Suomijos ir Danijos švietimo sistemų lyginamoji analizė

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA Gintarė Norvaišaitė Dieninių studijų edukologijos magistrantūros 1 - o kurso studentė SUOMIJOS IR DANIJOS ŠVIETIMO SISTEMŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ Referatas Darbo vadovė: doc. dr. L. Ušeckienė Šiauliai, 2008 ĮVADAS Vienas klestinčių valstybių bruožų – tobulai sutvarkyta švietimo sistema. Tačiau ar klestinti valstybė yra tinkamos švietimo sistemos pasekmė, ar atvirkščiai – tinkamai sutvarkytą švietimo sistemą gali sukurti tik klestinti valstybė (Kuprys, 1998). Lietuvai atradus šios problemos sprendimą, daug dalykų galima būtų pakeisti iš esmės. Kaip teigia P. Kuprys (1998), kiekviena šalis yra kuo nors išskirtinė, todėl kaimyninių valstybių, esančių kitoje Baltijos jūros pusėje, patirties nagrinėjimas ir pažinimas galėtų daug kuo padėti mąstant apie Lietuvos švietimo ateitį. Švietimo kokybės gerinimas yra vienas iš Lietuvos valstybės prioritetų (Sabaliauskienė, 2007). Siekiant susikurti geriausią savo aplinkai pritaikytą švietimo sistemą būtina analizuoti, palyginti kitų šalių patirtį, todėl šiame darbe bus tarpusavyje lyginamos Suomijos ir Danijos švietimo sistemos. Švietimo sistema Danijoje turi senas tradicijas, nulėmusias gana stabilią sistemos struktūrą, vaidmenį bei vietą visuomenėje. Švietimo politika ir strategija remiasi idėja, kad Danijos ateities visuomenė turi būti pagrįsta mokymu ir saviugda; švietimas turi būti svarbiausias besikeičiančios visuomenės ugdymo veiksnys. Siekiama, kad visi jauni žmonės įgytų aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą – bendrąjį arba profesinį. Asmuo turi būti parengtas ne tik darbui ir ekonominiam gyvenimui, bet ir šeimos, visuomenės gyvenimui ir laisvalaikiui. Švietimas turi būti neutralus, todėl asmenybė turėtų išmokti būti savikritiška, priimdama bendras moralines koncepcijas, formuodama socialinio solidarumo požiūrį (Kuprys, 1998). Labai rūpinamasi nepaliaujamu žmogaus lavinimusi, jo saviugda, sudarant galimybes pasirinkti formaliojo ir neformaliojo ugdymo struktūras. Švietimo sistema sugeba lanksčiai prisitaikyti prie kintančių žmogaus poreikių. Švietimo sistema Suomijoje remiasi principu, kad kiekvienas turi teisę į išsilavinimą, nepaisant socialinio statuso, lyties, kilmės ar specialių poreikių [5]. Galima išskirti tokius Suomijos švietimo privalumus: didelė mokyklų ir mokytojų laisvė pasirenkant ugdymo turinį, mokinių pažangos vertinimo ir ugdymo metodus; pedagogų profesionalumas; mokinių motyvacija, pasitikėjimas savo jėgomis ir pomėgis skaityti; vienodos mokymosi galimybės; ugdymo individualizavimas; projektiniai darbai mokykloje ir už jos ribų; mokymuisi palanki aplinka mokykloje ir namie; mokiniai, pripratę atlikti užduotis, reikalaujančias kritiškai mąstyti ir gebėti pritaikyti žinias (Sabaliauskienė, 2007). O vienas didžiausių Suomijos švietimo privalumų yra tai, kad Suomijos bendrojo lavinimo mokyklos beveik tolygios visoje šalyje. Nėra labai gerų, išskirtinių mokyklų, bet nėra ir blogų mokyklų (Dagienė, 2005). Darbo tikslas: palyginti Suomijos ir Danijos švietimo sistemas. Uždaviniai: 1. išsiaiškinti Suomijos ir Danijos švietimo sistemų struktūras; 2. išanalizuoti šių šalių bendrojo lavinimo bei bendrojo aukštesniojo vidurinio lavinimo švietimo organizavimą; 3. išnagrinėti profesinio bei aukštojo mokslo galimybes Suomijos ir Danijos švietimo sistemose; 4. nustatyti suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo misiją bei aptarti mokytojų rengimo sistemą šiose šalyse; 5. atskleisti Suomijos ir Danijos švietimo sistemų valdymo bei finansavimo ypatumus. Suomijos ir Danijos švietimo sistemų lyginamoji analizė Suomija Danija Švietimo sistemos struktūra Suomijos švietimo sistemą sudaro: ikimokyklinis ugdymas, bendrojo lavinimo mokykla (žemesnysis lygis – 1-6 klasės (pradinė mokykla), aukštesnysis lygis – 7-9 klasės), vidurinė mokykla) (8-12 klasės), kurios antroji pakopa – aukštesnioji vidurinė mokykla), profesinė mokykla ar institutas, aukštoji mokykla. Galima išskirti tris pagrindinius Danijos švietimo sistemos lygius – pagrindinį ir žemesnįjį vidurinį mokymą; aukštesnįjį vidurinį mokymą; aukštąjį ir tęstinį mokymą. Ikimokyklinis ugdymas Pasak L. Ušeckenės (2003), ikimokyklinis ugdymas numatytas šešiamečiams, kurie kitais metais jau pradės lankyti privalomą mokyklą. Jis nėra privalomas. Skirstomas į darželius ir ikimokyklines klases, kurios veikia bendrojo lavinimo mokyklose. Ikimokyklinis ugdymas mokyklose ir kitose įstaigose paprastai vyksta pusę dienos ir tęsiasi vienerius metus. Kasmėnesinis mokestis už mokymą priklauso nuo vaiko šeimos pajamų. Pagrindinis ikimokyklinio lavinimo tikslas – sukurti vaikams žaidimų ir mokymosi aplinką, įkvėpti juo veiklai, suteikti visas sąlygas jiems atsiskleisti. Per šį periodą vaikai turi būti paruošti mokyklai. Dalyvavimas ikimokykliniame ugdyme yra savanoriškas, į jį įtraukiami ir tėvai. Ikimokyklinis ugdymas yra savanoriškas. Darželius lanko apie 40-45 procentai trejų-šešerių metų vaikų. Apie 94 procentai penkerių-šešerių metų vaikų lanko neprivalomąją darželio klasę. Bendrasis lavinimas Bendrojo lavinimo mokykloje vaikai mokosi devynerius metus. Devynmetė mokykla susideda iš dviejų pakopų – pirmieji šešeri metai (1-6 kl.) yra pradinė mokykla (vidurinės mokyklos žemesnysis lygis), toliau vidurinė mokykla (7-9 kl.). Daug dėmesio skiriama užsienio kalbų mokymui: jų mokoma jau nuo trečios klasės. Tai gali būti arba antroji šalies kalba (suomiams – švedų, ir atvirkščiai), arba anglų kalba. Aukštesnėse klasėse (7-9 kl.) dalis mokomųjų dalykų yra pasirenkami ir gali būti įvairių apimčių. Po pagrindinės mokyklos baigimo galima rinktis tęsti mokslą gimnazijoje ar profesinėje mokykloje. Tai bendrasis išsilavinimas, kurį turi įgyti kiekvienas (Ušeckienė, 2003, p. 249). Bendrojo lavinimo mokyklos programa iš esmės yra vienoda visiems mokiniams, tačiau mokymo metodai ir priemonės yra individualizuojami. Kalbų mokymas sudaro apie 33 proc., matematika ir tikslieji mokslai – 30 proc., socialiniai ir humanitariniai dalykai – 12 proc., meno, fizinio lavinimo ir kiti Dalykai – apie 25 proc. visų dėstomų dalykų. Mokslo metų pabaigoje išduodami pažangumo pažymėjimai (Lyginamoji edukologija, 1997). Bendrojo lavinimo mokyklose mokslo metai padalyti į rudens ir pavasario semestrus, kurie bendrai sudaro 190 mokyklinių dienų. Bendrojo lavinimo mokyklose mokslas nemokamas visiems mokiniams, be to, jie aprūpinami mokymosi priemonėmis, nemokamu maitinimu ir medicininiu aptarnavimu. Devynerių metų mokymasis (nuo 7 iki 16 metų amžiaus) yra privalomas. Nėra privaloma gauti šį išsilavinimą valstybinėje mokykloje (Folkeskole), tačiau alternatyvą labai mažai kas renkasi: apie 90 proc. mokinių eina į Folkeskole ir tik 10 proc. – į privačias mokyklas. Pirmuosius septynerius metus Folkeskole yra bendrojo lavinimo mokykla. Nuo aštuntos iki dešimtos klasės mokiniai skirstomi į pagrindinį ir aukštesnįjį kursą, mokantis matematikos, anglų kalbos, vokiečių kalbos, fizikos ir chemijos. Folkeskole dešimta klasė yra neprivaloma. Po Folkeskole mokiniai arba tęsia mokslą, arba iš mokyklos išeina (Lyginamoji edukologija, 1997). Baigusieji devynias arba dešimt klasių toliau renkasi arba bendrojo lavinimo įsigijimo kelią, arba profesinio rengimo sistemos mokyklas, kursus. Danijoje bendrąjį išsilavinimą galima įgyti: mokantis gimnazijoje ir išlaikius baigiamuosius egzaminus; mokantis dviejų metų kursuose, skirtuose pasirengimui aukštesniesiems baigiamiesiems egzaminams; Išlaikius aukštesniuosius komercinius egzaminus; Išlaikius aukštesniuosius techninius egzaminus ir vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus, orientuotus į profesinio rengimo kryptį. Bendrasis aukštesnysis vidurinis lavinimas Tai švietimo sistemos dalis, esanti tarp bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos. Vidurinės mokyklos antrąją pakopą sudaro aukštesnioji vidurinė mokykla (gimnazija) arba amatų (profesinė) mokykla. Aukštesnioji vidurinė mokykla (gimnazija) išsirutuliojo iš anksčiau egzistavusios jaunimo vidurinės mokyklos. Jos tikslas – ruošti mokinius stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą, padėti vystytis kaip gabiems, civilizuotiems, subalansuotiems individams, visuomenės nariams, suteikti žinių, įgūdžių, būtinų tolesnėms studijoms, darbui. Knygos ir kita mokyklinė medžiaga yra mokama, bet maitinimas nemokamas (Ušeckienė, 2003). Gimnazija yra trimetė: 7, 8, 9 klasės. 1980-ųjų metų viduryje įvesta dešimta klasė tiems mokiniams, kurie, baigę bendrojo lavinimo mokyklą, neketina toliau tęsti mokslo. Mokantis dešimtoje klasėje jiems sukanka 16 metų, įgyjamos būtinos profesinės žinios ir įgūdžiai. Taigi paauglys gali naudingai įsilieti į visuomenės gyvenimą ir darbinę veiklą. Mokoma kursų principu, o kiekvienam dalykui tenka 38 valandų kursas. Į gimnazijas stoja mokiniai, besiruošiantys toliau studijuoti aukščiausiojo lygio mokymosi įstaigose (universitetuose), todėl siekiantys įsigyti aukštesnįjį bazinį vidurinį išsilavinimą (tokių būna apie 50 proc. 16-18 metų jaunuolių. Šioje mokymo pakopoje pamokas veda atskirų dalykų mokytojai. Pradedant aštuntąja klase, mokinys gali papildomai mokytis dar vienos užsienio kalbos – vokiečių, prancūzų ar rusų. 8-9 klasėse galima mokytis pasirinktųjų dalykų: techniškųjų ir tekstilės darbų, namų ruošos, prekybos ir mašinraščio, žemės ūkio, miškininkystės ir sodininkystės (Lyginamoji edukologija, 1997). Be bendrojo lavinimo gimnazijų, dar yra specializuotos, kuriose gali būti sustiprintas kai kurių dalykų (muzikos, užsienio kalbų, sporto ar meno) mokymas. Jos skirtos ypač talentingiems vaikams. Teorinės medžiagos vaikai gauna nemažai, tačiau visada teoriją lydi praktinė veikla. Vidurinis mokymas baigiamas tautiniu brandos egzaminu, kurį sudaro gimtosios (suomių/švedų) kalbos testas, antrosios tautinės kalbos (švedų/suomių), užsienio kalbos, matematikos ir bendrųjų disciplinų egzaminai. Brandos atestatas suteikia galimybę toliau mokytis universitetuose ir jiems prilygstančiose aukštosiose mokyklose. Danijoje yra apie 150 gimnazijų. Į gimnazijas priimami moksleiviai, baigę pagrindinės mokyklos devynias klases. Jie turi būti mokęsi dvi užsienio kalbas ir išlaikę nustatytų dalykų egzaminus. Studijoms aukštesniajame vidurinės mokyklos mokymo lygyje moksleivį rekomenduoja jo ankstesnė (pagrindinė) mokykla. Gimnazistai renkasi humanitarinę arba matematikos kryptį. Kai kurie dalykai (biologija, klasikinių religijų studijos, danų kalba, anglų kalba, geografija, muzika, menų mokslai, gamtos mokslai, sportas) mokomi abiejose kryptyse. Be to, siūlomi įvairūs fakultatyviniai dalykai. Mokoma dviem lygiais - vidutiniuoju ir aukštesniuoju. Dalykų pasiūla įvairiose gimnazijose yra skirtinga, tačiau reikalaujama, kad kiekvienas gimnazistas bent du mokymo dalykus studijuotų aukštesniajame lygyje. Humanitarinio profilio grupėse privalomai mokoma vokiečių kalbos (alternatyva – prancūzų kalba), italų kalbos (alternatyva – ispanų k., rusų k.), lotynų kalbos, gamtos mokslų. Aukštesniajame lygyje pasirenkama: lotynų, graikų kalbos, socialiniai mokslai, muzika, biologija; o vidutiniame lygyje – matematika, japonų kalba. Matematinio profilio grupėse privalomi šie dalykai: chemija, matematika, fizika, prancūzų kalba (alternatyva – vokiečių k.), ispanų kalba (alternatyva – italų k.), rusų kalba. Aukštesniajame lygyje pasirenkami: socialiniai mokslai, muzika, biologija, chemija. Vidutiniajame lygyje galima pasirinkti mokytis šiuos dalykus: anglų kalbą (alternatyva – vokiečių k.), prancūzų kalbą (alternatyva – ispanų k.), rusų kalbą (alternatyva – japonų k.). Trečiųjų mokslo metų pabaigoje gimnazistai laiko egzaminą iš danų kalbos ir iš tų dalykų, kuriuos pasirinko studijuoti aukštesniuoju lygiu, iš viso gimnazistai laiko 10 egzaminų, kad gautų mokyklos baigimo pažymėjimą. Profesinis mokymas Įvairiausių tipų profesinių mokyklų Suomijoje yra kelios dešimtys. Pusė jų priklauso savivaldybei, kitos – privačios. Mokymas ir maistas studentams nekainuoja. Profesinio mokymo programa yra sudaryta vidurinio mokymo programos pagrindu. Vidurinį išsilavinimą turintys studentai gali pasirinkti pirminį profesinį švietimą ir mokymą, tačiau mokslas yra trumpesnis dėl kreditų perkėlimo. Pataisyta programa teikia plačią kvalifikaciją ir darbui reikalingą kompetenciją. Pataisytos programos susideda iš 120 kreditų, įtraukiant 20 darbo apmokymo kreditų, 90 profesinio mokymo kreditų, 20 pagrindinių disciplinų kreditų ir 10 laisvai pasirenkamų dalykų. Darbo apmokymas suteikiamas darbo vietoje. Programa suteikia galimybę tolesnėms studijoms politechnikos universitetuose. Profesinis mokymas įgyjamas profesinio mokymo institucijose, suaugusiųjų profesinio mokymo centruose, liaudies aukštosiose mokyklose ir amatų mokyklose. Politechnikume mokslas trunka 3,5 - 4,5 m. (Ušeckienė, 2003). Antrosios pakopos profesinio mokymo sistemoje yra 25 pagrindinės kryptys, nustatomos pagal šalies gamybinius poreikius ir atitinkančios pagrindines gamybos sritis. Mokymas vyksta 2 etapais: bendruoju ir specialiuoju. Geriausiai įveikę specialųjį etapą mokiniai gali tęsti tos srities studijas aukščiausiojo lygio aukštosiose mokyklose. Tradiciškai susiklostė 2 profesinio mokymo tipai: profesinės mokyklos, kuriose mokomasi 1-3 metus daugiausia darbininkiškų profesijų; profesiniai institutai – koledžai, kuriuose mokomasi 3-5 metus vadybos profilio specialybių. Profesinio mokymo formos yra ir vadinamasis „laikinasis" (tai normalios trukmės mokymas, visiškai valstybės remiamas) bei „įdarbinimo" (trumpi 3-6 mėnesių kursai „profesinių kursų centruose") mokymas. Profesinis mokymas iš esmės yra dviejų tipų: amato mokymas ir bazinis profesinis techninis mokymas. Asmenims, nusprendusiems rinktis profesinio rengimo mokyklas ar kursus, galima rinktis dvejų ketverių metų amatų mokymąsi, kuris susideda iš teorinio lavinimo mokykloje su fiksuotu savaičių skaičiumi ir praktinio mokymo gamyboje. Teoriniam kursui skiriama 1700-1800 pamokų (Lyginamoji edukologija, 1997). Amatų mokymasis funkcionuoja kartu su baziniais profesinio rengimo kursais (EFG), todėl tiek viena, tiek kita forma galima siekti įgyti profesiją aštuoniose veiklos srityse: statybos pramonėje, leidybos pramonėje, komercijos, administravimo, kanceliarijos; geležies ir metalo pramonėje, augalininkystės, gyvulininkystės, miškininkystės, transporto, maisto pramonės, aptarnavimo (Lyginamoji edukologija, 1997). Bazinio profesinio rengimo (švietimo) kursai (EFG) trunka trejus arba ketverius metus. Iš aštuonių pagrindinių veiklos sričių galima rinktis įvairius kursus (jų yra apie du šimtus). Bazinis kursas – tai vienerių metų įvadas į profesinės veiklos pasirinktą sritį, kurį sudaro specialieji dalykai, bendrieji pagrindiniai dalykai, pasirenkamieji dalykai. Bendrieji pagrindiniai dalykai – tai danų kalba, užsienio kalba, sportas, matematika, socialiniai mokslai, vadyba. Iš pasirenkamųjų dalykų siūlomi šie: menas, fotografija, užsienio kalba, sportas, matematika, psichologija. Išklausius bazinius vienerių metų kursus, mokymasis antrame kurse gali būti diferencijuotas. Kadangi mokymasis vyksta alternatyviai firmoje ir mokykloje, tai antrajame etape gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie turi biznio kurso išklausymo pažymėjimą ir sutartis su darbdaviais, sutikusiais juos priimti (Lyginamoji edukologija, 1997). Sėkmingai baigusieji antrąją kursų etapą, gauna kvalifikuoto darbininko pažymėjimą. Be to, kursai suformuoti taip, kad besimokantieji ir nutraukę mokymąsi įgyja tam tikrą kvalifikaciją. Po to jie gali tęsti kursus toliau. Aukštasis mokslas Suomijoje yra 21 aukščiausio lygio aukštoji mokykla. Iš jų – 17 universitetų. Kiekvienais metais į pirmą kursą gali įstoti apie 17 procentų aštuoniolikmečių. Šiuolaikinis aukštasis mokslas pasižymi moderniomis studijų programomis, vertinimo sistemos naujovėmis, decentralizuotu valdymu (Ušeckienė, 2003). Tarp jaunimo aukštasis mokslas yra populiarus, nes baigimo diplomas suteikia tokių privilegijų darbo gyvenime, kokiomis negali naudotis baigusieji žemesniojo lygio mokymo įstaigas. Pagrindiniam baigimo laipsniui gauti reikia mokytis 5-6 metus [6]. Sėkmingai išlaikius baigiamuosius egzaminus, galima gauti dviejų lygių laipsnius – bakalauro arba magistro, taip pat įsigyti dar aukštesnio laipsnio baigus universitetą – licenciato ir daktaro. Mokslas Suomijoje nemokamas, arba mokestis už studijas yra minimalus. Besimokančiųjų išlaidas studijoms sudaro pragyvenimo ir mokymosi priemonių įsigijimo išlaidos. Studentų paramos priemonės yra stipendija ir „studijų paskola“. Pirmoji forma yra negražinama, o antroji – tai normali banko paskola, garantuojama valstybės. Taip pat naudojamos netiesioginės priemonės – mažinti besimokančiųjų išlaidoms. Tai įvairios subsidijos, priklausančios nuo studento mokymosi rezultatų (Lyginamoji edukologija, 1997). 1970 metais buvo imtasi didelių Suomijos aukštojo mokslo sistemos keitimų. Priimta nauja programa , į kurios struktūrą įeina: pagrindinės arba bendrosios studijos, kurių trukmė apie 25 proc. bendrojo mokymosi krūvio; bazinės specialios studijos – 50 proc. bendrojo mokymosi laiko; aukštesniojo lygio specialios studijos (ypač akcentuojant mokslinę veiklą pasirinktame problemų plote) – 25 proc. laiko. Aukštojo mokslo išsilavinimą galima įgyti universitetuose arba universiteto lygio aukštosiose mokyklose. Čia gali studijuoti asmenys, turintys bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Danijos aukštajame moksle yra priimta povidurinio mokymo koncepcija, kuria remiantis aukštasis mokslas apibrėžiamas kaip povidurinio mokymo studijos, apimančios ne tik aukštųjų akademinių kursų studijas, bet ir kitus, trumpesnius, neakademinio rengimo kursus (L. Thomsen, 1991). Bazinė aukštojo mokslo koncepcija sąlygoja dviejų lygių aukštąsias mokyklas: universitetų ir neuniversitetinio lygio aukštąsias mokyklas. Universitetai siūlo įvairaus lygio studijų programas. Pirmosios pakopos kandidatinės programos (3 metų trukmės) panašios į bakalauro studijas. Beje, bakalauro laipsnis Danijoje įvestas tik 1988 metais. Mokslinis parengimas vyksta aukštesnio lygio programoje – magistrantūroje, kuri trunka šešerius metus nuo mokymosi universitete pradžios. Kai kurie universitetiniai centrai siūlo vadinamąsias projektines studijas, kurios yra pagrindinių kandidatinio lygio studijų bazė. Projektinės studijos – gana savitas metodinis reiškinys, kada studentai ne tik atlieka realius projektus, bet, generuodami bendroje darbo grupėje (po 3-6 studentus), išmoksta dirbti grupinio sprendimo – konsensuso metodu. Tai labai svarbu ugdant šiuolaikinius specialistus, dirbančius intensyvios mokslo ir technikos plėtros sąlygomis demokratinėje visuomenėje (Lyginamoji edukologija, 1997). Danijos universitetuose teikiami šie mokslo laipsniai: licenciato, ekvivalentiškas ir daktaro. Suaugusiųjų švietimas ir tęstinis mokymas Suaugusieji gali studijuoti universitetuose, politechnikumuose, valstybinėse ir privačiose profesinio mokymo įstaigose, suaugusiųjų švietimo centruose, vasaros universitetuose, sporto ir m muzikos institutuose ir t.t. Dauguma suaugusiųjų mokosi to, ko reikalauja darbdavys, arba atsižvelgdami į darbovietės specifiką, arba norėdami užpildyti tam tikras spragas (Ušeckienė, 2003, p. 254) Suaugusieji aktyviai dalyvauja įvairiose mokymo programose, apie 23 procentai vyresnių negu 16 metų amžiaus žmonių mokosi. Nors suaugusiųjų mokymas Suomijoje turi gana senas tradicijas, jis dar neturi unifikuotos sistemos: tai paprasčiausiai – didelė savanoriško mokymosi formų įvairovė. Visuomenės ir gamybinės institucijos organizuoja vidurinio mokymo lygmens kursus, tačiau – kaip pomėgio ar poilsio dalykus. Veikia virš 300 institucijų. Liaudies aukštosios mokyklos ir liaudies akademijos teikia bendrąjį profesinį parengimą, suteikia išsilavinimą invalidams ir fiziškai nesveikiems žmonėms (Lyginamoji edukologija, 1997). Suomijoje yra mokymo centrų, reprezentuojančių įvairiausius ideologinius, politinius ir kultūrinius požiūrius. Veikia vakarinės mokyklos, kuriose gali mokytis dirbantieji. Viešosios bibliotekos ir „vasaros universitetai‘ teikia galimybes tolesnei kultūrinei ir intelektualinei saviugdai. Profesinio mokymo centrai yra pagrindinės suaugusiųjų profesinio mokymo institucijos, turinčios konkrečių profesijų mokymo tikslus. Šie centrai – tai bendra darbo ir mokymo struktūra. Mokymasis juose trunka nuo 3 iki 18 mėnesių, besimokantiems suteikiamas nemokamas gyvenamas plotas, maitinimas ir praktikos vietos (Lyginamoji edukologija, 1997). Dar yra atskiri kursai, kuriuos realizuoja profesinio mokymo institutai ir universitetai. Yra platus tinklas įvairių trumpalaikių (iki 10 dienų) papildomų kursų žmonėms, dirbantiems valstybinės ar privačiose įstaigose. Danų liaudies aukštesnioji mokykla viena iš suaugusiųjų mokymo įstaigų. Tai mokykla, priklausanti švietimo sistemai ir esanti svarbi bendros švietimo struktūros, kuri vadinasi neformalusis švietimas, dalis. Į mokyklą priimami visi norintys čia mokytis, sulaukę aštuoniolikos metų piliečiai, nepaisant išsilavinimo, turtinės padėties, interesų, įsitikinimų, religijos, tautybės. Joje nėra vertinimo ir egzaminų sistemos, negaunama jokio mokyklos baigimo diplomo. Jos nereguliuoja valstybė, ji gali pasirinkti mokymo turinį, metodus, organizacinius principus. Mokykloje mokoma: tapybos, dramos, statybos, pynimo, rankdarbių, piešimo, namų ūkio darbų, dainavimo, aplinkos tvarkymo ir kt. Dabar dangoje yra per 100 aukštesniųjų liaudies mokyklų. Per metus šiose mokyklose mokosi per 50000 klausytojų. Tęstinis pedagogų mokymas vyksta Danijos Karališkoje aukštojoje pedagoginėje mokykloje. Jis gali tęstis nuo vienerių iki dešimties metų. Mokyklos užduotis: tęstinis pedagogų mokymas; lektorių mokytojams tobulinti rengimas; akademinių tyrimų, susijusių su mokymu, plėtotė ir taikymas. Tęstinis pedagogų mokymas apima visus mokyklose dėstomus dalykus, taip pat švietimą, psichologiją, didaktiką, metodiką ir statistiką. Mokykla taip pat rengia mokytojus, atsakingus už tam tikras specialias užduotis mokykloje: specialų vaikų, atsilikusių įvairiose lavinimo srityse, mokymą; darbui mokyklos bibliotekoje; profesiniam orientavimui (Lyginamoji edukologija, 1997). Taip pat vedami kursai mokyklų direktoriams, psichologams, mokymo centro lektoriams ir mokytojams, vadovaujantiems studentams mokytojams. Mokytojų rengimo sistema Rengiami dviejų tipų mokytojai: 1. klasės (atitiktų mūsų pradinių) ir dalykų mokytojai. Mokymo turinį sudaro trys sudedamosios dalys: pedagogika, dalyko žinios, praktika. Stengiamasi šių dalių santykį išlaikyti maždaug vienodą, pavyzdžiui, mokantis fizikos kaip pagrindinio dalyko trečdalį valandų sudarys metodika, trečdalį – praktika. 2. klasės, ir dalyko mokytojai turi baigti aukštąją mokyklą ir įgyti magistro laipsnį: per trejis metus suteikiamas bakalauro laipsnis, dveji metai skirti magistrantūrai, iš viso reikia surinkti 300 kreditų. Klasės mokytojo pagrindinis dalykas yra pedagogika, tam skiriama 140 kreditų, 60 kreditų skiriama visiems 13 privalomų dalykų, kurių mokoma I-VI klasėse. Likusioji dalis kreditų padalijama diplominiam darbui parengti, kai kuriems pasirinktiniams kursams. Visur trečdalis skiriama praktikai. Dalyko mokytojas pasirenka pagrindinį dalyką, jam skiriama 120 kreditų. Toliau būtina pasirinkti antrą dalyką – jam skiriama 60 kreditų, tada reikia išklausyti dar dviejų dalykų kursus (iš viso 60 kreditų). Dar lieka kreditų kalboms, komunikavimo įgūdžiams. Į nurodytus kreditus įeina ir dalyko žinios, ir pedagogika, ir praktika – kaip jau minėta, visko maždaug po trečdalį (Lyginamoji edukologija, 1997). Danijoje yra 26 koledžai, kuriuose rengiami mokytojai, dirbsiantys su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Mokymas trunka 3 metus. Studentai klauso psichologijos, didaktikos ir visuomenės dalykų paskaitų ir turi 28 savaites praktinių užsiėmimų. Priimami 18 metų amžiaus, baigę devynias pagrindinės mokyklos klases ir išlaikę parengiamųjų kursų (HF) egzaminus iš danų kalbos ir kito dalyko bei turintys dvejų metų profesinį patyrimą asmenys (Lyginamoji edukologija, 1997). Mokytojus pradiniam ir žemesniajam viduriniam lavinimui rengia 31 koledžas. Mokymas trunka nuo 3,5 iki 4 metų. Studentai turi būti išlaikę aukštesniojo vidurinio mokslo baigimo egzaminus arba jų ekvivalentus. Mokymo programoje yra psichologija, didaktika, visuomenės mokslai, darbo mokykloje praktika, danų kalba, aritmetika, tikyba ir fakultatyviniai (neprivalomi), kūrybiniai, praktiniai darbai. Tokį koledžą baigę mokytojai gali mokyti visas (nuo pirmos iki dešimtos) klases. Faktiškai 61 proc. jų tai ir daro. Šie mokytojai gali mokytis toliau Danijos Karališkojoje aukštojoje pedagoginėje mokykloje. Galima didelė mokymosi įvairovė – nuo trumpų kursų iki mokslinių laipsnių programų. Aukštesniosios vidurinės mokyklos mokytojai paprastai yra baigę universitetą taip pat šešių mėnesių mokymo teorijos ir praktikos kursus. Profesinių techninių mokyklų mokytojai rengiami valstybiniuose institutuose (kursą sudaro 400 val. mokymo teorijos ir praktikos paskaitų ir 80 val. praktinių užsiėmimų). Komercinių mokyklų mokytojų rengimo šie skaičiai atitinkamai yra 225 ir 80. Švietimo sistemos valdymas Įstatymus, nutarimus ir sprendimus švietimo klausimais priima Suomijos Parlamentas. Už švietimo ir kultūros reikalus tiesiogiai atsakinga Švietimo ministerija. Kai kurios švietimo funkcijos priklauso Socialinių reikalų arba Sveikatos ir darbo apsaugos ministerijoms (pvz.: ikimokyklinis mokymas). Pradinio, vidurinio ir suaugusiųjų švietimo valdymą konkrečiai vykdo dvi pagrindinės institucijos: Nacionalinė bendrojo švietimo taryba ir Nacionalinė profesinio mokymo taryba, sprendžia praktinės veiklos problemas, taip pat atlieka kontrolės funkciją. Kiekviena iš 12 gubernijų (provincijų) turi savo specialius švietimo valdymo organus. Be to, kiekviena mokykla turi tarybą, kuri sprendžia įvairius vietinius mokyklos reikalus [6]. Aukštasis mokslas, konkrečiau, universitetai priklauso Švietimo ministerijai, kuri koordinuoja kiekybinį ir kokybinį jų darbą. Universitetai savo vidaus reikaluose yra savivaldūs. Už suaugusiųjų švietimą ir tęstinį mokymą atsakinga švietimo ministerija, suaugusiųjų švietimą koreguoja ir prižiūri nacionalinis bendrojo ir profesinio mokymo komitetas. Daugelis suaugusiųjų mokymo institucijų priklauso municipalitetams ir yra jų remiami. Valstybė subsidijuoja ir padengia 70-90 procentų visų išlaidų. Švietimui vadovauja ministerija. Atsakomybę už švietimo sektorių dalinasi valstybė, grafysčių vietinė valdžia ir privačios įstaigos. Ikimokyklinis ugdymas kontroliuojamas Socialinės rūpybos ministerijos. Aukštesniosioms mokykloms vadovauti ir dėstyti pedagogus skiria ministerija. Universitetai, specialieji techniniai koledžai priklauso švietimo ministerijai. Keletas mokymo įstaigų yra pavaldžios kitoms ministerijoms; Ministerija koordinuoja egzaminus, tvirtina programą bei sprendžia iš kurių mokymo dalykų moksleiviai laikys egzaminą žodžiu. Taip pat rūpinasi švietimo strateginiais klausimais, kontroliuoja sistemos būklę, skiria visuomeninius fondus, leidžia nuostatus, priklausomai nuo pasikeitimų programose, rengia metodinius nurodymus (Lyginamoji edukologija, 1997). Visos Danijos aukštojo mokslo institucijos atlieka nepriklausomus tyrimus bei laisvai organizuoja studijas, tačiau ministerija atsakinga už bendrąją programą, kursų akreditaciją, laipsnių teikimą, dėstytojų skyrimą. Vyriausybė kiekvienam mokyklos tipui nustato valstybinius dalykus, kurių turėtų būti mokoma. Nurodo savaitinių pamokų skaičių, bei mokslo metų trukmę. Švietimo sistemos finansavimas Pagrindinis vaidmuo organizuojant ikimokyklinį, bendrąjį vidurinį ir iš dalies aukštesnįjį mokslą tenka municipalitetams. Tačiau planuojant ir finansuojant švietimą sprendžiamąjį balsą turi valstybinės institucijos. Pavyzdžiui vaikų darželius finansuoja vietos savivaldybės (municipalitetai), kurios tam tikrą dalį lėšų gauna iš valstybės, o kitas išlaidas dengia vietinės pramonės įmonės, organizacijos arba pavieniai asmenys. Profesinis švietimas ir mokymas yra finansuojamas pusiau vyriausybės, pusiau vietinės valdžios. Švietimo sistemos viduje lėšos skirstomos taip: baziniam mokymui (bendrojo lavinimo ir aukštesniosios vidurinės mokyklos) – 42 proc., profesiniam mokymui (profesinės mokyklos ir institutai) – 20 proc., universitetiniam mokymui – 15 proc., suaugusiųjų žmonių švietimui – 10 proc., menui, kultūrai, laisvalaikio organizavimui (tarp ją ir sportui) – 8 proc.; stipendijoms skiriama 5 proc. gaunamų lėšų iš biudžeto. Vietiniuose municipalitetuose biudžeto išlaidos skirstomos panašiai, nes ir pats municipaliteto biudžetas pagal veiklos sritis skirstomas atsižvelgiant į valstybės biudžetą (Lyginamoji edukologija, 1997). Kadangi visos mokymo formos nemokamos arba mokestis yra minimalus, besimokančiųjų išlaidas studijoms sudaro pragyvenimo ir mokymosi priemonių įsigijimo išlaidos. Studentų paramos priemonės yra stipendija ir "studijų paskola". Pirmoji forma yra negrąžinama, o antroji – tai normali banko paskola, garantuojama valstybės. Taip pat naudojamos netiesioginės priemonės – mažinti besimokančiųjų išlaidoms. Tai – įvairios subsidijos, priklausančios nuo studentų mokymosi. Valstybė skiria lėšų pradiniam ir žemesniajam viduriniam lavinimui, duodama kiekvienam municipalitetui didelė dotacija pagal gyventojų skaičių. Vaikų darželiai išlaikomi vietinės valdžios arba privačių įstaigų. Valstybės gimnazijos išlaikomos tik iš valstybės biudžeto lėšų. Moksleiviams nemokamai skiriami ne tik vadovėliai, bet ir sąsiuviniai, rašymo reikmenys bei kitos su mokymusi ir lavinimusi susijusios priemonės. Privačių gimnazijų 80-85 proc. finansavimo dengiama iš valstybės biudžeto. Aukštesnysis vidurinis, tęstinis ir aukštasis mokymas dažniausiai apmokamas valstybės. Valstybė subsidijuoja visų privačių mokyklų (nepriklausomai nuo lygio) nuo 51 iki 78 proc. jų bendrųjų išlaidų. Valstybė subsiduoja Jaunimo mokyklas, internatines mokyklas bei liaudies aukštąsias mokyklas, padengdama iki 85 procentų jų išlaidų (Lyginamoji edukologija, 1997). Suaugusiųjų švietimas iš dalies finansuojamas valstybės, iš dalies – vietinės valdžios. Studentai, besimokantys, valstybės pripažintuose kursuose, gauna paramą iš valstybės: stipendijas, dotacijas, paskolas. Jų dydis ir pobūdis priklauso nuo studento amžiaus, jo paties arba tėvų finansinės padėties. Valstybinio banko paskolos yra duodamos visiems norintiems studentams, atsižvelgiant į finansines aplinkybes. IŠVADOS 1. Išaiškėjo, kad Suomijos švietimo sistemą sudaro: ikimokyklinis ugdymas, bendrasis lavinimas profesinis bei aukštasis mokymas. Danijos švietimo sistemoje galima išskirti tris pagrindinius lygius – pagrindinį ir žemesnįjį vidurinį mokymą; aukštesnįjį vidurinį mokymą; aukštąjį ir tęstinį mokymą. 2. Išanalizavus Suomijos ir Danijos švietimo sistemų bendrojo lavinimo bei bendrojo aukštesniojo vidurinio lavinimo švietimo organizavimą paaiškėjo: Jog Suomijoje Bendrojo lavinimo mokykloje vaikai mokosi devynerius metus. Devynmetė mokykla susideda iš dviejų pakopų – pirmieji šešeri metai 1-6 kl. yra pradinė mokykla, toliau vidurinė mokykla 7-9 kl. Danijoje pirmuosius septynerius metus yra bendrojo lavinimo mokykla, o nuo aštuntos iki dešimtos klasės mokiniai skirstomi į pagrindinį ir aukštesnįjį kursą. Bendrasis aukštesnysis vidurinis lavinimas Suomijoje – tai švietimo sistemos dalis, esanti tarp bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos. Vidurinės mokyklos antrąją pakopą sudaro aukštesnioji vidurinė mokykla (gimnazija 7, 8, 9 klasės) arba amatų (profesinė) mokykla. Danijoje į gimnazijas priimami moksleiviai, baigę pagrindinės mokyklos devynias klases. Kaip ir Suomijoje čia gimnazija apima 3 metus. 3. Išnagrinėjus profesinio bei aukštojo mokslo galimybes Suomijos ir Danijos švietimo sistemose išryškėjo: Jog Suomijoje yra 2 profesinio mokymo tipai: profesinės mokyklos, kuriose mokomasi 1-3 metus daugiausia darbininkiškų profesijų; profesiniai institutai – koledžai, kuriuose mokomasi 3-5 metus vadybos profilio specialybių. Danijoje profesinis mokymas taip pat yra dviejų tipų: amato mokymas ir bazinis profesinis techninis mokymas. Asmenims, nusprendusiems rinktis profesinio rengimo mokyklas ar kursus, galima rinktis dvejų ketverių metų amatų mokymąsi, kuris susideda iš teorinio lavinimo mokykloje su fiksuotu savaičių skaičiumi ir praktinio mokymo gamyboje. Analizuojant aukštojo mokslo organizavimą Suomijoje ir Danijoje išaiškėjo, jog abiejose šalyse aukštojo mokslo išsilavinimą galima įgyti universitetuose arba universiteto lygio aukštosiose mokyklose. Čia gali studijuoti asmenys, turintys bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Suomijoje galima gauti dviejų lygių laipsnius – bakalauro arba magistro, taip pat įsigyti dar aukštesnio laipsnio baigus universitetą – licenciato ir daktaro. O Danijos universitetuose teikiami šie mokslo laipsniai: licenciato, ekvivalentiškas ir daktaro. 4. Išaiškėjo, jog suaugusiųjų švietimas ir tęstinio mokymas Suomijoje galimas universitetuose, politechnikumuose, valstybinėse ir privačiose profesinio mokymo įstaigose, suaugusiųjų švietimo centruose, vasaros universitetuose, sporto ir muzikos institutuose ir pan. Danijoje suaugusiųjų švietime pagrindinį vaidmenį vaidina Danų liaudies aukštesnioji mokykla, o tęstinis pedagogų mokymas vyksta Danijos Karališkoje aukštojoje pedagoginėje mokykloje. Išanalizavus mokytojų rengimo sistemą Suomijoje, nustatyta, jog šioje šalyje švietimo sistema mokytojams kelia tokius reikalavimus: 1-6 klasių mokytoju gali dirbti pedagogas, turintis žemesniojo ar aukštesniojo lygio vidurinį išsilavinimą bei 1-5metų pedagoginį parengimą. Atskirų dalykų mokytojai, dėstantys 7-9 bendrojo lavinimo mokyklų klasėse, turi būti baigę aukštesniąją vidurinę mokyklą, turėti universitetinį arba jam ekvivalentų pasirengimą. Aukštesniosios vidurinės mokyklos mokytojams (10-12 klasės) būtinas magistro diplomas. Danijoje koledžuose rengiami mokytojai, kurie dirbs su ikimokyklinio amžiaus vaikais bei mokytojai pradiniam ir žemesniajam viduriniam lavinimui. Aukštesniosios vidurinės mokyklos mokytojai paprastai yra baigę universitetą taip pat šešių mėnesių mokymo teorijos ir praktikos kursus. Profesinių techninių mokyklų mokytojai rengiami valstybiniuose institutuose. 5. Atskleisti Suomijos ir Danijos švietimo sistemų valdymo bei finansavimo ypatumai. Suomijoje įstatymus, nutarimus ir sprendimus švietimo klausimais priima Suomijos Parlamentas. Už švietimo ir kultūros reikalus tiesiogiai atsakinga Švietimo ministerija. Danijoje švietimui vadovauja ministerija. Atsakomybę už švietimo sektorių dalinasi valstybė, grafysčių vietinė valdžia ir privačios įstaigos. Suomijoje pagrindinis vaidmuo organizuojant ikimokyklinį, bendrąjį vidurinį ir iš dalies aukštesnįjį mokslą tenka municipalitetams. Tačiau planuojant ir finansuojant švietimą sprendžiamąjį balsą turi valstybinės institucijos. Danijoje pagrindinis vaidmuo organizuojant pradinį, žemesnįjį vidurinį lavinimą, gimnazijas, aukštesnįjį vidurinį, tęstinį ir aukštąjį mokymą tenka valstybei. Tik vaikų darželiai išlaikomi vietinės valdžios arba privačių įstaigų. LITERATŪRA 1. Dagienė V. Kur Suomijos švietimo sėkmės priežastys [interaktyvus]. Veidrodis, 2005 m. Nr. 2 (55). [Žiūrėta 2008-11-11]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!