Teorija mikroekonomikos pagrindams

MIKROEKONOMIKA 1. Ekonomikos teorijos objektas. Ekonomikos teorijos mokslo apibrėžimas. Yra daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų. Pvz.: Ekonomikos teorija – mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant išteklius patenkinami poreikiai, arba tai yra mokslas apie turtą. Be abejo, kiekvienas iš mūsų taip pat galėtų pridėti po keletą savo paties apibrėžimų. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, patenkinamos vartojant darbo sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti prekių ir paslaugų gamybą. Ištekliai – yra visa tai, kas gali būti panaudota žmonių poreikiams tenkinti. Dauguma išteklių yra riboti. Jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Yra 3 išteklių tipai: žemė, darbas ir kapitalas. Žemė – tai visi gamtos teikiami ištekliai: žemė, miškai, vandenys, iškasenos – yra riboti. Darbas – tai darbo jėga, žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tai ribotas išteklius susijęs su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, bei jų išsimokslinimu. Kapitalas – visa tai kas sukurta žmonių darbu ir naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams. Tai visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Gamyba – tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija. Technologija – būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi 3 istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai - natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar. Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius esamam ir būsimam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių bei jų grupių. 2. Ekonominės sistemos, jų esminiai skirtumai Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonomikos sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus - ką, kaip ir kam gaminti. Ekonominės sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus: 1.papročių, 2.grynojo kapitalizmo, 3.komandinę( planinė) 4.mišriąją ekonomines sistemas. Papročių sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos, kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Grynoji kapitalistinė ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis - užtikrinti normalų pelną. Komandinė (planinė)ekonominė sistema – tai valstybinė nuosavybė, čia nėra konkurencijos, vyrauja kolektyvinis sprendimų priėmimas. Mišri ekonominė sistema – sistema, kur rinkos savireguliavimas papildytas centralizuotų valstybinių reguliavimų 3. Rinkos paklausa Paklausa – prekės kiekis, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos už kurią ši prekė parduodama ryšis. Paklausa žymiama raide D ( kaina – P, kiekis – Q ) Paklausos dėsnis – prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. • paklausa • paklausos dėsnis Paklausos grafikas. Paklausos dėsnis gali būti pavaizduotas grafiškai. Į lentelę įrašome keletą kainos ir paklausos kiekio reikšmių. Šias reikšmes atidėjus koordinačių sistemoje - kainas (P) vertikalioje ašyje, o paklausos kiekį (Q) - horizontalioje ašyje - gaunami taškai A, B, C, D ir E, per kuriuos nubrėžta kreivė D vadinama paklausos kreive. Prekės kaina – vienas iš veiksnių veikiančių paklausą, tačiau paklausa priklauso ir nuo kitų sąlygų: 1. vartotojo pajamos ir jų paskirstymas 2. kitų prekių ( substitutų , pakaitalų) kainos 3. vartotojo skonis, mados 4. gyventojų skaičius 5. vartotojų lūkesčiai Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad paklausos kreivė pasislinks į dešinę. Padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę. Pajamoms mažėjant, abi paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi. (pvz. : didėjant gyventojų skaičiui paklausa didėja) Kitų prekių kainų, kitimas rinkoje, kai kitos sąlygos nekinta, veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas, priklausomai ar dvi prekės yra substitutai ( pakaitalai) (pakeičia viena kitą vartojant, pvz., kava ir arbata) ar komplementarios (papildai) (vartojamos kartu, pvz., automobilis ir benzinas). Jeigu A ir B prekės yra substitutai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Grafike toks paklausos padidėjimas pavaizduotas paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę. Jeigu A ir B prekės yra komplementarios, prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivę pastums į kairiąją pusę. 4. Rinkos pasiūla Pasiūla - tai prekės kiekio, kurį pardavėjas ( arba gamintojas) nori ir gali parduoti rinkoje ir kainos kainos už.kurią ši prekė perkama, ryšys. Pasiūla žymiama raide S. Pasiūlos dėsnis – prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme. (Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio.) - pasiūla - pasiūlos dėsnis Pasiūlos grafikas. Norėdami pavaizduoti pasiūlos dėsnį grafiškai, turime palyginti keletą prekės kainos ir pasiūlos kiekio reikšmių. Didėjant kainai nuo 2 iki 9, pasiūlos kiekis didėja nuo 1 iki 8. Atidėję koordinačių sistemoje taškus A, B,C, D ir E ir per juos nubrėzę liniją, pavaizduosime asiūlos ir kainos ryšį. Gauta linija vadinama pasiūlos kreive. Pasiūlos kiekis priklauso ne tiktai nuo prekės kainos, bet ir nuo kitų veiksnių: 1. kitų prekių kainos 2. gamybos išteklių kaštų 3. technologijų kaitos ir pan. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį, jeigu jos yra pakaitalai arba papildai gamybos požiūriu. Dvi prekės yra pakaitalai, jei jų gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz., dirvožemis naudojamas įvairioms žemės ūkio kultūroms auginti). Tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja išteklius, kurie iki tol buvo naudojami prekės B gamybai. Pastarosios pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę. (S1) Papildai gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (pvz., išgaunant naftą, kartu išsiskiria ir jos dujos). Tokiu atveju didėjant prekės A kainai, didinama jos gamyba, o kartu padidėja ir B prekės pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę ( S2) 5. Rinkos pusiausvyra Kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje.Tai galima pavaizduoti grafiškai. Taškas E – pusiausvyros taškas, kuriame 2 jėgos atstoja vieną kitą. Viena iš tų jėgų – tai vartotojo siekimas įsigyti kuo daugiau prekių, jų vertei krintant, o kita jėga – tai gamintojo siekimas realizuoti kuo mažiau pigesnių prekių. Pusiausvyros taške, esant prekės kainai PE paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE, o pasiūlos dėsnis - pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas.Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline. Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa. Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai - gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito, ekonomikos pavadinimas. Paklausos ir pasiūlos kitimas. Pusiausvyros taškas - bendras paklausos ir pasiūlos kreivių taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant paklausos ir pasiūlos kitimo veiksniams, kurie, sąlygoja kreivių poslinkius. Kokios yra pusiausvyros taško judėjimo kryptys, kokia jo koordinačių kitimo priklausomybė, parodys grafikas. 1. pasiūla pastovi (S), paklausa didėja(D) Išvada: Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja, tiek kaina, tiek kiekis padidėja. (Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina ir kiekis sumažėja) 2. paklausa pastovi, pasiūla didėja Išvada: prekės piniginė vertė (kaina) rinkoje sumažėja, o pardavimo apimtis (kiekis) padidėja. (Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, kiekis sumažėja, o kaina padidėja.) 3. paklausa ir pasiūla didėja (vienodai) Išvada: kiekis padidėja, o kaina išlieka nepakitusi 4. pasiūla mažėja, paklausa didėja (vienodai) Išvada: kaina padidėja, o kiekis išlieka nepakitęs 6.Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu) - tai norimo pirkti prekės kiekio ir prekės kainos procentinio kitimo santykis. Jį galima išreikšti taip: Paklausos elastingumo koeficientas, apskaičiuojamas pagal šią formulę, yra neigiamas.( todėl imame jo modulį ). Taip yra todėl, kad paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. (elastingumas – paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu) 1. Santykinis paklausos elastingumas Kainos procentinis pokytis yra mažesnis už kiekio procentinį pokytį ∆Qd% > ∆P% Išvada: Kai \Ed\ > 1 paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu. 2. Santykinis paklausos neelastingumas kai prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. ∆Qd% 0. Pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvėjai: 2. Santykinis pasiūlos elastingumas Kainos procentinis pokytis yra mažesnis už kiekio procentinį pokytį ∆Qd% > ∆P% Išvada: Kai ES > 1 2. Santykinis pasiūlos neelastingumas kai prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. ∆Qd% l, t.y. paklausa elastinga, mažėjant kainai, bendrosios pajamos padidėja. Tarkime, kaina sumažėjo nuo 20 iki 15 Lt/vnt., o perkamų prekių kiekis padidėjo nuo 4 iki 8 mln. vnt. Šiuo atveju bendrosios pajamos padidėjo nuo 80 iki 120 mln. Lt. Tai rodo, kad elastingos paklausos sąlygomis firmai kainas mažinti yra naudinga. 3.Vienetinis elastingumas Kai \Ed\ = l, t.y. paklausa turi vienetinį elastingumą, kainų pokyčiai (mažėjimas, didėjimas) nepakeičia bendrųjų pajamų apimties. Tarkime, kaina sumažėjo nuo 15 iki 10 Lt/vnt., dėl ko prekių kiekis padidėjo nuo 8 iki 12 mln. vnt. Šiuo atveju firmos bendrosios pajamos nepasikeitė ir sudarė 120 mln. Lt . Taigi esant vienetiniam paklausos elastingumui firma, sumažinusi parduodamų prekių kainą, gauna tokio pat dydžio bendrąsias pajamas. 10. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai Pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu lemia šie veiksniai: 1. Laiko tarpsnis. Tai svarbiausias veiksnys, turintis didelį poveikį pasiūlos elastingumui kainų atžvilgiu. Analizuojant šio veiksnio įtaką, skiriami trys laikotarpiai: 1.momentinis 2.trumpasis 3.ilgasis. Momentinis laikotarpis yra toks trumpas, kad gamintojai nespėja sureaguoti į rinkos situaciją. Tarkime, ūkininkas atvežė į rinką parduoti visą išaugintą braškių derlių. Šiuo atveju jis sieks parduoti visą produkciją, nors kaina rinkoje bus pasikeitusi . Momentiniu laikotarpiu ūkininkas, didėjant paklausai, yra nepajėgus didinti pasiūlos kiekio. Čia būdingas absoliutusis pasiūlos neelastingumas kainos atžvilgiu. Kita vertus, jo produkcija yra sezoninė, greitai gendanti, todėl ūkininkui reikia ją visą parduoti. Trumpasis laikotarpis yra tada, kai įmonės gali padidinti gaminamų prekių apimtį efektyviau naudodamos esamus įrenginius ir nedidindamos jų kiekio. Tarkime, ūkininkas naudoja daugiau trąšų, intensyvina darbą, gerina braškių priežiūrą, todėl išaugina didesnį derlių. Vadinasi, ūkininkas, keičiantis prekių kainoms, gali keisti gaminamos produkcijos kiekį, kai tam yra pakankamai laiko. Tam tikras kainos pokytis tuo labiau veiks prekių pasiūlos kiekį, kuo daugiau laiko bus praėję po kainos pasikeitimo. Per trumpą laiką pasiūla tampa elastingesnė kainos atžvilgiu. Ilgasis laikotarpis yra tada, kai įmonės padidina gamybos pajėgumus, nau­jos įmonės gali įeiti (arba palikti) šaką. Nagrinėjamuoju atveju ūkininkas gali išplėsti braškių auginimo plotus, pirkti daugiau žemės ūkio mašinų ir pan. Jis labai padidins rinkai siūlomų prekių kiekį, net jei jų kainos nežymiai padidės. Per ilgą laiką pasiūla tampa dar elastingesnė kainos atžvilgiu 2. Prekių pakaitai (substitutai). Jeigu tuos pačius išteklius (žeme, įrenginius) galima naudoti kelių rūšių prekių gamybai (pvz., rugiams ir cukriniams runkeliams auginti), vienos iš šių prekių kainos padidėjimas sąlygos išteklių perkėlimą jos gamybai, o kitos prekės bus gaminama mažiau. Šiuo atveju pakaitai gamyboje didina pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu. 3. Prekių saugojimo galimybės. Jeigu prekių negalima saugoti ilgą laiką (šviežia žuvis, greitai gendantys maisto produktai), tai pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu bus nedidelis. Minėtųjų prekių pardavimo negalima atidėti vėlesniam laikui, net jeigu kainos mažėja. priešingai, negendančių, pigiai saugomų prekių atsargas galima keisti atsižvelgiant į kainos pokyčius ir didinti arba mažinti rinkai teikiamą jų kiekį. Šių prekių pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis. 11. Elastingumo ir kainų kontrolės ryšys Rinkos ekonomikos sąlygomis vyriausybė daro poveikį prekių kainoms, nustatydama minimalias ir maksimalias kainų ribas. Vyriausybei kontroliuojant prekių kainas, poveikis rinkai priklausys nuo prekių, kurioms nustatomas kainų minimumas arba maksimumas, paklausos ir pasiūlos elastingumo arba neelastingumo kainų atžvilgiu. Tarkime, vyriausybė nustatė prekės kainą (P\) žemiau pusiausvyros kainos pe . Jeigu paklausa ir pasiūla yra elastinga kainų atžvilgiu, tai kainos pi nukrypimas nuo pusiausvyros kainos pe sukelia didelį prekės trūkumą. Jeigu paklausa ir pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, tai maksimaliosios kainos nustatymas sąlygos nedidelį prekių trūkumą. Matome, jog prekių trūkumas, susidaręs A prekės rinkoje (Q2A-Q1A), yra gerokai didesnis nei prekių trūkumas, susidaręs B prekės rinkoje (Q2B -Q1B).Minimaliosios kainos (P2 ) nustatymo atveju irgi galioja minėtieji dėsningumai: didesnis prekių perteklius rinkoje susidaro (Q4A -Q3A) esant elastingai A prekės paklausai ir pasiūlai nei esant neelastingai B prekės paklausai ir pasiūlai (Q4B -Q3B). 12. Biudžietinė tiesė (vartotojų elgsenos teorija) Vartotojo elgseną sąlygoja 2 pagrindiniai veiksniai: ką vartotojas nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Į 1 klausimą atsakyti padeda indiferentiškumo kreivė, į 2 biudžetinė tiesė. Piniginės pajamos, išleistos prekėms ir paslaugoms pirkti, vadinamos biudžietu. Tarkime, kad vartotojas turi fiksuotų pajamų ir nori pirkti dviejų rūšių prekes – maistą (A) ir drabužius (B) – o tų kainos yra pastovios. Tuomet vartotojas priverstas pasirinkti tikią šių prekių kombinaciją (rinkinį), kuri jį patenkintų ir pakaktų pajamų. Jeigu pajamos yra lygios 200 Lt, maisto prekės vienetas kainuoja 2 Lt, drabužių 10 Lt, tuomet galime gradžfiškai pavaizduoti visus galimus vartotojo pasirinkimo variantus Kiekvienas tiesės AB taškas rodo, kokį maisto ir drabužių kiekį (rinkinį) gali nusipirkti vartotojas, esant pastovioms prekių kainoms ir pajamoms, jei visas pajamas išleis šioms prekėms pirkti. Pajamų padidėjimas ar sumažėjimas, esant nekintamoms kainoms, pastumia biedžietinę tiesę atitinkamai aukštyn į padėtį A1B1 arba žemyn į padėtį A2B2. Jeigu abiejų prekių kainos kinta proporcingai, o pajamos lieka tokios pat, biudžietinė tiesė pasislenka kainoms mažėjant A1B1 linkme, o joms didėjant – A2B2 linkme. Tačiau gali būti, kad mažėja ir kainos, ir pajamos. Tada jų kitimas neutralizuojamas, kintant vienoms viena linkme, o kitoms – priešinga linkme, arba padidina biudžietinės tiesės poslinkį, jeigu ir kainos, ir pajamos kinta ta pačia linkme. Galimas variantas, kai kainos kinta neproporcingai, tuomet yra santykis dviejų kainų kitimas. Dailinis šio kitimo atvejis, kada vienos prekės kaina kinta, o kitos yra pastovi. Esant pastovioms pajamoms, santykinis kainų kitimas keičia biudžietinės tiesės pasvirimo kampą. Biudžietinė tiesė AB pasvyra į AB1 padėtį, kai drabužių kaina mažėja, o į AB2 padėtį – kai didėja. Tiesės pasvirimo kampo kitimas rodo, kaip keičiasi alternatyvūs vartotojo kaštai vienai prekei kitos prekės atžvilgiu. (pvz.: alternatyvių kaštų kitimą rodo ir dviejų prekių kainų santykio kitimas. Jei P(C) =10 Lt, o P(F) =2 Lt, tai C prekės alternatyvus kaštai prekės F atžvilgiu bus P(C)/P(F) =5 Lt, arba P(C) =5 P(F). Taigi alternatyvius kaštus išreiškia ne absolyčios kainos, o santykinės. Biudžietinės linijos poslinkiai rodo ir realių vartotojų pajamų kitimą. Piniginės pajamos (nominalios) matuojamos piniginiais vienetais, o realios – prekių ir paslaugų, kurias galima nusipirkti už gautas pinigines pajamas, suma. 13. Indiferentiškumo tiesė (vartotojų elgsenos teorija) Vartotojo elgseną sąlygoja 2 pagrindiniai veiksniai: ką vartotojas nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Į 1 klausimą atsakyti padeda indiferentiškumo kreivė, į 2 biudžetinė tiesė. Vartotojas paprastai pasirenka tokį 2 gėrybių santykį, kuris labiausiai atitinka jo norus. Tarkime, kad tas santykis yra lygus 20 maisto prekių vienetų ir 15 drabužių vienetų. Tačiau galimas ir alternatyvus šių prekių rinkinys, kuris tenkins tuos pačius vartotojo poreikius. Tai gali būti 15 maisto prekių ir 17 drabužių vienetų. Tokiu atveju laikoma, jog vartotojas yra indiferentiškas kuriam iš šių skirtingų rinkinių atiduoti pirmenybę. Galimi ir kiti minėtų prekių kiekio santykiai, kurie vienodai tenkintų vartotoją. Tokią situaciją pavaizduokime taškais A, B, C, D, E, o nubrėžę per tuos taškus kreivę, galime teigti, kad kiekvienas jos taškas rodo tokį prekių rinkinį, kuris vienodai patenkina vartotoją. Šis yra indiferentiškas kuriam nors konkrečiam rinkiniui atiduoti pirmenybę. Indiferentiškumo kreivė krenta žemyn iš kairės į dešinę, o tai vaizduoja indiferentiškumo teorijos prielaidą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, yra pasirengęs sumažinti kitos vartojimą. Grafike pavaizduota kreivė vadinama Indiferentiškumo kreive. Vienos prekės kiekį, kurį vartotojas yra pasirengęs paaukoti, kad padidintų kitos prekės vartojimą vienu vienetu, rodo ribinės substicijos laipsnis (norma). Ribinės substicijos laipsnis visada yra neigiamas. Abejingumo kreivių žemėlapis (kartograma) susistemintų abejingumo kreivių rinkinys, kuris grafiškai parodo, kad suvartojęs didesnį prekių kiekį vartotojas gauna didesnę naudą. Kartogramos kreivė, esanti toliau nuo koordinačių sistemos nulinio taško, atspindi didesnio naudingumo prekių rinkimus. Abejingumo kreivių žemėlapis yra skirtingo naudingumo prekių rinkinių geometrinė interpretacija Kreivė I1 liudija mažesnį naudingumą, palyginus su kreive I4 (I4 > I3 > I2 > I1). Rodyklė rodo vartotojo prioritetų kryptį. Abejingumo kreivės nesusikerta, nes būtų pažeista vartotojo prioritetų sąlyga. Jei jos kirstųsi, tada vartotojas mažesnio naudingumo rinkiniui skirtų pirmenybę prieš didesnio naudingumo rinkinį. Kuo kreivė yra toliau nuo koordinačių ašių, tuo didesnį pasitenkinimą vartotojui suteikiantį prekių rinkinį ji atspindi. 14. Gamyba ir jos funkcija, gamybos ištekliai ir laikotarpiai Gamyba yra pagrindinė firmos veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, t.y. produktų ir paslaugų, kūrimas. Gamyba - procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai. Gamybos ištekliai - ištekliai, kuriuos firma panaudoja kaip sąnaudas prekei pagaminti. Taip, naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra trys gamybos veiksnių grupės: 1.Žemė 2.Darbas 3.Kapitalas. Žemė - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Darbas - žmogaus fiziniai ar protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje. Kapitalas - pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje. Gamintojas, kaip ir vartotojas, turi pasirinkimo galimybę. Jis renkasi gamybos metodą, t.y. firma sprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį ir kokius gamybos veiksnių kiekius ji naudos. Firmos užduotis yra pasirinkti geriausią gamybos veiksnių derinį ir gaminamos produkcijos kiekį, organizuoti gamybos procesą siekiant maksimalaus pelno. Gamybos proceso organizavimas yra labai svarbus ekonomikoje, neretai apibūdinamas kaip savarankiškas gamybos veiksnys. Pasirinkimo galimybė priklauso nuo to, kiek laiko turi firma, kad sureaguotų į rinkos pokyčius. Firmos veikloje išskiriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. Trumpasis laikotarpis firmos veikloje - tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Firmos pasirinkimo galimybė trumpuoju laikotarpiu yra ribota, nes kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs ir negali būti greit keičiami net ir tuomet, kai keičiasi jų kaina. Per trumpą laiką negali būti pakeisti ir lieka pastovūs tokie gamybos veiksniai kaip pastatai, įrenginiai ir pan. Jei firmos produkcijos paklausa didėja, gamintojas gali padidinti gamybą ir pasiūlą per trumpą laiką didindamas darbo valandų ar naudojamų žaliavų kiekį. Tuomet gamintojas samdo daugiau darbuotojų, daugiau moka jiems už viršvalandžius, prailgina darbo laiką arba organizuoja pamaininį darbą. Tačiau gamybos apimties didinimas didinant darbo sąnaudas turi ribą. Ją pasiekus, papildomai pasamdytas darbuotojas nepadidins prekių išeigos. Ilgasis laikotarpis firmos veikloje - tai abstraktus laiko tarpas, kuomet keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Per ilgą laiką firma gali keisti naudojamą gamybos metodą ir įsigyti papildomai įrenginių ar gamybos patalpų, kurie atitiktų naujas gamybos sąlygas. Jei visi gamybos veiksniai gali būti keičiami, tai ilguoju laikotarpiu yra daugiau galimybių gamybos apimčiai didinti nei trumpuoju. Tiek trumpasis, tiek ilgasis laikotarpiai įvairiose ūkio šakose yra nevienodi. Savo veikloje firma siekia technologinio ir ekonominio efektyvumo. Technologiškai efektyvus gamybos metodas yra tuomet, kai nėra kito metodo, kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos veiksnių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą (ribotą) gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis. Gamybos metodo technologinis efektyvumas įvertina taupų gamybos veiksnių naudojimą. 5.2 lentelėje pateikiamas technologiškai efektyvaus gamybos metodo pasirinkimo pavyzdys. Iš lentelės duomenų matyti, kad ketvirtasis metodas yra technologiškai neefektyvus, nes gamindama tą patį produkcijos kiekį firma naudoja visų gamybos veiksnių daugiau, nei tai darytų taikydama pirmus tris metodus. Atsisakiusi technologiškai neefektyvių gamybos metodų, firma, siekdama savo tikslo, turi pasirinkti ekonomiškai efektyvų metodą. Ekonomiškai efektyvus gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis. Siekdama ekonominio efektyvumo, firma turi įvertinti naudojamų gamybos veiksnių išlaidas, t.y. nustatyti, kuris iš likusių trijų technologiškai efektyvių gamybos metodų yra pigiausias. Keičiantis gamybos veiksnių kainoms, gamybos išlaidos gali labai pasikeisti ir metodas, anksčiau įvertintas kaip efektyvus, gali tapti ekonomiškai neefektyviu. Firma, ieškodama optimalaus gamybos metodo, nagrinėja efektyvius gamybos variantus. Čia naudojamasi firmos gamybos funkcija. Gamybos funkcija parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kadangi gamybos funkcija užfiksuoja didžiausią produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikroms gamybos veiksnių sąnaudoms, tai ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų panaudojimo rezultatus. Kitaip tariant, gamybos funkcija aprašomas atitinkamas technologijos lygis. Jam pasikeitus, padidėjusi maksimaliai pasiekiama gamybos apimtis aprašoma nauja gamybos funkcija. Jei gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo sąnaudos, tai gamybos funkcija užrašoma taip: čia Q - maksimali produkcijos apimtis, pasiekiama esant atitinkamam technologijos lygiui; L - darbo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais; K - kapitalo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais. Čia pavaizduota vadinamoji paprastoji gamybos funkcija, kur maksimalus produkcijos kiekis parodomas kaip gamybos veiksnių sąnaudų funkcija. Įvairiems atvejams gamybos funkcijos yra skirtingos. Tačiau turi bendrų savybių: 1. Didinant vieno kurio nors veiksnio sąnaudas, kai kitos sąnaudos pastovios, greit pasiekiama gamybos apimties didinimo riba. Pavyzdžiui, jei firmoje mašinų skaičius ir patalpų plotas yra pastovus, tai pradžioje didinant darbo veiksnio sąnaudas turimas kapitalo potencialas naudojamas vis geriau ir gamybos rezultatai didėja. Tačiau toliau didinant darbo jėgos sąnaudas pasiekiama riba, kai vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą stabdančiu veiksniu. Gamybos prieaugis, pasiektas didinant darbo veiksnio sąnaudas, artėja į nul|. Toliau didinant darbo sąnaudas, kiekvienas naujai pasamdytas darbuotojas ne didins, o mažins produkcijos kiekį. 2. Egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių pakeičiamumo (substitucijos) ir papildymo, nepakeitus gamybos apimties, galimybė. Gamybos proceso metu naudojami įvairūs gamybos veiksnių deriniai. Pavyzdžiui, vienoje firmoje plačiai naudojamos mokslo ir technikos naujovės, gamyba yra automatizuota, žmogaus pagrindinės funkcijos - stebėti ir kontroliuoti gamybos eigą. Antroje firmoje, gaminančioje tą patį produktą, automatizavimo lygis žemesnis, daug rankų darbo. Pirmuoju atveju naudojama daugiau kapitalo, antruoju - darbo. Šiuo atveju yra galimybė vieną veiksnį keisti kitu. Deja, egzistuoja darbo keitimo kapitalu ir rankų darbo panaudojimo ribos. Pavyzdžiui, jei firmoje yra galimybė didinti rankų darbą ir mažinti mašinų, tai vienai mašinos darbo valandai kompensuoti teks panaudoti gerokai didesnį kiekį žmogaus darbo valandų. 15. Gamyba trumpuoju laikotarpiu. Gamybos produktų rūsys (bendrasis, vidutinis, ribinis) Trumpuoju laikotarpiu kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs. Tai riboja gamybos apimties pokyčius. Firmos gamybos rezultatams apibūdinti vartojamos bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto sąvokos. Bendrasis produktas (TP , BP) - produktų kiekis, pagamintas naudojant visus gamybos išteklius per tam tikrą laikotarpį. Jei vieno gamybos veiksnio (tarkime, kapitalo) sąnaudos nekeičiamos, tai bendrojo produkto kitimas priklausys nuo kito gamybos veiksnio - darbo sąnaudų - kitimo. Taigi, kai įmonė trumpuoju laikotarpiu turi galimybe keisti tik vieno gamybos veiksnio (tarkime, darbo) sąnaudas, tai firmos trumpojo laikotarpio bendrasis produktas vadinamas bendruoju darbo produktu (TPl). Vidutinis produktas (AP , VP) - tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio sąnaudų vienetui. Vidutinis darbo ir vidutinis kapitalo produktai yra šie: L - darbo sąnaudos, K - kapitalo sąnaudos, 1.Vidutinis darbo produktas (APl) - tai bendrojo darbo produkto dalis, tenkanti vienam darbo sąnaudų vienetui. 2.Vidutinis kapitalo produktas (APk) - tai bendrojo kapitalo produkto dalis, tenkanti vienam kapitalo sąnaudų vienetui. Ribinis produktas (MP, RP) - bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kurio nors gamybos veiksnio sąnaudoms vienu vienetu. Atsižvelgiant į tai, kurio gamybos veiksnio sąnaudos kinta, o kurio pastovios, gali būti apskaičiuotas ribinis darbo ir ribinis kapitalo produktai: 1.Ribinis darbo produktas (MPL) - tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus darbo sąnaudoms vienu vienetu. 2.Ribinis kapitalo produktas (MPk ) -tai bendrojo kapitalo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo sąnaudoms vienu vienetu. 16. Gamyba trumpuoju laikotarpiu. Gamybos kaštai (bendrieji, vidutiniai, ribiniai) Trumpasis laikotarpis tai toks, kurio metu bent vienas gamybos veiksnys negali būti keičiamas.Tarkime, kad tas veiksnys bus gamybinis pajėgumas (firmos dydis), kuris trumpuoju laikotarpiu nesikeis. Produkcijos kiekis gali būti didinamas keičiant tik kintamus gamybos veiksnius, pavyzdžiui, darbą ir kapitalą. Bendrieji kaštai ( BK) - tai gamybos veiksnių, sunaudotų bendrajam produktui pagaminti, alternatyviųjų kaštų suma. Trumpuoju laikotarpiu bendruosius kaštus sudaro kintamieji ir pastovieji kaštai. Pastovieji kaštai ( PK) - tai firmos išlaidos, kurios per visą trumpąjį laikotarpį nekinta keičiant gaminamos produkcijos apimtį. Pastovieji kaštai dažnai vadinami pridėtinėmis išlaidomis. Jiems priskiriami amortizaciniai atskaitymai, turto mokestis, draudimo įmokos ir pan. Pavyzdžiui, kulinarijos įmonės savininko nuomos mokestis už pastato ir įrenginių naudojimą bus pastovieji kaštai, kurie nesikeis ir nepriklausys nuo gamybos apimties. Kintamieji kaštai ( KK) - tai firmos išlaidos trumpuoju laikotarpiu kintamiems gamybos ištekliams apmokėti. Šie kaštai didėja augant gamybos apimčiai. Tai firmos išlaidos žaliavoms, medžiagoms, darbo užmokesčiui ir pan. Pavyzdžiui, jei kulinarijos įmonė gamins daugiau gaminių, ji sunaudos daugiau darbo ir žaliavų, todėl kintamieji kaštai didės. Bendrieji kaštai neparodo firmos ūkininkavimo efektyvumo. Konkretūs firmos veiklos rodikliai išreiškiami vidutinių kaštų kategorijomis. Bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui, vadinamas vidutiniais bendraisiais kaštais ( VBK ). Jei firmoje pagaminto produkto kiekį pažymėsime raide Q, tai vidutinius bendruosius kaštus galime apskaičiuoti taip: VBK = BK / Q Atitinkamai galime išreikšti vidutinius pastoviuosius (VPK) kaštus ir vidutinius kintamuosius (VKK) kaštus: VPK = PK / Q ir VKK = KK / Q Bendrųjų kaštų prieaugis, gaminant papildomą produkcijos vienetą, vadinamas ribiniais kaštais (RK). Ribiniai kaštai apskaičiuojami pagal šią formulę: RK = ∆BK /∆ Q čia ∆BK - bendrųjų kaštų prieaugis; ∆ Q - bendrojo produkto prieaugis. 17. Tobulos konkurencijos rinkos ir monopolonės rinkos skirtimai Tobulos konkurencijos rinkos modelio funkcionavimo sąlygos: 1.produkto homogeniškumas. Jis reiškia, kad rinkoje yra labai daug produktų, pagamintų didelio skaičiaus gamintojų, tačiau visi produktai nesiskiria savo kokybinėmis charakteristikomis. Vartotojas neteikia pranašumo atskiriems tos pačios rūšies produktams, jam nėra svarbu, kuris iš daugelio gamintojų pateikė į rinką jo perkamą konkretų produktą. 2.neribotas išteklių mobilumas. Tobulas konkurencijos sistemoje bendrovės gali laisvai pereiti iš vienos gamybos į kitą, gali staiga nutraukti vienos prekės gamybą ir pradėti gaminti kitą. Jos gali laisvai perkelti išteklius iš vienos šakos į kitą. Sakoma, kad nėra įėjimo ir išėjimo į bet kokios prekės rinką barjerų. Jeigu kurios nors prekės kaina kyla, niekas negali sutrukdyti įmonei turimus išteklius panaudoti šios prekės gamybai, nutraukus kitų prekių tiekimą realizavimui. 3.įmonės yra pasyvios kainų atžvilgiu. Nė vienas iš pardavėjų ar pirkėjų negali paveikti laisvos rinkos kainos, nes dėl didelio jų skaičiaus kiekvienas parduoda arba perka tik nedidelę rinkoje esančių prekių dalį. Jei vienas kuris pardavėjas padidins savo produktų kainą, pirkėjai nepirks ji produktų ir jis patirs nuostolių, o jeigu sumažins kainą – irgi patirs nuostolių, todėl nėra suintereuotas keisti laisvoje rinkoje susidarusią kainą. Įmonė gali parduoti bet kokį pagamintą prekių kiekį nemažindama jų kainos. 4.tobulas informuotumas. Visi pirkėjai ir pardavėjai turi infomaciją apie paklausos ir kaštų kreives. Jie žino, kokiomis kainomis gali pirkti ir parduoti produktus. Ši informacija ir užtikrina tai, kad tos pačios kokybės produktų kaina bus vienoda, kad ir kas parduotų ar pirktų. Monopolijos teoroja, kaip ir tobulos konkurencijos modelis, neatspindi visos realios tikrovės, bet gali būti naudojama ekonominiams reiškiniams aiškinti. Tobula, teoriškai aiškinama monopolija yra priešingas tobulai konkurencijai ekonominio pasaulio ašigalis. Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią substitų, ji yra monopolija. Tobulos konkurencijos rinkoje yra daug įmonių ir nė viena jų negali pakeisti prekių vertės, bet gali realizuoti visas savo prekes. Individualios įmonės paklausos kreivė yra su rinkos kaina sutampančios horizontalios tiesės formos. Tuo tarpu rinkos paklausos kreivė yra krintanti žemyn iš kairės į dešinę. Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, monopolinėje rinkoje įmonė viešpatauja viena. Jos paklausos kreivė yra krintanti žemyn ir prekės vertė priklauso nuo realizuojamų prekių apimties. Skirtingos rinkos struktūros, kuriose funkcionuoja įmonės, nulemia ir jų skirtingą elgseną siekiant maksimalaus skirtumo tarp pajamų ir išlaidų. 18. Įmonių rūsys, jų charakteristikos, skirtumai Svarbu yra įmonias klasifikuoti, nes taip lengviau spręsti kai kuriuos ekonominius uždavinius. Vienodose firmose yra galimybė taikyti tipinius ūkinius sprendimus, be to, patogu statistikoje ir atliekant ekonomine analize. Įmonės klasifikuojamos pagal įvairius požymius: - gatavos produkcijos paskirtį (gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų gamybos firmos); - naudojamos žaliavos pobūdį (gavybinės ir apdirbamosios pramonės firmos); • dydį (mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės firmos); • veiklos geografiją (nacionalinės ir tarptautinės firmos) ir pan. ( 2002 metais 170 000 įmonių, o veikiančių 70 000) Rinkos ekonomikos šalyse skiriami tokie svarbiausieji įmonių tipai: 1. Individuali įmonė.(IĮ) 2. Ūkinės bendrijos. (TŪB, KŪB) 3. Akcinė bendrovė (arba korporacija)(AB) 4. Valstybinė įmonė, savivaldybinė įmonė (VĮ, SĮ) 5. Bendros su užsieniu įmonės 6. Užsienio kapitalo įmonės • Individuali (dar vadinama privati arba personalinė) įmonė yra individualaus savininko firma, priklausanti vienam fiziniam asmeniui arba šeimai. Šios firmos neturi juridinio asmens teisių, savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė. Tai reiškia, kad firmos gamybinis turtas neatskirtas nuo savininko asmens turto, t.y. skoloms padengti įmonių savininkai naudoja ne tik pradines investicijas į verslą, bet ir savo asmeninį turtą. Individuali firma - paprasčiausia ir populiariausia verslo organizavimo forma. Ji dirba savininko naudai, jai neprivalomos vyriausybės užduotys, savo nuožiūra realizuoja pagamintą produkciją. Individualios įmonės gali užsiimti bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tai, kas draudžiama Lietuvos Respublikos įstatymu, pavyzdžiui, gaminti vaistus, narkotikus, ginklus ir pan. Individualios įmonės teigiami bruožai yra šie: sudarytos sąlygos privačiai iniciatyvai reikštis, nesudėtingas firmos organizavimas, pajamos apmokestinamos vieną kartą individualiu pajamų mokesčiu ir pan. Tačiau ji turi trūkumų: nepajėgi samdyti kvalifikuotų specialistų, ribotos galimybės didinti kapitalą ir plėsti veiklos mastą, neribota atsakomybė už įmonės finansinius įsipareigojimus. Kadangi individualios įmonės savininkas ne visada gali tinkamai atlikti ir darbuotojo, ir valdytojo funkcijas, jo sprendimas susirasti partnerį, kuris dalytųsi atsakomybe už verslo vedimą, lemia tai, kad atsiranda partnerinė firma. • Ūkinės bendrijos - tai kelių žmonių ar juridinių asmenų bendra komercinė-ūkinė veikla su bendru įmonės vardu ir sujungtu savo turtu. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Kadangi bendroje veikloje naudojamasi daugiau nei vieno asmens turtu, tai partneriai turi didesnes galimybes gauti kreditą ir didinti kapitalą. Ūkinė bendrija taip pat nėra juridinis asmuo. Lietuvoje funkcionuoja tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos. Jų steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas, bendrosios jungtinės veiklos sutartis. Tikrosios ūkinės bendrijos yra neribotos turtinės atsakomybės firmos. Jos nariai kolektyviai savo turtu atsako už bendrijos skolas. Komanditinė ūkinė bendrija yra dviejų ir daugiau asmenų (tikrųjų narių ir narių - komanditorių) susivienijimas. Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą už firmos skolas tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai -tik ta savo turto dalimi, kuri perduota naudotis bendrijai. Tokios įmonės vardu sandorius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai. Ūkines bendrijas lengva organizuoti, kartais užtenka žodinio susitarimo, nesudėtinga jas likviduoti, yra didesnės finansavimosi galimybės. Deja, partnerinė firma negali įveikti kai kurių individualios įmonės trūkumų: 1.Partnerinės įmonės savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė.Be to, kiekvienas iš jų atsako ir už kito partnerio prisiimtus įsipareigojimus, jei šis neturi lėšų išsimokėti savos skolos dalies. 2. Partnerinė įmonė, turėdama didesnes finansavimosi galimybes,(partnerės asmeninis turtas, verslo pajamos, kreditai, gauti įkeičiant nekilnojamąjį turtą), vis tiek susiduria su kapitalo didinimo sunkumais. Bankai ir kiti kreditoriai nelinkę skolinti mažoms, neapsaugotoms nuo praradimų įmonėms. 3. Be to, ūkinėse bendrijose iškyla kai kurios naujos, nebūdingos individualioms firmoms problemos: konfliktų pavojus bendrijos viduje, galimos skirtingos nuomonės bei skirtingi interesai, suderintų veiksmų stoka ir pan. • Akcinė bendrovė - juridiškai savarankiška firma, kurios kapitalas padalytas tarp akcininkų. Akcinės bendrovės (arba korporacijos) pranašumas susijęs su ribota savininkų atsakomybe. Akcinė bendrovė (AB) yra juridinis asmuo, jos kapitalas padalytas į akcijas. Akcijų turėtojai - fiziniai ir juridiniai asmenys - turi nuosavybės teise j akcijas ir išvengia neribotos atsakomybės pavojaus. Pirmoji AB Lietuvoje susikūrė 1832 m. Klaipėdoje. Tai buvo duonos kepykla. 1871 m. akcine bendrove virto Klaipėdos alaus darykla, vėliau gaminusi vyną, likerį. 1872 m. Vilniuje įkurta pirmoji AB buvo Žemės bankas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvoje kūrėsi įvairios akcinės bendrovės. 1925 m. priimtas LR akcinių bendrovių įstatymas. 1939 m. Lietuvoje jau veikė 137 akcinės bendrovės, turinčios 205,5 mln. litų kapitalą. Akcinių bendrovių atkūrimas yra ekonomiškai tikslingas, nes leidžia sujungti nedidelius kapitalus ir kurti stambias įmones. Be to, į apyvartą įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai. AB, leisdama akcijas ir obligacijas, turi papildomų finansavimosi galimybių. AB turi daugybę teisių. Ji gali savo vardu (o ne savininko) imti kreditus. AB, leisdama obligacijas arba kreipdamasi betarpiškai į banką, gali mobilizuoti nemažas lėšas, ko negali padaryti ne akcinė firma. Esant ribotai atsakomybei, AB privalu tęstinumas. Vieno akcininko mirtis arba akcijų pardavimas, kai akcijos atitenka kitiems asmenims, nereiškia AB reorganizavimo. AB veiklos trukmė nustatyta jos įstatuose. AB veiklą Lietuvoje reglamentuoja specialūs įstatymai, tarp jų - LR akcinės bendrovės įstatymas. Juo remiantis reguliuojami santykiai tarp steigėjų ir akcininkų. Be to, nustatyta, kad minimalus AB steigėjų skaičius - penki, o uždarosios akcinės bendrovės - du asmenys. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų, neskaitant nuolat dirbančių bendrovėje. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perkamos ir parduodamos biržoje, platinamos viešai. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. AB turi organizavimo trūkumų: 1. Bendrovės pelno dvigubas apmokestinimas, jeigu jo dalis išmokama dividendų forma akcininkams. Palyginimui priminsime,kad individualios arba partnerinės firmos pelnas apmokestinamas tik vieną kartą kaip savininko ar jo partnerių asmeninės pajamos. 2. Nuosavybės atotrūkis nuo valdymo ir kontrolės. Vidutiniai akcininkai nėra aktyvūs, kai sprendžiami bendrovės veiklos klausimai. AB slypi tam tikrų piktnaudžiavimo galimybių. Pvz, galimi atvejai, kai AB savininkai išvengia asmeninės atsakomybės už klaidingus sprendimus. AB vaidmuo yra prieštaringas. Ji sudaro sąlygas efektyviai ūkininkauti, skatina gamybos masto ekonomiją. Kita vertus, silpnina konkurenciją, ugdo biurokratizmą verslo srityje. Individualios firmos, partnerinės firmos ir akcinės bendrovės pranašumai ir trūkumai apibendrinti 5.1 lentelėje. 5.1 lentelė. Firmų tipų pranašumai ir trūkumai Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ėmė sparčiai mažėti valstybinių įmonių ir steigtis privačios firmos. • Valstybinė įmonė, savivaldybinė įmonė (VĮ, SĮ) – vykdyti bendravalstybinius uždavinius ir daryti pelną. • Bendros su užsieniu įmonės – bendras kapitalas. • Užsienio kapitalo įmonės – tik užsienio įmonė arba jos filialas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!