Mikroekonomikos pradmenų teorija

1. Įmonių juridiniai tipai ir charakteristikos Tipai yra: individuali verslo įmonė- tai lanksti, nesudėtinga verslo kūrimo forma. Čia savininkas pats perka įrenginius, medžiagas, samdo darbuotojus, pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Teisiniu požiūriu individualios įmonės dažniausiai yra fiziniai asmenys. Ūkinė bendrija- tai kelių žinomų ar juridinių asmenų grupė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi , sujungiant kelių asmenų turtą į bendrą nuosavybę (2-20 narių, patys tvarko reikalus ir atsako). Akcinė bendrovė- tai daugelio žmonių grupė turinti juridinio asmens teises ir veikiant ribotos finansines atsakomybės principu. Asmenys, įsigiję akcijų yra kolektyviniai bendrovės savininkai. Bendrovės kapitalas ne mažiau 100 000lt. Valstybinė įmonė- tai valstybės nuosavybės teise LT valstybėj arba vietos savivaldybėj priklausanti įmonė. Kooperatyvai- žmonių susivienijimai, sukurti tam tikrai veiklai. Licenzijinės įmonės- įmonės, turinčios leidimą panaudoti savo išradimą komerciniams tikslams. Ųžsienio kapitalo žmonės- tai iš užsienio investicijų sukurtos įmonės. Įmonės vidinė struktūra.Kiekvienos įmonės ar organizacijos veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo valdymo, bet ir nuo jų organizacinių struktūrų. Struktūra yra savarankiškų elementų, tarpusavyje susietų tam tikrais ryšiais, sistema. Kiekvieną valdymo struktūrą sudaro gamybiniai, valdymo ir organizaciniai elementai. Linijinė yra pati paprasčiausia organizacine struktūra, paremta tiesioginiu valdymu. Ji tinka mažose įmonėse; čia kiekvienas padalinis atlieka tik savo funkcijas. Tokios sistemos privalumai: paprastumas, vienvaldiškumo principo išlaikymas, lengvai koordinuojamas tikslo siekimas. Trūkumai: ji reikalauja aukštos kvalifikacijos specialistų, prieštarauja darbo specializacijai, čia silpnas ryšys tarp atskirų padalinių. Daug tobulesnė yra linijinė- funkcinė valdymo organizacinė struktūra. Šiuo atvejuvadovui, o šis, jei siūlomi sprendimai neprieštarauja, pagal tam tikrą hierarchijos tvarką perduoda valdomiems elementams. Šiuo atveju paruoštų priemonių įdiegimas derinamas centralizuotai. Programinė- tikslinė organizacinė valdymo struktūra skirta tam tikros gamybinės sistemos kompleksiniam įgyvendinimui, orientuojant sistemą į specialų tikslą. Šios struktūros pagrindinis elementas - specialus valdymo organas, kuris turi formuoti, koordinuoti ir reguliuoti visus kontrolinius ryšius. Tobulesnė yra matricinė valdymo organizacinė struktūra. Ji apima programinę- tikslinę ir linijine-funkcinę struktūrą. Programos vadovas įgauna ypatingų įgaliojimų, suteikia jam, nepažeidžiant nusistovėjusių linijinės- funkcinės struktūros ryšių, vykdyti operatyvinį ir einamąjį programos valdymą. ĮMONIŲ JURIDINIAI TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKA Tipai yra: individuali verslo įmonė- tai lanksti, nesudėtinga verslo kūrimo forma. Čia savininkas pats perka įrenginius, medžiagas, samdo darbuotojus, pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Teisiniu požiūriu individualios įmonės dažniausiai yra fiziniai asmenys. Ūkinė bendrija- tai kelių žmonių ar juridinių asmenų grupė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungiant kelių asmenų turtą į bendrą nuosavybę (2-20 narių, patys tvarko reikalus ir atsako). Akcinė bendrovė- tai daugelio žmonių grupė turinti juridinio asmens teises ir veikiant ribotos finansines atsakomybės principu. Asmenys, įsigiję akcijų yra kolektyviniai bendrovės savininkai. Bendrovės kapitalas ne mažiau 100 000 lt. Valstybinė įmonė- tai valstybės nuosavybės teise LT valstybėj arba vietos savivaldybėj priklausanti įmonė. Kooperatyvai- žmonių susivienijimai, sukurti tam tikrai veiklai. Licenzijinės įmonės- įmonės, turinčios leidimą panaudoti savo išradimą komerciniams tikslams. Užsienio kapitalo įmonės- tai iš užsienio investicijų sukurtos įmonės. 2. Įmonės vidinė struktūra. Kiekvienos įmonės ar organizacijos veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo valdymo, bet ir nuo jų organizacinių struktūrų. Struktūra yra savarankiškų elementų, tarpusavyje susietų tam tikrais ryšiais, sistema. Kiekvieną valdymo struktūrą sudaro gamybiniai, valdymo ir organizaciniai elementai.Linijinė yra pati paprasčiausia organizacinė struktūra, paremta tiesioginiu valdymu. Ji tinka mažose įmonėse; čia kiekvienas padalinis atlieka tik savo funkcijas. Tokios sistemos privalumai: paprastumas, vienvaldiškumo principo išlaikymas, lengvai koordinuojamas tikslo siekimas. Trūkumai: ji reikalauja aukštos kvalifikacijos specialistų, prieštarauja darbo specializacijai, čia silpnas ryšis tarp atskirų padalinių. Daug tobulesnė yra linijinė – funkcinė valdymo organizacinė struktūra. Šio atveju funkciniai elementai parengtą medžiagą perduoda vadovui, o šis, jei siūlomi sprendimai neprieštarauja, pagal tam tikrą hierarchijos tvarką perduoda valdomiems elementams. Šiuo atveju paruoštų priemonių įdiegimas derinamas centralizuotai. Programinė – tikslinė organizacinė valdymo struktūra skirta tam tikros gamybinės sistemos kompleksiniam įgyvendinimui, orientuojant sistemą į specialų tikslą. Šios struktūros pagrindinis elementas – specialus valdymo organas, kuris turi formuoti, koordinuoti ir reguliuoti visus kontrolinius ryšius. Tobulesnė yra matricinė valdymo organizacinė struktūra. Ji apima programinę – tikslinę ir linijinę – funkcinę struktūrą. Programos vadovas įgauna ypatingų įgaliojimų, suteikia jam, nepažeidžiant nusistovėjusių linijinės – funkcinės struktūros ryšių, vykdyti operatyvinį ir einamąjį programos valdymą. 3. Įmones veiklos socialiniai ir ekonominiai tikslai socialiniai – teisingai atlyginti už įmonės interesus attinkantį darbą; garantuoti geras darbo sąlygas; suiteresuoti darbuotojus pelno didinimui, suteiktį jiems teisę į pelno dalį; įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą. Socialinių tikslų akcentavimas reiškia, kad žmogus traktuojamas ne tik kaip gamybos subjektas, bet ir kaip turintis individualų ar grupini tikslą, išeinantį iš siaurų gamybos rėmų. ekonominiai – gamybos, finansiniai {daiktiniai tikslai] ir pasisekimo tikslai. Gamybos-> optimali gamybos apimtis ir struktūra; optimali rinkos dalis; gamyba ir sandėliavimo gamybinių pajėgumų atitikimas gamybos apimčiai, realizavimo būdų optimizavimas> Finansiniai-> mokumas, likvidumo rezervų dydis ir sruktūra, Pelno rezervavimas, finasų struktūra, Investicijų ir finansavimo programų apimtis ir struktūra. Pasisekimo-> Realizavimo apimties augimas, gamybos kaštų mažinimas, pelno ir rentabilumo didinimas, dividentų normos didinimas. Ekonomiškumo principas yra pagrindinis ekonominės veiklos valdymo kriterijus. Siekiama 3 būdais: mažiausiom sąnaudokm gauti didž pelną, nustatyta gamybos paimtį pasiekti min sąnaudomis; pasiekti optimalų santykį tarp sąnaudų ir pajamų. 4. Gamybos organizavimo formos. Kooperavimas – viena iš bendradarbiavimo formų turintis tikslą suvienyti keliu įmonių pastangas gaminti tam tikra produkcija. Gamyba gali būti tiek sudėtinga, kad viena įmonė negali jos pagaminti. Įmonė ima mazgus, detales. Ta įmonė kuri surenka gatava produkcija iš įvairių detaliu - pagr. kooperatyvai apjungia įmonės i visuma, didina įmonės pajėgumus, mažina konkurencija. Kooperatyvai būna: ne spec. įmonių, spec. įmonių, abipuses, rajonines ir t.t. specializavimas – darbo pasidalijimo forma, kuriai budinga, kad įvairūs gaminiai sukuriami atskirai sukurtose įmonėse. Tokia įmonė nuolat tobulina savo technologijas vienos rūšies gamyboje. Kyla našumas, gerėja kokybe, pelnas. Viena spec. įmonė gali aprūpinti visa respublika. Neigiami faktoriai: mažėja konkurencija, didėja transporto išlaidos. Specializavimas būna: 1) daiktinis 2) detalinis 3) technologinis. Specializacija didina monopoliją, padidėja gamybos efektyvumas. 5. Verslo aplinkos charakteristika. Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei. Ji skatina verslo atsiradimą arba sunkina. Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė, konkurencija, teisinė apsauga. Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo laisvės. Verslininkas turi pats žinoti, ką, kaip ir kam gaminti. 6. Gamybos ištekliai Gamyboje vartojamos įvairios žaliavos, medžiagos, energija. Nuo jų panaudojimo priklauso įmonės ekonominiai rodikliai, nes tai turime importuoti, kais kelia gaminių kainas. Žaliavos- pirmą kartą gauta produkcija pramoninam perdirbimui. Medžiagos- iš dalies apdoroti objektai, skirti tolimesniam dorojimui. Žaliavos skirstomos: pramoninės (mineralinės ir dirbtinės)ir žemės ūkio. Mineralinės iškasamos, o dirbtinės daromos iš mineralinių cheminių reakcijų pagalba. Žaliavos klasifikuojamos pagal kokybės požymius, technologines savybes: rūdos- pagal metalo procentą, metalai- pagal mechanines savybes, cheminę sudėtį. Nuo panaudotos žaliavos kokybės priklauso technologijos pobūdis, darbo režimas ir ekonominiai gamybos rodikliai. 7. Įmonės personalo struktūra ir poreikio apskaičiavimas. Personalas tai tam tikras pareigybes užimančių darbuotojų visuma. Skirstomos dvi lygiagrečių poreikių planavimo linijos – tai darbo vietų/pareigybių skaičius ir struktūros bei paties personalo raida. Bendram personalo poreikiui nustatyti taikomas pareigybių metodas. Čia apskaičiuojamas darbininkų skaičius pagal atskiras pareigybes, vėliau jos grupuojamos pagal personalo kategorijas, kiti tarnautojai o jei reik pagal funkcija. 1)skaičiuotinis – analitinis, 2)patiriminis – statistinis. 1)žinant darbų nomenklatūrą - m , gamybos apimti – n, darbo atlikimo laiko normą – t, efektyvini darbo laiko fondą – F, ir normų įvykdymo koeficientą km: d=∑niti/fetkn; 2) Dn=(1+kgkk/100)Ds Dn- naujas darbuotojų skaičius, Ds- senas darb skaič.;kg- gamybos apimties padidejimas; kk- koregavimo koeficentas. 8. Personalo išnaudojimo pagrindiniai rodikliai Darbo jėgos išnaudojimo rodikliai. Matuojama laiko atžvilgiu ir išdirbiu. Darbo norma – nustatytos darbo laiko sąnaudos atskirai operacijai atlikti. Darbo normavimas – žmogaus darbo sąnaudų mato nustatymas. Laiko norma – laikas reikalingas vienam gaminiui pagaminti. Išdirbio norma – operacijų kiekis kuri darbuotojas turi pagaminti per laiko tarpą. Normatyvai – įmonės pradiniai duomenys ir darbai iš kurių apskaičiuojamos laiko normos. Intensyvaus išnaudojimo rodiklis:produkcijos apimtis/ vid sarašinis darbininku skaičius Ekstensyvaus išn rod: prod apimtis/ vid atidirbtas laikas. Darbo jėgos kaitos koeficiento nustatymas. Išėję + išmesti/ vid sarašinis darbininkų skaičius. 9. Darbo laiko balanso sudarymas Rodikliai: Kalendorinis dienų skaičius, nedarbo dienos, valstybinės švenčių dienos, eilinės atostogos, nemokamos atostogos, prasirgtos dienos, visuomeninių(valstybinių) paregų atlikimas, atostogos vaikų auginimui // darbo dienos trukmė, darbo dienos sutrumpinimas, sutrumpinimas preiš šventes. Gauname metinį darbo laiko fondą. Buhalterinės ir finansinės atskaitomybės balansai. Balansas – jis sustambintai pavaizduoja įmonės veiklą ir susideda iš šių dalių: 1) buhalterinis balansas; 2) pajamų ataskaita; 3) nepaskirstyto pelno ataskaita; 4) finansinės būklės pasikeitimo ataskaita. Balansas – siaurąja prasme yra pats buhalterinis balansas, plačiąja prasme – komplikacinis balansas, susidedantis iš keturių aukščiau nurodytų dokumentų. Konkreti buhalterinio balanso struktūra priklauso nuo: nuosavybės formos (valstybinės, akcinės, privačios), balanso pristatymo terminų (mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai), balanso paskirties (akcininkams, spaudai, finansų ministerijai) ir kt. veiksnių. Finansinės būklės pasikeitimo ataskaita. Finansinės būklės pasikeitimai rodomi nuosavo apyvartinio turto požiūriu. Šioje ataskaitoje parodoma gamybinėje veikloje gautas apyvartinis turtas ir kiti šaltiniai, šio turto naudojimas ir jo padengimas (skirtumas). Ataskaitoje parodoma įmonės finansinės būklės pasikeitimas per vienerius finansinius metus. Pinigų srauto požiūriu. Šioje ataskaitoje analogiška tvarka parodoma pinigų srautų, apibūdintų tik grynųjų pinigų rodikliais, pasikeitimas įmonėje per vienerius finansinius metus. 10. Pagrindiniai fondai. Jų struktūra ir įvertinimo būdai. Įmonės turtas- viskas ką įmonė turi ir valdo. Įmonės kapitalas – viskas ką įmonė turi, valdo ir disponuoja. Negamybiniai įmonės fondai aptarnauja gamybinius fondus. Pagrindinis gamybos fondas – tai fondas kuris gamybos procese naudojamas ilga laika išlaiko savo natūralia forma, o savo verte i gaminamos produkcijos savikaina perkelia dalimis tiek kiek jie nusidėvi. Gamybiniai fondai(pagr) – daiktai kurių tarnavimo laikas ilgesnis nei metai ir vertė daugiau neei 1000Lt. Gamybiniai fondai yra tie kurie dalyvauja gamybos procese ir skirstomi į aktyviąja dalį (darbo masinos, įrenginiai, perdavimo įtaisai, įrankiai,instrumentai,transportas ir kt.) ir pasyviąja dalį (pastatai, statiniai). Pagrindinų gamybinių fondų struktūra: pastatai,statiniai; tecnologiniai įrenginiai, staklės; transporto priemonės; prietaisai. Nusidėvėjimas: fizinis, moralinis, ekologinis. Pagrindinių fondų įvertinimas: pradinė vertė; balansinė vertė (+atvežimas ir sumontavimas); likutinė vertė (-amortiz. atskaitymai). 1. Pastatai. II. Įrenginiai.III. Perdavimo įtaisai.IV. Mašinos ir įrengimai iš jų:a) jėgos mašinos ir įrengimai; b) darbo mašinos ir įrengimai; c) matavimo ir reguliavimo prietaisai bei įtaisai ir laboratoriniai įrengimai; d) skaičiavimo technika; e) kitos mašinos ir įrengimai. V. Transporto priemonės. VI. Įrankiai. VII. Gamybinis inventorius ir įrankiai. VIII. Ūkinis inventorius. IX. Darbiniai ir produktyvieji gyvuliai. X. Daugiamečiai sodiniai. XI. Kapitaliniai įdėjimai žemei gerinti (be įrenginių). XII, Kiti pagrindiniai fondai. Pagrindinių fondų gamybine, struktūra parodo atskirų pagrindinių fondų grupių vertės santykis su jų bendrąja verte. Pagrindinių fondų gamybinė struktūra ir jos dinamika yra pramonės techniniai-ekonominiai rodikliai, apibūdinantys kapitalinių įdėjimų į pagrindinius fondus efektyvumą. Pagrindinių gamybinių fondų struktūra priklauso nuo šių veiksnių: a) gamybos šakos ypatumų (mašinų gamybos ir chemijos pramonėje didesnis vaidmuo priklauso darbo mašinoms ir aparatams, gavybinėje — mažesnis); b) įmonės dydžio (stambesnėse įmonėse žymiai aukštesnis mašinų šr įrengimų lyginamasis svoris ir žemesnis — pastatų ir inventoriaus. Gamybos koncentravimas sudaro sąlygas racionaliau ir taupiau naudoti kapita­liniams įdėjimams skiriamas lėšas); c) gamybos geografinės padėties (kuriant įmones tokiuose rajonuose, kurie ekonomiškai dar neįsisavinti, bus didesnis pastatų, transporto prie­monių ir įrenginių lyginamasis svoris); d) įmonės techninio lygio ir gamybos organizavimo tipo. kuo aukštesnis gamybos mechanizavimo lygis, tuo didesnę pagrindinių fondų dalį sudaro mašinos ir įrengimai. Gamybos automatizavimas ir elektrifikavimas padidina jėgos įrengimų lyginamąjį svorį. Naudojant srovinius gamybos metodus, reikia daugiau vidinio cechinio transporto priemonių. Betarpiškais darbo įrankiais, su kurių pagalba darbininkai veikia darbo objektus, laikomos darbo mašinos ir įrenginiai, įrankiai Jr įtaisai. Pastatai ir įrengimai, inventorius ir transporto priemonės, nežiūrint jų didžiulės reikšmės gamybai, sudaro tiktai materialines sąlygas gamybos procesui. 11. Pagrindinių fondų išnaudojimo rodikliai ir jų nustatymas. 1) Fondogrąža — sintetinis pagrindinių fondų išnaudojimo rodiklis, rodantis, kiek pagrindinių gamybinių fondų tenka vienam rubliui produkcijos. Fondogrąža apskaičiuojama pagal formulę Nf=P/F, Nf-fondogrąža natūraliais vienetais,P – metinė produkcija isreikšta vienetais,F – vidutinė metinė pagrindinių fondų vertė. 2) Produkcijos gamyba l m2 gamybinio ploto (kiek tenka produkcijos l m2 gamybinio ploto), 3) įrengimų išnaudojimo rodikliai: a) Įrengimų parko išnaudojimas. Kp=Sf/Si Kp- irnginiu parko išnaudojimo koeficientas; Sf/Si – faktiškai dirbusiu ir įmontuotų įrenginių skaičius per laikotarpi. b) Ekstensyvus įrengimų išnaudojimas (laiko atžvilgiu). 1) dirbančių įrengimų faktinio darbo laiko santykiu su planiniu darbo laiku, 2) planinio įrengimų darbo laiko fondo santykiu su apskaičiuotuoju (įrengimų, tinkančių darbui, esant palankiausiam darbo režimui) c) Intensyvus įrengimų išnaudojimas (našumo atžvilgiu). Sis rodiklis išreiškiamas dvejopai: vienarūšiams įrengimams faktinio mašinos našumo santykiu su jos našumo norma per laiko vienetą, nevienarūšiams įrengimams — mašininio laiko normos santykiu su vienetine laiko norma produkcijos vienetui. d) Integralinis įrengimų apkrovimo koeficientas. Sis rodiklis apskaičiuojamas, sudauginant įrengimų parko, ekstensyvaus ir intensyvaus išnaudojimo koeficientus. 12. Pagrindinių fondų įvertinimas ir nusidėvėjimo apskaičiavimas 1) Pradine (balansine) verte = kaina+transporto išlaidos+montavimo išlaidos. 2) likutine verte=pradine verte-nusidėvėjimas 3) likvidacine verte =metalo laužo verte. Morališkas nusidėvėjimas – fiziškai tinkamas, morališkai – ne, ekonomiškai neapsimoka. Ekologinis nusidėvėjimas – neatitinka gamtosaugos reikalavimu. Fizinis – kai fondas fiziškai nusidėvi ir netinka vartoti. Fizinis nusidėvėjimas yra visikas ir dalinis. Visiškas nusidėvėjimas – keičiamas, dalinis – remontuojamas ir modernizuojamas. Įmonėje reikia pastoviai sudaryti amortizaciniu atsiskaitymu fondą. Šie atsiskaitymai reikalingi tam kad padengti pradine verte, kapitalinio remonto verte ir modernizacijos išlaidas. 13. Apyvartinės lėšos ir jų struktūra. Apyvartos ciklas. Apyvartinių lėšų panaudojimo kriterijai. Apyvartos ciklas. Apyvartinio kapitalo apyvartos ciklas: Pinigai  pirkimas, gamyba  prekės, atsargos  pardavimas  debitorinis įsiskolinimas  apmokėjimas. Per apyvartos ciklą įmonės pinigai įgauna kitas apyvartinio kapitalo formas ir vėl virsta pinigais. Apyvartinis kapitalas gamybos metu kaičia savo formą, vertę ir gamybos kainą perkelia per 1 apyvartos ciklą. 14. Apyvartinių fondų apyvartumo rodikliai ir jų nustatymas. Cirkuliacijos sferai aptarnauti skiriama įmonės fondų dalis vadinama cirkuliacijos fondais. Tai gatava produkcija įmonės sandėliuose, produkcija kelyje, piniginės lėšos ir lėšos atsiskaitymuose. Apyvartiniai fondai ir cirkuliacijos fondai vertine išraiška sudaro įmonės apyvartines lėšas. Ai = Ag + N2 + Bpi + Gp + Pa + LaPi kur ai—apyvartinės lėšos; Ag — gamybinės atsargos; N2—nebaigta gamyba; B pi - išlaidos būsimiesiems laikotarpiams; Gp—gatava produkcija; Pa — išsiųsta, bet dar neapmokėta produkcija; LnP|— lėšos atsiskaitymuose ir piniginės lėšos. Apyvartumas – tai kiek įmonė per tą patį laiką gali gauti pinigų; kiek apyvartumo fondų sunaudojama, esant produkcijos apimčiai. Apyvartumui nustatyti naudojamas apyvartumos koeficientas, kuris parodo kiek apyvartiniai fondai apsivertė, esnat nustatytai produkcijos apimčiai. Apyvart koef ka = produkcijos apimtis(Lt)/ apyvartiniai fondai. Jo pagalba nustatom per kiek dienų įvyko viena apyvarta. Tada dienas paskirstom žaliavų atvežimui, gamybai ir realizavimui. Apyvartuma reikia spartinti, nes su mažesnėm sąnaudom ar su tom pačiom galima daugiau pagaminti. 15. Apyvartinių lėšų apyvartumo spartinimo būdai Apyvartinių gamybinių fondų ir cirkuliacijos fondų suma pinigine išraiška sudaro įmonės apyvartines lėšas. Apivartinės lėšos – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir cirkuliacijos stadijose. Apyvartinių lėšų skiriamoji ypatybė, kad jos keičia savo natūrinę formą, pereina iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, ir priešingai. Apivartos ciklas- tai laikas, reikalingas paversti pinigus atsargomis ir vėl gauti pinigus. 16. Medžiagų ir energetinių išteklių taupymo būdai Du tredždalius gamtos išteklių galima sutaupyti mokslo ir technikos pažangos dėka. Metalurgijoj ir metalų apdirbimo pramonėje taikomos plastmasės ir kt. metalų pakaitalai. Išteklių panaudojimas energetiniams poreikiams yra būtinas ir turi perspektyvų augti. Trečdalį sudaro hidroenergetika, likusi dalis- mediena ir atliekos. Nereprodukuojami gamt energetiniai ištekliai, sudarantys ekonomikos pagrindą, vis vien išseks, kai kurie jų gana greitai. Mes turime efektyviau stimuliuoti reprodukuojamų energetinių išteklių paieškos ir diegimo procesus. 17. Įmonės gamybinis pajėgumas ir jo nustatymo būdai Gamybinis pajėgumas išreiškiamas optimalia apimtimi, aukštos kokybės produkcijos, kurią ji gali pagaminti, tinkamai naudodama turimus įrengimus, gamybinius plotus, geriausią gamybos technologiją. Gamybinį pajėgumą sudaro jos pagr. cechų, barų suminis gamybinis pajėgumas. Tai kintamas dydis. Įtakos turi mokslo ir technikos pažangos lygis, gaminamos produkcijos sudėtingumas it kt. Nustatomas tam tikro laikotarpio gamybinis pajėgumas. Laikotarpio pradžioje pajėgumas vadinamas pradiniu, pabaigoje- baigiamuoju. Pajėgumą lemia įrengimų skaičius, darbo režimas ir darbo laiko fondas, įrengimų našumas, produkcijos nomenklatūra, darbo imlumas. Pajėgumą apsprendžia turimi gamybiniai plotai. Didinama: atnaujinant įrengimus, gerinant panaudojimą, mažinant laiko nuostolius ir gerinant darbo organizavimą. 18. Verslo plano struktūros charakteristikos Verslo planas- tai dokumentas, kuriame pateikiama verslo sumanymo esmė, naujo verslo esamoji padėtis, numatomi įvairūs poreikiai bei laukiami rezultatai. Plano struktūra: 1.Bendra informacija- teisinis statutas, firmos atsiradimas, veiklos sritys, sumanymo uždaviniai ir unikalumas; 2.Investicijos- pirkimas, darbai, kitos investicijos; 3.Rinkos ir rinkodara- produktų pardavimo galimybės, ar yra paklausa, ar gali išgyventi konkurencinėje verslo aplinkoje; 4.Firmos veiklos aprašymas- informacija apie objektų pajėgumus, sezoniškumas, firmos tiekėjai, naudojami įrengimai, pastatai, komunaliniai patarnavimai; 5.Valdymas ir personalas- informacija apie firmos darbuotojus, jų kategorijos: vadovai, gamybos personalas, prekybos bei rinkodaros personalas ir kt.; 6.Finansai- finansinės ataskaitos, jų prognozės; 7.Ekologinės problemos- ek. prob., su kuriomis susiduria įmonė. 8.Pagrindinių darbų grafikas- laiko paskirstymas, sumanymo projektai, tikslus kiekvieno etapo ir darbo įvykdymo terminas, įvykių priklausomybė ir galutinis įvykdymo terminas; 9.Bibliografija.Priedai- šios dalies gali ir nebūti. Svarbiausi reikalavimai: turi būti aiškus, išsamus, bet ne pernelyg ilgas, patrauklus, putiovas. 19. Gamybinės programos plano rodikliai ir jų nustatymas Įmonės planais sprendžia veiklos problemas ir tikslus, kurie reikalauja skirtingos trukmės bei skirtingų valdymo specialistų lygių. Planų tipai: strateginiai ir operatyviniai. Jie skiriasi rodikliais: laiko atžvilgiu, apimtimi ir detalumu. Operatyviniai pl: skirstomi į vienkartinius ir pastovius. Dar yra projektiniai planai. Planavimas apima visas įmonės veiklos sritis. Nuo jų priklauso veiklos rezultatas, pvz.: įmonės plėtros planas, verslo efektyvumo, rinkodaros planas. Rodikliai nustatomi pagal didžiausią ekonominį efektyvumą. Rinkos ir verslo reguliatorių, moksliškumą, mobilumą, planų sudarymą, vykdymą, informacijos patikimumą, kolektyvinį dalyvavimą. 20. Produkcijos kokybės lygio rodikliai. Gaminio gyvavimo ciklas Produkcijos kokybė užtikrina sėkmingą gaminio realizavimą, ir, konkurencingumą rinkoje. Kokybė- gaminio savybių visuma, atitinkanti vartotojo reikalavimus, kurie nustatyti standartuose. Vartotojų poreikiai gaminio kokybei (juos nulemia daug techninių, ekonominių, organizacinių ir kt. veiksnių). Rodikliai: 1.Vienetiniai- skirti vienai, kuriai nors savybei (paskirties, technologiškumo, remonto tinkamumo, ilgaamžiškumo, saugumo, ergonominiai, estetiniai, ekologiniai, ekonominiai); 2.Kompleksinius- keletui, visumai savybių (grupiniai, apibendrinantieji, integraliniai). Gaminio gyvavimo ciklas- tai laiko tarpas nuo atsiradimo rinkoje iki jos išnykimo iš rinkos. Susideda iš 4 tarpsnių: pateikimo rinkai (gaminys parduodamas gana lėtai, nes pirkėjai mažai žino apie naują prekę), augimo (tai sparčiai didėjanti paklausa, nes pirkėjai jau pakankamai žino apie prekę), brandos (pardavimo tempai sumažėja, parduodama daugiausia, bet pamažu pardavimai mažėja), smukimo (pradedama daug mažiau parduoti, dėl to mažėja pelnas). 21. Marketingo tyrimas ir informacinė struktūra Anksciau informacija rinkdavo tiesiogiai kontaktuodami su vartotojais... Reikia stengtis kad tyrimai kainuotų pigiau, bet butų patikimi... Marketingo tyrimas (marketing research) -tai sistemingas duomenų, susijusių su marketingo problemomis, rinkimas, kaupimas ir apdorojimas: Marketingo organizavimui reikalingi tyrimai būna labai įvairūs. Beveik visada jų rezultatas gaunamas su tam tikra paklaida arba apskritai tik nurodo tikėtiną reiškinio būklę ar plėtros tendenciją. Marketingo tyrimai apima šiuos klausimus: 1. marketingo informacijos sistema 2. marketingo tyrimų sistema; 3. tyrimų metodai. Priklausomai nuo to, kas rinkoje svarbiausia, rinkos yra įvairių tipų. Marketingo Informacijos sistema (marketlng Information systems) - tai metodų, veiksmų bei ryšių sistema, kurios paskirtis - rinkti, klasifikuoti, tvarkyti, analizuoti, vertinti rr teikti tikslią Informaciją, kuria galėtų pasinaudoti firmos planuodamos, naudodamos ir kontroliuodamos marketingo priemones. MIS veiklos privalumai - jos nenutrūkstamumas ir visapusiškumas. Tai padeda įvertinti aplinkos dinamiką. MIS paprastai sudaro keturios posistemės: 1. Vidinių duomenų apdorojimo; 2. Marketingo tyrimų; 3. Išorinių duomenų analizės; 4. Teorinių žinių apdorojimo. Ši sistema turi ryšį su duomenų šaltiniais ir su pateikiamos informacijos vartotojais. Artimai su rinkos tyrimu siejosi pirkėjų elgesio tyrimas, firmos ekonominės veiklos analizė. Gali būti atliekami specialūs tyrimai, padedantys nustatyti prekės (ypač naujos) kainą, pirkėjams patraukliausias nuolaidas ir pan. Visos marketingo tyrimo kryptys gali būti išskirtos tiktai sąlyginai, nes praktiškai jos yra viena su kita glaudžiai susijusios. Marketingo informacijos sistemos analizės pagrindą sudaro statistikos ir modelių bankai Statistikos bankas (statistical bank) - tai visuma statistinės informacijos apdorojimo metodikų, kurias naudojant nustatoma, kiek duomenų rinkti ir koks jų statistinio patikimumo laipsnis. Modelių bankas (model bank) - tai matematinių metodų rinkinys, kurį naudojant galima priimti optimalius marketingo sprendimus. Visi marketingo tyrimai atliekami nuosekliai pagal etapus: 1) problemų ir tyrimo išlaidų išsiaiškinimas; 2) informacijos šaltinių parinkimas ir tyrimų planavimas; 3) informacijos duomenų rinkimas; 4) informacijos analizė; 5) gautųjų rezultatų interpretavimas, ataskaitos parengimas. ; Priklausomai nuo konkretaus tyrimo pobūdžio, remiantis marketingo tyrimo planu, renkami duomenys, kurie kaupiami tam tikrais metodais ir priemonėmis. Reikalingi tyrimų duomenys skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai duomenys (primary data) tai duomenys, surinkti pirmą kartą ir konkrečiam tikslui. Antriniai duomenys (secondary data)-tai anksčiau skelbta rr kitiems tikslams surinkta informacija. Tyrimai dažniausiai pradedami nuo antrinių duomenų, nes jie lengviausiai prieinami. Antrinių duomenų šaltiniais gali būti vyriausybinių organizacijų leidiniai, mokslinių organizacijų publikacijos ir kt. Pirminių duomenų rinkimas darbo imlus procesas, brangesnis, tačiau patikimesnis duomenys renkami stebėjimo, apklausos, eksperimento metodais. Tyrimo metodas: stebejimas (žmonės stebi konkurentus, renka informaciją); eksperimentas (paskleidziam rinkoje savo produkciją ir laukiam rezultatų); apklausa (ar pirkejai žino apie produkciją, kokia jų nuomonė).Tyrimo priemonės: anketa (neperdaug klausimu); įvairios mechanines priemones (reklama). Atrankos sudarymo planas: atrankos vienetas (ka apklausti?); kiekis; procedura; ryšių su auditorija būdai: telefonas; pastas; asmeniniai kontaktai. Realizavimo ekonomikos svarbiausios sąvokos. Marketingo esmė ir principai. Marketingo esmė ir principai. Marketingas apibūdinamas kaip sumanymų planavimas ir jų įgyvendinimas, kainodara, prekių bei paslaugų pateikimas ir realizacija mainų keliu tenkinat pavienių asmenų ir organizacijų tikslus. Marketingas nagrinėja prekių ir paslaugų pardavimą išeities tašku laikant potencialų pirkėją. Tai orientuota į vartotoją paklausos ir pasiūlos valdymo sistema. Orientavimosi į vartotoją galutinis tikslas yra įmonės pelnas ar kiti tikslai. Svarbiausi marketingo elementai: 1) kompleksinis rinkos tyrimas; 2) veiklos strategijos formavimas; 3) prekių asortimento formavimas; 4) prekių judėjimo planavimas ir organizavimas; 5) kainų politika; 6) prekių ir paslaugų pardavimo planavimas; 7) marketingo programos vykdymo kontrolė ir jos tikslingumas. Marketingas turi užtikrinti: 1) patikimą informaciją apie rinką, paklausos struktūrą ir dinamiką; 2) tikros produkcijos sukūrimą, kuri, lyginant su konkurentais, geriausiai įtiktų vartotojams; 3) būtiną poveikį vartotojų paklausai ir rinkai. MARKETINGO TYRIMAS IR INFORMACINĖ SISTEMA Rinkotyra (marketingas)- tai daugybė veiksmų ir sprendimų, priimamų ir atliekamų laiko tarpsniu nuo produkto pagaminimo iki jo pardavimo vartotojui siekiant patenkinti konkrečius pirkėjų poreikius ir gauti peną. Rinkotyros sistema susideda iš: prekė (prekės sukūrimas ir gamyba, įpakavimas, pavadinimo parinkimas, ženklo sukūrimas), kaina (nustatymas ir reguliavimas, nuolaidų taikymas), pardavimų skatinimas (siekimas pateikti informaciją apie prekes, paskatinti pirkėjus pirkti prekes), prekių pateikimas (pateikimo būdų parinkimas, pardavimo vietos parinkimas). 22. Konkurencija ir bankrotas Bankroto įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms (toliau - įmonės), įregistruotiems Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių irviešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pagrindinės sąvokos: Bankrotas - nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procesą ne teismo tvarka.Bankroto procesas - teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto byla - teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Bankrutuojanti įmonė - įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurioje bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka. Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka - kreditorių susirinkimo, pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas - administratoriaus veikla organizuojant bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimą, turto iš skolininkų išieškojimą, turto pardavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, likusio turto perdavimą. Įkeitimu užtikrinti kreditoriaus reikalavimai - pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimolakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę josbalanse apskaityto turto vertės. Savininkas (savininkai) – individualios (personalinės) įmonės savininkas (savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius (nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas, akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), viešosios įstaigos dalininkai. Įgaliotas akcininkų (pajininkų, dalininkų) atstovas – asmuo, akcininkų (pajininkų,dalininkų) susirinkimo išrinktas bankroto procese atstovauti jų interesams. Taikos sutartis - kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.Tyčinis bankrotas - įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Konkurencijos esmė Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne tik ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Nors laisvos ekonomikos priešininkai dažnai piktinasi "nežabota, plėšrūniška konkurencija", ji nėra nei plėšrūniška, nei nežabota. Konkurenciją riboja vartotojai - niekas rinkoje nesivaržo pagal tuos kriterijus, kurie nelemia vartotojo pasirinkimo. Konkuruojama dėl to, kieno prekė bus pigiausia, patogiausia, kokybiškiausia, o ne brangiausia ar reikalaujanti daugiausiai išteklių. Konkurencija nėra plėšrūniška, nes tas, kas nesugeba įtikti vartotojui, gali bandyti vėl ir vėl vis naujose srityse. Konkurencijoje nėra kovos prieš konkurentą, konkurencijoje yra kova už pirkėją ir dėl pirkėjo. Kalbant apie konkurenciją ir monopolijas, neretai supainiojamos sąvokos arba jos naudojamos skirtinga prasme. Konkurencija dažnai traktuojama per siaurai - težiūrima, ar yra keli tos pačios prekės pardavėjai. Tačiau tai labai paviršutiniška konkurencijos samprata. Toks statinis požiūris į konkurenciją yra klaidingas, nes prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis ar paslaugomis. Konkurencija kainomis tėra paviršius, o didelę reikšmę turi gamybos formų, pačių prekių kaita. Tikroji konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę pardavinėja keli pardavėjai, o tai, kad kiekvienas gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę. Nevienodai suprantama ir monopolijos sąvoka. Negalima pamiršti, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų absoliutus monopolistas, nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai - yra jos būtina sąlyga. Jei nebūtų privačios nuosavybės, tai pakirstų ne tik konkurencijos kaip esminio rinkos bruožo šaknis, bet ir pačią rinką. Tačiau yra ir kita, monopolijos kaip privilegijų rinkoje samprata, t.y., kuomet "įteisinta" arba neįteisinta prievarta užkertamas kelias konkuruoti. Tai, priešingai pirmajam supratimui, yra nepateisinama ir netoleruotina. Pasisakymas prieš monopolines privilegijas visiškai nereiškia, kad turi būti ribojamos rinkoje įsigalėjusios įmonės. Juk tapti stambiausiu ar net vieninteliu pardavėju galima ne tik dėl teikiamų privilegijų, bet ir dėl geriausio tarnavimo vartotojui. Pavojai konkurencijai ir kaip jų išvengti Konkurencijai yra būtinos kai kurios kertinės teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys - identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti. Vienas iš pagrindinių barjerų įeiti į rinką yra licencijos, leidimai, pritarimai, sutikimai ar kitos procedūros, kuomet norint patekti į rinką būtina gauti kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti arba neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją. Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje yra privalomi mokėjimai. Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne, suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją. Tai muitai, kaip priemonė apsisaugoti nuo užsienio subjektų konkurencijos, ir žyminis mokestis, kaip priemonė stambiems veikėjams rinkoje neįsileisti į ją naujų, dažnai mažesnių subjektų. Konkurenciją riboja privalomi standartai. Žinoma, negalima neigti standartų svarbos kasdieniame gyvenime. Standartai savaime susiformuoja rinkoje, tačiau blogai, jei valdžia ima brukti standartus kaip vienintelius privalomus. Taip siūlantysis ne blogesnį, o gal net geresnį, tačiau kitokį produktą atsiduria "už borto". (Plačiau apie standartus - skyriuje "Vartotojų teisės"). Efektyvios konkurencijos nėra ten, kur visa paklausa yra koncentruota valdžioje. Jei valdžia tampa vieninteliu (arba pagrindiniu) pirkėju, tai reiškia, jog konkuruojama tik dėl jos vienos palankumo. "Geriausiu" tampa tik tas, kas įtinka valdžiai, o ne vartotojams. Tokiu atveju egzistuoja ne tik pirkėjo monopolijos, bet ir korupcijos problema, nes valdžia kaip pirkėjas disponuoja ne savo pinigais ir neišvengiamai nesielgia su jais labai skrupulingai. Todėl, nepaisant griežto viešųjų pirkimų reglamentavimo, nuolat iškyla skandalai susiję su viešais pirkimais , o privačių pirkimų atveju piktnaudžiavimai visai nėra paplitę. Valdiška parama taip pat yra konkurencijos iškreipimas, nes tokia parama sudaro galimybes vienam subjektui gyventi visų kitų sąskaita. Tie, kurie negauna paramos, ne tik priversti mokėti mokesčius, bet ir kęsti tai, kad iš mokesčiais paimtų lėšų finansuojami jų konkurentai. Konkurencijos sąlygas įtakoja ir ūkio subjektų susitarimai. Tačiau kalbant apie juos paprastai nutylimas vienas esminis dalykas. Vieni susitarimai būna prievarta primetami kitiems, kiti - ne. Beje, prievarta reikėtų laikyti tik tokius veiksmus, kurie palieka žmogui alternatyvą "arba daryk, kaip liepiame, arba tau padarysime dar blogiau (pvz. susprogdinsime, sužalosime ir t.t.)". Prievarta nėra tuomet, kai liepiama kažką daryti, o už nepaklusimą negrasinama aktyviais veiksmais. Taigi, grasinimas nebesudaryti sutarčių nėra prievarta, atvirkščiai - prievartinis sutarčių sudarymas būtų prievarta. Akivaizdu, kad pavojų kelia tik prievartiniai susitarimai. Juk jei susitarimas nėra prievarta primetamas kitiems, niekieno teisės nėra pažeidžiamos. Priemones prieš prievartą nustato tiek civilinė, tiek baudžiamoji teisė, todėl konkurencijos reglamentavimas čia nėra būtinas. Konkurencijos teisė daugiausiai reglamentuoja ir reguliuoja savanoriškus susitarimus. Tačiau šie susitarimai, kaip aptarėme, nekelia pavojaus konkurencijai, jei nėra paremti valdžios suteiktomis privilegijomis. Taigi, konkurencijos reglamentavimas, dėmesį sutelkdamas į savanoriškus privačius susitarimus, o ne į valdiškas privilegijas, suka klaidingu keliu. Pastangos apsaugoti konkurenciją turėtų būti nukreiptos į aukščiau aptartų barjerų konkurencijai šalinimą. Tektų kovoti su konkurencijos pažeidimais, kurie yra paremti valdžia ir įstatymais bei su privačių susitarimų prievartiniu primetimu kitiems asmenims. Taigi, būtina sumažinti apribojimus verslui ir pažaboti bet kokias prievartines intervencijas į rinką - tiek privačias, tiek valdiškas. Valstybės priedermė - saugoti konkurencijos laisvę. Ji gali būti išsaugoma pasitelkiant ne tik ir ne tiek konkurencijos teisės priemones, kiek griežtai laikantis laisvos konkurencijos principų. Pagrindiniai iš šių principų yra šie: 1) niekas negali prievarta (tiesiogine prasme) įtakoti rinkos dalyvių elgesio, 2) niekas negali riboti įėjimo į rinką ar išėjimo, 3) niekas negali apriboti rinkos technologiškai (privalomais standartais) 4) valstybei draudžiama teikti bet kokias privilegijas, 5) valstybei, kaip nustatančiai ir saugančiai žaidimo taisykles rinkoje, draudžiama dalyvauti versle. Šių principų nedera pažeisti jokiais, netgi "sąžiningos konkurencijos apsaugos" ar "monopolijų pažabojimo" pretekstais. Pripažinus šiuos principus, tektų pakoreguoti konkurencijos teisę - neįgyvendinti Antidempingo įstatymo, pakeisti Konkurencijos įstatymą taip, kad jis nedraustų savanoriškų susitarimų (Lietuvos sąlygomis - bent jau kiek tokių draudimų įsakmiai nereikalauja Europos Sąjunga).Apskritai konkurencija ekonomikoje yra tas pats, kas ir laisvos rinkos sistema, tad sąlygų jai egzistuoti sudarymas ir reikštų konkurenciją, taigi ir efektyvumą bei tarnavimą vartotojui. 23. Reklama ir jos veiksningumas Reklama – tai užsakovo apmokamas neasmeniškos informacijos apie prekes, paslaugas ar įdėjas skleidimas pasirinktinai auditorijai, siekiant užsakovo numatytų tikslų. Pagrindinės reklamos funkcijos: Informavimas; Skatinimas; Priminimas; „advokatavimas“.Reklama siekiama, kad potencialūs vartotojai pirmaisiai reklamuojamą objektą išskirtu iš kitų.Reklama realizuojama remiantis reklamos davėjo, vartotojo ir visos visuomenės tarpusavio interesais. Ji palengvina vartotojui išsirinkti prekę, suteikia kryptingą poveikį atskiriems pirkėjams ir platiems vartotojų sluoksniams. Reklama padeda formuotis interesams, papročiams, požiūriams. Ji susijusi su visuomenės nuomonės formavimu. Reklama yra daugiafunkcinė veikla su daug tikslų gali būti siekiama jos pagalba. 24. Kaštai jų klasifikacija Ekonominiai kaštai yra lygūs eksplicitinių (buhalterinių) ir implicitinių (numanomų) kaštų sumai. Buhalteriniai kaštai- įmonės piniginės išlaidos darbo užmokesčiams, žaliavoms, įrenginiams įsigyti. Visa tai atsispindi buhalterinėje ataskaitoje. Implicitiniai kaštai- tai alternatyvieji išteklių, priklausančių firmos savininkams, naudojimo kaštai, matuojami pajamomis, kurias būtų galima gauti naudojant išteklius kitu (geriausiu) būdu.Kaštų funkcija rodo gaminamos produkcijos apimties ir minimalių šios gamybos apimties kaštų ryšį. Tam tikros gamybos apimties optimalus išteklių derinys priklauso nuo išteklių santykinių kainų. Šios santykinės kainos lemia izokaštų linijos pasvirimą. Ši linija rodo išteklių derinius, kuriuos galima įsigyti už tam tikrus bendruosius kaštus. Optimalus išteklių derinys yra tas, kuriam esant izokaštų linijos pasvirimas sutampa su izokvantos pasvirimu. Minimalių kaštų taške ištekliaus ribinio produkto ir kainos santykis bus vienodas visiems ištekliams. Kitaip tariant, papildoma gamybos apimtis, gauta iš paskutinio lito, išleisto vienam ištekliui pirkti, turi būti tokia pat kaip ir papildoma gamybos apimtis, gauta iš paskutinio lito, išleisto kitam ištekliui pirkti. Bendrieji gamybos kaštai trumpu laikotarpiu yra lygūs kintamųjų ir pastoviųjų kaštų sumai. Kintamieji kaštai didėja, didėjant gamybos apimtims. Pastovieji kaštai nepriklauso nuo gaminamos produkcijos apimties. Vidutiniai kaštai lygūs bendrųjų kaštų ir gamybos apimties santykiui. Vidutiniai kaštai lygūs vidutinių pastoviųjų ir vidutinių kintamų kaštų sumai trumpu laikotarpiu. Ribiniai kaštai lygūs kaštų pokyčio ir gamybos apimties pokyčio santykiui. Jei rodo papildomo produkcijos vieneto gamybos kaštus. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis lemia trumpo laikotarpio kaštų kreives. Dėl mažėjančio rezultatyvumo dėsnio veikimo už tam tikro taško reikalingas vis didesnis kintamojo ištekliaus padidinimas, norint pagaminti papildomą prekės vienetą. Todėl trumpo laikotarpio ribiniai kaštai, kuriuos rodo trumpo laikotarpio bendrųjų kaštų kreivės pasvirimas, didėja didinant gamybos apimtį mažėjančio rezultatyvumo atkarpoje. Dėl mažėjančio rezultatyvumo trumpo laikotarpio VBK ir VKK kreivės, kurios yra spindulių, nubrėžtų atitinkamai į trumpo laikotarpio bendrųjų ir kintamų kaštų kreives, pasvirimai – galiausiai didėja.Ilgo laikotarpio VBK niekada negali būti didesni už trumpo laikotarpio VBK, kai gamybos apimtis bet kokia, nes ilgu laikotarpiu galima keisti visus išteklius, o trumpu laikotarpiu – tik kai kuriuos. Ilgo laikotarpio VK kreivės pasvirimą lemia rezultatyvumo kitimas dėl gamybos mastų. Kai rezultatyvumas dėl gamybos mastų didėja, ilgo laikotarpio VK kreivė leidžiasi žemyn didėjant gamybos apimčiai. Kai rezultatyvumas dėl gamybos mastų mažėja, VBK mažėja didėjant gamybos apimčiai. Kai rezultatyvumas dėl gamybos mastų pastovus, ilgo laikotarpio VK kreivė yra horizontali. U raidės formos ilgo laikotarpio VK kreivė atitinka gamybos procesą, kuriam esant rezultatyvumas dėl gamybos mastų pradžioje didėja, po to būna pastovus ir galiausiai mažėja. 25. Gamybos kaštų sąmatos sudarymas Trmp.lktrp. kapitalo sąnaudos laikomos pastoviomis. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis. Didėjant kint. veiksnio sąnaudoms ir esant tam tikram fiksuotam veiksnio dydžiui, pasiekiama tokia gamybos apimtis, vienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau nei prieš jį sunaudoto kintamojo veiksnio vienetas. Tada ir pradeda veikti mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis. Taip yra todėl, kad, esant nekintamoms kapitalo sąnaudoms, bet didinant darbo sąnaudas, turimas kapitalo potencialas panaudojamas vis geriau ir todėl auga rezultatas. Tačiau, didėjant darbo sąnaudoms, vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą ribojančiu veiksniu. Kiekviena įmonė, turėdama tam tikru momentu tam tikro dydžio kapitalą, pasamdo tokį darbuotojų skaičių, kad galėtų panaudoti turimą kapitalą, įm. montuoja papildomus įrengimus ir samdo papildomų darbuotojų, norėdama padidinti gamybą. Jeigu ji apsiribotų tik pastarojo veiksnio sąnaudų didinimu, papildomi darbininkai negalėtų būti efektyviai panaudoti gamybai plėsti, nes nepakaktų būtinų įrengimų. Trumpo laikotarpio bendrieji kaštai apima visus kaštus, susijusius su sąnaudomis produkto gamybai. Jie taip pat, kaip ir gamybos veiksnių sąnaudos gali būti padalinti į fiksuotus ir kintamuosius bendruosius kaštai = bendrieji fiksuoti kaštai (BFK) + bendrieji kintamieji kaštai (BKK). BFK nepriklauso nuo gamybos rezultatų dydžio. Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpo laikotarpio dalis kaštų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta. BKK susiję su kintamosiomis veiksnio sąnaudomis gamybos procese. Kintamieji kaštai apskaičiuojami padauginus kintamų veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. BFK nekinta augant gamybos apimčiai. BKK auga didėjant gamybos apimčiai. BK, būdami kintami ir fiksuoti, kaštų suma, didėja augant gamybos apimčiai. Vidutiniai trumpo laikotarpio kaštai. Vidutiniai įmonės kaštai apskaičiuojami vienam produkcijos vienetui. Vidutiniai fiksuotieji kaštai (VFK) VFK=BFK/Q. Vidutiniai kintamieji kaštai (VKK) VKK=BKK/Q. Vidutiniai bendrieji kaštai (VBK) VBK=BK/Q, arba VBK=VFK+VKK. Minimumą pasiekia pirma VKK, o paskui ir VBK. VFK yra nuolat krintantys žemyn, nes bendruosius pastovius kaštus dalijant iš vis didesnio produktų kiekio, vienam produktui tenka vis mažesnis fiksuotų kaštų dydis. Trumpo laikotarpio ribiniai kaštai (RK) yra bendrųjų kaštų pokytis pakitus gaminamų produktų skaičiui vienu vnt. RK=DBK/DQ. RK kerta VKK ir VBK jų minimumo taškuose. Kol rinkos kaštai mažesni už VBK ir VKK, pastarieji mažėja, o kai rikos kaštai didesni už vidutinius – jie didėja. Veikiant mažėjančio rezultatyvumo dėsniui, trumpo laikotarpio VKK iš pradžių mažėja, o paskui ima didėti. Ilgo laikotarpio pagrindiniai gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas – laikomi kintamaisiais ir todėl nuo įmonių sprendimų priklauso dviejų veiksnių sąnaudų kombinacijų pasirinkimas. Kiekviena šių gamybos veiksnių sąnaudų kombinacija lemia tam tikrą rezultatų dydį. Ilgo laikotarpio kintant gamybos apimčiai, kinta visų gamybos veiksnių sąnaudos. Jeigu kiekvieno veiksnio sąnaudų kiekį padauginsime iš jų vnt. kainos ir sudėję padalinsime iš pagamintų produktų vnt. skaičiaus, rasime vidutinius kaštus, esant tam tikrai gamybos apimčiai. Tokį skaičiavimą galima atlikti įvairioms gamybos apimtims. Šią informaciją atidėję grafike, nubrėšime ilgo laikotarpio vidutinių kaštų kreivę, kuri vaizduos vidutinių kaštų kitimą kintant gamybos apimčiai. Iš pradžių gamybos rezultatai auga greičiau negu sąnaudos ir todėl kreivė krinta žemyn. Minimumo taške įmonė naudojasi gamybos mastų teikiamais pranašumais. Tačiau jeigu ji dar plečia gamybą, rezultatyvumas ima mažėti, o kaštai, tenkantys vienam produkcijos vienetui augti. 26. Produkcijos savikainos plano rodikliai Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visas parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas aiškinamajame rašte.Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės mokamas pridėtosios vertės mokestis.Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti.Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo, bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį. 27. Pradukcijos savikainos kalkuliacija ir apskaiciavimas Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą.Materialinių vertybių įvertinimas pinigais sudaro būtinas sąlygas produkcijos savikainai kalkuliuoti. Šiuo būdu išaiškinama apskaitos objektų savikaina. 28. Gamybos kaštų mažinimo veiksniai Rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų – kai padidėjus gamybos veiksnių sąnaudoms, labiau negu proporcingai padidėja rezultatai. Pastovus rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai proporcingai auga didėjant sąnaudoms. Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai auga mažesne proporcija negu didėja išteklių sąnaudos. Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų pasiekiamas didėjant gamybos apimčiai dėl kelių priežasčių. Specializacija. Didėjant įmonės veiklos apimčiai, didėja ir galimybės specializuoti išteklių panaudojimą įmonės viduje. Pirmiausia tai pasakytina apie darbo pasidalijimą tarp darbininkų. Didelėse įmonėse gali būti steigiami ir specializuoti valdymo aparato padaliniai. Erdvės veiksnys. Paprastai didelės įm. išteklių sąnaudos veiklos rezultatų vienetui yra mažesnės dėl to, kad sąnaudų nereikia skaidyti į tokias pat smulkias dalis, kaip kad rezultatai. Pvz., žaliavų, medžiagų arba pagamintų produktų saugojimo kaštai susiję su sąnaudomis statybinių medžiagų, būtinų sandėlių statybai. Tačiau statant didelius sandėlius, jų vieno erdvės vieneto kaštai mažesni, negu statant mažus. Transportavimo veiksnys. Sąnaudos, susijusios su transportavimu vienam produkto vienetui, mažėja didėjant rinkos plotui. Todėl, kad pervežimo nuotolis priklauso nuo rinkos ploto spindulio (r), o jos imlumas produktams – nuo rinkos ploto. Remdamiesi skritulio ploto formule πr2, galime teigti, jog rinkos r padidėjus 2 kartus, produktai bus išvežioti 4 kartus didesniame plote, tada, transporto išlaidos, tenkančios 1 produkto vnt., sumažės 2 kartus, jeigu kitos sąlygos liks tokios pačios. Geresnis įrengimų panaudojimas. Didelėje įm. gali būti pritaikyti stambūs įrengimai, kurie nepriimtini smulkioms įm. Jie gali būti specializuojami atskiroms operacijoms atlikti. Tai sumažina paruošiamąjį laiką, jeigu tie patys įrengimai perderinami skirtingoms operacijoms atlikti. Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų. Įmonės gamybos mastų didinimas turi ribas. Jos dažniausiai susijusios su didelių sistemų efektyvaus valdymo sunkumais. Didėjant pavaldinių skaičiui, pasiekiama tokia padėtis, kai valdytojų skaičius ima didėti daugiau negu proporcingai padidėjusiam pavaldinių skaičiui. Teoriškai kiekviena įm. pasiekia tokį veiklos apimties lygį, kai iškyla valdymo problemos. Ekonomija dėl gamybos mastų. Rezultatyvumo kitimą dėl gamybos mastų lemia technologinis ryšys tarp sąnaudų, esant kintamosios gamybos veiksnių proporcijoms, ir gamybos rezultatų. Tačiau įmonės veiklai daro įtaką ir išoriniai veiksniai, pvz., išteklių kainos. Tarkime, kad kurios nors šakos įmonės didina gamybos apimtį, siekdamos rezultatyvumo didėjimo dėl gamybos mastų. Tačiau tai padidina naudojamų išteklių reikalavimą ir ima augti jų kainos. Kai atsižvelgiama ir į išorinių veiksnių įtaką įmonės sąnaudų ir rezultatų ryšiui, jo pasikeitimas, kintant veiklos apimčiai, vadinamas ekonomija arba disekonomija dėl gamybos mastų. Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų yra technologinis ekonomijos dėl gamybos mastų pagrindas. Tačiau pastaruosius veikia ir išoriniai, įmonės nevaldomi veiksniai. Visi vidiniai ir išoriniai veiksniai veikia ekonomiją dėl gamybos mastų ir įmonės kaštų kitimą ilgo laikotarpio kintant gamybos apimčiai. 29. Kainų nustatymo metodai. Kainų rūšys Kainų nustatymo metodai yra orientuoti į kaštus, paklausą ir konkurentus. Į kaštus orientuotos kainos nustatymas. Įmonė prekės kainą gali nustatyti keliais variantais. Vienas iš jų – kaštai plius antkainis. Šis kainų nustatymo būdas gana populiarus. Jis palankus gamintojui, nes jis už kiekvieną pagamintą ir parduotą prekę gauna norimą pelną. Tačiau taip nustatydama kainas, įmonė ignoruoja paklausą. Taip įmonė pati gali save išstumti iš rinkos, nes toks vienpusiškas priėjimas kainodaroje nesudarys galimybės nustatyti palankiausių kainų įmonei, todėl derėtų remtis ir veiksniais, apimančiais paklausą. Jai reikia surasti balansą tarp dviejų dalykų: to, ką norėtų už prekę sumokėti pirkėjas ir įmonės kaštų tai prekei pagaminti.Į paklausą orientuotos prekės kainos nustatymas. Šiuo būdu įmonė remiasi ne gamybos kaštais, o suvokiama verte, kurią ši prekę turi vartotojams. Kainos lygio pagrindas nustatomas pagal tai, kaip vartotojas suvokia, priima prekę. Šie vartotojų vertinimai atsispindi paklausoje. Taigi nustatant kainą remiamasi egzistuojančios paklausos lygiu.Įmonė nustatydama kainą šiuo metodu atsižvelgia į analogiškas konkurentų prekes. Priklausomai nuo aptarnavimo, kokybės ir pan., įmonė kainas kelia arba mažina. Taip pat kainą keičia ir atsižvelgiant į paklausą. Jai išaugus – įmonė prekės kainą didina, sumažėjus – mažina.Į konkurentus orientuotas prekės kainos nustatymas. Šiuo metodu įmonė nustatydama kainas daugiausia remiasi konkurentų kainomis. Kainas prekėms nustato tokias, kaip ir konkurentai analogiškoms prekėms, arba truputi didesnę ar mažesnę. Įmonė yra priversta orientuotis į esamą rinkos kainų lygį. Keičia kainą tik tada, kai tai padaro konkurentai. Čia nesvarbu, ar kinta paklausa ir kaštai. Įmonė tiesiog mėgdžioja konkurentų veiksmus. Šiuo metodu kainos nustatomos oligopolinėse rinkose. Viena įmonė yra lyderė – padidina ar sumažina kainas, kitos, silpnesnės, seka jos pavyzdžiu. Proginės kainos nustatomos tam tikroms progoms. Atidarant naują įmonę ir pan. Šioms kainoms nustatyti nėra kokių nors aiškių teoriškai pagrįstų metodikų. Tiesiog laikomasi principo, kad jos turi būti žemesnės už įprastas. Tokių kainų paskirtis – pritraukti, supažindinti vartotojus su įmone ir pan. Kainų rūšys. Kainos būna: • Didmeninės (Ūrminės) • Mažmeninės Už didmeninės kainas gamintojai perka medžiagas ir žaliavas, bei parduoda savo produkcija stambiems produkcijos platintojams, t.y. produkcijos bazėms, parduotuvių tinklams ir t.t. Didmeninė kaina susideda iš: 1.Produkcijos savikainos (Produkcijos gamyba +Realizavimas) 2.Pelno 3.Akcizo mokėsčio (jei taikomas tai produkcijai, t.y. spiritas, tabako gaminiai, kūras ir kitos mažai elastingos prekės) 4.PVM Mažmeninė kaina – kaina už kuria piliečiai perka produkcija, t.y. kai prekė realizuojama vienetais ar mažosiomis partijomis. Mažmeninė kaina susideda iš: 1)-4) dimeninės kainos + 5) Mažmeninės realizacijos antkainis Taip pat yra:Rinkos kaina Valstybinė kaina Pasaulynė kaina(nes skirtingose pasaulio regionose skirtingos kainos) Rinkos kaina: Kaina, susidarančia savaiminiai dėl pasiūlos ir paklausos ir reguliojama rinkos sąlygomis. [[t.y. laisva]] Valstybinė kaina: T.y. valstybės nustatyta kaina, dažniausia monopolistamas bei strateginėms prekėms. Ji gali būti: 1.Fiksuota[ne mažiau, ne daugiau] (pvz. Energetiniams resursams) 2.Reguliojama(nustatoma pagal produkcijos savybes) 3.Ribinė(gamintojas negali nustatyti kaina aukštesnė už tam tikrą, bet žemesnę gali) Iš marketingo pusės kainos būna: * Paremtos kaštais * Žemesnės už konkurentų * Aukštesnės už konkurentų * Tokia pat kaip konkurentų * Dempinguotos kainos (Nenaturaliai susidarančios kainos, norint įėiti į naują rinką ar nuveikti konkurentus ir.t.t) 30. Pelnas ir rentabilumas. Apskaičiavimas. Įmonės veiklos įvertinimas pagal pelną ir rentabilumą Įmonės finansinę būklę charakterizuoja pelnas ir veiklos rentabilumas Pelnas=Pajamos-Kaštai Rentabilumas=Pelnas/Turtas Pajamų apsaugos rodikliai (skirti tam, kad įvertinti įmonės sugebėjimą užtikrinti ilgalaikes pajamas): Bendrojo pelningumo koeficientas=Bendrasis pelnas/Pardavimai, paslaugos Parodo skirtumą tarp pajamų ir savikainos (kokia dalis bendrojo pelno tenka 1 daliai pajamų) Rodiklio kitimo ribos: 10-30% Grynojo pelningumo koeficientas=Grynas pelnas/Pardavimai, paslaugos Grynas pelnas – galutinis įmonės veiklos rezultatas, išreikštas įmonėje liekančiu pelnu. Parodo, kokia dalis grynojo pelno tenka 1 daliai pajamų (kiek pelno liko įmonėje po visų kaštų) Išsivysčiusios rinkos sąlygomis: 10-25% Veiklos pelningumo koeficientas=(Pelnas prieš apmokestinimą+Palūkanų sąnaudos+ nusidėvėjimopaslaugos)/Pardavimai, paslaugos Rodiklis parodo, kaip įmonė dirba nepriklausomai nuo finansinio sverto, mokesčių, nusidėvėjimo. Rodiklis gali būti lyginamas tik tų pačių veiklos šakų viduje 1. Pinigų generavimo koeficientas=(Grynasis pelnas+Nusidėvėjimas+Apyvartinio kapitalo pasikeitimas)/Vidutinė turto vertė Parodo, kaip efektyviai panaudojamas turtas pinigams generuoti Skolų sąnaudos koeficientas=Finansinė ir investicinės veiklos sąnaudos/Pardavimai, paslaugos Jei yra ryškūs rodiklio pasikeitimai, lyginant su praeitu laikotarpiu, įmonė netvarkingai grąžina skolas Išvados: Pajamų apsaugos rodikliai parodo bendrą įmonės veiklos efektyvumą, padeda nustatyti, ar įmonė yra pelninga, ar jai gresia bankrotas. 31. Pajamų apsaugos rodikliai įvertina įmonės sugebėjimą užtikrinti ilgalaikes pajamas: 1) Bendro pelningumo koef.=Bendras pelnas/Pardavimai+Paslaugos*100% Rodiklis parodo skirtumą tarp pajamų ir savikainos, t.y. kokia dalis bendro pelno tenka 1 daliai pajamų. Rodiklio ribos 10-30%. Žemesnė negu 10% rodiklio reikšmė rodo įmonės ūkininkavimo sunkumus, o 30%- geras lygis. 2) Grynojo pelningumo koef.=Grynasis pelnas/Pardavimai+Paslaugos*100% Parodo kokia dalis gryno pelno (GP) tenka 1 daliai pajamų. Išsivysčiusios rinkos šalyse– 10-25%. GP – tai galutinis įmonėje liekantis pelnas, paskirstomu įvairioms reikmėms arba patirto nuostolio sumoms. 3) Veiklos pelningumo koef.=Pelnas prieš apmokestinimą+Palūkanų sąnaudos+nusidėvėjimo išlaidos/Pardavimai+Paslaugos*100% Rodiklis parodo kaip įmonė dirbo nepriklausomai nuo finansinio sverto, mokesčių nusidėvėjimo. Mažiau 5% laikomas darbas nepatenkinamas. 4) Turto grąžos koef.=Grynasis pelnas/Vidutinė materialaus turto vertė *100% Parodo kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti turtą ir gauti pelną, nepriklausomai nuo nuosavybės savininkų (kreditorių ar akcininkų). 5) Nuosavybės (kapitalo) grąžos koef.=Grynasis pelnas/vidutinė materialaus kapitalo vertė *100% Įvertina bendrą pelno gavimo efektyvumą naudojant akcinį kapitalą, kurį akcininkai investavo į įmonę. 6) Savininkų ir skolintojų nuosavybės pelningumo koef.=pelnas prieš apmoketinimą+Palūknos/Savininkų nuosavybė+trumpalaikiai įsipareigojimai *100% Parodo kaip efektyviai panaudojamas nuosavas ir skolintas kapitalas. 7) Palūkanų padengimo koef.=grynasis pelnas+Nusidėvėjimas+Grynojo apyvinio kapitalo pasikeitimas/Palūkanų sanaudos *100% Parodo įmonės pajėgumą sumokėti palūkanas už paslaugas. Grynasis pinigų srautas (GPS) – darbinis kapitalas. 8) Pinigų generavimo koef.=grynasis pelnas+Nusidėvėjimas+grynojo apivartinio kapitalo pasikeitimas/Vidutinė turto vertė *100% Parodo kaip efektyviai panaudojamas turtas pinigams generuoti. 9) Skolų sąnaudų koef.= Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos/Pardavimai+Paslaugos*100% Jei ryškūs rodiklio pasikeitimai gali reikšti netvarkingą skolų grąžinimą. Tokiu būdu pajamų apsaugos rodikliai parodo bendrą įmonės veiklos efektyvumą ir lyginant su panašia veikla užsiimančiomis įmonėmis ir dinamikoje galima pasakyti ar įmonė pelninga ar gresia bankrotas. 32. finansinio sverto rodiklių charakteristika (4-5 min) yra speroj!!!!!! 33. Pinigų srautai Gauta pinigų: Iš pagrindinės veiklos: 1) pardavus produkciją 2) palūkanos ir dividentai iš investicinės veiklos: 3) pardavus nekilnojamąjį turtą 4) pardavus kitų įmonių vertybinius popierius iš finansinės veiklos: 5) pasiskolonus iš banko ar kitų įmonių 6) pardavus išleistas akcijas 7) kitos įplaukos išleista pinigų pagrindinei veiklai: 1)apmokėti tiekėjams už medžiagas 2)atlyginimams 3)palūkanoms 4)kreditų gražinimui 5)nuoma 6)mokesčiai investicinei veiklai 7)išlaidos pagrindinėms priemonėms 8)vertybiniams popieriams pirkti finansinei veiklai: 8)dividentų išmokos 9)ir kitos 34. Pagrindiniai apmokėjimai už darbą organizavimo principai šiuolaikinėmis sąlygomis Darbo užmokestis – kaina už darbo jėgą. Darbo užmokestis diferencijuojamas pagal darbų sudėtingumą, sąlygas, darbo jėgos klasifikaciją. Yra sudėtingumo lygiai: 1)Pagalbinių darbininkų darbai; 2)nesudėtingi darbai 3)nesudėtingi darbai pagal special; 4)sudėtingi – ““- 5) eksperimentiniai darbai 6)labai sudėtingi darbai (iki10) Darbo apmokėjimo sistemos: tiesioginė vienetinė; premijinė vienetinė; progresyvinė; regresyvinė; brigadinė.Dabar vis dažniau atsisakoma griežtos pareigybių klasifikacijos ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo. Darbuotojo kvalifikacijos lygio augimas labai sureikšmina subjektyvųjį darbo veiksnį, t.y. darbuotojo požiūrį bei nusiteikimą dirbti. Tai susiję ir su grupinio komandinio darbo populiarinimu. Subjektyviojo darbo veiksnio sureikšminimas lemia “slidžias” darbo užmokesčio organizavimo formas ir modelius. Darbo užmokestį ima lemti ne tik kiekybiniai ir kokybiniai darbo rezultatų aspektai, bet ir pačio darbuotojo savybės – kvalifikacija, potencialas, kooperacijos su bendradarbiais lygis ir kt. 35. darbo užmokesčio modeliai ir jų esmė. Amerikietiškas darbo apmokėjimo modelisJam būdingas griežtas atliekamo darbo identifikavimas. Tiksliai apibūdinamas atliekamo darbo turinys, darbuotojo kvalifikacijos, darbo stažo ir jo dalykinių bei asmeninių savybių reikalavimai. Dėl to naudojamos sudėtingos darbų vertinimo metodikos, taikomas darbų sudėtingumo ranžiravimas, kurio pagrindu diferencijuojami darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai. Premijos 20% Japoniškasis darbo apmokėjimo modelis Šiame modelyje darbo užmokestis organizuojamas remiantis darbuotojų anketiniais duomenimis, t.y. atsižvelgiama į jų amžių, lytį, išsilavinimą, darbo stažą ir samdos formą. Skirtingai nuo amerikietiškojo darbo apmokėjimo modelio, čia diferencijuojant darbuotojų tarifinį atlygį darbo turinys ir darbuotojo kvalifikacija yra ne tokie reikšmingi kaip darbuotojo amžius ir darbo stažas. Darbo stažas ir darbuotojo amžius šiame modelyje paprastai lemia daugiau nei darbo sudėtingumo įvertinimas. Premijos 40% Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis Šis modelis yra tarpinis tarp amerikietiškojo ir japoniškojo. Svarbiausias darbo apmokėjimo nustatymo kriterijus yra profesinis pasirengimas, pagal kurį vertinamas darbo sudėtingumas. Darbuotojo amžius ir darbo stažas šiame modelyje yra tik papildomi darbo apmokėjimo kriterijai. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus formuojama darbuotojo karjeros strategija. Ypač tai būdinga tarnautojams ir specialistams. Premijos 30% 36. darbo apmokėjimo formos ir sistema Vienetine darbo užmokesčio forma ir jos atmainos Už produkcijos vienetą. Šiuo atveju, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Paprastai vienetinis darbo užmokestis darbuotojams skaičiuojamas atsižvelgiant į įkainius, taikomus už tam tikrą darbą ir atliktų darbųkiekį.Vienetinis darbo užmokestis skaičiuojamas pagal formulę:w = v × q;čia: w – vienetinis darbo užmokestis (piniginiai vienetai); v– kainis už atlikto darbo ar pagamintos produkcijos vienetą (piniginiai vienetai); q – atliktų darbų ar pagamintos produkcijos kiekis (vienetai).Vienetinė darbo užmokesčio formaVienetinio darbo užmokestis taikytinas tuomet, kai tenkinamos šios sąlygos:1 darbo apimtys turi tikslias kiekybines išraiškas, tiksliai atspindinčias darbininko darbo sąnaudas; 2 darbuotojo darbo sąnaudos ir atlikto darbo kiekis gali būti apskaičiuojamos atskirai kiekvienam darbuotojui; 3 yra sudarytos sąlygos didinti išdirbį ir darbo našumą nebloginant darbo kokybės.Sistemos: vienetinė tiesioginė; premijinė, progresyvinė, netiesioginė, akordinė. Laikinė darbo apmokėjimo forma ir jos atmainosLaikinės apmokėjimo už darbą taikymas panaikina tiesioginę darbo užmokesčio priklausomybę nuo pagamintos produkcijos kiekio. Darbuotojams darbo užmokestis nustatomas pagal tarifinį valandinį atlygį arba mėnesinį atlyginimą. Šiuo atveju naudojama unifikuota formulė:w = A × t;čia: w – darbo užmokestis; A – valandinis tarifinis atlygis; t – dirbtų valandų skaičius.Atlyginimo priklausomybė nuo darbo laiko laikinėjė darbo užmokesčio formoje Iš paveikslo matyti laikinės darbo užmokesčio formos privalumai ir trūkumai. Valandinis darbo užmokestis skirtingai negu vienetinis, išlieka toks pat, nepriklausomai nuo darbo spartos, todėl per tą patį laiką pagaminus daugiau produkcijos, darbo užmokesčio dalis, tenkanti vienam vienetui, mažėja tuo sąlygodama savikainos mažėjimą. Tai viena iš pagrindinių priežasčių lėmusių laikinės darbo apmokėjimo formos taikymo tikslingumą. Apmokėjimo sistemos: paprastoji ir premijinė. Tarifinė darbo apmokėjimo sistema Tarifinė darbo apmokėjimo sistema pagrįsta standartizuotais apmokėjimai už darbą remiantis tarifais. Darbo užmokesčio tarifu vadinamas pinigais išreikštas įvairių rūšių darbo įkainis, nustatytas už tam tikrą laiką (valandą, dieną, mėnesį), atsižvelgiant į darbo kvalifikaciją, sunkumą ir jo visuomeninį naudingumą. Tarifinė sistema nustatoma Vyriausybės atsižvelgiant į ūkio šakos reikšmę, darbo kvalifikaciją ir sudėtingumą. Šiuo pagrindu sudaromos tarifinės lentelės, kuriose numatomi įvairūs tarifiniai atlygiai pagal ūkio šakas ir darbininkų kvalifikacijas. Tarifinė sistema susideda iš trijų elementų: a) tarifinių atlygių, b) tarifinių lentelių ir c) tarifinių kvalifikacinių žinynų. Visi šie elementai tarp savęs glaudžiai susiję, tuo pat metu kiekvienas jų turi ir savarankišką reikšmę. Tarifine lentele vadinama vyriausybės nustatyta skalė tam tikrai ūkio šakai, susidedanti iš atitinkamo skaičiaus kategorijų ir jas atitinkančių koeficientų. Tarifinis koeficientas, kaip ir tarifinis atlygis, nustatomas vyriausybė. Tarifinis koeficientas rodo, kiek kartų tam tikros kategorijos tarifinis atlygis didesnis už pirmos kategorijos tarifinį atlygį Tarifinis atlygis nusako darbo užmokesčio lygį per valandą arba dieną. Tarifinis atlygis nustatomas vyriausybės centralizuota tvarka kiekvienai gamybos šakai, atsižvelgiant į jos reikšmę ūkiui ir darbo sąlygas. Darbo apmokėjimo formos ir sistemos Darbo apmokėjimo formos. 1) vienetine 2)laikine. Darbo užmokesčio forma kaip laikine yra skaitoma neprogresyvia ir 21a. pareikalaus didesnio dėmesio ir pripažinimo vienetines darbo apmokėjimo formos. Darbo užmokesčio fonde reikia išnormuoti darbo laika. Kiekviena operacija yra normuojama. jei nebus normų, gaminys bus su broku. Yra tokie darbai, kuriu negalima sunormuoti. Net ir neplaniniai darbininkai turi būti kontroliuojami, ką jie padare. Darbo užmokesčio sistemos: 1) premijine 2)akordine ) progresyvinė 4)regresyvinė 5)brigadine 6) fiksuotu priedu. Premijos turi būti išmokamos pagal kokybes, kiekybes ir kitus rodiklius. Akordine yra todėl kad kitaip neįmanoma paskaičiuoti atlikto darbo, tai skaičiuojama pagal įkainius, operacijas,ir po to atsiskaitoma su darbuotojais pagal atidirbta laika. Brigada sudaroma ilgesniam laikui ir pastoviems darbam. Brigadininkas veda apskaita pagal operacijas kiekvienam darbuotojui. Progresyvine – kuo daugiau pagaminta tuo daugiau mokama. Regresyvinė – kuo daugiau atsilieka nuo išdirbio normos, tuo mažiau mokama. fiksuotu priedu – už kiekviena pagaminta virš normos mokamas fiksuotas priedas. 37. Darbo našumas ir jo vertinimo būdai. Darbo našumas yra svarbus veiksnys didinant visuomeninės gamybos produktyvumą ir gerinant gyventojų gerovę. Darbo našumas – tai darbo sąnaudų produktyvumas gamyboje. Jis išreiškiamas darbuojantis sukurtos produkcijos kiekiu arba darbo laiko kiekiu, kuris reikalingas produkcijai pagaminti. Gamybos metu sąnaudos susideda iš 2 dalių: 1) sudaiktinto darbo sąnaudos, pasireiškiančios gamybos priemonių naudojimu ir medžiagų naudojimu. Darbo našumas šiuo atveju didinamas taupiai naudojant statybines medžiagas ir didinant gamybos priemonių panaudojimo laipsnį; 2) grynojo darbo sąnaudos – tai sąnaudos, daromos tiesiogiai darbo vietoje gamybos proceso metu. Grynojo darbo našumas išreiškiamas išdirbiu – tai produkcijos kiekis, pagamintas per laiko vienetą, arba darbo sąnaudomis – darbo kiekis, reikalingas produkcijos vienetui pagaminti. Išdirbis matuojamas tais pačiais rodikliais, kaip ir statybinė produkcija. Jis išreiškiamas 2 būdais: 1) vertine išraiška; 2) natūrine išraiška. Pagrindinis ir patogiausias būdas išdirbiui matuoti yra vertinis. Išdirbis natūriniais vienetais dažniausiai naudojamas nustatant darbininkų ir įmonių su vienarūšiais darbais išdirbį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!