Mikroekonomikos teorija atsiskaitymui

5. GAMYBOS TEORIJA 5.1. FIRMŲ TIPAI IR JŲ VEIKLOS ORGANIZAVIMAS Svarbu yra firmas klasifikuoti, nes taip lengviau spręsti kai kuriuos ekonominius uždavinius. Vienodose firmose yra galimybė taikyti tipinius ūkinius sprendimus, be to, patogu statistikoje ir atliekant ekonomine analize. Firmos klasifikuojamos pagal įvairius požymius: - gatavos produkcijos paskirtį (gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų gamybos firmos); - naudojamos žaliavos pobūdį (gavybinės ir apdirbamosios pramonės firmos); • dydį (mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės firmos); • veiklos geografiją (nacionalinės ir tarptautinės firmos) ir pan. Rinkos ekonomikos šalyse skiriami tokie svarbiausieji firmų organizavimo tipai: 1. Individuali firma. 2. Partnerinė firma (arba bendrija). 3. Akcinė bendrovė (arba korporacija). 4. Valstybinė įmonė. 5. Bendra (arba mišri) įmonė. Individuali (dar vadinama privati arba personalinė) firma (sole proprietorship) yra individualaus savininko firma, priklausanti vienam fiziniam asmeniui arba šeimai. Šios firmos neturi juridinio asmens teisių, savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė. Tai reiškia, kad firmos gamybinis turtas neatskirtas nuo savininko asmens turto, t.y. skoloms padengti įmonių savininkai naudoja ne tik pradines investicijas į verslą, bet ir savo asmeninį turtą. Individuali firma - paprasčiausia ir populiariausia verslo organizavimo forma. Ji dirba savininko naudai, jai neprivalomos vyriausybės užduotys, savo nuožiūra realizuoja pagamintą produkciją. Individualios firmos gali užsiimti bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tai, kas draudžiama Lietuvos Respublikos įstatymu, pavyzdžiui, gaminti vaistus, narkotikus, ginklus ir pan. Individualios firmos teigiami bruožai yra šie: sudarytos sąlygos privačiai iniciatyvai reikštis, nesudėtingas firmos organizavimas, pajamos apmokestinamos vieną kartą individualiu pajamų mokesčiu ir pan. Tačiau ji turi trūkumų: nepajėgi samdyti kvalifikuotų specialistų, ribotos galimybės didinti kapitalą ir plėsti veiklos mastą, neribota atsakomybė už įmonės finansinius įsipareigojimus. Kadangi individualios firmos savininkas ne visada gali tinkamai atlikti ir darbuotojo, ir valdytojo funkcijas, jo sprendimas susirasti partnerį, kuris dalytųsi atsakomybe už verslo vedimą, lemia tai, kad atsiranda partnerinė firma. Partnerinė (arba ūkinė) firma (partnership) - tai kelių žmonių ar juridinių asmenų bendra komercinė-ūkinė veikla su bendru firmos vardu ir sujungtu savo turtu. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Kadangi bendroje veikloje naudojamasi daugiau nei vieno asmens turtu, tai partneriai turi didesnes galimybes gauti kreditą ir didinti kapitalą. Ūkinė bendrija taip pat nėra juridinis asmuo. Lietuvoje funkcionuoja tikrosios ir komanditinės (arba pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Jų steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas, bendrosios jungtinės veiklos sutartis. Tikrosios ūkinės bendrijos yra neribotos turtinės atsakomybės firmos. Jos nariai kolektyviai savo turtu atsako už bendrijos skolas. Komanditinė ūkinė bendrija yra dviejų ir daugiau asmenų (tikrųjų narių ir narių - komanditorių) susivienijimas. Pagal LR ūkinių bendrijų įstatymą už firmos skolas tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai -tik ta savo turto dalimi, kuri perduota naudotis bendrijai. Tokios firmos vardu sandorius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai. Ūkines bendrijas lengva organizuoti, kartais užtenka žodinio susitarimo, nesudėtinga jas likviduoti, yra didesnės finansavimosi galimybės. Deja, partnerinė firma negali įveikti kai kurių individualios firmos trūkumų: 1. Partnerinės firmos savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė. Be to, kiekvienas iš jų atsako ir už kito partnerio prisiimtus įsipareigojimus, jei šis neturi lėšų išsimokėti savos skolos dalies. 2. Partnerinė firma, turėdama didesnes finansavimosi galimybes, (partnerės asmeninis turtas, verslo pajamos, kreditai, gauti įkeičiant nekilnojamąjį turtą), vis tiek susiduria su kapitalo didinimo sunkumais. Bankai ir kiti kreditoriai nelinkę skolinti mažoms, neapsaugotoms nuo praradimų firmoms. 3. Be to, ūkinėse bendrijose iškyla kai kurios naujos, nebūdingos individualioms firmoms problemos: konfliktų pavojus bendrijos viduje, galimos skirtingos nuomonės bei skirtingi interesai, suderintų veiksmų stoka ir pan. Akcinė bendrovė (joint - stock company) - juridiškai savarankiška firma, kurios kapitalas padalytas tarp akcininkų. Akcinės bendrovės (arba korporacijos) pranašumas susijęs su ribota savininkų atsakomybe. Akcinė bendrovė (AB) yra juridinis asmuo, jos kapitalas padalytas į akcijas. Akcijų turėtojai - fiziniai ir juridiniai asmenys - turi nuosavybės teise j akcijas ir išvengia neribotos atsakomybės pavojaus. Pirmoji AB Lietuvoje susikūrė 1832 m. Klaipėdoje. Tai buvo duonos kepykla. 1871 m. akcine bendrove virto Klaipėdos alaus darykla, vėliau gaminusi vyną, likerį. 1872 m. Vilniuje įkurta pirmoji AB buvo Žemės bankas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvoje kūrėsi įvairios akcinės bendrovės. 1925 m. priimtas LR akcinių bendrovių įstatymas. 1939 m. Lietuvoje jau veikė 137 akcinės bendrovės, turinčios 205,5 mln. litų kapitalą. Akcinių bendrovių atkūrimas yra ekonomiškai tikslingas, nes leidžia sujungti nedidelius kapitalus ir kurti stambias firmas. Be to, į apyvartą įtraukiami laisvi firmų ir gyventojų pinigai. AB, leisdama akcijas ir obligacijas, turi papildomų finansavimosi galimybių. AB turi daugybę teisių. Ji gali savo vardu (o ne savininko) imti kreditus. AB, leisdama obligacijas arba kreipdamasi betarpiškai į banką, gali mobilizuoti nemažas lėšas, ko negali padaryti ne akcinė firma. Esant ribotai atsakomybei, AB privalu tęstinumas. Vieno akcininko mirtis arba akcijų pardavimas, kai akcijos atitenka kitiems asmenims, nereiškia AB reorganizavimo. AB veiklos trukmė nustatyta jos įstatuose. AB veiklą Lietuvoje reglamentuoja specialūs įstatymai, tarp jų - LR akcinės bendrovės įstatymas. Juo remiantis reguliuojami santykiai tarp steigėjų ir akcininkų. Be to, nustatyta, kad minimalus AB steigėjų skaičius - penki, o uždarosios akcinės bendrovės - du asmenys. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų, neskaitant nuolat dirbančių bendrovėje. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perkamos ir parduodamos biržoje, platinamos viešai. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. AB turi organizavimo trūkumų: 1. Bendrovės pelno dvigubas apmokestinimas, jeigu jo dalis išmokama dividendų forma akcininkams1. Palyginimui priminsime, kad individualios arba partnerinės firmos pelnas apmokestinamas tik vieną kartą kaip savininko ar jo partnerių asmeninės pajamos. 2. Nuosavybės atotrūkis nuo valdymo ir kontrolės. Vidutiniai akcininkai nėra aktyvūs, kai sprendžiami bendrovės veiklos klausimai. AB slypi tam tikrų piktnaudžiavimo galimybių. Pavyzdžiui, galimi atvejai, kai AB savininkai išvengia asmeninės atsakomybės už klaidingus sprendimus. AB vaidmuo yra prieštaringas. Ji sudaro sąlygas efektyviai ūkininkauti, skatina gamybos masto ekonomiją. Kita vertus, silpnina konkurenciją, ugdo biurokratizmą verslo srityje. Individualios firmos, partnerinės firmos ir akcinės bendrovės pranašumai ir trūkumai apibendrinti 5.1 lentelėje. 5.1 lentelė. Firmų tipų pranašumai ir trūkumai Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ėmė sparčiai mažėti valstybinių įmonių ir steigtis privačios firmos. 5.2. GAMYBA 17 5.2.1. Gamyba ir jos veiksniai Gamyba yra pagrindinė firmos veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, t.y. produktų ir paslaugų, kūrimas. Gamyba (production) - procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai. Gamybos ištekliai (factors of production) - ištekliai, kuriuos firma panaudoja kaip sąnaudas prekei pagaminti. Taip, naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra trys gamybos veiksnių grupės: žemė, darbas ir kapitalas. Žemė (land) - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Darbas (labour) - žmogaus fiziniai ar protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje. Kapitalas (capital) - pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje. Gamintojas, kaip ir vartotojas, turi pasirinkimo galimybe. Jis renkasi gamybos metodą, t.y. firma sprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį ir kokius gamybos veiksnių kiekius ji naudos. Firmos užduotis yra pasirinkti geriausią gamybos veiksnių derinį ir gaminamos produkcijos kiekį, organizuoti gamybos procesą siekiant maksimalaus pelno. Gamybos proceso organizavimas yra labai svarbus ekonomikoje, neretai apibūdinamas kaip savarankiškas gamybos veiksnys. Pasirinkimo galimybė priklauso nuo to, kiek laiko turi firma, kad sureaguotų į rinkos pokyčius. Firmos veikloje išskiriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. Trumpasis laikotarpis (short run) firmos veikloje - tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Firmos pasirinkimo galimybė trumpuoju laikotarpiu yra ribota, nes kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs ir negali būti greit keičiami net ir tuomet, kai keičiasi jų kaina. Per trumpą laiką negali būti pakeisti ir lieka pastovūs tokie gamybos veiksniai kaip pastatai, įrenginiai ir pan. Jei firmos produkcijos paklausa didėja, gamintojas gali padidinti gamybą ir pasiūlą per trumpą laiką didindamas darbo valandų ar naudojamų žaliavų kiekį. Tuomet gamintojas samdo daugiau darbuotojų, daugiau moka jiems už viršvalandžius, prailgina darbo laiką arba organizuoja pamaininį darbą. Tačiau gamybos apimties didinimas didinant darbo sąnaudas turi ribą. Ją pasiekus, papildomai pasamdytas darbuotojas nepadidins prekių išeigos. Ilgasis laikotarpis (long run) firmos veikloje - tai abstraktus laiko tarpas, kuomet keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Per ilgą laiką firma gali keisti naudojamą gamybos metodą ir įsigyti papildomai įrenginių ar gamybos patalpų, kurie atitiktų naujas gamybos sąlygas. Jei visi gamybos veiksniai gali būti keičiami, tai ilguoju laikotarpiu yra daugiau galimybių gamybos apimčiai didinti nei trumpuoju. Tiek trumpasis, tiek ilgasis laikotarpiai įvairiose ūkio šakose yra nevienodi. Savo veikloje firma siekia technologinio ir ekonominio efektyvumo. Technologiškai efektyvus (technological efficiency) gamybos metodas yra tuomet, kai nėra kito metodo, kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos veiksnių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą (ribotą) gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis. Gamybos metodo technologinis efektyvumas įvertina taupų gamybos veiksnių naudojimą. 5.2 lentelėje pateikiamas technologiškai efektyvaus gamybos metodo pasirinkimo pavyzdys. Iš lentelės duomenų matyti, kad ketvirtasis metodas yra technologiškai neefektyvus, nes gamindama tą patį produkcijos kiekį firma naudoja visų gamybos veiksnių daugiau, nei tai darytų taikydama pirmus tris metodus. Atsisakiusi technologiškai neefektyvių gamybos metodų, firma, siekdama savo tikslo, turi pasirinkti ekonomiškai efektyvų metodą. Ekonomiškai efektyvus (economic efficiency) gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis. Siekdama ekonominio efektyvumo, firma turi įvertinti naudojamų gamybos veiksnių išlaidas, t.y. nustatyti, kuris iš likusių trijų technologiškai efektyvių gamybos metodų yra pigiausias. Keičiantis gamybos veiksnių kainoms, gamybos išlaidos gali labai pasikeisti ir metodas, anksčiau įvertintas kaip efektyvus, gali tapti ekonomiškai neefektyviu. 5.2.2. Gamybos funkcija Firma, ieškodama optimalaus gamybos metodo, nagrinėja efektyvius gamybos variantus. Čia naudojamasi firmos gamybos funkcija. Gamybos funkcija (production function) parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Kadangi gamybos funkcija užfiksuoja didžiausią produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikroms gamybos veiksnių sąnaudoms, tai ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų panaudojimo rezultatus. Kitaip tariant, gamybos funkcija aprašomas atitinkamas technologijos lygis. Jam pasikeitus, padidėjusi maksimaliai pasiekiama gamybos apimtis aprašoma nauja gamybos funkcija. Jei gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo sąnaudos, tai gamybos funkcija užrašoma taip: čia Q (quantity) - maksimali produkcijos apimtis, pasiekiama esant atitinkamam technologijos lygiui; L (labour) - darbo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais; K (capital) - kapitalo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais. Čia pavaizduota vadinamoji paprastoji gamybos funkcija, kur maksimalus produkcijos kiekis parodomas kaip gamybos veiksnių sąnaudų funkcija. Įvairiems atvejams gamybos funkcijos yra skirtingos. Tačiau turi bendrų savybių: 1. Didinant vieno kurio nors veiksnio sąnaudas, kai kitos sąnaudos pastovios, greit pasiekiama gamybos apimties didinimo riba. Pavyzdžiui, jei firmoje mašinų skaičius ir patalpų plotas yra pastovus, tai pradžioje didinant darbo veiksnio sąnaudas turimas kapitalo potencialas naudojamas vis geriau ir gamybos rezultatai didėja. Tačiau toliau didinant darbo jėgos sąnaudas pasiekiama riba, kai vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą stabdančiu veiksniu. Gamybos prieaugis, pasiektas didinant darbo veiksnio sąnaudas, artėja į nul|. Toliau didinant darbo sąnaudas, kiekvienas naujai pasamdytas darbuotojas ne didins, o mažins produkcijos kiekį. 2. Egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių pakeičiamumo (substitucijos) ir papildymo, nepakeitus gamybos apimties, galimybė. Gamybos proceso metu naudojami įvairūs gamybos veiksnių deriniai. Pavyzdžiui, vienoje firmoje plačiai naudojamos mokslo ir technikos naujovės, gamyba yra automatizuota, žmogaus pagrindinės funkcijos - stebėti ir kontroliuoti gamybos eigą. Antroje firmoje, gaminančioje tą patį produktą, automatizavimo lygis žemesnis, daug rankų darbo. Pirmuoju atveju naudojama daugiau kapitalo, antruoju - darbo. Šiuo atveju yra galimybė vieną veiksnį keisti kitu. Deja, egzistuoja darbo keitimo kapitalu ir rankų darbo panaudojimo ribos. Pavyzdžiui, jei firmoje yra galimybė didinti rankų darbą ir mažinti mašinų, tai vienai mašinos darbo valandai kompensuoti teks panaudoti gerokai didesnį kiekį žmogaus darbo valandų. 5.2.3. Izokvantė ir izokvantinė kartograma Dviejų veiksnių gamybos funkciją galima pavaizduoti grafiškai. Tarkime, firma, esant tam tikram technologijos lygiui, siekdama pagaminti maksimalų produkcijos kiekį, gali įvairiai derinti naudojamus gamybos veiksnius - darbą ir kapitalą. 5.3 lentelėje pateiktos gamybos funkcijos reikšmės, rodančios priklausomybe tarp gamybos veiksnių sąnaudų ir sukurto produkto kiekio. Gamybos veiksnių sąnaudas matuosime darbo laiku, pavyzdžiui, kapitalo sąnaudas matuosime mašinų darbo valandomis per mėnesį, o darbo sąnaudas -gyvojo darbo arba rankų darbo valandų skaičiumi per mėnesį. Iš 5.3 lentelės matome, kad produkcijos apimtis priklauso nuo mašinų ir darbo sąnaudų. Gamybos apimtis, sunaudojus 200 darbo ir 100 mašinų valandų, bus 30 vienetų; norint pagaminti 250 vienetų per mėnesį, reikia, pvz., sunaudoti 400 darbo ir 300 mašinos valandų. Lentelės duomenis parodysime grafike, abscisų ašyje atidedami darbo sąnaudas L, ordinačių - kapitalo sąnaudas K (5.1 pav.). Kiekvienas mašinos ir darbo valandų derinys grafike rodo tam tikrą gamybos apimtį. Pavyzdžiui, sunaudojus 200 vai. darbo ir 400 vai. mašinos laiko per mėnesį, bus pagaminta 210 produkcijos vienetų. Šį darbo ir kapitalo derinį grafike rodo taškas A. Toks pats prekės kiekis bus pagamintas sunaudojus 300 darbo ir 300 mašinos valandų. Šį derinį rodo taškas B. Derinį, kai sunaudojama 500 val. darbo ir 200val. mašinos laiko ir pagaminama taip pat 210 vienetų, rodo taškas D. Galimi kiti gamybos veiksnių sąnaudų deriniai, kai gaminamas tas pats produkcijos kiekis. Pavyzdžiui, sunaudojus 400 darbo ir 240 mašinos darbo valandų, bus sukurta 210 prekės vienetų - tai taškas C. Taškai A, B, C, D atitinka vienodą gaminamo produkto kiekį (Q = 210). Sujungus šiuos taškus, gaunama kreivė, kuri vadinama izokvante (izoąuant curve). Izokvante (izoąuant) - koordinačių sistemos kreivė, rodanti įvairius gamybos veiksnių sąnaudų derinius, kurie gali būti panaudoti gaminant apibrėžtą produkto kiekį. 5.1 paveiksle parodyta izokvante atitinka 210 prekės vienetų per mėnesį gamybos apimtį. Kreivė žymima Q = 210. Izokvante rodo, kad šio produkcijos kiekio gamybos variantų yra daug. Gali būti panaudotas daug kapitalo ir mažai darbo reikalingas būdas, pažymėtas tašku A. Atvirkščiai, toks pats produkcijos kiekis gali būti pagamintas sunaudojus mažiau kapitalo ir daugiau rankų darbo (taškas D). Izokvantinė kreivė, palyginti su abejingumo kreive, yra sudėtingesnė ir teikia daugiau informacijos. Kiekviena izokvante rodo konkretų produkcijos kiekį, tuo tarpu abejingumo kreivė - "aukštesnį" ar "žemesnį" vartotojo pasitenkinimo lygį, t.y. mes nežinome, kiek naudingumo vienetų ji rodo esant. Firmos izokvantinę kartogramą (isoąuant map) sudaro izokvantinių kreivių rinkinys, rodantis maksimaliai galimą pagaminti, panaudojus įvairių gamybos veiksnių sąnaudų derinius, produkcijos kiekį. 5.3 lentelės duomenys leidžia nubrėžti papildomas izokvantes. Pavyzdžiui, nubrėžkime visus galimus gamybos veiksnių derinius, kai gaminama 270 prekės vienetų per mėnesį. Galimi du variantai. Pirmas gamybos procesas, kai naudojama 300 val. darbo ir 400 val. mašinos darbo sąnaudų, pažymėtas tašku F (5.2 pav.). Antras variantas, kai naudojama 500 darbo valandų ir 300 mašinos valandų, pažymėtas tašku E. Sujungus E ir F taškus, gaunama izokvantinė kreivė Q = 270. Visi šios izokvantes taškai rodo gamybos veiksnių derinius, kurie gali būti panaudoti gaminant 270 prekės vienetų. Panašiai brėžiama izokvantė Q = 150 ir kitos izokvantes. Izokvančių kartogramoje kreivei tolstant nuo koordinačių nulinio taško, didėja pagaminto produkto kiekis. Izokvantes turi žemėjančios kreivės formą, reiškiančią, jog mažėjančioms darbo sąnaudoms reikia daugiau kapitalo sąnaudų, kad būtų išlaikyta gamyba tame pačiame lygyje. Izokvantinės kreivės teigiamas nuolydis atkarpoje MH rodo, kad didinant vieno gamybos veiksnio sąnaudas reikia didinti ir kito gamybos veiksnio sąnaudas. Tarkime, 350 prekės vienetų per mėnesį pagaminti sunaudojama 400 vai. mašinos darbo ir 850 vai. darbo sąnaudų (taškas M). Jei tiek bus pagaminta sunaudojus atitinkamai 900 ir 450 valandų (taškas H), tai izokvantė tarp taškų M ir H įgaus kylančios formą. Šis gamybos veiksnių derinys, atitinkantis punktyru pažymėtą izokvantes dalį MH, negali priklausyti nagrinėjamai gamybos funkcijai, nes 350 prekės vienetų gali būti pagaminti su mažesnėmis kapitalo ir darbo sąnaudomis. Izokvantes dalys, turinčios teigiamą nuolydį, rodo neefektyvius gamybos metodus ir neįtraukiamos į firmos gamybos funkciją. 5.3. GAMYBA TRUMPUOJU LAIKOTARPIU 5.3.1. Bendrasis, vidutinis ir ribinis produktai bei jų tarpusavio priklausomybė Trumpuoju laikotarpiu kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs. Tai riboja gamybos apimties pokyčius. Čia nagrinėsime, kaip firmos gamybos apimtis priklauso nuo kintamojo gamybos veiksnio sąnaudų. Taigi susiduriame su trumpojo laikotarpio firmos gamybos funkcija, rodančia gamybos apimties priklausomybę nuo kintamojo gamybos veiksnio sąnaudų, kai kiti veiksniai pastovūs. Izokvančių kartograma 5.2 paveiksle gali būti panaudota aiškinti firmos pasirinkimo būdus trumpuoju laikotarpiu. Tarkime, firmos gamybinis pajėgumas yra 300 mašinų darbo valandų per mėnesį. Per trumpąjį laikotarpį jis negali būti keičiamas ir jo lygį rodo horizontali linija SR. Tačiau firma, norėdama padidinti gamybos apimtį ir pereiti iš vienos izokvantės į kitą, aukščiau esančią, gali panaudoti didesnį darbo kiekį. Firmos gamybos rezultatams apibūdinti vartojamos bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto sąvokos. Bendrasis produktas (TP - totai product) - produktų kiekis, pagamintas naudojant visus gamybos išteklius per tam tikrą laikotarpį. Jei vieno gamybos veiksnio (tarkime, kapitalo) sąnaudos nekeičiamos, tai bendrojo produkto kitimas priklausys nuo kito gamybos veiksnio - darbo sąnaudų - kitimo. Taigi, kai įmonė trumpuoju laikotarpiu turi galimybe keisti tik vieno gamybos veiksnio (tarkime, darbo) sąnaudas, tai firmos trumpojo laikotarpio bendrasis produktas vadinamas bendruoju darbo produktu (TPl). Analogiškai, jei darbo sąnaudos firmoje išliktų pastovios, keičiantis mašinos darbo valandoms skaičiuotume bendrąjį kapitalo produktą (TPK). 5.4 lentelėje pateiktas trumpojo laikotarpio TPL. Šios lentelės skaičiai atitinka 5.3 lentelės, kurioje pateikta galima gamybos funkcija, duomenis. Vidutinis produktas (AP - average product) - tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio sąnaudų vienetui. Vidutinis darbo ir vidutinis kapitalo produktai yra šie: Vidutinis darbo produktas (APl - average product of labour) - tai bendrojo darbo produkto dalis, tenkanti vienam darbo sąnaudų vienetui. Vidutinis kapitalo produktas (APk - average product oi' capital) -tai bendrojo kapitalo produkto dalis, tenkanti vienam kapitalo sąnaudų vienetui. Vidutinis darbo produktas dažnai vadinamas darbo našumu. Jis rodo produkcijos kiekį, pagamintą per l darbo valandą. 5.4 lentelės 3 stulpelyje APt apskaičiuotas kiekvienam 100 darbo valandų. Pavyzdžiui, pirmojo 100 darbo valandų vidutinis produktas - 35/100 arba 0,35 produkcijos vieneto per darbo valandą. Kai sunaudojama 200 darbo valandų, tai vidutinis darbo produktas sudaro 0,75 produkcijos vieneto per darbo valandą. Taip pat matome, kad vidutinis produktas ima mažėti, jei trumpuoju laikotarpiu sunaudojama daugiau nei 200 darbo valandų per mėnesį. Darbo našumas priklauso ne tik nuo to, kiek firma naudoja darbo sąnaudų vienetų, bet ir nuo to, kaip intensyviai panaudojamos darbo sąnaudos. Kitaip tariant, jis dar priklauso nuo naudojamų firmoje pastovių gamybos veiksnių (tokių kaip mašinos ir įrenginiai). Ribinis produktas (MP - marginai product) - bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kurio nors gamybos veiksnio sąnaudoms vienu vienetu. Atsižvelgiant į tai, kurio gamybos veiksnio sąnaudos kinta, o kurio pastovios, gali būti apskaičiuotas ribinis darbo ir ribinis kapitalo produktai: Ribinis darbo produktas (MPL - marginai product of labour) - tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus darbo sąnaudoms vienu vienetu. Ribinis kapitalo produktas (MPk - marginai product of capital) - tai bendrojo kapitalo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo sąnaudoms vienu vienetu. Jei A L ir A K pokyčiai yra labai nedideli, t.y. artėja į nulį, tai ribinius darbo ir kapitalo produktus galima išreikšti gamybos funkcijos išvestinėmis: 5.4 lentelėje pateiktos ribinio darbo produkto reikšmės, kai darbo sąnaudos padidėja kas 100 darbo valandų. Matome, kad ribinis produktas mažėja, jei naudojama daugiau nei 200 darbo valandų. 5.3 paveiksle pavaizduota trumpojo laikotarpio gamybos funkcija: keičiantis darbo sąnaudoms, kai kapitalo sąnaudos yra pastovios, gamybos rezultatai kinta. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad TPl, APl ir MPl kinta skirtingai. TPl kreivė rodo gamybos rezultatus esant įvairiems darbo sąnaudų lygiams, kai pastovių veiksnių sąnaudos nekinta. Gamybos rezultatai gerėja, kai didėja kintamų ir pastovių gamybos veiksnių sąnaudų santykis (5.4 lentelė). Matome, kad L/K santykis išaugo nuo 0,3 iki 2,7, kai gamybos apimtis didėja didėjant darbo sąnaudoms, o kapitalo sąnaudos yra 300 val./mėn. Didžiausia produkcijos apimtis pagaminama taške C, kai darbo sąnaudos sudaro L . Panaudojus daugiau darbo valandų, gamyba ima mažėti. Tai rodo punktyrinė linija, kurios taškai neįtraukiami į gamybos funkciją, nes ta pati gamybos apimtis gali būti pagaminta esant mažesnėms darbo sąnaudoms. Pasinaudojus bendrojo produkto kreive, galima nubrėžti vidutinio ir ribinio produktų kreives. Vidutinis produktas nustatomas išmatavus nuožulnumą spindulio, išvesto iš koordinačių sistemos pradžios ir einančio per TPl kreivės tašką. Iš šio taško nuleisti statmenys rodo produkcijos apimtį Q, pagamintą sunaudojus L darbo. Spindulio nuožulnumas lygus Q/L arba vidutiniam darbo produktui. 5.4. GAMYBA ILGUOJU LAIKOTARPIU 19a 5.4.1. Gamybos masto grąža Ilguoju laikotarpiu gali būti keičiami visi gamybos veiksniai. Taigi per ilgą laiką firma keičia gamybos apimtį keisdama visų gamybos veiksnių, tarp jų ir kapitalo, kiekį. Analizuojant gamintojo elgseną svarbu žinoti, kaip keisis firmos pagaminto produkto apimtis, kartu ir firmos pajamos, kai pasikeis visų gamybos veiksnių sąnaudos. Tarkime, konkuruojanti firma naudoja tik du gamybos veiksnius: darbą ir kapitalą, ir jų santykis, gamybos apimčiai didėjant per ilgą laiką, išlieka pastovus. Šiuo atveju naudojama ilgalaikė gamybos funkcija, kuri rodo gamybos rezultatų ryšį su gamybos sąnaudomis. Išskiriami trys šio ryšio atvejai: 1. Didėjanti gamybos masto grąža. 2. Pastovi gamybos masto grąža. 3. Mažėjanti gamybos masto grąža. Kiekvienu atveju gamybos funkcijos forma bus skirtinga. Jeigu t pažymėsime koeficientą, rodantį, kiek kartų firma padidina darbo ir kapitalo sąnaudas (t>l), tai minėtuosius gamybos masto keitimo atvejus apibūdina šios priklausomybės: • jei gamybos masto grąža pastovi, tai F(tL, tK) = tF(L, K); • jei gamybos masto grąža didėjanti, tai F(tL, tK)>tF(L, K); • jei gamybos masto grąža mažėjanti, tai F(tL, tK)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!