Socialinių pedagogų bendradarbiavimas su rizikos šeimomis, mažinant vaikų nusikalstamumą

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA II KURSO NEAKIVAIZDINIO SKYRIAUS MAGISTRANTĖ LIUDMILA CALKO SOCIALINIŲ PEDAGOGŲ BENDRADARBIAVIMAS SU RIZIKOS ŠEIMOMIS, MAŽINANT VAIKŲ NUSIKALSTAMUMĄ MAGISTRO DARBAS Magistro darbo vadovas prof. habil. dr. Rimantas Tidikis Vilnius, 2006 Darbą SOCIALINIŲ PEDAGOGŲ BENDRADARBIAVIMAS SU RIZIKOS ŠEIMOMIS, MAŽINANT VAIKŲ NUSIKALSTAMUMĄ 2006 m. birželio mėn. 22 d. įteikiau moksliniam vadovui. (magistranto parašas) (vadovo parašas) Magistro darbo vadovo vertinimas: (data) (v., pavardė) (parašas) Recenzento vertinimas: (data) (v., pavardė) (parašas) Magistro darbų gynimo komisijos įvertinimas: Komisijos pirmininkas: Komisijos nariai PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRINIO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas darbas: 1. atliktas savarankiškai; 2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. nenurodo kitų šaltinių, jeigu jie nebuvo panaudoti šiame darbe; 4. pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą. Liudmila Calko parašas: Turinys Įvadas 5 1. Literatūros apžvalga 7 1.1. Vartojamų sąvokų aiškinimas 7 1.2. Socialinio pedagogo ir šeimų bendradarbiavimo ypatumai vaikų socializacijos procese 8 1.3. Vaikų, linkusių į nusikalstamas veikas, deviantinis elgesys, jų pedagoginė - psichologinė charakteristika 10 1.4. Šeimos vaidmuo vaikų auklėjimo procese, auklėjimo klaidos 12 2. Tyrimo metodika 16 2.1. Metodikos pagrindimas ir respondentai 16 2.2. Tyrimo eiga 18 2.3. Duomenų apdorojimas ir patikimumas 19 3. Tyrimo rezultatai 20 3.1. Respondentų grupių demografiniai duomenys 20 3.2. Bendradarbiavimo sampratos ypatumai 26 3.3. Požiūris į pagalbos teikimą paaugliams, įvykdžiusiems nusikalstamas veikas bei jų šeimoms 29 3.4. Lūkesčiai socialinio pedagogo veiklai 34 3.5. Vaikams reikšmingų asmenų nustatymas, suaugusių santykio su vaiku tyrimas 44 4. Rezultatų aptarimas 53 4.1. Respondentų grupių demografinių duomenų analizė 53 4.2. Bendradarbiavimo sampratos analizė 54 4.3. Požiūrio į pagalbos teikimą paaugliams, įvykdžiusiems nusikalstamas veikas bei jų šeimoms analizė 55 4.4. Lūkesčių analizė socialinio pedagogo veiklai 56 4.5. Vaikams reikšmingų asmenų nustatymas, suaugusių santykio su vaiku tyrimo rezultatų analizė 60 5. Pabaiga 62 6. Išvados 63 Rekomendacijos 65 Literatūros sąrašas 66 Santrauka 68 Summary 69 Priedai Įvadas Jaunimo nusilkalstamumas jau ilgą laiką yra aktuali diskusijų tema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Sociologiniu požiūriu nusikalstamumas suprantamas kaip konkrečioje visomenėje ir konkrečiu laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo, nuo normos nukrypstančio (deviantinio) elgesio formų. A. Šimaitis (2002) teigia, kad deviantinio elgesio formos pasireiškia dažniau visuomenėje, kuri yra ekonominės – socialinės transformacijos laikotarpyje. Jautriausia pokyčiams visuomenės dalis yra vaikai ir jaunuoliai. Jų „aš“ koncepcija dar nesusiformavusi ir pasireiškia socialinis nebrandumas. I. Dementjeva (1995), A. Makarenko (1988) A. Koenas (1965), A. Brudnovas, A. Berezina (1994), V. Kondratiukas (1993), N. Kožapova (1995) teigia, kad šeimos vaidmuo yra ypatingai svarbus formuojant vaiko pasaulio suvokimo pagrindus, elgesio normų, kitų žmonių, jų elgesio vertinimo kriterijų perėmimą. Aplinka ir auklėjimo metodai stipriai įtakoja besiformuojančios asmenybės nuostatas ir vertybines orientacijas. Dažniausiai vaikas auklėjamas taip, kad laikytųsi normų ir elgesio taisyklių. Tačiau, kaip rodo praktika, vaiko, kurio elgesys nukrypęs nuo normų, gyvenimo situacija yra nepalanki, jo tėvai daro daug auklėjimo klaidų. Socialiniu pedagoginiu aspektu šeimos sociumas, Lietuvos socialinėje politikoje yra prioritetine sritimi. Socialinė politika orientuota į sveikų šeimos sociumo santykių stiprinimą ir šeimos potencialo, kaip pagrindinių asmens gebėjimų, jo visuomeniškumo, socialinės raidos ir socialinės apsaugos sąlygų, vystymą. Šiame kontekste ypatingas vaidmuo, socialinėje šalies politikoje, tenka socialinio pedagogo darbui su šeima. Pastaruoju metu labai dažnai yra akcentuojamas tiek tarpinstitucinis bendradarbiavimas, tiek socialinio pedagogo bendradarbiavimas su šeima, sprendžiant jos ir vaiko socialines problemas. Tačiau socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje numatomas bendradarbiavimas su švietimo įstaigų darbuotojais „sprendžiant vaikų socialines – pedagogines problemas, ieškant efektyvių pagalbos būdų“, o bendradarbiavimo su šeima sąvoka neminima. Įvardijama, jog socialinis pedagogas, viena vertus, padeda šeimai ugdyti vaiką, suprasti vaiko poreikius bei jų tenkinimo svarbą, tėvų teises ir pareigas. Kita vertus, informuoja tėvus apie jų teisę gauti socialinę ir pedagoginę pagalbą. Galima teigti, jog socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje bendradarbiavimas su šeima nėra apibrėžiamas kaip kooperacija, o socialinis pedagogas įvardijamas kaip konsultantas. Praktiniu požiūriu socialinio pedagogo ir šeimos bendradarbiavimas yra apsunkintas nuomonių pliuralizmo, būtinumo abipusiai priimti kitokį mąstymą ir gyvenimo stilių. Problema - teoriniame lygmenyje skatinamas socialinio pedagogo bendradarbiavimas su šeima, tačiau jis nėra apibrėžtas bei reglamentuotas, o praktiniame darbe socialiniai pedagogai susiduria su vienareikšmišku reikalavimu kuo greičiau išspręsti problemą bei pasiekti teigiamų darbo rezultatų tiesiogiai suteikiant pagalbą šeimai, bet ne kooperuojant su ja. Norint padėti socialiniam pedagogui užmegzti prodūktyvų kontaktą su rizikos šeimomis, numatyti praktinio darbo gaires su tėvais ir jų vaiku, įvykdžiusiu nusikalstamas veikas, buvo suplanuotas ir atliktas tyrimas. Tyrimo objektas yra socialinio pedagogo ir rizikos šeimų bendradarbiavimo ypatumai. Tyrimo dalykas – bendradarbiavimo sampratos aspektai, rizikos šeimų tėvų ir vaikų santykiai. Pagrindinis tyrimo tikslas yra išaiškinti socialinių pedagogų bendradarbiavimo su rizikos šeimomis ypatumus, mažinant vaikų nusikalstamumą. Keliami uždaviniai: 1. Išsiaiškinti bendradarbiavimo sampratą. 2. Nustatyti rizikos ir kontrolinės grupės vaikų, jų tėvų ir socialinių pedagogų požiūrį į pagalbos teikimą asmenims, įvykdžiusiems nusikalstamų veikų. 3. Išanalizuoti tėvų ir socialinių pedagogų lūkesčius socialinio pedagogo veiklos turiniui. 4. Įvertinti bendradarbiavimo galimybes, mažinant nusikalstamumą, remiantis šeimų nuostatomis vaikų atžvilgiu. Kaip matome iš tyrimo uždavinių, darbe bus aptariami ne tiesioginiai bendradarbiavimo aspektai, o remiamasi šeimų nuostatomis vaiko atžvilgiu, emocine distancija tarp tėvų ir vaikų bei subjektyviu vaikų savo asmenybės vertinimu. Interviu yra daugiaplanis, juo vertinama daug dalykų. Viena vertus, respondentai vertina socialinių pedagogų veiklos turinį, požiūrį į pagalbos teikimą nusikalstamas veikas įvykdžiusiems asmenims ir bendradarbiavimo sampratą. Kita vertus, tiriamas tėvų santykis su vaiku, jų nuostatos vaiko atžvilgiu. Darbo metu naudojami metodai: • mokslinės literatūros ir dokumentų analizė; • pusiau standartizuotas interviu, skirtas apklausti vaikų, įvykdžiusių nusikalstamas veikas, bei jų tėvų, kontrolinės grupės vaikų bei jų tėvų ir socialinių pedagogų grupes; • visų apklaustų grupių statistinių duomenų analizė, naudojant SPSS 10.0 programos paketą. Magistro darbą sudaro įvadas, penki skyriai, išvados, rekomendacijos, literatūra, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis ir priedai. 1. Literatūros apžvalga 1.1. Vartojamų sąvokų aiškinimas Vaikas – kiekviena žmogiška būtybė, neturinti 18 metų, jei pagal jam taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau. [2] Šeima – mažiausias visuomenės regeneracijos kolektyvas, kurį sieja ekonominės ir dvasinės veiklos bendrumas. [6] Socialinės rizikos šeima – tai šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, turi labai žemą savęs vertinimą, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių.[3] Socialinė pagalba – formali ir neformali veikla, kuria siekiama užtikrinti individualius žmogaus poreikius, reikalingus pilnaverčiam gyvenimui visuomenėje. Socialinės pagalbos rūšys: emocinė – išklausymas, emocinis palaikymas, atjauta, pastangų įvertinimas; informacinė – informacijos šaltinių nurodymas, konkrečios informacijos apie tai, kur kreiptis, kokia parama gali būti suteikta, kokie yra pagalbos būdai, kokios paslaugos ir kokiomis sąlygomis gali būti teikiamos, suteikimas; realios situacijos įvertinimas – padėti šeimai suprasti, kokia yra reali jų buitinė ekonominė padėtis; nuostatų, jausmų, vertybių įvertinimas – padėti šeimai įvertinti realią psichologinę situaciją; konkreti – finansinė parama, pagalba atliekant konkrečius darbus – apsipirkimas, skalbimas, mokesčių mokėjimas, nuvežimas pas gydytoją ir kt. [3]. Nusikalstamumas – sociologiniu aspektu konkrečioje visomenėje ir konkrečiu laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo elgesio formų; teisiniu aspektu (apibrėžiamos tokio elgesio ribos) tai visuma atskirų nusikalstamų veikų, įvykdytų konkrečioje erdvėje per konkretų laikotarpį. Nusikalstama veika – nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. [1]. Deviantinis elgesys nuo grupės normų nukrypstantis elgesys [29] Nukrypimas nuo normos reiškia individo arba grupės elgesį, kuris neatitinka visuotinai priimtų normų, dėl ko šios normos ir yra pažeidžiamos. Socialinė anomija – visuomenės būvis, kai senos normos ir vertybės neatitinka realių santykių, o naujos normos ir vertybės dar neįsitvirtino. [29] Bendradarbiavimas – tai metodas, kai konkuruojančios pusės veikia ieškodamos geriausio konfliktinės situacijos sprendimo; arba žmonių elgesio tipas konfliktinėje situacijoje, kai jo dalyviai pasirenka alternatyvą, labiausiai tenkinančią abi puses. Bendradarbiavimas – kooperacija (lot. cooperatio) – darbo organizavimo forma, kai žymus žmonių skaičius kartu dalyvauja vienoje ar keliose tarpusavyje susijusiose veiklose [33]. 1.2. Socialinio pedagogo ir šeimų bendradarbiavimo ypatumai vaikų socializacijos procese Socialinio pedagogo veikla reglamentuojama LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymu ,,Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo“ (2001 12 14, Nr. 1667). Išanalizavus įsakyme nurodytą socialinio pedagogo veiklos turinį, galima išskirti darbo objektą, metodus, būdus bei funkcijas. Socialinio pedagogo darbo objektas yra vaikas ir visi jo artimiausios aplinkos subjektai: vaiko šeimos nariai, teisėti jo atstovai, švietimo bei kitų įstaigų atstovai, dirbantys su konkrečiu vaiku. Socialinio pedagogo darbo metodai: individualus darbas, grupinis darbas, tinklo metodas. Individualiu darbu įvardijamas socialinio pedagogo darbas su kiekvienu atskiru objektu. Grupinis darbas skirstomas į socialinio pedagogo darbą su darbo objektų grupe (vaiko šeimos nariais, pedagogais, specialistais, dirbančiais su vaiku, vaikų grupe ar mišria grupe), socialinio pedagogo ir kitų specialistų komandinį darbą su darbo objektu ar jų grupėmis. Tinklo metodu įvardijamas koordinuotas atskirų institucijų, dirbančių su rizikos šeimomis, darbas, kai socialinio pedagogo vaidmuo yra koordinuoti ar tikslingai, kryptingai perduoti informaciją. Socialinio pedagogo darbo būdai: tyrimas, įvertinimas, švietimas bei informavimas, socialinės pagalbos teikimas ir organizavimas, rekomendacijų rengimas, prevencija ir intervencija. Socialinis pedagogas savo darbe atlieka šias funkcijas: atstovauja vaikui ir gina jo teises, lanko vaikus jų namuose, palaiko ryšius su įvairiomis institucijomis, rengia socialinius projektus ir juos įgyvendina, rūpinasi gyvenamosios aplinkos pritaikymu vaiko poreikiams. Įdomu pastebėti, jog socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje numatomas bendradarbiavimas su švietimo įstaigų darbuotojais „sprendžiant vaikų socialines - pedagogines problemas, ieškant efektyvių pagalbos būdų“ (LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas ,,Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginių instrukcijų patvirtinimo“, 2001 12 14, Nr. 1667). Bendradarbiavimas suprantamas kaip kitų darbuotojų švietimas dėl vaiko socialinių - pedagoginių problemų kilmės bei rekomendacijų teikimas. Pareiginėje instrukcijoje neminima bendradarbiavimo su šeima sąvoka. Tiesiog teigiama, jog socialinis pedagogas, viena vertus, padeda šeimai ugdyti vaiką, suprasti vaiko poreikius bei jų tenkinimo svarbą, tėvų teises ir pareigas, kita vertus, informuoja tėvus apie jų teisę gauti socialinę ir pedagoginę pagalbą. Galima teigti, jog socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje bendradarbiavimas nėra apibrėžiamas kaip kooperacija. Socialinis pedagogas įvardijamas kaip konsultantas. I. Leliūgienė (1997) teigia, kad svarbiausias socialinio pedagogo uždavinys turėtų būti šeimos fizinės, psichinės ir dvasinės sveikatos saugojimas, jos socialinio aktyvumo didinimas. Socialiniu pedagoginiu aspektu šeimos sociumas socialinėje politikoje yra prioritetinė sritis. Socialinė politika orientuota į sveikų šeimos sociumo santykių stiprinimą ir šeimos potencialo, kaip pagrindinių asmens gebėjimų, jo visuomeniškumo, socialinės raidos ir socialinės apsaugos sąlygų, plėtojimą. Šiandien socialinio pedagogo vaidmuo tampa vis svarbesnis, nes didėja sunkaus elgesio vaikų skaičius. Pedagoginio poveikio tokiems vaikams efektyvumas galimas tik dirbant su jų šeimomis. Kiekvienos šeimos gyvenime atsiranda objektyvių ir subjektyvių sunkumų, daug dėmesio reikia skirti rizikos šeimų problemoms ir vaikų auklėjimo klausimams. Pirmas darbo su rizikos šeimomis etapas – atpažinti tokias šeimas bei nustatyti rizikos faktoriaus tipą. Kiekvienos šeimos specifikos nustatymas padėtų socialiniam pedagogui susiorientuoti įvardijant jos problemiškumą ir organizuoti bei koordinuoti savo veiklą. Palaipsniui reikia formuoti tėvų poreikį keisti savo nuostatas, nepasitikėjimą socialiniu pedagogu ir kitomis socialinėmis institucijomis, padedant keisti šeimos gyvenimo sąlygas. Vienas iš pagrindinių išbandymų, ieškant produktyvaus kontakto tarp šeimos ir socialinio pedagogo – nuomonių pliuralizmas, būtinumas abipusiškai priimti kitokį mąstymą ir gyvenimo stilių. Tai gali būti sunku, tačiau be konstruktyvaus dialogo bendradarbiavimas tarp jų yra neįmanomas. Norėdamas padėti tėvams, turintiems vaikų auklėjimo sunkumų, socialinis pedagogas turi suprasti, kokius tėvai nori išauklėti vaikus, kokius auklėjimo metodus taiko – suprasti jų nuostatas. Skirtingos tėvų nuostatos atsispindi šeimos auklėjimo stiliuje. Psichologai ir socialiniai pedagogai šeimos auklėjimo stilių supranta kaip tėvų įtakos vaikams aspektus, kurie labiausiai paveiktų vaikų psichinį ir dvasinį vystymąsi: tėvų santykį vaiko atžvilgiu, vaiko veiksmų kontrolės charakteristiką, reikalavimų būdą, skatinimo ir bausmių forma. Tinkamo auklėjimo sąlygos yra tokios: kiekvienas iš tėvų bei šeimos narių prisiima atsakomybę už vaikų auklėjimą; šiltas emocinis santykis su vaiku; tėvų autoritetas pagrįstas pagarba, pasitikėjimu ir meile; bendra reikalavimų sistema. Paslaugos šeimai turėtų būti skirtos vaiko saugumui jo paties namuose užtikrinti, padėti šeimai įgyti naujų sveikų funkcionavimo įgūdžių, tėvystės įgūdžiams parengti ir būtiniems šeimos poreikiams – saugumui, pastovumui bei vaiko ir šeimos gerovei patenkinti. Svarbus yra tėvų švietimas. Jiems turi būti suteikiama žinių, kaip auginti vaikus, kaip spręsti iškilusius neaiškumus, kaip išreikšti jausmus, kaip įveikti krizes. Dažnai motinos ir tėvai neturi elementarių žinių, kaip prižiūrėti ir maitinti kūdikį, kaip išmokyti vaiką tvarkos, kaip padėti jam mokytis, kuo rengti. Paauglystėje dažna šeima susiduria su naujomis problemomis dėl vaikų vystymosi ir amžiaus tarpsnių ypatumų nežinojimo. Neretai tėvai nemoka valdyti savo pykčio, nesusigaudo jausmuose, turi asmeninių problemų. 1.3. Vaikų, linkusių į nusikalstamas veikas, deviantinis elgesys, jų pedagoginė - psichologinė charakteristika Jaunimo nusikalstamumas jau ilgą laiką yra aktuali diskusijų tema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Sociologiniu požiūriu nusikalstamumas suprantamas kaip konkrečioje visomenėje ir konkrečiu laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo, nuo normos nukrypstančio (deviantinio) elgesio formų. N. Smelseris (1994), A. Koenas (1965), L. Lancova ir M. Šurupova (1993), G. Kvieskienė (2003) ir kiti autoriai nurodo, kad egzistuoja keletas krypčių, aiškinančių deviantinio elgesio priežastis. R. Mertonas, pasinaudodamas E. Diurkheimo anomijos samprata, deviantinio elgesio priežastimi laiko neatitikimą tarp visuomenės keliamų tikslų ir šių tikslų siekimo būdų. V. Franklis deviaciją apibūdina kaip asmeninį išgyvenimą, kai senosios vertybės nebeatitinka realybės, naujosios vertybės nepriimamos ir tenka ieškoti unikalių savęs įprasminimo gyvenime būdų. J. Gilinskis deviantinio elgesio priežastis kildina iš socialinės nelygybės, tai reiškia, kad asmuo nepatenkina savo poreikių dėl padėties socialinėje struktūroje. A. Koenas deviantinį elgesį aiškina konfliktų teorija – elgesys yra deviantinis, jei jis remiasi kitos kultūros normomis. Nusikaltėlis yra subkultūros, prieštaraujančios visuotinai priimtai kultūrai, atstovas. A. Šimaitis (2002) teigia, kad deviantinio elgesio formos pasireiškia dažniau visuomenėje, kuri yra ekonominių - socialinių pokyčių (transformacijos) laikotarpyje. Tokioje visuomenėje formaliai ekonominės - socialinės reformos vyksta gana sparčiai nors visuomenės narių suformuotos vertybinės orientacijos, nuostatos yra gana stabilios. Atsiranda neatitikimas tarp naujai suformuotų ir propaguojamų bei nusistovėjusių vertybių. Taip nemaža visuomenės dalis atsiduria už normos ribų, tampa marginaline visuomenės dalimi. Deviantinis elgesys dažniausiai yra bandymas atsiriboti nuo visuomenės, pabėgti nuo kasdienių gyvenimo problemų ir sunkumų, įveikti nepasitikėjimą ir įtampą juos kompensuojant kita veikla. Deviantinis elgesys ne visada yra negatyvus. Jis gali būti susijęs su asmenybės siekiu kažko naujo, mėginimu įveikti konservatyvumą, trukdantį „judėti į priekį“ (O. Osipova, 1998, V. Andrejev, 2005). Jautriausia pokyčiams visuomenės dalis yra vaikai ir jaunuoliai. Jų „aš“ koncepcija dar nesusiformavusi, todėl ir pasireiškia socialinis nebrandumas. Aplinka ir auklėjimo metodai stipriai veikia besiformuojančios asmenybės nuostatas ir vertybines orientacijas. Dažniausiai vaikas auklėjamas taip, kad laikytųsi normų ir elgesio taisyklių. Tačiau, kaip rodo praktika, vaiko, kurio elgesys nukrypęs nuo normų, gyvenimo situacija yra nepalanki. Tokiose situacijose vaiko asmenybė formuojasi prieštaringai. Išanalizavus įvairių autorių (V. Ivanov, 1995; V. Delariu, 2004; A. Šylova, 1994; M. Sniečkutė, 2005, ir kt.) darbus, galima išskirti tris pagrindines veiksnių, lemiančių vaikų deviantinį elgesį, grupes: biologinius, psichologinius ir socialinius. Atskirų grupių veiksniai yra tarpusavyje susiję, gali keisti vienų kitiems daromą poveikį. Viena vertus, biologiniai, socialiniai veiksniai yra reikšmingi formuojantis žmogaus asmenybei, kita vertus, asmuo nėra pasyvus informacijos priėmėjas. Jis pats atrenka, kaupia, suvokia, analizuoja tai, kas jam yra naudinga, priimtina ir aktualu, kuria kitų santykį su savimi ir savo santykį su aplinkiniais. Biologinių veiksnių grupei priskiriama genetiškai paveldėtos patologinės savybės bei smegenų pažeidimai. E. Krečmeris, S. Bertas, F. Heltonas, Š. ir E. Gliukai (Vaikai nusikaltėliai, 1997) bei D. Olweusas (1994) nurodo, kad kūno morfologiniai požymiai yra susiję su nusikalstama veika. Pastebėta, kad nusikaltimus dažniau vykdo atletiško kūno sudėjimo, judrūs, emocionalūs, impulsyvūs, išmokę agresyvių reakcijų asmenys. Psichologinių veiksnių grupei priklauso asmeninė ar vidinė kontrolė, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi, charakterio akcentuacijos, temperamentas, savęs vertinimas, intelektas, aspiracijų lygis, vertybinės orientacijos, nuostatos ir kita. Tiriant nusikaltimus įvykdžiusių deviantinio elgesio jaunuolių asmenines savybes, dažniausiai analizuojami charakterio ypatumai bei savęs vertinimo komponentai. Socialinių veiksnių grupei priklauso visuomenės ar bendruomenės institutų, tiesiogiai lemiančių išorinius socialinės kontrolės procesus, daromas poveikis. Deviantinis elgesys pasireiškia esant netinkamam auklėjimui, konfliktams šeimoje, nesėkmėms mokykloje, patologinio elgesio imitacijai paauglių grupėje ir esant neoptimaliam kitų institutų poveikiui. Šiuo metu praktikoje tipologizuojant deviantinį elgesį remiamasi tarptautine ligų klasifikacija, kurioje apibrėžiami vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai. Elgesio sutrikimų grupė apima pastovų, pasikartojantį elgesį, kai yra pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės arba svarbiausios amžių atitinkančios normos ir taisyklės. Toks elgesys turi būti stebimas šešis mėnesius. Pagrindinės vaikų deviantinio elgesio apraiškos: • Pagal amžių neįprastai dažnas rūstus elgesys, kerštas ir pyktis, kitus erzinantys poelgiai, įžeidumas, pasipiktinimas, dažnas melavimas, pažadų nevykdymas. • Dažni ginčai su suaugusiais, aktyvus atsisakymas vykdyti suaugusių nurodymus arba elgesio taisyklių pažeidimai, dažnas buvimas gatvėje iki vėlumos nepaisant tėvų draudimų, kitų kaltinimas dėl savo klaidų ar netinkamo elgesio. • Tyčinis svetimo turto gadinimas, vandalizmas, vagystės, plėšimai aukai matant, padeginėjimas, daiktų, galinčių sužeisti kitus, panaudojimas (lazdos, plytos, grandinės, akmenys ir pan.). • Pamokų nelankymas, bėgimas iš namų, valkatavimas, elgetavimas. • Dažnas kitų užkabinėjimas, polinkis muštis, žiauraus elgesio su žmonėmis ir gyvūnais apraiškos, vertimas lytiškai santykiauti. • Rūkymas, alkoholio, lakiųjų, narkotinių medžiagų vartojimas vartojimas. [34] Norint keisti netinkamą vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Siekiant darbo efektyvumo, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes. R. Žukauskienė, S. Ignatavičienė (1999), G. Kvieskienė  (2003) yra pastebėjusios, kad deviantinio elgesio vaikai turi tam tikrų bendrų bruožų. Jie pasižymi verbaline ir neverbaline agresija, nepasitiki savimi, jaučia baimę, nerimą, yra impulsyvūs, nesugeba valdyti savo emocijų. Tokių vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartoja necenzūrinius žodžius. Šie vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų: sunkiai sukaupia dėmesį, greitai pavargsta ir išsenka, turi nepakankamą mokymosi motyvaciją, neturi prognozės įgūdžių. Deviantinio elgesio vaikams būdingas interesų siaurumas. Jie gana gerai orientuojasi įvairiose socialinėse situacijose, geba manipuliuoti suaugusiais. Apibendrinant galima teigti, kad deviacija priklauso nuo asmeninės ir socialinės kontrolės. Esant silpnai asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiką. Be abejonės, artimiausia ir reikšmingiausia socialinė aplinka, kurioje perimama socialinė ir formuojama asmeninė kontrolė, yra šeima. 1.4. Šeimos vaidmuo vaikų auklėjimo procese, auklėjimo klaidos Šeima – pirminė visuomenės ląstelė, vykdanti bazinę vaikų socializaciją visomis savo funkcijomis (I. Dementjeva, 1995, A. Makarenko, 1988): • Auklėjamosiomis; • Rekreacinėmis: fizinio, materialinio, moralinio, psichologinio palaikymo, laisvalaikio organizavimo; • Komunikacinėmis: bendravimo, o per jį socializacijos; • Reguliavimo; • Femecitologinėmis: laimės išgyvenimo šeimoje. Šeima – „tai pirmas žmogaus visuomeninio gyvenimo žingsnis. Šeima nuo ankstyvo amžiaus veikia vaikų sąmonę, valią ir jausmus. Tėvų vadovaujamas vaikas įgyja savo pirmąjį gyvenimišką patyrimą, elementarių žinių apie jį supančią aplinką, gebėjimų ir gyvenimo visuomenėje įgūdžių“ (Н. Крупская, 1959; P. 27). Šeimos vaidmuo yra ypač svarbus formuojant vaiko pasaulio suvokimo pagrindus, elgesio normų, kitų žmonių, jų elgesio vertinimo kriterijų perėmimą. Kiekvienoje šeimoje susikuria tam tikra, ne visada įsisąmoninta, šeimos auklėjimo sistema: auklėjimo tikslų supratimas, auklėjimo uždavinių formulavimas, metodų ir auklėjimo būdų, nukreiptų į tikslo pasiekimą, pritaikymas, priimtino ir nepriimtino elgesio su vaiku įsivaizdavimas. Gali būti išskirti keturi auklėjimo šeimoje būdai ir juos atitinkantys šeimos tarpusavio santykių tipai: diktatas, hipergloba, hipogloba, bendradarbiavimas (A. Koen, 1965; A. Brudnov, A. Berezina, 1994; I. Dementjeva, 1995; V. Kondratiuk, 1993; N. Kožapova, 1995). Diktatas šeimoje pasireiškia sistemingu elgesiu, kai tėvai iš visų poveikio priemonių pasirenka įsakymą ir prievartą. Tada susiduriama su vaikų pasipriešinimu: veidmainyste, apgavyste, šiurkštumo protrūkiais, o kartais atvira neapykanta. Tėvų autoritariškumas, vaiko interesų, gebėjimų ignoravimas, kai nuolatos nepaisome vaiko nuomonės, sprendžiant su juo susijusius klausimus, garantuoja nesėkmingai suformuotą vaiko asmenybę. Autoritariški tėvai iš vaikų reikalauja visiško paklusnumo tradicijoms ir autoritetams, drausmės. Jeigu autoritariškumas pasireiškia kartu su tėvų emociniu šaltumu, tai skatina vaikus siekti įtvirtinti save, jų agresyvumą, konfliktiškumą, tokie vaikai sunkiai adaptuojasi naujose aplinkybėse. Hipergloba – santykių visuma, kai tėvai, savo darbu tenkindami visus vaiko poreikius, vaiką apsaugo nuo bet kokių rūpesčių ir sunkumų. Taip tėvai blokuoja vaikų pasiruošimą susidurti su realybe už šeimos ribų. Tokie vaikai yra neprisitaikę gyventi tarp žmonių; visuomenėje. Būtent šios kategorijos paaugliai patiria krizes pereinamajame amžiuje maištaudami prieš tėvų hiperglobą. Tėvai, kurių emocinis santykis yra šiltas, tačiau jie kontroliuoja kiekvieną vaiko žingsnį, nuolat globoja vaikus, išauklėja juos priklausomus, neryžtingus, uždarus, infantilius, egocentriškus. Hipoglobos santykių šeimoje sistema remiasi vaikų ir tėvų nepriklausomu egzistavimu. Šeimoje egzistuoja du pasauliai – tėvų ir vaikų, kurie tarpusavyje nekontaktuoja. Tokiose šeimose tėvai prisiima pasyvų auklėtojų vaidmenį. Jei tėvai yra abejingi savo vaikams, neduoda pakankamai šilumos, dėmesio, jų nekontroliuoja, vaikai gali turėti rimtų elgesio sutrikimų, taip pat gali įsitraukti į nusikalstamas veikas. Mažamečių nusikaltėlių šeimos charakterizuojamos kaip neprižiūrinčios vaikų. Bendradarbiaujant šeimoje numatomi bendri tikslai, uždaviniai, veikla bei veiklos organizavimas. Tėvai, kurie vaikams leidžia būti savarankiškiems, juos gerbia, retai taiko bausmes, šiltai elgiasi su vaikais bei dažnai leidžia vaikams patiems reguliuoti savo elgesį, yra demokratiški tėvai. Jie išauklėja socialiai adaptuotus, nepriklausomus, kūrybiškus vaikus, galinčius bendradarbiauti su kitais vaikais. Tėvų kontrolė reikalinga formuojant vaikų elgesio savikontrolę. Tačiau kontrolė neturi užgožti vaiko asmenybės. Nuo auklėjimo sąlygų šeimoje priklauso vaikų adekvatus ir neadekvatus elgesys. Didelę reikšmę formuojant vaikų asmenybę, jų aspiracijas, asmeninę, socialinę kontrolę, savivertę turi šeimos auklėjimo stilius bei vertybės, nuostatos. Vaikų afektyvus elgesys sukeliamas, kai tėvai nepakankamai supranta savo vaikus. Afektyvių vaikų tėvai labai griežti, reiklūs, besiorientuojantys į vaikų pasiekimus, retai būna patenkinti jų pasiekimais. Patys tėvai turi aukštą aspiracijų (pasiekimų) lygį bei yra pasipūtę (L. Slavina, 1968). Šeimos vaiko auklėjimo problemos rodo, kad tėvai dažniau domisi vaiko elgesiu ir negalvoja apie tai, kokį vaidmenį atlieka jų pačių elgesys. Tačiau jau seniai yra įrodyta, kad tėvų elgesys veikia vaikų elgesį: vaikui tėvai yra reikšmingi asmenys ir jų elgesys yra pamėgdžiojamas, net jeigu vaikas smerkia tėvų elgesį. Jeigu tėvai neigiamai vertina tam tikrą vaiko elgesį, jis linkęs elgesį keisti. Pozityvus elgesio vertinimas atlieka palaikomąją vaiko elgesio funkciją (A. Suslavičius, G. Valickas, 1999). Remiantis L.S. Slavinos (1968) pateikiamais tyrimų rezultatais galima teigti, kad jauniausio mokyklinio amžiaus vaikai vertina bet kokius tėvus. Tokio amžiaus vaikams būdingas „išplaukęs geranoriškumas“ – jie orientuojasi į gerus santykius su kitais, ypač artimais žmonėmis, patys laukdami tokio paties santykio. Paauglystėje, besiformuojant asmenybei, atsiranda daug vaiko charakterio ir elgesio prieštaravimų. Konfliktiškumas kyla dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, kai tėvai mėgina kontroliuoti vaikų elgesį, mokymąsi, draugų pasirinkimą, reguliariai nurodydami, ką vaikas turi daryti. Antra, kai vaikas gali išsakyti savo nuomonę, tačiau tėvai į ją visiškai neatsižvelgia. Trečia, kai vaikas mano, kad tėvams visai nerūpi, jis pats priima visus sprendimus, pasirenka paklusti ar nepaklusti tėvams. Įvairūs autoriai (G. Kvieskienė, 2000; 2003; I. Leliūgienė, 1997) išvardija faktorius, kurie sumažina šeimos auklėjimo įtaką: nestabilumas, vienas vaikas šeimoje, laiko vaikų auklėjimui trūkumas, tinkamų kontaktų su kitomis ugdančiomis įstaigomis nebuvimas, pedagoginių žinių ir gebėjimų trūkumas, daiktų kultas, jų kaupimas, tėvų dėmesys vienai vaiko veiklos sferai, pavyzdžiui, mokymuisi, nepakankamai skiriant dėmesio kitoms veiklos sritims (laisvalaikiui, buities, bendravimo įgūdžiams ir pan.). Ypač daug auklėjimo klaidų galima pastebėti rizikos šeimose. Išskiriami šie socialinės rizikos šeimų tipai (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas,, Dėl darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ 2003 12 17 Nr. A1-207): • Vienas arba abu tėvai turi žalingų įpročių ar kompulsijų (neįveikiamų potraukių) – vartoja kvaišalus, demonstruoja palaidą seksualinį elgesį, lošia azartinius žaidimus, serga bulimija ar anoreksija, per daug laiko praleidžia darbe. • Vienas ar abu tėvai grasina ar naudoja fizines bausmes, kaip pagrindinę disciplinos priemonę. Vaikai gali būti fizinio smurto liudininkais arba priversti dalyvauti baudžiant brolius ir seseris, arba gyvena baimėje dėl galimų agresijos protrūkių. • Vienas arba abu tėvai naudoja vaikus kaip savo nuosavybę, kurios pagrindinis tikslas - tenkinti tėvų fizinius ir emocinius poreikius (pvz., depresiška mama niekur neleidžia vaiko, nes jai liūdna vienai). • Vienas arba abu tėvai netenkina arba grasina netenkinti vaiko gyvybiškai svarbių poreikių (aprūpinti valgiu, drabužiais, neleisti ilsėtis). • Vienas arba abu tėvai naudoja stiprią autoritarinę kontrolę, kaip auklėjimo priemonę. • Šeima fanatiškai seka tam tikrais tikėjimais ar stereotipais (religiniais, finansiniais, politiniais ir pan.), besąlygiškai reikalaudama vaiko paklusimo. Šeima yra pagrindinė aplinka, kurioje formuojasi vaiko asmenybė, yra perimami tinkamo ir netinkamo elgesio modeliai. Galima teigti, kad vaiko deviantinio elgesio prevencijai ir korekcijai daug dėmesio reikia skirti socialiniam darbui su šeima bei šalinant auklėjimo klaidas. Norint sėkmingai spręsti problemas, reikia žmogaus motyvacijos pokyčiams. LR politika orientuojasi į pagalbos rizikos šeimoms teikimą ir organizavimą. Viena vertus, apsisprendimo teisė paliekama pačioms šeimoms, laukiant, o gal ir tikintis, kad jie bus pasiryžę priimti pagalbą. Kita vertus, šios šeimos yra disfunkcinės ir joms gali būti patogu nieko nekeisti. Esant nepakankamai pokyčiams motyvuojančiai intervencijai, šeimos pasirinks pasyvų vaidmenį laukdamos išorinės pagalbos. 2. Tyrimo metodika 2.1. Metodikos pagrindimas ir respondentai Tyrime dalyvavo 150 respondentų iš Vilniaus miesto. Tyrimui pasirinktos penkios tiriamųjų grupės: vaikai, įvykdę nusikalstamas veikas ir jų tėvai, kontrolinės grupės vaikai ir jų tėvai bei socialiniai pedagogai. Pirmąją grupę sudaro vaikai, nuo keturiolikos metų iki pilnametystės. Dėl savo deviantinio elgesio jie priskiriami rizikos grupei. Jų nusikalstama veika gali būti fiksuota mokykloje ar policijoje. Antrąją grupę sudaro pirmosios grupės vaikų vienas iš tėvų. Atrinktos rizikos grupės šeimos, pagal rizikos šeimų požymius. Trečiąją grupę sudaro kontrolinė vaikų nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų grupė, kurių elgesys nėra įvardinamas kaip deviantinis. Ketvirtoji respondentų grupė – kontrolinės grupės veikų vienas iš tėvų. Atrinktos šeimos nėra priskiriamos rizikos šeimoms. Penktoji respondentų grupė – Vilniaus miesto mokyklose ir Dienos centruose dirbantys socialiniai pedagogai. Apklausta po 30 kiekvienos grupės narių. Iš apklausos metodų buvo parinktas pusiau standartizuoto interviu metodas. Šį pasirinkimą sąlygojo galimi rizikos vaikų bei jų tėvų galimi ypatumai. Kaip yra žinoma dalis rizikos grupės asmenys dažnai yra žemesnio psichinio išsivystymo, jų gebėjimai yra riboti. Todėl užduodant klausimus šiai respondentų grupei yra svarbu pritaikyti juos iki jų žinių ir gebėjimų lygio. Pusiau standartizuotas interviu buvo specialiai parengtas ir pritaikytas kiekvienai respondentų grupei (žiūr. Priedai Nr. 2 – 4). Respondentams buvo užduodami klausiamai, skirti išsiaiškinti: • demografinius duomenis; • vaikų elgesio deviacijas, jų tėvų teistumo patirtį; • požiūrį į jaunimo nusikalstamumo problemos aktualumą bei pagalbos teikimo tokiems jaunuoliams ir jų šeimoms tikslingumą; • bendradarbiavimo sampratos su socialiniu pedagogu ypatumus; • lūkesčius socialinio pedagogo darbo turiniui, veiklos formoms, darbo metodams; • tėvų – vaikų santykių ypatumus. Vaikai papildomai buvo klausiami apie jiems reikšmingus asmenis. Taip buvo norima išsiaiškinti, per kokias respondentų grupes būtų galima daryti poveikį vaikui, koreguojant jo netinkamą elgesį. Socialiniai pedagogai buvo paildomai klausiami apie jų bendradarbiavimo su rizikos grupės šeimomis sampratą bei turimą patirtį. Tiriant tėvų lūkesčius, socialinio pedagogo darbo turiniui, buvo pasiremta Socialinio pedagogo pavyzdine pareigine instrukcija. Buvo vertinamos veiklos, nurodytos pareiginėje instrukcijoje. Tiriant tėvų vaikų santykių ypatumus buvo pasiremta asmenybės diferencialo metodika bei tėvų santykio vertinimo testu. Abi metodikos yra įtrauktos į pusiau standartizuoto interviu protokolą. Šios metodikos leidžia mums nustatyti galimas tėvų auklėjimo klaidas, bei požiūrio į vaiką ypatumus, kuris gali būti reikšmingas užmezgant kontaktą su rizikos grupės šeimomis bei keičiant jų netinkamą elgesį. Tyrime naudotas V. I. Bechterevo psichoneurologinio instituto adaptuotas asmenybės diferencialo metodikos variantas [30]. Metodika skirta tirti asmenybės savybes, savęs ar kito žmogaus suvokimą, tarpasmeninius santykius. Iš vienos pusės metodika yra priskiriama prie asmenybės vertinimo testų, kita vertus, tai yra ir sociometrinio tyrimo testas, matuojantis platesnį santykių charakteristikos spektrą. Metodika skirta nustatyti subjektyviam savęs ar kitų žmonių įsivaizdavimui. Mūsų atveju metodika padės nustatyti į nusikaltimus linkusių vaikų ir jų tėvų santykius, nepasitenkinimo tokiu vaiku priežastis. Metodika leidžia vertinti tris semantinio diferencialo faktorius: • Vertinimo komponentas. Jei žmogus vertina save, faktorius matuoja asmens savigarbą, pasitenkinimą savimi, savo elgesiu. Jei yra vertinamas kitas asmuo, faktorius matuoja, kiek kitas asmuo yra simpatiškas ir priimtinas. • Jėgos komponentas. Jei žmogus vertina save, faktorius matuoja kaip žmogus vertina savo sugebėjimus spręsti socialiai sudėtingas situacijas. Jei yra vertinamas kitas asmuo, faktorius matuoja dominavimo – paklusnumo santykį. • Aktyvumo komponentas. Jei žmogus vertina save, faktorius matuoja ekstraversijos lygį, aktyvumą, impulsyvumą, polinkį bendrauti. Jei vertinamas kitas asmuo, faktorius matuoja kaip yra suvokiami kito žmogaus ypatumai. Tėvų santykio metodikoje vaikų – tėvų santykis yra suprantamas, kaip įvairių jausmų ar veiksmų vaiko atžvilgiu sistema. Tai pedagoginė socialinė nuostata vaikų atžvilgiu. Ji susideda iš racionalaus, emocinio ir elgesio komponentų. Metodika mums leis nustatyti tėvų nuostatas vaikų, linkusių nusikalsti, atžvilgiu, auklėjimo ypatumus rizikos ir kontrolinės grupės respondentų šeimose. Metodika leidžia vertinti tėvų santykį vaiko atžvilgiu pagal 5 aspektus: • Vaiko priėmimo – atstūmimo komponentas. Matuoja, ar tėvų emocinis santykis su vaiku yra teigiamas ar neigiamas. • Kooperacijos komponentas. Matuoja, kiek tėvai yra linkę bendradarbiauti su vaiku, domisi jo problemomis. • Simbiozės komponentas. Matuoja, ar suaugęs nori būti vieningas su vaiku, ar išlaikyti emocinę distanciją, išlaikyti atstumą tarp savęs ir vaiko. • Kontrolės komponentas. Matuoja, ar suaugęs yra linkęs kontroliuoti vaiko elgesį: yra demokratiškas ar autoritarinis. • Požiūrio į vaiko nesėkmes komponentas. Matuoja, kaip suaugęs vertina vaiko gebėjimus, trukumus, sėkmes, nesėkmes. 2.2. Tyrimo eiga Tyrimas atliktas kovo - balandžio mėnesiais. Tyrimui pasirinkta statistiniu požiūriu iš dalies reprezentatyvi stratifikuota rizikos grupės vaikų ir jų tėvų bei kontrolinės grupės vaikų ir jų tėvų atranka [7; psl. 64-67]. Atrankos lentelė apklausai pateikta priede Nr. 1. Toks atrankos būdas pasirinktas siekiant garantuoti nepriklausomų kintamųjų pasiskirstymą. Tiriamųjų ieškoma pasirinkus šiuos pagrindinius kintamuosius: 1. Vaiko priskyrimas/ nepriskyrimas rizikos grupei. 2. Vaiko šeimos priskyrimas/ nepriskyrimas rizikos grupei. 3. Vaiko lytis. 4. Vaiko amžius (išskiriamos dvi pagrindinės grupės: nuo keturiolikos suėjusių metų iki šešiolikos ir nuo šešiolikos suėjusių metų iki aštuoniolikos metų). Remiantis keturiais dichotominiais kintamaisiais, atrenkama šešiolika skirtingų respondentų grupių. Tačiau du kintamieji yra susiję – apklausiamas vaikas ir vienas iš jo tėvų. Atrenkant tyrimui suaugusius be pirmų dviejų nepriklausomų kintamųjų taikomas papildomas nepriklausomas kintamasis – tėvų lytis. Pasirinktas atrankos būdas leidžia valdyti norimus kintamuosius ir iš dalies atspindi visuomenės struktūrą, tai leidžia išvengti atrankos tendenciškumo ir garantuoja laukiamų rezultatų objektyvumą. Socialinių pedagogų atranka nebuvo vykdoma. Tyrime dalyvavo socialiniai pedagogai iš Vilniaus miesto, dirbantys mokyklose ir nevyriausybinėse jaunimo organizacijose. Su atrinktais vaikais ir jų tėvais, bei socialiniais pedagogais atliktas pusiau standartizuotas interviu. Vaikų interviu protokolas pateiktas priede Nr. 2. Tėvų interviu protokolas pateiktas priede Nr. 3, socialinių pedagogų interviu protokolas pateiktas priede Nr. 4. 2.3. Duomenų apdorojimas ir patikimumas Šio tyrimo apimtis neleido aprėpti reprezentacinės respondentų imties. Tyrimo rezultatai atspindi tik imties požiūrį bei nuostatas. Tyrimas yra daugiau žvalgomojo pobūdžio ir skirtas bendroms tendencijoms nustatyti. Duomenys buvo apdoroti SPSS PC programų paketu. Statistinei duomenų analizei panaudota aprašomoji statistika, Chisquare (Chi – kvadrato) testas, Kolmogorovo – Smirnovo testas nepriklausomoms imtims tirti. 3. Tyrimo rezultatai 3.1. Respondentų grupių demografiniai duomenys Tyrime dalyvavo penkios respondentų grupės: rizikos grupės vaikai, kontrolinės grupės vaikai, rizikos grupės vaikų tėvai, kontrolinės grupės vaikų tėvai bei socialiniai pedagogai. Buvo apklausta po 30 kiekvienos grupės respondentų. Apklaustų vaikų amžius nuo 14 suėjusių metų iki pilnametystės. Tiek rizikos, tiek kontrolinėje grupėje apklausta daugiau mergaičių, nors statistiškai reikšmingų skirtumų pagal lytį tarp rizikos ir kontrolinės grupės vaikų nėra (p>0,05). Tokį apklausos rezultatų pasiskirstymą, šiuo atveju, nulėmė respondentų prieinamumas ir jų sutikimas atsakinėti į pateikiamus klausimus. Respondentų buvo ieškoma mokyklose, dienos centruose jaunuoliams bei jaunimo klubuose. Į šių organizacijų veiklą dažniau įsitraukia merginos, kai tuo tarpu vaikinai dažniau buriasi į neformalias draugų grupes. Merginos taip pat buvo labiau nusiteikusios atviriau kalbėti apie save, nei vaikinai. Vaikų demografiniai duomenys pateikiami 1 lentelėje. 1 lentelė. Vaikų demografiniai duomenys Amžius (vidurkis) Lytis Duomenys apie šeimą Vyrai ( proc.) Moterys ( proc.) Šeimos narių sk. (vidurkis) Asmenų gyvenančių kartu sk. (vidurkis) Biologinė šeima ( proc.) Globėjų šeima ( proc.) Rizikos grupės vaikai 15,4 46,7 53,3 3,8 4,1 93,3 6,7 Kontrolinės grupės vaikai 15,7 43,3 56,7 3,5 3,6 100,0 0,0 Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matome, kad tiek rizikos, tiek kontrolinės grupės pagal amžių bei lyčių pasiskirstymą grupėse beveik nesiskiria. Abiejose tirtų vaikų grupėse, lyginant amžiaus vidurkius bei pasiskirstymą pagal lytį, statistiškai reikšmingų skirtumų nėra, kai (p>0,05). Visi kontrolinės grupės vaikai gyvena biologinėse šeimose kaip ir didžioji dauguma rizikos grupės vaikų. Keli rizikos grupės vaikai gyvena globėjų šeimose. Rizikos grupės vaikai nurodė šiek tiek didesnį šeimos narių bei kartu gyvenančių asmenų skaičių. Rizikos grupės vaikai nurodė, jog kartu dažniausiai gyvena seneliai, dėdės ar tetos. Reikšmingų skirtumų pagal šeimos sudėtį bei šeimos narių, gyvenančių kartu, skaičių rizikos ir kontrolinės grupės vaikų šeimose nėra (p>0,05). 1 pav. pavaizduotas vaikų grupių išsimokslinimas. Rezultatai pateikti procentais, atitinkančiais pasirinkto atsakymo dažnį. Abiejose grupėse daugiausia vaikų dar nėra baigę pagrindinės mokyklos. Šiek tiek skiriasi rizikos ir kontrolinės vaikų grupės pagal įgytą pagrindinį išsilavinimą. Tokį respondentų išsimokslinimo pasiskirstymą nulemia tai, kad rizikos grupės vaikai dažniau lieka kartoti kurso dėl pamokų nelankymo ar blogų mokymosi rezultatų. Abiejų grupių vaikai buvo paprašyti įvertinti, kokios deviantinio elgesio apraiškos iš deviantinio elgesio sąrašo jiems yra būdingos. 2 pav. pavaizduotas vidutinis deviantinio elgesio apraiškų skaičius rizikos ir kontrolinės grupės vaikų. Kaip matome iš paveikslėlio pagal vaikams būdingų deviantinio elgesio skaičių vaikų grupės skiriasi. Palyginus grupes yra rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p0,05). Rizikos grupės vaikų tėvų grupėje jauniausio respondento amžius – 28 metai, vyriausio 68 metai. Toks amžiaus pasiskirstymas atsirado dėl to, kad tėvų grupei priskirti ne tik biologiniai tėvai, bet ir globėjai. Kontrolinės grupės vaikų tėvų jauniausias respondento amžius 32 metai, vyriausio – 51 metai. 2. lentelė. Tėvų demografiniai duomenys Amžius (vidurkis) Lytis Duomenys apie šeimos pajamas vienam nariui Vyrai ( proc.) Moterys ( proc.) Min. Lt Maks. Lt Vidurkis Lt Rizikos grupės vaikų tėvai 42,0 23,3 76,7 50 600 304,2 Kontrolinės grupės vaikų tėvai 41,8 43,3 56,7 150 700 419,0 Abiejose suaugusių respondentų grupėse vyrauja moterys. Tokį respondentų pasiskirstymą galima paaiškinti tuo, kad moterys dažnai aktyviau dalyvauja vaikų auklėjime bei labiau domisi ir atviriau dalinasi vaikų problemomis. Dalis rizikos grupės vaikų tėvų – vyrų atsisakė dalyvauti apklausoje. Apžvelgiant abiejų suaugusių respondentų grupių šeimų materialinę padėtį, statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta (p>0,05). Galima teigti, jog skirtumai išryškėja lyginant minimalias pajamas per mėnesį vienam šeimos nariui: rizikos grupės vaikų tėvų nurodytos minimalios pajamos yra 50 litų, kontrolinės grupės vaikų tėvų – 150 litų. 16 proc. rizikos grupės vaikų tėvų nurodė, jog jų pajamos vienam šeimos nariui yra 100 litų. 63,3 proc. rizikos grupės vaikų tėvų ir 75,8 proc. kontrolinės grupės vaikų tėvų nurodė, jog jų pajamos vienam šeimos nariui yra nuo 300 iki 600 litų. 3. lentelė. Duomenys apie tėvų santuoką Tėvas Motina Pirma santuoka ( proc.) Antra santuoka ( proc.) Nebuvo ir nėra susituokęs ( proc.) Vidutinis santuokų skaičius grupei Pirma santuoka ( proc.) Antra santuoka ( proc.) Nebuvo ir nėra susituokusi ( proc.) Vidutinis santuokų skaičius grupei Rizikos grupės vaikų tėvai 70,4 25,9 3,7 1,2 63,0 33,3 3,7 1,3 Kontrolinės grupės vaikų tėvai 93,3 3,3 3,3 1,0 76,7 20,0 3,3 1,2 Demografiniai tėvų duomenys apie jų santuokas yra pavaizduoti 3 lentelėje. Analizuojant tėvų grupių santuokinę padėtį galima pastebėti, jog abiejų grupių moterų nurodytas vidutinis santuokų skaičius yra didesnis nei vyrų. Be to abiejose grupėse daugiau vyrų nei moterų nurodė esantys pirmoje santuokoje. Lyginant abiejų grupių vyrų santuokinę padėtį, buvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p0,05). Tokiu būdu galime teigti, visi respondentai mano, kad jaunimo nusikalstamas elgesys - aktuali problema Lietuvoje. 12 pav. pavaizduota respondentų nuomonė apie pagalbos tikslingumą paaugliams, įvykdžiusiems nusikalstamas veikas. Rezultatai pateikti procentais, atitinkančiais kiekvienos respondentų grupės teigiamo atsakymo dažnį. Kaip matome rizikos grupės vaikų tėvai ir socialiniai pedagogai 100,0 proc. yra įsitikinę tokios pagalbos svarba nusikalstančiam jaunimui. Dalis rizikos ir kontrolinės grupės vaikų bei kontrolinės grupės vaikų tėvų nežino, ar tikslinga teikti pagalbą jaunuoliams, vykdantiems nusikalstamas veikas. Palyginus respondentų grupių atsakymus tarpusavyje statistiškai reikšmingų skirtumų neradome (p>0,05). Tokiu būdu galime teigti, visi respondentai mano, kad yra tikslinga teigti pagalbą jaunuoliams, vykdantiems nusikalstamas veikas. Respondentų grupių nurodyti veiksniai, paskatinantys paauglių netinkamą elgesį yra pavaizduoti 13 pav. Rezultatai pateikti procentais, atitinkančiais pasirinkto atsakymo dažnį. Visų grupių respondentai nurodė, jog svarbiausi veiksniai yra draugų daromas poveikis (daugiau, nei 20,0 proc. kiekvienos grupės respondentų), pinigų stoka (nuo 8,2 proc. iki 16,9 proc. respondentų grupių), blogi santykiai šeimoje (nuo 2,7 proc. iki 25,0 proc. respondentų grupių), užimtumo stoka (nuo 1,3 proc. iki 25,0 proc. respondentų grupių), lyderiavimas, žiniasklaida, žalingi įpročiai. Taip pat nurodė problemas mokykloje, madą, agresyvumą, diskotekas, baimės neturėjimą. Suaugusiųjų grupių respondentai nurodė, jog netinkamą paauglių elgesį paskatinantis veiksnys yra ankstyvas paauglių subrendimas. Rizikos grupės vaikams reikšmingiausi veiksniai yra draugų daromas poveikis, nepriteklius, žalingi įpročiai, blogi santykiai šeimoje, noras lyderiauti (žiūr. 13 pav). Kontrolinės grupės vaikams reikšmingiausi veiksniai, skatinantys paauglių netinkamą elgesį yra draugų daromas poveikis, pinigų stoka, užimtumo trūkumas, žiniasklaida. Rizikos grupės vaikų tėvai kaip reikšmingiausius veiksnius nurodė: draugų daromą poveikį, pinigų stoką, blogus santykius šeimoje bei užimtumo trūkumą. Kontrolinės grupės vaikų tėvų išskirti reikšmingiausi veiksniai: draugų poveikis, pinigų stoka, žalingi įpročiai, agresyvumas. Socialiniai pedagogai reikšmingiausiais laiko blogus santykius šeimoje, draugų daromą poveikį, bei užimtumo stoką. 14 pav. pavaizduota paauglių nuomonė apie tai, kas galėtų padėti jaunuoliams, vykdantiems nusikalstamas veikas. Abiejų grupių vaikų nuomonė pateikta procentais, atitinkančiais vaikų pasirinkto atsakymo dažnį. Kontrolinės grupės paaugliai mano, kad jaunuoliams, vykdantiems nusikalstamas veikas, labiausiai padėtų didesnės tėvų pajamos (18,2 proc.), šeima (18,0 proc.), nevyriausybinės jaunimo organizacijos (14,7 proc.) bei policijos pareigūnai (11,5 proc.). Rizikos grupės vaikai mano, kad labiausiai nusikalstančiam jaunimui galėtų padėti nevyriausybinės jaunimo organizacijos (18,4 proc.), didesnės tėvų pajamos (16,3 proc.) bei šeima (12,2 proc.). Taip pat abiejų grupių jaunuoliai mano, kad padėti galėtų nusikalstančių paauglių įdarbinimas (8,2 proc. kontrolinės ir 6,1 proc. rizikos grupės vaikai), draugai (3,3 proc. kontrolinės ir 6,1 proc. rizikos grupės vaikai) bei mokytojai (6,6 proc. kontrolinės ir 2,0 proc. rizikos grupės vaikai). Visų respondentų grupių buvo prašoma įvertinti pagalbos rūšių reikšmingumą paaugliams, vykdantiems nusikalstamas veikas balais nuo -3 iki 3. 5 lentelėje pateikiami visų respondentų grupių pagalbos rūšių paaugliams, vykdantiems nusikalstamas veikas, svarbos vertinimo balų vidurkiai. Keli respondentai nurodė, jog šiems paaugliams reikšminga pagalba būtų įdarbinimas. Visų grupių respondentams visapusiškos pagalbos teikimas paaugliams, vykdantiems nusikalstamas veikas yra labiau reikšmingas, nei nereikšmingas. Lyginant rizikos grupės vaikų bei jų tėvų pateiktus atsakymų variantus, rasti statistiškai reikšmingi skirtumai (p0,05). Tokiu būdu teigti, kad rizikos grupės vaikų tėvai dažniau kreipiasi į socialinius pedagogus, negalime. Rizikos ir kontrolinės grupės vaikų tėvų buvo prašoma apibūdinti, kaip jie supranta socialinio pedagogo pareigybę. Abiejų tėvų grupių atsakymai yra pavaizduoti 15 pav., kur tėvų nuomonė pateikta procentais, atitinkančiais pasirinkto atsakymo dažnį. Daugiausiai rizikos grupės vaikų tėvų (14,3 proc.) ir kontrolinės grupės vaikų tėvų (16,6 proc.) mano, kad socialinis pedagogas yra žmogus, vertinantis ir padedantis spręsti problemas. Rizikos grupės tėvų tarpe dažni atsakymai yra gyvenimo mokytojas, gyvenimo kokybės gerintojas bei tarpininkas. Kontrolinės grupės vaikų tėvai mano, kad tai yra mokytojas, žmogus, kontroliuojantis vaikų lankomumą. Abiejų grupių tėvai mano, kad tai žmogus, vykdantis socialinį ugdymą, teikiantis socialinę paramą, mokytojas, popamokinės veiklos organizatorius. Visų suaugusių respondentų grupių buvo prašoma įvertinti socialinio pedagogo veiklos turinio svarbą balais nuo -3 iki 3. Veiklos tūrinio veiklos yra sudarytos remiantis pavyzdine socialinio pedagogo pareigine instrukcija. 9 lentelėje pateikiami rizikos, kontrolinės grupių vaikų tėvų bei socialinių pedagogų socialinio pedagogo veiklos turinio svarbos vertinimo balų vidurkiai. Nei viena apklausta respondentų grupė nenurodė, kad kuri nors socialinio pedagogo veikla yra nesvarbi. Socialinio pedagogo veiklos turinys ne visoms grupėms yra vienodai reikšmingas. Lyginant rizikos bei kontrolinės grupės vaikų tėvų ir socialinių pedagogų veiklos turinio vertinimus tarpusavyje yra rasti statistiškai reikšmingi skirtumai. 9 lentelė. Respondentų socialinių pedagogų veiklos turinio vertinimas Rizikos grupės vaikų tėvai Kontrolinės grupės vaikų tėvai Socialiniai pedagogai 1. Individualus darbas su vaiku, tėvais ar teisėtais vaiko atstovais, pedagogais ir kitais švietimo įstaigoje dirbančiais specialistais. 2,97 2,93 2,50 2. Vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais, dirba su vaikais, turinčiais priklausomybių, patiriančiais prievartą, vykdo prevencines programas. 2,90 2,83 2,60 3. Padeda tėvams ar teisėtiems vaiko atstovams ugdyti savo vaiką; suprasti jo socialinius ir psichologinius poreikius, jų tenkinimo svarbą. Informuoja tėvus apie jų teisę gauti socialinę ir pedagoginę pagalbą. 2,77 2,80 2,50 4. Bendradarbiauja su klasių auklėtojais, kitais pedagogais, specialistais, įstaigos administracija sprendžiant vaikų socialines-pedagogines problemas, ieškant efektyvių pagalbos būdų. 2,73 2,77 2,60 5. Nuolat palaiko ryšius su vietos bendruomene ir įvairiomis įstaigomis, rūpinasi gyvenamosios aplinkos pritaikymu vaiko poreikiams. 2,77 2,67 2,10 6. Tiria socialinės pedagoginės pagalbos poreikį. Organizuoja ir koordinuoja socialinės-pedagoginės pagalbos teikimą ir vertina jos kokybę. 2,73 2,73 2,20 7. Kartu su įstaigos personalu, visuomeninėmis organizacijomis ir socialiniais partneriais iš kitų institucijų atlieka šviečiamąjį-informacinį darbą. 2,77 2,77 2,50 8. Inicijuoja, organizuoja socialinių projektų kūrimą ir jų įgyvendinimą. 2,90 2,77 2,40 9. Inicijuoja išteklių, kurie būtini vaikų ir jų šeimų poreikiams patenkinti, gavimą. 2,90 2,67 2,50 10. Palaiko ryšius su įvairiomis valstybinėmis įstaigomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiančiomis socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą. 2,80 2,73 2,60 11. Atstovauja ir gina vaikų teises švietimo įstaigoje, teisėsaugos ir kitose institucijose. 2,87 2,67 2,50 12. Kartu su klasių auklėtojais, kitais ugdytojais rūpinasi vaikų socialinių įgūdžių ugdymu. 2,67 2,87 2,80 13. Lanko vaikus jų namuose, jeigu klasės auklėtojas neturi tam galimybių. 2,77 2,73 2,70 Statistiškai reikšmingi skirtumai (p. 14. Šimaitis A., Strategy guidlines for combating violence against children. Demokratinis ugdymas socialiniame kontekste, tarptautinė patirtis. Socialinis ugdymas VI. V., 2002. 15. Vaikai nusikaltėliai. Nusikaltimų ir katastrofų enciklopedija: NKE., t. 6. K., 1997. 16. Žukauskiene R. Raidos psichologija. V., 1998. 17. Андреев В. Девиантное поведение подростков. [žiūrėta 2005-11-25]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!