Tėvo vaizdavimas lietuvių literatūroje. Kalba su planu

Tėvo vaizdavimas lietuvių literatūroje

Laba diena, šiandien norėčiau pristatyti savo pasirinktą potemę: „Tėvo vaizdavimas lietuvių literatūroje“. Privalau pateikti savo įžvalgas ir jas argumentuoti lietuvių literatūros pavyzdžiais.

Savo kalbėjimą norėčiau pradėti nežinomo autoriaus žodžiais: „Vyro vaikai ir jo sodas, abu, atspindi kiekį kiek buvo ravima augimo laikotarpiu.“ Mano nuomone, ši citata iliustruoja temos pagrindinę mintį: kad tėvo atvaizdas priklauso nuo vaikų požiūrio į gyvenimą, nes vaikas yra didžiausias tėvo pasiekimas ir įdirbio rezultatas. Pasaulyje nėra idealių žmonių kaip ir nėra taisyklių, kurios paaiškintų kaip tokiais tapti. Todėl kiekvienas žmogus savąjį gyvenimo kelią pasirenka pats: darydamas klaidas ir išgyvendamas pasiekimus, jis atsirenka kas gera, o ką reiktų keisti, kad gyvenimas būtų kuo vertingesnis. To pasėkoje, pasaulyje labai daug įvairių žmonių, kurie skirtingai vertina gyvenimą, todėl pasižymi unikalumu, ir išskirtiniu paveikslu. Tad šiandien ir norėčiau pakalbėti koks gali būti tėvo atvaizdas ir kaip jis atspindimas lietuvių literatūroje.

Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kai tėvas vaikams paaukoja viską, ką turi geriausio, bet mainais gauna nedėkingumą. Gero tėvo pagrindinė misija – meile ir rūpesčiu užauginti geranoriškus šios žemės piliečius. Tačiau ne visada už gerus norus yra atsilyginama tuo pačius. Neretai vaikai pamiršta savo pareigas ir rūpinasi vien tik savo gerove. Apie tokį atvejį rašė ir 20 a. humanistas, ryškiausias modernizmo epochos prozos meistras Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas“. Novelėje pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas – sūnaus išvarytas senas tėvas priverstas vaikščioti pakiemiais. Kūrinyje aprašomas Petro Sabaliūno gyvenimas anksčiau, kai dar augino mažus vaikus, ir dabar, kai sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau senelio balse nėra neapykantos, nors jam skaudu, kad, linkėdamas gera ir atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko: „<...>jau ketvirti metai, kai jam visa atidaviau.“ Pats Sabaliūnas kadaise turėjo daug bičių, žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas. Petras Sabaliūnas taip pat labai geras, mylintis mažus vaikus ir bites, nuoširdus žmogus: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip savo bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.“ Tačiau geraširdis tėvas - priverstas palikti savo namus. Novelėje „Ubagas“ atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visam tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių novelės vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš supratingumo nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Senelis oriai išgyvena vaikų užkrautą naštą, nieko nekaltina, tik sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia bendriau: pamirštama priedermė seniems tėvams, šeimoje paminamas žmoniškumas. Tokio tėvo įvaizdis labai svarbus lietuvių literatūroje, nes nors svarbiausiam žmogui ir buvo atsilyginta blogiu, sugeba atleisti, o tai jautraus, humaniško ir geros širdies žmogaus bruožas. Galime daryti išvadą, kad nors vaikai ne visada atsilygina gėriu, gero tėvo bruožas – išlikti oriu ir kaltę prisiimti sau, o ne teisti vaikus dėl jų neteisingo požiūrio.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!