Strateginio valdymo esmė ir raida

Strateginio valdymo mokslas yra viena naujausių vadybos mokslo sričių. Jo pradžia galima laikyti praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio pirmąją pusę. Tai nereiškia, kad iki tol strateginis valdymas neegzistavo. Atskiros organizacijos kūrė savo veiklos strategijas ir jų realizavimo būdus bei mechanizmus.
Pagrindinis strateginio valdymo tikslas yra užtikrinti, kad būtų pasiekti ir suplanuoti tikslai (atskirais atvejais juos pakoreguojant) ir taip sudaromas pagrindas sėkmingai ir ilgalaikiai organizacijos veiklai.
Bendriausi strateginio valdymo principai yra būdingi visoms organizacijoms. Specifiniai strateginio valdymo ypatumai priklauso nuo organizacijos veiklos pobūdžio, finansavimo šaltinio, nuosavybės formų, dydžio ir kai kurių kitų savybių.
Strateginis valdymas organizacijoje neapsiriboja vien formalia strateginio formavimo sistema, o apima ir strateginį mąstymą,kuris negali būti formalizuotas.
2) veiklos sąlygų neapibrėžtumas [Arimavičiūtė M. “Viešojo sektoriaus institucijų strateginis valdymas”.MRU, 2005.].
Strateginio valdymo evoliucija sudaro keturi etapai.
Biudžeto sudarymas ir kontrolė. Tai buvo ankstyviausias (XX a. pradžia) bandymas valdymą padaryti nors kiek sistematišką, panaudojant biudžeto plano sudarymą vieneriems metams ir jo vykdymo kontrolę. Buvo remiamasi prielaida, kad praeities sąlygos galios ir ateityje.
Ilgalaikis planavimas atsirado 1950 -1960 m. Buvo stengiamasi nustatyti praeities tendencijas, ypač veiklos augimo arba mažinimo, ir jas pritaikyti ateičiai. Buvo planuojama, kad ištekliai arba potencialiai augs, arba mažės. Planai apėmė laikotarpius, trunkančius keletą metų.
Strateginis planavimas atsirado 1960 – 1970 m. Buvo teigiama, kad praeities tendencijos nebūtinai kartojasi ateityje. Todel dėmesys buvo kreipiamas į institucijos aplinkos tyrimą, siekiant laiku pakeisti isntitucijos veiklos kryptį, plėtoti galimybes, sukurti konkurencinį pranašumą. Strateginiame planavime pats svarbiausias buvo metinis planavimo ciklas.
Strateginis valdymas atsirado 1970 m. pabaigoje. Kaip ir trateginis planavimas, jis rėmėsi institucijos aplinkos tyrimu. Strateginis valdymas naudojo:
a) labai aiškiai apibrėžtus tikslus;
b) tinkamai parengtas priemones tikslams pasiekti;
c) išorės aplinkos galimybes.
Nemažai yra autorių darbų, mokslo apie strateginį valdymą, bet tikraisiais pradininkais laikytini trys fundamentalūs darbai: Chandler “Strategija ir struktūra” (1962), Ansoff “Korporacijos strategija” (1965) ir Harvardo universiteto mokslininkų bendra knyga “Biznio politika: tekstas ir atvejai” (Andrews, 1965). [Arimavičiūtė M. “Viešojo sektoriaus institucijų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!