Tėvo vaizdinys literatūroje (rašinys)

Tėvo vaizdinys literatūroje

Tėvas turi svarbų vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime. Biblijoje mylinčiu tėvu tampa Dievas, kuris myli, globoja,rūpinasi savo vaikais. Tėvo vaizdinio tema yra aktuali ir šiuolaikinėje literatūroje. Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ vaizduojamas yra mylintis, geraširdis tėvas. Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“ vaizduoja visai kitokį tėvą, jis jo neidealizuoja, neparodo gerasias jo savybes, o tokį, koks jis iš tikrųjų yra.

XX a. vidurio lietuvio rašytojas išeivis, dramturgas, katastrofinio modernizmo atstovas Antanas Škėma savo autobiografiniame romane „Balta drobulė“ vaizdavo mylinti stebėti gamtą tėvą. Pagrindinio veikėjo tėvas su gamta elgiasi kaip „ botanikas, kaip įsimylėjėlis, kaip našlaitis iš pasakų vaikams“. Antano Garšvos tėvas turėjo menišką sielą, mokėjo groti kaip profesionalus smuikininkas : „Viešpatie, kaip jis skraidė kambaryje! Kiekviena jo poza buvo verta meniškos nuotraukos“. Vaikas turėjo galimybę vakarais žavėtis jo kūryba, muzika. Tėvas irgi kūrė drama, kurie uvo žiaurios, efektingos. Buvo geras kalbėtojas, puikiai mokėjo pritraukti klausytojų dėmesį: „jis įsisunkdavo į klausytojų sielas, ir klausytojų sielos suaidėdavo pičikato, ir jie juto, kad kalbėtojas sukaupė savyje brangų ir reikšmingą turinį.“ Nors tai buvo talentingas žmogus, visgi jis buvo melagis. Vaikas išgyveno tėvų nesantaika, kai tėvas žiauriai mušdavo jo motiną, jos nebrangino. Tai buvo egocentriška ir egoistinė asmenybė. Kūrynyje nuolat jaučiamas vaiko ir tėvo susvietimėjimas. Taigi, kūrinyje nėra jaučiama tėviška meilė, tai nėra žmogus, kuris rūpinasi ne tik savo, bet visos šeimos reikalais, o tik egoistiška asmenybė.

Visai kitokį tėvą vaizduoja XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios realizmo epochos garsus Lietuvos rašytojas, psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas, publicistas, visuomenės veikėjas savo novelėja „Ubagas“. Pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas yra pasiryžęs atiduoti viską dėl savo vaikų laimingo gyvenimo. Visą savo gyvenimą rūpestingas tėvas auklėjo savo vaikus. Atrodo, kad vaikai turėtų būti dėkingi, jausti pagarba tėvui, bet kai tik tėvas tapo jiems nereikalingas, jo sūnus išvarė jį iš namų:“ – Sūnus išvarė... – tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.“ Protagonistas galėjo eiti gyventi pas dukrą, bet nenori tapti jos našta, puikiai suvokia, kad ji turi savo šeimą, turi ja irgi rūpintis:“ Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus...“. Būtent čia atsiskleidža tyra, begalinė tėvo meilė ir atsidavimas savo vaikams. Petras galėtų priešintis savo likimui, kovoti už savo teises, bet to nedaro. Nors jam nepatinka jo dabartinis gyvenimas, jis liko be nieko. Kadaise jis buvo turtingas bitininkas, turėjo namus ir šeima, o dabar gyvena ubaugdamas. Jis yra priverstas prisitaikyti su tokia padėtimi dėl savo vaikų gerovės. Kadaise tėvas buvo laimingas, darbštus žmogus, o dabar jis yra vaizduojamas kaip nedrąsus, kenčiantis, nelaimingas žmogus, su drebančiomis lūpomis, rankomis, „jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė“, jo balse buvo girdimas „apmaudo ir baisios nelaimės styga“. Elgeta yra priverstas nuolat ieškoti maisto ir prieglobsčio, kampelio, kur pernakvoti, jaučiasi nejaukiai prašydamas išmaldos. Taigi, Jono Bililūno novelėje „Ubagas“ tėvas labai myli savo vaikus, paaukoja jiems viską, bet pats kenčia.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!