Požiūris į visuomenės paribio žmogų lietuvių literatūroje (Biliūnas, Savickis) (100-uko rašinys)

žvelgia su šiuolaikiniam pasauliui būdinga ironija.
Realizmo atstovo humanisto J. Biliūno novelėje „Ubagas“ susiduriant su atstumtu
žmogumi išreiškiamas gailestis, užuojauta. Kūrinio centre sūnaus išvarytas iš namų Petras
Sabaliūnas. Subjektyvus novelės pasakotojas, kuris yra vienas iš veikėjų, pažįsta šį žmogų – tai
buvęs mylimas ir mylintis visų bičiulis, o pasenęs jis nereikalingas net sūnui. Vis tik detalių
meistras Biliūnas Petro Sabaliūno žodžiais pasako tepasako: „Sūnus išvarė...“ Čia matoma autoriaus
kūrybai artima humanistinė pasaulėjauta – pasakotojas nekaltina ir neteisia. Kūrinyje Petro
Sabaliūno bičių aviliai tampa savotiška bendruomeniškumo, gėrio metafora: nykstant šeimos
ryšiams miršta ir bitės. Taip Biliūnas išreiškia gyvenimo trapumą: visų mylimas žmogus čia pat gali
atsidurti visuomenės paribyje. Ir pats novelės pavadinimas dviprasmiškas: tai ne tik Petro Sabaliūno
padėtis, bet ir sūnaus apibūdinimas: jis – dvasios „ubagas“. Iš namų išguitas žmogus pamato sąsajas
ir su pačiu pasakotoju: „Ir tu, tamsta, sergi.“ Viena žodis „ir“ išreiškia žmonių tapatumą – abu
nereikalingi visuomenei. Pats pasakotojas pasako, kad visi išvažiavo bulvių sodinti, o jis vienas
namie „atliko“. Petras Sabaliūnas teigia, esą ligą sukėlė užsienio dulkės* – čia galima pastebėti
Biliūno kūrybai būdingą autobiografiškumą: pats rašytojas neįstojo į kunigų seminariją, mokėsi
užsienyje, susirgo džiova, buvo grįžęs į tėviškę (novelėje matomas vaizdas primena jo gimtinės
Niūronyse aplinką). Tačiau visuomenės paribio žmogaus situaciją Petras Sabaliūnas mato plačiai:
sekdamas senų žmonių pasaką jis išreiškia problemos gajumą – nereikalingų žmonių buvo visada.
Novelės pasakotojas susijaudina, jaučiasi negalįs niekuo padėti, tik drebančiomis rankomis atpjauna
riekę duonos seneliui. Pasakotojo žodžiais Biliūnas atskleidžia mažai kam tepasiekiamą aukščiausią
dvasingumo pakopą: „Dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojui prisiimant visų
vaikų kaltę kuriama aliuzija į Jėzaus auką. Tik dvasiškai stiprus, humaniškas žmogus gali kentėti
už kitus. Ir čia atsiskleidžia Biliūno kūrybos lyrizmas ir psichologiškumas: jo intymus pasakojimo
būdas, gilinimasis į veikėjų išgyvenimus. Taigi, teigdamas humanistines vertybes, lyrinės
psichologinės novelės pradininkas novelėje „Ubagas“ išreiškia gailestį ir užuojautą visuomenės
paribio žmogui, dėl kurio skausmo gali kentėti tik dvasiškai didingas žmogus.
Visiškai kitaip į visuomenės atskirtą žmogų žvelgia modernistas J. Savickis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!