Troškimas pažinti pasaulį ir save lietuvių literatūroje

Troškimas pažinti pasaulį ir save lietuvių literatūroje (V. Mykolaitis-Putinas, V. Mačernis) Antikos epochos romėnų filosofas stoikas Seneka yra sakęs: „Sielą tobulina tik vienas dalykas – pastovus gėrio ir blogio pažinimas.“ Būtent pažindami pasaulį ir save, atpažįstame gėrį ir blogį. Savęs ir pasaulio pažinimas yra neatsiejama tema tiek žmogaus gyvenime, tiek literatūroje. Nuo pat Renesanso epochos žmonės domėjosi mokslu, menu, kreipė dėmesį į žmogaus asmenybę. Apšvietos žmogus irgi tikėjo savęs ir pasaulio tobulinimo idėja. Savęs pažinimo tema buvo aktuali ir XX a. rašytojams, tarp jų Vincui Mykolaičiui-Putinui, kuris apie vidinius išgyvenimus rašė romane ,,Altorių šešėly“. O egzistencijos filosofija bei savęs ieškojimo klausimų iškėlimais ypač pasižymėjo katastrofų literatūros laikotarpio autoriai, kurie XX a. vidurio kūryboje ieškojo būdų, kaip paliudyti ir suprasti tai, kam buvo labai sunku rasti žodžių. Vienas iš šių autorių buvo poetas Vytautas Mačernis, kurio sonetuose yra klausiama apie žmogaus gyvenimo prasmę ir jo vietą pasaulyje. Pirmajame lietuvių literatūroje psichologiniame Vinco Mykolaičio-Putino romane ,,Altorių šešėly“ yra atskleidžiamas žmogaus sielos brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris buvo artimas Mykolaičio-Putino lyriniam subjektui – ieškantis savęs, intravertiškas, santūrus negalintis apsispręsti tarp poeto ir kunigystės kelio. Vincas Mykolaitis-Putinas visą gyvenimą buvo uždaras, mėgo būti vienas, savo dienoraštyje rašė: ,,Dažnai pagalvoju, koks aš vienišas žmogus. <...> Gamtoj man niekad nebuvo nuobodu, o su žmonėmis labai dažnai.“ Pasirinkęs vienatvę, ieškodamas savęs ir mąstydamas apie būties klausimus, jo pagrindinėmis kūrinių tematikomis tapo savęs tapatumo paieškos bei žmogaus pašaukimas. ,,Altorių šešėlio“ pirmojoje dalyje ,,Bandymų dienos“ vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje išgyvenimai ir apmąstymai. Seminarijoje Vasaris pirmą kartą pajaučia, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, jis suvokia, jog jo sakomos išpažintys nepadeda tobulėti, o dėstomas teologijos mokslas kalba apie pasaulio nuodėmes, jo mintyse atsiranda chaosas ir siela pradeda spręsti pagrindinį Vasario konfliktą, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Per savo pirmuosius metus Liudas Vasaris išgyvena daug egzistencinių dalykų – kūryba, bundanti meilė, nepasitenkinimas seminarija, atšalę santykiai su tėvais – Vasaris pradeda jaustis lyg skęstų į ,,nevilties bedugnę“. Kovodamas dėl kunigo pašaukimui reikalingo gyvo tikėjimo, įsitraukia į tautinę kultūrinę veiklą tikėdamasis suderinti kunigo ir poeto pašaukimą dirbti visuomenei, kaip dirbo jo autoritetas Maironis, o nuslopinant savo bundančius jausmus Liucei, Liudui Vasariui vėl pavyksta gyvenimo prasmės ieškoti kunigystėje. Antrojoje dalyje ,,Eina gyvenimas“ vaizduojamas Liudo Vasario bandymas pritapti naujoje vietoje, Kalnynų parapijoje, bei dar labiau suprasti save. Nuoširdžiai atliekant savo kunigo pareigas, jam nepavyksta užslopinti savo pasipiktinimo ir nusivylimo dvasiškių gyvenimo būdu, dėl to Vasaris dar labiau užsisklendžia savyje ir susikuria savo kūrybos pasaulį, kuris skiria jį nuo visų aplinkinių. Norėdamas pabūti su savimi, jis išeina į jam labai gyvenime svarbią vietą – gamtą, kurioje susipažįsta su baroniene Rainakiene ir kuri praplečia Liudo Vasario kultūrinį akiratį, sužadina ambicijas bei, svarbiausia, paskatina būti savimi bei pažinti pasaulį: ,,Jeigu nori būti rašytojas – pažink ir studijuok gyvenimą.“ Bendraudamas su baroniene, Liudas Vasaris pagaliau pradeda pajusti savo vertę, atranda dvasinių vertybių pasaulį bei atviriau svarsto apie kunigo ir poeto problemą. Trečiojoje dalyje ,,Išsivadavimas“ parodo supasaulėjusį, išsimokslinusį, subrendusį kaip menininką Liudą Vasarį, kuris yra pasiryžęs nutraukti kunigystę. Vasaris žinojo, kad kunigystė gali jį pražudyti ir kad gresia jo asmeninė dvasinė katastrofa. Susipažinęs su Aukse, ji tampa Liudo vedle į išsivadavimą ir jis vėl išgirsta raginimą kovoti su savo asmenybės dvilypumu bei apsispręsti savo gyvenimo kelyje. Grįžęs į gimtinę Vasaris vis tiek jaučiasi atitvertas nuo savo tikro noro – kūrybos, tačiau, kaip ir visame romane, jam svarbiausias išliko jo dvasinis gyvenimas. ,,Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos“ – taip kūrinio pabaigoje Liudas Vasaris suvokia save kaip poetą ir suranda savo būties prasmę. Šiame romane pirmą kartą lietuvių literatūroje visas dėmesys yra sukoncentruotas į vienintelį veikėją, jo jausmus, būseną, tobulėjimą, asmeninę problematiką. Liudo Vasario išgyvenimai yra matomi ne savo paties akimis, o iš šalies, pasakotojas visada aiškiai žino, ką nori pasakyti apie Vasarį, jo išgyvenimus ir apmąstymus. Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, galima manyti, jog šiuo kūriniu jis bando parodyti savo dvasinės brandos kelią bei meninį Putino lyrikos aiškinimą, nes romanas gali būti sietinas su jo poezija. Egzistencialisto poeto Vytauto Mačernio „Metų sonetuose“ eilėraščio žmogus kelia gyvenimo prasmės, laimės, mirties klausimus ir ieško atsakymų, mąsto apie žmogaus vietą pasaulyje, nebijo vienatvės. Būdamas tik aštuoniolikos V. Mačernis „Ateities“ žurnalo straipsnyje skatino bendraamžius atrasti savo gyvenimo kelią, susivokti kas tu esi šiame pasaulyje, vėliau, apie Mačernio tokį ankstyvą išmintingumą, jo draugai sakydavo, kad jis „Iš karto subrendo. Peršoko jaunystės laiką.“ Pats Mačernis save vadindavo svajotoju, jis būdavo visąlaik į kažką įsigilinęs, rimtas, susikaupęs. Jo motina prisimena, kad vidurnaktį, kai visa šeima jau miegodavo, ji atidarydavo Mačernio kambario duris ir matydavo, kaip jis vis rašo ir rašo, dažnai būdavo vienas su savo mintimis, tad nekeista, kad V. Mačernio pagrindinė kūrinių tematika yra gyvenimo prasmės ieškojimas, pažinimo siekis, egzistencinė vienatvė. „Metų sonetuose“ išryškėja egzistencijos, gyvenimo prasmės paieškų filosofija, kurioje poetas nuolat atsigręžia į save bei pats sau aiškina pasaulio supratimą. Žiemos 29-ąjame sonete, iš žodžių „Aš jau pats, aš pats“ yra atskleidžiama pagrindinė egzistencinės filosofijos žmogaus laikysena, kai eilėraščio žmogui pačiam norisi viską patirti, kas jam yra skirta. Šiame sonete jis prašo laisvės ir klydimo teisės: „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės/ Noriu pats surasti tavo kelią.“ – tik taip jis gali išgyventi savo gyvenimą, taip pat atskleidžiama, kad žmogus pats nori individualiai susirasti savo gyvenimo kelią ir jo tikslą ir kad reikia nebijoti savo klaidų dėl laimės ieškojimo ir savęs tobulėjimo bei pažinimo: ,,Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,/ Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.“ Sonetuose eilėraščio žmogų kankina pasaulio, mokslų ir menų pažinimo alkis, kuris skatina amžinai keliauti, ieškoti ir pažinti pasaulio tiesas. Rudens 12-ąjame sonete lyrinis subjektas trokšta savęs ir pasaulio pažinimo ir amžinybės, kuri galėtų suteikti neribotą gyvenimą ir laisvę, kuri padėtų realizuoti savo siekius ir žmogus galėtų amžinai domėtis ir gilintis, tuo kas jį domina. Anot lyrinio subjekto, „geriausiais žemės vaisiais“ jis laiko mokslą ir meną: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,/ Maitinu geriausiais žemės vaisiais:/ Mokslu ir menu...“ Taip pat yra atskleidžiama, jog eilėraščio žmogaus siela yra nepasotinama: „Bet aš negaliu niekuo pasotint\ Tos panteros...“. Šiame sonete pantera yra sielos metafora, kuri vis nenurimsta, amžinai siekia tobulėjimo ir sielos aukštumų. Rudens sonetuose lyrinis subjektas siekia dvasinių ir sielos viršūnių, trokšta vienatvėje auginti savo sielą, apmąsto pasaulio pažinimo ribas ir savo proto galimybes. V. Mačernio poezijoje lyrinis subjektas išgyvena egzistencinę vienatvę bei norą patirti kuo daugiau išbandymų ir sunkumų. 24-ąjame žiemos sonete eilėraščio žmogus jaučiasi niūriai, jis išgyvena vienatvę, taip pat jis prašo neduoti jam artimųjų meilės ir draugystės, nes šie malonūs dalykai gali pražudyti jo norą kovoti už gyvenimą ribinėse būsenose. Lyrinis subjektas nori išgyventi kuo didesnį skausmą, nes tik taip jis galės atrasti save ir savo vietą gyvenime: „Skausmo platumos – mano tėvynė:/ Jau išplėsk begalybėn, meldžiu!” Jis jaučiasi svetimas šiame pasaulyje, nelaimingas ir įskaudintas, bet taip pat ši būsena skatina jį judėti pirmyn, nes būtent tokia „versmė patyrimų karčių“ skatina žmogų tobulėti. Šis metų ciklas nors ir sukasi gamtos ratu, bet nėra gamtiškas, tai yra sielos metų ratas, kuris atskleidžia eilėraščio žmogaus sielos tuštėjimą. V. Mačernio kūryba atskleidžia XX a. Vakarų žmogaus nuovargį, silpnumą, skeptiškumą, tačiau ir pažinimo siekį. Poeto kūryba išreiškia egzistencijos nerimą, dėl kurios Mačernis iš savo nedidelio lietuviško pasaulėlio išvysta daug platesnį pasaulį, kuriame yra ieškoma gyvenimo prasmė, jo egzistencinės filosofijos pagrindinis teiginys – gyvenimas turi būti didelis ir vienkartinis. Taigi, XX a. rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romane ,,Altorių šešėly“ atskleidžiamas asmenybės vidinės brandos kelias, matomas požiūris, jog žmogus ne iš karto pažįsta save ir kitus, o pamažu ir kad tai trunka visą gyvenimą, o žmogaus likimas priklauso tik nuo jo vidinių apsisprendimų. Panašų požiūrį parodo ir poetas Vytautas Mačernis, kurio ,,Metų sonetų“ kūrybai būdingi lyrinio subjekto apmąstymai, atsakymų ieškojimas į egzistencinius klausimus bei nuolatinė kova, nusivylimas ir kančia. XX a. ir katastrofų literatūrai būdinga žmogaus atsigręžimą į save puikiai apibūdina filosofo Karlo Jasperso žodžiai: ,,Žmogus suvokia, jog dažnai yra sukrečiamas ribinių situacijų, tačiau išorinis pasaulis tokiu atveju nepadeda, tuomet žmogui nieko kito nebelieka, kaip grįžti į save.“ (1278 žodžiai)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!