Teorija apie elektrą

Elektronikos elementai. 1.Puslaidininkines medziagos. Tai medz., kurios pagal laiduma elektros srovei yra tarpines tarp laidininku ir dielektriku. Ju specifine varza yra nuo 10-5 iki 107 Ωm (germanis, silicis, vario oksidas irk t.). Didejant temp. metalu laidumas mazeja, o puslaidininkiu dideja. Ir atvirksciai – sumazinus temp. iki 0K, metalai pasidaro superlaidus, o pusl. tampa dielektrikais. Pusl. laidumas priklauso nuo priemaisu juose, temp., magn. ir elektr. lauku. N tipas: uzpildomos ne visos kovalentines jungtys ir vienas elektronas lieka laisvas. P tipas: priemaisomis padidinamas skyliu skaicius ir pilnoms kov.jungtims truksta vieno elektrono. Elektrines savybes: Suardzius pusl.kristaluose valentiniu elektronu atomu kov.rysius temp.ar sviesos poveikiu, pusl.tampa laidus srovei. Sios savybes panaudojamos kuriant ivairius elektronikos elementus. 2.p–n sandūra. I dvi gretimas kristalinio puslaininko sritis galima įterpti priemaišų taip, kad vienoje būtų elektroninis laidumas (n tipo), o kitoje–skylinis (p tipo). Tarp šių sričių susidaro pereinamoji zona, vadinama p­–n sandūra. Abiejų sričių krūvininkai difunduoja į priešingo laidumo sritis, todėl sandūroje vyksta rekombinacija–krūvininkai neutralizuojasi. Del to pačioje sandūroje lieka donoriniai ir akceptoriniai jonai, kurie sudaro sandūroje erdvinį krūvį. Dėl erdvinių krūvių potencialų skirtumo sandūroje susidaro vidinis elektrinis laukas  bei potencialinis barjeras V0. Sis barjeras neleidzia toliau skylems difunduoti I n sriti. Prijungus prie n srities neigiamą, o prie p–teigiamą potencialą, krūvininkai veikiami išorinio elektrinio lauko, juda sandūros kryptimi, ir įgyję papildomą kinetinę energiją įveikia potencialinį barjerą. Sios krypties srove ir itampa vad.tiesioginemis. Prijungus prie n srities teigiamą, o prie p – neigiamą potencialą, sandūroje atsiranda daugiau donorinių ir akceptorinių jonų, sustiprėja vidinis elektrinis laukas–dirbtinis potencialinio barjero padidinimas. Sios krypties srove ir itampa vad.atgalinemis. p–n sandūros voltamperinė charakteristika. Jei p–n sandūra būtų ideali, tiesiogine kryptimi ji praleistų srovę ir įtampos kritimas joje būtų lygus 0. Atgaline kryptimi ja srovė netekėtų, nesvarbu kokio didumo įtampa UR. Reali char.: didinant tiesioginę įtampą UF, srovė neteka, kol ši įtampa yra mažesnė už p–n sandūros potencialinį barjerą V0. Kai įtampa UF pasidaro lygi V0 pradeda tekėti srovė IF. Didinant atgalinę įtampą UR atgalinė srovė IR pradžioje labai priklauso nuo UR didumo, bet ji yra palyginti maža, nes šalutinių krūvininkų yra palyginti nedaug. Toliau didinant UR, atgalinė srovė IR beveik nedidėja, vad. atgalines soties srove. Dar padidinus atgalinę įtampą prasideda p–n sandūros elektrinis pramušimas. Sandūros varža labai sumažėja, todėl net ir dėl nedidelio atgalinės įtampos prieaugio atgalinė srovė labai padidėja. 3.Lyginimo diodai. Elementas, kuriame yra viena p–n sandūra ir kuris turi du išvadus, vad. pusl. diodu. Jie naudojami ivairiuose lygintuvuose kintamajai srovei paversti nuolatine. Kuo stipresnė tiesioginė srovė ir kuo didesnis tiesioginės įtampos kritimas, tuo didesni nuostoliai diode. Diodo temperatūra turi būti ne didesnė už leistiną: germanui diodų – 75C, silicio – 175C. Diodų srovės gali būti 50–100 kartų didesnes už vardines, jei trunka ne ilgiau kaip 0,1 s. Svarbi lyginimo diodų char. yra leistinoji atgalinė įtampa URmax – didžiausia atgalinė įtampa, kurią pasiekus diodas dar nepramušamas elektriškai. Pagal ties.srove diodai skirstomi: silpnu, vidutiniu ir stipriu sroviu. 4.Stabilitronas – diodas, kuris naudojamas įtampai stabilizuoti, kai juo tekanti srovė kinta tam tikrose ribose. Diodas dirba eletrinio pramušimo rėžimu t.y. įjungiamas taip, kad jo p–n sandūra tekėtų atgalinė srovė. Srovei kintant nuo IZmin iki IZmax, stabilizuojamoji įtampa UZ beveik nekinta. Kad neįvyktų šiluminis pramušimas, specialiai pagerinamas diodo aušinimas. 5.Lauko tranzistorius – tranzistorius, kurio srovė valdoma elektriniu lauku, t.y. keičiant valdymo elektrodo potencialą. Lauko tranzistoriuje yra viena p–n sandūra, statmena tekėjimo krypčiai. Elektrodas, is kurio išteka pagr.kruvininkai vad. ištaka (S), o kur jie suteka – santaka (D). Valdymo elektrodas yra prijungtas prie kitokio tipo puslaidiniko nei laidusis kanalas ir vadinamas užtūra (G). Tarp G ir S susidaro p–n sandūra, kurios tiesioginę kryptį rodo sutartinio ženklio rodyklė, nukreipta iš p į n sritį. Veikimo principas tranzistoriaus su n tipo laidžiuoju kanalu. Tarp D ir S prijungiama įtampa UDS. Kai valdymo įtampa UGS=0, laidžiuoju kanalu elektronai juda iš S į D, tranzistoriumi teka srovė ID. Kai G suteikiamas potencialas, neigiamesnis nei S (UGS0, IB>0, IC>0, o tos srovės dydis tiesiogiai priklauso nuo bazės srovės. IF=IB+IC; IE≈Ic. | Kuo daugiau krūvininkų patenka iš emiterio į bazę, tuo sipresnė bazės srovė IB, ir tuo stipresnė kolektoriaus srovė IC. Tuo būdu kolektoriaus srovė IC yra valdoma bažės srove IB. IC=f(IB) – perdavimo charakteristika. Srovės perdavimo koef. IC/IB. Įėjimo char. IBf(UBE), kai UCEconst. Išėjimo char. ICf(UCE), kai IBconst. Dvipolis tran. yra stiprinimo elementas, kurio voltamperinės char. yra keičiamos, keičiant bazės srovę. 7.Dinistorius – dviejų elektrodų keturių sluoksnių nevaldomas tiristorius. [Tiristoriais vad. puslaidininkai elementai, kuriuose yra trys ar daugiau p–n sandūrų. Jie gali būti tik dviejuose stabiliose būsenose: arba laidūs elektros srovei, arba nelaidūs.] Jame yra 3 sandūros: p1–n1, n1–p2, p2–n2. Dinistoriaus elektrodas, į kurį teka srovė iš išorinės grandinės vad. anodu (A), iš kurio teka – katodu (K). Tarp anodo ir katodo prijungiama anodinė įtampa UA. Kol UA nedidelė, dinistoriumi teka nedidelė srovė IA – n1–p2 atgalinė srovė. Sandūros p1–n1 ir p2–n2 yra laidžios, jų varža maža. Todėl visa anodinė įtampa UA tenka sandūrai n1–p2 jos atgaline kryptimi. Didinant UA, dinistoriaus srovė IA beveik nedidėja, kol įtampa pasiekia tam tikrą vertę – UBO, tuomet nelaidi sandūra n1–p2 elektriškai pramušama, jos varža staigiai sumažėja, o IA padidėja. Toks reiškinys vad. dinistoriaus perjungimu, o įtampa prie kurios tai įvyko (UBO) – perjungimo įtampa. Perjungimo metu IA sustiprėja, padidėja įtampos kritimas apkrovos rezistoriuje RL – dinistoriaus įtampa sumažėja. Pakeitus UA poliarumą, dinistoriaus sandūros p1–n1, p2–n2 yra nelaidžios. Voltamperinė char. yra tokia pat kaip diodo atgaline kryptimi. 8.Trinistorius – tiristorius, turintis valdymo elektrodą (G), kuris gali būti p valdymo arba n valdymo. Kol valdymo signalo nėra (IG0), trinistoriaus voltamperinė char. yra tokia pat kaip dinistoriaus. Kai valdymo grandine teka IG ar prijungiamas srovės impulsas, į p2 ar n1 sluoksnį įvedami papildomi krūvininkai. Dėl to sandūros n1–p2 atgalinė pramušimo įtampa sumažėja. Priklausomai nuo IG vertės perjungimo įtampa UBO gali sumažėti net iki vertės artimos 1V. Svarbu, kad valdymo signalu trinistorių galima priversti atsiverti, bet atviram trinistoriui valdymo signalas jokios įtakos nebeturi. Paversti trinistorių į nelaidžią būseną galima atjungus įtampą UA. Simetriniai voltamperinei char. gauti du trinistoriai sujungiami lygiagrečiai priešpriešais arba naudojamas specialus simetriškas trinistorius – triakas. Jie taikomi kintamos srovės grandinėse kaip jungikliai ir valdomuosiuose lygintuvuose išėjimo įtampai reguliuoti. 9.Integrinės mikroschemos. Tai šiuolaikinės mikroelektronikos gaminiai, skirti pakeisti signalui ar informacijai kaupti. Integrinės mikroschemos sudarytos iš daugelio elementų ar jų grupių, kurie atlieka elektronikos elementų ar jų grupių funkcijas. Mikroschemos sanglaudos tankį nusako elementų skaičius, tenkantis jos tūrio vienetui. Mikroschemos sudėtingumas apibūdinamas jos integracijos laipsniu K. Šis dydis rodo elementų skaičių N: N=10k. Sluoksninės mikroschemos. Jų technologijos esmė yra ta kad, elektronikos elementai sudaromi iš metalo sluoksnių dielektriko paviršiuje. Ploni sluoksniai gaunami garinant metalus vakuume. Puslaidininkinės mikroschemos sudaromos viename puslaidininkio kristale. Jo dalys naudojamos kaip rezistoriai, o is p-n sanduru sudaromi kondensatoriai, diodai. Si technologija yra labai patikima. Hibridines mikroschemos. Jos sudaromos is sluoksniniu mikroschemu komponentu, prie kuriu dar prijungiami bekorpusiai diodai, tranzistoriai ir kt.miniatiuriniai elementai. Elektronikos įtaisai. 1.Lygintuvai. Lygintuvų paskirtis – išlyginti kintamąją srovę, paversti ją nuolatine. Transformatorius – skirtas lyginamos įtampos vertei suderinti su reikalinga išlygintos įtampos verte. Svarbiausias lygintuvo mazgas sudaromas iš lyginimo elementų – diodų. Jų varža tiesiogine kryptimi yra gana maža, o atgaline pakankamai didelė. Nors tiesiogine kryptimi diodo varža maža, bet ji nelygi nuliui, todėl diode yra gaunamas nedidelis įtampos kritimas tiesiogine kryptimi. Filtras – skirtas sumažinti išlyginamos įtampos (arba srovės) pulsacijai. Įtampos stabilizatorius – skirtas palaikyti pastovaus didumo išlygintai įtampai, kai svyruoja apkrovos srovė ar lyginamoji įtampa. Lygintuvo apkrova – yra imtuvas, kurį turi maitinti lygintuvas ir kurio savybės diktuoja reikalavimus visam lygintuvo kompleksui. Svarbiausieji lygintuvų parametrai: 1) Vidutinė išlyginta įtampa U ir srove I. Išlyginta įtampa u ir srovė i praktiškai yra nesinusinės laiko funkcijos. Bendru atveju jų vidinės vertės lygios UU0; II0. 2) Pulsacijos koef. kpU(1)m/U0 ; U(1)m – išlygintos įtampos pirmosios harmonikos amplitudė. 3) Vidutinė tiesioginė diodu tekanti srovė IF ir didžiausia atgalinė diodui tenkanti įtampa URm svarbus parametrai diodams parinkti. 4) Transformatoriaus antrinės įtampos ir srovės efektinės vertės U2 ir I2. Transformatoriaus antrinės apvijos išnaudojimo koef. ktr=P0/S2. 2.Vienfazis vienpusio lyginimo lygintuvas. Ji sudaro transformatorius ir vienas diodas VD, kuris su apkrova RL yra sujungtas nuosekliai. Transformatoriaus antrinė įtampa kinta sinuso dėsniu: u2=U2msint. Tą pusperiodį, kai įtampos u2 poliarumas yra toks, kad diodas laidus, antrine trnsformatoriaus grandine teka srovė. Tai yra transformatoriaus antrinės apvijos, diodo tiesioginė bei apkrovos srovė: i2=iF=i. Kitą įtampos u2 pusperiodį antrine grandine srovė neteka i2=iF=i=0. Apkrovos įtampa u=RLi yra tos pačios fazės ir kinta tuo pačiu dėsniu, kaip srovė. Vienfazio vienpusio lyginimo lygintuvo išįlyginta įtampa ir srovė vieną pusperiodį kinta sinuso dėsniu, o kitą yra lygios nuliui. Vidutinė tiesioginė diodo srovvė IF=I0 didžiausia diodui tenkanti atgalinė įtampa URm=U2m. Del dideles pulsacijos ir mazo transformatoriaus antrines apvijos išnaudojimo koef. sie lygintuvai naudojami retai. 3.Vienfazis dvipusio lyginimo tiltelinis lygintuvas. Budinga tai, kad viena pusperiodi srove teka viena lyginimo grandines dalimi, o kita – kita dalimi. Abu pusperiodzius apkrovos srove i yra tos pacios krypties. Sio lygintuvo grandine sudaryta is 4 diodu. Parametrai: 1) išlyginta itampa ir srove dvigubai didesnes nei vienpusio lyg. U0=2U2m/Π, I0=2I2m/Π. 2) Pulsacijos koef. kp=2/(m2–1), kp=0,667. 3) Tiltelio grandineje srove teka dviem diodais, kurie sujungti nuosekliai, todel URm=U2m. 4) isnaudojimo koef. ktr=0,83. 4.Trifazis tiltelinis lygintuvas. Tai dvipusio lyginimo lygintuvas. Jame yra šeši diodai, kurie gali būti prijungti prie žvaigžde ar trikampiu sujungtos trifazio transformatoriaus antrinės apvijos. Srovė gali tekėti ta nuosekliai sujungta apkrovos ir dviejų diodų grandine, kurios potencialų skirtumas didžiausias. Parametrai: 1) išlyginta itampa ir srove: U0=2,33U2f; I0=1,22I2f. 2) Labai mazas pulsacijos koef. kp=0,057, todel siems lygintuvams daznai nereikia papildomu priemoniu pulsacijai mazinti. 3) atgaline itampa tenkanti kiekvienam diodui: URm=1,045U0. 4) antrines apvijos išnaudojimo koef. ktr=0,95. 5.Valdomas vienfazis lygintuvas.. Vienas iš paprastesnių ir ekono­miš­kes­nių išlygintos įtam­pos re­gu­lia­vi­mo būdų yra panaudoti valdomuosius ly­gin­­tuvus su tiristoriais. Keičiant tiristorių atidarymo momen­tą, galima keisti išlygintos įtampos ir srovės vi­du­tines vertes. Tiristoriaus valdymo elektrodui su­tei­kia­mas srovės impulsas, gaunamas iš val­dymo bloko VB. Jei impulsas su­tei­kia­mas kiekvieno teigiamo pus­pe­rio­džio pradžioje, tiristo­rius ati­da­ro­mas iš karto, srovė juo teka visą pus­pe­riodį, ir toks lygintuvas niekuo ne­sis­kiria nuo nevaldomo. Jei­gu val­dy­mo impulsas uždelsiamas faze α, ti­ris­­torius ati­daromas vėliau, srovė juo te­ka tik likusią pusperiodžio da­lį. Kam­pas α yra vadinamas valdymo kampu. Didinant valdymo kam­pą,tiristorius atidaromas vis vė­­liau, to­dėl vidutinė išlyginta įtampa yra ma­žesnė. Didinant tiristoriu valdymo kampa, dideja islygintos itampos pulsacija. Valdymo blokas dažniausiai yra spe­cia­lus elektroni­nis įtaisas, kuris ga­mi­na sinchroninius tinklo dažniui ir fa­zei impulsus ir jais valdo tiristorių ati­darymo momen­tą. Valdymo char.: itampu santykio U0α/U0 priklausomybe nuo valdymo kampo. 6.Elektriniai pasyvus filtai. C filtras. Islygintos itampos pulsacijai su­ma­žinti nau­dojami įvairūs filt­rai. Placiai taikomi ivairus pasyvus filtrai, kurie sudaromi is talpiniu ir induktyviuju elekmentu – kondensatoriu ir riciu. Talpinis filtras ir jo veikimas: prijungiamas prie ly­gin­tuvo išėjimo gnyb­tų lygiagrečiai apkro­vai. Išlygintai įtampai didėjant, kon­den­sa­to­rius įsikrauna iki jos amplitudinės ver­tės. Itampai pradėjus mažėti, kondensa­to­rius išsikrauna per apkrovą. Kuo di­des­nė apkrovos var­ža, tuo ilgiau trun­ka pereinamasis procesas Kuo kon­den­satorius išsikrauna lėčiau, tuo esti ma­žesnė išly­gintos įtampos pulsacija. Dėl to talpinis filtras yra tuo efek­ty­ves­nis, kuo apkrovos varža didesnė, t. y., kuo lygintuvo apkrova (srovė) yra ma­žesnė. 7.Elektriniai pasyvus filtai. L filtras. Induktyvųjį filtrą sudaro indukty­vu­mo ritė įjungta nuosekliai su apkrova. Kintant rite ir apkrova tekančiai sro­vei i, ritėje indukuojama saviin­duk­ci­jos EVJ: eL= Ldi/ dt. Ši EVJ prie­šina­si sro­vės kitimui. Kuo didesnė iš­ly­gin­­ta srovė ir kuo ji sparčiau kinta, tuo induktyvusis filtras yra efekty­ves­nis. Todėl jis naudotinas, kai apkro­vos sro­vės yra didelės. Filtro kokybė proporcinga filtra­ci­jos koeficientui: kf= kp1/ kp2 , čia kp1 ir kp2 – lygintuvo be filtro ir ly­gintuvo su filtru koef. | Prijungus filtrą pasikeičia lygintuvo išorinė (3)charakteristika – išlygintos išėjimo įtampos priklausomybė nuo apkrovos srovės. Kai pri­­jungiamas induktyvusis filt­ras, išo­ri­nė lygintuvo charakte­ris­ti­ka gali bū­ti įvairi, priklausomai nuo filt­ro pa­ra­met­­rų: kai filtras efektyvus, įtam­pa ga­li didėti; kai mažiau efe­k­­ty­vus – ga­li nuo apkrovos nep­rik­lau­sy­ti ar ma­žė­ti. 8.Stiprintuvu savybes ir charakteristikos. Stiprintuvas – mažos galios įėjimo signalu a yra valdomas didelės galios išėjimo signalas A, keičiant maitinimo šaltinio teikiamą energijos kiekį W. Parametrai: įėjimo ir išėjimo grandinės. Įėjimo grandinė sudaryta iš įėjimo signalo šaltinio, kurio EVJ yra ES ir vidinė varža ZS, bei stiprintuvo įėjimo ekvivalentinės varžos Zin. Išėjimo grandinė – EVJ Eex ir varžos Zex bei apkrovos varžos ZL. Pagr.rodikliai: 1) Stiprinimo koeficientas: K=A/a yra išėjimo signalo santykis su įėjimo signalu. Dažniausiai nu­rodomi įtam­pos, srovės ir galios stiprinimo koe­fi­cien­tai. 2) Įėjimo ir išėjimo varžos. Dažniausiai reaktyviųjų dedamųjų galima nepaisyti, todėl nurodomos tik Rin ir Rex. 3) Naudingumo koeficientas – išėjimo galios santy­kis su mai­ti­ni­mo grandinės galia: η= Pex/ P0. Elektronikoje energijos nuostoliai svar­būs ne tiek tuo, kad dėl jų pra­ran­dama dalis energijos. Papildomos iš­lai­dos reikalingos elektronikos elemen­tų ar įtaisų aušinimui, kad jų temperatūra nebūtų per aukšta. 4) Dažninė amplitudės cha­rak­te­ris­ti­ka – stiprinimo koef. prik­lau­so­my­bė nuo įėjimo signalo dažnio (ar kam­pinio dažnio): K= F(f), K= F(w). 5) Amplitudės charakteristika. Tai priklausomybė tarp išėjimo ir įė­ji­mo signalo (dažniausiai įtampos) ampli­tudinių verčių: Uex,m= f(Uin,m). Kai amplitudės charakteristika yra tie­sė, išėjimo signalo forma tiksliai at­kar­toja įėjimo signalo formą. 9.Elektroninio stiprintuvo veikimo principas ir vidiniai ryšiai. Paprasčiausias elektroninis stiprintuvas gali būti pavaizduotas atstojamąja schema. Ją sudaro nuosekliai prie EVJ šaltinio prijungti rezistorius, kurio varža R, ir netiesinis elementas NL, kurio varža Rnl=f(I, Uin) ir kuris yra stiprinimo elementas. Svarbiausia jo savybė yra ta, kad jo voltamperinę charakteristiką galima labai smarkiai pakeisti į įėjimą padavus kokį nors silpną išorinį signalą. Stiprintuvo veikimą paaiškinsime, pasinaudodami perdavimo charakteristikomis. Tarkime , kad įėjimo signalas kinta pavaizduota uin(t) f-ja. Kai įėjimo signalas yra nuolatinis ir lygus U0in, iš perdavimo charakteristikos galime atskaityti srovės vertę I0. Tai yra stiprintuvo darbo taško ordinatė. Abscisė t. y. išėjimo įtampa U0ex, atskaitoma iš stiprintuvo elemento apkrovos charakteristikos. Matome, kad teigiamas įėjimo signalo pokytis sudaro neigiamą išėjimo signalo pokytį. Jei prie įėjimo kartu su nuolatine įtampa yra prijungiama kintamoji, tai išėjime taip pat gaunama kintamoji išėjimo įtampos dedamoji, tačiau išėjimo signalas yra priešingos fazės. Iš kreivių matome , kad kuo didesnis perdavimo charakteristikos statumas S, tuo didesnis gaunamas stiprinimo koeficientas K. Palyginę įėjimo ir išėjimo signalų kreives uin(t) ir uex(t), galime padaryti išvadas: 1) maža įėjimo signalo (įtampos ) vidutinė vertė paverčiama didesne išėjimo signalo (įtampos) vidutine verte. 2) Įėjimo ir išėjimo signalų kitimo fazės yra priešingos : kai uin yra didžiausia, uex yra mažiausia. 3) Šis stiprintuvas stiprina įėjimo signalo nuolatinę ir kintamąją dedamąsias. Toks stiprintuvas vadinamas nuolatinės srovės stiprintuvu. Kai reikia nurodyti, kaip stiprintuvas stiprina kintamąją dedamąją , paprasčiausiai apskaičiuojamas išėjimo ir įėjimo signalo pokyčių santykio absoliutiniu didumu: K=|DUex/DUin|; Praktikoje yra naudojami kintamosios srovės stiprintuvai tik kintamiems signalams stiprinti. Tokio stiprintuvo schema sudarysime nagrinėtosios schemos tuo, kad joje yra du kondensatoriai C1 ir C2. kondensatoriaus varža Xc=1/(wC), todėl nuolatinei srovei (w=0) ji yra be galo didelė. Tokiu būdu kondensatoriai neleidžia nuolatinei srovei, tekančiai iš maitinimo šaltinio į stiprinimo elementą, atsišakoti į įėjimo ir išėjimo grandines. 10.Grįžtamieji ryšiai. Grizt.rysiu vad. toks, kai dalis išėjimo signalo yra prijungiama prie stiprintuvo įėjimo. Teigiamas grįžtamasis ryšys yra toks, kurio signalas stiprina įėjimo signalą. Neigiamas–kai grįžtamojo ryšio signalas įėjimo signalą silpnina. Neigiamas grižtamasis ryšys suteikia stiprintuvui tokių savybių: 1) Sumažina nepageidautina įvairių trikdžių ir triukšmų įtaką stiprinimo koef stabilumui. 2) Gaunama platesnė dažnių pralaidumo juosta. 3) Sumažėja netiesiniai iškraipymai. 4) Pasikeičia stiprintuvo išėjimo ir įėjimo varžos. 11.Stiprintuvas su dvipoliu tranzistoriumi. Dvipolis tranzistorius valdomas bazės srove IB, nuo kurios priklauso kolektoriaus srovė IC bei išėjimo char. Darbo rėžimui sudaryti reikalinga tam tikra nuolatinė bazės srovė IB. Todėl į bazės grandinę įjungiamas rezistorius RB1. Srovė IB teka nuosekliai sujungtais RB1 ir B–E sandūra. Į emiterio grandinę įjungus rezistorių, kurio varža RE. Bazės grandinėje sudromas dviejų rezitorių RB1 ir RB2 įtampos dalytuvas, kurio bazės potencialas palaikomas pastovus. Padidėjus temp. tuo pačiu ir srovei IE, padidėja ir įtampa UE=REIE. Dėl to sumažėja įtampų skirtumas UBE=UB-UE ir sumažėja IB, todėl IE beveik nekinta. Gaunamas neigiamas grįžtamasis ryšys, kuris šiuo atveju panaudojamas temp. įtakai kompensuoti. 12.Nuolatinės srovės stiprintuvas; nulio dreifas. Stiprintuvas, kuris stiprina ne tik greitai, bet ir letai kintančius įėjimo signalus (ne tik kintamąją, bet ir nuolatinę įėjimo signalo dedamąją). Paprasčiausio nuolatinės srovės stiprintuvo yra stiprinimo elementas yra dvipolis tranzistorius. Bazės srovė atidaro tranzitorių ir tarp išėjimo gnybtų gaunamas įtampos kritimas uex. Todėl šiam stiprintuvui reikia atlikti nulio korekciją. Tam jo įėjimo gnybtai sujungiami trumai (uin=0), o potenciometro R0 slankiklis nustatomas taip, kad butų uex=0. Nuolatinės srovės stiprintuvo pagr. trūkumas nulio dreifas. Jis pasireiškia tuo, kad nesant jokio įėjimo signalo, tarp išėjimo gnybtų gali atsirasti įtampa, kuri laikui bėgant kinta atsitiktiniu dėsniu. Efektyviausiai nulio dreifas sumažinamas, sudarius diferencinį nuolatinės srovės stiprintuvą. 13.Diferencinis nuolatinės srovės stiprintuvas. Jis sudaromas iš dviejų nuolatinės srovės stiprintuvų. Tarkime, kad stiprinimo elementai yra netiesiniai valdomi rezistoriai NL1 ir NL2. Jei abiejų stiprintuvų elementų parametrai yra vienodi, tai uex1=Kuin1, uex2=Kuin2, diferencinio stiprintuvo išėjimo įtampa: uex=uex1–uex2=K(uin1–uin2). Tokio diferencinio stiprintuvo grandinė yra nuolatinės srovės tiltelis, kurio vienoje įstrižainėje yra įtampos šaltinis, o kitoje apkrova. Diferencinio stiprintuvo darbo stabilumas priklauso nuo to kaip identiškai bus parenkami elementų parametrai. Maitinimo įtampos ar aplinkos temperatūros pokyčiai turės vienodą įtaką išėjimo įtampoms uex1, uex2 ir jų skirtumas uex nuo to nepasikeis. Kaip tik todėl galime sakyti, kad tokio stiprintuvo nulio dreifo nėra. Operaciniai stiprintuvai. Tai universalios paskirties stiprintuvai kurie skirti netik srovei ar įtampai sustiprinti, bet ir kitoms funkcijoms atlikti: palyginti, sudauginti, padalinti, susumuoti, nufiltruoti įvairius signalus. Šiuolaikiniai operaciniai siprintuvai yra nuolatinės srovės diferenciniai stiprintuvai. Juose yra dvi ar daugiau stiprinimo pakopos bei kiti papildomi elementai. Parametrai: diferencinis stiprinimo koef. kd, dažnių pralaidumo juosta, įėjimo varžos Rin, didžiausia išėjimo įtampa, didžiausia išėjimo srovė. Elektriniai matavimai. 1.Matavimo paklaidos. Absoliutine paklaida vad. nuokrypio absoliutinis didumas: ∆=Xn–X; Xn ir X – matavimo rezultatas ir tikroji matuojamojo dydzio verte. Santykine paklaida yra absoliutines paklaidos santykis su tikraja matuojamojo dydzio verte. Gali buti isreiksta santykiniais dydziais arba procentais: δ=∆/X arba δ=(∆/X)*100. Pataisa yra absoliutine paklaida, paimt su priesingu zenklu: β=X–Xn=–∆. Sistemines paklaidos gaunamos del metodo ar priemoniu netobulumo. Metodines paklaidos – del paties matavimo metodo netobolumo. Atsistiktiniu paklaidu didumas ir zenklas yra atsistiktiniai, kinta nedesningai, matuojant daug kartu ta pati dydi. Prietaiso tikslumo klasė. Paklaidos, kurios matuojant gaunamos del prietaiso elementu netobulumo, yra vad. prietaiso paklaidomis. Redukuotoji paklaida: γ=(Xn–X)100/XN=Δ*100/XN. Xn ir XN – prietaiso rodoma ir tikroji matuojamojo dydžio verte; XN – didz.dydzio verte, kuria galima išmatuoti prietaisu (matavimo riba). Rodyklinio prietaiso tikslumo klase yra jo leistina redukuotoji paklaida, isreiksta procentais. Ženklai skalese. Paprastai uzrasoma: kokiai srovei matuoti skirtas prietaisas, jo tikslumo klase, normali darbo padetis, kokiai itampai išbandyta prietaiso izoliacija, kokiam dazniui skirtas prietaisas, gali buti nurodyta prietaiso vidine akt.varza ir induktyvumas, prietaiso tipas, gamybos metai, gamyklinis nr. ir kt. 2.Magnetoelektrinis matuoklis. Jo veikimo prin­cipas pagrįstas tuo, kad nuolatiniame magnetiniame lauke esantį laidininką, kuriuo teka srove, veikia elekt­romagnetinė jėga. Vienalyčiame nuolatiniame magnetiniame lauke yra lengvas, suvyniotas iš plono izoliuoto laido rėmelis. Magnetoelektrinės sistemos prietaiso skalės lygtis yra šitokia: =CI; čia C–tam pačiam matuokliui pastovus dydis. Skalės lygtis yra tiesinė, todėl prietaiso skalė yra tolygi. Sukimo momento kryptis priklauso nuo rėmelio srovės krypties. Kadangi rodyklinio prietaiso inercija didelė, tai įjungus jį į kintamosios srovės tinklą, jo matuoklis nespė­ja sekti srovės kitimo. Svarbiausi jų privalumai: 1)tolygi skalė; 2)jautrumas (stiprus magnetinis laukas, judamoji dalis lengva); 3) tikslumas (nuolatinis magneti­nis laukas, todėl nėra nuostolių magnetikuose); 4) nejautrumas pašaliniams magnetiniams laukams (stiprus savasis). Trukumai: 1)rodykliniai prietaisai tinka tik nuolatinei srovei matuoti; 2)jautrūs perkrovai (srovė teka į rėmelį spyruoklėmis ar atotampomis); 3)gana brangūs ir jų konstrukcija sudėtinga. Dėl savo gerųjų savybių magnetoelektrinis matuoklis naudojamas nuolatinės srovės ampermetruose, volt­metruose, ommetruose, o, panaudojus keitiklį, ir kin­tamosios srovės matavimo prietaisuose. Dėl didelio jautrumo magnetoelektrinės sistemos matuokliai taiko­mi galvanometruose, kur yra labai sumažinamas ato­veikio mechaninis momentas, o atskaitai naudojama šviesinė rodyklė. 3.Elektromagnetinis matuoklis. Tekant srovei nejudama stačiakampio skerspjūvio rite, atsi­randa elektromagnetinės jėgos. Jos įtraukia minkšta­magnetės medžiagos lapelį į siaurą ritės plyšį. Gali būti cilindrinė ritė. Jos magnetinis laukas įmagnetina viduje esančias cilindro išpjovas: judamąją ir neju­damąją. Tarp jų vienvardžių magnetinių polių atsiranda stūmos jėgos, judamoji prietaiso dalis pasisuka. Permalojaus cilindras apsaugo ritės vidų nuo pašalinių magnetinių laukų įtakos. Elektromagnetinės sistemos prietaiso skalės lygtis yra kvadratinė: =CI2. Skalės netolygumo laipsnis labai priklauso nuo judamųjų magnetikų formos. Ji esti gana įvairi ir tokia, kad bent skalės pabaiga būtų kuo tolygesnė. Privalumai: 1)paprasti ir pigūs (nesudėtingi pagaminti); 2)nejautrūs perkrovoms (srovė į ritę teka tiesiogiai, o ne spyruoklėmis); 3)gali matuoti nuolatinę ir kintamąją srovę (efektinę ver­tę). Trukumai: 1)netiesinė skalė; 2)mažiau tikslūs (feromagnetinėje šerdelėje gaunama liktinė indukci­ja, nuostoliai dėl histerezės ir sūkurinių srovių); 3)nelabai jautrūs (srautas silpnas, nes magnetinio lauko linijos užsi­daro oru). Gaminami nuolatinės ir kintamosios srovės elektro­magnetiniai ampermetrai ir voltmetrai. 4.Srovės matavimas. Vidutinės srovės (nuo 10mA iki 100A) paprastai matuojamos ampermetrais (arba mi­liampermetrais), kurie įjungiami į matuojamąją grandinę nuosekliai. Realūs ampermetrai turi varžą, todėl pakinta matuojamoji srovė ir matuojant gaunama metodinė pak­laida. Nuolatinei srovei nuo 1A iki 6kA matuoti naudojami magnetoelektrinės sistemos matuokliai, kurie vartoja mažai energijos, gali būti labai tikslūs (gaminami tikslumo kla­sės 0,1; 0,2), jų skalė tolygi. Matuojant sroves iki 20-50 mA, paprastai visa matuojamoji srovė teka ampermetro ritele. Didesnėms srovėms matuoti naudojami šuntai, kuriais paprastai teka didesnioji matuojamosios srovės dalis. Nuolatinę srovę nuo 10 mA iki 100 A galima išmatuoti elektromagnetinės bei elektrodinaminės sistemos amper­metrais. Ir vienų, ir kitų skalė yra netolygi. Elektromagnetiniai ampermetrai yra gana pigūs, bet jų tikslumo klasė paprastai esti ne aukštesnė kaip 0,2; 0,5. Elektrodinaminiai ampermetrai gali būti tikslesni, bet jie yra brangesni. Ir vieni, ir kiti vartoja daugiau energijos nei magnetoelektri­niai, todėl labiau pakeičia matuojamosios grandinės režimą. Kai reikia labai tiksliai išmatuoti nuolatinę srovę, taikomi kompensatoriai arba skaitmeniniai ampermetrai. Kompensatoriumi išmatuojamas įtampos kriti­mas, gautas etaloniniame rezistoriuje, kai juo teka matuo­jamoji srovė. Labai silpną nuolatinę srovę (10-5-10-8 A) galima iš­matuoti magnetoelektriniu veidrodiniu galvanometru arba elektroniniu mikroampermetru. Kintamoji srovė apibūdinama efektine, amplitudine arba vidutine verte. Elektromagnetinės, elektrodinaminės, ferodinaminės sistemos prietaisai reaguoja į efekti­nes srovės vertes. Lygintuviniai ir elektroniniai ampermetrai paprastai sugraduojami efektinėmis sinusinių srovių vertėmis. Kai srovė nesinusinė, gaunamos papildomos paklaidos. Vidutinio stiprumo kintamosioms srovėms – nuo 1mA galima naudoti elektromagnetinius (iki 250 A), elektrodi­naminius, ferodinaminius (iki 10A), lygintuvinius prietai­sus, taip pat elektroninius bei skaitmeninius miliampermetrus ir ampermetrus, atsižvelgiant į anksčiau minėtus kiekvie­nos sistemos prietaisų privalumus ir trūkumus. Silpna kintamoji srovė iki 10 Amatuojama elektroni­niais mikroampermetrais, nuo 10 iki 100A–skaitmeni­niais mikroampermetrais, kurių tikslumas ne mažesnis kaip 0,5 , kai matuojamosios srovės dažnis ne didesnis kaip 5kHz. Kai matuojamoji kintamoji srovė yra stipri (šimtai amperų), naudojami srovės matavimo transformatoriai. 5.Įtampos matavimas. Voltmetras jungiamas lygiagrečiai tai grandinės daliai, kurioje yra matuojama įtampa. Kadangi realaus voltmetro varža nėra be galo didelė, grandinės srovė ir matuojamoji įtampa pakinta. Nuolatinė įtampa nuo 1mV iki 1,5kV paprastai matuoja­ma magnetoelektrinės sistemos voltmetrais, kurių matavi­mo tikslumas yra gana didelis (0,1; 0,2klasės). Voltmetro matavimo riboms praplėsti yra naudojami papildomieji rezistoriai, jungiami nuosekliai su prietaisu. Elektrodinaminiais voltmetrais matuojamos nuolatinės įtampos nuo 100 mV iki 600 V. Jų tikslumas didelis (0,1;0,2 klasė), bet skalė netolygi. Elektromagnetiniais volt­metrais (0,2;0,5 klasė) matuojamos įtampos nuo 1 iki 75V. Nuolatinei įtampai nuo 10 V iki 300kV matuoti naudo­jami elektrostatiniai voltmetrai. Jų tikslumo klasė 0,5;1,0;1,5 (esti net 0,05); labai didelė vidinė varža 1010- 1012; vidinė talpa 4–65pF. Gaminama jų nedaug, ir jie brangūs. Jų matavimo ribos nuolatinės srovės grandinėse praple­čiamos rezistoriniais įtampos dalytuvais. Mažesnę kaip 600V nuolatinę įtampą galima išmatuoti elektroniniais voltmetrais, bet jų tikslumo klasės yra vidu­tinės (0,5;1,0). Dideliu tikslumu nuolatinė įtampa matuo­jama: iki kelių kilovoltų - skaitmeniniais voltmetrais, iki 1000V - kompensatoriais. Labai maža nuolatinė įtampa matuojama kompensa­toriais (10-5–l0-6), skaitmeniniais mikrovoltmetrais ( 10–5V) ir elektroniniais nanovoltmetrais (10–6–10–7). Kintamajai pramoninio dažnio įtampai matuoti naudoja­mi elektromagnetiniai, elektrodinaminiai, ferodinaminiai, elektrostatiniai voltmetrai, atsižvelgiant į kiekvieno savybes. Matuojamos efektinės įtampos vertės. Labai maža kintamoji įtampa (10-6–10-7V) matuojama elektroniniais mikrovoltmetrais. Aukšta kintamoji įtampa pažeminama įtampos mata­vimo transformatoriumi, kad būtų galima naudoti vidutinių įtampų (paprastai (5)100V) voltmetrus. Kai aukštai kintamajai įtampai matuoti naudojami elektrosta­tiniai voltmetrai, jų matavimo ribas galima praplėsti kondensatoriniais įtampos dalytuvais. 6.Varžos matavimas ommetru. Ommetras– tiesioginės atskaitos prietaisas (dažniausiai magnetoelektrinės sistemos miliampermetras), kuriame yra įmontuotas nuolatinės EVJ šaltinis ir nuoseklus rezistorius Rs. Kai elementas, kurio varža Rx matuojama, yra įjungtas nuosekliai su miliampermetru, grandinės srovė I= E/(Rx+Rs+RA+Ri). Prietaiso rodyklės posūkio kampas  =f(1/Rx), todėl jo skalė yra atvirkštinė ir netolygi. Kad matavimo rezultatui neturėtų įtakos EVJ šaltinio parametrai, prieš matuojant ommetro gnybtai sujungiami trumpai (Rx=0). Keičiant matuoklio nuosekliojo rezisto­riaus varžą Rs, pasiekiama, kad miliampermetru tekėtų didžiausia srovė ir jo rodyklė rodytų nulį. Tik po to galima laikyti, kad prietaisas yra parengtas varžoms matuoti. Taip pat varžos yra matuojamos lygintuvinės sistemos ampervoltommetru (testeriu). Svarbiausias ommetrų privalumas yra tas, kad jais varža matuojama tiesiogiai. Antra vertus, matavimo tikslumas nedidelis, todėl ommetrais paprastai tik apytiksliai operatyviai nustatomas varžos didumas. Varžos matavimas megommetru. Tai prietaisas didelėms varžoms matuoti, kurį sudaro magnetoelektrinis logometras, EVJ šaltinis ir žinomos varžos R rezistorius. Nepaisydami prietaiso ričių varžos ir genera­toriaus vidinės varžos, galime užrašyti sroves, tekančias matavimo metu: I1=E/R; I2 = E/Rx. Kadangi magnetoelektrinio logometro posūkio kampas yra proporcingas jo ritėmis tekančių srovių santykiui f(I1/I2), gauname: =f(Rx/R); Keičiant vidinio rezistoriaus varžą R, keičiama varžų matavimo riba. Megommetre įmontuojamas ranka sukamas nuolatinės srovės generatorius, kurio įtampa gali būti 500, 1000 ar 2000V. Megometras yra skirtas izoliacijos varžoms tiesiogiai matuoti. Matavimo tikslumas nėra didelis, bet pakankamas izoliacijos kokybei įvertinti. Varžos matavimas tilteliu. Nuolatinės srovės tiltelis yra toks palyginimo prietaisas, kuriuo galima labai tiksliai išmatuoti varžą. Tai grandinė, kurią sudaro 4 rezistoriai (varža Rx matuojama), nuolatinės įtampos U šaltinis ir galvanometras. Matuojamoji varža Rx=CR3. Paprastai reguliuojamos varžos rezistoriaus R3 ranke­nėlė sugraduojama matuojamosios varžos vienetais, todėl nustačius galvanometro rodyklę ties nuline žyme, matuojamąją Rx galima atskaityti iš karto. Varžų matavimo tiltelių rezistoriai yra etaloniniai ­jų varžos tiksliai žinomos, naudojamas jautrus magneto­elektrinis galvanometras, kurio rodyklę galima tiksliai nustatyti nulinėje padėtyje. Šaltinio įtampos svyravimai neturi įtakos matavimo rezultatui. Dėl visų šių priežasčių nuolatinės srovės pusiausvirais tilteliais varžas galima išmatuoti labai tiksliai: santykinės paklaidos - nuo 0,002 iki 0,5 %. 7.Neelektrinių dydžių elektriniai matavimų principai. Kiekvieną elektrinį neelektrinio dydžio matavimo prietaisą sudaro dvi svarbiausios dalys: keitiklis, kuris paverčia neelektrinį dydį elektriniu, ir elektrinis matavimo prietaisas. Be šių svarbiausių grandžių dar gali būti ir kitokie pa­pildomi elementai. Tai keitikliai, keičiantys elektrinį sig­nalą į elektrinį: įtampos dalytuvai, šuntai, nuoseklieji re­zistoriai, lygintuvai, elektriniai filtrai, stiprintuvai; mata­vimo rezultato registravimo įtaisai ir įvairūs kiti, taikomi elektriniams dydžiams matuoti. Neelektriniams dydžiams matuoti dažnai taikomos nepusiausvirų tiltelių ir kompensatorių schemos bei principai, matavimai automatizuojami, matavimo rezultatai registruojami ir naudojami techno­loginiam procesui valdyti. Svarbiausia kiekvieno keitiklio charakteristika yra jo išėjimo elektrinio dydžio priklausomybė nuo įėjimo neelektri­nio dydžio. Ji vadinama pakeitimo funkcija. Dažnai ją tenka sudaryti eksperimentiškai, sugraduojant keitiklį pagal ži­nomą neelektrinį dydį. Pageidautina, kad pakeitimo fun­kcija būtų tiesė bent matuojamame neelektrinių dydžių diapazone. Be to, ji turi būti stabili ir nesikeisti laikui bėgant. Kitos svarbios keitiklio charakteristikos yra jo jautrumas ir tikslumas. Be to, reikia, kad keitiklis neturėtų įtakos matuojamajam dydžiui. Pastarąjį reikalavimą pa­tenkinti kartais būna gana sunku, todėl stengiamasi, kad ta įtaka būtų kuo mažesnė. Matuojant greitai kintančius dydžius, gali turėti reikšmės keitiklio dinaminės savybės, todėl tokiu atveju tenka parinkti mažai inertiškus keitiklius, kuriuose signalo pakeitimo trukmė yra maža. Yra daug įvairių keitiklių, keičiančių neelektrinius dy­džius elektriniais. Jų veikimo principas pagrįstas laidinin­kų, puslaidininkių bei magnetinių medžiagų savybėmis ar juose vykstančiais reiškiniais. Pagal veikimo principą visus keitiklius galima suskirstyti į dvi grupes: 1) generatorinius, kuriuose neelektrinis dydis pakeičiamas EVJ, 2) parametrinius, kurių elektriniai parametrai - R, L, C - pakinta dėl neelektrinio dydžio poveikio. Dažniausiai naudojami tokie generatoriniai keitikliai: a)termoelektriniai–juose termoelektrovaros jėga gaunama, kai termoporos galai yra nevienodos temperatūros aplinkoje; b)indukciniai–EVJ gaunama elektromagnetinės indukcijos principu; c) pjezoelektriniai–EVJ gaunama, deformuojant pjezokristalą; d)fotoelektriniai–EVJ gaunama, apšvietus generatorinį fotoelementą - fotodiodą. Rezistoriniai keitikliai keičia varžą: a)reostatiniai ­stumiant slankiklį; b)tenzometriniai–juos deformuojant; c)termorezistoriniai–kintant temperatūrai; d)fotore­istoriniai–kintant apšviestumui. Induktyviniai keitikliai keičia induktyvumą, dažniausiai keičiant jų magnetinės grandinės varžą. Talpiniai keičia talpą, veikiant matuo­jamajam neelektriniam dydžiui. Tam pačiam neelektriniam dydžiui matuoti galima tai­kyti įvairius keitiklius (pvz., temperatūrai–termoelek­trinį, termorezistorinį), o to paties tipo keitiklį galima naudoti įvairiems neelektriniams dydžiams matuoti (pvz., induktyvinį–lakšto storiui, mechaninei jėgai, po­slinkiui ir pan.). Transformatoriai. 1.Transformatoriaus paskirtis ir veikimo principas. Energetinėse sistemose naudojami ga­lingi trifaziai jėgos transformatoriai ener­gijos nuostoliams linijose su­ma­žin­ti. Transformatorius yra statinis elektro­mag­netinis įtai­sas, skirtas kin­ta­mo­sios srovės elektros energijos pa­ra­met­­rams keisti nekeičiant jos dažnio. Transformatoriaus vei­kimas yra pag­rįs­tas jo dviejų ar daugiau apvijų abi­pu­sės in­dukcijos reiškiniu. Pramonėje ar įvairiose technikos sri­ty­se jėgos trans­formatoriai daž­niau­siai reikalingi tais atvejais, kai imtu­vo var­dinė įtampa skiriasi nuo tinklo įtam­pos. Paprasčiausio vienfazio trans­for­ma­to­riaus sandara: uždaras magnetolaidis ant kurio už­mautos dvi apvijos. Apvijos elekt­riš­kai nesusietos. Jas veria bendras mag­ne­tinis srautas Φ, todėl jų ryšys y­ra magnetinis. Transformatoriaus ap­vija, kuriai tiekiama elektros ener­gi­ja yra vadinama pirmine. Apvija, ku­ri tie­kia pakeistą elektros energiją im­tuvui, yra vadinama ant­rine. Magnetinio srauto Φ kryptis pa­žy­mė­ta, taikant jam ir pirmine apvija te­kan­čiai srovei i1 dešiniojo sraigto tai­syk­­lę. EVJ e2 kryptis tokia pat kaip e1, nes abi apvijos suvy­niotos ta pačia kryp­timi ir jas veria tas pats mag­ne­ti­nis srautas Φ. Pritaikę dešininio sraigto taisyklę trans­formatoriaus antrinei apvijai ma­to­me, kad antrinė srovė kuria mag­ne­ti­nį srautą, kurio kryptis yra priešinga pir­minės srovės ku­riamo magnetinio srau­to krypčiai. Pirminė ap­vija trans­for­matoriaus magnetolaidį įmag­ne­ti­na, o antri­nė–išmagnetina. 2.Apvijų elektrovaros jėgos, tuščioji eiga. Pirminę ir antrinę elektrovaros jėgas ga­lime užrašyti šitaip: e1= N1 • dΦ/ dt; e2 = Nz • dΦ /dt. Transformatoriaus transformacijos koe­ficientas yra jo di­des­niosios EVJ san­tykis su mažesniąja: K= E1/ E2= N1/N2. Neapkrautas transformatorius skiriasi nuo idealiosios ritės su magne­to­lai­džiu tik tuo, kad jis turi antrinę ap­vi­ją. 3.Magnetovaros jėgos. Sujungus jungiklį Q, prie antrinės trans­formatoriaus apvijos yra pri­jun­gia­mas imtuvas Z, kuriuo teka srovė I2. Antrinėje trans­formatoriaus apvijoje at­siranda MVJ N2I2, kuri yra: tokios kryp­ties, kad jos sukurtas magnetinis srau­­tas priešintųsi pirminės MVJ N1I1 ku­­riamo magnetinio srauto ki­timui (Len­co principas). Suminį apkrauto trans­formato­riaus magnetinį srautą ku­ria abi magnetovaros jėgos kar­tu. Trans­formatoriaus magnetovaros jė­gų lygtis: N1 • I1 - N2 • I2= N1 • I0. Pirminė MVJ transformatorių įmag­ne­tina, o antroji išmagnetina. 4.Apkrauto realiojo transformatoriaus veikimas. (1) U1= E1 + R1I1 + jXd1I1 (2) U2= E2 - R2I2 - jXd2I2. Šios abi lygtys vadinamos trans­for­ma­­toriaus įtampų lygti­­mis. 5.Svarb.transf.parametrai ir charakterisitikos. Isorine char. – tai viena iš svarbiausių eksploa­ta­ci­nių transformatoriaus charakteristikų. Iš esmės tai yra antrinės apvijos voltamperinė charakteristika: U2= f(I2), kai U1= U1N= const. Nors cha­rak­teristiką galima gauti ekspe­rimen­tiš­kai arba apskaičiuoti iš paso duo­me­nų. Įtam­pa dažniausiai išreiškiama san­tykiniais dydžiais (arba pro­cen­tais). Įtampa dažniausiai išreiškiama san­tykiniais dydžiais: U2/U2N, o ap­kro­­va – apkrovos koeficientu: β= S/ SN= I2/ I2N= I1/ I1N ; Įtampos pokytis įvertinamas san­ty­ki­niu dydžiu vardinės įtampos atž­vil­giu: ΔU•= (U2N – U2)/ U2N ; Transformatoriaus antrinė įtampa: U2= U2N • (1 - ΔU•) Naudingumo koeficientas. Jis yra lygus aktyviosios galios, kurią trans­formatorius perduoda imtuvui, ir ima­mos iš tinklo aktyviosios galios san­tykiui: η= P2/ P1= P2/ (P2 + Pdm + Pde); čia Pdm ir Pde - transformatoriaus mag­netinių ir elektrinių nuostolių ga­lia, kurių vardinės vertės P0 ir Pk iš­ma­tuojamos trumpojo jungimo ir tuš­čio­sios eigos bandymų metu. Vardinis naudingumo koeficientas: ηN= P2N/ (P2N + P0 + Pk) ; Normaliai veikiančio transfor­ma­to­riaus Ui= U1n, to­dėl jo magnetinių nuos­tolių galia Pdm= P0= const ir nuo apkrovos nepriklauso. Elektrinių nuostolių galia: Pde= β2 • Rk • I1N2 . 6.Tuščiosios eigos bandymas. Jis atliekamas, pri­jungus trans­for­ma­to­riaus pirminę apviją prie vardinės įtam­­­pos U1N, o antrinės apvijos gran­di­nę paliekant atvirą. Tuščiosios eigos metu U1= UlN,,I0 yra silpna, ly­ginant su I1N verte, I2= 0, U20= E2. Transformatoriaus santykinė tuš­čio­sios eigos srovė pa­prastai išreiškiama pro­centais pirminės vardinės srovės atž­vil­giu: I0•= (I0/ I1N) • 100 ; Kadangi transformatoriaus mag­ne­ti­nis srautas yra pro­porcingas jo pir­mi­nei įtampai (Φ~U1), tai tuščiosios ei­gos metu jis yra vardinis. Iš tuščios ei­gos bandymo rezultatų galima aps­kai­čiuoti transformatoriaus tuščios ei­gos atstojamąsias varžas: Z0= U1N/ I0 ; R0= P0/ I02 ; X0= √Z02 – R02. 7.Trumpojo jungimo bandymas. Jis atliekamas sujungiant antrinę trans­formatoriaus apviją trumpai (ar­­ba prie jos prijungiant mažos var­žos ampermetrą): Pirminė apvija prijungiama prie to­kios sumažintos įtampos, kad apvi­jo­mis tekėtų vardinės sro­vės. Trum­po­jo jungimo bandymo metu: U1= Uk ir yra nedidelės, lyginant su vardine U1N ; I1= I1N ; I2= I2N ; U2= 0 ;Santykinė trumpojo jungimo įtampa pap­rastai išreiškiama procentais pir­mi­nės vardinės įtampos atžvilgiu: Uk•= (Uk/ U1N) • 100 ; Iš trumpojo jungimo bandymo duo­me­nų apskaičiuojamos trans­for­ma­to­riaus atstojamosios varžos, kurios va­di­namos trumpojo jungimo varžomis: Zk= Uk/ I1N ; Rk= Pk/ I1N2 ; Xk= √Zk2 – Rk2 ; Taip pat trumpojo jungimo fazių skir­tu­mas tarp pirminės įtampos ir sro­vės: φk= arccos (Pk/ (Uk • I1N)). 8.Trifazis transformatorius. Praktiškai visos energe­tinės sistemos ir dauguma pramoninių imtuvų yra tri­faziai, todėl plačiausiai naudojami tri­faziai transformatoriai. Trys vienfaziai transformatoriai ga­mi­nami labai didelės galios ir nau­do­ja­mi tada, kai: a) sunku pervežti vie­ną labai galingą trifazį transfor­ma­to­rių; b) reikia turėti pigesnį rezervinį šal­tinį (užtenka vieno rezervinio vien­fa­zio transformatoriaus). Prisilaikant įprastų trifazių grandinių žymėjimų, tri­fazio transformatoriaus apvi­jų pradžios yra žymimos lo­tynų abė­cėlės pirmosiomis raidėmis : pir­mi­nės–A, B, C, antrinės–a, b, c, o apvijų pabaigos–pasku­ti­nio­sio­mis: pirminės–X, Y, Z, antrinės–x, y, z. Transformatoriaus pirminę ir antrinę ap­viją galima sujungti žvaigžde (y), žvaigž­de su neutraliuoju laidu (Y) ar­ba tri­kampiu (Δ). Jungiant apvija trikampiu ar žvaigžde negalima sukeisti apvijos nė vienos fazės galo su pradžia. Trifazio transformatoriaus veikimo principas yra toks pat kaip vienfazio, todel jo tyrimui taikomi tie patys principai. 9.Autotransformatorius. Tai toks transformatorius, ku­rio pirminė ir antrinė apvijos yra sujungtos ir turi bendrų vijų. Kai autotransformatorius yra že­mi­ni­mo, antrinė apvija yra dalis pirminės ap­­vijos. Kai aukštinimo–pirminė yra dalis antrinės. Autotransformatoriaus trans­for­ma­ci­jos koeficientas apskaičiuojamas taip pat, kaip ir kitų transformatorių. Autotransformatoriuje energija iš pir­mi­nės apvijos į antrinę perduodama ne tiktai magnetiniu lauku, bet ir ap­vi­jų elektriniu ryšiu. Auto­trans­for­ma­to­riaus veikimo principas yra toks pat kaip ir vienfazio transformatoriaus, bet tarp jų yra ir skirtumų. Autotransformatoriaus apvijose gau­na­mi mažesni nuos­toliai, todėl jo nau­­dingumo koeficientas yra di­des­nis. Ekonomiškesniais laikomi auto­trans­for­matoriai, kurių 2>K>1. Kai K>3, ge­riau naudoti trans­for­ma­to­rius. Autotransformatoriai turi tru­kumų: didesnės jų trumpojo jun­gi­mo srovės; ne visada pageidautinas elekt­rinis ry­šys tarp pirminės ir ant­ri­nės apvijos. Trifaziai autotransformatoriai naudojami energetinėse sistemose ir pramonėje. Įmonėse auto­trans­for­ma­to­riai naudojami galingiems asin­chro­ni­niams ar sinchroniniams varikliams pa­leisti, kai kuriuose techno­lo­gi­niuo­se įrenginiuose. Vienfaziai mažos ga­lios autotransformatoriai labai plačiai nau­­dojami elektroniniuose, radijo, au­tomatikos, ryšių renginiuose. Nuolatinės srovės mašinos. 1.Laidininkas magnetiniame lauke. Visose elektros mašinose vyksta elekt­romechaniniai ir elekt­ro­mag­ne­ti­niai reiškiniai: 1)laidininką, kuris yra mag­netiniame lauke ir kuriuo teka sro­vė, veikia elektromagnetinė jėga; 2)laidininke, kuris juda mag­ne­ti­nia­me lauke, yra indukuojama EVJ. Šie abu reiškiniai yra būdingi ir va­rik­liams, ir generatoriams. 1.Laidininką, kuris yra mag­ne­ti­nia­me lau­ke ir kuriuo teka srovė, veikia ele­ktro­magnetinė jėga (Ampe­ro dės­nis). Elektros mašinose paprastai lai­di­ninkas esti statmenas magnetinio lau­ko indukcijos vektoriui B. Tuo atveju tiesų laidininką veikianti elektro­magnetinė jėga aps­kai­čiuo­ja­ma šitaip: Fem= l*B* I ; čia l–tiesaus laidininko aktyvusis il­gis (tos dalies, kuri yra magnetiniame lau­ke), B–magnetinio lauko in­duk­ci­ja, I–laidininku tekanti stove. Elektromagnetinės jėgos kryptis nu­sa­­koma kairiosios ran­kos taisykle. Kai­riąją ranką reikia laikyti taip, kad mag­netinės linijos būtų nukreiptos į del­ną (delnas turi būti atkreip­tas į N polių, o keturi ištiesti pirštai ro­dytu lai­dininko srovės kryp­­tį; tuomet at­lenk­­tas nykštys rodo lai­dininką vei­kian­čios jė­gos kryptį. 2. Kai tiesus laidininkas, kurio akty­vu­sis ilgis yra l, grei­čiu v juda mag­ne­tiniame lauke magnetinės in­duk­ci­jos vek­toriui B statmena kryptimi, lai­di­ninke indukuo­jama EVJ: E= l*B*v; Indukuotos EVJ kryptis nusakoma dešiniosios rankos taisykle. Laikant de­šiniąją ranką taip, kad magnetinės lini­jos būtų nukreiptos į delną (delnas at­kreiptas į N polių), o atlenktas nykš­­tys rodytų laidininko judėjimo kryp­­tį, ištiesti keturi pirštai rodo in­du­­kuotos laidininke EVJ kryptį. 2.Nuolatinės srovės mašinos veikimo prin­cipas. Variklio režimas: Tam, kad mašina dirbtų kaip variklis, rei­­kia jos šepečių A ir B išvadus pri­jung­­ti prie nuo­latinės įtam­po. Inkaro rėmeliu kryptimi abcd teka srovė ia= Ia. Inkaro laidininkus veikia ele­ktro­magneti­nės jėgos Fem, kurių kryp­tis pažymėta, pritaikius kai­rio­sios rankos taisyklę. Šios jėgos su­da­ro elektromagnetinį sukinio momentą Mem. Jei jis yra pakankamas, inkaras pra­deda suk­tis kampiniu greičiu w. Polių magnetinė indukcija yra di­džiau­sia ties polių vidu­riu, todėl inka­rą veikia didžiausios jėgos, kai lai­di­nin­kai yra ties poliais. Kai inkaras pasi­­suka 90° kampu, laidininkai at­si­ran­da geometrinėje neutra­lėje. Tuo mo­mentu B= 0, todėl išnyksta juos vei­kiančios jė­gos. Inkaras toliau su­ka­si iš inercijos. Kartu su inkaru su­ka­si ir kolektorius. Kai tik laidininkas ab patenka į S (7)po­liaus sritį, o laidi­ninkas cd į N, a pus­žie­dis yra perjungiamas prie šepečio B, o d pusžiedis — prie šepečio A. In­ka­ro laidininkais srovė teka kryptimi dcab, t. y. jos kryptis pasikeičia prie­šin­ga buvusiai: ia= -Ia ; Pritaikę kairiosios rankos taisyklę, ma­­tome, kad pusžiedžiu ir kon­tak­ti­nių šepečių dėka inkaro lai­dininkus vei­kia elektromagnetinės jėgos, ku­rios sudaro tos pačios krypties su­ki­mo momentą. Besisukančio inkaro laidininkuose in­du­kuojama EVJ. Nustatę jos kryptį de­šiniąja ranka, pastebime, kad ji yra prie­šinga srovės laidininkuose kryp­čiai. Inkaro grandinės atstojamoji schema: Nuolatinės srovės variklio inkaro ap­vi­ją galime laikyti imtuvu, kuriame y­ra priešinė EVJ E. Inkaro grandine te­ka srovė Ia, kurios kryptis priklauso nuo tinklo įtampos U po­liarumo, o EVJ yra priešingos krypties negu srovė. Generatorius dirba šaltinio režimu, jo in­karo grandinėje yra įjungtas im­tu­vas, kurio varža R. Generatoriaus in­ka­ro ir išorine grandine teka srovė Ia, ku­rios kryptis yra tokia pat kaip EVJ. Pri­taikę II Kirchhofo dėsnį inkaro gran­dinei, galime parašyti varikliui: U= R + Ra * Ia ; Generatoriui: U= E – Ra * Ia ;Variklio U> E, generatoriaus U E, generatoriaus UMk4. Naturioji variklio su faziniu rotoriumi mech.char.yra kieta. Padidinus Rr2 char. yra minkštesnes: sukiu dažnis didėjant apkrovai mazeja labiau. 11.AV greičio reguliavimas ir reversavimas. Rotoriaus sukiu dazni galima uzrasyti taip: n=f(1–s)/p. Is to variklio greiti galime reguliuoti keisdami: 1)magnetinio lauko poliu poru skaidžiu; 2)tinklo itampos dazni; 3) rotoriaus grandines varza (keiciamas krizinis slydimas). 12.Vienfaziai AV. AV su vienfaze apvija. Tokio variklio statoriuje yra tik viena ritė. Prijungus ją prie vien­fazio tinklo, su­ku­riamas erdvėje nejudantis, bet pul­suo­jan­tis magnetinis laukas. Tokį mag­ne­tinį lauką galima pakeisti dviem vienodos magnetinės induk­ci­jos besisukančiais tuo pačiu greičiu, bet priešingomis kryp­timis, mag­ne­ti­niais laukais. Tikroji variklio mechaninė cha­rak­te­ris­tika gaunama su­dedant me­cha­ni­nius momentus, kuriuos turėtų ro­to­rius dėl kiekvieno magnetinio lauko po­veikio, esant tam tikram sūkių daž­niui. Ekranuotų polių variklių naudingumo koe­ficientas tik 0,25 - 0,4. Paprastai jų galia - nuo vato dalių iki 20 - 30 W. Variklis su dvifaze apvija. Tai asinchroninis va­riklis, kurio sta­to­riuje yra dvi ritės, išdėstytos stat­me­nai viena kitai. Tokio variklio statoriuje gaunamas su­kamasis magnetinis laukas, jei jo ri­­tėmis teka srovės, besiskiriančios 90° faze. Šį fazių skirtumą galime gau­ti, prijungę vieną ritę prie tinklo nuo­sekliai su kondensatoriumi. Trifazis variklis vienfaziame tinkle. Tri­fazį variklį galima prijungti prie vien­fazio tinklo, panaudojus vieną jo stato­riaus apvijos fazę kaip paleidimo ap­viją. Variklį paleidus, fazę su pa­leidimo kondensatoriumi ar rezistoriumi galima atjungti. Variklio var­dinė galia sudaro tik 40—50% vardinės trifazio variklio, prijungto prie trifazio tinklo, galios. ELEKTROS ENERGIJOS TIEKIMAS. 1.Elektros energijos tiekimo sistema. Energijos sistema sudaro elektrines ir elektros (9)tinklai, t.y. silumines, atomines, hidro, vejo jėgaines ir hidroakumuliacine elektrines. Galios: atomines 2600MW, hidroelektr. 100MW, hidroakum. 600MW. Transformatoriaus pastotes TP ir elektros energijos perdavimo linijos sudaro elektros tinklus. Zemiau 1000V – zemos itampos tinklai, daugiau 1000V – aukstos itampos tinklai. ΔU=I*Rl. 2.Laidu skerspjūvio parinkimas. 1)pagal isilima; 2)pagal mech.atsparuma oro linijoms; 3)pagal itampos nuostolius. 1)silumos balanso lygtis: I2*R*t=cF(T–T0)*t, R – laidininko varza, c – silumos perdavimo koef., F – laidininko pav.plotas, T – laid.temp., T0 – aplinkos temp. Laidininko srove: I=l*S3/4*√δ(T–T0), S – laid.skerspj.plotas, δ – spec.varza, k=√2c√Π, T – laid.temp., T0 – aplinkos temp. Tmax~650C, T0~15-350C. 2)mechaninis atsparumas: vidaus instaliacijai variui Smin=0,5mm2, aliuminiui Smin=2,5mm2. 3) ΔU=U1–U2, ΔU=I*Rl*cosφ, ΔU=I(Rcosφ+XLsinφ), Rl=2*l/ρS, ΔU%=ΔU/U*100%. F-le laido skerspjūviui apsk., zinant itampos nuostolius procentais: S=200*l*P/ΔU%*S*U2. Laidininko parinkimas turi tenkinti visus 3 kriterijus. 3.Elektros tinklu apsauga. Elektros tinklai yra saugomi nuo perkrovos ir trumpo jungimo. Tam tikslui naudojami tirpus saugikliai ir apsaugos automatai. Tirpus saugiklis parenkamas taip, kad ištirptu greičiau nei laidu temp.pasieks pavojinga riba. Virsijus vadine srove 2,5 karto saugiklis turi perdegti per 10s. Trumpo jungimo sroves skaičiuojamos ir ivertinama, ar saugiklis apsaugos. Saugiklio vardine srove: IN=k√d2/2,5, variui CU– k=80. IN=32√d2. Parinkimo kriterijus: INsaug≥Iapkr. Asinchr.varikliui: INsaug≥Iapkr./α. 1)jei paleidimo trukme nevirsija 10s, α=2,5. 2)jei paleidimo trukme >10s, α=1,8. Parinku saugikli reikia patikrinti ar jo vardine srove nedidesne uz ilgalaike leistina laidininko srove. Kai tinklas saugomas nuo perkrovos ir trumpo jungimo , Ilaid(leistina)≥1,25IN (saugiklis). Apsaugos aparatai. Jie apsaugo nuo perkrovos ir trumpo jungimo. Automate yra 2 apsaugos mechanizmai: 1)siluminis jungiklis–bimetalines ploksteles (nuo perkrovos); 2)elektromagnetinis jungiklis–elementari rite (nuo trumpo jungimo, atjungia l.greitai). Aparatai yra daugkartinio naudojimo. ELEKTRINIS APŠVIETIMAS. 1.Optine spinduliuote. Sviesa–tam tikro dažnio ir bangos ilgio elektromagnetiniu bangu spinduliai. Kai visi regimosios sviesos ivairaus bangos ilgio spinduliai vienu metu krinta i aki, matoma balta sviesa. Luzdami jie išsiskaido i regimosios sviesos spektra, kuris uzima sriti nuo 4*10-7m iki 7,5*10-7m: raudona, oranžine, geltona, zalia, zydra, mėlyna, violetine. IR – ikaitusiu kunu spinduliuojamos elektromagnetines bangos. Jos daugiausiai is visu elektromagn.bangu pakelia kunu temperatūra, nes lengviausiai sugeriamos. IR spinduliai gali buti naudojami siluminiams vaizdams sudaryti. UV – elektromagn.bangos, kurios spinduliuojamos tekant elektros srovei jonizuotomis dujomis tarp dviejų elektrodu, jas taip pat skleidžia saule. 2.Akis – spinduliavimo srauto imtuvas. Apie 70% kuno jutimo receptoriu susitelke akyse. Jie perduoda informacija i galvos smegenis, o sios ja analizuoja. Akis veikia panasiai kaip fotoaparatas. I aki patenkančius sviesos spindulius lauzia priekyje esanti ragena, o uz ragenos esantis skaidrus lesiukas automatiskai pritaiko savo forma, kad tiksliai sufokusuotu sviesos spindulius. Regos suvokimo centrai smegenyse suteikia prasme sviesos ir spalvu pranesimams ir leidžia mums teisingai matyti apversta vaizda. Nervines lasteles: stiebeliai – naktinio matymo aparatas (jautrus sviesai, bet neskiria spalvų); kūgeliai – dieninio matymo aparatas. Kūgeliai yra trijų rūšių ir jautrūs skirtingam sviesos bangos ilgiui. 380-450 viol; 450-510 mel.; 510-550 žal.; 550-570 žalsvai-gelsva; Akis jautriausia geltonai spalvai 575-585 geltona; 585-620 orandžinė; 620-780 raudona. 3-4.Pagrindiniai šviesos dydžiai ir vienetai. Šviesos srautas – tai energinio spinduliavimo srautas, vertinamas pagal jo poveikį į žmogaus akį. =683∫e ()V()d [lm]; e – spindulio spektrinė charakteristika; 2.Šviesos stipris – tai šviesos srauto erdvinis tankis I=d/ dw [cd]; w – erdvinis kampas matuojamas staradienais [sr]. Šviesos stipris – šviesos vektorius. Apšvieta tai šviesos srauto, krintančio į paviršių tankis. E=d/dA [lx]; Skaistis – tai šviečiančio kūno šviesos stiprio stebėtojo kryptimi paviršinis tankis. L=dI/dAcos [cd/m2]. Žmogaus akis reaguoja į skaistį. Ši reakcija nėra tiesinė, šviesos pojūčiui galioja Veberio – Technerio dėsnis, teigiantis, kad tarp stimulo ir reakcijos organizme galioja logaritminė priklausomybė. 5.Kaitinimoji lempa. Si elektros lempa sudaryta is volframo vielos spirales (kaitinimo siulo), itaisytos stiklinėje kolboje, kuri pripildyta mazo slegio argono ar azoto duju. Srovei tekant spirale, si greitai ikaista ir pradeda sviesti. Volframas naudojamas del to, kad auksta jo lydymosi temp., o stikline kolba pripildoma duju, norint susilpninti volframo garavima. Svarbiausia savybė–volframo spinduliavimo spektrinė charakteristika. Volframo lydymosi temp 3650°. 6.Liuminescencinė lempa. Liuminescencinė lempa yra ma­žas­lė­gis dujinio elektros išlydžio šviesos šal­tinis. Ją sudaro: stiklinis vamz­de­lis, kurio vidus padengtas liu­mi­no­fo­ro miltelių sluoksniu. Išsiurbus orą vamz­delis užpildomas inertinėmis du­jomis (dažniausiai argonu), kurių slė­gis būna apie 400 Pa. Vamzdelyje yra sočiųjų gyvsidabrio garų, kurių slė­gis lempai degant sudaro apie l Pa. Abie­juose vamzdelio galuose yra vol­fra­miniai dvigubos arba trigubos spi­ra­lės elektrodai. Elektrodų spiralės yra padengiamos fermoemisinėmis me­džiagomis (pvz., bario oksidu), ku­­rios kaitinamos intensyviai sklei­džia elektronus. Kiekvienas elek­tro­das turi po du išvadus lempos ga­luo­se. Liuminescencinės lempos jungiamos prie elektros tinklo tik kartu su lem­pos uždegimo ir jos veiką (degimą) sta­bilizuojančiais įtaisais. Šie pap­ras­tai vadinami balastais ir gali būti la­bai įvairūs. Lempos grandinę sudaro: liu­minescencinė lempa, balastinis dro­selis ir starteris. Balastinis dro­se­lis - tai varinio laido ritė su ele­ktro­te­ch­ninio plieno magnetolaidžiu. Dro­se­lis schemoje gali būti vaizduojamas kaip nuosekliai sujungti rezistorius ir in­duktyvioji ritė. Starteris yra dujinio išlydžio įtaisas, ku­rio vienas arba abu elektrodai l yra bi­metaliai, o stiklinis jo vamzdelis 2, iš­siurbus orą, užpildomas inertinėmis du­jomis. Starterio vamzdelį me­cha­niš­kai apsaugo jo korpusas, o ele­ktro­dai sujungti su išvadais. Starteryje vy­ks­ta rusenantysis išlydis, kurio į­tam­pa U, yra didesnė už lempos į­tam­pą UEN, tačiau mažesnė už tinklo į­tam­pą U. Išlydžio metu starterio bi­me­taliai elektrodai kaista ir jie iš­links­ta tiek, kad susiliečia. Taip star­te­rio grandinė sujungiama trumpai, o lem­pos elektrodais teka srovė. Star­te­rio elektrodams susijungus, ru­se­nan­ty­sis išlydis nutrūksta. Starterio elektro­dai pradeda aušti. Maždaug po se­kundės jie vėl atsitiesia ir grandinė nut­rūksta. Pakaitinimo procesas. Jis vyksta prieš uždegant liuminescencinę lem­pą. Prijungus lempos grandinę prie tink­lo, starteryje prasideda trum­pa­lai­kis rusenantysis išlydis ir starterio elektro­dai susijungia. Lempos gran­di­ne pradeda tekėti elektrodus kai­ti­nan­ti srovė IEK, kuri šiek tiek stipresnė už lem­pos vardinę srovę IEN . Įkaitus lem­pos elektrodams, jų paviršiaus emi­sinė medžiaga intensyviai sklei­džia elektronus ir prie elektrodų susi­da­ro elektronų spiečius. Pakaitinimo me­tu starteris lempą sujungia trum­pai, todėl jos įtampa UEK nedidelė. Ji visa tenka kaitinamiems elektrodams ir lempa dėl per mažos įtampos neu­ž­si­­dega. Prie elektrodų gali atsirasti tik vie­tinis lankinis išlydis, kuris lempos už­degimą lengvina, nes dar padidina krūvininkų koncentraciją prie elektro­dų. Uždegimo procesas. Jis prasideda star­terio elektrodams atsijungus. Lem­pos grandinėje srovė staiga nutrūks­ta. Joje vyksta pereinamasis pro­ce­sas, būdingas induktyviajai ritei, ku­rioje srovė staiga turi pakisti nuo reikš­mės IEk iki nulio. Ritėje sukaupto mag­netinio lauko energijos pokytis in­du­kuoja gana didelę saviindukcijos elektro­varą, kuri kartu su tinklo įtam­pa sudaro pakankamai stiprų elektrinį lau­ką tarp lempos elektrodų. Šio lau­ko veikiami elektronai, atsiradę pa­kai­tinimo metu prie elektrodų, yra įg­rei­tinami tiek, kad dalis jų jonizuoja gyv­sidabrio garus. Dėl jonizacijos atsi­randa nauji krūvininkai. Šis pro­ce­sas yra lavininis ir, susidarius pa­kan­kamai krūvininkų koncentracijai, lem­poje esančios dujos tampa plaz­ma, laidžia elektros srovei. Krū­vi­nin­kams kryptingai judant lempa pra­de­da tekėti srovė - lempa užsidega. Pap­ras­tai starteris lempos elektros gran­di­nę nutraukia atsitiktinai ir ne visada ri­tės elektrovaros bei tinklo įtampos pa­kanka lempai uždegti. Jei lempa neuž­sidega, tai pakaitinimo ir už­de­gi-mo procesai kartojasi, kol lempa už­si­de­ga. Jei starteris parinktas ne­tin­ka­mai arba lempos parametrai tokie, kad Uz 30. Prožektorius – šviesos įtaisas, kuris sukoncentruoja šviesos srautą mažame plote. Pagal eksploatacijos sąlygas: apsaugos klasė nuo pažeidimo elektros srove. 3 klasės: I, II, III. Didesnis pavojus I, mažesnis II. Priklauso nuo izoliacijos. Apsaugos laipsnis nuo dulkių ir vandens. Pvz.: IP20, IP56, IP68. Pirmasis skaičius(2,5,6) – apsaugos lygis nuo dulkių, antrasis – nuo vandens (68 – povandeninis įtaisas). Pagal pastatymo ir tvirtinimo būda: grindinis, įmontuotas, kabantysis, palubinis, sieninis (BRA), stalinis. 11. Apšvietimo skaičiavimas nuo taškinio šaltinio. Taškinis – toks šaltinis, kurio dydis 5 kartus mažesnis už atstumą iki apšviečiamo objekto. E=(Iα*cosα)/l2,[lx] – tai atstumo kvadratų dėsnis. Iα – [cd], j – [m]. Vidutinės apšvietos skaičiavimui yra taikomas naudingumo koeficiento metodas. N=(E*Ka*S*z)/(Φe*U), E – [lx]. Ka – atsargos koeficientas (jei vardiklyje jis daugiau už 1). Jis įvertina senėjimo procesus. S – apšviečiamos patalpos plotas [m2], Φe – šviestuvo lempų šviesos srautas, z – koef., įvertinantis netolygumą (>1), U – naudojimo koeficientas. Jis parodo, kokia dalis lempų srauto, įvertinant visus nuostolius ir daugkartinius atspindžius, patenka į darbo paviršių. N – šviestuvų skaičius (vnt.). U=ƒ(i,ρ). i=(a*b)/(h(a+b)). i – patalpos indeksas (įvertina patalpos geometriją). ρ – patalpos atspindžio koef. Apšvietimo projektavimas. 1) Šviesos šaltinių parinkimas. 2) Šviestuvo parinkimas. 3) Apšvietimo sistemos parinkimas: a) bendra apšvietimo sistema, b) vietinio (lokalizuoto) apšv.sist. c) kombinuoto apšv.sist. 4) normų parinkimas. 5) Atsargos koeficiento įvertinimas. 6) Apšvietimo skaičiavimas. 7) Techninis, ekonominis įvertinimas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!