Teorija - mikroekonomika

1. Ekonomikos sąvoka. Ekonomikos sistemos. Mikroekonomika ir makroekonomika.Ekonomika- socialinis mokslas, kuris nagrinėja, kaip geriausiai patenkinti žmonių poreikius esant ribotiems ištekliams. Ekonomika atskleidžia, kaip individui ar visuomenei pasirinkti geriausią variantą iš visų galimų panaudojant ribotus išteklius, kad gautų didžiausią naudą. Ekonomikos sistemos skirstomos į 4 tipus: Papročių ekonom.: problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.(dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse) Grynoji kapitalistinė ekonom.: remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve (individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų). Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis - užtikrinti normalų pelną. Komandinė ekonom.: visus sprendimus dėl to, ką, kaip ir kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Mišrioji kapitalistinė ekonon.: -vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybė (ji sprendžia šiuos klausym. 1. rengia tokius įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia. 2. Skatina ekonomikos stabilumą ir augimą. 3. Skatina teisingą, bešališką paskirstymą.4. Reguliuoja visuomeninių prekių gamybą. Mikroekonomika: tai mokslas nagrinėjantis atskirų ūkinių vienetų (firmų, namų ūkio, gamybos šakų) racionaliąją ūkinę veiklą. Be to nagrinėja kaip šių elementų sąveika veikia kainos, gamyba, pajamos. Makroekonomika: nagrinėja ekonomiką, kaip visumą, nacionalinio ir pasaulinio ūkių veikimą racionalumo ir socialinio teisingumo p0žiūriu. Ji nagrinėja nuo ko priklauso visos šalies ekonomikos augimas, kaip gali būti pasiekti aukšti ekonomikos augimo tempai, sumažėtų infliacija ir nedarbas. 2. Ekonomikos elgesys: racionalumo samprata ekonomikoje. Ekonominiai sprendimai įmonėje ir įmonės veiklos tikslas. Mikroekonomikos teorijoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienas individas elgiasi racionaliai: tai yra, kad vartotojai, verslininkai, firmų valdytojai, išteklių savininkai ir kiti ekonomikos veikėjai, vadovaudamiesi savo interesais, siekia maksimizuoti gaunamą pasitenkinimą (siekiama paaiškinti ir nustatyti, koks bus taip besielgiančių individų sąveikos rezultatas). Racionalaus vartotojo samprata apima ne tik tai, kad vartotojo tikslas yra gauti maksimalų pasitenkinimą, bet ir tai, kad racionalus vartotojas žino savo norus vienu ar kitų ekonominių gėrybių atžvilgiu. Pav., neviršijant savo turtinių pajamų įsigytų tokią prekę, kuri atneštu maksimalų pasitenkinimą. Individas pats sprendžia, kas yra jo naudos maksimumas. O jei jis nežino, kas jam teikia didžiausią naudą, arba tai žinodamas nepasinaudoja esamomis galimybėmis, tada jo elgesys nėra racionalus. Individas turi palyginti naudą su sąnaudomis. Racionali įmonė – tai tokia įmonė, kurios elgesys leidžia gauti maksimalią naudą įmonei.Aiškinantis, kaip vyksta gamyba, skirstymas, kainų kitimas ir daugelis kitų reiškinių ,tai padeda sėkmingai prognozuoti bei valdyti ekonominius įvykius. Racionali vyriausybė - tokia , kurios tikslas – taip reguliuoti ekonomiką, kad šalies piliečių gerovė būtų maksimali. 3. Tobulosios konkurencijos rinkos bruožai ir struktūra. Netobulosios konkurencijos rinkos modeliai. Tobulos konkurencijos ekonomika- tai decentralizuotos kainodaros sistema, kurioje nėra išorinės prievartos, o ką gaminti, ką vartoti, kam parduoti ir pan. 1. Sprendžia individualus vartotojai, įmonių vadovai, išteklių savininkai.taip būna, kai: a) Pardavėjų ir pirkėjų yra daug ir kiekvienas iš jų užima nedidelę rinkos dalį. b) Nėra įėjimo ir išėjimo iš rinkos barjerų. c) Nė vienas pirkėjas ar pardavėjas negali pakeisti kainos, nes neturi monopolinės valdžios rinkai. d) Prekės mainomos tik pagal jų kokybę ir kainą, t.y. pirkėjai ir pardavėjai yra anoniminiai. e) Egzistuoja visų prekių ir paslaugų rinkos f) Nauda individui sutampa su nauda visuomenei, t.y. susumavę individualių vartotojų gaunamą naudą, gauname ir visuomenės naudą. g) Sandorio kaštai lygūs nuliui. h) Ištekliai tiesiogiai, be tarpininkų, priklauso vartotojams. Vienas pagrindinių skiriamųjų tobulosios konkurencijos bruožų yra tai, kad nė vienas pirkėjas ar pardavėjas neturi valdžios rinkai. Tobulosios konkurencijos ekonomikoje galima skirstyti šias pagrindines rinkas: 1. Vartojimo prekių ir paslaugų 2. Gamybos veiksnių( žaliavos, pusgaminiai, įrenginiai ir pan.) 3. Darbo 4. nuosavybės teisių į išteklius (pav. fondų birža) 5. Paslaugų, kurias teikia ištekliai, nuomos.(pav. paskolų rinka) Netobuloji konkurencija: rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet ne idealiai) artimus produktus, yra monopolinė konkurencija. Jos tikslas yra atskleisti firmų, veikiančių šakoje, elgseną, esant šioms prielaidoms: 1. Šakoje veikia didelis skaičius smulkių firmų, gaminančių skirtingus produktus. 2. bet kurios vienos firmos veikla tiesiogiai neveikia kitų firmų sprendimų. 3. Naujos firmos, gaminančios artimus produktus šakoje vyraujančių firmų produktams, gali įeiti į šaką. Antra ir trečia prielaidos sukelia konkurenciją šakoje. Kitaip nei tobulosios konkurencijos rinkoje, kurioje prekės yra homogeniškos, monopolinės konkurencijos rinkoje parduodamos kiek skirtingos prekės. 4. Prekių ir paslaugų paklausa. Paklausos dėsnis ir jos kreivė. Paklausos veiksniai. Rinkos paklausa ir įmonės prekės paklausa. Paklausa – tai prekių kiekis, kurį pirkėjas nori ir gali pirkti. Prekės paklausa priklauso ir nuo kitų prekių kainos, vartotojo pajamų ir jų kitimo, vartotojų poreikių, skonio ir mados ir t.t.. Paklausos dėsnis tvirtina, kad paklausos kiekis priklauso kiekis auga kainai mažėjant ir mažėja kainai didėjant Paklausos kreivė- tai linija, rodanti atvirkščią prekės kiekio ir jos kainos priklausomybę. Kainai mažėjant, kai kitos sąlygos nekinta, paklausos kiekis auga ir atvirkščiai. Ši kreivė taip pat rodo maksimalią kainą, kurią pirkėjas pasiruošęs sumokėti už įvairius prekės kiekius. Paklausą formuoja pirkėjai Ją lemia paklausos veiksniai : 1. Vartotojų pajamos 2. Skonis ir mada 3. Gyventojų struktūra 4. valstybės ekonominė politika 5. Reklama , čia -A prekės paklausos kiekis, - A prekės kaina, - prekės paklausos kiekis, - kitų prekių kainos, Y – pirkėjų piniginės pajamos, T – skonis ir mada,...- kiti veiksniai.Kitiems veiksniams esant nekintamiems, kaina yra svarbiausias veiksnys, turinti poveikį paklausos dydžiui. Bendrąją rinkos paklausą formuoja individualiosios pirkėjų paklausos. Ne visi gyventojai perka ir vartoja vienodai. Nors esama skirtumų, įvairių pirkėjų paklausos gali būti sumuojamos ir taip nustatoma bendroji rinkos paklausa. Rinkos paklausa yra pakankamai pastovi ir keičiasi tik dėl rimtų priežasčių, kurios gali paveikti daugelio pirkėjų paklausą. Individualus pirkėjas, keisdamas savo paklausą, negali paveikti visų pirkėjų paklausos, nes jo paklausos dalis rinkoje yra labai nežymi. 5. Prekių ir paslaugų pasiūla. Pasiūlos dėsnis ir jos kreivė. Pasiūlos veiksniai. Rinkos pasiūla ir įmonės pasiūla. Pasiūla – prekės kiekio, kurį gamintojas nori ir gali parduoti rinkoje, su kaina, už kurią prekė parduodama. Pasiūlos dėsnis – kai prekės kaina didėja, esant kitoms vienodoms sąlygoms, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o kai kaina mažėja ir kiekis mažėja. Pasiūlos kiekio pokyčiai – gaminamo ir siūlomo prekės kiekio pasikeitimas pasikeitus prekės kainai, kai kiti veiksniai yra pastovūs. Pasiūlos kreivė rodo minimaliai tinkamą kainą, kuri reikalinga gamybos išteklių išlaidoms padengti. Pasiūlos veiksniai: , čia -A prekės pasiūlos kiekis, - A prekės kaina, - kitų prekių kainos,- gamybos veiksnių kainos, K – naudojama technologija, T – mokesčiai ir dotacijos, valstybinis reguliavimas, N – gamtinės sąlygos,...- kiti veiksniai.Jei visi veiksniai išskyrus kainą yra pastovūs, tai Prekės bendroji pasiūla rinkoje suformuoja iš gamintojų individualiųjų pasiūlų. Norint sudaryti rinkos pasiūlos kreivę, reikalinga sudėti individualias gamintojų pasiūlos kreives ir jas susumuoti. 6. Rinkos pusiausvyra. Paklausos ir pasiūlos pokyčių įtaka pusiausvyros kainai ir kiekiui. Rinkos pusiausvyros pažeidimai vyriausybei reguliuojant kainas. Pusiausvyra- tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti. Esant pusiausvyrai, pirkėjai, norintys įsigyti prekę rinkos kaina,lengvai įgyvendina savo interesus, pardavėjai, norintys parduoti savo prekė šia kaina, nesunkiai suranda šiai prekei pirkėjų. Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų interesus atspindinčios pasiūlos ir paklausos kreivės gali būti panaudotos rinkos pusiausvyrai grafiškai pavaizduoti Rinka pasiekia pusiausvyrą kreivių susikirtimo taške E. Paklausos ir pasiūlos kiekiai rinkoje ne visada yra subalansuoti. Pasikeitus situacijai rinkoje, rinkos jėgos ima veikti pusiausvyros link, dėl to kinta kaina, kas ir lemia pusiausvyros susidarymą rinkoje.Pusiausvyros kainą ir pusiausvyros kiekį veikia paklausos ir pasiūlos pokyčiai. Sumažėjus pajamoms, sumažėja ir prekių paklausa. Tuomet paklausos kreivė D pasislinks į kairę į padėtį D1 . Padidinę pusiausvyros kainą ir kiekį sumažėja pasiūla. Pasiūlos sumažėjimas įtakoja naujos pusiausvyros atsiradimą. Pirkėjai, reaguodami į kainos padidėjimą, mažina paklausos kiekį, o gamintojai didina pasiūla kiekį.Padidėjusi pasiūla sukelia priešingas pasekmes,, kaina sumažėja, nes kitu atveju atsirastų prekių perteklius.Pirkėjai , sumažėjus kainai didina pirkimų apimtį. Valstybė, reguliuodama kainas, nustato ne konkretaus dydžio kainas, o minimalias ar maksimalias kainų ribas. Vyriausybės nustatyta minimali kaina reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Minimali kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Valstybė, šiuo atveju, imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdami prekių perteklių. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta min kaina tampa pusiausvyros kaina.Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina – reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. (tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos ir t.t.)Maksimalią kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 7. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu. Paklausos elastingumo atvejai ir veiksniai. Paklausos elastingumas ir bendrosios pajamos. Kainos pasikeitimas skirtingai veikia įvairių prekių paklausos kiekį. Jei pirkėjai jautriai reaguoja į kainų sumažėjimą ar padidėjimą, tai sakome, kad paklausa elastinga. Kai pirkėjas silpnai reaguoja į kainos pasikeitimą, paklausa yra neelastinga. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu – tai norimo pirkti prekės kiekio ir prekės kainos procentinio kitimo santykis. Jis išreiškiamas: , čia -paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas, - prekės kiekio kitimo procentas, - prekės kainos kitimo procentas.(Paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas, taip yra todėl, kad paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę). Pagal tai, kaip perkamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami šie paklausos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: Santykinis paklausos elastingumas- kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį (jei kainai padidėjus ,perkamų prekių kiekis sumažėja, paklausa yra elastinga kainos atžvilgiu) Santykinis paklausos neelastingumas – kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį(jei kaina padidėja,10proc, o perkamų prekių sumažėja 5 pros., tada , paklausa yra neelastinga kainos atžvilgiu. Vienetinis paklausos elastingumas – Kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia tokį pat perkamo prekių kiekio procentinį pokytį (jei kaina padidėja 10pros., prekių paklausos kiekis sumažėja taip pat 10proc., , , paklausos elastingumas kainos atžvilgiu yra vienetinis.) Absoliutus paklausos elastingumas- kai be galo mažas prekės kainos procentinis pokytis sąlygoja didelį perkamų prekių kiekio procentinį pokytį. Kai , tai .Absoliutus paklausos neelastingumas – kai prekės kainos procentinis pokytis nepakeičia norimo pirkti prekių kiekio rinkoje. Šiuo atveju paklausos neelastingumas kainos atžvilgiu yra absoliutus.kai , tai . Paklausos elastingumą kainų atžvilgiu lemia šie veiksniai: 1. Prekės pakaitai. Jei prekės turi daug pakaitų, tai jų elastingumas yra didesnis nei tų prekių, kurios neturi artimų pakaitų. Prekės, turinčios daug pakaitų, kaina kyla, o jos pakaitų –ne, vartotojas pirks prekės pakaitą.Jei nėra pakaitų, paklausa neelastinga. 2. Būtiniausios ir prabangos prekės. Būtiniausias prekes(maistą, drabužius, avalinę, elektrą, dujas, kurą ir t.t.), vartotojas visada pirks net padidėjus kainoms. Šių prekių paklausa santykiškai neelastinga. Prabangos prekių kainoms padidėjus, galima sumažinti jų vartojimą. Šių prekių paklausa yra elastingesnė kainų atžvilgiu. 3. Vartotojo biudžeto dalis, skirta prekėms įsigyti. Paklausos elastingumas vienodai padidėjus įvairių prekių kainų atžvilgiu yra labai skirtingas. Pieštukus ir kramtomąją gumą vartotojas visada pirks, nors kaina padidės 10proc., nes tai sudarys išlaidose tik keletą centų. Paklausa yra santykiškai neelastinga kainų atžvilgiu. Tuo tarpu išlaidų dalis automobiliams ir gyv. namams jų kainai pakilus 10proc., vartotojo biudžete sudarys keliolika tūkstančių litų, jų perkamas kiekis sumažės. Šių prekių paklausa elastingesnė kainų atžvilgiu. 4. Laikas -Lietuvos gyventojai daugiau naudoja kiaulienos, nei jautienos ar paukštienos. Jei kiaulienos kaina padidėtų, tai vartotojai iš karto nesumažintų jos perkamo kiekio. Per ilgesnį laiką jie galbūt prisitaikytų labai pirkti jautieną ar paukštieną. Gamintojas už savo parduotą produkciją gauna vadinamąsias bendrąsias pajamas(TR). Jos apskaičiuojamos parduotų prekių kiekį padauginus iš prekių kainos, TR=QxP. Tai sudaro ir vartotojų išlaidas, nes tą sumą, kurią gamintojai gauna pardavę prekes, vartotojai išleidžia tas prekes pirkdami. Paklausos elastingumo kainų atžvilgiu poveikį gamintojo bendrosioms pajamoms( vartotojų išlaidoms): 1) Kai , mažėjant kainai, bendrosios pajamos taip pat mažėja. Tai rodo, kad neelastingos paklausos sąlygomis firmai kainas mažinti yra netikslinga. 2) Kai , paklausa elastinga, mažėjant kainai, bendrosios pajamos padidėja.Kai kaina sumažėja, o perkamų prekių kiekis padidėja, tai rodo, kad elastingos paklausos sąlygomis firmai kainas mažinti yra naudinga. 3) Kai , paklausa turi vienetinį elastingumą, kainų pokyčiai nepakeičia bendrųjų pajamų apimties. Kainai sumažėjus, dėl ko prekių kiekis padidėjo, firmos bendrosios pajamos nepasikeitė. Taigi vienetiniam paklausos elastingumui firma, sumažinusi parduodamų prekių kainą, gauna tokio pat dydžio bendrąsias pajamas. 8. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu. Pasiūlos elastingumo atvejai ir veiksniai. Praktinis elastingumo teorijos taikymas. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu – tai siūlomo prekių kiekio procentinio pokyčio ir prekės kainos procentinio pokyčio santykis. Jis užrašomas: , čia - pasiūlos elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas, - siūlomos prekės kiekio pokyčio procentas, -prekės kainos pokyčio procentas.(šis dydis yra teigiamas dydis). Pagal tai, kaip parduodamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami šie pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: Santykinis pasiūlos elastingumas –kai siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį (jei kaina sumažėja, parduodamų prekių kiekis sumažėja) Tai pasiūla yra elastinga. Santykinis pasiūlos neelastingumas – Kai siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. (jei kaina padidėja, o parduodamų prekių kiekis padidėjo nežymiai), tai pasiūla yra neelastinga. Vienetinis pasiūlos elastingumas – kai kainų procentinis pokytis sukelia tokį pat parduodamų prekių kiekio procentinį pokytį. Dar yra absoliutus pasiūlos elastingumas ir absoliutus pasiūlos neelastingumas Pasiūlos elastingumą lemia šie veiksniai: 1. Laiko tarpsnis. 1) momentinis laikotarpis yra labai trumpas, kad gamintojai nespėja sureaguoti į rinkos situaciją( būdinga visiškas pasiūlos neelastiškumas). 2) Trumpasis laikotarpis yra tada, kai įmonės gali padidinti gaminamų prekių apimtį efektyviau naudodamos esamus įrenginius ir nedidindamos jų kiekio.(per trumpą laiką pasiūla tampa elastingesnė kainos atžvilgiu). 3) Ilgasis laikotarpis yra tada, kai įmonės padidina gamybos pajėgumus , naujos įmonės gali įeiti arba palikti šaką (gali plėstis, o plečiantis gali pasiūlyti daugiau prekių, net jei kainos nežymiai padidės. Per ilgą laiką pasiūla tampa dar elastingesnė kainos atžvilgiu. 2. Prekių pakaitai. Jei tuos pačius išteklius galima naudoti kelių rūšių prekių gamybai, vienos iš šių prekių kainos padidėjimas sąlygoja išteklių perkėlimą jos gamybai, o kitos prekės bus gaminama mažiau.( šiuo atveju pakaitai gamyboje didina pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu) 3. Prekių sąlygojimo galimybė. Jei prekių negalima saugoti ilgą laiką, tai pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu bus nedidelis. Šių prekių pardavimo negalima atidėti vėlesniam laikui, net jei kainos mažės. O negendančių, pigiai saugomų prekių atsargas galima keisti atsižvelgiant į kainos pokyčius ir didinti arba mažinti rinkai teikiamą jų kiekį. Elastingumo teorija padeda atskleisti mokesčių pasiskirstymą tarp pirkėjų ir pardavėjų. Kai kurioms prekėms, turinčioms didelę paklausą vyriausybė uždeda akcizo mokestį. Akcizai nustatyti alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, naftos produktams, elektros energijai ir t.t. 9. Naudingumas kaip pasirinkimo kriterijus. Naudingumo funkcija. Mažėjančio naudingumo dėsnis. Naudingumo maksimizavimas. Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu.Naudingumo kiekis priklauso nuo suvartoto prekių ar paslaugos kiekio. Bendras prekių ar paslaugų vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas bendruoju naudingumu.(didinant tos pačios prekės ar paslaugos vartojamą kiekį, žmogaus poreikis palaipsniui prisotinamas.Kiekvienas kitas papildomas prekės vienetas teikia vis mažesnį pasitenkinimą) Papildomas naudingumas, gautas vartojant papildomą prekės ar paslaugos vienetą, vadinamas ribiniu naudingumu. Bendrasis ir ribinis naudingumai yra atvirkščiai proporcingi: bendrasis naudingumas didėja, o ribinis palaipsniui mažėja., tai mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis.: didėjant vartojamos prekės ar paslaugos kiekiui, lėtėja bendrojo naudingumo didėjimo tempas, nes kiekvienas papildomas vartojamos prekės ar paslaugos vienetas teikia mažėjantį naudingumą. Vartotojas, tenkindamas poreikį, pirmą prekės vienetą vertina labiau nei antrą, antrą –labiau nei trečią ir t.t. Žmogus , lygindamas alternatyvių prekių naudingumą, gali rinktis, kokias prekes ir kokį kiekį vartoti. Naudingumo f-ja užrašoma taip: , taigi f-ja priklauso nuo x,y,...n prekių kiekių, suvartotų atitinkamu laikotarpiu. Vartotojas , išleisdamas pinigus prekėms ir paslaugoms pirkti, siekia didžiausios naudos. Tariama, kad vartotojas maksimizuoja prekių rinkinio naudą, turėdamas ribotą biudžetą. Vartotojo pasirinkimą lemia jo prioritetai, pajamos ir prekių kainos. Modelį sudaro vartotojo biudžeto ir vartotojo abejingumo f-jos. Sujungus jas į vieną sistemą, suderinami vartotojo prioritetai ir jų patenkinimo ekonominės sąlygos. 10. Vartotojo abejingumo kreivės – naudingumo funkcijos išraiška. Ribinė pakeitimo norma. Vartotojas, sutekdamas pirmenybę vienai prekei kartu atmeta kitą prekę arba vienos labiau už kitą nevertindamas nemato tarp jų skirtumo. Remiantis tokia prielaida daroma išvada, kad pagal naudingumą vertiną prekes vartotojas –pasirenka tam tikrą prekių rinkinį, kurį sudaro atitinkamas prekių kiekių derinius. Įvairių prekių rinkinys, apimantis atitinkamą prekių kiekių derinį, vadinamas prekių krepšeliu , kurį pirkėjas įsigyja vartoti per tam tikrą laikotarpį. Vartotojas pasirinkdamas tos pačios kreivės prekių rinkinio derinius, nė vienam jų neteikia pirmenybės. Naudingumo prasme jam neturi reikšmės, ar krepšelyje bus k rinkinys , ar n rinkinys. Jo požiūriu, visų šių rinkinių bendrasis naudingumas yra vienodas, nors ir jų kiekiai skirtingi. Kreivė, rodanti pasirenkamų prekių kiekių derinius, kurių kiekvienas teikia vienodą bendrąjį naudingumą, vadinama vartotojo abejingumo kreive.(I) Vartotojo abejingumo kreivė- tai vartotojo abejingumo f-jos geometrinė interpretacija.F-jos pobūdis priklauso nuo to, ar rinkos prekės tarpusavyje priklausomos ar ne. Jei vartojimo požiūriu prekės gali iš dalies pakeisti viena kitą, išliekant tam pačiam vartotojo gaunamam naudingumui, tai f-jo geometrinė forma bus hiperbolė . Jei rinkinį sudarys visiškai prekės pakaitai, tai kreivė turės tiesės pavidalą Vienos rinkinio prekės kiekis, kurio vartotojas atsisako norėdamas padidinti kitos prekės kiekį rinkinyje ir išlaikyti tą patį rinkinio naudingumą, vadinamas ribine pakeitimo norma. Ribinė pakeitimo norma matuojama vartotojo abejingumo kreivės nuolydžiu tarp dviejų kreivės atkarpos taškų, rodančių prekių pokyčius.Ši norma žymima (MRS) ir apskaičiuojama pagal formulę: Ribinę pakeitimo normą apibūdina 2 savybės: 1. Ribinė pakeitimo norma yra neigiama.Vartotojas, didindamas vienos prekės vartojimą, privalo mažinti kitos prekės vartojimą, kad prekių rinkinys išliktų toje pačioje abejingumo kreivėje. (vartotojo abejingumo kreivė yra žemėjanti) 2. Ribinė pakeitimo norma yra mažėjanti. Didinant rinkinio vienos prekės kiekį, vartotojas vis mažiau atsisako atitinkamo kitos prekės kiekio. Ši ribinės pakeitimo normos savybė paaiškina, kodėl vartotojo abejingumo kreivė yra įgaubta koordinačių pradžios atžvilgiu. Vartotojo abejingumo kreivių analizė rodo, kad prekių naudingumo nebūtina matuoti kiekybiškai. Norint įvertinti prekės naudingumą, pakanka pripažinti prielaidą, kad vartotojas rikiuoja alternatyvias prekes pagal savo prioritetus. 11. Vartotojo biudžetas ir vartotojo naudingumo maksimizavimas.Vartotojas , norėdamas pirkti prekes ar jas paslaugas, privalo turėti piniginių pajamų. Jų šaltinis – privatieji ištekliai: kapitalas darbas, žemė ar kitoks turtas.Analizuojant, kaip panaudojamos piniginės pajamos, tarsime, kad jos visos išleidžiamos tik prekėms ir paslaugoms pirkti. Piniginės pajamos, skirtos ir išleistos prekėms bei paslaugoms pirkti, vadinamos vartotojo biudžetu.Vartotojo biudžetas, susideda iš dviejų dalių: pajamų ir išlaidų. Pajamas riboja turimi ištekliai ir jų panaudojimo galimybės, o išlaidas – pinigų perkamoji galia. Pinigų perkamąją galią atspindi prekių ir paslaugų kainos.vartotojo pajamų ir išlaidų priklausomybė atsispindi biudžeto funkcijoje.Šios funkcijos analizės sąlygos: 1. Vartotojo pajamos nekinta2. Prekėms pirkti vartotojas išleidžia visas pajamas3. Vartotojas prekių ir paslaugų derinius pasirenka laisvai.4. Prekių ir paslaugų kainas formuoja rinka.5. Apsiribojant dviejų prekių rinka. Priklausomybė tarp vartotojo pajamų dydžio ir prekių bei paslaugų kiekių ir kainų sandaugų sumos vadinama vartotojo biudžeto f-ja. , čia M- vartotojo biudžetas, - A prekės kiekis, - B prekės kiekis, -A prekės kaina, - B prekės kaina.Gyventojų piniginės pajamos ir prekių kainos kinta. Galimos tokios tipinės kitimo situacijos: 1. Jei n kartų padidėja ar sumažėja prekių kainos, tiek pat kartų padidėjus ar sumažėjus vartotojo pajamos, tai biudžeto tiesė išlieka ankstesnėje padėtyje, nes prekių rinkinio proporcija nepasikeičia. 2. Jei padidėja ar sumažėja vartotojų pajamos, o prekių kainos nepasikeičia, tai pirmuoju atveju biudžeto tiesė lygiagrečiai pasislenka aukštyn, o antruoju- žemyn. 3. Jei n kartų padidėja arba sumažėja prekių kainos, o vartotojo pajamos nesikeičia, tai pirmuoju atveju biudžeto tiesė pasislenka žemyn, o antruoju aukštyn. 4. Jei prekių rinkinio kainos keičiasi neproporcingai, o vartotojo pajamos nekinta, tai didėja arba mažėja biudžeto tiesės nuolydis, nes santykinis kainų pokytis keičia biudžeto tiesės pasvirimo kampą. Realus biudžetas- Tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį vartotojas nusiperka už pinigines pajamas. Ši sąvoka yra socialinė kategorija, apibūdinanti pragyvenimo lygį. Kadangi įvairūs gyventojų sluoksniai turi nevienodas pinigines pajamas, tai ir poreikius tenkina nevienodai.Vartotojas, tenkindamas poreikį, pirmą prekės vienetą vertina labiau nei antrą, antrą –labiau nei trečią ir t.t. Žmogus , lygindamas alternatyvių prekių naudingumą, gali rinktis, kokias prekes ir kokį kiekį vartoti. Naudingumo f-ja užrašoma taip: , taigi f-ja priklauso nuo x,y,...n prekių kiekių, suvartotų atitinkamu laikotarpiu.Vartotojas , išleisdamas pinigus prekėms ir paslaugoms pirkti, siekia didžiausios naudos. Tariama, kad vartotojas maksimizuoja prekių rinkinio naudą, turėdamas ribotą biudžetą. Vartotojo pasirinkimą lemia jo prioritetai, pajamos ir prekių kainos. Modelį sudaro vartotojo biudžeto ir vartotojo abejingumo f-jos. Sujungus jas į vieną sistemą, suderinami vartotojo prioritetai ir jų patenkinimo ekonominės sąlygos. 12. Vartotojo biudžeto ir prekių kainų kitimo įtaka vartotojo paklausai. Praktinis vartotojo biudžeto teorijos taikymas. Kuo efektyviau turimus išteklius vartotojas panaudoja, tuo didesnes pinigines pajamas gauna. Vartotojo biudžeto pokyčiai veikia prekių paklausą. Tarkim, vartotojo biudžetas M, iš kurio jis nuperka ir prekių kiekius. Piniginės pajamos padidėja M1, kur M1>M. Esant vartotojo biudžetui M1, jis nusipirks QA1 ir QB1 prekių kiekius, kur QA1>QA ir QB1>QB. Analogišką procesą matysim ir pajamoms mažėjant, tik jis plėtosis priešinga linkme- prekių paklausa proporcingai sumažės. Tad tarp vartotojo pajamų ir prekių paklausos yra tiesioginė priklausomybė: kintant pajamoms, proporcingai jų kitimo linkme kinta ir prekių paklausa, kai kitos rinkos sąlygos yra nekintamos.Bet su šiuo dėsningumu veikia ir kitas: pav., padidėjus pajamoms, vietoje pigesnio automobilio perkamas brangesnis, t.y. pereinama nuo žemesnės kokybės prekių vartojimo prie aukštesnės. Ir atvirkščiai, pajamoms sumažėjus, atsisakoma tenkinti aukštesnio lygio poreikius, nes būtina patenkinti svarbiausias gyvybines reikšmes. Vartotojo biudžetą aprašysime tokia f-ja: čia M- vartotojo biudžetas, - mėnesinės vartotojo išlaidos A prekei, - išlaidų suma kitoms prekėms. Sprendimas pirkti atitinkamą A prekės kiekį, priklauso nuo vartotojo turimų pajamų tam tikram laikotarpiu, antra vertus, - nuo pajamų dalies, kuri didinama norint tą prekę įsigyti. Pajamų didėjimas leidžia vartotojui pirkti tokias prekes, kurių, turint mažesnes pajamas nusipirkti būtų neįmanoma. Todėl, kai kitos sąlygos vienodos, pajamų didėjimas stumia biudžeto tiesę į viršų, kuri tampa vis kitų abejingumo kreivių liestine. Susidaro pusiausvyros taškų eilė, kuri rodo, kaip keičiasi A prekės vartojimas didėjant pajamoms. Linija , jungianti pusiausvyros rinkinius keičiantis vartotojo pajamoms, vadinama pajamų ir vartojimo kreivė. Kiekvienas papildomas prekės A vienetas teikia vis mažesnį naudingumą. Todėl pajamų ir vartojimo kreivė krypsta į kairę. Žemesnės kokybės prekių paklausa, didėjant vartotojo pajamoms, mažėja. 13. Verslo įmonė ir jos funkcijos. Gamybos organizavimo formos. Gamybos veiksniai. Verslo įmonė- savarankiškas ūkinis vienetas, suteikiantis materialinius, darbo bei kitus išteklius ir organizuojantis gėrybių gamybą. Rinkos ekonomikos šalyse skiriami tokie svarbiausieji verslo įmonių organizavimo tipai: 1. Individuali įmonė, individualaus savininko firma, priklausanti vienam fiziniam asmeniui arba šeimai.(firmos gamybinis turtas neatskirtas nuo savininko asmens turto. Ši firma dirba savininko naudai, jai neprivalomos vyriausybės užduotys, savo nuožiūra realizuoja produkciją.Teigiami bruožai- sudarytos sąlygos privačiai iniciatyvai reikštis, nesudėtingas firmos organizavimas ir t.t. neigiami- nepajėgia samdyti kvalifikuotų specialistų, ribotos galimybės didinti kapitalą ir plėsti veiklos mastą, neribota atsakomybė už įmonės finansinius įsipareigojimus. 2. Partnerinė įmonė, tai kelių žmonių ar juridinių asmenų bendra komercinė ar ūkinė veikla su bendru firmos vardu ir sujungtu savo turtu. Kadangi bendroje veikloje naudojamasi daugiau nei vieno asmens turtu, tai partneriai turi didesnes galimybes gauti kreditą ir didinti kapitalą. Ūkinė bendrija taip pat nėra juridinis asmuo. Jas lengviau likviduoti, yra didesnės finansavimo galimybės. Tačiau yra ir trūkumų: Kiekvienas iš jų atsako ir už kito partnerio prisiimtus įsipareigojimus, bankai ir kiti kreditoriai nelinkę skolinti mažoms, neapsaugotoms nuo praradimų firmoms, iškyla konfliktų pavojus, galimos skirtingos nuomonės, suderintų veiksmų stoka ir pan. 3. Akcinė bendrovė, juridiškai savarankiška firma, kurios kapitalas padalytas tarp akcininkų, tai juridinis asmuo, jos kapitalas padalytas į akcijas. Akcijų turėtojai- fiziniai ir juridiniai asmenys – turi nuosavybės teisę į akcijas ir išvengia neribotos atsakomybės pavojaus. Akcinių bendrovių kūrimas leidžia sujungti nedidelius kapitalus ir kurti stambias firmas. AB veiklos trukmė nustatyta jos įstatuose. AB veiklą Lietuvoje reglamentuoja specialūs įstatymai (nustatyta, kad min. AB steigėjų skaičius yra 5. Uždaroje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau nei 50, jos akcijos negali būti parduodamos ir perkamos. Likviduoti šias bendroves gali tik akcininkų susirinkimai). Trūkumai: bendrovės pelnas išmokamas dividendų forma akcininkams, AB savininkas gali išvengti asmeninės atsakomybės už klaidingus sprendimus. 4. Valstybinė įmonė, valstybės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei ir pagal specialius įstatymus pripažinta nepriklausomu juridiniu vienetu ( ji turi juridinio asmens statusą ir yra ribotos turtinės atsakomybės, steigiama iš valstybės lėšų). Valstybinės įmonės skirstomos į biudžetines ( pajamos ir išlaidos pereina per valstybės biudžetą, jas finansuoja valstybė, tai ryšių įmonės, mokslo tiriamieji centrai ir t.t)ir valstybines akcines (tai įmonė išleidusi akcijas, kurios nominali vertė yra 1/5 įmonės įstatinio kapitalo. 5. Bendra įmonė, ūkinio- teisinio bendradarbiavimo su užsienio partneriu forma, kai sukuriama bendra gamybos bazė ir gaminama produkcija arba teikiamos paslaugos, kurios yra bendra dalyvaujančių partnerių nuosavybė.Jos skirstomos į paprastąją (kai dalyviai bendrai tvarko bendrovės reikalus ir bendrai atsako už firmos prievoles visus savo įneštu turtu), visiškos atsakomybės (kai dalyviai bendrai verčiasi verslu ir atsako už firmos prievoles visu savo turtu), Komandinė (kai vieni dalyviai yra tikri nariai, o kiti- komanditoriai, atsakantys tik savi įnašų ribose), ribotos atsakomybės (kai dalyviai atsako už bendras firmos prievoles tik savo įnašais ir pelną skirsto proporcingai jiems) Gamyba –tai procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai. Gamybos proceso organizavimas yra labai svarbus ekonomikoje. Gamybos ištekliai- ištekliai, kuriuos firma panaudoja kaip sąnaudas prekei pagaminti. Naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra trys gamybos veiksnių grupės: žemė (natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas), darbas (žmogaus fiziniai ar protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje), kapitalas (pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje). 14. Gamybos funkcija. Izokvantė ir jų kartograma. Gamybos funkcija – parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Gamybos f-ja aprašoma atitinkamas technologijos lygis. Jei gamybos veiksnių darinys sudaro darbo ir kapitalo sąnaudos, tai gamybos f-ja užrašoma taip: , čia Q- max produkcijos apimtis, pasiekiama esant atitinkamam technologijos lygiui, L- darbo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais, K- kapitalo sąnaudos, matuojama fiziniais vienetais. Įvairiems atvejams gamybos funkcija yra skirtinga, tačiau turi ir kai ką bendrą:1 Didinant vieno kurio nors veiksnio sąnaudas, kai kitos sąnaudos pastovios, greit pasiekiama gamybos apimties didinimo riba.didinant darbo jėgos sąnaudas pasiekiama riba, kai vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą stabdančiu veiksniu. Toliau didinant darbo sąnaudas,kiekvienas naujai pasamdytas darbuotojas ne didins, o mažins produkcijos kiekį. 2. Egzistuoja naudojamų gamybos veiksnių pakeičiamumo ir papildymo, nepakeitus gamybos apimties, galimybė.kitoje įmonėje, gaminančioje tą pačią produkciją, automatizavimo lygis yra žemesnis, daug rankų darbo. Pirmuoju atveju naudojama daugiau kapitalo, antruoju – darbo, tad yra galimybė vieną veiksnį keisti kitu. Izokvantė- koordinačių sistemos kreivė, rodanti įvairius gamybos veiksnių sąnaudų derinius, kurie gali būti panaudoti gaminant apibrėžtą produkto kiekį. Pav. parodyta, kad izokvantė atitinka 210 prekės vienetų per mėn. Gamybos apimtį (Q=210). Izokvantė rodo, kad šio produkcijos kiekio gamybos variantų yra daug. Gali būti panaudota daug kapitalo ir mažai darbo reikalingas būdas, pažymėtas tašku A, tačiau gali būti toks pat produkcijos kiekis pagamintas sunaudojus mažiau kapitalo ir daugiau rankų darbo D. Izokvantė kreivė rodo konkretų produkcijos kiekį. Izokvantė kartogramą sudaro izokvantinių kreivių rinkinys, rodantis maksimaliai galimą pagaminti, panaudojus įvairių gamybos veiksnių sąnaudų derinius, produkcijos kiekį. Izokvančių kartogramoje kreivei tolstant nuo koordinačių nulinio taško, didėja pagaminto produkto kiekis. Izokvantės turi žemėjančios kreivės forma, reiškiančią, jog mažėjančioms darbo sąnaudoms reikia daugiau kapitalo sąnaudų, kad būtų išlaikyta gamyba tame pačiame lygyje. O izokvantės dalys, turinčios teigiamą nuolydį, rodo neefektyvius gamybos metodus ir neįtraukiamos į firmos gamybos funkciją. 15. Gamybos trumpuoju laikotarpiu funkcija. Bendrasis vidutinis ir ribinis produktas bei jų tarpusavio ryšys. Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis. Firmos veikloje išskyriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. Trumpasis laikotarpis firmos veikloje- tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiantis sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Per trumpą laiką negali būti pakeisti ir lieka pastovūs tokie gamybos veiksniai kaip pastatai, įrenginiai ir pan. Jei firmos produkcijos paklausa didėja, gamintojas gali padidinti gamybą ir pasiūlą per trumpą laiką didindamas darbo valandų ar naudojamų žaliavų kiekį. Tuomet gamintojas samdo daugiau darbuotojų, daugiau moka jiems už viršvalandžius, prailgina darbo laiką arba organizuoja pamaininį darbą. Tačiau gamybos apimties didinimas didinant darbo sąnaudas turi ribą. Ją pasiekus, papildomai pasamdytas darbuotojas nepadidins prekių išeigos. Trumpojo laikotarpio firmos gamybos funkcija, rodančia gamybos apimties priklausomybę nuo kintamojo gamybos veiksnio sąnaudų, kai kiti veiksniai pastovūs.Tarkime. firmos gamybinis pajėgumas yra 300 mašinų darbo valandų per men.. Tačiau firma, norėdama padidinti gamybos apimtį ir pereiti iš vienos izokvantės į kitą, aukščiau esančią, gali panaudoti didesnį darbo kiekį. Firmos gamybos rezultatams apibūdinti vartojamos bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto sąvokos Bendrasis produktas – produktų kiekis, pagamintas naudojant visus gamybos išteklius per tam tikrą laiką. Kai įmonė trumpuoju laikotarpiu turi galimybę keisti tik vieno gamybos veiksnio (tarkime darbo) sąnaudas, tai firmos trumpojo laikotarpio bendrasis produktas vadinamas bendruoju darbo produktu (TPL). Jei darbo sąnaudos firmoje išlieka pastovios, keičiantis mašinos darbo valandoms skaičiuotume bendrąjį kapitalo produktą (TPK). Vidutinis produktas – tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio sąnaudų vienetui.vidutinio darbo ir vidutinio kapitalo produktai yra šie: . Vidutinis darbo produktas (APL)- tai bendrojo darbo produkto dalis, tenkanti vienam darbo sąnaudų vienetui. Vidutinis kapitalo produktas(APK) – tai bendrojo kapitalo produkto dalis, tenkanti vienam kapitalo sąnaudų vienetui. Jis dažniausiai vadinamas darbo našumu. Jis rodo produkcijos kiekį, pagamintą per 1 darbo val..Darbo našumas priklauso no naudojamų firmoje pastovių gamybos veiksnių (mašinų ir įrenginių). Ribinis produktas (MP)- bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kurio nors gamybos veiksnio sąnaudos vienu vienetu. Priklausomai nuo to , kurio gamybos veiksnio sąnaudos kinta, o kurio pastovios, gali būti apskaičiuotas ribinis darbo ir ribinis kapitalo produktai: , . Ribinis darbo produktas (MPL)- tai bendrojo darbo produkto pokytis, pasikeitus darbo sąnaudoms vienu vienetu. Ribinis kapitalo produktas (MPK)-tai bendrojo kapitalo produkto pokytis, pasikeitus kapitalo sąnaudoms vienu vienetu. Firmos trumpuoju laikotarpiu galima išskirti tris gamybos stadijas: 1stadija: prasideda nuo gamybos pradžios, kai L=0, ir tęsiasi tol, kol L=L2, o APL didėja ir pasiekia maksimumą. 2 stadija: prasideda nuo to momento, kai APL yra didžiausias ir tęsiasi, kol MPL pasidaro lygus nuliui. 3 stadija: šioje stadijoje MPL yra neigiamas. Ribinio darbo produkto mažėjimas, kai darbo sąnaudos didėja, o kapitalo sąnaudos lieka pastovios, vad. mažėjančiojo ribinio rezultatyvumo dėsniu.Trumpuoju laikotarpiu ribinis darbo produktas mažėja ir didėjant kintamojo gamybos veiksnio sąnaudoms pasieks nulinę ribą. Tai rodo, kad gamybos apimties didėjimas yra ribotas, jei keičiamas tik vienas gamybos veiksnys. 16. Gamyba ilguoju laikotarpiu. Gamybos masto grąža. Gamybos veiksnių pakeičiamumas.Firmos veikloje išskyriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. Ilgasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kai keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Per ilgą laiką firma gali keisti naudojamą gamybos metodą ir įsigyti papildomai įrenginių ar gamybos patalpų, kurie atitiktų naujas gamybos sąlygas.Jei visi gamybos veiksniai gali būti keičiami, tai ilguoju laikotarpiu yra daugiau galimybių gamybos apimčiai didinti nei trumpuoju. Per ilgą laiką firma keičia gamybos apimtį keisdama visų gamybos veiksnių, tarp jų ir kapitalo kiekį. Tarkime, kad konkuruojanti firma naudoja tik du gamybos veiksnius: darbą ir kapitalą, ir jų santykis, gamybos apimčiai didėjant per ilgą laiką, išlieka pastovus. Šiuo atveju naudojama ilgalaikė gamybos f-ja, kuri rodo gamybos rezultatų ryšį su gamybos sąnaudomis. Išskyriami 3 šio ryšio atvejai: 1. Didėjanti gamybos mato grąža. 2. Pastovi gamybos masto grąža. 3. Mažėjanti gamybos masto grąža. Kiekvienu atveju gamybos f-jos forma bus skirtinga.Kai gamybos apimtis didėja sparčiau nei gamybos veiksnių sąnaudos firmoje, yra didėjančioji gamybos masto grąža. (padidinus du kartus gamybos veiksnių sąnaudas, gamybos apimtis padidėja 2 kartus, tas pats nutinka ir padidinus gamybos apimtis). Kai gamybos apimtis didėja proporcingai darbo ir kapitalo sąnaudų didėjimui, yra pastovioji gamybos masto grąža.(dėl padvigubintų gamybos veiksnių sąnaudų du kartus padidėja gamybos apimtis)Kai gamybos apimtis didėja lėčiau nei gamybos veiksnių sąnaudos, yra mažėjančio gamybos masto grąža (darbo ir kapitalo sąnaudoms padidėjus du kartus, gamybos apimtis padidėja mažiau nei du kartus, norint padidinti iki dviejų reikės gamybos sąnaudas padidinti daugiau nei du kartus.Gamybos veiksnių tarpusavio keičiamumą galima išreikšti ribine techninio keitimo norma. Ribinio techninio keitinio norma (MRTS) – jei kapitalas keičiamas darbu, nustatoma kapitalo kiekiu, kurį gali pakeisti kiekvienas papildomas darbo vienetas, kai gamybos apimtis išlieka nepasikeitusi. Išlaikyti gamybos apimtį nepasikeitusią galima didinant darbo sąnaudų apimtį, kaip to reikalauja kapitalo sąnaudų mažinimas. Kiekviena papildomai sunaudota darbo valanda gali pakeisti vis mažesnį ir mažesnį kapitalo sąnaudų kiekį ir atvirkščiai. Ribinės techninio keitimo normos mažėjimo priežastis yra ta, kad firmos naudojami gamybos veiksniai ne tik keičia, bet ir papildo vienas kitą. Tačiau naudojamą kapitalą ar darbą keisti kitu be galo neįmanoma. Norint išlaisvintus darbininkus pakeisti kapitalu, kiekviena išlaisvinta darbo valanda reikalauja vis daugiau papildomų kapitalo sąnaudų. Sumažinus darbo sąnaudas, gamybos apimties sumažėjimas bus lygus ir ribinio darbo produkto sandaugai.. Ribinė techninio keitimo normą keičiant darbą kapitalu – MRTSKL. Ji nustatoma kaip mašinų valandų kiekis,reikalingas kiekvienai darbo valandai išlaisvinti (): . Šie MPL ir MPK pokyčių efektai mažina produktų santykį. Naujos technologijos poveikis reiškiasi naudojant naujus įrenginius ir mašinas, darbuotojams mokantis naujų darbo metodų ir įgyjant daug techninių žinių, patirties ir įgūdžių. Keičiasi valdymo metodai. Mynėtų veiksnių pokyčiai lemia gamybos veiksnių sąnaudų sumažėjimą gaminant tą pačią produkcijos apimtį. 17. Įmonės kaštų ir pelno samprata. Normalusis (nulinis) ir ekonominis pelnas. Gamybos kaštai susidaro bet kokiame versle: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, paslaugų srityje. Ekonomine prasme kaštai įvertina visų panaudotų gamybos išteklių (gamtinių, darbo ir kapitalo) vertę.. Jei ištekliai naudojami vienos prekės gamybai, tai jie negali būti panaudoti kitai prekei gaminti. Alternatyvieji pasirinkimo kaštai yra susiję su geriausiu išteklių panaudojimo būdu, t.y. pasirenkamas geriausias sprendimas. Išteklių naudojimo tam tikram tikslui alternatyvieji kaštai matuojami nauda ar pajamomis, kurios būtų gautos naudojant tuos išteklius kitam, geriausiam iš galimų, tikslui. Buhalteriai kaštus vertina skirtingai nei ekonomistai.Buhalteriniai kaštai tai firmos piniginės išlaidos darbo užmokesčiui, palūkanoms, mokesčiams sumokėti, žaliavoms, kurui, įrenginiams pirkti ir pan. Buhalterinis pelnas yra bendrųjų pajamų ir buhalterinių kaštų skirtumas. Verslininkas, be įgytų rinkoje išteklių, naudoja savo darbą, nuosavą piniginį kapitalą ir nuosavą namą. Nuosavi ištekliai taip pat gali turėti panaudojimo alternatyvą. Šie ištekliai, panaudoti kitur, verslininkui atneštų pajamų, todėl į juos reikia atsižvelgti. Jie įvertinami didžiausia kaina, už kurią nuosavi ištekliai galėjo būti panaudoti. Tai numanomieji kaštai (tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, matuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti kitu, geriausiu būdu. Verslininkas turi atsižvelgti į visų naudojamų išteklių kaštus, nes priešingu atveju negalės įvertinti verslo efektyvumo. Pelnas yra bendrųjų pajamų ir kaštų skirtumas.Ekonomistai ir buhalteriai kaštus apibūdina skirtingai, tad pelnas apibūdinamas taip pat dvejopai. Savininkas, skaičiuodamas visus kaštus (aiškius ir neaiškius), nori, kad jam būtų normaliai atlyginta.. Jei gautų pajamų dydis būtų per mažas, kad garantuotų normalias pajamas už tame versle naudojamus gamybos išteklius, tuomet firmos išteklius racionalu panaudoti kitame, pelningesniame versle. Jei gautas pelnas viršija normalųjį pelną, tai šis skirtumas vadinamas ekonominiu pelnu arba antpelniu. Ekonominis pelnas – tai lėšos. Kurios lieka atskaičius iš bendrųjų pajamų visus kaštus –eksplicitinius ir implicitinius. Jis gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Ekonomistų požiūriu, pelnas yra atpildas už verslo gabumus. Dalis verslininko pajamų, sudaro normalųjį pelną. Tai minimalios pajamos ar būtinas atpildas, kad verslininkas liktų tam tikroje veiklos srityje. Svarbiausios ekonominio pelno susidarymo priežastys yra šios: 1. Rizika, kurią prisiima verslininkas.2. Monopolinė valdžia.Verslininkas gali neįsileisti į rinką konkurentų ir keisti kainą sau naudinga linkme, garantuojančią ekonominį pelną. 18. Įmonės trumpojo laikotarpio kaštų funkcijos: bendrieji, pastovieji ir kintamieji kaštai. Kaštų f –ja nusako ryšį tarp produkcijos apimties ir mažiausių firmos išlaidų, garantuojančių tą produkcijos apimtį. Norint nustatyti tam tikros produkcijos gamybos kaštus, turime žinoti reikiamą įvairių išteklių kiekį ir jų kainas. Kaštų f-ją galima apskaičiuoti pasinaudojus gamybos f-ja, ją papildžius išteklių kainomis. Tai atrodytų taip: ;čia TCQ –tam tikros produkcijos Q gamybos kaštai, P1,P2 ir t.t. –pirmojo, antrojo ir t.t. išteklių kainos, L1,L2 ir t.t. –pirmo, antro ir t.t. išteklių reikiamas kiekis. Trumpasis laikotarpis tai toks laikotarpis, kurio metu bent vienas gamybos veiksnys negali būti keičiamas. Bendrieji kaštai(TC) - tai gamybos veiksnių sunaudotų bendrajam produktui pagaminti, alternatyviųjų kaštų suma. Trumpuoju laikotarpiu bendruosius kaštus sudaro kintamieji ir pastovieji kaštai . Pastovieji kaštai (FC) – tai firmos išlaidos, kurios per visą trumpąjį laikotarpį nekinta keičiant gaminamos produkcijos apimtį. (dažnai vadinami pridėtinėmis išlaidomis, tai turto mokestis, draudimo įmokos ir pan.) Kintamieji kaštai (VC) – tai firmos išlaidos trumpuoju laikotarpiu kintamiems gamybos ištekliams apmokėti.(šie kaštai didėja didėjant gamybos apimčiai, tai išlaidos medžiagoms, žaliavoms, darbo užmokesčiui ir pan.) 19. Trumpojo laikotarpio vidutiniai kaštai ir gaminio vieneto savikaina. Savikainos struktūra ir jos mažinimo veiksniai. Ribiniai kaštai. Bendrieji kaštai neparodo firmos ūkininkavimo efektyvumo. Bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui, vadinamas vidutiniais bendraisiais kaštais (ATC). Jei firmoje pagaminto produkto kiekį pažymėsime raide Q, tai bendruosius kaštus galima apskaičiuoti: . Vidutinius pastoviuosius (AFC) ir vidutinius kintamuosius (AVC) kaštus: , . Bendrųjų kaštų prieaugis, gaminant papildomą produkcijos vienetą, vadinamas ribiniais kaštais (MC) , čia -bendrųjų kaštų prieaugis, - bendrojo produkto prieaugis. 20. Izokostė ir jų kartograma. Kaštų minimizavimas. Gamybos plėtros kreivė. Ilgojo laikotarpio kaštų funkcijos: bendrieji, vidutiniai ir ribiniai kaštai ir jų tarpusavio ryšys. Firma naudoja trumpuoju laikotarpiu tris gamybos veiksnius. Du jų yra kintami: darbas (L) ir kapitalas (K). Trečias veiksnys – gamybos pajėgumas (P) – trumpuoju laikotarpiu nesikeičia. Firmos gamybos f-ją galima užrašyti taip: . Kapitalo sąnaudos matuojamos įrenginių darbo valandomis, o darbo – darbo valandomis. Siekdama maksimalaus pelno, firma renkasi optimalų darbo ir kapitalo derinį. Ryšį tarp šių kintamųjų veiksnių rodo vienodų kaštų tiesė (izokostė), kurią galima išreikšti taip: . Vienodų kaštų tiesė –tai tiesė, rodanti įvairių išteklių( darbo ir kapitalo) derinius, kuriuos firma gali nusipirkti už tą pačią pinigų sumą. Pagal šį planą visuose izokostės taškuose firmos kaštai yra vienodi. Pastovūs bus ir bendrieji kaštai, nes TC=FC+VC. Taškas L ašyje parodo maksimalų darbo veiksnio kiekį, kurį gali samdyti firma už tam tikrą pinigų sumą, kai kapitalo sąnaudos yra lygios 0. O K ašyje parodo maksimalų kapitalo kiekį, kurį gali įsigyti firma už tą pačią sumą, kai darbo sąnaudos lygios nuliui. Sujungę tuos taškus , gauname izokostę. Izokostės nuolydis rodo gamybos išteklių kainų santykis. Jis neigiamas, nes buko kampo tangentas yra neigiamas.Kai keičiasi gamybos veiksnių kainos, izokostės nuolydis keičiasi.jei PL2>PL , o PK nekinta, tada izokostė užims 2 padėtį Darbui pabrangus firma nekeisdama kaštų apimties, galės mažiau samdyti darbuotojų.O darbo kainai sumažėjus PL1

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!