Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje (100-uko rašinys)

literatūroje galima pastabėti žmogų, kuris nustoja būti savimi, nes pasirenka vieną iš anksčiau įvardintų pozicijų.
pasireiškia skirtingai.
pasižymėjo tuo, jog pirmasis parašė dramą, išsiskiriančią aiškiu išoriniu ir vidiniu konfliktu, kylančia įtampa ir
dramine kolizija. Būtent tokia ir yra V. Krėvės drama „Skirgaila“. Tai istorinis kūrinys, kuris tuo metu ypač išsiskyrė
iš kitų literatūros veikalų: į dramoje minimą istorinę asmenybę žvelgiama ne kaip į idealą ar autoritetą (ji nėra
aukštinama kaip J. Radvano ar Maironio kūryboje), bet kaip į žmogų su vidinėmis prieštaromis, sudėtingu vidiniu
pasauliu (tokią tradiciją XX a. II pusėje dramoje „Mažvydas“ tęsia ir J. Marcinkevičius). Skirgailos vidinio pasaulio
prieštaringumas, pažadinantis jo gaivališką prigimtį, kyla dėl sunkaus politinio apsisprendimo: ar likti ištikimam
protėvių tradicijoms ir tęsti pagonybės papročius Lietuvoje, ar priėmus krikščionybę išsaugoti Lietuvą kaip valstybę,
puolamą kryžiuočių ordino. Vidinis kunigaikščio konfliktas kyla iš nesugebėjimo suderinti valdovo pareigų ir
asmeninės laimės siekio, kuris yra siejamas su Ona Duonute. Būtent iš šių dviejų konfliktų pastebima, jos Skirgaila yra
atsidūręs tarp daugybės prieštarų, A. Šliogerio įvardinto didžiojo „Tarp“. Deja, tokioje būsenoje nevalingai pasireiškia
gaivališka, gyvuliška Skirgailos prigimtis. Prigimtis valdovą verčia nežmogišku gyvuliu. Tai dramoje rodo ne tik Onos
Duonutės pagrobimas, įkalinimas, bet ir paskutinis dramos epizodas – gyvo Kelerio laidotuvės. Skirgailos
antagonistas, vokiečių riteris (atrodo, turintis būti Lietuvos priešu), yra konkurentas jam, kuris įkūnija kilnaus riterio
idealą. Valdovui įsakius Kelerį palaidoti gyvą, riterio viduje vyksta kova tarp šviesiojo ir tamsiojo vyrų, dieviškosios ir
gyvuliškosios prigimties. Keleris, rinkdamasis ne asmeninę laimę, o aukojimąsi dėl Onos Duonutės garbės, atskleidžia,
jog jo auka yra kilni, užtikrinanti dvasinį išsilaisvinimą. Kaip ir Skirgaila, taip ir Keleris atsiduria didžiajame „Tarp“.
Tačiau Keleris, rinkdamasis auką, renkasi dieviškąją prigimtį, o Skirgala – gaivališką ir gyvulišką (brutalią jėgą ir
nežmoniškumą). Valdovas pabaigoje palaidodamas gyvą riterį pralaimi kaip žmogus – pasiduodamas gaivališkajai
prigimčiai pamina ne tik riterio idealus, bet ir moralines vertybes. Vadinasi, V. Krėvės kūryboje gaivališkoji prigimtis
kyla iš vidinių prieštarų, kurios sukurdamos vidinę įtampą, palaužia ir patį žmogų.
Tačiau XX a....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!