Sizifo akmens našta lietuvių literatūroje (A. Škėma, Just. Marcinkevičius, V. Krėvė)

Skaitydamas įvairius literatūros kūrinius jau senai pastebėjau, kad XX a. lietuvių literatūroje galime įžvelgti Sizifo lemtį: siekį valdyti mirtį, užsiimti beprasme veika (bent jau taip atrodo arba galvojama), pasitikti staigius likimo smūgius. Šios kalbos intencija - aptarti Vinco Krėvės, Antano Škėmos ir Justino Marcinkevičiaus kūrinių veikėjus, kuriuos būtų galima palyginti su antikos mitų personažu – Sizifu. Šiam lyginimui naudosiu lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės pirmąją klasikinę lietuvių tragediją „Skirgaila“ ir aptarsiu Lietuvos valdovo Skirgailos likimą, vėliau kalbėsiu apie modernizmo atstovo Antano Škėmos psichologinį romaną „Balta drobulė“ bei pagrindinį jo veikėją Antaną Garšvą, na ir galiausiai sąsajų su Sizifu ieškosiu Justino Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“, kurioje kuriamas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo portretas.
Manau, V. Krėvės, A.Škėmos ir Just. Marcinkevičiaus pagrindiniai veikėjai yra panašūs į Sizifą, nes mirtimi manipuliuoja tarsi jiems pavaldžiu reiškiniu. Norėčiau pradėti nuo Vinco Krėvės, kuris pirmojoje klasikinėje lietuvių tragedijoje „Skirgaila“ persikelia į XIV a, kuriame Lietuvos valdovas Skirgaila palaidoja gyvą kryžiuotį Kelerį, nes šis bando paveikti valdovo sužadėtinės Onos Duonutės jausmus. Skirgaila - savanaudis, todėl vedamas savų interesų ir daug negalvodamas atima kito žmogaus gyvybę. Jis kaip Sizifas, nes pats nustato gyvenimo trukmę ir gali ja pasinaudoti savanaudiškiems tikslams. Skirgailai šios ypatingos galios suteikia Lietuvos kunigaikščio titulas, o Sizifui - dievo sūnaus Austrio vardas, kuris leidžia derėtis net ir su požemio valdovu Hadu. Taigi, mitologinį ir istorinį personažą jungia geras gyvenimas, valdžia ir siekis valdyti mirtį. Tačiau visiškai skirtingai mirties manipuliacijos tema perteikiama Antano Škėmos psichologiniame romane „Balta drobulė“, kuriame vaizduojamas pokarinėje Lietuvoje gyvenančio pagrindinio veikėjo Antano Garšvos siekis likti nemirtingam ir pelnyti visuotinį pripažinimą. Lietuvos poetas, kaip ir Sizifas, geidžia gyventi, todėl po Antrojo pasaulinio karo emigruoja į Jungtines Amerikos valstijas, kuriose vienintelis būdas save realizuoti ir palikti kūrybos pėdsaką - sukurti „tobulą“ eilėraštį. Taigi, A.Garšva, kaip ir pats Sizifas, manipuliuoja mirtimi, siekdamas amžino gyvenimo kūryboje....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!