Rizikos grupių vaikų požiūrio į teisinį švietimą dienos centruose

Įvadas Darbo aktualumas. Teisinio švietimo pagalba: materialinė parama ir stacionarios socialinės paslaugos. Aktyvios pagalbos priemo­nės nebuvo plėtojamos. Vykstant viešojo sekto­riaus reformoms, socialinės paslaugos tampa svar­besne socialinės apsaugos sritimi. Jos tampa reikš­mingesnės socialinės apsaugos sistemoje, keičia­si pačių socialinių paslaugų struktūra, didėja jų mastas. Vis aktyviau socialines paslaugas teikia nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, vaikų dienos centrai. Jos kelia sau pagrindinį tikslą -socialinių paslaugų plėtrą socialinės rizikos šei­moms ir vaikams. Šios institucijos siekia padėti probleminių šeimų nariams išugdyti gebėjimą pa­sirūpinti savimi, integruotis į visuomenę. Vaikų dienos centrų veikla bei poveikis so­cialinės rizikos šeimoms ir vaikams labai menkai ištirti. Šio darbo tikslas - apžvelgti vaikų die­nos centrų administravimo ir teisinio švietimo proble­mas bei numatyti šių institucijų sektoriaus tobu­linimo priemones. Šioje analizėje daug dėmesio skiriama 2006 m. Vilniaus miesto vaikų dienos centrų tyrimo rezultatams vertinti. Šio darbo objektas- socialinės rizikos šeimos vaikų požiūriam į teisinį švietimą dienos centruose. Siekiant įgyvendinti iškeltą tikslą suformuluoti šie uždaviniai: 1. Apibūdinti socialinės rizikos vaikų grupes; 2. Atlikti socialinės rizikos vaikų grupių tyrimą; 3. Išanalizuoti socialinės rizikos šeimų paplitimą Lietuvoje; 4. Ištirti socialinės rizikos šeimų situaciją Y savivaldybėje. Atliekant pasirinktos temos analizę, taikyti šie tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė taikyta apibūdinant socialinės rizikos šeimos sąvoką išskiriant jos tipus, pristatant ir analizuojant socialinės šeimos narių ir jų narių atliekamus vaidmenis. 1. Dokumentų analizė taikyta analizuojant Lietuvos Respublikos teisės aktų, Tarptautinių konvencijų ir kitų norminių dokumentų, reglamentuojančių socialinių rizikos šeimų ir jų narių teisinę padėtį. 2. Interviu metodas taikytas renkant informaciją apie rizikos šeimų padėtį Lietuvoje ir Pagėgių savivaldybėje. Darbe apžvelgiami vaikų dienos centrų vertinimo teoriniai ir empiriniai aspektai, analizuojamas dienos centrų veiklos teisinis reglamentavimas ir finansavimas. Antroje darbo dalyje, remiantis tyrimo rezultatais, įvertinamas Vilniaus miesto vaikų dienos centrų veiklos veiksmingumas, nurodomos vaikų die­nos centrų administravimo problemos. Darbo pabaigoje pateikiamos rekomendacijos dėl dienos centrų veiklos optimizavimo. 1. Rizikos grupių vaikų požiūrio į teisinį švietimą dienos centruose tyrimo teoriniai pagrindai 1.1. Vaikų dienos centrai - nevyriausybinės socialinių paslaugų įstaigos Dienos centrai vaikams pradėti steigti jau nuo 1994 m. nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Įgyvendinus vaikų dienos centrų 2002-2004 metų programą. Atsirado galimybė dienos centrams gauti finansavimą iš valstybės biudžeto. Akivaizdūs programos įgyvendinimo rezul­tatai: pagerėjęs dienos centrus lankančių vaikų pažangumas ir elgesys, padidėjęs jų socialinis at­sparumas ir pasitikėjimas savimi, pagerėję santy­kiai šeimoje. Tai paskatino LR Vyriausybę ir to­liau remti vaikų dienos centrus. Šiuo metu jų veikla finansuojama Nacionalinės vaikų dienos centrų 2005-2007 metų programos lėšomis. Šiuo metu Lietuvoje veikia per 150 vaikų die­nos centrų, kuriuos lanko apie 24 proc. vaikų iš socialinės rizikos šeimų. Dienos centruose vai­kams organizuojamas ugdymas, pamokų ruoša, laisvalaikio užimtumas ir maitinimas. Dienos cen­trų darbuotojai įtraukia vaikus į naudingą, jiems įdomią veiklą. Jie padeda vaikams keisti vertybi­nę orientaciją, atitraukia nuo kenksmingo gat­vės poveikio. Su centrą lankančių vaikų tėvais dirbamas sistemingas socialinis darbas, jie skati­nami geriau rūpintis savo vaikais ir jų ugdymu; tėvams teikiama reikiama psichologinė, pedago­ginė ir teisinė pagalba, šalinamos priežastys, dėl kurių vaikams gali būti nustatoma globa (rūpy­ba). Ypač daug dėmesio skiriama, siekiant šeimą įtraukti į pagalbos jai procesą, kad vaikai galėtų augti savo šeimose ir nebūtų atskirti nuo tėvų. Pastebimi aktyvesnio socialinio darbo su sociali­nės rizikos šeimomis rezultatai: per paskutinius še­šerius metus 5,2 tūkst. sumažėjo socialinės rizikos šeimų ir 11,4 tūkst. jose augančių vaikų. Vaikų dienos centrų kasmet daugėja, jų veik­la plečiasi, socialinės paslaugos teikiamos vis dau­giau socialinės rizikos vaikų (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Vaikų dienos centrų lankytojai (tūkst.) Metai 2003 2004 2005 2006 Vaikai iš socialinės rizikos šeimų Vaikų dienos centrų lankytojų skaičius, palyginti su socialinės rizikos vaikų skaičiumi (proc.) 6,9 17,6 7,420,0 8,5 23,2 7,6 24,2 Šaltinis: [20] Vaikų dienos centrų veikla yra individualaus pobūdžio - kiekvienas dienos centras stengiasi kuo geriau tenkinti konkrečios klientų grupės po­reikius, todėl sudėtinga būtų bendrais standar­tais apibrėžti jų veikią. Neturint detalių sociali­nių paslaugų standartų bei bendrųjų reikalavi­mų vaikų dienos centrams, vertinti šių organiza­cijų veiklą yra problemiška, bet būtina. Tik verti­nant vaikų dienos centrų veiklos procesus ir re­zultatus, būtų pagrindžiamas lėšų dienos centrams skyrimas, užtikrinama lėšų naudojimo kontrolė, nustatomos dienos centrų veiklos tobulinimo ga­limybės. 1.1.1. Rizikos grupės vaikų socialinės aprėpties istorinės raidos aspektas Apie socialinės aprėpties mastą bei rezultatus geriausia spręsti pagal tai, koks siūlomas socialinės pagalbos pobūdis rizikos grupei priskiriamiems vaikams, kaip dažnai ir kaip gausiai naudojamasi šia niša ir kokie yra laimėjimai konkrečioje srityje. Žinių apie rizikos grupės vaikus randama jau nuo 1212 metais įvykusio „Vaikų žygio" Europoje, tačiau išsamesnių aprašymų apie veiklos organizavimą susijusį su jiems kilusių problemų sprendimu, randama tik nuo XIX a. pr. Šis poreikis, kaip pažymi M. Spiertsas, atsirado iš visuomeninio švietimo (2003, p. 47), analizuojant jame išgyvenamus socialinio susiskaldymo, ekonominės pažangos, morali­nio nuosmukio ir kitus aspektus. M. Schwartzas, M. J. Sternas, S. Nazneenas (1997), C. Johnsonas, M. Spiertsas (2003) bei kiti mokslininkai pateikdami socialinės aprėpties, pasireiškiančios dirbant su ri­zikos grupės vaikais, metodologijos istorinę raidą išskiria keletą socialinės analizės bei probleminės situacijos aspektų ir jos sprendimui taikytų veiklos krypčių (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Socialinės aprėpties, pasireiškiančios dirbant su rizikos grupės vaikais, metodologinis Europos istorinės raidos aspektas Laikotarpis Analizės aspektas Problema Socialinės apripties kryptis Veiklos metodai 1 2 3 4 5 Ankstyvieji pionieriai 1890-1920 Ekonominis Socialinis susiskaldymas, jaunų žmonių moralinis nuosmukis, beglobiai vaikai, smurto proveržiai Rekreacija - turiningo rizikos grupės vaikų ir jaunuolių laisvalaikio organizavimas; prieglaudos namų steigimas Galios ir kontrolės modelis; filantropija 1921-1945 1946-1960 Psichologinis (šeima, asmuo) Jaunų žmonių nedarbas, skurdas, nusikalstamumo prevencija, vaikų globa Bendruomenės kūrimas -bendruomenės centrų, draugijų būstinių steigimas; labdaros organizacijos; „atvirų programų" taikymas, t. y. darbas su jaunimu viešumoje; atvirų jaunimo centrų steigimas Grupinio darbo metodo taikymo pradžia, socialinės padėties studija, diagnostinis ir funkcinis požiūriai „Masinio" jaunimo nedarbas ir nusikalstamumas Grupinio ir bendruome­ninio darbo metodai, diagnostinio ir funkcinio požiūrių dichotomija 1961-1975 Jaunimas gatvėje, asocialumas, problemi­nės Šeimos, skurdas Darbo metodų integra­vimas; darbas su šeima; grįžimas prie daugiaproblemiškumo, krizės intervencija 1976-1990 Edukacinis Smurtas vaiko atžvilgiu, AIDS, narkotikų vartoji­mas, benamių problema Švietimas, auklėjimas -integruotų problemų sprendimo įtraukimas į NVO 3ei mokyklų programas, siekiant edukaciniu požiūriu aktyvinti jaunimą Darbo grupių speciali­zacija pagal problemos pobūdį; įvertinimas, konsultavimas Nuo 1990 m. Sočio edukacinis, teisinis Narkomanija, nusikalsta­mumas, prekyba vaikais, delinkventiškumas ir kt. problemos Menas, kultūra - kliūčių šalinimas dalyvaujant kultūros procese Subkuitūrinis Švietimas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, vadybinė rūpyba (sudaryta pagal SchwartząM., SternąM. J., NazneenąS., 1997; JohnsonąC, SpiertsąM, 2003) Pateiktoje socialinės aprėpties, pasireiškiančios dirbant su rizikos grupės vaikais, metodologi­nėje istorinės raidos analizėje galima įžvelgti keletą esminių šio proceso ypatumų: • Su socialinės atskirties mažinimu susijusi veikla bei darbo pobūdis ilgą laiką buvo nulemtas patalpų. Šis ryšys su pastoge susilpnėjo tik paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, tačiau pati veiklos pasiūla, nors ir keičiantis jos krypčiai, toliau išliko stebėtinai pastovi - tai [vairūs kursai, susitikimai, poilsio ir atostogų renginiai ir pan. • Šią veiklą nuolat lydėjo pripažinimo krizė - vaikai ir paaugliai ne visada susidomėdavo jiems siūloma veikla, be to, mokykloms, NVO ir kitoms institucijoms buvo sunku įrodyti savo visuo­meninę naudą. • Nuolat kyla veiklos profesionalizavimo ir metodinės patirties diskusija dėl šioje srityje ryškėjan­čio kompleksiškumo, socialinio funkcionalumo, teorinio bei praktinio metodų bei naujų mokslo krypčių pritaikomumo ir pan. • Kinta socialinės aprėpties sampratos dimensija. Iki XX a. 9-ojo dešimtmečio rizikos grupei priskiriamų vaikų skaičiaus augimas, jų problemos pasaulyje buvo priskiriamos ekonominei kategorijai. Šio laikotarpio pagrindinės straipsnių temos buvo vaiko ekonominė gerovė: vaiko vieta mieste (McKendrick, 2000), bendravimo tinklai (Lynch, 1997; Matthevvs, 1992); urbani­zacijos įtaka vaiko mobilumui (Hillman,1990; Schvvartz, 1997), vaiko rekreacinė vieta (Hart, 1997; Motore, 1996; Hollovvay & Valentine, 2000; Philo, 2000) ir pan. Šių mokslinių darbų ir straipsnių atskaitos taškas buvo vaikui palankios ergonominės aplinkos šeimoje, mokykloje, bendruomenėje ir pačioje visuomenėje kūrimas. XXI a. į vaiko socializacijos problemas pra­dėta žvelgti platesniame, socioedukacinių ir politinių funkcijų kontekste. Moksliniuose straips­niuose vis dažniau dėmesys atkreipiamas į: vaiko saugumą (Garner, 1999; Comodeca, Goossens, Tervvogt, Schwengel, Calder, 2002; Billing, Motore, McDonald, 2003 ir kt.), jo socialinę atskirtį (Person, 2002; Jose, Garcia, Vallinas, Vazųuez Reco, 2003), sėkmės bei santykių iš­gyvenimą mokykloje (Bolssfeld, De Rose, Hoem, Rohvver, 1995; Jonynienė, Dromantienė, 2002; Rautakilpi, 2003 ir kt.), į vaiko, kaip asmens, komunikacijos ir sąveikos su aplinka pro­blemą. Apibendrinant galima teigti, kad: Visoje darbo su rizikos grupės vaikais jaunuoliais istorinėje raidoje pirmiausia siekta atkreipti pačios visuomenės dėmesį į: 1) kiekvienu laikotarpiu kylančias opiausias vaikų ir jaunimo problemas; 2) poreikį plėtoti kooperaciją su kitomis institucijomis bei pavieniais asmenimis bendroms sprendimų strategijoms kurti; 3) būtinybę pačius vaikus ir jaunuolius įtraukti į savo problemų ir kylančių socialinių grėsmių sprendimą. 1.1.2. Rizikos grupės vaikų sampratos ir rizikos koncepto probleminiai aspektai Spartus rizikos grupei priskiriamų vaikų ir jaunuolių didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais verčia iš naujo apžvelgti socialinės atskirties mažinimo galimybes bei priežastis, trukdančias pasiekti norimo rezultato. Ši sparti socialinės veiklos dinaminė raida bei kaita kartu paspartino ir rizikos grupės vaikų kompleksinės sampratos plėtojimą (žr. 2 lentelę). 2 lentelė . Rizikos grupės vaikų samprata [ Aspektai Samprata Edukacinis • Nemotyvuoti, spec. poreikių turintys, nuolat praleidinėjantys pamokas arba visai mokyklos nelankantys vaikai (Jose, Eulogio, Vazgvez Rečio, Rautakilpi, 2003). • Vaikai, tradiciškai nemėgstami mokytojo ir mažiausiai sulaukiantys iš jų simpatijų bei tolerancijos (Garner, 1999). Socialinis • Jauni žmones, savo elgesiu ignoruojantys visuomenėje priimtas dorovines normas, didžiąją savo laiko dalį praleidžiantys gatvėje arba nuolat joje gyvenantys, silpnai arba visai nepalaikan­tys ryšių su savo šeima (Bielecka, 1999). • Beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, nuolat patiriantys psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraam­žių atstumti vaikai bei vaikai, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba nusikaltimų (Igną-tavičienė, Žukauskienė, 1999). - Vaikai, pasižymintys nuolat pasikartojančiu asocialiu, agresyviu bei įžūliu elgesiu (Levinskienė, Visuomenės Blažys, Kajokienė, Nikolajevą, Korsakaitė, 2001; Lapinskienė, 1999). Vaikai, kurių elgesys neatitinka visuomenės normų, t. y. turintys elgesio problemų klasėje, nelankantys mokyklos, konfliktuojantys su kitais vaikais arba tėvais, elgetaujantys, vagiantys arba priklausantys įvairioms gaujoms, užsiimančioms nusikalstama veikla, vaikai (www.ssinstitut.lt). Pateiktoje lentelėje galima įžvelgti keletą bendrumų, kurie išaiškėja apibūdinant rizikos grupėms priskiriamus vaikus - jų elgesys neatitinka visuomenės normų, jie patiria nuolatinę riziką. Minėti bruo­žai siejasi su negatyvizmo samprata, verčiančia iš naujo ieškoti atsakymo į klausimą kur slypi pagrin­dinė priežastis, trukdanti pasiekti pozityvios socialinės aprėpties įgyvendinimo tikslus? Mėgindami at­sakyti į šį klausimą, galėtume išskirti keletą socialinės aprėpties, kaip socialinės atskirties, analizės kriterijų. 1.2.Teisinio švietimo dienos centruose teoriniai pagrindai Demokratinėmis nuostatomis besivadovaujantis pedagogas turėtų būti: leidžiantis vaikui atsiskleisti, tolerantižkas, norintis bendradarbiauti, priimantis vaiko iniciatyvą, pripažįstąs ir skatinantis kitą, linksmas. Vaikai, o ypač patys mažiausieji, yra jautrūs emocinei bendravimo atmosferai. Nuo grupėje vyraujančios atmosferos priklauso grupės narių psichinė sveikata. Grupėje, kurioje vyrauja geri tarpusavio santykiai: • Grupės nariai gali būti patys savimi. • Grupės nariai jaučiasi suprasti. • Jaučiama pasitikėjimo ir paramos atmosfera. • Maloniai ir atvirai bendraujama. • Jausmai parodomi atvirai. • Problemos pastebimos ir konstruktyviai išsiaiškinamos. • Kiekvienas jaučiasi galįs pasiūlyti gerų minčių, kurios panaudojamos nepriklausomai nuo to, kas jas pateikia. • Grupės nariai jaučiasi gerbiami ir vertinami. • Grupės nariai nėra kaltinami: problemos sprendžiamos diskusijose. • Pripažįstami ir vertinami sugebėjimai. • Tikslai yra realūs. • Aiškiai nurodytos ribos ir taisyklės, • Padrąsinimas, o ne bausmės yra įprastas dalykas. • Tėvai konsultuojami jiems rūpimais klausimais. • Išlaikomos paslaptys. • Iš žmonių nesityčiojama. • Į grupės narių problemas žiūrima rimtai. • Skatinamas grįžtamasis ryšys. • Grupės nariai nebijo rizikuoti. • Grupės nariai daug juokiasi. Harmoningai vystantis bendrumo jausmui, vaikas patiria draugystės džiaugsmą. Jis lengvai užmezga lygiavertį bendravimą palaikančius santykius ir bendradarbiavimas laikui bėgant vis tvirtėja. PAGALBOS SUNKIEMS VAIKAMS ŽINGSNIAI (Vaikams iki 12 metų) 1. ĮŽVELGTI VAIKO STIPRIĄSIAS PUSES. Išvardyti vaiko stipriąsias puses ir pagalvoti, kaip sudaryti sąlygas vaikui apie jas sužinoti. Pasiremti vaiko artimųjų apibūdinimais. Jeigu į galvą ateina neigiamos savybės, pakeisti jas teigiamomis. Vaikas nepažįsta savo stipriųjų pusių, jeigu jų niekas nepastebi. 2. IŠSIAIŠKINTI ASMENINIUS TIKSLUS IR PADĖTI JŲ SIEKTI. Aptarti su vaiku, apie ką jis svajoja, ko norėtų iš gyvenimo, ir parodyti, kaip galima padėti jam to siekti. Tikslas turi būti vaiko, o ne suaugusiojo. 3. VENGTI KRITIKOS. Kritika užkerta kelią bendradarbiavimui. Vaikai su problemomis laukia kritikos. 4. PARODYTI PAGARBĄ. Pagalvoti, ką gali pedagogas padaryti, o ne ką turėtų daryti vaikas. Išmokti reaguoti lokiu būdu, kokio vaikas nesitiki. 5. DUOTI PASIRINKTI ALTERNATYVĄ, DALINTIS KONTROLE. Prisiminti situacijas, kuriose aiškinama vaikui, kaip jis turi elgtis. Ar yra nors menkiausia alternatyva tam? Visada yra alternatyva. 6. SUKURTI TAISYKLES KARTU. Pasitarti dėl taisyklių kūrimo ir padiskutuoti, kodėl reikalingos taisyklės. Taisyklės sukuria sąlygas jaustis saugiai. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog taisyklių nesilaikymas gali padaryti bloga kitam ir jam pačiam. 7. NEKOVOTI SU VAIKU, NEMOKYTI VAIKO KOVOTI. Surasti momentą įtampos situacijoje ir pasakyti: „Atrodo, tu su manimi nori kovoti, bet aš nenoriu kovoti su tavimi. Tu man patinki, norėčiau, kad būtume draugai." 8. SKATINTI PASITIKĖJIMĄ SAVIMI. Pasiūlyti vaikui atlikti ką nors, kas jam tikrai pasiseks. Suskaidyti užduotį žingsniais, kurie leistų pastebėti progresą ir padrąsintų. 9. MOKYTI APIE SAVE TEIGIAMAI GALVOTI IR KALBĖTI. Paveikti vaiko menkinantį galvojimą apie save. Dažnai vaikas •galvoja apie save: „Aš negaliu, aš kvailys " ir pan. Reikia padėti vaikui pozityviai galvoti apie save. Pozityvūs žingsniai galėtų būti: „Aš galiu, noriu, darysiu, bandysiu. " Vengti vertikalaus konkurencinio santykio. 10. f KLAIDAS ŽIŪRĖTI KAIP Į MOKYMOSI BUDĄ. Paklausti vaiko, ar jis pažįsta žmogų kuris niekada neklydo. Paaiškinti, kad svarbu ne klaida, bet tai, ko išmokstama iš klaidos, kokios išvados padaromos, kaip elgiamasi kitą kartą. Didžiausia klaida - nepasimokyti iš klaidos ir nieko nedaryti. 11. PADĖTI REALIZUOTI POREIKĮ BŪTI REIKALINGAM. Žmogus, kuris jaučiasi reikalingas, kiekvieną rytą atsikelia, pasiryžęs judėti į prieki nes darbas, kurį jis atliks, bus pripažintas, reikalingas, vertinamas. Ką galiu padaryti, kad parodyčiau vaikui, kad man jo reikia? 12. PADRĄSINTI, ĮTRAUKTI KITUS, KURIE PADRĄSINTŲ. Sudaryti sąrašą žmonių, kurie dirba su vaiku ir su kuriais galima pasikalbėti apie jo stipriąsias puses ir kada jiems vaikas patinka Susitarti, kad vaikas girdėtų susižavėjimą ir tikėjimą juo, kad vaikas pradėtų galvoti: „ Gal aš turiu šias savybes? Gal aš esu reikšmingas, svarbus šiems žmonėms? Gal aš turiu ką pasiūlyti kitiems? " 13. SUTELKTI GRUPĘ. Grupės susirinkimas — tai susitikimai, kada visi kartu išsako savo susižavėjimą, nerimą ar susirūpinimą, sprendžia problemas, padrąsina vienas kitą, akcentuoja stipriąsias puses. Čia mokomasi, kaip bendrauti, bendradarbiauti, prisiimti atsakomybę. 14. SURASTI ALTERNATYVĄ BAUSMĖMS IR APDOVANOJIMAMS. Bausmės neišmoko vaikų bendradarbiauti ir būti atsakingiems. Jos išmoko meluoti, vengti bausmės, bausti kitus, jaustis blogai. Vaikas turi suprasti blogą elgesį. Apdovanojimai moko vaikus stengtis tik tuo atveju, jeigu kas nors duodama. Tai dažnai sunaikina komandos jausmą, skatina konkurenciją, sukelia apmaudą. Reikia aptarti, ką toliau daryti, jeigu atsirado konkretus nepageidaujamas elgesys. Diskusijos turi vykti tol, kol surandamas pagarbus ir protingas būdas susitvarkyti su elgesiu, kuris žeidžia kitus. 15. PADRĄSINTI SAVE. Padrąsinimo menas susijęs su pozityvaus santykio kūrimu ir konkrečiu elgesiu, kuris vengia neigiamo vertinimo ir galvojimo, nekelia aukštų standartų, vengia konkurencijos ir per didelių ambicijų padidinto kritiškumo sau ir kitiems. Savęs padrąsinimas remiasi bendradarbiavimu, pagalba ir pripažinimu. Padeda asmeniui drįsti nebūti tobulam ir norėti bandyti. Moko priimti savo ir kitų pastangas. Jausmą galima pakeisti, pakeitus mintis. Pratimas: A - prisiminti kokią nors nemalonią pasikartojančią situaciją; B - prisiminti, ką galvojate tada, kai situacija vyksta. C - prisiminti, koks jausmas jus apima. Vaikas jaučia, kad susiduria su svarbiu suaugusiu, kuris yra jo pusėje, jį supranta ir nori su juo bendrauti. Toks susitikimas ne tik laikinai sustabdo nepageidautiną vaiko elgesį, bet ir skatina ieškoti naujų elgesio būdų. Vaikas nori prasmingų santykių su jo pasaulyje esančiais suaugusiaisiais ir bendraamžiais. Vaiko noras skriausti kitus ar šalintis grupės narių yra ženklas, kad vaikas jaučiasi blogai ir jam reikia padėti atgauti savivertę. Vaiko poreikiai slypi už klaidingų tikslų: dėmesio, jėgos, keršto, bejėgiškumo. Vaikui būtina žinoti, kad jis nėra vienas, kad jį užplūsta prieštaringi jausmai. Salia yra auklėtojas, kuris nori jį suprasti ir padėti jaustis geriau. Vaikas ima pasitikėti savimi, kai patiria, kad auklėtojas jį palaiko ir žino, kaip jam padėti. Vaikas, atėjęs į grupę, kurioje bendravimas ir veiklos būdai remiasi demokratiniu auklėjimu ir individualiosios psichologijos socialinio intereso ugdymo veiksniais, gali išmokti elgtis taip, kad jaustųsi priklausantis grupei ir lygiavertis. Psichologių Betty Lou ir Edna Nash penkiolika pagalbos žingsnių sunkiems vaikams moko spręsti konfliktą, teisingai suvokti situaciją, save ir savo veiksmus ir juos taip parodyti, kad grupės nariai galėtų bendrauti ir gyventi kartu. Nuolatiniai patyrimai, kuriuose dalyvauja auklėtojas ir grupės nariai, stiprina savivertės ir priklausymo grupei jausmus, todėl vaikas, kilus nesusipratimams ir konfliktams, nebepanikuoja ir nebesielgia destruktyviai. Vaikas mokosi kitokių elgesio būdų. Didžiąją savo energijos dalį jis gali skirti prasmingiems socialiniams santykiams ir bendravimui. Remiantis Maslow poreikių hierarchija, galima konstatuoti, kad šiems tėvams svarbes­nis yra aukštesniųjų poreikių patenkinimas. Norima vaikams suteikti žinių, įgūdžių, ugdo­ma saviraiška. Be to, kaip matyti iš anketinės apklausos, tėvai pageidauja savo vaikams ir papildom užsiėmimų. Apibendrintai galima teigti, kad: • Tėvų dalyvavimas daro įtaką vaikų ugdymui. • Bendravimas ir bendradarbiavimas suteikia galimybę visapusiškai pažinti vaiką, jo raidą, nuo vaiko galimybių plėtojimo būdus ir kelius. • Ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje tėvų poreikiai patenkinami: 1. įstaigoje dirba kvalifikuoti specialistai ir pedagogai. 2. Įstaigos pasirinkta vertinga vaikų ugdymo kryptis. 3. Įstaigos darbo laikas nustatytas pagal tėvų pageidavimus ir poreikius. 4. Numatyta papildoma vaikų ugdomoji veikla, plečiant ir išryškinant vaikų gebėjimus. Tėvų požiūris į vaikų ugdymą susijęs su bendrųjų pokyčių filosofija švietime. Ugdymo įstaiga išryškėja tėvų ir pedagogų dalyvavimas vaikų ugdymo procese. Tai padeda įgyti daugiau patirties sudaro galimybes kartu su pedagogais tobulinti vaiką ugdymą. 2. Rizikos grupių vaikų poreikis teisiniam švietimui – analizė Atkūrus nepriklausomybę Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenė kūrimo ir rinkos ekonomikos keliu. Ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gy­venimą. Šiame Lietuvos raidos etape buvo atkreiptas dėmesys ir j šeimą. Lietuvos Respublikos Kons­titucijos, priimtos 1992 metais, 38 straipsnyje skelbiama, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pa­grindas" (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Nors šeima yra esminis visuomenės elementas ir jai tenka didelė atsakomybė už mūsų visuo­menės ateitį, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, statistikos rodikliai at­spindi, kad socialinės rizikos šeimose (toliau tekste trumpinama - SRS) augantys vaikai sudaro 4,4 proc. visų Lietuvoje gyvenančių vaikų. Disfunkcinėse, t. y. socialinės rizikos šeimose, dėl menko tėvų išprusimo, dorovinių vertybių nuosmukio, nesugebėjimo ir nepajėgumo prisitaikyti prie kintančių socialinių bei ekonominių sąlygų formuojamos ne savarankiškos ir harmoningos asmenybės, o savo jėgomis nepasitikintys, nesaugiai besijaučiantys visuomenės nariai. Socialinės rizikos šeimų problematika ypač aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių, paskutiniame praeito tūkstantmečio dešimtmetyje ratifikavusių Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvenciją (Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, 2006). Žmonija pripažino, kad vaikai - mūsų ateitis ir jiems skirtas dėmesys, rūpyba gali stipriai teigiamai paveikti ateities visuomenės kūrimą. Deja, norint užtikrinti socialinių rizikos šeimų mažėjimą ir šio socialinio reiški­nio plitimą, reikia, kad visuomenė ir valstybė bendradarbiautų. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, kurios dalyvė yra Lietuva, pažymėta, kad valstybės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, turi imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams ir kitiems vaiką auklėjantiems asmenims įgyvendinti vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, o prireikus teikti materia­linę paramą ir remti [vairias programas (Vaiko teisių konvencija, 1995). Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto išvadose dėl Lietuvos Respublikos įžanginės ataskaitos apie konvencijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje pabrėžiama, kad daugelis skurdžiai gyvenančių šeimų negauna tinkamos paramos, dėl to daugėja vaikų, netenkančių tėvų globos. Komitetas ragina imtis priemonių, ypač daug dėmesio skirti vietos savivaldos galimybėms teikiant paramą sunkioje eko­nominėje ir (arba) socialinėje padėtyje atsidūrusioms šeimoms, užtikrinant galimybes joms pačioms iš­silaikyti, kad visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikams būtų sudarytos sąlygos vystytis ir jie nebūtų diskriminuojami (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita, 1998). Europos socialinėje chartijoje, kurią yra ratifikavusi Lietuva, nustatyta valstybės pareiga užtikrinti veiksmingą teisės į socialinę apsaugos įgyvendinimą socialinės apsaugos sistemos tobulinimą imtis priemonių, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti iš atitinkamų valstybinių tarnybų tokią pagalbą, kokios gali prireikti, kad būtų galima išvengti jo paties arba šeimos nepritekliaus, pašalinti jį arba palengvinti (Europos socialinė chartija, 2002). Siekiama užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškai šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, raidai, prisidėti prie šeimos gyvenimo ekonominės, teisinės ir sociali­nės apsaugos. Tam tikslui pasiekti valstybė turėtų pasirūpinti darbo su socialinės rizikos šeimomis strategija, o ne pateikti tik metodines rekomendacijas, kaip dirbti su tokiomis šeimomis. Be to, valstybė turėtų pasi­rūpinti moksliniais tyrimais, kurie atskleistų šio reiškinio pagrindines priežastis ir pateiktų atitinkamas rekomendacijas sprendžiant kilusias problemas. 2.1. Socialinės rizikos šeimos samprata 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme Socialinės rizikos šeima vadinama šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja al­koholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos inte­resams ir todėl kyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme (1994), kaip ir Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms ir (arba) (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatyme (1993), socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas arba keli šei­mos nariai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis arba (ir) yra priklausomi nuo azartinių lošimų, arba (ir) dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali arba nemoka prižiūrėti vaikų, arba (ir) naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prie­vartą, arba (ir) gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakyme socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko bei produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgū­džių. Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtin­gai interpretuoja. Irena Leliūgienė (2003) teigia, kad socialinės rizikos šeima - tai „šeima, kurios socialinis funk­cionavimas dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių sutrikdytas. Jos neišvengiamai yra nevisavertiškumo būsenos. Tai pabėgėlių šeimos, daugiavaikės, neįgalius vaikus auginančios, nepilnos šeimos. Potenciali socialinė rizika gali atsirasti nepalankiomis ekonominėmis ir psichologinėmis sąlygomis, dėl sunkumų auklėjant vaikus, kylant šeimos narių konfliktams, girtuokliaujant, dėl priklausomybės nuo narkotikų, žiauraus elgesio šeimoje, pirmiausia - vaikų atžvilgiu". Anot Marytės Leliūgienės, socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asme­nybės augimo ir vystymosi. Šiose šeimose dažnai netenkinami vaikų fiziniai ir emociniai poreikiai, tai lemia labai žemą vaikų savęs vertinimą, skurdžius socialinius įgūdžius ir menką adaptaciją [6]. Šiame straipsnyje socialinės rizikos šeimos suprantamos taip: tai šeimos kaip socialinio instituto ir mažos pirminės socialinės grupės tipas, kuris dėl savo ypatybių neatitinka savo paskirties ir ne iki galo įvykdo savo funkcijas, yra veikiama neigiamų socialinių veiksnių ir kelia grėsmę normaliam vi­suomenės funkcionavimui. Ji koreliuoja su socialinės rizikos grupėmis. 2.2. Socialinės rizikos šeimos analizė Šiame darbe socialinės rizikos šeimų ir jų narių santykiai analizuojami remiantis E. Gof­fmano vaidmenų teorija ir į šių šeimų namus žvelgiama kaip į teatrą, o į pagrindinius jo subjektus, t. y. šeimos narius, kaip į herojus, aktorius, įvairių vaidmenų atlikėjus (E. Goffman, 2000). Sociologas E. Goffmanas savo knygoje „Savęs pateikimas kasdieniniame gyvenime" į įvairius socialinius institutus „nepriklausomai nuo to, ar tai namų ūkis, industrinė ar komercinė organizacija..." siūlo žvelgti kaip į teatrą, o į juose vykstančius procesus - kaip į teatro vaidinimą. Taigi savo atlieka­moje analizėje jis remiasi dramaturgijos principais. E. Goffmanas svarsto apie tai, kaip individas kas­dieninėse situacijose save ir savo veiklą pristato kitiems, kaip nukreipia ir kontroliuoja tą įspūdį, kurį apie jį susikuria kiti asmenys. Sociologas taip pat aptaria dalykus, kuriuos individui derėtų daryti, kaip ir tuos, kurių verčiau nedarytų, jeigu jis nori sėkmingai tęsti savo pasirodymą (performance) prieš kitus (E. Goffman, 2000). Svarbu ir tai, kad scenoje vienas aktorius (mūsų atveju - tai socialinės rizikos šeimos narys), pasirodo apsimetęs herojumi (charakteriu) prieš kitus herojus, kuriuos vaidina kiti aktoriai (t. y. jo šei­mos nariai). Auditorija sudaro trečiąją, svarbiausiąją, sąveikos (interaction) šalį. Mūsų analizuojamu atveju auditorija laikomi įvairių organizacijų, su kuriomis socialinės rizikos šeimos nariai palaiko ryšius, atstovai. Auditorija gali būti organizacijų, kuriose dirba ir mokosi tokių šeimų nariai, institucijų, kurios teikia joms įvairią pagalbą bei paramą darbuotojai. Tikrame gyvenime šios trys dedamosios dažniau­siai redukuojamos į dvi. Vieno individo vaidinamas vaidmuo dažniausiai sukuriamas atsižvelgiant į tai, kokius vaidmenis yra gavę kiti, tačiau šie kiti priklauso ir auditorijai (E. Goffman, 2000). E. Goffmanas analizavo herojaus, aktoriaus įsijautimą į atliekamą vaidmenį (mūsų atveju tai ga­lima taikyti socialinės rizikos šeimų nariams) ir nustato dvi galimas ribas: individas arba įsijaučia į savo vaidmenį, arba į savo atliekamą vaidmenį žvelgia ciniškai. Ir vienas, ir kitas atvejis, anot E. Goffmano, gali suteikti individui tam tikro saugumo ir gynybinius mechanizmus (E. Goffman, 2000). Socialinės rizikos šeimų, tarp kurių narių yra arba neįgalių, arba mažas pajamas gaunančių as­menų ir pan., tarpusavio santykiams būdingas E. Goffmano išskirtas ir apibūdintas pirmasis individų sąveikos variantas. Tokioje šeimoje skatinamas joje veikiančių subjektų tarpusavio pasitikėjimas ir sėkmingas bendradarbiavimas, glaudūs ir gražūs tarpusavio ryšiai, vyrauja tarpusavio pagarba ir pa­galba. Antrasis variantas (cinizmas) gali turėti labai neigiamos įtakos subjektų, t. y socialinės rizikos šeimos narių, tarpusavio sąveikai. Pavyzdžiui, asocialiose socialinės rizikos šeimose tai gali pasi­reikšti: 1. vaikų nepriežiūra, jų valkatavimu ir elgetavimu bei mokyklos nelankymu; 2. neįgalių šeimos narių nepriežiūra; 3. įtemptais santykiais su kaimynais; 4. viešosios tvarkos taisyklių nesilaikymu; 5. visuomenėje galiojančių teisinių normų pažeidimais ir pan. Vadinasi, socialinės rizikos šeimos atstovas gali visomis išgalėmis siekti išbristi iš susidariusios sunkios padėties, bet jis taip pat gali ir tenkintis tuo, ką turi, ką skiria valstybė ir toliau grimzti į skurdo ir vargo liūną, svaigintis alkoholiniais gėrimais bei narkotikais, neprižiūrėti vaikų ir pan. Sociologas E. Goffmanas nustatė ir tokią tendenciją: jei individas atsidūrė arčiau vienos iš ribų (t. y. puikiai geba atlikti savo vaidmenį arba yra cinikas), jis bus linkęs baigti kelionę ta pačia kryptimi (E. Goffman, 2000), Tai ypač būdinga asocialių socialinės rizikos šeimų nariams. Jeigu žmogus pra­dėjo nukrypti nuo savo vaidmenų (pvz., gero ir rūpestingo tėvo, šeimos maitintojo), yra didelė tikimybė, kad toks individas laikui bėgant dar daugiau degraduos, o jo kai kuriuos socialinius vaidmenis gali tekti atlikti kitiems asmenims, pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams, vaikų globos namų darbuotojams ir pan. E. Goffmanas skiria herojų aktorių bendravimo ciklą, kuris, jo nuomone, gali būti dvipusis ir eiti „nuo patikėjimo - prie netikėjimo" ir atvirkščiai, prasidedamas įsitikinimu arba nesaugumo jausmu ir pasibaigdamas cinizmu..." (E. Goffman, 2000). Socialinės rizikos šeimų nariams atliekant savo vaid­menis taip pat gali būti būdingas E. Goffmano minimas bendravimo ciklas. Pavyzdžiui, mažas pajamas gaunanti socialinės rizikos šeima kurį laiką gyveno skurdžiai, tačiau tvarkingai. Visi jos nariai sėkmin­gai atliko savo vaidmenis (pvz., darbšti rūpestinga mama rūpinosi savo vaikais ir savo senyvo amžiaus tėvu. Vaikai buvo nuoširdūs mamos padėjėjai ir sėkmingai mokėsi mokykloje). Laipsniškai šeimos pragyvenimo lygis vis daugiau smuko, jos narių tarpusavio santykiai dėl finansinių, psichologinių ir kitų problemų tapo įtempti. Kai kurie šeimos nariai nebesugebėjo atlikti savo vaidmenų (pvz., mama nu­stojo rūpintis vaikais ir savo tėvu, kasdien ėmė vartoti alkoholinius gėrimus; vaikai pradėjo bėgti iš namų, ėmė valkatauti, nustojo eiti į mokyklą ir t. t.) ir galiausiai šeimos nariai pradėjo degraduoti. Be to, tokiais asmenimis nustoja pasitikėti kiti šeimos nariai, giminės, kaimynai. Šeima tampa asociali. Šiuo atveju visiems minimos šeimos nariams darosi problemiška atlikti savo vaidmenis. Šeima pereina nuo pasitikėjimo prie netikėjimo ir nesaugumo jausmo arba netgi cinizmo tarpusavio santykiuose. Vadinasi, santykiai socialinės rizikos šeimose bei jos narių atliekami vaidmenys priklauso nuo to, kokiai socialinės rizikos šeimų grupei priskirsime pasirinktą šeimą bei nuo to, kokį aktorių bendra­vimo ciklą ji analizuojamu metu išgyvena. Be to, kaip jau minėta, kai kurias funkcijas, kurių nesugeba gerai ir laiku atlikti socialinės rizikos šeimų tėvai, turi perimti globos namų ir kiti darbuotojai. 2.2.1.Socialinės atskirties mažinimo alternatyvos dienos centruose J.Crighton kalbėdama apie vaiką visuomenėje teigia, kad sąmoningai planuojant šios sistemos procesus arba paliekant juos atsitiktinumo valiai, mokymosi procesas vis tiek vyksta, tačiau ji kartu pri­pažįsta, kad bet kokio proceso planavimas ir derinimas pačią sistemą daro efektyvesnę (2003, p. 15). Socialinio proceso planavimo ir derinimo būtinybę patvirtina ir A. Saloojee išsakyta mintis apie socialinę aprėptį. Mokslininkas teigia, kad socialinė aprėptis yra procesas, jungiantis daugelį skirtingų socialinės veiklos sričių, tačiau tai kartu ir įpareigojimas naujai žvelgti į egzistuojančias socialines problemas bei ieškoti efektyvių jos sprendimo strategijų (2002, p. 17). Kalbant apie rizikos vaikų socialinės atskirties mažinimo alternatyvas teorinėje plotmėje, orien­tuojamasi į penkis pagrindinius veikos modelius: padėties įvertinimą santykius, procesą, padėties po­būdį ir intervenciją. Vis dėlto, kaip pažymi H. VVagneris, visus minėtus modelius praktiniame socialinės atskirties socialinės aprėpties procese jungia trys strategijos: 1) Atskirties vengimas: čia taikomos intervencijos, kurios, įsiterpdamos į sudėtingus socialinės aprėpties ryšius, suteikia galimybę asmenims išlikti tam tikroje sistemoje, nepaisant didelių asmeninių sunkumų. Tokios socialinės pagalbos pavyzdžiai yra socialinis darbas ir savanoriavimas ugdymo institucijose, įvairiuose centruose ir pan. 2) Parama socialinei aprėpčiai: tai priemonės, padedančios asmeniui patenkinti specifinius socialinės aprėpties reikalavimus, kurių jis negali pats padaryti. Čia galima paminėti įvairių prevencinių programų kūrimą rizikos vaikams ir jaunuoliams, laisvalaikio ir renginių organizavimo programas, pro­fesinį mokymą ir pan. 3) Socialinės aprėpties administravimas: tai veikla, susijusi su asmens įtraukimu į mažiausias specifines socialinio darbo sistemas, pavyzdžiui, rizikos grupės vaikų pirminis aprūpinimas ir apgyvendinimą laikinuose globos, reabilitacijos namuose, pensionatuose ir pan. (2003, p. 27). Šios trys strategijos kiekviename etape jungdamos teorinius veikos modelius ir atskleisdamos glaudžias tarpusavio sąsajas kartu skatina atkreipti dėmesį ir į dar kelis probleminius aspektus: • galimybių ribas skverbtis į vaiko privatumą ir prievartinės intervencijos taikymą • novatoriškumą ir tradicijas, t. y. į tai, kaip sparčiai bus taikomos įvairios naujovės dirbant su rizikos grupės vaikais, kiek jos bus naudingos šiame procese, kaip bus vertinamas šio pro­ceso kryptingumas bei dalyvaujančiųjų lūkesčiai? Mėginant giliau pažvelgti į socialinės aprėpties teikiamas galimybes, atsiskleidžia indikatorių numatymo reikšmė. Remiantis M. Bloomo (1996), V. Baršauskienės, I. Leliūgienės (2001), G, Tho-mas'o, C.O'Hanlono, J. Sheldono (2002) ir kitų šiame straipsnyje minėtų mokslininkų darbais, galima išskirti šiuos perspektyviniu socialinės aprėpties socialinės atskirties vertinimo indikatorius: • Tinkamumas: apibrėžia pasirinktos veiklos krypties arba metodo pritaikomumą siekiant nu­matyto tikslo. Ruošiantis dirbti su rizikos grupės vaikais, pirmiausia turėtų būti atsakyta į keletą klausimų: kuo pasirinkta veiklos kryptis pranašesnė prieš kitas? Kokia jos paskirtis ir nau­dojimo būdas? Kokios galimos alternatyvos nesėkmės atveju? • Taupumas: pasirinkti veiklos metodai turi teikti kiek įmanoma daugiau informacijos apie patį vaiką, socialinę aplinką, jų tarpusavio ryšius. • Kontekstualumas: būtina atsižvelgti į informacijos rinkimo kryptingumą: kaip ir kokia bus ren­kama informacija apie rizikos grupės vaikus, koks jos ryšys su kitais vienas kito teikiamą in­formaciją papildančiais šaltiniais. • Atvirumas: juo nusakoma, kiek organizuojama veikla vaikams įdomi ir juos įgalinanti; kiek visuomenei yra prieinama informacija apie įvairių institucijų dalyvavimą socialinės atskirties mažinimo programose ir pan. Apibendrinant galima teigti, kad: Siekiant socialinės atskirties mažinimo efektyvumo, šį procesą būtina kryptingai planuoti atsi­žvelgiant į tinkamumo, taupumo, kontekstualumo ir atvirumo indikatorius. Apibendrintai galima teigti, kad rizikos grupės vaikų socialinės aprėpties metodologinės istorinės raidos analizė leidžia teigti, kad konkrečius laimėjimus šioje srityje bei taikomos veiklos pobūdį lemia pačios visuomenės požiūris į šiuos vaikus bei joje vykstantys ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir kiti pokyčiai. Rizikos grupės vaikų kompleksinės sampratos plėtojimas skatina nuodugnaus požiūrio į eg­zistuojančias problemas atsiradimą, tačiau kartu kelia grėsmę šio proceso susiskaidymui į siauresnes ir specifiškesnes veiklos sritis. Saugios aplinkos užtikrinimas ir gerovės kūrimas - tai dvi pagrindinės rizikos grupei priski­riamų vaikų ir jaunuolių socialinės atskirties mažinimo alternatyvos, nukreiptos į dabarties problemų sprendimą ir išankstinę prevenciją. Teorinių ir praktinių strategijų derinimas ir naujų indikatorių paieška socialinės atskirties maži­nimo veiksmingumui įvertinti rodo, kad pagrindinė socialinė aprėpties atskirties problema slepia vi­suomeniškumu ir asmeniškumu paremtas sistemos logikas bei komunikacijas. 1.2.2.Socialinės atskirties mažinimo situacinė analizė Socialinės atskirties mažinimo situacinė analizė nukreipta į esamą dabartinę padėtį. Šiuo aspektu išryškėja trys esminės kryptys, labiausiai išryškinančios metodologinio pobūdžio proble­mas: 1) Veiklos specifika. M. Spiertso teigimu, išskirtinis dėmesys rizikos grupės vaikams ir jaunuo­liams savaime padidina jų izoliuotumą ir trukdo siekti svarbių socialinės atskirties mažinimo tikslų: in­tegracijos ir suartėjimo (2003, p. 48). Kaip pažymi I. De Jonghesas, nuolat kyla grėsmė išlaikyti teikiamų siūlymų ir realios pagalbos pusiausvyrą (2003, p.53). 2) Institucinis požiūris. Pagrindinės institucijos, į kurias atsižvelgiant sprendžiamos socialinės aprėpties problemos, yra: šeima, mokykla, bendruomenė. Visos jos, kaip pabrėžia M. Abdallah-Pretceille, yra svarbios vaiko gyvenimui, tačiau neretai skiriasi jų tikslai (1988, p. 25) ir šių tikslų siekimo priemonės. Pagrindinė problema, dažnai kylanti minėtoms institucijoms, yra gebėjimas ir noras tarpu­savyje bendrauti ir bendradarbiauti (Hoschman, 1997, p. 180). Šiame kontekste R. D. Putnamas kelia probleminį klausimą, kaip mokykla ir bendruomenė ateityje bus apibrėžiamos pagal pirminius geogra­finius ryšius: ar daugiau pagal socialinių panašumų dimensijas (1993, p. 180), ar visa tai turės kokios nors įtakos rizikos vaiko socialinei aprėpčiai? 3) Redifikacija [angį. ready - pasiruošęs, pasirengęs; lot. facio - darau] per transformaciją ir reliacionizaciją1. Pagrindinė problema yra ta, kad su rizikos grupės vaikais dirbantis asmuo nuolat atsiduria skirtingose situacijose, reikalaujančiose vis kitų sprendimo būdų. Šioje veiklos erdvėje kyla nuolatinė teorinio ir praktinio pasirengimo apimties diskusija (Ellul, 1965, Grass, Levitt, 1994), tyrimo organizavimo tikslingumo ir kokybės (Gagne, 1987; Voss, 1989 ir kt), tikslingo metodų parinkimo bei jų įtakos vertinimo (VVodarski, Feit, Green, 1995), proceso ir rezultato (Scheyt, 1991; Hooijdonk, Raspe, 1993), ir pan. Rizikos koncepto analizė nukreipta į ateities perspektyvas, t. y. į galimus rizikos veiksnius bei jų padarinius vaiko gyvenimui. Šio koncepto analizę, kaip galimybę suvokti objektyvią tikrovę, pa­siūlė I. Partonas (1996) bei E. Durkheimas (2002). Mokslininkų nuomone, bet kokį nukrypimą nuo priimtų normų (pvz., vaiko valkatavimas, jo gyvenimas gatvėje, užsiėmimas nusikalstama veikla ir pan.) reikėtų suprasti kaip būtinybę iš naujo apžvelgti socialinės atskirties mažinimo galimybes ir ieš­koti bendros veiklos sistemos patvirtinimo (2003, p. 35). Šio proceso sudėtingumas atsiskleidžia įvairių mokslininkų (Gučo, Kvedaro, 1990; Garner, 1999; Jovaišos, 2000; Duprez, 2002; Nutting, Stones, Liu, Spierts, 2003 ir kt.) atliktoje rizikos veiksnių analizėje (žr. 1 pav.). Rizikos koncepto analizėje atsiskleidžia dvi rizikos grupei priskiriamų vaikų ir jaunuolių sociali­nės atskirties mažinimo alternatyvos: saugios aplinkos ir gerovės kūrimas, Vis dėlto, kaip pažymi P. Hunoutas, D. le Gaila, B. Shea'sas, M. Spiertsas ir kt. (2003), šio proceso sudėtingumą lemia sociali­niai ryšiai ir galimų alternatyvų bei jų taikymo stiprumo pasirinkimas. Šiame kontekste atsiskleidžia dvi metodologinio pobūdžio problemos: 1) Orientacija į rizikos vaiką. M. Bloomas (1996) ir J. Sheldonas (2002) pažymi, kad mažinant atskirtį socialinės pagalbos sistema iš esmės turi keistis, nes būtina atsižvelgti į keletą naujų aspektų: • Auditoriją: pagrindiniai klientai bus vaikai, atsidūrę už visuomenės ribų, kuriems būdingas že­mas socioekoncminis statusas. Šiuo aspektu kylanti rizika susijusi su maža tikimybe, kad pri­taikius jiems skirtas socialinės aprėpties programas, padėtis iš esmės pasikeis. • Veiklos turinį: išryškės tarpusavio gaunamos informacijos operatyvumo ir vykstančių pokyčių visuomenėje analizės ryšys stebint vaiko psichologinius, socialinius ir kitus raidos ypatumus. Vis dėlto pagrindinė problema, kurią reikės spręsti, bus gebėjimas priimti šią informaciją ir ją tinkamai panaudoti procese; • Tęstinumą: į socialinės prevencijos programų kūrimą turės būti įtraukti ne tik rizikos grupės vaikai, bet ir jų aplinkos asmenys (tėvai, bendraamžiai, mokytojai ir pan.). Tad pagrindinis klausimas, kylantis šioje veiklos srityje, ar programos pasižymės nuoseklumu bei sistemiš­kumu (1996, p. 9), ar jos patenkins dalyvaujančiųjų lūkesčius. 2) Orientacija į procesą. Ši analizė padeda atskleisti pagrindinę visuomeniškumu ir asmeniš­kumu paremtos sistemos logikos bei komunikacijos diskusiją, kylančią dirbant su rizikos grupės vai­kais. J. Habermanas analizuodamas socialinių ryšių bei galimų pasirinkti veiklos alternatyvų derinimo būtinybę socialinės aprėpties procese teigia, kad šių veiksnių santykis yra prieštaringas, nes išryškėja: strateginės veiklos pirmavimo komunikacinės veiklos atžvilgiu tendencija; visuomenės/ bendruomenės ir asmens/šeimos keliamų reikalavimų bei įsipareigojimų prisiėmimo nesuderinamumas (2003, p. 65). Panašią nuostatą šiuo klausimu reiškia ir M. Sheppardas (1998), nurodydamas, kad socialinės aprėp­ties terpėje kylantys prieštaravimai priimamiems sprendimams yra socialinės politikos ir socioedukaci-nio darbo esmė. Visiškai priešingą nuomonę minėtam aspektui pateikia H. Kunnemanas ir C. Frazee, teigdami, kad panašių tendencijų, būdingų socialinės aprėpties procesui, galima rasti ir kitose srityse,' todėl šios sistemos gali veikti tuo pat metu ir efektyviai (2003, p. 66). Ši minėtų mokslininkų tarpusavio prieštara skatina ne tik įvertinti veiklos ir turinio struktūrinio apibrėžtumo ir visuomeninio įvairiapusiš­kumo santykį, bet savo esme skatina būtinybę atsižvelgti į naujai kylančias metodologinio pobūdžio problemas: ar socialinės aprėpties procese taikytinos veiklos ribos? Kokiais indikatoriais bus matuo­jamas šio proceso efektyvumas ir kokybiškumas? Kaip ir kiek besiplečianti veikla didinant socialinę ap-rėptį poveikis žmonių tarpusavio santykius bei jų socialinį statusą? Rizikos grupei priskiriama vaikų sampratąjungia du pagrindiniai bruožai - šių vaikų elgesys ne­atitinka visuomenės normų ir jie patiria nuolatinę riziką. Siekiant sumažinti šių vaikų socialinę atskirtį, dirbama dviem - esamų problemų mažinimo (situacinė analizė) ir prevencinės veiklos (rizikos kon­cepto analizė) - kryptimis. 2.3. Vaikų dienos centro veiklos vertinimas Analizuojant viešojo administravimo insti­tucijų veiklą, pastaruoju metu vis dažniau remia­masi 3E koncepcija: organizacijos veiklos eko­nomiškumas, efektyvumas ir veiksmingumas. Ši koncepcija taip pat tinka vaikų dienos centrų veiklai vertinti. „Ekonomiškumas suprantamas kaip panau­dotų išteklių, reikalingų kokiam nors rezultatui gauti (pagaminti prekę, suteikti paslaugą ir kt.), minimizavimas išlaikant tam tikrą to rezultato kokybę" [8, p. 31; 9, p. 27J. Šis kriterijus leidžia palyginti veiklos rezultatus, atsižvelgiant į panau­dotų išteklių sąnaudas, jeigu tie rezultatai nesi­skiria savo kokybe, bei pasirinkti geriausią, t.y. ekonomiškiausią arba pigiausią būdą, siekiant konkretaus rezultato. Ekonomiškumo požiūriu gali būti vertinamos vaikų dienos centrų veiklos sąnaudos ir gebėjimas taupyti biudžeto lėšas. Ta­čiau socialinių paslaugų srityje šis kriterijus nėra plačiai taikomas, nes visuomenė nepateisintų taupymo socialinių paslaugų kiekybės ir/ar koky­bės sąskaita. Visuomenės įsipareigojimai, atskai­tomybė ir socialinio darbo profesinė etika verčia teikti ir ekonomiškai nuostolingas paslaugas. Efektyvumas apibrėžiamas kaip „santykis tarp pageidautinų veiklos rezultatų ir tiems re­zultatams pasiekti kompleksinių išteklių, indė­lių, išlaidų bei kitų resursų" [8, p. 32; 9, p. 29]. Čia pabrėžiamas kompleksinis išteklių panaudo­jimas, turint omenyje, kad ištekliai nėra vien iš­laidos kaip ekonomiškumo atveju. Vaikų dienos centrų veiklos efektyvumas - tai santykis tarp or­ganizacijos veiklos išeigos (t. y. suteiktų paslau­gų) ir sąnaudų (t. y. sunaudotų žmogiškųjų, fi­nansinių ir laiko išteklių). Kuo šis santykis yra didesnis, t. y. kuo daugiau paslaugų suteikia die­nos centras kuo mažesnėmis sąnaudomis, tuo efektyvesnė yra jo veikla [7, p. 79]. Kitas svarbus veiklos vertinimo kriterijus yra veiksmingumas - nustatytų tikslų įgyvendinimo laipsnis, panaudojus tam tikrą išteklių kiekį. Šiuo atveju ypač svarbu nustatyti ir įvertinti organiza­cijos tikslus ir veiklos rezultatus [8, p. 33; 9, p. 30-32]. Veiksmingumas susijęs su veiklos pasek­mėmis. Tai organizacijos pasiektų tikslų mastas, veiklos pasekmės klientams ir veiklos kokybė -kliento pasitenkinimas centro darbo rezultatais vertinamas, atliekant socialinių paslaugų klien­tų apklausas. Socialinių paslaugų tikslai, o drauge ir veiklos pasekmės gali būti apibrėžiamos kaip socialinių paslaugų klientų gyvenimo kokybės pa­gerėjimas, tokių problemų kaip skurdas, sociali­nė atskirtis, socialinis pažeidžiamumas sumažė­jimas [7, p. 80]. Kuriant Lietuvos socialinių paslaugų veik­los vertinimo sistemą, tikslinga visus tris kriteri­jus (taip pat ir veiksmingumą) išreikšti kiekybi­niais rodikliais [7, p. 80]. Nacionalinėje vaikų dienos centrų 2005-2007 metų programoje nu­matyti kiekybiniai programos įgyvendinimo ver­tinimo kriterijai: • kiek vaikų ir šeimų pasinaudojo dienos cen­trų teikiamomis paslaugomis (jų dalis ben­drame socialinės rizikos vaikų ir šeimų skai­čiuje); • kiek paremta projektų, skirtų dirbti su so­cialinės rizikos šeimomis; • kiek pradėjo veikti naujų dienos centrų; kiek parengta metodinės medžiagos die­nos centrų darbuotojams ir metodinių re­komendacijų tėvams vaikų auklėjimo, šeimos psichologinių krizių sprendimo klau­simais; • kaip kito dienos centrų darbuotojų kvali­fikacija (t. y. kiek vaikų dienos centrų dar­buotojų patobulino savo kvalifikaciją); • kiek ir kokių atlikta sociologinių tyrimų, siekiant įvertinti teikiamų paslaugų vai­kams ir šeimai kokybę; • kaip kito socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų, globojamų vaikų skaičius savivaldybėse, kuriant pagalbos šeimai ir vaikui paslaugų tinklą [4]. Socialinių paslaugų teikimo srityje daugiau­sia dėmesio turėtų būti skiriama rezultatams, die­nos centrų veiklos pasekmėms socialinių paslau­gų gavėjams ir pačių socialinių paslaugų koky­bei, todėl svarbiausias socialinių paslaugų įstai­gų veiklos vertinimo matas turėtų būti veiksmin­gumas, nes būtent veiksmingumas viešojo admi­nistravimo srityje reikalauja, kad būtų įgyvendi­nami socialinių programų tikslai. Socialinių paslaugų kokybė - bene svarbiau­sias vaikų dienos centrų veiksmingumo rodiklis. „Kokybė suprantama kaip produkto ar paslau­gos savybių ir požymių visuma, susijusi su jų atiti­kimu tam tikriems nustatytiems reikalavimams". Tai paslaugos savybių visuma, leidžianti tenkinti išreikštus ar numanomus klientų norus [15, p. 85]. Socialinių paslaugų kokybė turi būti verti­nama pagal dvi vertinimo skales: • Objektyvioji vertinimo skalė - tai organi­zacijos technologinis lygmuo, išreiškiamas konkrečiais dydžiais, rodikliais, įstaigos veiklos charakteristikomis. Pavyzdžiui, pa­slaugų teikėjų profesionalumas, pažangių darbo metodų taikymas, pirminio ir antri­nio personalo santykis, darbo krūvis ir t. t. Šiuo atveju paslaugų kokybė gali būti verti­nama socialinių paslaugų įstaigos, savivaldybės ir valstybės. • Subjektyvioji vertinimo skalė - tai kliento individualus kokybės pojūtis: kaip sociali­nes paslaugas vertina jų gavėjas, ar pakin­ta jo savarankiškumas, požiūris. Lyginama, kokios paslaugos tikisi ir kokią gauna so­cialinių paslaugų gavėjas. Ta pati techno­loginiu požiūriu paslauga vienam .klientui atrodys kokybiška, kitas ja bus nepatenkin­tas [16, p. 100]. Lietuvos teisės aktuose įtvirtintas socialinių paslaugų kokybės kontrolės mechanizmas neati­tinka šių dienų poreikių ir tendencijų. L. Žalimienės teigimu, ši sistema „per daug akcentuoja objektyviosios -technologinės vertinimo skalės ro­diklius ir nepakankamai vertina ar net ignoruoja subjektyviosios skalės taikymą. Šie rodikliai tie­siog nelaikomi tinkamais ir vertingais rodikliais. Socialinių paslaugų kokybę socialinių paslaugų organizatoriai, politikai dažnai vertina tik kaip social technologai, pirmiausia juos domina racio­nalumas, efektyvumas, pigumas, bet ne gavėjo (kliento) situacijos pasikeitimas, savijauta, pa­galiau - jo nuomonė ir vertinimai" [16, p. 101], Socialinių paslaugų kokybės vertinimo, prie­žiūros ir kontrolės funkcijos priskirtos Sociali­nių paslaugų priežiūros ir audito departamentui [1, 14 str.]. Tačiau nėra sukurti detalūs sociali­nių paslaugų standartai, kurie leistų visapusiškai įvertinti paslaugų kokybę. Trūksta bendrųjų rei­kalavimų vaikų dienos centrams, detalesnių stan­dartų šių organizacijų teikiamoms paslaugoms ir kitų teisės normų, kurios leistų periodiškai ver­tinti ir kontroliuoti dienos centrų veiklą bei so­cialinių paslaugų kokybę. Ministerijos tarnauto­jai, vertindami dienos centrų veiklą, dažniausiai apsiriboja projektų vadovų teikiamų ataskaitų analize bei finansinio atskirų dienos centrų au­dito rezultatais. Taip vertinant dienos centrų veiklą, kyla daugybė klausimų. Ar tai parodo die­nos centrų reikalingumą ir naudą? Kodėl minis­terijos tarnautojai vertina dienos centrus, rem­damiesi tik ekonomiškumo ir efektyvumo krite­rijais, visiškai ignoruodami veiksmingumo rodik­lį? Ar toks vertinimas yra pakankamas pagrindas kasmetiniam dienos centrų finansavimui didin­ti? Ar jis leidžia nustatyti dienos centrų infra­struktūros plėtros kryptį ir prioritetus? Pagrindinis vaidmuo, tiek organizuojant so­cialinių paslaugų teikimą, tiek jas vertinant, tenka savivaldybei. Socialinių paslaugų įstatyme nusta­tyta, kad savivaldybė kontroliuoja jos teritorijo­je teikiamų bendrųjų socialinių paslaugų ir so­cialinės priežiūros kokybę [1, 13 str., 6 d.]. Ta­čiau ir šiuo atveju, vertinant socialinių paslaugų kokybę, dažniausiai apsiribojama apskaičiuojant kiekybinius rodiklius remiantis vaikų dienos cen­trų teikiamomis ataskaitomis. Socialinės rizikos šeimų ir vaikų nuomonė dėl socialinių paslaugų vaikų dienos centruose dažniausiai yra ignoruo­jama. Vilniaus miesto savivaldybėje kartais atlie­kami nepriklausomi vaikų dienos centrų tyrimai. Jų rezultatai viešai neskelbiami, todėl jų įtaka, finansuojant dienos centrus, miesto bendruome­nei lieka neaiški. O kaip valdžios priimamų spren­dimų ir atsakomybės piliečiams principai? Kodėl tokie tyrimai neatliekami visos Lietuvos mastu? Pagrindinis rodiklis, kuriuo Lietuvoje „ma­tuojamas" vaikų dienos centrų veiksmingumas, yra socialinės rizikos šeimų ir vaikų skaičiaus kitimas. Tai kiekybinis rodiklis, kuris yra pernelyg kategoriškas, norint įvertinti dienos centrų po­veikį jų klientams. Veiksmingumas - lai pirmiau­sia vaikų dienos centrų tikslų įgyvendinimo mas­tas, teikiamų socialinių paslaugų kokybė ir jų pa­sekmės vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Jis ne­gali būti matuojamas vien kiekybiškai. Svarbiau­sia čia turėtų būti socialinių paslaugų gavėjo nuo­monė apie gaunamų paslaugų kokybę ir naudin­gumą. Vaikų dienos centrų teikiamos socialinės pa­slaugos vertinamos remiantis tik objektyviąja ver­tinimo skale, išreikšta kiekybiniais rodikliais (pa­vyzdžiui, dienos centrams skiriamų biudžeto asig­navimų dydis, dienos centruose dirbančių socia­linių darbuotojų skaičius ir kt.). Kiek klientus tenkina socialinės paslaugos valstybės mastu, nėra nustatoma, o juk būtent tai turėtų būti vienu iš svarbiausių kriterijų, organizuojant visą sociali­nių paslaugų sistemą. Vertinant socialinių pa­slaugų kokybę, turėtų būti remiamasi ne tik ob­jektyviąja, bet ir subjektyviąja kokybės vertinimo skale. Socialinių paslaugų kokybės vertinimas be paties gavėjo kokybės pojūčio vertinimo yra be­vertis. Socialinių paslaugų įstaigos veiklos koky­bės auditas atliekamas ir socialinių paslaugų ko­kybės rodikliai turėtų būti, nustatomi dalyvau­jant socialinių paslaugų gavėjams. 2.4. Socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastys ir problemos Lietuvoje 2005 metais socialinės rizikos šeimų skaičius šalyje, palyginti su praėjusiais metais, beveik nepakito. 2004 metais į savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitas buvo įtrauktos 16 869 šei­mos, kuriose augo 36 895 vaikai. 2005 metais 16 361 socialinės rizikos šeimoje augo 36 535 vaikai. Kaip matome iš 1 paveikslo, net 51,4 procento socialinės rizikos šeimų vaikų 2005 metais sudarė paaugliško amžiaus vaikai (t. y. 10-17 metų), o mažiausiai (13 procentų) - vaikai iki 3-jų metų. Galime daryti prielaidą, kad socialinės rizikos šeimoms ypač sunku auginti ir auklėti paaugliško am­žiaus vaikus, nes šis amžius auginant vaiką yra sudėtingiausias ir problemiškiausias. Yra nemažai rizikos veiksnių, kurie lemia socialinės rizikos šeimų atsiradimą. Tuos veiksnius sąlyginai galima suskirstyti į dvi dideles grupes: 1. šeimos struktūros ypatumai (nepilnos, menkai aprūpintos šeimos; šeimos, kuriose yra neįga­lių arba chroniškomis ligomis sergančių asmenų, kuriems būtina nuolatinė priežiūra; šeimos, kurių narys/nariai gyvena įkalinimo vietose arba ką tik grįžo iš jų ir išgyvena socialinės adap­tacijos procesą; asmenys, priklausantys kokiai nors socialinės rizikos grupei); 2. šeimos narių tarpusavio sąveikų iškreiptas pobūdis (bendrų interesų ir tikslų visuomeniniame gyvenime ir buityje nebuvimas, nepatikimumas ir nepasitikėjimas vienas kitu, tarpusavio su­pratimo bei palaikymo nebuvimas, šiurkštumas ir žiaurumas bendraujant su artimaisiais). Praktika rodo, kad vieną socialinės rizikos šeimą ir jos narius gali paveikti abiejų minėtų grupių rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, šeima tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu gali būti nepilna ir menkai fi­nansiškai aprūpinta (tai šeimos struktūros ypatumai), jos nariai gali neturėti bendrų interesų ir nepasiti­kėti vieni kitais (tai šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis). Ir minėti šeimos struktūros ypatumai, ir šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis sukelia problemų šeimos nariams at­liekant savo vaidmenis. Šiame straipsnyje pateiktas tik vienas iš galimų socialinės rizikos šeimų problemų grupavimo atvejų. Akivaizdu, kad minėtų šeimų problemas galima būtų sugrupuoti ir kitaip. Siekiant išanalizuoti socialinės rizikos šeimų padėtį, 2006 metų gegužės mėnesį atliktas interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A. Mikalauskaite. Pokal­bio metu respondente atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu Lietuvoje dažniausiai šeima į socialinės rizi­kos šeimų įskaitą įrašoma dėl tam tikrų pagrindinių priežasčių: 1. Sutuoktiniai girtauja ir gautą valstybės paramą panaudoja ne vaiko interesams tenkinti, smurtauja prieš savo nepilnamečius vaikus, t. y. tėvai nesugeba atlikti savo vaidmens, nesudaro palankių sąlygų nepilnamečiams vaikams atlikti savo vaidmenis. 2005 metais socialinės rizikos šeimose dėl girtavimo augo 23008 vaikai. Tai sudaro 62,97 proc. visų socialinės rizikos šeimose augančių vaikų ir 2,77 proc. visų Lietuvoje gyvenančių vaikų. Girtavimas labiau paplitęs kaimo vietovėse. Re­miantis savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, kaimuose gyvena du treč­daliai (6304 iš 9943) visų girtaujančių socialinės rizikos šeimų. 2. Lietuvoje per menkai ištobulinta socialinių paslaugų teikimo šeimai sistema. Dažniausiai apsiribojama tik finansinės paramos teikimu ir jos naudojimo priežiūra. Reikia pabrėžti, kad skirtinga padė­tis šiuo metu yra susiklosčiusi mieste ir kaime. Miestuose veikia daugiau nevyriausybinių organizacijų, teikiančių konsultavimo, mokymo ir kitas panašaus pobūdžio paslaugas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams. Minėtų paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti tuos vaidmenis, kuriuos normaliomis sąlygomis privalo atlikti tėvai ir globėjai. Kaimuose gyvenančioms šeimoms tokios paslaugos beveik neprieinamos. 2005 metais socialinės rizikos šeimose, stokojančiose socialinių įgūdžių, augo 7392 vaikai, t. y. 20,23 proc. visų socialinės rizikos šeimose augančių vaikų. Iš jų du trečdaliai gyvena kaime. 3. Netinkamas valstybės teikiamos finansinės (piniginės) paramos vaikui naudojimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių šeima įtraukiama į socialinės rizikos šeimų apskaitą. 2005 metais tokiose šei­mose augo 1291 vaikas (1 lentelė). 2006 metų gegužės mėnesį atliktas interviu su Vaiko teisių apsaugos kontroliere R. Šalaševičiūte. Kontrolierė išskyrė šias pagrindinės socialinės rizikos šeimų problemas ir galimus jų sprendimo būdus: 1. kai kurios problemos galėtų būti veiksmingai išspręstos didinant socialinio darbo vaidmenį, todėl ypač daug dėmesio reikėtų skirti seniūnijų socialiniams darbuotojams, tiesiogiai dirban­tiems su šeimomis ir vaikais; 2. įsteigus seniūnijose socialinių darbuotojų, atsakingų už vaiko teisių apsaugą, etatų, akivaiz­džiai pagerėtų padėtis savivaldybėse. Kiekvienoje seniūnijos teritorijoje yra šeimų, kurioms problemoms dar tik užsimezgant praverstų socialinio darbuotojo pagalba intensyviai dirbant socialiniams darbuotojams sumažės socialinės rizikos Seimų ir jose augančių vaikų, taip pat vaikų, kuriems reikėtų nustatyti globą (rūpybą). Vaikai imtų labiau pasitikėti savimi ii- aplinkiniais, geriau išmoktų bendrauti, padidėtų jų socialinis atsparumas negatyviems visuomenės reiškiniams, galbūt jų tėvai daugiau imtų rūpintis vaikais, taip pat pagerėtų santykiai šeimoje ir būtų sudarytos tinkamos sąlygos vaikui augti biologinėje šei­moje, o tai palengvintų vaikų socialinę padėtį; 3. teigiami procesai analizuojamoje srityje galėtų vykti, jeigu toliau būtų tobulinama teisinė bazė gerinant socialinės rizikos šeimų padėtį 1 lentelė. Socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų skaičius pagal socialinės rizikos priežastis 2005 metais Socialinės rizikos priežastis Seimų skaičius Vaikų skaičius socialinės rizikos šeimose Iš viso: 0-3 m. 4-6 m. 7-9 m. 10-14 m. 15-17 m. Girtavimas 9943 23008 2873 3689 4173 6967 5306 Azartiniai žaidimai 3 6 - - - 2 4 įgūdžiu stoka 3122, _7392| 1329 1375 J1332 2055 1301 Prievarta prieš vaikus 761 _J236J 119 192 f 272 358 325 Netinkamas paramos naudojimas 537 1291 126 253 281 385 246 Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas 283 468 153 105 65 91 54 Kitos priežastys 1712 3104 354 497 561 916 776 IS VISO: 16361 36535 4954 6111 6684 10774 8012 Šaitinis: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba Atlikta problemos analizė rodo, kad su socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastimis bei pro­blemomis Lietuvos atsakingų institucijų vadovai yra puikiai susipažinę, bet kol kas daroma per mažai, kad šis klausimas artimiausiu metu būtų iš esmės išspręstas. Galbūt tai lemia per mažas ir (arba) ne­tinkamas finansavimas, nepalankus visuomenės narių požiūris į socialinės rizikos šeimų narius ir pan. Informacija apie Pagėgių savivaldybę. Lietuvos vakaruose yra Pagėgių savivaldybė, priklausanti Tauragės apskričiai. Tai jauniausia apskrities savivaldybė, įsteigta 1999 m. gruodžio 21 d. Gyventojų skaičius, 2001 metų surašymo duomenimis, - 12 244 gyventojai. Pagėgių savivaldybėje yra 5 seniū­nijos, jungiančios 101 kaimą. Pagėgiuose, savivaldybės centre, gyvena maždaug 3 tūkst. gyventojų. Pagėgių savivaldybė turi bendrą sieną su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Čia ES lėšomis plečiamas pasienio ruožas. Neseniai įsteigtos Pagėgių savivaldybės tiksiąs - sukurti optimalią gamy­binės ir ūkinės veiklos sistemą, atitinkančią šiuolaikinius standartus, plėtoti pramonę ir verslą, ekolo­giškai švarios produkcijos gamybą, sudaryti palankias sąlygas investuoti. Pagėgių savivaldybė ieško užsienio partnerių socialinėms, ekologinėms, ekonominėms ir turizmo problemoms spręsti, mielai bendradarbiautų su gilesnes ir senas demokratijos tradicijas puoselėjančiais partneriais. Ateityje visi išvardyti siekiai gali turėti teigiamos įtakos savivaldybės gyventojų gerove, tačiau šiandien padėtis nėra labai gera, nes kai kurie pasienyje su Rusija gyvenantys žmonės linkę ieškoti „lengvo" uždarbio, todėl daro kontrabandos nusikaltimus, į šį procesą įtraukia ir nepilnamečius asmenis ir pan. Vadinasi, kai kuriems savivaldybės nariams nuolat kyla problemų atliekant savo socialinius vaidmenis, pavyz­džiui, tėvai kontrabandininkai negali tinkamai atlikti savo kaip tėvų vaidmens, nes dėl užsiėmimo nele­galia veikla kartais kyla problemų su teisėsauga, o vaikai tuo metu lieka neprižiūrėti. Gerai, jeigu tokios problemos nustatomos laiku ir socialiniai darbuotojai, pedagogai ir kiti asmenys padeda jas spręsti perimdami dalį tėvų vaidmenų. Pagėgių savivaldybėje 2006 metų gegužės mėnesį gyveno 152 socialinės rizikos šeimos, ku­riose augo 373 įvairaus amžiaus vaikai. Tie vaikai auga prižiūrimi savo tėvų, globėjų šeimų, taip pat globojami šeimynose ir kt. Minėto pasiskirstymo dinamika 2001-2005 metais parodyta 2 lentelėje. Norint ištirti Pagėgių savivaldybės socialinės rizikos šeimų padėtį, taikytas interviu metodas. Jo metu apklausti ekspertai, geriausiai išmanantys minėtos savivaldybės socialinės rizikos šeimų proble­mas. Šio tyrimo ekspertai buvo: Pagėgių savivaldybės administracijos VTAT vedėja Lina Augustinavi čiūtė, Pagėgių savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Kovoliova, Tauragės apskrities Pagėgių vaikų globos namų direktorės pavaduotoja ugdymui Kristina Arvasevičienė. Toliau pateikta minėtų eksperčių nuomonė apie pagrindines socialinės rizikos šeimų problemas, kylančias Pagėgių savivaldybėje. 2 lentelė. Socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų dinamika 2001-2005 metais 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. SRS šeimų 107 114 119 145 150 SRS šeimose augančių vaikų 281 327 351 383 370 Šeimų globėjų rūpintojų globojančių vaikus 25 28 24 31 32 Šeimynose globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius 45 21 30 41 41 Institucijose globojamų (rūpinamu) vaiku skaičius 102 111 96 85 83 Šaltinis: Pagėgių sav. VTAT duomenys (Informacija gauta interviu su Pagėgių savivaldybės administracijos VTAT vedėja Lina Augustinavičiute metu) Pirmoji ekspertė - Pagėgių savivaldybės administracijos VTAT vedėja Lina Augustinavičiute -išskyrė šias pagrindinės socialinės rizikos šeimų problemas: 1. alkoholizmą ir psichikos ligomis sergančius šeimos narius; 2. socialinių darbuotojų ir psichologų stoką; 3. dienos centrų nebuvimą; 4. teismo ir kitų reikalingų teisinių institucijų nebuvimą (dėl teisinių klausimų sprendimo reikia važiuoti į Šilutę, pvz., į teismą); 5. nelegalių prekių gabenimą kontrabanda per Lietuvos ir Rusijos sieną bei nepilnamečių įtrau­kimą į šią nelegalią veiklą. L. Augustinavičiute atkreipė dėmesį ir į teigiamus dalykus, kurie turi įtakos Pagėgių savivaldybei sprendžiant socialinės rizikos šeimų klausimus. Jos nuomone, galima išskirti šiuos teigiamus poslin­kius: 1. plėtojamos paslaugos socialinės rizikos šeimų nariams. Kai kurioms socialinės rizikos šei­moms socialinės paslaugos teikiamos namuose. Be to, yra įsteigtas Socialinių paslaugų cent­ras, prie kurio yra Krizių namai, kuriuose gyvena smurtą patyrusios moterys su vaikais; 2. socialiniai darbuotojai padeda šeimų nariams sutvarkyti reikiamus dokumentus, kad šeimos galėtų gauti pašalpas; 3. Neįgaliųjų draugija rūpinasi neįgaliais vaikais ir organizuoja jiems vasaros stovyklas, prisi­deda prie vietos bendruomenės sociokultūrinės veiklos; 4. Švietimo ministerija ir savivaldybė nuo 2004 metų skiria pinigų vaikų vasaros poilsiui. Tam tikslui lėšų kasmet skiriama vis daugiau, pavyzdžiui, 2004 m. Švietimo ministerija skyrė 4 tūkst. litų, savivaldybė - 4 tūkst. litų, 2005 metais analogiškai - 8 tūkst. litų ir 4 tūkst. litų, 2006 metais - 11 tūkst. litų ir 4 tūkst. litų. Be to, ekspertė atkreipė dėmesį į tai, kad 2004 metais 41 vaikas buvo globojamas 31 globėjų (rūpintojų) šeimoje. Lyginant turimus 2001-2003 metų duomenis su 2004 metais duomenimis matyti, kad savivaldybės vaikų, globojamų institucijose, mažėja, tik 2002 metais jų buvo kiek daugiau -111. Antroji ekspertė, Pagėgių savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Kovoliova, taip pat kaip ir L.Augustinavičiute prie pagrindinių socialinės rizikos šeimų problemų priskiria alkoholio vartojimą ir psichikos ligas. Be to, ji ypač pabrėžia Krizių namų veiklą. Ji tvirtina, kad „Krizių namuose telkiamos dvejopos paslaugos - laikino apgyvendinimo paslaugos bei dirbama su asmenimis, turinčiais priklausomybę nuo alkoholio. Pusantrų metų darbo patirtis rodo, kad Krizių namuose teikiamos paslaugos labai reikalingos, ypač socialinės rizikos grupės šeimoms. Krizių namuose per metus laiko buvo apgyven­dinta 11 moterų su jų vaikais". Be to, respondente teigia, kad „Savivaldybės sveikatos fondui pateikus pro­gramą „Prevencija ir pagalba asmenims priklausomiems nuo alkoholio", 2006 metais gauta 2000 litų. Už šias lėšas vykdomas prevencinis ir intervencinis darbas su šeimomis, turinčiomis problemų dėl alkoholio". Trečioji ekspertė, Tauragės apskrities Pagėgių vaikų globos namų direktorės pavaduotoja ugdy­mui, Kristina Arvasevičienė pabrėžė šiuos pagrindinius dalykus, susijusius su jos vadovaujamų vaikų globos namų gyventojų mokymusi ir jų ateities perspektyvomis. Ugdytiniai, kurie vyresni buvo atvežti į globos namus, prasčiau įsimena mokslo žinias, nes augo tėvų prastai prižiūrimi. Tokie vaikai socialiai nesubrendę ir kai kurie iš jų turi ryškių mo­kymosi sunkumų. Vaikai, baigę bendrojo lavinimo mokyklas, sulaukę pilnametystės nesugeba savarankiškai organizuoti savo gyvenimo. Maždaug 75 procentai tokių vaikų įsibarbina arba grįžta į tas pa­čias šeimas, 24 procentai [stoja į profesines mokyklas ir tik 1 procentas įstoja į kolegijas ir aukštąsias mokyklas. Taigi matome, kad mūsų pasirinkti ekspertai, dirbantys su Lietuvos socialinės rizikos šeimų pro­blemomis, išskiria labai panašias tokių šeimų problemas, tačiau reikia pasakyti, kad jie taip pat mato ir teigiamų poslinkių šioje srityje. Apibendrintai galima teigti, kad literatūroje galima rasti nemažai socialinės rizikos šeimų apibrėžimų, kurie vienas nuo kito šiek tiek skiriasi. Šiame darbe socialinės rizikos šeimos suprantamos taip: tai šeimos, kaip socia­linio instituto ir mažos pirminės socialinės grupės, tipas, kuris dėl savo ypatybių neatitinka savo paskir­ties ir iki galo neatlieka savo funkcijų, yra veikiama neigiamų socialinių veiksnių ir kelia grėsmę norma­liam visuomenės funkcionavimui. Ji koreliuoja su socialinės rizikos grupėmis. Socialinės rizikos šeimos narių elgesį galima tirti remiantis įvairiomis teorijomis. Šiame darbe buvo pasinaudota E. Goffmano vaidmenų teorija, kuria remiantis nustatyta, kad santykiai socialinės rizikos šeimose bei jos narių atliekami vaidmenys priklauso nuo to, kokiai socialinės rizikos šeimų grupei priskirsime pasirinktą šeimą (pvz., ar tai asociali, ar tik mažas pajamas gaunanti šeima ir pan.) bei nuo to, kokį bendravimo ciklą šeima analizuojamu metu išgyvena. Socialinės rizikos šeimų Lietuvoje mažėja labai lėtai. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nuo­mone, kai kurios problemos galėtų būti veiksmingai išspręstos didinant socialinio darbo vaidmenį, to­dėl ypač daug dėmesio reikėtų skirti seniūnijų socialiniams darbuotojams, tiesiogiai dirbantiems su so­cialinės rizikos šeimomis ir jų vaikais; teigiami procesai analizuojamoje srityje taip pat galėtų vykti, jeigu toliau būtų tobulinama teisinė bazė gerinant socialinės rizikos šeimų padėtį bei socialinės rizikos šeimų nariai būtų aktyviai skatinami įvairiai socialinei veiklai ir būtų mažiau orientuoti į socialines išmo­kas. Socialinės rizikos šeimų ir jų narių padėties analizei atlikti pasirinkta Pagėgių savivaldybė (Tauragės apskritis). Ši savivaldybė pasirinkta todėl, kad panaši padėtis yra daugelyje Lietuvos pasienio vietovių, kuriose sunku susirasti darbą, kyla pagunda užsidirbti „lengvų" pinigų ir t. t. Socialinės ri­zikos šeimų padėties analizė buvo atlikta remiantis trijų eksperčių, kurios dirba su socialinės rizikos šeimomis ir gerai žino jų padėtį, nuomone. Apibendrinant jų pareikštą nuomonę galima teigti, kad pa­grindinėms tokių šeimų problemos galima priskirti alkoholizmą ir psichikos ligomis sergančius šeimos narius, dienos centrų nebuvimą, nelegalių prekių gabenimą kontrabanda per Lietuvos ir Rusijos sieną bei nepilnamečių įtraukimą į šią nelegalią veiklą, prastą globos namų vaikų, kurie vyresni buvo atvežti į tokius namus, mokymąsi, jų socialinį nebrandumą ir negebėjimą savarankiškai organizuoti savo gyve­nimo sulaukus pilnametystės. Ekspertai atkreipė dėmesį ir į teigiamus poslinkius, kurie turi įtakos so­cialinės rizikos šeimų gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, aktyvi socialinių darbuotojų veikla; atkreiptas dė­mesys į Krizių namų sėkmingą veiklą, Švietimo ir mokslo ministerijos bendradarbiavimą su Pagėgių savivaldybe organizuojant vasaros vaikų poilsį ir kt. 3. Vilniaus miesto vaikų dienos centrų veiksmingumo vertinimas Šiuo metu Vilniuje veikia per 30 vaikų die­nos centrų, kuriuos lanko beveik 43 proc. vaikų iš socialinės rizikos šeimų. 2006 m. spalio-lapkri­čio mėn. atliktas nepriklausomas sostinės dienos centrų tyrimas, kuriame dalyvavo 26 Vilniaus miesto vaikų dienos centrų vadovai ir 201 dienos centrų lankytojas - vaikai iš socialinės rizikos šei­mų. Tyrimo tikslas buvo įvertinti, ar veiksminga vaikų dienos centrų veikla. Tuo tikslu dienos cen­truose buvo tiriami šie rodikliai: vaikų dienos cen­trų klientų grupės, jų kaita, dienos centrų tikslai ir j1! įgyvendinimo lygis, vaikų dienos centrų per­sonalo sudėtis ir kvalifikacija, teikiamos sociali­nės paslaugos, jų kokybė, vaikų dienos centrų fi­nansavimo šaltiniai. 3.1. Vaikų dienos centrų tikslai ir jų įgyvendinimas Vienas iš svarbiausių organizacijos veiksmin­gumo rodiklių yra organizacijos tikslų pasiekia­mumo laipsnis bei jos veiklos pasekmės klientams. Apibendrinant galima skirti šiuos Vilniaus mies­to dienos centrų nurodytus tikslus: • mažinti socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų socialinę atskirtį; • padėti šeimoms ir vaikams integruotis į vi­suomenę; • kurti saugią aplinką vaikams (saugoti juos nuo smurto, prievartos); • mažinti rizikos veiksnių įtaką vaikams iš so­cialinės rizikos grupių (nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo prevencija); • įtraukti šeimą į pagalbos vaikui procesą; • suteikti tikslingą užimtumą vaikams iš so­cialinės rizikos šeimų; • skatinti vaikus mokytis, ugdyti jų sociali­nius gyvenimo įgūdžius. Tyrimo metu dienos centrų lankytojų buvo prašoma pažymėti, kas pasikeitė jų šeimose, mo­kyklose, bendraujant su draugais ir jų pačių as­menybėse, pradėjus lankyti vaikų dienos centrą (žr. 1 pav.). t pav. Sritys, kuriose įvyko teigiami pokyčiai, vaikui pradėjus lankyti dienos centrą 83,6 proc. apklaustųjų įvardijo teigiamus savo asmenybės pokyčius. Pasikeitimus bendrau­jant su draugais ir mokykloje nurodė atitinka­mai 82,1 proc. ir 75,1 proc. respondentų. Šeimos institutas yra viena sunkiausiai paveikiamų sri­čių. Vis dėlto net 60,2 proc. vaikų akcentavo tei­giamus pasikeitimus savo šeimose, įvykusius jiems pradėjus lankyti dienos centrus. 2 pav. Teigiami vaiko asmenybės pokyčiai (Pastaba: procentai skaičiuoti nuo vaikų, nurodžiusių teigiamuspokyčius šioje srityje). Daugiausia teigiamų pokyčių vaikai paste­bėjo savyje (žr. 2pav.). Dažniausiai buvo teigia­ma, kad patys vaikai tapo mandagesni, draugiš­kesni (62,5 proc), įgijo daugiau pasitikėjimo sa­vimi (56,5 proc), daugiau savarankiškumo (42,9 proc), išmoko patys spręsti problemas (39,9 proc), išmoko bendrauti su žmonėmis (35,7 proc.). 3 pav. Teigiami bendravimo su draugais pokyčiai (Pastaba: procentai skaičiuoti nuo vaikų, nurodžiusią teigiamus pokyčius šioje srityje) Tyrimo metu vaikai akcentavo, kad dienos centruose susirado naujų draugų (80,6 proc), da­bar lengviau bendrauja su jais (45,5 proc.) ir ra­miau reaguoja į jų pastabas (23 proc). 37 proc. apklaustųjų nurodė, kad dienos centras pradėjo atsiskirti nuo draugų, turėjusių jiems blogos įta­kos. Tai rodo, kad vaikai iš socialinės rizikos šei­mų, lankydami dienos centrus, įgyja reikiamų so­cialinių įgūdžių, išmoksta bendrauti su bendra­amžiais. 4 pav. Teigiami pokyčiai mokykloje (Pastaba: procentai skaičiuoti nuo vaikų, nurodžiusių teigiamus pokyčius šioje srityje) Didžioji dauguma vaikų dienos centrų ypač daug dėmesio skiria pamokų ruošai. Nustatyta, kad tai teisinga dienos centrų veiklos kryptis. Vai­kai pabrėžė, kad, lankydami dienos centrus, jie pradėjo geriau mokytis (58,9 proc.), daugiau dė­mesio skiria pamokų ruošai (53,6 proc.), rečiau praleidžia pamokas (25,8 proc.). Teigiamus ben­dravimo su mokytojais ir kitais klasės mokiniais pasikeitimus pastebėjo atitinkamai 31,1 proc. ir 29,8 proc. respondentų. Pagerėjo santykiai 5 pav. Teigiami pokyčiai šeimoje (Pastaba: procentai skaičiuoti nuo vaikų, nurodžiusių teigiamus pokyčius šioje srityje) Pokyčius šeimoje nurodė 60,2 proc. apklaus­tųjų. Iš jų daugiau nei pusė (57,9 proc.) vaikų teigė, kad, pradėjus lankyti dienos centrus, pa­gerėjo jų santykiai su tėvais; 20,7 proc. respon­dentų nurodė pagerėjusius santykius su kitais šei­mos nariais (broliais, seserimis ir kt). Vaikai pa­brėžė, kad daugiau padeda tėvams (38,8 proc), dažniau būna namie (12,4 proc). Apklausos rezultatai leidžia teigti, kad die­nos centrai įgyvendina iškeltus tikslus: formuoja socialinės rizikos vaikų mokslo, informacinius, so­cialinius įgūdžius, skatina tarpusavio bendravi­mą, dialogą šeimoje. 3.2. Vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų kokybė Dienos centrų teikiamų socialinių paslaugų kokybei turi reikšmės dienos centrų personalo skaičius ir kvalifikacija, socialinių paslaugų „krep­šelio" sudėtis ir apimtis, klientų pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis. Tiesiogiai su klientais dirbančio personalo struktūroje pagrindinė personalo grupė turi bū­ti socialinį darbą dirbantys darbuotojai (sociali­niai darbuotojai ir socialinių darbuotojų padė­jėjai). Tyrimo duomenimis, Vilniaus dienos cen­truose dirba 87 darbuotojai (iš jų 26 socialiniai darbuotojai ir 25 socialiniai pedagogai), turintys aukštąjį išsilavinimą, 113 savanorių, 66 studen­tai čia atlieka praktiką. Socialinį darbą dirban­čio personalo grupė sudaro 58 proc oficialaus dienos centrų darbuotojų skaičiaus. Darbuotojų kvalifikacija ir darbo įgūdžiai ati­tinka dienos centrų lankytojų keliamus reikala­vimus (žr. 6 pav.). 69,1 proc. apklaustųjų dienos centro darbuo­tojų darbą įvertino labai gerai, 24,4 proc. - ge­rai. Tik 6,5 proc. dienos centrų lankytojų dar­buotojų darbą įvertino vidutiniškai, patenkina­mai arba blogai. Vaikų dienos centras yra nestacionari socia­linių paslaugų įstaiga, teikianti bendrąsias socia­lines paslaugas ir socialinę priežiūrą (socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, inten­syvią pagalbą krizes įveikti) dienos metu. Socia­linių paslaugų kataloge pateikiamos tik bendro­sios socialinių paslaugų charakteristikos. Suda­rant dienos centrų vadovų apklausos anketą, į socialinių paslaugų sąrašą buvo įtrauktos paslau­gos, kurios socialinių paslaugų kataloge nėra iš­skirtos atskirai, bet yra labai svarbios, mažinant socialinę atskirtį. Pagrindinėms socialinėms paslaugoms, kurias vaikams iš socialinės rizikos šeimų teikia sostinės dienos centrai, galima priskirti (žr. 7 pav.): Informavimas Konsultavimas Tarpininkavimas ir atstovavimas Maitinimo organizavimas Aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne Transporto organizavimas Sociokultūrinės paslaugos Asmeninės higienos ir priežiūros paslaugos Psichologo konsultacijos Pagalba ruošiantis pamokoms Dailės, pasakų, bibltoterapija, žaisloteka Kompiuterinio raštingumo užsiėmimų organizavimas Elgesio korekcija Kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas Darbo įgūdžių ugdymas Bendravimo įgūdžių ugdymas Kitos socialinės paslaugos vaikams • sociokultūrines paslaugas, bendravimo įgū­džių ugdymą (jas teikia visi dienos centrai); • informavimą, konsultavimą, pagalbą pa­mokų ruošoje (92,3 proc. dienos centrų); • maitinimo organizavimą (88,5 proc. dienos centrų); • darbo įgūdžių ugdymą (84,6 proc.); • elgesio korekciją (80,8 proc.); • psichologo konsultacijas, kasdienio gyve­nimo įgūdžių ugdymą ir palaikymą (76,9 proc.); • kompiuterinio raštingumo užsiėmimų or­ganizavimą (73,1 proc.); • tarpininkavimą ir atstovavimą (65,4 proc.). 34,6 proc. apklaustųjų nurodė, kad, esant poreikiui, aprūpina vaikus būtiniausiais drabu­žiais ir avalyne; 30,8 proc. dienos centrų organi­zuoja transportą vaikams vasaros stovyklų ir įvai­rių išvykų metu. 30,8 proc. vaikų dienos centrų vadovų organizuoja dailės, pasakų, biblioterapi-jos, meninio ugdymo užsiėmimus, kurių tikslas -padėti vaikui pažinti save, įveikti psichologines krizes, atskleisti savo meninius gebėjimus. Tyrimas atskleidė, kad yra didelė vaikų die­nos centrų diferenciacija, vertinant jų teikiamą socialinių paslaugų tėvams mastą ir sudėtį (žr. 8 pav.). Beveik visuose dienos centruose teikiamos informavimo ir konsultavimo paslaugos: tėvai in­formuojami apie socialinės pagalbos teikimą jų vaikui (vaikams) ir tos pagalbos proceso eigą; kar­tu su tėvais analizuojama probleminė socialinės rizikos šeimos situacija ir ieškoma veiksmingų problemos sprendimo būdų. 69,2 proc. respon­dentų nurodė, kad, dirbdami su vaiko tėvais, sten­giasi ugdyti jų tėvystės ir vaiko auklėjimo įgū­džius. 61,5 proc. dienos centrų teikia tarpinin­kavimo ir atstovavimo paslaugas šeimai: padeda spręsti teisines, sveikatos, buitines, dokumentų tvarkymo, mokesčių mokėjimo ir kitas problemas; organizuoja įvairius sociokultūrinius renginius vi­sai šeimai. Psichologo konsultacijos tėvams tei­kiamos 53,8 proc. dienos centrų. Socialinių paslaugų tėvams analizė rodo, kad kompleksinę pagalbą socialinės rizikos šeimoms teikia 61,5 proc. tyrime dalyvavusių Vilniaus vai­kų dienos centrų. 30 proc. dienos centrų apsiri­boja tėvų informavimu bei konsultavimu. Vienas svarbiausių kriterijų, vertinant vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų kokybę, kiek vai­kų dienos centrų lankytojai patenkinti sociali­nėmis paslaugomis, (žr. 9 pav.). f □ VisiSkai patenkintas I E9 Iš dalies pateisintas H Šiek tiek patenkintas 9 pav. Kiek vaikai patenkinti dienos centrų teikiamomis socialinėmis paslaugomis 74,6 proc. apklaustųjų yra visiškai patekinti vaikų dienos centrų teikiamomis paslaugomis. 21,9 proc. vaikų yra iš dalies patenkinti, ir tik 3,5 proc. respondentų yra šiek tiek patenkinti die­nos centrų socialinėmis paslaugomis. Pažymėti­na, kad tarp apklaustųjų nebuvo nė vieno vaiko visiškai nepatenkinto gaunamomis paslaugomis. Tai leidžia teigti, kad vaikų dienos centrai teikia geros kokybės socialines paslaugas, kurios daž­niausiai visiškai atitinka vaikų iš socialinės rizi­kos šeimų lūkesčius. 3.2.1.Vilniaus miesto vaikų dienos centrų finansavimas Nemokamos socialinės paslaugos socialinės rizikos šeimoms ir vaikams Lietuvoje užtikrina­mos, tiesiogiai finansuojant jas teikiančius vaikų dienos centrus bei organizuojant viešuosius so­cialinių paslaugų pirkimus. Vaikų dienos centrų projektai iš valstybės biudžeto finansuojami nuo 2002 metų. Sociali­nės apsaugos ir darbo ministerija kasmet skelbia Vaikų dienos centrų projektų konkursą. Jo metu atrenkami ir iš dalies finansuojami geriausi vai­kų dienos centrų projektai, turintys papildomą finansavimą, užtikrinsiantį dienos centro veiklos tęstinumą. Nacionalinių vaikų dienos centrų pro­gramų įgyvendinimas paspartino šių organizaci­jų plėtrą: kasmet daugėja vaikų dienos centrų projektų konkursui teikiamų paraiškų, didinamas dienos centrų projektams skiriamas finansavimas (žr. 2 lentelę). Metai 2002 2003 2004 2005 2006 2009 Vaikų dienos centrų projektų konkursui pateiktų paraiškų nėra skaičius 49 duomenų 109 128 127 161 Iš dalies finansuotų vaikų dienos centrų projektų skaičius 40 68 84 107 120 >150 Valstybės biudžeto asignavimai, skirti vaikų dienos centrų projektams finansuoti (takšt. Lt) 600 1200 2 800 3500 5100 7000 Lietuvoje socialinių paslaugu pirkimas nėra naujas dalykas. Teisės aktuose numatyta, kad sa­vivaldybė socialinių paslaugų teikimą savo teri­torijos gyventojams užtikrina, pirkdama jas vie­šuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Didžiausią patirtį šioje srityje turi Vilniaus miesto savivaldybė. Pirmąjį viešąjį pirkimą vaikų iš probleminių šeimų dienos užim­tumo ir socializacijos paslaugoms teikti ji vykdė 2003 metais. Viena iš pagrindinių priežasčių, pa­skatinusių organizuoti tokį pirkimą, - Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtos socialinių paslaugų tarnybos nebepatenkino socialinių paslaugų mies­to bendruomenei poreikio [13, p. 110]. Pagrindinis Vilniaus miesto vaikų dienos cen­trų finansavimo šaltinis yra konsoliduotas vals­tybės biudžetas (žr. 10 pav.). 92,3 proc. tyrime dalyvavusių dienos centrų finansuojami valsty­bės, 80,8 proc. - Vilniaus miesto savivaldybės biu­džeto lėšomis. Vaikų dienos centrai nėra patrauklūs priva­čiam sektoriui investuoti, nes jų veikla nepelnin­ga. Tačiau net 57,7 proc. respondentų nurodė, kad gauna privataus sektoriaus paramą. Trečdalį sostinės dienos centrų remia vietiniai ir tarptau­tiniai fondai. Vaikų dienos centrų disponuojamos lėšos yra kitas socialinių paslaugų kokybę lemiantis veiks­nys (žr. 11 pav.). metus. 38,5 proc. respondentų nurodė, kad jų vadovaujamų dienos centrų metinės lėšos yra 71-100 tūkst. litų. 42,2 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad jų organizacijos metinis biudžetas nesiekia 50 tūkst. litų. Siekiant įvertinti vaikų dienos centrų biu­džetą, respondentų buvo klausiama, ar jų meti­nis biudžetas yra pakankamas vykdyti dienos cen­tro tikslinę veiklą (žr. 12 pav.). Tik 23,1 proc. apklaustųjų atsakė, kad so­cialinėms paslaugoms teikti jų metinio biudžeto visiškai pakanka. 50 proc. respondentų pažymė­jo, kad disponuojamų lėšų iš dalies pakanka; 23,1 proc. tyrime dalyvavusių dienos centrų vadovų pabrėžė, kad jų metinis biudžetas padengia tik būtiniausias dienos centro išlaidas. 3.2.2. Vaikų dienos centrų administravimo problemos Dienos centrų priklausomybė nuo valstybės sukelia nemažai problemų. Tyrimo metu nusta­tyta, kad socialinę apsaugą administruojančios institucijos (Socialinės apsaugos ir darbo minis­terija, Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.), ben­dradarbiaudamos su dienos centrais, dažnai pas­tariesiems teikia vien tik finansinę paramą, juos prižiūri ir kontroliuoja (žr. 13 pav.). 42,3 proc. respondentų nurodė, kad sociali­nę apsaugą administruojančios institucijos taip pat teikia ir nematerialinę paramą: informuoja, konsultuoja dienos centrų vadovus, organizuoja mokymus, seminarus dienos centrų darbuotojams ir kita. 38,5 proc. apklaustųjų teigė, kad minėtos institucijos nukreipia/siunčia socialinės rizikos šeimas ir vaikus į vaikų dienos centrus. Tik 15,4 proc. respondentų sutiko, kad šios institucijos atstovauja vaikų dienos centrų interesams kitose valstybinio valdymo ir viešojo administravimo ins­titucijose. Nacionalinėje vaikų dienos centrų 2005-2007 metų programoje pažymima, kad „plėtoti die­nos centrų veiklų trukdo lėšų, kvalifikuotų dar­buotojų, ypač psichologų, stoka, be to, stinga lėšų darbuotojų atlyginimams ir administracinėms išlaidoms, todėl sunku dirbti su socialinės rizi­kos šeimomis, skurdi materialinė bazė ir prastos patalpos. Dienos centrai dažnai finansuojami su pertrūkiais, per mažai, nes pirmiausia ieškoma užsienio fondų ir rėmėjų piniginės paramos" [4]. Tyrimo metu respondentų buvo prašoma nu­rodyti problemas, su kuriomis jie susiduria, va­dovaudami vaikų dienos centrui. Apibendrinant 80,8 proc. vadovų atsakymus, galima skirti tokias pagrindines dienos centrų administravimo pro­blemas: • netolygus finansavimas. Dienos centrai pri­klauso nuo ministerijų ir savivaldybės skel­biamų konkursų ir jų rezultatų (konkurso rezultatų kartais tenka laukti kelis mėne­sius); • nepakankamas finansavimas. Trūksta lėšų darbuotojų atlyginimams ir papildomiems darbuotojų etatams. Neskiriama pinigų projektams koordinuoti. • skirtingi finansavimą teikiančių institucijų ir fondų reikalavimai; • reikalavimas naudoti dienos centrui skir­tas lėšas tiksliai pagal patvirtintą sąmatą. Sudėtinga perkelti lėšas iš vieno ketvirčio ar „eilutės" į kitą; • perdėtas biurokratizmas. Reikia pildyti daugybę nereikalingų ataskaitų ir planų; • dažnai nesėkmingai bendradarbiaujama su mokyklomis, seniūnijomis, Vaiko teisių ap­saugos tarnybomis, socialinę apsaugą ad­ministruojančiomis institucijomis; • vadybos, kvalifikacijos kėlimo kursų dienos darbuotojams trūkumas. Atlikus Vilniaus miesto vaikų dienos centrų vadovų apklausą paaiškėjo, kad, nepaisant ne­didelio dienos centrams skiriamo finansavimo ir administravimo problemų, su kuriomis susiduria jų vadovai, čia dirba kvalifikuoti darbuotojai, mo­tyvuoti savanoriai, teikiamos įvairios socialinės paslaugos socialinės rizikos šeimoms ir vaikams. Išvados ir pasiūlymai Analizuojant vaikų dienos centrų administ­ravimo ir vertinimo problemas, buvo prieita prie šių išvadų: 1. Besiformuojanti socialinių paslaugų įstaigų vertinimo sistema per daug akcentuoja kiekybinius rodiklius. Būtina papildoma kokybi­nė vaikų dienos centrų veiklos analizė, paremta 3E koncepcija. Socialinių paslaugų kokybės ver­tinimas turėtų remtis ne tik objektyviąja, bet ir subjektyviąja kokybės vertinimo skale. Tai turėtų būti reglamentuota įstatymų. 2. Vertinti vaikų dienos centrų veiklą yra problemiška: Lietuvos teisės aktai nustato tik bendruosius reikalavimus šioms organizacijoms ir jų teikiamoms paslaugoms. Būtina įdiegti vie­nodus ir detalius reikalavimus vaikų dienos cen­trams, sukurti detalius dienos centrų vertinimo kriterijus. Tai leistų periodiškai vertinti dienos centrų veiklą, tiksliau nustatyti dienos centrų in­frastruktūros plėtros prioritetus bei pagrįsti die­nos centrams skiriamų valstybės biudžeto asig­navimų teisingumą. 3. Svarbiausias dienos centrų vertinimo kri­terijus turėtų būti veiksmingumas - organizacijos tikslų įgyvendinimo mastas, teikiamų sociali­nių paslaugų kokybe ir jų pasekmės vaikams iš socialinės rizikos šeimų. 4. Vilniaus miesto vaikų dienos centrai įgy­vendina nustatytus veiklos tikslus: mažina socia­linę atskirtį šiame mieste, teikdami nemokamas socialines paslaugas socialinės rizikos šeimoms ir vaikams bei sudarydami sąlygas jiems integruotis į demokratinę visuomenę. Tai patvirtina tyrimo metu nustatytos vaikų situacijos šeimoje ir mo­kykloje, pačių vaikų ir jų bendravimo su drau­gais teigiami pokyčiai, įvykę pradėjus lankyti vaikų dienos centrą. 5. Socialinių paslaugų kokybės rodiklius ga­lima nustatyti, atsižvelgiant į vaikų dienos cen­trų teikiamų socialinių paslaugų „krepšelio" su­dėtį ir apimtį, darbuotojų skaičių ir kvalifikaciją, taip pat kiek klientai patenkinti gaunamomis pa­slaugomis. 6. Vaikų dienos centrai teikia bendrąsias so­cialines paslaugas ir socialinę priežiūrą dienos metu. Šių paslaugų apimtis ir sudėtis kiekviena­me dienos centre yra skirtinga - priklauso nuo dienos centro materialinės bazės, finansinių ir žmogiškųjų išteklių. 7. Vaikų dienos centruose dirba kvalifikuoti darbuotojai ir motyvuoti savanoriai. Jų kvalifi­kacija ir darbo įgūdžiai atitinka vaikų iš sociali­nės rizikos šeimų keliamus reikalavimus. 8. Socialinių paslaugų kokybė tenkina vai­kų dienos centrų lankytojų lūkesčius. Trys ket­virtadaliai apklausoje dalyvavusių vaikų nurodė esantys visiškai patenkinti gaunamų socialinių paslaugų kokybe. 9. Vilniaus miesto vaikų dienos centrų veikla yra veiksminga. Dienos centrai teikia geros ko­kybės socialines paslaugas ir įgyvendina iškeltus tikslus - mažina socialinės rizikos šeimų ir vaikų socialinę atskirtį Vilniaus mieste. 10. Pagrindinės priežastys, trukdančios plės­ti vaikų dienos centrų tinklą Vilniuje, yra dienos centrų priklausomybė nuo valstybės paramos, ne­tolygus ir nepakankamas finansavimas, netobula teisinė bazė, nepakankamas tarpinstitucinis ben­dradarbiavimas. Siekiant skatinti vaikų dienos centrų tin­klo ir paslaugų plėtrą, reikia keisti dienos centrų finansavimo tvarką, atsižvelgiant į Nacionalinę vaikų dienos centrų programą. Būtina užtikrinti nepertraukiamą dienos centrų finansavimą (anks­čiau skelbti kasmetinį Vaikų dienos centrų pro­jektų konkursą, pagreitinti konkurso procedū­ras). Paslaugų teikimo sutartys su Vaikų dienos centrais turėtų būti pasirašomos ilgesniam negu vienerių metų laikotarpiui. Tam tikra dalis projekto lėšų turėtų būti skiriama administracinėms išlaidoms. 12. Būtina stiprinti vaikų dienos centrų ben­dradarbiavimą su mokyklomis, seniūnijomis, Vai­ko teisių apsaugos tarnybomis, policija. Tai turi būti bent minimaliai reglamentuota teisės aktų. 13. Dienos centrų vadovai, siekdami suma­žinti vadovaujamų organizacijų priklausomybę nuo valstybės paramos, turėtų ieškoti daugiau pa­pildomų finansavimo šaltinių: kreiptis į privačius rėmėjus, tarptautinius paramos fondus. Literatūra 1. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstaty­mas. Valstybės žinios. 2006, Nr. 17-589. 2. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 91-2832. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. ge­gužės 24 d. nutarimas Nr. 731 „Dėl nacionalinės nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos cen­trų 2002-2004 metų programos patvirtinimo". Valstybės žinios. 2002, Nr. 53-2076. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1525 „Dėl naciona­linės vaikų dienos centrų 2005-2007 metų pro­gramos patvirtinimo". Valstybės žinios. 2004, Nr. 174-6441. 5. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dar­bo ministro 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. Al-72 „Dėl reikalavimų nestacionarioms so­cialinių paslaugų įstaigoms patvirtinimo". Vals­tybės žinios. 2003, Nr. 43-1990. 6. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dar­bo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymas Nr. Al-93 „Dėl socialinių paslaugų katalogo patvir­tinimo". Valstybės žinios. 2006, Nr. 43-1570. 7. Guogis, A., Gudelis D. Socialinių paslaugų sek­toriaus plėtros galimybės Lietuvoje. Viešoji politika ir administravimas. 2005. Nr. 12. 8. Goffman E. Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime. - Vilnius: ALK/Vaga, 2000. 9. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. - Kaunas: Technologija, 2003. 10. Programa „Šeima". (Prevencinis darbas su šeima, kompleksinė pagalba šeimai, esančiai krizinėje situaci­joje ir šeimos motyvacija resocializacijai). Programos autorė - M. Leliūgienė. - http://www.rafaelis.lt/ download.php?file-docs/document34.doc (prieiga per internetą 2006-03-21). 11. Puškorius, S. 3E koncepcijos plėtra. Viešoji poli­tika ir administravimas. 2002. Nr. 3. 12. Puškorius, S. Veiklos auditas. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004. 10. Socialinis pranešimas 2003. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2004. 11. Socialinis pranešimas 2004. Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2005. 12. Socialinis pranešimas 2005-2006. Vilnius: So­cialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2007. 13. Vareikytė, A., Kaziliūnas, A., Guogis, A. ir kt. Socialinių paslaugų tobulinimas Lietuvos savival­dybėse. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006. 14. Zaleskienė, I. Asmuo, visuomenė ir valstybė. So­cialinė atskirtis. Pranešimas apie žmogaus socia­linę raidą Lietuvoje. Vilnius, 1998. 15. Žaliroienė, L. Socialinės paslaugos. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2003. 16. McLaunghlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Kaunas: Technologija, 1997. 17. Nuo pokyčio link sisteminės kaitos darželyje ir pradinėje mokykloje: pranešimų tezės. Vilnius, 2003. 18. Pradinės mokyklos ugdymo turimo vadyba. Vilnius: Margi raštai, 1998. 19. Staerfeldt E., Mathiasen Ch. R. Pedagogika ir demokratija. Vilnius: Aidai. 1999. 20. Stoll L., Fink D. Keičiame mokyklą. Vilnius: Margi raštai, 1998. 21. Tarptautinė vaikų ugdymo projekto „Step by Step" plėtra Rytų bei Vakarų Europos šalyse ir Lietuvoje: antra tarptautinė konferencija. Vilnius: Gimtasis žodis, 1999. 22. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Egalda, 1995. 23. Walsh K. B. Į vaiką orientuotų klasių kūrimas. Vilnius: Lietus, 1998. 24. Žalimienė, L. Socialinių paslaugų kokybę lemia veiksniai. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. 2001, Nr. 1. 25. Bus paremta 80 nevyriausybinių organizacijų vai­kų dienos centrų projektų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešimas spaudai (2004-03-12) //

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!