Mikroekonomika ir ekonomikos teorija

 • EKONOMIKA. – Ekonomikos teorija – mokslas apie ribotų išteklių tinkamą paskirstymą. Ekonominės krypties mokslas atsirado jau senovėje, kadangi žmonija nuo pat savo atsiradimo turėjo gyvenimo problemą – visa laika egzistavo ir egzistuoja riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai, kuriuos norėtųsi ko geriau patenkinti. Ekonomikos mokslo pagrindinis tikslas išmokinti žmogų tinkamai išnaudoti ribotus išteklius, kurios jis turi. Iš viso ekonomika siekia 5-ių tikslų: 1. Nedarbo panaikinimas. 2. Vidutinio kainų lygio stabilumo užtikrinimas. 3. Ekonominis efektyvumas. 4. Teisingas pajamų paskirstymas. 5. Ekonominis augimas. Visi šie tikslai turi būti siekiami tiksliai paeiliui – be nederabo panaikinimo negalėsime siekti ekonominio stabilumo, efektyvumo, nekalbant jau apie rodyklių augimą. Pagal platų padalinimą, ekonomika nagrinėja dalykus iš dviejų rakursų – taip išskiriame makro- ir mikroekonomiką: Mikroekonomika – ekonomikos šaka, studijuojanti pagrindinius ekonominius dėsnius, sąvokas ir atskirų ūkio subjektų elgesį rinkoje. Makroekonomika - ekonomikos šaka, studijuojanti ekonominius reiškinius valstybės nacionalinio ūkio mastu. Kaip buvo kalbėta ankščiau, pagrindiniu ekonomikos tikslu yra nedarbas. Tik sumažinus arba panaikinus nedarbo problemą, galime vystyti ekonomikos augimą šalyje, tinkamai suskirstyti pajamas ir siekti ekonominio stabilumo. Bedarbis – tai žmogus, neturintis darbo vietos, tačiau aktyviai jos ieškantis (registruotas darbo biržoje). Bedarbystės lygi šalyje nurodo darbo biržos vykdoma registracija. Tačiau šiuo šaltiniu valstybės institucijos negali remtis – šalyje yra daug neregistruotų žmonių, kurie dirba nelegaliai, turi verslą arba gauna lėšas pragyvenimui iš kitur. Lietuvoje nedarbo lygis šiuo metų (2005 m.) siekia apie 9-10%, tuo metų, kai blogiausias rodiklis yra >20%. Mūsų šalyje, kaip ir daugelio kitų, darbo rinka priklauso nuo vietovės, t.y. nu turimų šioje ar kitoje vietoje darbo vietų. Čia išskiriamos socialinės katastrofos zonos – vietos, kuriose nedarbo lygis yra itin dydelis. Jeigu nedarbo lygis visoje šalyje siekia >20%, tokia būsena vadinama ekonomine šalies depresija. Nedarbas pagal savo pobūdį yra skirstomas į kelias grupes: • Dalinis nedarbas – žmogus dirba nepilną darbo dieną, gauna 3-kart mažesnį atlyginimą. Tokiu atveju susidaro išteklių paskirstymo problema. • Migracinis nedarbas – žmogus turi palikti darbo vietą dėl rimtų priežasčių, pvz. turi greitai išvažiuoti. Migracinis nedarbas susidaro ir tuo atveju, kai į darbo vieta pretenduoja daugelis žmonis, kurie atvyko iš kitos vietos (pvz. kaimo žmonės, atvaževę į miestą gali dirbti darba pigesniu atliginimu, nei miestelėnai). • Struktūrinis nedarbas – susidaro, kai valstybė sudaro privalomą tam tikros specialybės darbuotojų atranką. Tokiu atveju yra iškeliamas reikalavimas greitai persikvalifikuoti (specialistams tai padaryti yra daug sunkiau, negu amatininkams ir paprastiems darbuotojams – perkvalifikavimo laikotarpis yra dažniausiai per ilgas). Statyba – ūkio barometras – jei vystosi gretai ir fiksuotai, reiškia ekonomikos lygis auga. Tačiau šis rodiklis yra tinkamas tik vystymosi pradžioje. Tai gana teorinis požiūris. Kainų stabilumas – kainų lygio užtikrinimas ekonomikoje. Stabilumas šioje srityje reikalingas todėl, nes pagal pinigų vertę žmogus ir įmonės planuoją visą savo verslą. Kainų stabilumas yra prarandamas tada, kai ekonomikoje atsiranda tokie dalykai, kaip: • infliacija – atsiranda tada, kai kyla pinigo vertė (mažas kiekis daugiau kainoja). Ją jaučia visi šalies gyventojai, o jos panaikinimui sudaroma pinigų leidimo paribojimo politika. Infliacija ir nedarbas yra pagrindiniais ekonomikos lygio faktoriais. • defliacija – atsiranda tada, kai krenta pinigo vertė (dydelis kiekis mažai kainoja). Ją jaučia daugiausiai įmonės, gaminančios ir parduodančios ne pirmo būtinumo prekes – atsiradus defliacijai jos turi mažinti prekių kainas. Paprasti žmonės jos beveik nepastebi. Ekonominis efektyvumas – pačios didžiausios naudos siekimas, panaudojant mažiausią lėšų kiekį. Ekonominis efektyvumas skirstomas į 2 grupes: • technologinis efekt. – naujų techninių priemonių panaudojimas gamybos proceso suaktyvinimui – įdiegiamos technologinės naujovės, priemonės ir projektai. • alokacinis efekt. - geriausios veiklos varianto pasirinkimas, atsižvelgiant į vietovę ir kitus nepriklausomus faktorius. Lėšos čia yra žinomos ir užtvirtintos. Abu ekonominiai santikiai visada priklauso vienas nuo kito – technologijų panaudojimą suefektyvina atitinkama vietovė; atitinkama technologija pagerina vietovės eksploataciją. Gamybos efektyvumas dažnai yra vaizduojamas grafiko pagalba (1), kuriame A ir B – atitinkamų prekių gamybos lygiai. Norint gaminti dvi prekes iš karto, turime pasirinkti atitinkamą jų gamybos santykį, priklausomai nuo turimų produktų ir paklausos atitinkamai prekei – tiesės taškai C ir D. Teisingas pajamų paskirstymas – pagrindinių uždaviniu čia yra kova skurdu, kuri visada reikalauja papildomų lėšų šaltinio. Ekonominis augimas – pastovus gamybos ir teikiamų paslaugų kiekio didėjimas, išlaikant pastovų nedarbingumo ir infliacijos lygio sumažėjimą. Ekonomikos augimo žmogus turi siekti visą savo gyvenimą. • EKONOMINĖS SISTEMOS. – Iš viso yra išskiriamos 4-ios pagrindinės ekonominės sistemos, kurių panaudojimas ir tinkamas/netinkamas pritaikymas tiesiogiai veikia ekonominį augimą. Ekonominės sistemos Privalumai Trūkumai Tradicinė ek.sist. – jos pagrindą sudaro senosios nusistovėjusios tradicijos, tradiciški amatai ir gamybos procesai. Gilios darbo tradicijos, sena patikima atlikimo technologija, užtikrinanti mažą naudingumą, bet dydeli pastovumą ir stabilumą įmonėje. Neįvedamos jokios naujovės ir techniniai dalykai gamyboje. Amatininkai neturi atitinkamų kvalifikacijų naujų gaminiu projektavimui, pagaminimui. Centralizuotai planuojama sis. – joje visa ūkinė veikla yra reguliuojama valst. sektoriaus, yra valstybės rankose. Sudaroma stabiliai veikianti sistema, tenkinanti visus vartotojo poreikiu. Yra skrupulingas verslo planavimas. Visas verslas yra valstybės rankose – privatus sektorius neišplečiamas, gamyba nesiekia jokio didesnio efektyvumo. Laisvosios rinkos sist. – sistemoje verslas yra pilnai privatus, nėra valstybinio reguliavimo. Esant privačiam sektoriui, susidaro aukštas konkurencijos lygis – gamintojas pats rūpinasi savo gamyba. Konkurencijos lygis yra dydelis – susidaro tam tikras ekon. pavojus, ekonomika yra nestabili ir priklauso pilnai nuo gamintojų. Mišri sistema – laisv.rinkos. ir centr.plan. sistemų mišinis. Privataus ir valstybės sekt.sujungimas. Užtikrinamas dalinas stabilumas, egzistuoja apibrėžto lygio konkurencija, suliginamos gamintojų ir vartotoju teisės. Dalis privataus sektorio veiksnių yra blokuojama valstybės pareiškimais. • RINKA. – Rinka – ekonominė sfera, kurio vyksta mainai. Paprasčiausias pavyzdys – eilinė turgavietė. Rinka yra skirstoma į dvi grupes – tiesioginė, kurioje vyksta tiesioginiai mainai (daiktas yra mainomas į kitą daiktą); ir mainai su pinigų panaudojimu – kai daiktas yra mainomas į pinigus (paprastai tariant – perkamas), vadinamas dar barteriu. Rinkos supratimas atsirado seniai, kai žmonija išsivystė iki tokio lygio, kai buvo pradėti mainai daiktais tarp žmonių. Jau no pat pradžios buvo iškelta vertės nustatymo problema. Mainų palengvinimui buvo įvedami tarpiniai objektai, atiduodami vietoj prekių. Iki mūsų laikų pagrindu liko auksas. Nagrinėjant ekonomiškai rinka, galime sakyti, kad ji atlieka dvi pagrindines funkcijas – kainodaros, kai yra nustatoma prekių vertė; ir konkurencinė, kuri priverčia prekeivius konkuruoti tarpusavy. Konkurencija – „varžybos“ tarp pardavėjų dėl pirkėjo. Konkurencija yra skirstoma į tobula, kai nei pirkėjas, nei pardavėjas neturi jokios įtakos į nusistovėjusias rinko kainas; netobula – pirkėjas ir pardavėjas turi įtaką į rinkos kainas Ekonomikoje yra išskiriami 4 rinkos tipai – tobula konkurencija, monopolinė konkurencija, oligopolija, monopolija. Kiekvienas iš jų turi savo savybes, trukumus: Nr. Rinkos tipai Savybės 1. Tobula konkurencija Tobulos konkurencijos realiame gyvenime nėra – naudojama tik teoriniams klausimams spręsti. Dalyviu sk. – dydelis; Konkurencijos l. – įvairus; įėjimas – lengvas; naujų įmonių atsir. – dydelis; reklamos l. – įvairus; pajamos – įvairios; vyriausybės poveikis – įvairus. 2. Mon.konk. rinka Vienoje išskirtoje yra daug to paties pobūdžio veikėjų (pvz. eiline parduotuvėlė). Ji orientuojasi į vietovės gyventojus. Dalyviu sk. – dydelis; Konkurencijos l. – aukštas; įėjimas – lengvas; naujų įmonių atsir. – dydelis; reklamos l. – nedidelis; pajamos – nedidelės; vyriausybės poveikis – mažas. 3. Oligopolija Išskirtoje vietoje yra keli stambūs veikėjai, kurie laiko visą rinkos dalį savo rankose. Dalyviu sk. – mažas; Konkurencijos l. –aukštas; įėjimas – sunkus; naujų įmonių atsir. – apribotas; reklamos l. – dydelis; pajamos – didelės; vyriausybės poveikis – vidutinis. 4. Monopolija Išskirtoje vietoje veikia tik vienas veikėjas, laikantis savo rankose visą rinkos dalį. Dalyviu sk. – tik vienas; Konkurencijos l. –konk.nėra; įėjimas – neįmanomas; naujų įmonių atsir. – negalimas; reklamos l. – tik informacinio pobūdžio; pajamos – l. didelės; vyriausybės poveikis – didel. Norint įsteigti naują įmonę, kuri galėtų įeiti į oligopolinę rinka, reikalingas dydelis kapitalas. Monopolinė rinka skirstoma pagal savo pobūdį į: • natūrali monopolija – atsiranda savaime, dėl išteklių ribotumo tam tikroje teritorijoje – pvz. dujų tiekimas, elektros gamyba, kitos. • socialinė monopolija – susiejama su to, kad naujos ta pačia veikla užsiimančios įmonės atsiradimas yra ekonomiškai neefektingas arba negalimas – pvz. geležinkelio paslaugas tiekianti įmonė. • teisinė monopolija – atsiranda tada, kai vyriausybė išleidžia atitinkamas nuostatas, reguliuojančias įmonių atsiradimo kiekį. Kaina – prekės vertės piniginė išraiška. Kainą = Išlaidos + Pelnas + PVM Kainą sudaro prekės atitinkama vertė – tiesioginės ir netiesioginės išlaidos. Jos skirstomos pagal tiesiogiai ir netiesiogiai išleistus pinigus. Pvz. prieš atliekant namo statybą, yra skaičiuojama sąmata, susidedanti iš tiesioginių ir netiesioginių išlaidų: Tiesioginės išlaidos Netiesioginės išlaidos 1. Darbo užmokestis. 2. Medžiagų kainos. 3. Mechanizmų panaudojimas. 4. Papildomas medž.ir mech.mokestis. 5. Darbo prižiūrėtojo užmokestis. 1. Administracinės išlaidos. 2. Komunalines išlaidos. 3. Transporto aprūpinimas. 4. Mokesčiai. 5. Reprezentacinės išlaidos. Taigi kiekvienoje kainoje yra kažkokia nustatyta procentinė dalis nuo kiekvienos išlaidų grupės – atitinkamai nuo atliekamų paslaugų pobūdžio ir reikalavimų. Tiesioginės išlaidos – faktinė atliktų darbų ir panaudotų medžiagų kainų suma. Jei tai yra daugkartinis objektas (pvz. bandelė), tai tiesioginės išlaidos yra skiriamos procentiškai į atliktų gaminių kiekį. Reprezentacinės išlaidos – išlaidos, tenkinančios įmonės veiklą už jos ribų – dalyvavimas paroduose, firmos vardų rengiami baliai ir kita. Buhalterinis kainų nustatymas – kaina, grinai apskaičiuojama iš turimų išlaidų ir esamos rinkoje situacijos – paklausos. • PASIULA, PAKLAUSA RINKOJE. – Paklausa – prekių kiekis, kurį vartotojas nori ir gali įsigyti, esant tam tikroms nustatytoms kainoms. Paklausa įtakoja: pirkėjų uždarbis, substitucija (pakeičiamumas), mada ir pomėgiai, sezonai (tik kalbant apie sezonines prekes). Perkamos prekės gali veikti viena kitą – jos yra komplementarios, yra naudojamos kartu, arba yra substitutais – gali pakeisti rinkoje viena kitą. Ne paskutinę reikšmę turi ir mada – žmogus nuo jos priklauso ir siekiai prie jos prisitaikyti. Optimizmas ir pesimizmas ženkliai pakeičia prekių paklausą – jeigu žmogus nusiteikęs optimistiškai, jo poreikiai auga ir atvirkščiai. Kalbant apie rinką, mes dažniausiai vartojame žodį prekė. Kalbant apie prekę, mes sakome, kad ji yra naudinga, vertinga arba tokia ir tokia. Naudingas daiktas – daiktas, teikiantis didžiausią nauda ir duodantis didžiausia pasitenkinimą jį nupirkus, gavus. Vertingas daiktas – daiktas, kuri galime lengvai perparduoti rinkoje (teikiantis naudingumą ne tik mums, bet ir kitiems pirkėjams). Kiekvieno daikto naudingumas ir vertė yra skirtingos – priklausomai nuo žmonių preferencijų, reikalavimų. Ribinis naudingumas – parodo pasitenkinimo prieaugį suvartojant tos pačios prekės vienetą. Po to ateina riba, kai daiktas tampa visai nenaudingas. Pasiūla – prekių kiekis rinkoje, kurį gamintojas gali (atitinkamai pagal eksploatuojamų žaliavų kiekį) parduoti. Pasiūlos lygis priklauso tiesiogiai nuo pirkėjų ir jų noro nupirkti tam tikrą prekę, t.y. pasiūla tiesiogiai priklauso nuo paklausos. Be to jos lygį sąlygoja ir kiti veiksniai: • gamtinės sąlygos; • substitucijos įtaka; • technologinis išsivystymas; • pirkėjų pomėgiai; • gamybos kaštai. Didžiausią įtaka turi gamtinės sąlygos – jeigu vieta, kurioje yra įsikūręs gamintojas neleidžia gaminti atitinkamos prekės, niekas negali padėti. Technologinė kaita turi įtaka tų prekių pasiūlai tada, kai jų gamyba ryškiai priklauso nuo jų išsivystymo lygio. Didelę įtaką turi žaliavų, iš kurių gaminama prekė, kainos. Jei ji yra didelė, gamintojui neapsimoka jos gaminti. Pusiausvyra rinkoje – rinkos atvejis, kai parduodamų prekių kiekis yra lygiai toks pat, kaip ir perkamų – prekė yra pilnai realizuojama. Pilnos pusiausviros pasiekimas rinkoje yra negalimas, kadangi yra daug įvairių veiksnių, kurie neleidžia pagaminti tiek prekių, kiek nori jų nupirkti vartotojas, arba nupirkti tiek, kiek jų parduoda gamintojas. Jeigu prekių rinkoje yra perteklius, vartotojai pradeda konkuruoti tarpusavyje dėl pirkėjo. Tokia rinka vadinasi vartotojo rinka. Jeigu rinkoje susidaro situacija, kai prekės pagaminimui trūksta žaliavų, gamintojas reguliuoja jų kiekį pagal savo nuožiūrą ir nuo jo priklauso, koks prekių kiekis pateks į rinka, susidaro gamintojo rinka (susidaro prekių deficitas). Pusiausvirą rinkoje, jos siekimą parodo grafikas, kuriame yra vaizduojamos kartu pasiūlos ir paklausos kreivės. Čia taškas E yra ta vieta, kurioje gaminamų prekių kiekis yra toks pat, kaip ir perkamų. Žemiau E taško esantys plotai simbolizuoja prekių trūkumą, o aukščiau esantys – prekių perteklių. „Voratinklio” teorema – grafinis paklausos/pasiūlos dinamikos pakeitimas priklausomai nuo kainos atvaizdavimas. „Voratinklio“ teorema vaizduoja pirkėjų reakciją į kainų pakeitimą – jų suinteresavimas prekėmis didėja/mažėja, o kartu gamintojas didina/mažina gamybos apimtis. Gamintojas paprastai negali reaguoti į pasiūlos pakeitimus, sukeltus kainos pakeitimu, nes gamybos apimties pakeitimas reikalauja laiko. Todėl realiai žiūrint, galime sakyti, jog ryšis tarp kainos ir pasiūlos/paklausos nusprendžiamas ateinančio laikotarpio pasiūlos/paklausos dydžių – jo prieaugį mes nustatome pagal įvykusius pakeitimus. • ELASTINGUMAS. – Paklausą ir pasiūla charakterizuoja toks veiksnys, kaip elastingumas – parodo pasiūlos ir paklausos pokyčius priklausomai nuo kainos pakitimo. Pasiūlos elastingumas – gamintojo reakcija į kainų pakeitimus. Sudaroma pagal formulę: |Es|=siūlomų prekių kiekio procentinis pakeitimas/kainos procentinio pokyčio. Jeigu |Es|=1, elastingumas yra vienetinis, praktiškai neįmanomas. Jeigu |Es|>1, pasiūla yra elastinga – gamintojas yra sudomintas kainos pokyčiu – gamina daugiau prekių. Jeigu |Es|1, paklausa yra elastinga – vartotojas stipriai reaguoja į kainų pokyčius – parka daugiau/mažiau prekių. Jeigu |Es|4). Visuminė paklausa klasikinėje teorijoje. Pagal klasikinę ekonomikos teoriją visuminė paklausa priklauso nuo tokiu faktorių, kaip: • palūkanų dydis; • materialinių vertybių (įsigytų vartuotojo) kainos; • importo dydis. Visuminė paklausa keinsistinėje teorijoje. Pagal klasikinę ekonomikos teoriją visuminė paklausa priklauso nuo tokiu faktorių, kaip: • asmeninio vartojimo išlaidos; • vyriausybės išlaidos; • investicinės išlaidos; • grynojo eksporto dydis. Čia eksporto dydis yra atsakomasis žingsnis importo dydžiui – parduodant prekes užsienyje, yra papildomai padidinamas šalies BNP. Dažniausiai siekiama tam tikra lygybė tarp importo ir eksporto kainų – tam, kad BNP rodiklis liktu nepakeistas. Sugriuvus klasikinei ekonomikos teorijai, Caynes‘as pasiūlė naujos teorijos pavyzdį bei jos kovos su smunkančia ekonomika būdus: 1. Visuotinis bedarbių įdarbinimas bei pagrindinės veiklos ieškojimas. Kitaip sakant Caynes‘as pasiūlė įdarbinti daugelį žmonių per prievarta, o valstybei sukurti darbo vietas, kuriose žmonės dirbtu pirmiausiai už mažą atliginimą. Pvz. JAV valstybė privertė žmones dirbti visuotinėje kelių statyboje, skiriant tam valstybės surinktas lėšas. 2. Išlaidų struktūros reorganizavimas – t.y. dotacijų už žemės panaudojimą įsigijimas, kitų išmokų paskirstymas. • FISKALINĖ POLITIKA, JOS ESMĖ. – Fiskalinė politika – vyriausybės mokesčių ir išlaidų politika. Jos tinkamas veikimas skatina BNP augimą, atitinkamai sumažindama infliacijos ir nedarbo augimą. Pagrindinė fiskalinės politikos užduotis – tikslus realiai vykdomo valstybės biudžeto parengimas (sudarant fiskalinę sistemą). Biudžetas – valstybės sektoriaus pinigai, skirti jos išlaidoms. Biudžetas skirstomas į: • Subalansuotas • Deficitinis • Perteklinis Biudžeto reguliavimas sudaromas pagal esama, susiklosčiusią padėtį bei ekonominę situacija šalyje. Jeigu yra ekonominis nuosmukis, vyriausybę sudaro skatinančiąją fiskalinę politiką, kuria sudaro mažinami mokesčiai. Kartu yra didinamos valstybinės išlaidos. Jeigu valstybėje vyrauja ekonominis pakilimas, vyriausybė sudaro ribojančią fiskalinę politiką, kurios metu mokesčiai yra didinami – valstybės biudžetas gauna papildomų piniginių įnašų iš žmonių. Monetarinė politika – valstybės pinigų ūkio tvarkymo ir reguliavimo politika. Kaip ir fisk.politika, monetarinė siekia sumažinti nedarbą bei infliaciją. Monetarinės politikos pobūdis priklauso tiktai nuo ekonominės šalies padėties. Esant ekonominiam nuosmukiui, centrinis bankas privalo padidinti laisvų pinigų kiekį rinkoje – į apyvartą yra įvedama papildoma pinigų suma iš valstybės rezervų. Taip pat mažinama diskonto norma - komercinių bankų palūkanos, nustatytos centrinio banko. Veiklos atitinkamam pagyvėjimui yra papildomai suaktyvinamos investicijos – suteikiami palankesni vartotojui kreditai. Pasiekus ekonomikai tam tikrą lygį, dėl pinigų apyvartos padidėjimo šalyje gali atsirasti galimybė vistytis infliacijai. Tuo atveju centrinis bankas atvirkščiai proporcingai mažina apyvartoje laisvų pinigų kiekį – didinant diskonto normas. Taigi monetarinės politikos pagrindinė užduotis – sudaryti galimybes apyvartos tinkamam padidėjimui, bei neprileisti ekonomiką prie inflacijos. Fiskalinė sistema yra skirstoma į 3 lygius: • Centrinis Bankas – Lietuvoje tai centrinis Nacionalinis Bankas, kurio vadovas/direktorius eina kartu ministro pareigas. • Komerciniai Bankai. • Bankinės Institucijos – įvairios valstybinės ir privačios institucijos, kurios turi teisę vykdyti bankines operacijas (pvz. fondai, kredito unijos, kitos). Centrinis bankas – valstybinė įstaiga, kuri atlieka banko operacijas: 1. Leidžia valstybės valiutą į pagrindinę apyvartą. Čia kalbant apie pinigus, turima omeny ne tik realius vertybinius popierius – visi banko leidžiami ir turimi pinigai skirstomi į rodiklius – M1, visi pinigai, kuriuos turi žmonės nuosavybėje (taip pat indeliai ir sąskaitos); M2, valstybiniai indeliai, prie kurių priskiriamas kartu ir M1 rodiklis. Į piniginę apyvarta neįskaičiuojamos kreditinės kortelės – tai yra tik atsiskaitymo būdas. 2. Komercinių bankų veiklos prižiūrėjimas, kontroliavimas ir jų veiklos nuostatų sudarymas. Centrinis bankas išleidžia nuostatas, reglamentuojančias kom.bankų veiklą. 3. Bankų „banko“ funkcijų atlikimas. Cent.banko dėka yra paskirstomi visų kitų bankų piniginiai rezervai. Cent.bankas skolina pinigus komercinių bankų veiklos plėtojimui. 4. Valstybės finansinis atstovas užsienyje. 5. Kreditinių santykių reglamentavimas. Verslo cikliškumas – 4 verslo ciklai. Valstybės ekonominės politikos raidą apibudina 4 verslo ciklai. P – pakilimas – vykstant teigiamiems ekonominiams procesams, ekonomikos būklė gerėja; N – nuosmukis – vykstant neigiamiems ek.procesams, ekonomikos būklė pablogėja; L – lūžis – atsitiktinė situacija, radikaliai veikianti ek. būklę – jį gali kaip pagerėti, taip ir pablogėti; V – viršūnė – pasiektas geriausias ekonominis rezultatas, kurį galima pasiekti esant padėčiai valstybėje. Išteklinio potencialo mažėjimas – viena iš svarbių ekonominių problemų, kurios metu susidaro konkurencija tarp vartotojų dėl pinigų kiekio sumažėjimo apyvartoje. Taip pat vyksta darbo jėgos stoka bei skolinamųjų pinigų sumažėjimas (bankas reikalauja didesnių palūkanų). Ekonomika labai dažnai patiria nuosmukius, kurie veda prie jos krizės. Vartotojai šiuo atveju stengiasi sudaryti tinkamas sąlygas jos augimui. Yra du pagrindiniai augimo padidinimo variantai: 1. Paleidimas į veiklą nenaudojamų iki šiol veiksnių, žaliavų. 2. Naujų technologijų, kurie padidina našumą, taikymas. Susidarant ekonominiam augimui, yra sudaromos tam tikros pasekmės: • gerėja žmonių pragyvenimo lygis; • didėja naujovių taikymo galimybės; • atsiranda ūkinis stabilumas; • didėja valstybės prestižas; • gerėja demografinė padėtis; • mažėja nedarbas ir infliacija, jos atsiradimo galimybės; • užtikrinamas nacionalinės valiutos stabilumas; • valstybė turi daugiau lėšų neįgaliųjų žmonių išlaikymui. Infliacija – pinigo kainos kritimas, t.y. atvejis, kai nustatytas pinigų kiekis turi mažesnes pirkimo galimybes nei prieš tai. Išskiriami du infliacijos tipai, priklausomai nuo to, dėl ko ji susidaro: • Paklausos infliacija – susidaro, kai vartotojas negali realizuoti pilnai turimų pinigų kiekį. Yra 3 infliacijos pakopos – iki 10%, 10 – 100%, daugiau nei 1000%. • Pasiūlos infliacija – susidaro, kai nuolatinis žaliavų kainų didėjimas priverčia pardavėjus didinti produktų kainas. Pagal savo veikimo laiką ir pasekmes, infliacija skirstoma į: • šliaužiančią – ilgai trunkanti, su nežymiais pakeitimais ir reakcijomis; • šuoliuojantį – trumpai trunkanti, su radikaliais pakeitimais savo eigoje. Infliacija – viena iš svarbiausių ekonominių problemų. Nuo infliacijos kenčia – suteikiantys paskolas žmonės; darbininkai, gaunantys pastovų atliginimą; verslininkai, pasirašantys ilgalaikę sutartį su fiksuotai nustatyta kaina. Nuo infliacijos laimi – skolinantys žmonės, sugebėję prieš infliacija gauti paskolą. Yra taikomi kai kurie būdai, kurių pagalba apsisaugome nuo infliacijos – dydelių paskolų paėmimas vertingų daiktų, aukso pirkimui, čia papildomai atsižvelgiama į koreguojančias ipotekos normas, griežtos monetarinės politikos įvedimas (taikoma greitai ir trumpalaikiai), pajamų atitinkamas indeksavimas. Koreguojančios ipotekos normos – sutarties dalis, suteikianti galimybes keisti palūkanų normas infliacijos metu. Tarptautinė veikla. Tarptautinė veikla – kitaip importas/eksportas – priklauso daugiausiai nuo šalies-gamintojo ir šalies-pirkėjo vidinių įstatymų. Didžiausią poveikį turi darbo jėga ir jos atitinkamas apmokestinimas užsienyje – pagal tai yra vertinamas importo ir eksporto dydis. Užsienio prekyba priklauso nuo šalies-pirkėjo kokybinių ir kiekybinių reikalavimų – kokybės kontrolė, transporto reikalavimai, muito mokesčio reguliavimas ir t.t. Globalinės problemos – viso pasaulio svarbiausios ekonominės ir gyvenimo problemos. Svarbiausios yra: • pasaulinio ūkio militarizavimas, jo išsivystymo problemos; • demografinės problemos -> maisto stokos problemos; • triukšmo ir vibracijos problemos – padidėjęs nesutinkamų iki šiol ligų kiekis, gydimo problemos; • atliekų realizavimo problemos. BENDRAVIMAS. Viena iš svarbiausių bendravimo savybių - klausimas. Žmogus dažniau linkęs kalbėti negu klausiti. Yra išskiriami 3 klausimo būdai: • Gynybiškas klausimas – žmogus, kuris klausosi gynybiškai, neleidžia kitiems pareikšti savo nuomonės, jo pagrindinis dėmėsis skiriamas dažniausiai tik informacijos neigimui. Toks žmogus nenori girdėti to, kas jam yra nepatogu, jis įsikiša ir pertraukia kitų mintis, pokalbius, o kai klauso kalbos, skiria ypatingą (visiškai nereikalingą) dėmesį kiekvienam žodžiui. • Pasyvus klausimas – žmogus, klausantis pasyviai įvertina tai kaip sunkų darbą. Pokalbio metų jis nesidomi tema, dažnai nuo jos nukrypsta, nekoncentruoja savo dėmesio. Dažnai bando priderinti pokalbi prie savęs, savo poreikių. • Aktyvus klausimas – dažniausiai tokie žmonės visiškai prisiderina prie pokalbio temos, bando pilnai įvertinti ir suprasti visus pokalbio dalyvius. Aktyvūs klausytojai linkę atsiriboti nuo išankstinio pokalbio dalyvio įvertinimo, kalbėjimo metų pasitelkia vaizduote tam, kad atsidurti kalbėtojo vietoje. Yra dėmesingi. Žmogus, norintis tinkamai bendrauti, turi išmokti aktyvaus klausimo. Jis turi: • naudoti perfrazavimą – tą pačią minti pasakyti kitais žodžiais; • jausti atspindėjimą – atkartoti atitinkamu laiku visas kalbėtojo emocijas; • patikrinti supratimą – ar klausytojas tikrai suprato mus; • uždavinėti atvirus klausimus. Be to yra plačiai naudojamas neverbalinis komunikacijos metodas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!