigiamai ir savo aplinką M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana daugiau rodė asmens kilimą į kalnus, ne atvirkščiai. Dėl to jos pasakojimų saulėlydinė giedra ją artina labiau su Vaižganto dienovidiniu optimizmu, nei su kitų moterų rašytojų apniukusia atmosfera. 8. 1. Viduramžių ugdymo motyvai, ugdymo institucijos, ugdymo priemonės. 2. Teorinė ir praktinė J. Vabalo-Gudaičio pedagoginė veikla. Vienas žymiausių XX amžiaus pedagogų ir psichologų buvo Jonas Vabalas – Gudaitis. Jis gimė 1881 m. sausio 14 d. Tauragės rajone. Kai Jonui buvo 6 mirė jo motina ir tėvas vedė antra kartą. Pamotė išleido Joną į mokslus. Turėdamas 14 metų, jis baigė Palangos progimnaziją. Kai mirė tėvas, pamotė atsisakė padėti ir Jonas pats ryžosi tęsti mokslą. Privačiai mokydamas turtingųjų vaikus, 1902 m. jis baigė Šaulių gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto gamtos skyrių, kur studijavo fiziologiją. Po trijų studijų metų iš universiteto pasitraukė ir ėmė lankyti K. Ušinskio pedagoginius kursus, o juos baigęs (1907), pradėjo dirbti laborantu, vėliau asistentu žymaus rusų psichologo A. Nečiajevo eksperimentinės pedagoginės psichologijos laboratorijoje. Dirbdamas laborotorijoje jis tęsė fiziologijos studijas Peterburgo universitete, kuri baigė 1913 metais. Darbas Nečajevo laborotorijoje nulėmė mokslininko ateitį. Čia buvo ypač domimasi vaiko psichikos raida, jo auklėjimu ir mokymu. J. Vabalas – Gudaitis padėjo profesoriui atlikti pratybas su studentais, būsimais mokytojais. Studijuodamas ir dirbdamas gilinosi į mokinio dėmesio ypatumus, atliko laborotorinius tyrimus ir 1910 m. Pirmajame Rusijos eksperimentinės pedagogikos suvažiavime skaitė pranešimą „Naujas aparatas dėmesiui tirti”. Baigęs Peterburgo universitetą ir K. Ušinskio pedagoginius kursus kursus, įstojo į Maskvos žemės ūkio akademiją, kurią 1915 m. baigė. 1918 spalio mėn. grįžęs į Lietuvą, J. Vabalas – Gudaitis prisidėjo prie Tarybų valdžios pastangų atkurti Vilniaus universitetą. 1919 m. jam pavedama organizuoti Eksperimentinės pedagogikos institutą Jis parengė instituto statutą, organizavo pedagoginį muziejų, eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos laboratoriją bei mokyklą. Buržuazinei Lenkijai užgrobus Vilnių, išvyksta į Kauną, kur su kitais entuziastais imasi organizuoti Aukštuosius kursus. 1921 – 1922 m. buvo kursų vadovas. Organizuoja eksperimentinės psichologijos laboratoriją, kurią ypač išplečia nuo 1922 m., pradėjęs dirbti Lietuvos universitete pedagogikos katedros vedėju, iš pradžių docentu, nuo 1927 m. – profesoriumi. Dėstė pedagogiką ir psichologiją Kauno meno mokykloje. Čia susipažino su studente Birute Smilgaite ir 1922 m. ją vedė. 1923 m. universitetas komandiravo jį septyniems mėnesiams į Vokietiją susipažinti su pedagogikos ir psichologijos dėstymu. Grįžęs daug metų paskyrė eksperimentinei psichologijai ir pedagogikai, palinko į teorinę pedagogiką, lietuviškai parengė A. Binė ir T. Simono testus, remdamasis anglų psichologo S. Berto variantu. 1927 m. šie testai buvo išspausdinti žurnale ,,Švietimo darbas“. 1928 m. išleidžia programą instrukciją ,,Mokinių sielos svarbesniųjų psichinių funkcijų įvertinimas”. Joje autorius aiškina, kad kiekvienas mokytojas dirbdamas stebi savo mokinius, mato daug jų elgesio, mąstymo ir emocinio gyvenimo faktų, todėl reikia mokytojo stebėjimui duoti kryptį, palengvinti stebinius susisteminti ir apibendrinti. Psichinių funkcijų klasifikaciją J. Vabalas – Gudaitis tikslino per visą savo aktyvią mokslinę veiklą. Dirbdamas mokslinį tiriamąjį darbą universitete skaitė bendrosios pedagogikos, pedagogikos istorijos ir pedologijos (vaiko ir jaunuolio psichologijos) kursą, eksperimentinę psichologiją, pedagoginę psichodiagnostiką (šis kursas buvo vadinamas įvairiai), vadovavo proseminarams ir seminarams. Pagrindiniu metodu protiniams sugebėjimais pažinti laikė testus ir aiškino, kaip iš jais gautų duomenų rasti protinių sugebėjimų koeficientą (IQ). Jis rašė apie tautos kilmę ir kalbą. Nuo 1932 m. kuria sąveikos teoriją. Sąveika pagal jį yra konstrukcinė ir destrukcinė. Svarbiausias pedagoginės sąveikos narys – ugdytinis. Iš jo pedagogikos teorijos apibūdinimo ,,Pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką”, matyti, kad orientavosi į sociologinę pedagogiką, kurioje daugiausia dėmesio skiriama visos visuomenės interesams. Auklėjimo teorija grindžiama etika. Jis nurodo auklėjimo trūkumus, siūlo konkrečius būdus, kaip praktiškai taikyti psichologijos ir pedagogikos mokslo laimėjimus, konstrukcinės sąveikos principus ir ypatumus. J. Vabalas – Gudaitis įdomiai aiškino ir mokymą. Kritikuodamas tradicinį mokymo kaip žinių perdavimo aiškinimą, jis teigia, kad žinių ,,perduoti vaikui negalima”, kad mokymas yra ilgalaikis procesas, per kurį ,,vaiko” moksliškų žodžių turinys iš palengva priartėja prie mokytojo žodžių turinio. Rūpinosi lietuvių mokykla, jos turinio, mokymo ir mokymosi proceso tobulinimu. Vertingas palikimas yra jo straipsniai iš pedagogikos ir psichologijos istorijos, taip pat jo pedagogikos istorijos paskaitų ciklas. Nuo 1940 m. pradžios jis skiriamas Vilniaus universiteto pedagogikos katedros vedėju. Nuo 1948 m. TSKP narys. Kurį laiką ėjo Istorijos ir filologijos fakulteto dekano pareigas. 1947 m. Leningrade vykusioje konferencijoje skaitė pranešimą apie psichinių funkcijų klasifikavimą, 1951 m. išspausdino straipsnį ,,I. Pavlovas kaip fiziologas ir pedagogas”. 1953 m. jis išėjo į pensiją, 1955 m. lapkričio 14 d. Jonas Vabalas – Gudaitis mirė. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 9. 1. Žmogaus ugdymo samprata Renesanso pedagogikoje. Pedagogai ir humanistai apie ugdymą. (Erazmas Roterdamietis „Gražūs vaikų papročiai“ ir kt.). Viduramžių saulėlydyje Europoje vyko didelės permainos: augo amatai ir prekyba, kilo miestai, ėmė trupėti feodalinė santvarka, kūrėsi naujos, galingos valstybės. Visuomenė liovėsi aklai garbinti autoritetus, laisvėjanti mintis silpnino bažnyčios įtaką švietimui, imta vis labiau domėtis žemiškuoju gyvenimu ir jo teikiamomis gėrybėmis. XV a. Europiečiai plėtė Naujojo pasaulio ribas – didieji geografiniai atradimai kreipė žmonių žvilgsnį į tolimesnius kraštus, labiau žavėtasi antikos mokslu ir menais. Imta mokytis senųjų kalbų ir naudotis turtingu antikinio pasaulio palikimu. Šis laikotarpis į žmonijos istoriją įėjo kaip Atgimimo arba Renesanso epocha. Kritiška mintis laisvai skelbė naujas žmogaus pažiūras, gludino idealus, aštrino protą. Tai buvo naujas, pasaulietiškas minties raiškos būdas, kurį pavadino humanizmu. Humanizmo idėjos neaplenkė ir paties žmogaus ugdymo. Bažnytinėmis mokyklomis imta nepasitikėti. Naujas žmogaus ugdymas skatino lavinti kūno bei dvasios pajėgas: auklėjimo srity radosi žaidimas, gimnastika, kitokios pramogos. Atgimimo epochos mokykla iš tamsių, pripelijusių ir niūrių vienuolynų celių kėlėsi į gamtą, kur daugiau saulės, šviesos, žalumos ir garsų. Ši mokykla vis drąsiau deklaravo mintį, kad žmogų geriau ugdyti pavyzdžiu, jo gerbimu negu rykšte. Renesanso mokykla keitė ne tik mokymo turinį, bet ir metodiką. Prasiplėtęs mokymo turinys tapo pasaulietiškesnis, gyvenimo faktai, įvykiai ir reiškiniai bei jų analizė tapo artimesnė ir mokytojui, ir mokiniui. Naujas mokymo turinys vaikų buvo perimamas ne tylėjimu, bet samprotavimais, savo minties reiškimu, dialogo pagalba. Nauja ugdymo praktika veikė ir teoriją. Humanistai švietėjai ir pedagogai savo raštuose kėlė naujas ugdymo idėjas, jų mintys plito po visą Europą tiek mokant turtingųjų vaikus, tiek ir profesoriaujant to laikmečio universitetuose arba dirbant kitokius darbus. XVI a. humanizmo idėjos rado platų atgarsį visoje Vakarų ir Vidurio Europoje. Žinoma, šios idėjos pradžioje susilaukė ir priešininkų, bet humanistai nesėdėjo sudėję rankų - jie universitetuose vykdė žodinę kovą prieš jaunimo tamsinimą ir bukinimą. Pastangos vėjais nenuėjo: universitetai keitė studijų programas, ieškojo naujų mokymo būdų. Buvo ir tokių, kurie stengėsi nepasiduoti, bet laikui bėgant jie nunyko, nes jaunuomenė nenorėjo juose studijuoti.Bažnyčių ir miesto mokyklos naujajai minčiai priešinosi saikingiau, tačiau XVI a. jų vis daugėjo, keitėsi programos, pats mokymo būdas ir požiūris į ugdytinį. Naujos minties įsigalėjimą spartino spaudos ir popieriaus pramonė. Venecijos, Paryžiaus ir kitos spaustuvės kasmet išleisdavo nemaža knygų, per kurias jaunuomenė įsigydavo naujų žinių. Mokslas ir mokymas vadavosi iš neginčijamų autoritetų ir bažnyčios globos. Humanizmas vis dėlto neskelbė plačių demokratinių idėjų, be to, šios idėjos plaukė į rūmus didelių ponų, kurių rankose buvo valdžia, galia ir turtai. Paprastų žmonių jos beveik nepasiekė, tačiau humanizmas savo ideologija keitė Europos kultūrinį veidą: spauda ir pasaulietinė literatūra, mokyklų augimas kėlė ir naujus ugdymo uždavinius, kuriems neliko abejingi tų laikų mąstytojai. L. Bruno (1369–1444 m.) jau pirmųjų Renesanso idėjų gimimo metu kėlė aktualias ugdymo idėjas. Pedagoginiame darbe „Apie jaunuolių auklėjimą" jis pabrėžė ugdomąją reikšmę ne tik pačiam žmogui, bet ir šeimai bei valstybei, kurioje gyvena ugdytinis. Svarbiausiu ugdymo tikslu L. Bruno laikė žmogaus sielos ir kūno harmoniją, kėlė psichologinę žmogaus pažinimo idėją, kreipė dėmesį į vaiko gabumų bei atminties lavinimą, akcentavo proto ir doros svarbą bei davė patarimų apie auklėjimo metodų panaudojimą, į pirmą vietą kėlė ugdytojo pavyzdį. Mokykla, kurioje dirbo pedagogas, buvo išties naujoviška: sienos papuoštos paveikslais, mokant vaikus naudota daug vaizdinių priemonių, mokymas sietas su žaidimais ir pramogomis, mokyta septynių laisvųjų menų, bet didžiausias dėmesys skirtas literatūrai ir muzikai. Mokyklos gyvenimą tvarkė mokinių savivaldybė, vadovaujant mokytojui. Erazmas Roterdamietis (1467-1536 m.) davė nemaža patarimų, kaip tėvams ir mokytojams elgtis su vaikais, kad ugdytiniai neišaugtų šiurkščiais žmonėmis ir despotais. Knygoje „Gražūs vaikų papročiai“ randame pamokymų deramam vaikų elgesiui, jų būdui sušvelninti tiek berniukams, tiek ir mergaitėms. Autorius piktinosi tų laikų ugdymo turiniu ir metodais. Mokslo branduolį, pasak E. Roterdamiečio, turi sudaryti senovės graikų ir lotynų kalba bei literatūra, o jį papildyti turi gamtos ir visuomenės mokslai. 2. Švietimo ir pedagoginės minties raida tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918– 1940 m.).11.2. aptarta ped. Mintis. 10. 1. Renesanso pedagogų humanistų Vitorino Feltre „Džiaugsmo namai“, Francua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Tomo Moro „Utopija“ kūrinių turinys. Vitorinas da Feltre (1378 – 1446) – įžymus antikinės filosofijos žinovas humanistas. Jis suorganizavo mokyklą, kurią pavadino „Džiaugsmo namais“. M-kla buvo įkurta rūmuose, gamtos prieglobstyje. Visas pastatas buvo pertvarkytas m-klos reikalams. Joje buvo daug šviesos ir oro. Daug dėmesio skirta fiziniam mokinių lavinimui. Pagrindiniai mokymo dalykai buvo klasikinės kalbos ir klasikinė literatūra, matematika, astronomija. Be to, buvo daromos ekskursijos į gamtą, rūpintasi žaidimais, fizinių ir dvasinių žmogaus galių ugdymu. Francua Rablė (1494 - 1553) - prancūzų rašytojas humanistas. Romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“ I-oje dalyje „Gargantiua“ pasakojama, kaip karalius savo sūnui Gargantiua auklėti pakvietė mokslininkus scholastus, kurie versdavo jį viską iškalti mintinai. Tada jo tėvas, išvijęs mokytojus scholastus, pakvietė humanistą mokytoją, kuris viską pakeitė iš pagrindų. Gargantiua pradėjo daug laiko skirti fizinėms pratyboms, nuosekliai studijavo mokslus. Ėmė stebėti gamtą, vaikštinėdamas po laukus ir miškus, rinko augalus; astronomiją studijavo stebėdamas žvaigždes. Jis mokėsi pokalbių būdu, skaitydamas knygas, naudodamasis vaizdinėmis priemonėmis. Gargantiua mokėsi groti keliais muzikos instrumentais ir dainuoti. II-oje knygos dalyje „Pantagriuelis“ rašoma apie Gargantiua sūnaus Pantagriuelio gimimą, mokymosi metus, pažintį su apsukriuoju Panurgu ir kovą su milžinais. Rablė gynė mokymo vaizdumo, gyvenimiškumo idėją. Jis patarė mokymą sieti su gyvenimu. Mintį apie jaunosios kartos auklėjimą darbu pirmą kartą pareiškė anglų mąstytojas humanistas Tomas Moras (1478 - 1535). Jis iškėlė mintį, kad teorinį mokymą reikia jungti su darbu. Moras, kaip politikas, kruopščiai analizavo savo meto socialinius įvykius, ieškojo analogijų praeityje, gilinosi į Antikos autorių raštus. Idealioje valstybėje – Utopijoje – visi žmonės lygūs, nes ten nėra privatinės nuosavybės. Aukščiausia valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai renkami slaptu balsavimu. Visiems utopiečiams garantuota teisė į mokslą, poilsį, normuotą darbo dieną, medicinos pagalbą. Utopijos įstatymai įtvirtina sąžinės laisvę, pakantumą įvairiems idėjiniams įsitikinimams. Tie, kurie bando primesti savo idėjinius įsitikinimus kitiems jėga, ištremiami. Moras daug dėmesio teikė auklėjimui. Jis nurodė, kad „Utopijoje“ vienodas auklėjimas ir pradinis mokslas suteikiamas visiems vaikams. Mokoma gimtąja kalba skaitymo, rašymo, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos dialektikos, gamtos mokslų. Didelę reikšmę teikė fiziniam auklėjimui. Dėmesys skiriamas tam, kad jaunoji karta būtų parengta darbui. Moras nurodė, kad yra vienas darbas privalomas visiems: tai žemdirbystė, tačiau utopiečiai turi išmokti ir kito amato. Laisvalaikį utopiečiai praleidžia bibliotekose ir muziejuose, lavindamiesi savarankiškai. „Utopijos“ kasdienis gyvenimas labai griežtai sutvarkytas reglamentuojant miegui skirtų valandų skaičių (6 val. miegui, 8 – darbui, likusios - kultūrai), santuokos amžių (22 m merg., 26 m vaik.) ir tikslų šeimos narių arba miesto gyventojų skaičių. Vis dėl to ši utopija gerai funkcionuoja tik su sąlyga, kad pertekliniai gyventojai galės kolonizuoti aplinkines salas, o vergai atliks nešvarius ir sunkius darbus 2. S. Šalkauskio tautinio auklėjimo teorijos esmė. Problemos analizė pasirinktu aspektu. S. Šalkauskio tautinio auklėjimo teorijos esmė. Problemos analizė pasirinktu aspektu (tautinio auklėjimo sudėtingumas). Tautinis auklėjimas mūsų laikais darosi vis svarbesnis, dėl agresyvaus nacionalizmo grėsmės civilizuotam pasauliui. Tokiose aplinkybėse suprasti, kas yra tautinis auklėjimas labai sunku. Paprasti žmonės net nenujaučia kokia yra komplikuota tautinio auklėjimo problema. Tautinis auklėjimas apima daugelį sričių, nors jie ir ne visi turi vienodos įtakos naujų kartų ugdyme. Tautinio auklėjimo pagrindinis uždavinys yra tautos ugdymas, atitinkamu naujų kartų auklėjimu t.y. naujose kartose aukščiausiu laipsniu realizuojama: tinkamas nusiteikimas tautybės atžvilgiu, pasiruošimas visiems tautos uždaviniams spręsti ir vykdyti. Tautinis auklėjimas susideda iš patriotinio auklėjimo – naujų kartų nuteikimas tautybės atžvilgiu. Nacionalizmo auklėjimo – naujų kartų paruošimas tautos uždaviniams, kurių sprendimu tauta tampa nacija. Tautinis auklėjimas turi būti papildomas tarptautiniu auklėjimu. Tarptautinis auklėjimas ruošia naujas kartas harmoningam tautų sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimui visos žmonijos naudai (tarptautinis auklėjimas naudingas tarptautiniams bendradarbiavimui, jei jis neugdomas arba ugdomas netinkamai – tai bendradarbiavimas ir bendravimas tampa apsunkintas). Tautinis ir tarptautinis auklėjimas yra glaudžiai susiję. Tiek tautinis tiek tarptautinis auklėjimas remiasi į dorinį pagrindą. Todėl tautinis auklėjimas turi savo pagrindiniu uždaviniu nustatyti prideramą žmogaus santykiavimą su savo tauta, tuo tarpu tarptautinis auklėjimas nustato žmogaus santykiavimą su kitomis tautomis ir su visa žmonija. Tik tada žmogaus santykiavimas su savo ir kitomis tautomis įgauna tvirtą pagrindą, kai jis yra pagrįstas doriniais principais ir atremtas į išlavintą būdą. Tautiškumo išugdymas charakterizuoja savo tautą, palyginti su kitomis tautomis. Tautos negalima įsivaizduoti be tautinės individualybės, kuri išskiriamai charakterizuoja tautą. Tautinė individualybė apima: kalbą, etnines temperamento savybes, istorinį likimą, kultūrines tradicijas. Tautinis auklėjimas reikalingas, tam kad atskiras žmogus privalo įsišaknyti natūraliai duotam ir išsivysčiusiame savo tautos būde. Tautos kalba yra ryškiausias tautos dvasios kūrinys, kuris geriausiai charakterizuoja tautos individualybę. Kalbos pagalba žmogus reiškiasi tautiškai, pagal savo tautos individualizmą. Kalba mus jungia su mūsų tautos praeitimi ir ateitimi. Tautiniam auklėjimui svarbu savo tautos praeitis ir dabarties pažinimas. Kultūrinės tradicijos drauge su geografinėmis krašto ypatybėmis, etninėmis tautos savybėmis, istorijos vyksmo savotiškumu apsprendžia tautos kultūrinį tipą, kuris pagal savo prigimtį yra pašauktas realizuoti žmonijos gyvenime atitinkamą uždavinį, turintį visuomeninės reikšmės. Matyti, kokios didelės reikšmės turi tautos kultūrinės tradicijos tautinei individualybei ir kaip svarbu yra juos įgyvendinti naujose kartose. Tai padeda įgyvendinti tautos uždavinius. Viena iš tautinio auklėjimo dalių yra patriotizmas. Tai tautos meilė. Tačiau tautą galima mylėti tinkamai ir netinkamai, negerai mylėti už tai kad ji didelę, turtinga, reikia mylėti už tai kad ji sava (kaip kūdikiu motina). Kiekvienas turime stengtis, kad meilės objektas (tauta) būtų tobulas. Patriotizmas, perkaltas į moralinių dorybių laipsnį, yra tautos ramstis. 11. 1. J. A. Komenskio „Didžiosios didaktikos“ analizė: auklėjimo tikslas ir uždaviniai, visuotinio mokymo idėja, mokyklų sistema ir mokymo organizavimas. „Didžioji didaktika“. Po 1620 m. Komenskis pradėjo kurti nemirtngąją „Didžiąją didaktiką“. Didžiausias jo noras buvo padėti savo kenčiančiai tautai ginti ir ugdyti gimtąją kalbą, tad rašė čekiškai ir pirmąjį variantą pavadino „Čekų dausomis“. Jis buvo išspausdintas tik 1849 m. Prahoje. Šis darbas padėjo pamatus „Didžiajai didaktikai“. Toliau Komenskis tobulina šį darbą ir verčia ją į lotynų kalbą, siekdamas, kad tas veikalas taptų prieinamas visoms tautoms. Nors šį darbą galutinai užbaigia 1638 m. tačiau „Didžioji didaktika“ pasirodė tik 1657 m. Amsterdame. “Didžioji didaktika” – svarbiausias Komenskio kūrinys, dėstantis mokymo teorijos pagrindus. Joje: • giliai ir įtikinamai įrodomas visuotinio mokymo būtinumas kaip viena iš priemonių kelti liaudies gerovei, argumentuotai ginama moters teisė mokytis; • aprašoma vieninga mokyklų sistema, užtikrinanti platų bei įvairiapusį išsilavinimą, atskleidžiama mokymosi pradinėje gimtosios kalbos mokykloje reikšmė; • kritikuojamos klasikinių kalbų mokymo įsigalėjimas mokykloje bei jos scholastinis pobūdis ir reikalaujama realinio lavinimo; • teoriškai pagrindžiama klasinė pamokinė sistema, apribojanti mokymosi ir numatanti poilsio laiką; • atkreipiamas dėmesys į vaiko psichiką, jos vystymąsi, iš esmės teisingai nusakomas žinių įsisavinimo procesas; • įrodoma, jog mokant būtina ugdyti ne tik atmintį ir intelektą, bet ir moralines savybes bei valią; • reiškiamas naujas požiūris į mokyklos drausmę, reikalaujant, kad mokykla būtų ne mokinių engimo ir kankinimo, bet džiaugsmo vieta, o mokytojas, ne niūrus teisėjas ir budelis, bet geriausias, didžiai humaniškas vaikų draugas. Mokyklų sistema. Komenskio mokyklų skirstymas remiasi žmogaus fiziniu brendimu,kuris pasak jo, vyksta maždaug iki 24 metų. Tą laiką jis suskirsto į keturis lygius - tarpsnius po šešerius metus: vaikystę (nuo gimimo iki 6 metų), paauglystę (nuo 6 iki 12 metų) jaunystę (nuo 12 iki 18 metų) ir subrendimą (nuo 18 iki 24 metų). Kiekvienam tarpsniui numato skirtingą mokyklos tipą – motinos mokyklą, gimtosios kalbos mokyklą, lotyniškąją mokyklą, arba gimnaziją, ir akademiją, „Motinos mokykla turi būti kiekvienuose namuose; gimtosios kalbos mokykla - kiekvienoje bendruomenėje, kiekvienam miestely ir bažnytkaimy; gimnazija - kiekviename mieste; akademija - kiekvienoje valstybėje arba ir didesnėje provincijoje“. Komenskis reikalavo, kad visų tipų mokyklose būtų tas pats mokymo turinys, o skirtųsi tik mokymo būdas, vadinasi, pasisakė už koncentrinę mokymo sistemą. Komenskis vienas pirmųjų įvertino ikimokyklinio auklėjimo reikšmę. Primindamas, kad vaikystei būdingas intensyvus kūno augimas ir jutimo organų vystymasis, Komenskis reikalauja, kad motinos mokykloje vaikas labiau lavintų išorinius pojūčius. Sėkmingesniam protiniam vaikų vystymuisi turinčios padėti pasakos ir pasakojimai apie gyvulius. Ypač didelį dėmesį skyrė vaikų kalbos ugdymui; tvirtino, kad vaiko kalba nesivysto savaime, ir davė nemažai metodinių patarimų. Visais atvejais Komenskis pabrėžia tėvų požiūrio į vaikus ir santykių su jais reikšmę, moko tėvus protingai naudotis įvairiomis auklėjimo priemonėmis, taip pat ir bausmėmis. Antrajam amžiaus laikotarpiui - paauglystei - Komenskis numato gimtosios kalbos mokyklą, kurią dažnai dar vadina elementariąja. Tais laikais daugelio šalių pradinėse mokyklose mokslas trukdavo vos 2-3 metus ir apsiribodavo skaitymu, rašymu, paprasčiausiu skaičiavimu ir maldomis. Daugumoje tokių mokyklų buvo mokoma vaikams nesuprantama lotynų kalba. Taigi didžiulis Komenskio nuopelnas, jog jis iškėlė pradinės mokyklos reikšmę, praplėsdamas jos mokymo kursą ir pabrėždamas, kad tai - gimtosios kalbos mokykla. Be to, pradinės mokyklos dažniausiai būdavo prie bažnyčių, parapijinės, ir jas lankydavo tik nedaugelis iš liaudies kilusių vaikų. O Komenskis reikalavo, kad tokia mokykla būtų kiekvienoje gyvenvietėje ir kad joje mokytųsi visi vaikai. Nors mokymo programoje nemaža vietos skirta religiniams dalykams, iš esmės ji yra reali. Trečiajam amžiaus laikotarpiui, jaunystei, skirta lotyniškoji mokykla, arba gimnazija. Tai visuotinė mokykla, kurioje turį mokytis 12–18 metų jaunuoliai, nepriklausomai nuo jų turto arba luomo. Tokia mokykla turinti būti kiekviename mieste. Ją sudaro gamtos mokslai. Lotyniškojoje mokykloje Komenskis siūlė visų pirma dėstyti tuos dalykus, kurie buvo dėstomi visose tų laikų vidurinėse mokyklose, t. y. „septynis laisvuosius menus" (gramatiką, dialektiką, retoriką, aritmetiką, geometriją, muziką ir astronomiją). Prideda ir naujų: fiziką (taip tada buvo vadinami gamtos mokslai), geografiją, chronologiją, istoriją, moralę, teologiją. Jis nurodė ir kiekvieno šių mokslų turinį. Mokslų ėjimo tvarką Komenskis nustato tokią: pirmiausia siūlo supažindinti su gramatika, po to eiti prie realinių mokslų, t. y. fizikos, matematikos, ir tik vėliau mokyti dialektikos ir retorikos. Aukščiausiais mokymo etapas — akademija. Komenskio siūlymu, iš baigiančiųjų gimnaziją viešai turi būti atrenkami kandidatai į akademiją. Joje siūlė įsteigti tris tiems laikams įprastus fakultetus: teologijos, teisės ir medicinos. Būtina aukštojo išsilavinimo dalimi Komenskis laikė keliones, kurios to meto aukštosiose mokyklose buvo labai paplitusios. Jis teikė joms svarbią reikšmę kaip žinių ir akiračio plėtimo priemonei. 2. Mokykla ir pedagoginė mintis Lietuvoje 1918-1940 m. 1918-1940 metais pedagoginė mintis Lietuvoje plėtojosi sudėtingomis vidaus ir tarptautinėmis sąlygomis, buvo nevienalytė, suformuota daugybės veiksnių. Pirmiausia ji buvo natūralus tęsinys tos lietuviškos pedagoginės minties, kuri formavosi kartu su lietuvių mokykla XX a. pradžioje, kai buvo legalizuota lietuviška spauda. Pedagoginės minties įvairumą Lietuvos Respublikoje liudija to laikotarpio spauda. Švietimo ministerija leido žurnalą „Švietimo darbas“ (1919-1930); nuo 1931m. jis vadinosi „Švietimo ministerijos žinios“ ir ėjo iki 1940 m.; Katalikų mokytojų sąjunga leido “Lietuvos mokyklą” (1918-1940), tautininkų partijos įkurta Lietuvos mokytojų sąjunga – „Tautos mokyklą“ (1927-1940), Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga – „Mokyklą ir gyvenimą“ (1921-1941), nuo jos atskilusi kairesnės krypties grupuotė – „Mokyklą ir visuomenę“ (1933-1936). Šeimai ir darželiams buvo leidžiamas žurnalas „Motina ir vaikas“ (1929-1940). Išvardytieji žurnalai rodo tam tikrą ideologinį pasiskirstymą, tačiau juose dažniausiai atsispindėjo tos pačios pedagoginės kryptys, tik kartais kiek Lietuvos pedagoginės minties klasifikavimas – sudėtingas dalykas. Pagrindinės pedagoginės minties 1918-1940 metais kryptys pagal pedagogikos mokslininkę yra tokios: prigimties ir aplinkos poveikio kryptis; eksperimentinė pedagogika; naujojo auklėjimo kryptis; kultūros pedagogika; sociologinė-pedagoginė mintis. 12. 1. Džono Loko filosofinių ir pedagoginių pažiūrų ištakos. Pedagoginio veikalo „Mintys apie auklėjimą” (1693 m.) analizė. Vienas iš pirmųjų filosofijoje, sociologijoje ir pedagogikoje, didaktikoje naujai į žmogų, į jo prigimtį pažvelgė Džonas Lokas (1632-1704 m.). Savo pagrindiniame veikale „Žmogaus proto apybraiža“ (1690m.) jis akcentavo, jog, prieš pradedant ką nors tyrinėti, žmogus privalo visuotinai patikrinti savo protą, savo pažinimo pagrindus bei ribas. Vadinasi, ypač svarbu taikyti pažinimo metodą. Dž. Lokas pažinimo procese taikė indukcinį-empirinį metodą. Dž. Lokas teigė, jog iš prigimties visi žmonės yra lygūs.Gimdamas žmogus neatsineša jokių paveldėtų idėjų, gebėjimų, teisių. Kūdikis yra „švari lenta“. Ir kuo gyvenime tampa žmogus, priklauso nuo to, ką įrašo kiti žmonės, visuomenė, pagaliau ir ką pats žmogus įsirašo į savo sąmonę. Dž. Lokas,vadovaudamasis F. Bekono, J.A.Komenskio sensualistinio tikrovės pažinimo idėja, teigė, jog vaizdiniai, žinios žmogaus sąmonę pasiekia tik per pojūčius. Pripažindamas, kad formuojantis žmogui ugdymo procesas turi didžiulę reikšmę, Dž. Lokas ir patį ugdymo, mokymo procesą siekė padaryti tobulą, kad mokymo metu vaikuose būtų „įrašyta“ visa, kas tik galima ir reikalinga žmogaus gyvenime. Idealus jauno žmogaus, t.y. vaiko, ugdymas,Dž. Loko teigimu, teigiamas tik šeimoje, prižiūrint ir globojant tėvams bei guverneriams mokykloje, kur mokosi daug ir iš įvairių šeimų surinkti vaikai, negalima laiduoti tvarkos, drausminti tenka griežtomis bausmėmis. Kylančios naujos visuomenės-buržuazijos-žmogus yra laisvas, veiklus, ryžtingas, savarankiškas. Ir tokį žmogų Dž. Lokas įvardijo kaip „džentelmeną“. Neturtintų tėvų 3-14 m. vaikams Dž. Lokas siūle steigti mokyklas-internatus, kur juos mokytų valstybės samdomi mokytojai. Dž. Lokas, realiosios didaktikos pradininkas, siūle vaiką mokyti vien realių, praktiškų dalykų, reikalingų praktiniame gyvenime, daugiausia dėmesio skiriant ne gramatikai, kas buvo akcentuojama iki tol, o šnekamajai kalbai, literatūros skaitymui, matematikai ir kt. Taigi mokymo turinys buvo grynai pasaulietiškas, labai platus. Dž. Lokas, kaip naujos mokymo krypties pradininkas, teigė, jog, kitaip nei visų ankstesnių laikų mokyme, kai mokyklose buvo siekiama mokiniams teikti žinių, mokytojui reikia tik „atverti duris" į įvairius mokslus, t.y. suteikti šių mokslų pagrindus ir sužadinti mokinių susidomėjimą mokslais, o ne siekti žinių kiekybės. Tokiu būdu organizuoti mokymą yra įdomiau, galima naudoti daug žaidimų, ypač mokant jaunesniojo amžiaus vaikus. Taigi mokymo tikslas - ne formuoti daug žinantį mokslininką, bet išmokyti patį mokinį suvokti žinias, rasti jas, kad jis pats galėtų mokytis ir už mokyklos sienų, gyvenime. Svarbu, kad mokiniai perimtų ne tik dalykų turinį, bet ir išmoktų formuoluoti hipotezes, atrasti mokymosi būdus. Be to, būtina vaikus mokyti susivaldyti ir priversti save noriai imtis bet kokio, kad ir neįdomaus, ir sunkaus darbo, skatinti priimti griežtus sprendimus, tyrinėti. Dž. Lokas savo didaktines mintis išdėstė veikaluose „Mintys apie auklėjimą“(1693m.) bei „Žmogaus proto apybraiža“(1690m.). Taigi Dž. Lokas sukūrė naują kryptį mokymo teorijoje, ją pagrindė filosofiškai, bandė pagrįsti ir psichologiškai. Dž. Loko didaktinės pažiūros labai buvo susijusios su doroviniu auklėjimu. Ypač Dž. Lokas ir žmogaus dorovę, jo dvasingumą glaudžiai siejo su žmogaus išsimokslinimu, su tikrovės(gamtos ir visuomenės) pažinimu, su žmogaus proto išlavinimu. Tik pažindamas Dievą, gamtą ir žmonės, žmogus sugebės dorai ir teisingai elgtis (J.A.Komenskis). Dž. Lokas religinį jausmą, Dievo supratimą mažai siejo su protu bei dorovingumu. Jam dorovės pagrindą sudarė asmeninė laimė ir jos siekimas. Tačiau asmeninės laimės siekimas turi būti protingas. Taigi naujaisiais laikais akcentuojamas proto vaidmuo. Todėl mokymo procese ir iškilo uždavinys: lavinti žmogaus protą teikiant jam žinių, mokant protauti, skatinant smalsumą. 2. Lietuvos švietimo sistemos formavimasis 1918-1940 m. Reformos kryptys ir jos įtaka bendrojo lavinimo mokyklų plėtotei. 11.2. aptarta ped. mintis. 13. 1. Ž. Ž. Ruso natūralaus ugdymo teorija. Traktato „Emilis, arba apie auklėjimą“ (1672 m.) analizė. Vaiko amžiaus tarpsniai, auklėjimo ypatumai. Ž.Ž. Ruso daug rašė visuomeninio gyvenimo klausimais, juridiškai įteisindamas žmonių lygybės idėją ir ją propaguodamas. Ž. Ž. Ruso teigė, jog žmogaus proto lavinimą, jo rengimą gyvenimui lemia ne išoriniai veiksniai, bet vidinės paties žmogaus savybės ir paties žmogaus veikla - mokymasis. Jis teigė, kad vaiko mokymas, jo ugdymas turi būti organizuotas taip, kad vaikui nebūtų nurodinėjama, komanduojama, kad nebūtų varžoma jo prigimtinė teisė į laisvę, savanorišką apsisprendimą, kuris negali būti blogas, netikęs, nes vaiko prigimtis yra tobula, tik neatsiskleidusi. Prigimčiai atsiskleisti reikia laisvės. Taigi Ž.Ž. Ruso sukūrė naują kryptį didaktikoje – laisvojo (prigimtinio) ugdymo, mokymo, lavinimo teoriją, kuri turėjo daug pasekėjų visame pasaulyje. Remdamasis gamtiškumo principu, Ž.Ž. Ruso išskyrė ir gana savitus vaiko amžiaus tarpsnius bei ugdymo uždavinius kiekvienam amžiaus tarpsniui. Pvz., 0-2 metai –vaiko fizinio vystymosi tarpsnis. Šiuo laikotarpiu vaiką, kol jis pats bejėgis, reikia globoti fiziškai, t.y. maitinti, rengti ir pan. 2-12 metai-vaiko juslių lavinimo laikotarpis. Šio amžiaus vaikas dar nesugeba mąstyti, logiškai samprotauti. Tai – „proto miego“ periodas, todėl reikia padėti vaikui lavinti jo išorines jusles: klausą, regą, judesius ir kt. Mokytojo vaidmuo-apsaugoti vaiką nuo nelaimingų atsitikimų, sudaryti sąlygas ir galimybes vaikui susidurti su gamta, veikti joje pačiam, bet nieko nedrausti, nemoralizuoti. Ir tik sukakus 12-15 metų, t.y. trečiajame amžiaus tarpsnyje, tegalimas proto lavinimas, tai vaiko mokymosi periodas. Šio amžiaus vaikas geba logiškai mąstyti, gali suvokti ir abstrakčius dalykus, atsietus nuo konkrečių daiktų, skaitydamas knygas gali mokytis, plėsti savo akiratį bei lavinti protą. Be to, šio amžiaus vaikas subrendęs ir fiziškai, todėl jis jau gali dirbti ir fizinį darbą, mokytis amatų. Ketvirtasis amžiaus tarpsnis - 15-18 metų jaunuolio dorovinio auklėjimo periodas. Tai - „audrų ir aistrų“ laikotarpis. Šio amžiaus vaikas yra fiziškai ir protiškai subrendęs, galima jį vesti į visuomenę, ugdyti kaip pilietį. Proto lavinimas, kaip ir juslių tobulinimas, anot Ž.Ž. Ruso, turi vykti be prievartos, paties vaiko iniciatyva. Mokytojo vaidmuo - stebėti vaiką, padėti jam veikloje ir nukreipti jį mokytojui norima linkme. Tačiau taip nukreipti, kad šito vaikas nepajustų, kad nepastebėtų dirbtinai sudarytos situacijos, ir viskas vyktų natūraliai. Todėl mokymas, Ž.Ž. Ruso nuomone, turi vykti ne klasėje, mokantis iš vadovėlių pagal iš anksto sudarytus mokymo planus, programas, bet gamtoje, natūralių daiktų, reiškinių apsuptyje, vaikui stebint daiktus, reiškinius, veikiant su jais. Mokymo turinį, anot Ž.Ž. Ruso, sudaro gamtos mokslai: geografija, astronomija, biologija ir kt., kuriuos vaikas gali stebėti, veikti pats, natūraliai su jais bendraudamas. Vaikui, bendraujančiam, sąveikaujančiam su daiktais, savaime kyla poreikis suvokti šių daiktų esmę, reikšmę, tarpusavio ryšius, t.y. vaikas susiduria su atsietomis sąvokomis. Bet tai vyksta ne dirbtiniai, bet natūraliai. Kaip natūralaus mokymo pavyzdį Ž.Ž. Ruso pateikė vaiko supažindinimą su kompasu, su pasaulio krypčių sąvoka, kurią jis vartojo pagrindiniame savo pedagoginiame veikale „Emilis arba apie ugdymą“. Ž.Ž. Ruso didaktikos teorijoje buvo akcentuojamas ne tik protinis lavinimas, bet ir darbinis mokymas. Jo ugdymo tikslas - ugdyti laisvą, savarankišką žmogų, o laisvas žmogus yra tas, kuris pats dirba ir užsidirba sau pragyvenimui. Ž.Ž. Ruso teigė, jog mokyti reikia tik miesto, ypač aukštųjų visuomenės sluoksnių, vaikus. Valstiečių vaikai patys savaime mokosi, gyvendami šeimose, stebėdami tėvų darbą, su jais kartu dirbdami gamtos aplinkoje. Kas vertinga Ž.Ž. Ruso didaktikoje? Pirmiausia pripažįstamas kiekvieno vaiko prigimtinės galios; atsižvelgiama į amžiaus ir individualias vaiko savybes; palaikomas ir skatinamas vaiko savarankiškumas, jo iniciatyva; akcentuojama asmeninė laisvė, kaip būtina vaiko asmenybės vystymosi sąlyga; prievarta neprimetama vaikui svetimos nuomonės, kito žmogaus norų, reikalavimų. Visa, ko reikia žmogui, vaikas turi išsiugdyti pats, be prievartos. Mokytojas tėra tik pagalbininkas. 2. Švietimo užuomazgos Lietuvoje. Liaudies pedagogika. Dar XVII a. susiformavusios pasaulio pažinimo kryptys nacionalistinė ir seksualinė, kurios XVIII a. mėginamos jungti. Todėl keičiasi mokymo proceso suvokimas. Imama kritiškiau žiūrėti į mokymą. Reikalaujama kaupti patirtį, tiesiogiai stebėti ir ugdyti mąstymą. Plinta natūralistinė mintis – žmogus iš prigimties geras ir tik ugdomas pagal savo prigimtį jis gali būti laimingas. Auklėjant galima pašalinti beveik visas negeroves. Ugdant kiekvieną pilietį reikėjo vientisos švietimo sistemos. Bendra visų mokyklų sistemų projektų tendencija – suvalstybinti ir supasaulietinti mokyklų valdymą. Liaudies mokymas liko bažnyčios rankose. Mokslo demokratėjimas neįmanomas be pasaulinės kalbos. Todėl XVIII a. pereinama prie gimtosios kalbos visų laipsnių Europos mokyklose, o vėliau ir aukštosiose. 14. 1. J. H. Pestalocis – elementariojo švietimo teorijos kūrėjas. Veikalo „Lynhardas ir Gertrūda“ socialinės pedagogikos idėjos. J. H. Pestalocis, daug dėmesio skyrė vaiko prigimčiai, vertino įgimtas vaiko savybes, gebėjimų pradus. Tačiau šių pradų nepervertino. Ir vienu iš svarbiausių žmogaus tapsmo visaverčiu žmogumi faktoriumi laikė mokymą šeimoje ir mokykloje, kur svarbiausias vaidmuo teko motinai ir mokytojui. J.H.Pestalocis pasisakė už grupinį vaikų mokymą, lavinimą ir auklėjimą šeimoje nuo pat gimimo.Siekiant šio tikslo reikia rengti motinas. Pestalocis parašė vadovėlį motinai. Tačiau kad mokymas, motinos, mokytojo poveikis vaikui būtų veiksmingas, reikia tą vaiką gerai pažinti. Vaiko mokymą mokykloje Pestalocis laikė jo harmoningo vystymosi būtina sąlyga. Pestalocis labai vertino vaizdinių priemonių panaudojimą mokyme, ir ne vien tik natūralių , bet ir dirbtinių, paties mokytojo sukurtų. Pedagogas ypač vertino vaikų aktyvią veiklą, gamybinį darbą mokanti. Pestalocis pirmasis tai giliai ir plačiai pažvelgė į vaiko prigimties, aplinkos ir mokymo proceso derinį, atsižvelgdamas į vaiko psichikos ypatumus siekė rasti būdų, kaip pagerinti vaiko psichikos vystymąsi. Mokslininkas didaktiką kūrė remdamasis praktine savo paties ir bendradarbių veikla. Pestalocio didaktika – tai praktinio darbo, patirties rezultatas. Elementariojo švietimo teorija Pestalocis stengiasi itin pabrėžti bendruosius žmogaus psichikos vystymosi dėsnius, žmoguje slypinčių dorovinių, fizinių ir protinių jėgų aktyvumo skatinimą. Elementariojo lavinimo teorija ugdymo procesą turėjo lengvinti, padaryti jį prieinamą kiekvienai motinai. Mokymo tikslas – pažadinti vaiko įgimtą pažinimo jėgą aktyviai veiklai, puoselėti ištisą jo pažintinių gebėjimų kompleksą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama pastabumo lavinimui. Elementariojo švietimo teorija sprendžia tyros harmoningos asmenybės ugdymo problemas. Ypač ji reikšminga tobulinant pradinį švietimą. Pestalocis laikomas pradinės mokyklos didaktikos pagrindėju, vargšų auklėtoju ir globėju. Pestalocio pedagoginės idėjos yra jo studijų ir ilgų ieškojimų išvada. Pestalocis vadovavo garsioms visoje Europoje auklėjimo įstaigoms(vargšų įstaigoms, našlaičių prieglaudoms, mokykloms su internatu). Savo visuomenines – pedagogines pažiūras ir penkiasdešimt metų trukusią pedagoginę veiklą Pestalocis teoriškai apibendrino romane „Lynhardas ir Gertrūda“, „Laiškas draugui apie Stanco įstaigą“ ir kt. pedagoginiuose veikaluose. Romane „Lynhardas ir Gertrūda“ vaizdžiai aprašomas valstiečių skurdas, jo priežastys. Pagrindinis dėmesys skiriamas šeimai, ypač motinai ir mokyklai. Protingas auklėjimas šeimoje atskleidžiamas per pagrindinį romano personažą, mūrininko Lynhardo žmoną Gertrūdą, 7 vaikų motiną. Tai ideali motina auklėtoja, daug dėmesio skirianti šeimos stiprinimui,vaikų darbiniam auklėjimui, visapusiškam dvasiniam puoselėjimui. Gertrūdos vaikai kartu su tėvu sprendžia šeimos problemas, kartu dirba. Gertrūda dirbdama ne tik moko juos dirbti, bet ir pasakoja, visaip lavina. Knygoje aprašyta naujo tipo liaudies mokykla. Mokyklai vadovauja atsargos leitenantas, kuriam aktyviai padeda valstietės moterys. Tai darbo mokykla, kurioje mokoma ir auklėjama remiantis protingo šeimyninio auklėjimo ir glaudaus ryšio aplinka principu. Šis romanas sukėlė susidomėjimą visuose gyventojų sluoksniuose. Pestalocis buvo visuotinai pripažintas. 2. Pirmosios mokyklos ir jų plitimas Lietuvoje XIV-XVI a. Raštas ir pirmosios mokyklos Lietuvoje atsirado ir ėmė plisti Lietuvai priėmus krikštą, 1397 m. prie Vilniaus katedros buvo įkurta pirmoji Lietuvoje mokykla – Vilniaus katedros mokykla. Manoma, kad čia mokėsi kelios dešimtys vaikų. Mokymo turinys buvo religinio pobūdžio. Mokyklos tikslas – rengti raštingus bažnyčios patarnautojus, choristus, žemiausio rango dvasininkus, kurių Lietuvoje labai trūko. Mokykla ir mokymo turinys palaipsniui plėtėsi: didėjo mokslo metų skaičius, mokomųjų dalykų skaičius ir jų turinys. Buvo mokoma ne tik elementaraus raštingumo ir bažnytinių ritualinių apeigų, giesmių ir pan., bet ir retorikos, dialektikos, skaičiavimo, senovės literatūros ir kt. Prie parapijos bažnyčių buvo steigiamos parapijinės mokyklos, jų buvo Lietuvoje daugiausia. Viena pirmųjų įkurta 1409 m. Naujuosiuose Trakuose. Vaikai buvo mokomi lotynų kalba, nes nebuvo lietuviškų vadovėlių. Šias mokyklas privalėjo prižiūrėti ir išlaikyti klebonai, bet jos nebuvo stabiliais švietimo židiniais. Pristigus lėšų bakalaurui samdyti, jam mirus ar išvykus kitur ar sumažėjus mokinių, ilgesniam ar trumpesniam laikui nutrūkdavo ir mokyklos veikla. Šalia parapijinių mokyklų buvo steigiamos vienuolynų mokyklos. Vienuolių mokyklose mokėsi ne tik būsimieji vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Jos buvo aukštesnio lygio už parapijines, kai kuriuose buvo mokomi būsimieji universitetų studentai. 1513 m. Vilniuje buvo įsteigta miesto mokykla, kurios mokymo turinys buvo platesnis negu katedros mokykloje. Čia buvo mokoma vokiečių kalba, rašyti reikalų raštus, dėstyta Lietuvos, Magdeburgo, romėnų teisė, graikų kalba. Buvo ir kitokio tipo pradinių mokyklų: privačios (bajorų steigiamos), miestų savivaldybių išlaikomos, namų mokyklos, mokyklos prie cechų, kuriuose, be amato dar buvo mokoma rašto, kalbų. Šalia katalikiškų parapijinių mokyklų plintant reformacijai ėmė steigtis ir kitų tikybų (evangelikų, reformatų, stačiatikių) mokyklos, kurios ėmė konkuruoti su katalikiškomis mokyklomis. Tai rodo aukštesniųjų mokyklų steigimo ir jų veiklos istorija. Pirmoji aukštesnioji (vidurinė) mokykla, rengusi savo auklėtinius studijuoti universitetuose, buvo įkurta Vilniuje 1539 m. Jos steigėjas A. Kulvietis, kuris atstovavo reformatų bažnyčią. Jis gavo leidimą iš karalienės Bonos steigti kolegijos tipo mokyklą. Ši mokykla greitai tapo populiari, bet katalikų dvasininkų buvo skundžiama karaliui Žygimantui Senajam, kuris 1542 m. išleido dekretą, uždraudė šios mokyklos veiklą. Mokyklos vadovas, jos mokytojai ir rėmėjai buvo priversti persikelti į Karaliaučių, į Mažąją Lietuvą, kur buvo kuriama kolegija 1544 m. perorganizuota į universitetą. 1570 m. Vilniuje pradėjo veikti jėzuitų vadovaujama kolegija, kurios tikslus nusakė patys jėzuitai, kviesdami gyventojus leisti savo vaikus į šią mokyklą, nes mokslo žinios, suteikiamos kolegijoje, reikalingos ne tik žmogaus tikėjimui, naudai, bet ir valstybės gerovei. Mokslas kolegijoje buvo suskirstytas į 5 klases (pirmos trys – gramatikos, poetikos ir retorikos), baigusieji paskutinę – retorikos klasę ir norintys toliau studijuoti filosofiją turėjo vykti į užsienį. 1571 m. buvo įkurta filosofijos klasė, o 1574 m ir teologijos klasė. 1579 m. balandžio 1 d. karalius Steponas Batoras paskelbė privilegiją dėl universiteto Vilniuje steigimo. 1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius XVIII išleido bulę, kurioje skelbė, jog Vilniaus kolegija pakeliama iki universiteto lygmens. Taip Vilniuje buvo įkurtas universitetas, kuriam suteiktas dvigubas pavadinimas: akademija – universitetas. Kad įstoti į universitetą pirmiausiai reikėjo baigti penkių klasių kolegiją. Studijos universitete vykdavo pakopomis. Pirmoji studijų pakopa – Filosofijos fakultetas, kuriame mokslas trukdavo tris metus. Pirmaisiais metais būdavo studijuojama logika, antraisiais – fizika t. y gamtos filosofija ir galiausiai trečiaisiais – metafizika ir etika. Šis fakultetas turėjo dvi katedras: filosofijos ir matematikos. Baigusieji Filosofijos fakultetą ir įsigijusieji magistro laipsnį buvo raginami mokytis toliau Teologijos fakultete, kur dar reikėjo studijuoti ketverius metus. 15. 1. A. Maceinos ir S. Šalkauskio pedagoginės idėjos. Apie Šalkauskį dar yra 10.2. „Naujojo auklėjimo“, arba „naujosios mokyklos“, kryptis pasireiškė daugybe teorijų ir eksperimentų.. Į vaiką buvo žvelgiama kitaip negu tradicinėje mokykloje. Jis pradėtas laikyti auklėjimo ir mokymo objektu. Ši kryptis bandė pakeisti mokymo ir auklėjimo programą, organizuoti nenutrūkstamą mokymą, klasių sistemą pakeisti dirbtuvėmis, mokymą sieti su rankų darbu, organizuoti meninę veiklą. Buvo teigiama, kad tokiu būdu mokymas bus suderintas su vaikų interesais bei individualiomis galimybėmis. Savarankiškas mokinių darbas, jų saviaukla ir savivalda buvo skelbiami kaip pagrindiniai naujojo auklėjimo krypties principai. 1918-1940 m. Lietuvos pedagoginė mintis naujojo auklėjimo teorijoms skyrė tikrai daug dėmesio. Įvairi spauda rašė apie visas tos krypties sroves ir jų atstovus. Ypač daug dėmesio susilaukė darbo mokyklos principai. A.Maceina Lietuvos kultūros pedagogiką papildė tautinio auklėjimo teorija, kuriai skirtas didžiausias jo veikalas „Tautinis auklėjimas“, išleistas Fribūre parengtos disertacijos pagrindu. Šiame veikale išdėstytą sistemą sudaro trys dalys, atskleidžiančios tautinio, patriotinio ir nacionalinio auklėjimo sąvokas. Pirmasis turi ugdyti tautinę individualybę, antrasis lemia tautos narių tarpusavio santykius, o nacionalinis auklėjimas pakelia tautą į aukštesnį lygį ir laimi jai vietą žmonijos kultūroje. Suprasdamas sudėtingą tarptautinę situaciją ir artėjančią karo grėsmę, išeitį jis mato šiuo atveju ne religijoje, nes krikščionybės laukia sunkūs laikai ir išbandymai. Į autinį auklėjimą jis žvelgia kaip į išeitį iš susidariusios tautai ir žmogui padėties. „Tauta tampa nacija tik tada, kai genijai gema ir veikia kultūringoje aplinkoje“. Labiau detalizuodamas savo programą negu S.Šalkauskis, A.Maceina nurodė, kad tautos kultūra kyla tik tada, kai mokyklas lanko visas jaunimas ir kai lavinimas trunka tiek, kiek to reikia tautos kultūros pažangai. Pradžios mokyklos viena nuo kitos neturinčios būti toliau kaip du kilometrai. Bendrojo lavinimo laikas iki universiteto turi trukti ne mažiau kaip 12 metų. Toliau kultūrai kelti turi būti bibliotekų ir viešųjų skaityklų tinklas, suvažiavimai ir parodos. Skatindamas nepražudyti nė vieno tautos talento, sudaryti sąlygas išsiskleisti ir subręsti kiekvieno asmens gabumams, jis kartu pasisakė už individualų lavinimą, privatų mokymą laikė pranašesniu. Siūlydamas atrinkti pačius gabiausius, juos globoti, siųsti studijuoti į užsienį, motyvavo, kad ''tautai reikia savo mokslininkų, menininkų, visuomenininkų ir šventųjų''. Reikia pripažinti, kad A.Maceinos programa ugdyti visus tautos žmones, nepražudyti nė vieno talento - tikrai graži. Kaip ir S. Šalkauskis, A.Maceina itin akcentavo dorovinę asmenybės brandą ir, žinoma, siejo ją su tikėjimu. Turime pažymėti, kad A.Maceina sukūrė savitą asmenybės ugdymo programą, teigusią, kad visuomenės gyvenimą gali pakeisti dorovinis krikščioniškos asmenybės tobulinimas, kad būtent tokios orientacijos asmenybė gali nulemti krašto kultūrą ir jo likimą. Svarbiausios pedagoginės idėjos: • ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus; atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti; • ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti; • brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę; • ugdyti žmogų demokratijai; • ugdyti Lietuvos valstybės pilietį; 2. Lietuvių pedagoginės minties raida. Trumpa pilietiškumo ugdymo istorijos Lietuvoje apžvalga. Įvairiais Lietuvos valstybingumo laikotarpiais rūpintasi jaunosios kartos socialiniu, pilietiniu ugdymu. Jau XVIII amžiuje išryškėja tam tikras demokratinio ugdymo poreikis. Daugelio šio periodo švietėjų, mokslininkų, politikų idėjos, kaip demokratizuoti visuomenę ugdant būsimuosius valstybės piliečius, buvo pažangios. Pavyzdžiui, S.Konarskis siūlė ugdyti studentus taip, kad šie diskutuodami apie Seimo darbą, apie teismus, apie rinkimus, apie įvairias socialines problemas, gebėtų kritiškai vertinti to meto politinę sistemą. A. Skorulskis Vilniaus Jėzuitų Kilmingųjų Kolegijoje rengdavo įvairias diskusijas, pokalbius politinėmis, etinėmis temomis. Taip pat studentai turėjo dalyvauti įvairiuose politiniuose žaidimuose, kaip antai: vaidinti seimelius, inscenizuoti jų darbą. I.Masalskis daug prisidėjo diegiant įvairias ugdymo turinio disciplinas, kurios turėjo padėti ugdyti Respublikos piliečius. Be to, jis dėjo daug pastangų, kad netgi dvasinėse akademijose būtų ugdomi ne tik dvasininkai, bet ir aktyvūs piliečiai. K.Narbutas (1738–1807) kūrė tam tikras mokslinių pedagoginių stebėjimų prielaidas teigdamas, kad žmogų ugdo trys veiksniai: tėvai, mokytojai, visuomenė; siūlė atskirti socialinius mokslus nuo teologijos. 1773 m. įteigta Edukacinė komisija, savo darbą grindusi prancūzų švietėjų idėjomis, pradėjo rūpintis ugdymo turinio pertvarka. Įvedami nauji dalykai: prigimtinė teisė, moralė ir teisė bei kitos disciplinos. J. Stroinovskio prigimtinės teisės ir politinės ekonomijos vadovėliuose buvo formuluojama, kad įstatymo leidžiamoji valdžia priklauso ir tarnauja tautai, kad demokratiškiausia valdymo forma labiausia tinka ugdyti demokratiją, kad visi piliečiai gimsta laisvi ir lygūs. 1918 m., paskelbus nepriklausomą Respubliką, atsirado puikios galimybės kurti tautinę mokyklą. Iškilo vienas svarbiausių uždavinių: kurti filosofinius, pedagoginius naujosios kartos ugdymo pagrindus. Pilietinis arba visuomeninis ugdymas buvo suprantamas labai plačiai, apėmė politinį ir ekonominį švietimą, socialinį ugdymą, tautinį auklėjimą, globalinį ugdymą. Kiekvienos ugdymo dalies buvo atskiri tikslai ir uždaviniai, bet pagrindinis tikslas buvo išugdyti teisinę sąmonę ir solidarumo jausmą. Šeima, mokykla, įvairios organizacijos, vyriausybė, Bažnyčia buvo pagrindiniai veiksniai, padedantys siekti šių tikslų. Vidurinių mokyklų moksleiviai galėjo mokytis iš įvairių naujai parengtų vadovėlių, kuriuose buvo nagrinėjami piliečių teisių ir pareigų klausimai, valstybės valdymo ir gynimo problemos. Mokiniai buvo supažindinami su 1928 m. Konstitucija. Vadovėliuose spausdinamos įvairių įstatymų ištraukos. 16. 1. A. Dystervėgo pedagoginio veikalo „Vadovas vokiečių mokytojams lavintis“ (1835 m.) turinio analizė. Svarbią vietą savo pedagogikos sistemoje A. Dystervėgas skiria didaktikai. Jo didaktikos mokslą sudaro 33 mokymo dėsniai ir taisyklės, kuriuos jis išdėsto tokiais skirsniais: 1) mokymo taisyklės taikomos mokiniui, 2) mokymo taisyklės, liečiančios mokymo medžiagą, 3) mokymo taisyklės , atitinkančios aplinkos sąlygas, laiką, vietą, padėtį ir t.t., 4) mokymo taisyklės, liečiančios mokytojus. Mokymo proceso esmė ir jo uždaviniai. A.Dystervėgas sukuria lavinamojo mokymo didaktiką. Jos uždavinys – mokinio pažintinių sugebėjimų ugdymas. Tikrasis mokymas turi būti auklėjamojo pobūdžio. Jis ne tik ugdo protą, bet ir kuria tvirtus įsitikinimus, moralinius jausmus, stiprų charakterį.Gerai organizuotas mokymas padeda ugdyti sąmoningą vaiko požiūrį į darbą, elgesį. A.Dystervėgo nuopelnas, kad jis sekdamas J.H.Pestalociu pabrėžia loginio mąstymo vystymosi svarbą ir mokymo tikslu laiko aiškų žinių įsisąmoninimą. Didaktiniai principai. Prigimtį atitinkančio mokymo pagrindu A.Dystervėgas laiko vaizdumą. Nuo pavyzdžio jis siūlo eiti prie taisyklių, nuo daiktų ir jų vaizdinių prie žodžių. Tačiau jis neapsiriboja vien daiktiniu vaizdumu. Palyginti su Pestalociu, Dystervėgas gerokai išplėčia elementaraus mokymo sąvoką ir atsisako formalių pratimų. A.Dystervėgas netik išplėtojo teiginius apie vaizdumą, bet ir labai daug padarė, kad tai būtų pritaikyta mokyklų praktikoje. Dystervėgas mano, kad vaikui, kurio mąstymas yra konkretus, labiau suprantama tai kas sudėtinga. Todėl jis mokyme rekomenduoja eiti nuo konkretaus prie abstraktaus. Taip pat didelę reikšmę skiria medžiagos sąmoningam išmokimui. Mokymo turinys. Į pirmą vietą keliamas formalusis mokymo tikslas, norint maksimaliai lavinti mokinių dėmesį, mąstymą, atmintį tikslingiau yra nuodugniai išnagrinėti nedaug medžiagos, negu paviršutiniškai daug žinių. Antroje vietoje didelę reikšmę teikė pačios medžiagos įsiminimui. Dystervėgo nuomone visas mokymas apskritai ir kiekvienas dalykas atskirai turi padėti ugdyti mokinio pažintinius sugebėjimus. Mokydamiesi gimtosios kalbos mokiniai turi gerai išmokti sakytinę ir rašytinę kalbą., įsiminti gramatiką ir taip toliau. Mokymo metodai ir organizavimas.Lavinančiu mokymo metodu laikomas elementarusis metodas. Šis metodas eina vaizdumo keliu. Jis sutapatinamas su induktyviniu metodu. Vertindamas mokymo metodus Dystervėgas yra vienašališkas. Vienintelis lavinamasis mokymo būdas pradinėje mokykloj yra dėstymas dialogo, klausimų forma. Kaip ir Pestalocis, Dystervėgas didelę reikšmę teikia teisingam metodui, bet griežčiau pabrėžia mokytojo vaidmenį mokyme. Jis manė, kad tobulas metodas jau pats savaime gali užtikrinti mokymo sėkmę. Jis tikėjosi taip supaprastinti mokymo būdus. Reikalavimai mokytojui.Geras mokytojas pirmiausia turi tobulai mokėti savo dalyką, mylėti vaikus, mėgti patį mokymą ir dėstyti taip, kad sužadintų žinių troškimą. Didelė reikšmė teikiama mokytojo pavyzdžiui. Mokytojo elgesys yra pavyzdys mokiniams, jis turi pasižymėti tauriomis moralinėmis savybėmis, turėtų tam tikrą visuomeninį veidą, aktyviai dalyvautų bendrijos gyvenime ir taip toliau. Mokytojo parengimas. Būtina mokytojams suteikti plataus mąsto išsilavinimą, turi įvaldyti vieno ar kito dalyko dėstymo metodiką, lavinti darbo mokykloje įgūdžius. 2. XIX a. II pusės ir XX a. pradžios gimtosios kalbos padėtis Lietuvoje. Daraktorių mokykla. M.Valančius švietimo organizatorius. Slaptas mokymas Lietuvoje sparčiai plito po 1863 m sukilimo. Slaptąsias mokyklas skatino senųjų uždarymas, draudimas mokyti gimtąja kalba ir nacionalinis išvaduojamasis judėjimas. Namuose vaikus dažniausiai slaptai mokė dažniausiai motinos. Mokyklose valstiečiai samdydavo mokytoją, vadinamąjį daraktorių. Uždraudus lietuviams mokytojauti Lietuvoje, daraktorių rasti nebuvo sunku. XIX a. pab. į slaptą mokymą plačiai įsijungė nauja išaugusi švietėjų karta. Daraktoriavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas ir kt. Kartais daraktoriauti pradėdavo 8-10 m vaikai. Specialių patalpų slaptosios m-klos neturėjo. Vaikai rinkdavosi tai vieno, tai kito valstiečio pirkioje. Daraktorius dažniausiai gyveno ir maitinosi pas tą valstietį, kurio pirkioje įsikurdavo mokykla. Pažangesni asmenys, gyvenę ne vien iš daraktoriavimo, dažnai veltui mokė vaikus (ypač varguomenės). Slaptosios m-klos paprastai dirbdavo 3–8 mėn. per metus, pasibaigus laukų darbams. Mokinių šiose mokyklose retai kada būdavo daugiau kaip 20, nors dalis labiau patyrusių daraktorių kartais surinkdavo iki pusšimčio ir daugiau vaikų. Tokiais atvejais m-klos dirbo 2–3 pamainomis. Mokyta skaityti ir rašyti gimtąja k., kartais skaičiuoti, maldų, daugelyje mokyklų – dar ir rusų ir lenkų k. Kai kuriose vaikai įgydavo ir istorijos bei geografijos žinių. Mokymo turinys ir metodai priklausė nuo daraktoriaus pastangų ir pasirengimo. Kartais saugumo sumetimais slaptosios m-klos dirbdavo vėlai vakare, anksti rytą arba net naktį. Mokyklos buvo labai persekiojamos. Buvo keliamos bylos asmenims, kaltinamiems slaptųjų mokyklų steigimu, jų laikymu bei slaptu mokymu. Bausmės arba piniginės, arba areštas. Pastarasis taikomas tuomet, kai kaltinamasis neturėdavo kuo užsimokėti. Kai kada, susekus slaptąją mokyklą buvo kankinami ir vaikai. XIX a. antroje pusėje reikšminga Motiejaus Valančiaus (1801–1875) švietimo veikla. Jis išleido įvairias knygeles, skirtas liaudžiai šviesti, žinioms plėsti bei skaitymo įgūdžiams lavinti. M. Valančiui rūpėjo du pagrindiniai uždaviniai: mokyti liaudį rašto ir ugdyti jos krikščionišką moralę. Tuo tikslu prie bažnyčių jis steigė mokyklas, o po 1863 m sukilimo jas uždarius, propagavo slaptą mokymą ir rašė didaktinius veikalus vaikams ir suaugusiesiems. M. Valančiaus pedagoginės pažiūros ryškėja iš jo literatūros, skirtos jaunuomenei ir suaugusiesiems šviesti bei auklėti, carinės švietimo sistemos kritikos ir nurodymų, kaip organizuoti slaptą mokymą. Jis smerkė carinę mokyklą už tai, kad joje mokoma ne liaudies gimtąja kalba. M. Valančius siūlė neleisti vaikų į valdinę mokyklą. Ypač griežtai pasisakė prieš mergaičių mokymą joje. Pasmerkęs oficialiąją mokyklą, M. Valančius propagavo slaptą mokymą, nurodė būdą kaip tai daryti. M. Valančius optimistiškai žiūrėjo į liaudies švietimą, sakydamas, kad dažnai po sermėga slypi tikroji išmintis. Todėl ragino liaudį šviestis, kovojo prieš pasitaikančias ydas, ypač girtavimą ir prietarus, propagavo amatus, skatino darbštumą, supažindino su liaudies tradicijomis, krašto dabartimi ir praeitimi. Spręsdamas dorovinio auklėjimo klausimus, daug dėmesio skyrė vaikų ir suaugusiųjų santykiams, šeimyniniam auklėjimui. M. Valančiui rūpėjo mokymo procesą padaryti patrauklesnį ir lengvesnį. Todėl slaptojoje mokykloje siūlė abėcėliniu periodu įvesti kilnojamąjį raidyną, tinkamai derinti užsiėmimus, mokymą kaitalioti su žaidimais, žinias perteikti vaizdžiai, patraukliai. 17. 1. Vilniaus akademijos (universiteto) įsteigimas ir jo reikšmė Lietuvos švietimui. 1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M. K. Sarbievijus, žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius A.Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti. 1753 m. įkuriama Astronomijos observatorija, seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai - Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas "imperatoriškojo" titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas. Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919 - 1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, kuriame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. 1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus, bet jau 1940 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, jis buvo pertvarkytas pagal tarybinių universitetų pavyzdį. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją. Vilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Per daugiau nei 400 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimą, smukimą, atgijimą ir uždarymą. Universiteto istorija labai turtinga ir prieštaringa, neatsiejama nuo Lietuvos valstybės istorijos, atspindinti visus jos dramatiškus tarpsnius. 2. M. Mažvydo „Katekizmo“ (1547m.) analizė. Mažvydo gimimo data nėra žinoma, aišku tik, kad jis kilęs iš žemaitijos. Kaip ir jo pirmtakai pagal anuometinę madą Martynas Mažvydas sulotynino savo pavardę. Martynas Mažvydas (mirė 1563 05 21 Ragainėje) evangelikų liuteronų kunigas, parengęs pirmąją spausdintą lietuvišką knygą. Atvykęs į Karaliaučių jis mokėsi ir gyveno Prūsų kunigaikščio lėšomis, kaip jo studentas. Universitetą baigė bakalauro laipsniu 1548 04 05. Tai buvo pirmoji Karaliaučiaus universiteto laida; taigi, Martynas Mažvydas buvo pirmasis lietuvis baigęs tą universitetą. Martynas Mažvydas dėstė ir A. Kulviečio reformatų mokykloje. Ją uždarius net pateko į kalėjimą, kur jį pasodino kataliko vyskupo šalininkai. Baigęs un-tą, Martynas Mažvydas prašė paskirti kunigu į Ragainę. Dėl nežinomų priežasčių jo paskyrimas į Ragainę užtruko iki 1549. Čia Martynas Mažvydas vedė lietuviškai mokančią vokietę ir kunigavo Ragainėje iki mirties. 1547m. „Katekizmas“ yra pati pirmoji mums žinoma lietuvių raštijos knyga. Autorius nežinomas. Martyno Mažvydo autorystės įrodymą surado lenkų kalbininkas J.Safarewicz, aptikęs katekizmo lietuviškame įžanginiame eilėraštyje (3-19 eil.) akrostichą, pateikiantį Martyno Mažvydo vardą ir pavardę. Katekizmo pradžioje įdėtas lotyniškas ketureilis Ad Magnum Ducatum Lituaniae, skiriąs knygą Lietuvai, kuri vadinama garsia. Toliau eina nepasirašyta lotyniška prakalba Lietuvos kunigams, iš kurios matyti, kad Katekizmas buvo visų pirma skiriamas ne liaudžiai (iš jos mažai kas skaityti mokėjo), bet kunigams. Prakalboje apgailestaujama, kad Lietuvoje pagonybė dar anaip tol neišnykusi ir kad žmonės tebegarbina Perkūną, Laukosargą, žemėpatį. Pagonybė smerkiama ir eiliuotoje lietuviškoje paties Martyno Mažvydo prakalboje. Tai pirmasis lietuviškas eilėraštis, kurio pradiniai žodžiai ne kartą imami prasmingu motto visai lietuvių literatūrai: „Broliai, Seserys, imkit mane ir skaitykit!“ Po to eina pats Katekizmas ir 11 giesmių. Martyno Mažvydo Katekizmas buvo skiriamas ir mokyklai. Knygos pradžioje įdėtas lietuviškas elementorius su lietuviška abėcėle, vartotą lietuvių kalbos garsams reikšti. Pateiktuose metodiniuose nurodymuose autorius skatina sąmoningai mokyti katekizmo ir giesmių, pasisako prieš kalimo metodus, pataria vaikams stropiai mokytis. Martyno Mažvydo neįkainojamas darbas lietuvių tautai – pirmoji lietuviška knyga, šviesuomenės vadovėli, kurio tikslas – prusinti lietuvių liaudį. Martynas Mažvydas lietuvių šnekamąją kalbą pavertė rašytine, aukštesnės pakopos literatūrine kalba. „Katekizmas“ skatina mūsų kalbą išsaugoti modernioje Europoje, kurioje dėl sparčiai besiplėtojančių ir tobulėjančių bendravimo priemonių prognozuojamas daugelio tautinių kalbų išnykimas. 18. 1. Lietuvos Respublikos strateginiai ir teisiniai švietimo dokumentai. Pastaruoju metu Lietuvos švietimo dokumentų sistemą sudaro dvi posistemės: 1) strateginiai dokumentai; 2) teisiniai dokumentai. Į kiekvieną grupę (1-2) taip pat įeina atskirų rūšių dokumentai. Kartu paėmus, visi jie sudaro bendrą Lietuvos Respublikos švietimo strateginių ir teisinių dokumentų sistemą. Strateginiai dokumentai yra: koncepcijos, strategijos, gairės, programos, projektai, planai; Teisiniai dokumentai: švietimo įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, kiti teisiniai ir norminiai dokumentai. 2. Lietuvos ir Lenkijos Edukacinės komisijos švietimo reforma. Edukacinė komisija — valstybinė švietimo reikalų komisija buvo įsteigta 1773 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Uždarius jėzuitų ordiną, Edukacinė komisija vadovavo šalies švietimui. Ji, remdamasi šviečiamosiomis idėjomis, padarė svarbių reformų, supasaulietino ir priartino mokyklas prie gyvenimo. Instrukcijose buvo raginama supažindinti vaikus su žeme, kuri juos maitina ir nešioja, su namais, kuriuose jie gyvena, su duona, kuria jie valgo. Į mokyklų programas buvo įtraukta botanika, fizika, geometrija, algebra — dalykai, kurie anksčiau visai nebuvo dėstomi. Vietoj lotynų kalbos buvo įvesta dėstomoji lenkų kalba, o į nacionalines lietuvių reikmes nebuvo atsižvelgta. 1775 m. Vilniuje buvo įkurta mokytojų seminarija, kuri rengė parapinių mokyklų mokytojus. Buvusi jėzuitų Vilniaus akademija 1781 m. perorganizuota į Lietuvos vyriausiąją mokyklą ir supasaulietinta. Vietoj jėzuitų akademijos fakultetų Vyriausiojoje mokykloje veikė dvi kolegijos — fizinių ir moralinių mokslų. Pirmojoje buvo dėstomi gamtos ir tikslieji mokslai: botanika, medicina, fizika. Iš humanitarinių disciplinų jaunimui įtakingiausia buvo sociologija, visuotinė istorija. Sociologiją dėstė fiziokratų idėjų šalininkas J. Stroinovskis. Istorikas T. Husaževskis, dėstydamas visuotinę istoriją, kovojo su tamsumu ir prietarais, mokė jaunimą niekur nesekti kitais, o patiems ieškoti, gilintis ir galvoti. XIX a. pr. kurį laiką Lietuvoje išliko apskritai Edukacinės komisijos įvesta mokyklų struktūra. Bet buvo ir pakitimų. Pagal 1803 m. Rusijos švietimo nuostatus buvo šių tipų mokyklos: parapinė, apskrities, gimnazija ir universitetas. Universitetui dabar buvo pavesta tvarkyti ir švietimo reikalus. Parapinė mokykla buvo skirta liaudžiai. Bajorija teigė, kad valstiečiai turi tenkintis elementariomis žiniomis. Net liaudžiai skirtose knygose buvo rašoma, „jog prasčiokėliams nereiktų geisti išsimokslinti didesnio mokslo; ir vyresnybei nereiktų leisti dėl jų mokytis, nes per didelį mokslą apleistų gaspadorystę". Labiausiai paplitusios buvo vienaklasės parapinės pradžios mokyklos, kuriose mokslas trukdavo 2—3 metus. Čia buvo mokoma pačių elementariausių dalykų: skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žodžiu, tiek, kad baudžiauninkas galėtų našiai dirbti ūkyje. Retesnės buvo dviklasės parapinės mokyklos, kuriose programa buvo išeinama per 4 – 5 metus. Jose, be elementarių dalykų, buvo mokoma lotynų, užsienio kalbų, geografijos. Parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai ir lenkiškai. Bet kai kur ir parapinėje mokykloje nebuvo paisoma lietuvių tautinių interesų — buvo mokoma vien lenkiškai. Pradinių mokyklų daugiausia buvo Žemaitijoje. Veikė neoficialios kaimo mokyklėlės — bakalorijos. Patys valstiečiai samdė mokytojus, vadinamus bakaloriais (vėliau jie buvo vadinami daraktoriais), kurie mokė vaikus rašto vienoje iš erdvesnių kaimo trobų arba ėjo per trobas. Tų mokyklėlių programa buvo menkutė. Bet jose dažniausiai buvo mokoma lietuviškai. Vidurinis mokslas buvo einamas apskrities mokyklose ir gimnazijose šešerius metus. Tik apskrities mokyklose nebuvo mokoma graikų kalbos. Mergaitės mokėsi dažniausiai privačiuose pensionuose. Jų buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vidurinė mokykla buvo skirta bajorijai, atitiko pasikeitusias gyvenimo aplinkybes: aukštuomenės nariai čia gaudavo būtiniausią humanitarinį išsilavinimą ir pasirengdavo praktinei veiklai, be kurios smulkusis ar net vidutinis bajoras negalėjo išsiversti. Literatūra buvo dėstoma pagal klasicizmo principus. Vidurinėje mokykloje dėstomoji kalba buvo lenkų. Mokiniams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Vidurinį mokslą baigti valstiečių vaikams buvo sunku: jie neturėjo lėšų, trukdė kalbos barjeras. Be to, mokyklą jie turėjo lankyti slapčiomis, svetimomis pavardėmis. Tokius mokinius dvarininkai dažnai atiduodavo į rekrūtus ir gaudydavo. Dar sunkiau valstiečių vaikams buvo išeiti aukštąjį mokslą. Nuo 1813 m. Vilniaus universiteto vadovybei buvo įsakyta reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų. Bet, nepaisydama visų trukdymų, liaudis veržėsi į mokslą. Su gyvenimu labiau siejama vidurinė mokykla suvaidino svarbų vaidmenį. Joje studijoms pasiruošė nemažai smulkiosios bajorijos ir valstiečių vaikų. 19. 1. K. Ušinskio pedagoginės idėjos. K. Ušinskis dar jaunystėje pagarsėjo savo filosofiniais ir ypač pedagoginiais darbais. Jo pedagoginė veikla glaudžiai susijusi su XIX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio socialiniais – ekonominiais pertvarkymais bei visuomeniniu – pedagoginiu judėjimu Rusijoje. Jis visą savo energiją skyrė pedagoginiam darbui, dirbo jį praktiškai ir svarbiausia – sukūrė Rusijoje originalią mokslinę pedagoginę sistemą, nepraradusią savo reikšmės ir šiandien. K. Ušinskis pirmasis pedagogas profesionalas Rusijoje. Svarbiausias K. Ušinskio nuopelnas tas, kad jau daugiau kaip prieš šimtą metų jis svarbiausius pedagoginius klausimus aiškino kompleksiškai siedamas sociologiją, antropologiją su pedagogika ir ypatingą dėmesį skyrė psichologijai. K. Ušinskio pedagoginės teorijos pagrindą sudaro liaudiškumo principas. Šio principo vienas svarbiausių reikalavimų tas, kad auklėjimas turi būti liaudiškas, o tai reiškia, jog būtinas platus mokyklų tinklas, siekiant įgyvendinti visos augančios kartos privalomą mokymą, kad auklėjimas mokyklose turi atitikti liaudies interesus ir poreikius. Kartu K. Ušinskis reikalauja, kad liaudies mokyklą tvarkytų pati liaudis, kad liaudies švietimas būtų išlaisvintas nuo sunkios, jai vystytis trukdančios vyriausybės globos, net pasisako prieš dvasininkų darbą mokyklose. Kalbėdamas apie mokymo turinio tautiškumą, K. Ušinskis nurodė, kad mokykloje centrinis dalykas turi būti gimtoji kalba ir gimtojo krašto geografija bei istorija. Ypač daug dėmesio K. Ušinskis skyrė gimtajai kalbai. Gimtos kalbos vaidmuo pradiniame mokyme buvo keliamas ir anksčiau, bet vargu ar anksčiau taip nuodugniai išaiškino jos pedagoginę reikšmę Gimtosios kalbos mokymą K. Ušinskis glaudžiai siejo su mąstymo lavinimu ir mokinių supažindinimu su aplinka bei elementarių gamtos, geografijos ir visuomenės-istorijos žinių suteikimu. Gražiausiu gimtosios kalbos pavyzdžiu K. Ušinskis laikė tautosaką: patarles, priežodžius, mįsles, pasakas. K. Ušinskio dėmesys gimtosios kalbos mokymo klausimams, pasireiškęs puikių vadovėlių parengimu ir originaliu gimtosios kalbos metodikos klausimų sprendimu. Dar vienas, nemažiau svarbus liaudiškumo bruožas ir reikalavimas – tai realinis lavinimas. Didysis rusų pedagogas griežtai pasisakė prieš formaliojo tiek prieš materialinio lavinimo teorijas, laikydamas jas vienašališkomis. Jis vienodai svarbiu dalyku laikė ir gyvenime reikalingas žinias, ir jų pagrindu intelekto ir gabumų ugdymą. K Ušinskis vienas pirmųjų pareiškė, jog lavinimo sistema, pagrįsta klasikinių kalbų mokymu, paseno ir turi užleisti vietą realioms žinioms, ypatingą dėmesį skyrė gamtos mokslams. K. Ušinskio pedagoginės teorijos liaudiškumo principo sudedamosiomis dalimis laikoma ir tai, kad reikalavo mokyti ir auklėti moteris. Svarbus jo reikalavimas ugdyti tokį žmogų, kuriam darbas būtų reikšmingas poreikis, nes darbas padeda žmogui išlikti tikru žmogumi, be darbo gyvenimas praranda bet kokią vertę. Darbas yra būtinai reikalingas ne tik žmogaus vystymuisi, bet ir tam, kad žmogus galėtų išsaugoti jau pasiektą vertingumo laipsnį. Tačiau K. Ušinskis nurodė, kad žmogų taurina tik laisvas darbas, kai žmogus pats jo imasi, supranta jo būtinumą, kai jis yra rimtas, todėl darbo negalima maišyti su žaidimu, darbas yra neatsiejamas nuo žmogaus laimės ir dvasinio tobulėjimo. Didelis vaidmuo K. Ušinskio didaktikoje skiriamas vaizdumui. Vaizdus mokymas yra toks, kuris grindžiamas ne abstrakčiais vaizdiniais ir žodžiais, o konkrečiais, paties vaiko suvokiamais vaizdais. Norėdamas ugdyti vaiko atmintį, protą, kalbą, mokytojas turi mokyti jį stebėti. Vaikų prigimtis reikalauja vaizdumo, ir vaizdus mokymas turi eiti pirma protinių pratimų, todėl K. Ušinskis reikalavo, kad pirmosios vaiko dienos mokykloje būtų tarsi įvadas į tolesnį darbą. Pagrindinės vaizdumo priemonės – natūralūs daiktai, aplinka, taip pat modeliai, piešiniai ir pan., atspindintys aplinkos daiktus ir reiškinius. K.Ušinskis pasmerkė dogmatinį, scholastinį kartojimą, muštrą ir kalimą, slopinantį mokinių mąstymą, savarankiškumą ir iniciatyvą. Svarbiausia kartojimo paskirtis – neleisti užmiršti. Įžymus pedagogas skyrė 2 kartojimo rūšis: pasyvų ir aktyvų:” Pasyvus kartojimas yra toks, kai mokinys iš naujo suvokia tai, ką jau anksčiau suvokė, mato tai, ką jau matė, girdi tai, ką jau girdėjo
Šį darbą sudaro 17007 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Pedagogikos konspektas
- 9 psl., (17007 ž.)
- Word failas 334 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
