Tėvynės vaizdinys romantinėje lietuvių literatūroje

Tėvynės vaizdinys romantinėje lietuvių literatūroje Tėvynė - tai ne tik skambi sąvoka, ne tik gimtoji žemė, namai, kuriuose augome, bet ir lietuviškas žodis, kuris skleidžia šilumą, meilę, kuris žadina vidinį patriotą. Tėvynės sąvokos svarba plačiai nagrinėjama ir lietuvių literatūroje. XIX a. Lietuvą pasiekia Romantizmo epochos idėjos. Lietuviai autoriai pradeda nostalgiškai žvelgti į praeitį, kontrastuoti dabartį su praeitimi, idealizuoja buvusią didingą Tėvynės Lietuvos (tuo metu LDK) praeitį. Lietuvoje romantizmo atstovais buvę Adomas Mickevičius, Jonas Mačiulis - Maironis ir Antanas Baranauskas. Romantikai autoriai žvelgia į Tėvynę skirtingomis akimis: Maironis eilėraščių rinkiniu ,,Pavasario balsai” žadina lietuvio tautinę savimonę, kviečia prisiminti savo šaknis, apdainuoja garbingą šalies ir tautos praeitį, jos ilgisi, o poetas Antanas Baranauskas lietuvių literatūros istorijai svarbioje poemoje ,,Anykščių šilelis” apdainuoja gimtinės gamtos grožį, simboliškai pabrėždamas lietuvio ir gamtos artimą ryšį. XVIII a., po Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos ir ,,Tautų pavasario” pradeda formuotis romantizmas. XIX a. Lietuvių autorių, poetų kūryba kupina romantizmui būdingų bruožų - nostalgijos, praeities ir dabarties kontrastavimo. Vienas pirmųjų romantikų poetų Lietuvoje buvo Antanas Baranauskas, gimęs XIX a. pradžioje, Anykščiuose, karališkų valstiečių šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą A. Baranauskas dvejus metus mokosi raštininkų mokykloje. Tačiau, raštininko mokslai jam atrodė nenaudingi, jis norėjo pažinti pasaulį, mokytis literatūros. Po keleto metų Baranauskas susipažįsta su Karolina Praniauskaite - pirmąja Lietuvoje žinoma moterimi poete.Ji padėjo A. Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, skatino rašyti gimtąja kalba. XIX a. vid. Baranauskas įstoja į Varnių kunigų seminariją, kur pradeda domėtis kalbotyra, tampa pirmuoju lietuvių dialektologu. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, o po to - lietuviškai. Svarbiausius savo grožinės literatūros kūrinius lietuvių kalba Baranauskas sukūrė per trumpą laiką, būdamas 23-ęjų 24-erių metų. Baigęs Žemaičių kunigų seminariją Varniuose ir ruošdamasis tęsti aukštąsias teologijos studijas Peterburgo akademijoje, 1858 m. Vasarą Anykščiuose parašė pirmąją savo žymiausio kūrinio poemos ,,Anykščių šilelis” dalį. Po metų grįžęs atostogų - antrąją. Poemai didelę įtaką padarė Adomo Mickevičiaus kūryba. Poemoje A. Baranauskas Tėvynės vaizdinį piešia kaip gamtos ir žmogaus santykį. Poemoje girios, medžio įvaizdžiai išauga į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. Baranauskas tęsia svarbią Lietuvos likimo temą. Pirmojoje poemos dalyje aukštinamas miško grožis (,,Ir visoki žiedeliai teip tarp savęs pinas,-/ Kad iš tolo tik regis gražus margumynas”). Miškas A. Baranauskui – sakrali vieta. Į mišką einama kaip į šventą pasaulį:,, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?” Miške atrastas būties ir šventumo pajautimas išlaisvina kūrybines galias: ,,Dažnai miške lietuvis ko verkia, nežino”. Poetas nostalgiškai prisimena senelių pasakojimus apie kadaise buvusius šventus, bebaimius Lietuvos medžius: ,,Žili buvę kaip seniai, samanom apaugę / Stipri buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę, / Ė viežlyvi ir gražūs kaip mūsų jaunimas.” Anot Baranausko ,,viežlyvi ir gražūs” - dori ir gražūs tiek medžiai, tiek Lietuvos jaunimas. A. Baranauskas, panašiai kaip ir S. Daukantas istoriniuose veikaluose protu ir širdimi suvokia, kad miškas yra lėmęs lietuvio gyvenimą, būdą, charakterį. A. Baranauskas nepamiršta ir tautos vienybės bei tautos ir Tėvynės ryšio aspektų: ,,Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę; / Visi plotai žaliavę pavėne aptemę; / Visas buvę viršūnės vienybėn suspynę, / Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę”. Autorius piešia Tėvynės vaizdinį gretindamas lietuvį su giria, mišku, medžiu. Ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmūkio, klestėjimo ir nykimo (kovų, skurdo, bado, maro) laikus. Poema "Anykščių šilelis" yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. A.Baranausko ir A. Mickevičiaus kūryba bei romantizmo idėjos formavo garsiausio XIX-XXa. Amžių lietuvių poeto Jono Mačiulio - Maironio kūrybą. Maironis gimė XIX a. antrojoje pusėje. Poeto gyvenimo ir kultūros pradžia - tautinio atgimimo laiku, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos sudėties, kai nelegaliai buvo platinama lietuviška spauda. Poeto kūrybą formavo ir tautinio atgimimo sąjūdis. Mokydamasis Kauno gimnazijoje Mačiulis susipažino su lenkų poetų A. Mickevičiaus ir J. Kraševskio kūryba, o vėliau, studijuodamas literatūrą Kijevo universitete susižavėjo rusų poetų - A. Puškino, M. Lermento ir kitų eilėmis. Atsižvelgdamas į tėvų norą J. Mačiulis įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Joje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė poetas Antanas Baranauskas, kurio sukurta poema ,,Anykščių šilelis” bei gilus vėlesnis domėjimasis lietuvių kalba stipriai veikė jaunąjį Maironį. Maironis tapo aktyvus lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvis. J. Mačiulio kūryba - tai ne kartą papildytas eilėraščių rinkinys ,,Pavasario balsai”, poemos, istorinės dramos. Maironio eilėraštį ,,Miškas ūžia” galima laikyti A. Baranausko ,,Anykščių šilelio” atspindžiu. Eilėraštyje poetas rašo ir apie miško jausmus, ir apie žmogaus jausmus. Maironis didžiuojasi Lietuvos praeitimi ir niekina dabartį. Norėtų, kad praeities didvyriai atsikeltų, trokšta, kad Lietuvos girios sužaliuotų kaip praeityje: ,,Miškas ūžia, verkia, gaudžia; / Vėjas žalią medį laužo; / Lyg kad replėmis ją gniaužo. / Verkia Lietuva didvyrių: / Jų neprikelia tėvynė. “ Tėvynė, t.y. Lietuvos kraštovaizdis ir jo žmonės. Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė geografija, tačiau Tėvynės grožis itin jaučiamas į ją pažvelgus iš tolo. Pavyzdžiui, eilėraštyje ,,Vakaras” atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarija) ir sava (Lietuva). Svetimos šalies peizažas tampa priežastimi lyrinio ,,aš” tautiškumui atsiskleisti. Lyrinis subjektas, atsiminęs Tėvynę verkia, nes Tėvynės peizažas susijęs su jo praeitimi:,, Saulė už Alpių leidos sutingus;/ Lydėjo širdis /Į tolimąsias, į numylėtas/ Tėvelių šalis./ Kiek atminimų-atsitikimų, / Gyvų kitados, / Vienas už kito brėško ir švito /Anapus ribos!”. Taigi, meilė Tėvynei išgyvenama per gamtą. Tėvynė - tai kalba. Anot Maironio, lietuvis tas, kuris ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir kalba lietuviškai. Maironis neretai prabyla pasitelkdamas gamtos vaizdus, lyrikoje dažnai gamta siejama su kalba. Pavyzdžiui, eilėraštyje ,Kur bėga Šešupė” sakoma: ,,Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka / Tai mūsų Tėvynė, graži Lietuva / Čia broliai artojai lietuviškai šneka / Čia skamba po kaimus Birutės daina.” Prie Šešupės ir Nemuno gyvena lietuviškai kalbantys žemdirbiai, o kunigaikštienės, Vytauto Didžiojo žmonos Birutės daina, tai metafora, užuomina į garbingą lietuvių praeitį. Apibendrinant galima teigti, kad A. Baranausko ir Maironio poezijoje aprašomi nostalgiją keliantys Tėvynės vaizdai, idealizuojama praeitis, praeitis kontrastuojama su dabartimi. Tiek A. Baranauskas, tiek Maironis teigia, jog meilė Tėvynei išgyvenama per gamtą. Abiejų poetų romantikų eilėse iškeliama lietuvio ir Tėvynės, lietuvių tautos, lietuvio ir lietuvių kalbos bei lietuvio ir gamtos santykių svarba, artumas. Tik A. Baranauskas itin pabrėžia miško poveikį lietuvio dvasiniam gyvenimui, charakteriui, būdui, o J. Mačiulis akcentuoja ateities, šviesaus rytojaus viltis, Tėvynės grožį, kuris aiškiai matomas tik pažvelgus iš tolo. Maironis simbolizmu savo eilėraščiuose viliasi, kad carinės Rusijos, spaudos draudimo nualinta tauta bus vieninga, atsities ir sugrąžins Lietuvai garbę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!