Tėvynės vaizdinys Lietuvos romantikų literatūroje

Jau nuo senų laikų žmogus ir gamta yra neišskiriama visuma. Romantinės Lietuvos literatūros kūriniuose puikiai aprašomas žmogaus santykis su Lietuvos miškais, prisirišimas prie savo gimtojo krašto, asmens individualumas gamtoje. Pasak žymių Lietuvos romantikų, gamtos esybė padeda individui pažinti tikrąjį save, gerbti ir mylėti savo gimtąjį kraštą, didžiuotis tėvynės istorija. Šis sugebėjimas jausti gamtos grožį išsamiai perteikiamas romantiniame lenkų poeto Adomo Mickevičiaus sonete ,,Akermano stepės‘‘, kuriame išreiškiamas stiprus tėvynės ilgesys. Tos pačios epochos, tik skirtingo dešimtmečio poetas Antanas Baranauskas savo lyrinėje poemoje ,,Anykščių Šilelis‘‘ taip pat puikiai perteikia gamtos paveikslą. Iškelia net menkiausius dalykus. Pasak autoriaus, tikram lietuviui miškas yra šventa vieta.
Lenkų literatūros klasiko Adomo Mickvečičiaus sonete ,,Akermano stepės‘‘, vaizduojamas ne tik tėvynės ilgesys, bet ir kelionės motyvas, kuris yra sietinas su gyvenimu, klaidžiojimas ieškant orientyrų. Nors rašytojas gimė Naugarduke, tėvai jam nuo pat mažų dienų diegė meilę Lietuvai. Jis bestudijuodamas Vilniaus universitete įkūrė filomatų draugiją, už kurią poetas buvo ištremtas į Rusiją. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, kurią laikė savo tėvyne, parašė rinkinį ,,Krymo sonetai‘‘, į kurį įeina itališkasis sonetas ,,Akermano stepės‘‘. Kūrinyje vaizduojama žmogaus kelionė sausuma. Lyrinis subjektas žavisi svetimo krašto grožiu: ,,Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano./ Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto;/ Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto,/ Iriuosi pro salas raudonajo bužano.‘‘. Šis gamtos grožis nenumalšina gimtojo krašto ilgesio, todėl žmogus stebi dangų ir ieško orientyrų – žvaigždžių, kurios parodytų jam kelią. Lyrinis subjektas įsiklauso į tylą, girdi, „kaip gervės traukia“, nors jos taip toli, kad „nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų“. Atrodo, norėtų išgirsti balsus iš Lietuvos, tačiau nieko, apart gamtos skleidžiamų garsų, neišgirsta. Su liūdesiu taria: ,,Važiuokim, nieks nešaukia‘‘.Tik tuo įsitikinęs soneto kalbantysis važiuoja toliau. Šiame sonete aprašoma kelionė yra žmogaus stiprybės vaizdavimas: atskirtas nuo tėvynės, žmogus ieško esminių dalykų, kurie bent šiek tiek primintų Tėvynės grožį. Sonete jaučiamas begalinis liūdesys, tačiau lyrinis ,,aš‘‘ supranta,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!