Superviziniai klausimai kylantys dirbant su vaikų dienos centrų lankytojais (vaikai nuo 6-18 metų) klientų grupe

Įvadas „<...> Supervizija – tai profesinių santykių konsultavimas, skatinantis ir padedantis darbuotojui, grupei, organizacijai įvertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis, siekiant padidinti darbuotojo kompetenciją ir organizacijos veiklos efektyvumą.“1 Sąvoka „supervizija socialiniame darbe“ ir viskas, kas susiję su tuo, Lietuvoje atsirado sąlyginai neseniai. Pirmą kartą ši sąvoka Lietuvos teisės aktuose buvo pavartota 1998 m. sausio 29 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 31 patvirtintoje Socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkoje. O teisiškai reglamentuota ir apibrėžta – Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro, 2006 m. balandžio 5 d. įsakyme Nr. A1-92 „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo“.2 Pagal apibrėžimą supervizija socialiniame darbe tai socialinio darbo specialistų profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinant ir padedant socialinį darbą dirbantiesiems vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos kėlimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją. „Socialinis darbas – tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.“3 „Ilgą laiką Lietuvoje šeimai buvo teikiama pasyvi pagalba: materialinė parama ir stacionarios socialinės paslaugos. Aktyvios pagalbos priemonės nebuvo plėtojamos. Vykstant viešojo sektoriaus reformoms, socialinės paslaugos tampa svarbesne socialinės apsaugos sritimi. Jos tampa reikšmingesnės socialinės apsaugos sistemoje, keičiasi pačių socialinių paslaugų struktūra, didėja jų mastas. Vis aktyviau socialines paslaugas teikia nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, bendruomenės, ir ten veikiantys vaikų dienos centrai. Jos kelia sau pagrindinį ir nelengvą tikslą – socialinių paslaugų teikimas socialinę atskirtį patiriančių šeimų vaikams ir neatsiejamai pačioms šeimoms. Bendruomenės siekia padėti probleminių, socialinę atskirtį patiriančių šeimų nariams išugdyti gebėjimą pasirūpinti savimi, savo vaikais ir integruotis į visuomenę.“4 Vaikų dienos centrai – vieta, kur susirenka vaikai iš socialinę atskirtį partiriančių šeimų. Čia jie gali paruošti pamokas, susirasti bendraminčių, draugų, atrasti sau patinkančių veiklų, pabūti estetiškai gražioje aplinkoje, išmokti daugybę reikalingų paprastų buities darbų, geriau pažinti savo ir kitų emocijas neformalioje aplinkoje, ar tiesiog bendraujant su kitais vaikais mokytis socialiai tinkamų ir priimtinų elgesio būdų. Kiekvienas centras dirba individualiai, atliepdamas savo lankytojų poreikius, amžių ir vertindamas situaciją, ko šiai akimirkai labiausiai reikia. Šiose įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai turi gebėti prisitaikyti prie vaiko poreikių, mokėti suvokti situacijos svarbą, tačiau nepamiršti ir savęs, jausti darbo vertę, mokėti džiaugtis kad ir mažais vaikų pasiekimais ir tiesiog „neperdegti“. 1. Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centruose Socialinio darbuotojo darbas vaikų dienos centruose yra itin permainingas, nenuspėjamas ir įvairialypis. Tai ne tik darbas su vaikais, neformalus ugdymas, bet ir pagalba vaikų šeimoms sprendžiant jų socialines problemas, šeimų atsakomybės didinimas už vaikų ugdymą ir betarpiškas bendravimas ir bendradarbiavimas su šeimomis vaikų labui. Kiekviena diena atneša vis kažką naujo, tenka sužinoti negirdėtų dalykų, išmokti greitai priimti sprendimus, gebėti suprasti dabartines vaikų ir jaunimo problemas, o svarbiausia – gebėti suprasti vaikus, priimti kiekvieną kaip asmenybę, būti teisingam visų atžvilgių ir rasti kompromisus kartu su vaikais dėl jie svarbių klausimų. Ėjimas į vaikų dienos centrą jo lankytojams neturi būti kančia. Visa tai turi būti kaip nuotykis, pramoga, tačiau taip pat edukacija, laisvalaikis, savęs ir kito pažinimas, atjauta bei begalės kitų aspektų. Kaip visa tai apjungti, jog ir socialiniam darbuotojui ir vaikų dienos centro lankytojui būtų gera? 1.1. Socialinio darbuotojo darbo ypatumai Vaikų dienos centruose Neretai vaikų dienos centrų darbuotojai turi būti it chameleonai, kurie gebėtų prisitaikyti įvairiose situacijose. Mokėtų būti mokytoju, draugu, psichologu, o kartais net vaiku. Sugebėjimas pamatyti, atpažinti ir įvertinti situaciją bei priimti spendimą, kartais pareikalauja nemažai emocinių pastangų. Toli gražu ne visos problemos yra išsprendžiamos pačių jėgomis ir tikrai ne visada norisi tas problemas kelti į viešumą. „Viena ryškiausių socialinio darbo profesijos dilemų yra kontrolės ir pagalbos funkcijos, kurias privalo atlikti socialinis darbuotojas. Problema ta, kad šios funkcijos viena kitai prieštarauja (socialinis darbuotojas tuo pačiu metu kontroliuoja klientą, t. y. atstovauja valstybės ir visuomenės normoms, ir padeda klientui, t. y. jam atstovauja, advokatauja).“5Atsakomybė už vaikų dienos centrą lankančius vaikus, įpareigoja priimti sprendimus, kurie ne visada visiems patinka ir yra priimtini. To pasėkoje kyla begalės klausimų pačiam sau: ar darau viską teisingai? Ar čia yra mano vieta? Ar aš galiu padėti šiam vaikui ar jaunuoliui? Ar ne per daug jį įsileidžiu į savo gyvenimą? Kaip aš pats keičiuosi dirbdamas su šia grupe? Ar aš jiems gebu padėti? Ir dar daugelis kitų. Viso to pasėkoje susiduriama su itin svarbia, reikalinga, o galbūt nepabijosiu pasakyti, kad būtina – supervizija. „Supervizija padeda analizuoti profesinę patirtį, išreikšti jausmus, atpažinti stresorius. Gilinamasi į asmens, profesinio vaidmens, organizacijos ar kliento sistemos sąveikas konfliktinių santykių kontekste. Tai skatina suprasti ir keisti netenkinančius ir pasikartojančius profesinių santykių modelius“ 6 Turime nubrėžti ribas, žinoti, kada laikas sustoti, kada esame netoli perdegimo, kada per daug įsiveliame į problemas ir kada iš socialinio darbuotojo tampame draugu, bandančiu užglaistyti spragas, kurias turime viešinti ir spręsti su padidintomis pajėgomis. „Supervizijos užduotis  – stiprinti abipusę komunikaciją, laviruojant tarp bejėgiškumo ir galios santykiuose, siekiant suvokti profesinės situacijos realybę.“7 1.2. Klausimai, kylantys dirbant su vaikų dienos centrų lankytojais Kadangi asmeniškai nesu susidūrusi su socialiniu darbu, jog galėčiau kalbėti apie tai, kokie klausimai kyla, pasikalbėjau su Vėriškių vaikų dienos centro darbuotojomis ir pasidomėjau, kokie dažniausiai klausimai kyla, kasdien dirbant su centrą lankančiais vaikais, jos pateikė šiuos atsakymus: • Savo profesinio vaidmens analizė; • Nesugebėjimas pasiekti keliamų tikslų ir uždavinių (žema vaikų motyvacija, savivertė); • Struktūruotai spręsti konfiktines situacijas (vaikų ir paauglių žalingų įpročių vartojimas, konfliktai tarp vaikų); • Kaip geriau suprasti savo ir kitų elgesį; • Ieškoti konstruktyvių sprendimo būdų (vaikų mokyklos ir VDC nelankymas, bendravimas su vaikų tėvais); • Savo darbinės veiklos tikslų, užduočių refleksija; • Kaip neperdegti bandant padėti surasti teisingus atsakymus? • Kaip mokėti įvertinti savo klaidas ir teisingai jas išanalizavus priimti? Visi šie iškelti klausimai leidžia suvokti, kad šis darbas toli gražu nėra paprastas, ir kartais galima pagalvoti, kad darbas su vaikais yra pavydėtinas. Juk jie kupini pozityvumo, jaunatviško ryžto ir turėtų būti nerūpestingos vaikystės. Tačiau menkas daugelio kaimuose gyvenančių tėvų išsilavinimo lygis, nedarbas, priklausomybių ligos, autoritetų stoka, lemia vis didėjančias pažeistų asmenų bei šeimų tendencijas. Daugėja šeimų, kuriose kaip norma laikomas sugyventinių statusas kurie neretais atvejais keičiasi, vaikai auga nežinodami savo biologinių tėvų, daugėja ir nepilnų šeimų, kuriuose tėra tik vienas iš tėvų, paprastai mama. Dėl šių problemų keičiasi šeimų ekonominio apsirūpinimo, vaikų nepriežiūros, ugdymo, socializacijos sąlygos. Tokiose šeimose silpni tėvų pareigos, atsakomybės, šeimos narių tarpusavio ryšiai, atsakomybės už šeimos gerovę ir jos išsaugojimą jausmai net ir joje augant vaikams. Tokios šeimos dažnai patenka į socialinę atskirtį patiriančių šeimų gretas. Vaikai augantys tokiose šeimose neretai susiduria su patyčiomis, menka jų savivertė, prasti ugdymosi gebėjimai, neretas matydamas tėvų pavyzdį, anksti pradeda vartoti žalingus įpročius, jungiasi į grupes kuriose netinkamas elgesys priimamas kaip norma. Socialinių darbuotojų pareiga neverkšlenti, neteisti, o daug, kantriai ir ilgai dirbti, kad pasiektumėme laukiamo rezultato. Dažnai pagalbos reikia čia ir dabar, įvertinant visą situaciją ir siekiant rasti geriausią sprendimo būdą, koks tik gali būti – individualiai tam atvejui. Tačiau žmogus, skirdamas savo laiką, žinias, emocijas kartais pamiršta save, dirba negailėdanmas jėgų, aukodamas savo laisvą laiką, netausodamas savęs. Kartais savo jausmus ir emocijas nukelia į antrą planą vardan pagalbos kitiems. „Hawkins ir Shohet (2006) teigia, kad supervizija pagalbą kitiems teikiančiose profesijose yra svarbi priemonė pasirūpinti savimi ir išlikti atviram naujiems patyrimams bei mokymuisi. Supervizija neatsiejama nuo pagalbą teikiančiojo gerovės, nuolatinio savęs tobulinimo ir sąmoningumo didinimo. Supervizijos trūkumas ar nebuvimas veda prie išsekimo, rigidiškumo ir gynybiškumo, kurie dažnai iškyla profesijose, kuriose reikia daug savęs atiduoti. Supervizija gali padėti sustabdyti perdegimo sindromo simptomams priskiriamų jausmų atsiradimą. Tačiau supervizija – tai ne tik streso įveikos ar būdai išvengti perdegimo sindromo. Supervizijos įgalina darbuotojus nuolatos mokytis ir jaustis pajėgius savo darbą atlikti geriausiai kaip tik gali.“8 To pasėkoje socialiniam darbuotojui kiltų mažiau tokių klausimų, kuriuos dabar paminėjo vaikų dienos centro socialinės darbuotojos. Sisteminga paties konsultacija leidžia lengviau pažvelgti į tą pačią situaciją iš šono, rasti jai tinkamus sprendimus, susitvarkyti su savo jausmais bei nepalūžti ir „neperdegti“. Supervizijos užsiėmimų pagalba, šiuos klausimus būtų galima išpręsti. Gebėti kalbėtis su bendradarbiais, išsakyti savo mintis mokėti įvardinti savo emocijas. Leistis būti išklausytas bei išgirstam. Tik tuomet, kai galime atsiverti patys, mokėsime prikalbinti atsiverti ir kitą. Užsiėmimų metu galima atrasti aistrą darbui iš naujo, suvokti, jog kartais tiesiog negali būti gero sprendimo visiems. Pripažinti realybę, su ja susitaikyti ir stengtis toliau, tausojant ir nepamirštant savęs. Išvados Socialinio darbuotojo darbas, nepriklausomai nuo įstaigos, kurioje jis dirba, visuomet reikalauja besąlygiško atsidavimo, įsiklausymo ir empatijos atsižvelgiant į kito situaciją. Skirdamas savo laiką ir širdį kitam, asmuo neretai pamiršta apie patį save. Socialiniame darbe dažnai tenka susidurti su įvairiomis moralinėmis dilemomis, kuomet jaučiamasi, jog esi vienintelis suprantantis kliento problemą, dėl to, kad padedi jam tai išgyventi drauge. „Nešiesi“ jo problemą į namus, mąstai apie ją, galvoji įvairiausius sprendimo būdus ir betarpiškai bendrauji su juo. Dėl šių veiksmų atsiranda sąvoka – socialinio darbuotojo perdegimas „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!