Stiprūs dramos charakteriai (V. Šekspyras, V. Krėvė, J. Marcinkevičius)

Stiprūs dramos charakteriai (V. Šekspyras, V. Krėvė, J. Marcinkevičius) „Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.“- teigia Justinas Marcinkevičius. Stiprybė dažnai laikoma didžiausia žmogaus siekiamybių. Daugelis literatūros charakterių nepalaužiami, surandantys jėgų vis didesniems gyvenimo tikslams. Ypač stiprūs charakteriai iškyla dramose – tragedijose, kur herojaus konfliktas yra nepaprastas. Žymiausio pasaulio dramaturgo herojus Hamletas, prieštaringas Vinco Krėvės Skirgaila ar Justino Marcinkevičiaus poetinės trilogijos herojus Mindaugas – ryškiausi dramos paveikslai literatūroje. Visų pirma, drąsiam herojui „Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi.“ Apie tai kalba Viljamo Šekspyro Vėlyvojo Renesanso anglų dramaturgo, penkių veiksmų tragedija „Hamletas“. Hamletas – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu, stojanti prieš blogį, išsikerojusį pasaulyje. Svarbiausia Hamleto, kaip draminio charakterio, ypatybė – jo neryžtingumas ir abejonės. Tačiau jis yra aktyvios dvasinės veiklos herojus, nepaprastai ryški figūra nebijanti mirties, sakydama: „Gyvybė man segtuko neverta“. Jo varžovas – gudrus ir klastingas naujasis karalius, jo dėdė Klaudijus, tačiau Hamletas jį pranoksta proto galia, intelektu, įžvalgumu, mokėjimu pasinaudoti įvairiomis aplinkybėmis. Tačiau jėga su kuria jis kovoja – klastos, veidmainystės ir blogio pasaulis, todėl ypač svarbu pačiam Hamletui nepasiduoti pykčiui, kerštui, o siekiant tiesos ir teisingumo atrasti gyvenimo prasmę. Hamletas tampa didingas tuo, kad aiškiai suvokia žmogaus esmę, mato pasaulio vertybių krizę ir nusivylęs žmogaus prigimtimi vis tiek stoją į kovą. „Būti ar nebūti“ – esminis vienišo tragedijos herojaus klausimas: ar susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę, ar pasipriešinti blogiui, imtis veiksmo, pakilti kovai, kuri, be abejo, baigsis tragiškai, nes prasminga kova reikštų neišvengiamą pražūti. Pasirinkęs Renesanso humanisto etinę pareigą – pasipriešinti blogiui, Hamletas tampa teisingumo vykdytoju ir net žūdamas tampa herojumi, vertu pagarbos ir savotišku kiekvienos epochos jauno žmogaus kovotojo už tiesą idealu. Galima daryti išvadą, kad Hamleto istorija amžiais provokuoja išdrįsti kovoti už tiesą, įsitikinimus, principus ir nepasiduoti likimui ir aplinkybėms. Kitoks stiprus dramos charakteris iškyla XX a. I pusės lietuvių literatūroje. Krėvė pirmojoje lietuviškoje tragedijoje „Skirgaila“ vaizduoją Lietuvą istorijos kryžkelėje ir herojų vertybių krizės situacijoje. Vincas Krėvė – XX amžiaus pirmosios pusės modernusis kūrėjas, įvairiapusė asmenybė, rašytojas ir dramaturgas. Dramoje Krėvė kuria Skirgailą kaip rūstų, tačiau savo šalies žmones mylintį valdovą; „Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys kaip aš ir tu.“ Aštraus proto, valingas, ryžtingas Skirgaila ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis priverstas kovoti ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybę, kėsinasi į Lietuvos žemes, bet ir su sena papročių tikėjimo sistema. Suvokia, kad naujomis istorinėmis aplinkybėmis tai neveiksminga ir pražūtinga tautai. Norėdamas suvienyti lietuvių žemes, pagrobia, prievarta laiko kunigaikštytę Oną Duonutę ir dėl politinių tikslų pasiekia, kad ji taptu jo žmona. Su Ona Duonute Skirgaila atveria slapčiausius ir skausmingiausius vidinio gyvenimo prieštaravimus: „Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man priklausytų...“ Kaip žmogus Skirgaila linksta prie senųjų dievų tikėjimo, tačiau kaip valdovas jaučia pareigą elgtis tvirtai ir negailestingai. Tai lemtingas momentas, nes dramos herojus pajunta, jog nebėra dvasinės atramos, teikusios jam stiprybės. Jis gyvus palaidoja pagoniško tikėjimo atstovus ir dramos pabaigoje lieka visiškai vienišas, pralaimi kaip valdovas neberadęs kelio Lietuvai, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus – žiaurumas ir kerštas naikina jo prigimtį. Akivaizdu, kad prieštaringas Skirgailos paveikslas atskleidžia, kaip net herojiška asmenybė sulinksta po valdovo pareigų, našta ir troškęs būti kilnus ir taurus, tampa negailestingas, žiaurus ir negarbingas. Galima daryti išvadą, kad net stipriausias dramos charakteris atskleidžia, anot V. Daujotytės, palūžusio žmogaus tragediją. Kita vertus, žmogaus galimybių matu gali būti ne tik valdžios galią turintis herojus, o ir tvirtos dvasios asmenybė. Tokią stiprybę išryškina Justino Marcinkevičiaus - žymaus XX amžiaus antrosios pusės poeto, dramaturgo, draminės trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ herojus Mindaugas. Pradžioje dramos Mindaugas, racionalus ir valdingas, suprantantis esamą situaciją, ne tik savo noru, bet ir kitų prašomas paskiriamas vadovauti: „... pirmas būsi tu: kur tu pakreipsi,/ Ten kalavijas kirs. Tuo mes visi/ Pirmumą tavo pripažįstam.“ Jis tampa Lietuvos vienytoju, tačiau dialogai su artimaisiais atskleidžią prieštaringą Mindaugo vidinį pasaulį. Kai Mindaugas susitinka su mylima Morta, valdovas jaučia stiprius žmogiškus jausmus, nors vis vien iškelia Tėvynę viršiau asmeninės ar mylimosios laimės: „Kodėl mes negalėjom būti laimingi?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!