Tėvynės vaizdinys romantinėje literatūroje

Tėvynės vaizdinys romantinėje literatūroje Romantizmas – tai literatūros ir meno kryptis, susiformavusi XVIII ir XIX amžių sandūroje, kilusi iš pasipriešinimo klasicizmui. Jos metu keitėsi požiūris į pasaulį. Buvo atmestos klasicizmo normos, varžiusios vaizduotę, ir pradėta vertinti kūrėjo talentą, kūrybos spontaniškumą, originalumą, natūralumą. Taip pat, romantikai iškėlė tautos dvasios unikalumą. Jiems tapo svarbu ne tik pažinti, bet ir gaivinti tautos dvasią, todėl buvo stengiamasi sukurti kuo meniškesnį, įspūdingesnį tėvynės paveikslą. Tai puikiai padaryti pavyko romantizmo epochos atstovams Antanui Baranauskui poemoje „Anykščių šilelis“ ir Maironiui eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė“ ir „Mano gimtinė“. Antanas Baranauskas, garsus lietuvių romantizmo poetas, vyskupas, kalbininkas ir matematikas, savo žinomiausiame kūrinyje poemoje „Anykščių šilelis“ vaizduoja jau nuniokotą, nusiaubtą tėvynės vaizdą, kuris išreiškiamas iškirstais miškais, prisikentėjusiais, daug praradusiais žmonėmis. Dar būdamas Varnių kunigų seminarijoje Baranauskas susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, bet raginamas Karolinos Praniauskaitės ir bendramokslio Klemenso Kairio, apsisprendė rašyti lietuviškai. Greitai po to buvo parašyti reikšmingiausi kūriniai: giesme virtęs eilėraštis „Dainu dainelę“ ir „Anykščių šilelis“. Pastarajame kūrinyje vyrauja romantizmui būdingas praeities ir dabarties kontrastas. Įspūdingai vaizduojamos buvusios girios, kurios metaforiškai liudija lietuvių narsą, stiprybę ir bendrą valstybės galią: „Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo<...>.“ Romantizmo epochai būdingas praeities ir dabarties kontrastas išreiškiamas tokiais žodžiais: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;/ Vat teip linksmina dūšią<...>“ ir „Visa prapuolę; tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko!...“ Lyriniam subjektui skaudu dėl tokio tėvynės vaizdo, kuris palaužia žmogaus dvasią: „<...>galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.“ Šis tėvynės vaizdas gana niūrus, verčiantis lietuvį susirūpinti dėl tėvynės gerovės. Tuo tarpu lietuvių poeto, dvasininko, teologijos daktaro ir profesoriaus Maironio eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ kuriamas įspūdingas, herojiškas tėvynės vaizdinys. Maironio kūryba ypatinga tuo, jog neapsiribojo lietuvių susikurtomis kūrybos normomis, jis lietuvių literatūrą iškėlė iki pasaulinių standartų. Nors Maironis yra tik vieno eilėraščio rinkinio „Pavasario balsai“ (kuris buvo perleistas kelis kartus) poetas, šis rinkinys laikomas be galo svarbiu literatūriniu ir netgi istoriniu palikimu. Maironis siekė sukurti „Pavasario balsus“ kaip lietuvių nacionalinio atgimimo epą, kuris skatintų žmones sukilti prieš priespaudą ir nepamiršti gimtosios kalbos. Rašant šį epą, buvo svarbu pavaizduoti didingą tėvynės paveikslą, nes apskritai romantikai manė, jog tėvynės aprašymas, jos kraštovaizdis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi. Kuriant Lietuvos paveikslą Maironio kūriniuose tėvynė dažniausiai aprėpiama vienu žvilgsniu, vaizduojama plati panorama, sudaranti vaizdą, jog žmogus žvelgia iš labai toli arba iš labai aukštai. Tai, kas svarbiausia, žymima didingumo ženklu: „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo.“ Eilėraštyje „Mano gimtinė“ svarbus herojiškos praeities palikimas: „Ten apleistos pilys griūva

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!