Steponas Batoras

 Stepono Batoro leidimas Upytės mieste statyti teismo pastatą XIV a. Lietuvoje minimi Didžiojo kunigaikščio vietininkų valdomi valsčiai, sudaryti iš buvusių žemių ar dalinių kunigaikštysčių. Tokiu valsčiumi tapo ir Upytės žemė. 1413 m. buvo sudarytos Vilniaus ir Trakų vaivadijos, į pastarosios sudėtį pateko ir Upytės valsčius.Kai pasibaigė karas su Livonijos ordinu, vyko per kovas gerokai aptuštėjusio šiaurinio valstybės pasienio kolonizacija. Tuomet buvo galutinai sulietuvinti Upytės valsčiaus pakraščiai, pirmą kartą paminėti stambiausi dabartiniai miestai: 1455 m. - Biržai, 1480 m. - Kupiškis, 1497 m. - Pasvalys, 1499 m. - Rokiškis, 1503 m. - Panevėžys. XVI a. viduryje Upytės valsčių sudarė Šeduvos ir Panevėžio miesteliai ir 58 vaitystės su 359 kaimais. Upytės miestelis ir dvaras pateko į privačias rankas, todėl neliko vietos valstybinėms įstaigoms. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Upytės miestelis prarado savo įtaką. 1548 m. Upytės valsčiaus teismų posėdžiai vyko Krekenavoje, o 1554 m. jau Panevėžyje. 1576 m. karalius Steponas Batoras davė leidimą šiame mieste statyti teismo pastatą.1 Nors administracinis centras iš Upytės išsikėlė, jos pavadinimą teritorinis darinys išlaikė dar beveik 300 metų. Kaip vėliau įsitikinsime, kad tai ne vienintelė vieta,kurioje leido kažką padaryti Steponas Batoras tos vietovės,miesto ar miestelio žmonių naudai ir patogumui. Šv.Jonų Bažnyčios įkūrimas Šv. Jonų bažnyčią, kaip pirmą katalikybės židinį, Jogaila pradėjo statyti tuojau po Lietuvos krikšto (1387 – 1426 m.). “Iš pradžių ji buvo gotikinė – to stiliaus bruožai tebėra ryškūs jos vidinėje erdvėje. 1571 m. bažnyčią perėmė jėzuitai ir nuo to laiko ji yra Universiteto ansamblio dalis. Tai buvo viena gražiausių bažnyčių Lietuvoje. Ši bažnyčia buvo viena garsiosios Lietuvos praeities liudininkių: joje buvo iškilmingai priimami didieji Lietuvos kunigaikščiai: Steponas Batoras, Zigmantas III, Vladislovas IV, Jonas Kazimieras ir rusų caras Petras Didysis.”2 Nepaprastai įspūdinga pastato architektūra: barokinis fasadas, kurį sudaro simetriškos kompozicijos, banguojančios nerimastingos formos, primena didžiulius vargonus. Labai plastiškų formų yra ir vėlyvojo baroko stiliaus galinio bažnyčios fasado frontonas. “Ypač kerinti Šv. Jono bažnyčia yra saulėtą dieną. Nėra kito tokio pastato Vilniuje, kurio barokinis šešėlių žaismas būtų toks tobulas. Bažnyčios interjere išskirtinę vietą užima didysis presbiterijos altorius – unikali dešimties mažesnių altorių kompozicija, vienintelė tokia Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Tai virtuoziškas XVIII a. baroko kūrinys: altoriai, ant kurių pro gotikinius presbiterijos langus krinta šviesa, išdėstyti puslankiu, skirtingose plokštumose ir lygmenyse. Visus altorius gausiai puošia tapyba ir skulptūra.”3 Šv. Jono bažnyčios varpinė (68 m), pastatyta 1571 m., yra aukštesnė net už katedros. Ji turi ir baroko, ir renesanso bruožų. Varpinės viršūnėje esantį kryžių XVII a. antroje pusėje nukaldino vietos kalviai. Šiuo metu bažnyčioje be pamaldų vyksta koncertai ir maži renginiai, taip pat veikia muziejus. Apie šv. Jonų bažnyčios įkūrimą šiek tiek užsimena ir A.Šapoka, savojoje knygoje “Lietuvos istorija”. Jis pateikia šv.Jono ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto ) kiemo4 vaizdinį. Stepono Batoro reikšmė parodose Stepono Batoro asmenybė už savo nuopelnus vaizduojama net parodose. Garsus tapytojas F. Tolstojus nukaldino porą medalių VU jubiliejui. Viename iš jų pavaizduotas Lietuvos bei Lenkijos valdovas Steponas Batoras. Pacituosiu Lianos Binkauskienės straipsnio keletą fragmentų: “Parodoje „Senasis Vilniaus universitetas: mokslo ir meno vertybės“, skirtoje VU 425 metų jubiliejui, galima susipažinti su garsiais Vilniaus universiteto kūrėjais, dosniausiais mecenatais, globėjais, šios aukštosios mokyklos rektoriais, žymiais profesoriais ir auklėtiniais, atspindimi Universiteto bendruomenės narių europinio masto darbai, atskleidžiamas Universiteto intelektualinės ir kultūrinės tradicijos savitumas bei reikšmė nacionalinės kultūros raidai.”5 Paroda apima 1579–1832 metų Vilniaus universiteto-jėzuitų akademijos, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos ir Imperatoriškojo universiteto gyvavimo laikotarpį. ”Parodos centre – dailininko V. Smakausko drobė „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus universitetą“, nutapyta 1828 metais, kai VU šventė 250 metų jubiliejų. Šalia šio paveikslo – svarbiausi Vilniaus universiteto steigimo dokumentai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro 1578 ir 1579 metų privilegijos, 1579 m. spalio 30 d. popiežiaus Grigaliaus XIII bulė, patvirtinanti Universiteto vidaus galias.”6 Šie dokumentai patvirtina faktą, kad Vilniaus universitetas veikė prieš 425 metus. Gretimose rūmų interjerų salėse eksponuojami Vilniaus universiteto globėjų – Vilniaus vyskupų, kitų LDK senatorių; pirmųjų Universiteto vadovų, profesorių portretai. Kitose salėse eksponuojami VU bibliotekos Retų spaudinių ir Rankraščių skyrių turtai – reikšmingiausios mokslo ir meno vertybės. “Parodoje taip pat rodomas unikalus medalių rinkinys, nukaldintas, kai Vilniaus universitetas šventė 250 metų jubiliejų. Kaip teigė šio muziejaus direktorius Romualdas Budrys, medaliai eksponuojami tik parodos atidarymo metu.”7 Rinkinį sudaro itin retas auksinis bei po du sidabrinius ir bronzinius medalius. Jų autorius – garsus rusų tapytojas ir skulptorius grafas Fiodoras Tolstojus. Porą medalių F. Tolstojus nukaldino VU jubiliejui. Viename iš jų pavaizduotas Lietuvos bei Lenkijos valdovas Steponas Batoras. Įvykiai prie Rotušės aikštės Savajame darbe beveik kiekviename sakinyje cituoju, koks yra Nuostabus Steponas Batoras , ir kiek jis padarė gėrio. Taip. Ši asmenybė iš tikrųjų padarė didelę naudą mūsų šaliai ir netik, bet juk kiekvienas žmogus turi turėti ir kažkiek tai blogų savybių, gal net susijusių su žiaurumu. Nors, kita vertus valdovas privalo turėti tokią savybę, kad sugebėtų suvaldyti šalį. Man giliai atmintyje įstrigo legenda, kad neva šioje aikštėje buvo nužudyti septyni pranciškonų vienuoliai ir Steponas Batoras liepė nužudyti išdaviką Grigalių Astiką. Mane asmeniškai ši legenda tikrai nustebino.”Tarp Aušros Vartų, Didžiosios ir Vokiečių gatvių yra Rotušės aikštė. Prie šios aikštės didikai ir pirkliai statydavosi rūmus, Rotušėj seniau koncentravosi visas miesto gyvenimas, o šalia jos esanti aikštė buvo bausmių vykdymo, turgų ir visuomeninio gyvenimo vieta. Pasak legendos, Algirdo laikais Rotušės aikštėje buvo nužudyti septyni pranciškonų vienuoliai. Kiti septyni buvę nukryžiuoti ant Plikojo kalno, šiandien Trijų Kryžių kalnu vadinamo. Šitoje aikštėje Steponas Batoras 1580 metais liepė nužudyti išdaviką Grigalių Astiką. Aikštėje ne sykį vyko susirėmimai tarp miestelėnų bei užpuolikų kariuomenių.”8 ”Prieš Rotušę stovėjo stulpas, prie kurio budelis plakdavo nusikaltėlius. Čia taip pat stovėjo bokštas su laikrodžiu ir varpais. 1781 metais bokštas nugriuvo, bet apdairūs miestelėnai laikrodį ir varpus jau buvo suskubę išnešti į Kazimiero bažnyčią.”9 Nuo Rotušės, Didžiosios gatvės link, turgaus viduriu anksčiau driekėsi dvi eilės mūrinių parduotuvių ir parduotuvėlių. Dabar jų nebėra, tačiau ir ten tebevykstančios metinės mugės gali puikiai priminti Steponas Batoras patvirtina pirminius dovanojimus Merkinė - Varėnos rajono miestelis, įsikūręs Nemuno ir Merkio santakoje, senovinių kelių Vilnius-Varšuva, Kaunas-Gardinas kryžkelėje. Tai sena gyvenvietė, čia žmonės gyveno dar akmens amžiuje. “Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Merkinė paminėta 1377 m. Čia buvo pilis, kurią kryžiuočiai naikino 1391, 1394, 1403 metais. Šios vietos lengviau atsikvėpė tik po 1410 m. Žalgirio pergalės.”10 Pilies iki mūsų dienų neišliko, jos vietą mena tik apardytas piliakalnis, miesto ribas žymėję mūro stulpai ir senąją garsią praeitį liudijanti R K bažnyčia. “Sena, labai sena Merkinės bažnyčia, kitos tokios senos nei Vilniuje, nei kur kitur nėra: ji dar stabmeldžių laikais statyta",- rašė Vincas Krėvė savo "Dzūkų poringėse". Kada Merkinėje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, nėra tiksliai žinoma, bet ji išliko iki mūsų dienų.”11 Dar 1849 m. vietos klebonas Kajetonas Aleknavičius, atsakydamas į pateiktos anketos klausimus, rašė: "Merkinės R K bažnyčia įkurta Lietuvos D K ir Lenkijos karalių, nežinomi tikri jos įkūrimo metai, bet ji yra iš stabmeldžių laikų". “Dar neseniai buvo nurodoma 1388 ir 1418 metai, dabar prieita prie išvados, kad bažnyčia statyta prieš 1387 m. iš tvirtovės karaliaus Jogailos nurodymu ir turėjusi Šv. Mikalojaus vardą. Ji minima 1392 m. Karalius Kazimieras bažnyčiai dovanojo žemės, ežerų ir kitų turtų. Dabar bažnyčia vadinama Marijos į Dangų ėmimo vardu.”12 Karalius Aleksandras 1493 ir 1496 m. tuos užrašus patvirtino ir papildė. Bažnyčia 1496 m. atnaujinta. 1516 m. Zigmantas I-asis jai leido laisvai naudotis Merkinės storastijos miškais. “1582 m. Steponas Batoras patvirtino pirminius karaliaus Jogailos dovanojimus.”13 Bažnyčiai ir vėliau buvo gausiai dovanojama. 1648 m. ji buvo gerai suremontuota, iš naujo perdaryti skliautai, aptinkuotos sienos, pastatytas frontonas. 1655 m. vėl buvo remontuojama. Po to ji nukentėjo dar 1702 m. švedų ir rusų antplūdžio metu. Ir vėl buvo taisoma... Magdeburgo teisių suteikimas Mano tyrinėjamas kunigaikštis ne vienam miestui suteikė Magdeburgo teises. Vienas jų – Raseiniai. “Steponas Batoras liepė Žemaičių seniūnui Jonui Kiškai nuvykti į Raseinius ir išmatuoti sklypą teismo pastatui (dokumente rašoma – dvarui) pastatyti ir perduoti bajorams; tame pastate ir vyks Žemaitijos žemės teismai, bus saugomos teismų knygos. Tą sklypą valdovas Žemaitijos bajorams suteikė amžinai naudotis, tačiau dėl Raseinių miestelio pasakyta, kad jis pereis valdovui, kai tik bajorai surinks Petkevičiaus našlei ir vaikams sumokėtus 1 200 kapų grašių. Tuos pinigus turėjo surinkti iš miestelio, Minionių kaimo činšo ir kitų mokesčių. Nesuprantama, kodėl prireikė dar vienos valdovo privilegijos (1585 m. vasario 16 d.), kuria vėl leidžiama išpirkti iš Petkevičiaus paveldėtojų Raseinius.”14 Vis dėlto jau 1581 m. Žemaičių žemės teismas posėdžiavo Raseiniuose11 . Pagal K. Jablonskį, bajorai atpirkti Raseinių iš Petkevičiaus įpėdinių neįstengė. 1586 m. Raseinių laikytoju dar buvo Vilniaus žemės teismo raštininkas Merkelis Petkevičius. “Tik Steponui Batorui mirus, Žemaičių bajorai, suvažiavę į seimelį Kėdainiuose, pavedė Lukošiui Ždanui atpirkti Raseinius savo pinigais. 1589 m. vasario 17 d. L. Ždanas gavo iš Žygimanto III patvirtinimą laikyti Raseinius su Minioniais, kol Didysis kunigaikštis arba Žemaičių bajorai negrąžinsią jam jo sumokėtų M. Petkevičiui pinigų .”15 Iki to laiko Žemaičių seniūnai reziduodavo savo dvaruose, ten teisdavo valdinius, pavyzdžiui 1542 m. Motiejus Janavičius (Kęsgaila) savo sprendimą priėmė Šaukėnuose . Raseiniai, tai ne vienintelis miestas, kurio gyventojai susilaukė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus malones. Kitas miestas, tai Alytus.1581 metų birželio 15 dieną valdovas Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises. “Nuo šios akimirkos Alytus tapo miestu, o miestelio gyventojai – miestiečiais. Su teisėmis miestas gavo ir herbą – baltąją rožę raudoname lauke. Mieste XVI a. pab. buvo turgaus aikštė su prekybininkų ir amatininkų sodybomis, bažnyčia ir rotušė. Dėl 1589 m. įsteigtos Alytaus ekonomijos (egzistavo iki 1795 m.) padidėjo miesto administracinė reikšmė.”16 Alytus, taip pat dar ne viskas. Steponas Batoras Magdeburgo teises suteikė ir Veliuonai.17 Steponas Batoras sutvarko paštus Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos teritorija buvo vokiečių okupuota. Visi paštai buvo uždaryti. Tik nuo 1916 m. sausio 15 d. Lietuvos gyventojams buvo leista naudotis vokišku paštu, bet laiškus rašyti buvo galima tik vokiečių kalba. 1916 m. gegužę okupacinė valdžia leido rašyti laiškus į JAV. Susirašinėjantiesiems su JAV gyvenančiais giminėmis buvo parengtas specialus tekstas, kurį siunčiantysis laišką turėjo perrašyti vokiečio valdininko akivaizdoje.Mindaugo krikštas ir karūnavimas liudija, kad būta gana reguliarių pasiuntinių kelionių į Vakarų šalis. Manyta, kad Mindaugo pasiuntiniai pirmiausia vykdavo į Rygą (pas kalavijuočius), o vėliau Baltijos pajūriu į Prūsiją ir Vokietiją, iš ten į - Italiją, be abejo, ir į Smolenską, Naugarduką ir kitas vietoves.Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pasiuntiniai nukakdavo į Pskovą, Polocką, Vitebską, Kijevą, Rygą, pasiekdavo ir Prancūziją. Tai buvo pradžia… Ryšiai ypač išsiplėtė Vytauto valdymo laikotarpiu. Vien pasirengti Žalgirio mūšiui prireikė daug pasiuntinių.1562 m. liepos 11 d. Žygimantas Augustas pavedė Kristupui Taksiui organizuoti reguliarų pašto vežimo maršrutą Vilnius - Krokuva ir Krokuva - Venecija. Laiškai iš Krokuvos pasiekdavo Vilnių per 7 dienas.1583 m. Steponas Batoras suteikė paštui viešumą, nustatė vienodus mokesčius, t.y. galimybę paštu pasinaudoti visiems žmonėms, be to, paštas pradėtas pristatyti reguliariai. Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos teritorija buvo vokiečių okupuota. Visi paštai buvo uždaryti. Tik nuo 1916 m. sausio 15 d. Lietuvos gyventojams buvo leista naudotis vokišku paštu, bet laiškus rašyti buvo galima tik vokiečių kalba. 1916 m. gegužę okupacinė valdžia leido rašyti laiškus į JAV. Susirašinėjantiesiems su JAV gyvenančiais giminėmis buvo parengtas specialus tekstas, kurį siunčiantysis laišką turėjo perrašyti vokiečio valdininko akivaizdoje. 1917 m. buvo leista Lietuvoje susirašinėti lietuviškai. 1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras M. Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Gruodžio 27 d. – išleisti pirmieji Lietuvos pašto ženklai. Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos skyrius   Svarbu tai, kad pirmieji renkami abiejų Abejų Tautų Respublikos valdovai – Henrikas Valua ir Steponas Batoras. Truputi papasakosiu ir bendrą muziejaus vaizdą, kad aiškiau matytųsi Stepono Batoro vaidmuo jame. Vienas pagrindinių Senienų muziejaus tikslų buvo senosios Lietuvos istorijos paveldą menančių paminklų kaupimas, saugojimas, tyrimas ir pristatymas visuomenei. “Tikėtasi, kad Senienų muziejus bus vienas atsikursiančios LDK kultūros centrų. Deja, po 1863 m. sukilimo carinės administracijos potvarkiais seniausia Lietuvos muziejinė įstaiga buvo reorganizuota, dalis LDK istoriją menančių eksponatų buvo išvežta į Maskvą.”18 Charakteringus, teoriškai apibrėžtus LDK politikos ir kultūros aspektus – valstybės ir visuomenės militariškumą, išskirtinį bajorų luomo statusą, kultūros daugiapoliškumą – parodos rengėjai siekė pateikti unikaliais, tik autentiškais to meto eksponatais. Dėl to buvo atsisakyta chronologinio medžiagos pateikimo. “Ekspozicija dalijama į dvi dideles dalis. Vienoje dalyje siekiama atspindėti politinę Lietuvos valstybės raidą nuo jos susikūrimo iki žlugimo 1795 metais. Kitoje atspindima LDK etnokonfesinė įvairovė.”19 Eksponatai čia dėstomi loginiais ir metaforiniais ryšiais susietomis grupėmis. Visi jie iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Tai – viduramžių archeologinė, istorinė, ikonografinė medžiaga, numizmatika, dokumentai – iš viso per 900 vnt. eksponatų. “Ekspozicijoje galima išskirti tokias temines objektų grupes: Lietuvos valstybės kūrimasis ir pagoniškoji visuomenė; Gediminaičiai ir Jogailaičiai; LDK amatai (didžiausias dėmesys skirtas Vilniuje paskutiniaisiais metais aptiktiems radiniams); Pirmieji renkami Abiejų Tautų Respublikos valdovai – Henrikas Valua, Steponas Batoras; Vazų dinastija; XVII a. pabaigos – XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovai, valstybės padalijimai; LDK administracija ir teisė; LDK karai ir kariuomenė.”20 Tarpuvaldis ir Stepono Batoro ( 576 - 1586 ) elekcija Stepono Batoro elekcija ir Lietuva. Dar tebekariaujant Henrikui, lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuostatus ir susigrąžinti sau lenkų užgrobtąsias žemes. Henrikui pabėgus, jie nuskubėjo paskelbti jį netekus sosto.maža to, jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. Tačiau kai pasibaigė enrikui grįžti paskirtas laikas, pagaliau sutiko ir lietuviai rinkti naują karalių.21 Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandidatą. Tačiau po ilgų derybų ir didelio triukšmo išrenkamas Vengrijos kunigaikštis Steponas Batoras. “Vedęs Žygimanto Augusto seserį Oną, jis vainikavosi Krokuvoje Lenkijos karaliumi bei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.”22 Lietuviai Batoro ilgai nenorėjo pripažinti kaip neteisėtai išrinkto lietuviams nedalyvaujant ir lenkų primesto, tačiau, Batorui pradėjus saugoti lietuvių teises, jį pripažino ir lietuviai. “Batoras, toli numatąs valstybės vyras, atėjo mūsų krašto valdyti turėdamas plačius politinius tikslus. Didelė vengrų dalis buvo turkų užkariauta.”23 Trumpai pakalbėsiu apie Turkijos poveikį tuometiniai situacijai. “Artimiausiuoju tikslu laikydamas karą su Maskva, Steponas Batoras norėdamas apsisaugoti iš pietų, 1577 – 11 – 05d. pasirašė sutartį su Turkijos sultonu. Sultonas pasižadėjo sulaikyti Krymo totorius nuo Lietuvos ir Lenkijos žemių puldinėjimų ir net duoti Batorui karinę pagalbą. Bet dėl pačių turkų ir totorių protektorato Moldovijos nepaliaujamų kazokų puldinėjimų, totoriai 1578 vasarį puolė Valuinę ir Padolę. 1578 rugsėjo mėnesį Batorui pavyko pasirašyti taiką su totoriais, pasitenkinusiais piniginėmis dovanomis ir net pažadėjusiais Steponą Batorą remti kare su Maskva. Su sudrausmintais kazokais, 1578 –09 – 16d. surašyta sutartis: susitarta sudaryti samdomąją ir Batoro paskirto vado vadovaujamą kariuomenę, kad tik kazokai remtų Steponą Batorą kare su Maskva.”24 “ Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą, bet jį palaikė dauguma bajorijos, todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. Tad veikiai, atvykęs į Krokuvą, jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. Kadangi netrukus mirė jo konkurentas imperatorius Maksimilijonas, tai jį bematant pripažino visa Lenkija. Nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo mietas, kuris betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti.”25 Kol Batoras įsiviešpatavo Lietuvoje, lenkai sušaukė net keletą seimų, tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. Sušaukę savo atskirą seimą Gardine, jie siūlė lenkams panaikinti rinkimus. “Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. Atvykusi speciali lietuvių delegacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir reikalavo, kad jis nesivadintų didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tik, kai Batoras lietuviams prižadėjo saugoti visas jų teises, antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu, nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu IV.”26 Tačiau lietuviai jam pateikė tam tikras sąlygas. “Pirmučiausia jie reikalavo, kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. Toliai lietuviai reikalavo, kad bendrieji seimai rinktųsi pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, o ne vien tik Lenkijoje. Kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetimšaliai. Kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių kiek nuo jos buvo atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569m. Liublino seime. “27 Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai, tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. Santykiai su Maskva iki 1579m. Batorui ateinant į sostą, tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Livonijos. Tarp jų buvo pasirašytos 3 metų paliaubos, ir abi pusės žinojo, kad toliau neišvengs karo, nes caras Jonas IV norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. Lietuva, šias neseniai įgytas žemes norėjo apginti. “1575m. pasibaigus paliaubų laikui, caras dar nepradėjo karo, nes vis dar tikėjosi, kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. Lietuvos bajorija gal būtų ir sutikusi jį rinkti, tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę.28 Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. “Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija, kitą – Švedija, trečią – Danija, o ketvirtą buvo užgrobęs caras. Jau 1570m. padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui Magnusui, kuris, gavęs Livonijos karaliaus titulą, būtų caro vasalas. Taip susitaręs su Magnusu, caras pradėjo kariauti su švedais.”29 Kai karalium buvo išrinktas Steponas Batoras, caras jautėsi labai įžeistas: Jam buvo pikta, kad Lenkija, o vėliau ir Lietuva priėmė sau valdovu “mažytį kunigaikštėlį, Turkų sultono vasalą, o ne jį, didelės valstybės valdovą.”30 Matėsi, kad karas Livonijoje vėl prasidės. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška. “Kraštas dėjo bruzdėti prieš lietuvių ir lenkų valdžią, atsirado nemaža Magnuso šalininkų, ir 1577m. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. Caro ir Magnusi kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito, o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. Katkevičius teturėjo vos apie 4.600 karių, todėl negalėjo spirtis. Neprisišaukdamas pagalbos, jis net atsisakė nuo savo pareigų ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo sūnus, lauko hetmonas Kristupas, pramintas Perkūnu.”31 Steponas Batoras negalėjo pradėti karo dėl laiko stokos, nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais. Dėl to prasidėjo derybos su caru. “Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįsta jam Polocko, Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai vartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu ( jau nuo seno buvo toks paprotys, kad valdovai vienas kitą vadindavo broliais, tačiau caras pykdamas ant Stp. Batoro už paveržtą sostą, nenorėjo pripažinti jo sau lygiu, laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu, buvusiu net kitų vasalu… ). 32 Iš visko matėsi, kad vis vien kils karas, todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam , kad laim4ti laiko. 1579m. žygis ir Polocko atgavimas Karalius Steponas Batoras atsakingai ir nuoširdžiai ruošėsi karui. Buvo šiokių tokių nesusipratimų, bet kadangi Bajorų kariuomenės nenorėjo karalius, nes tokia kariuomenė visada būdavo labai nedisciplinuota, nepaklusni, ir su ja būdavo sunku kariauti. Todėl lietuviai noriai pasižadėjo duoti 10.000 karių. “Surinkus pinigų, prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių, prisipirkus ir prisigaminus ginklų ( tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla ) , 1579m. vasarą pats karalius, iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę, kuri buvo suspiesta Pskove. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas, o kraštas matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui jau nebelinko į caro pusę ir Lietuvos kariuomenei be didelio vargo pasisekė atsiimti nemaža nuostolių.”33 Tačiau tai dar ne pabaiga. Karalius nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje, su vyriausiomis jėgomis iš Vilniaus išžygiavo į Polocką, kurį po trijų savaičių apgulties užėmė. “Su Polocko paėmimu karas dar nesibaigė , o pinigai jau buvo išsekę. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Lenkai ir šiame seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių, tačiau karaliui vis dėl to pasisekė juos palenkti. Po Varšuvos seimo, atvykęs į Vilnių, jis čia sušaukė vienų Lietuvių seimą, kur padėkojęs jiems už uolų dalyvavimą kare, susitarė kaip toliau veikti.”34 Dėl to suorganizuota dar didesnė kariuomenė. Caras tuo metu vis siūlė taiką, tik iš pradžių labai sunkiomis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grąžinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Bet kai Stp. Batoras, nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų, vėl išžygiavo į karą ir pranešė, kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovykloje, - caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis.”35 Nebesiplūdo kaip anksčiau ir savo pasiuntinius tramdė. Vis dėl to nuo pagrindinių reikalavimų jis neatsisakė, tad sujungtos lietuvių ir lenkų kariuomenės dabar užėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir aplinkinius miestus. Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos Lietuviai matydami , kad karo sunkumus tenka nešti jiems vieniems, įkalbinėjo karalių daryti taiką, net neužėmus Didžiųjų Lukų Tvirtovės, jei tiki caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. Caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur, vildamasis, kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Steponą Batorą. “Kai 1581 m., išgavęs iš seimo naujų kreditų, Stp. Batoras išvyko į trečiąjį žygį, caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. Batorą; jis tikėjosi, kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat, kaip tik tuo metu popiežius, kuriam už karo palaikymą caras buvo pasižadėjęs priimti katalikybę, atsiuntė savo tarpininką – žinomą diplomatą jėzuitą Poseviną ir ragino Batorą baigti karą. Kai Stp. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Pvskovą, o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias rusų žemes, Posevinui tarpininkaujant, prasidėjo derybos. Karalius linko taikintis, nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti, joje prasidėjo ligos, o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama.”36 “nusigandęs Maskvos caras skubiai paprašė taikos. 1582 m. sausio 15d. taika buvo pasirašyta dešimčiai metų. Lietuva atgavo Livoniją ir Polocką – galėjo pagaliau atsiilsėti po sunkaus vargingo karo.”37 Apsidžiaugęs palyginti gera taika , caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu, jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. Tikybiniai santykiai Nepaisant to, kad Stepono Batoro tėvynėje, Vengrijoje, buvo paplit3s protestantizmas, tačiau jis pats buvo išauklėtas katalikiškai. “Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu, jis vis dėl to buvo ne fanatikas, bet didelis tolerantas. Reikalui esant, jis mokėjo sudrausti tiek protestantus, tiek katalikus. Dėl jo toleraccijos renkant karalium, jį palaikė beveik visi protestantai.”38 Valdydamas jis visur rėmė katalikų bažnyčią, o ypač uoliuosius jėzuitus.39 Jis pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams. Steponas Batoras mėgdavo sakyti: “Esu žmonių, ne sąžinių karalius”.40 Karalius uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfederacijos akto nuostatus, nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. “Didikai beveik visi buvo kalvinai, o miestuose buvo įsigalėję liuteronys; tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. Labai maža tuomet bebuvo likę katalikų kunigų, o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, atsikvietė į Vilnių jėzuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje.”41 Protasevičiaus planuose buvo ir aukštosios mokyklos įkūrimas. Šią užduotį jis pavedė atlikti jėzuitams. Lietuvos didikai jėzuitams atvykstant į Vilnių, sugrįžo į katalikybę.42 “Giedraitis nuolat ieškojo tada išpopuliarėjusių jėzuitų talkos. 1582 m. jis padėjo įkurdinti jėzuitus Rygoje, ir ten per Verbas (balandžio mėn. 7 d.) karaliaus Stepono Batoro akivaizdoje iškilmingai pašventino jėzuitams paskirtą Šv. Jokūbo bažnyčią.”43 “Nesitenkindamas atsitiktinėmis Rygos jėzuitų misijomis, kuriomis jie po 1583 m. buvo ėmę lankyti šiaurinę vyskupijos dalį, Giedraitis 1587 m. pats rašė jėzuitų generolui į Romą ir labai vaizdingai išdėstė liūdną vyskupijos būklę, ir prašė atsiųsti keletą jėzuitų pastovioms misijoms. Gavęs du jėzuitus (Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą), juos įkurdino Kražiuose, bet jėzuitų kolegija ten buvo įkurta tik praėjus šešeriems metams po jo mirties. Ir Kražiuose, ir Vilniaus srityje Giedraitis užrašė jėzuitams žemių.”44 Vilniaus akademijos įkūrimas ( 1579 – 04 – 01 m. ) Protestantizmui plintant, kada protestantų mokyklų daug atsirado Lietuvoje, katalikai panoro steigti savo mokyklas, kad katalikybė būtų atstatyta. “Steponas Batoras labai rūpinosi jaunuomenės auklėjimu, savo aktu 1579 – 04 - 01 m.45 jis pakėlė Vilniaus kolegiją į akademiją – universitetą. Iš pradžių jame tebuvo du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Profesorių dauguma buvo svetimtaučiai, mokslas dėstomas lotyniškai, bet buvo mokoma ir vietos gyventojų kalbų – gudų, lenkų ir lietuvių, nes turėta galvoje, kad baigę akademiją kunigai bei teologai galėtų aiškintis tikybos dalykus žmonių gimtąja kalba. 1586 m. studentų buvo 700, o po dešimties metų padaugėjo iki 900.”46 Akademija daugiausia rūpinosi katalikybės įtvirtinimu ir kova su protestantizmu, bet, nepaisant, kad lietuvių kalba buvo apleista, paskatino lietuvišką raštiją ir apskritai pakėlė švietimą krašte. “Vilniaus akademija – universitetas tapo kultūriniu centru Rytų Europoje. Mokslas, kultūra iš Lietuvos plito į rytų slavų gyvenamąsias žemes, net Bizantijos įtakoje buvusią Maskvą. “Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras, rašytojas ir pamokslininkas Petras Skarga.47 Vėliau buvo pradėta dėstyti ir medicina, akademija buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla.48 Negaliu nepaminėti tokių atsiliepimų apie Steponą Batorą: “Kažkada turėjome vengrą Didįjį Lietuvos kunigaikštį. Steponas Batoras mums labiausiai brangus tuo, kad jis įsteigė Vilniaus universitetą. Tais 1579 metais Trakai jau nebebuvo sostinė, tad valdovas dažniau gyveno Vilniuje.”49 Šius žodžius ištarė Antanas Zubrys, jo straipsnis publikuotas 2006 –08 – 05d. Truputį supažindinsiu su Vilniaus universiteto bibliotekos istorija. “1569 metais Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą atvyko jėzuitai, kurie 1570 metų liepos 17 dieną atidarė kolegiją ir prie jos įkūrė biblioteką. Bibliotekos pagrindą sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto bei Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus rinkiniai.  Tik po devynerių metų karalius Steponas Batoras 1579 metų balandžio 1 dieną pasirašė privilegiją ir Vilniaus jėzuitų kolegija buvo perorganizuota į universitetą, o jos biblioteka pavadinta universiteto biblioteka. 1919 metų balandžio 21 dieną Vilnių okupavo Lenkija. Spalio 11 dieną atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas Stepono Batoro vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai. Vilniaus universiteto biblioteka 2003 metais tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurta 1664 metais) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič). Informacija apie atkurtą gildiją dabar yra bibliotekos svetainėje. Iki tol biblioteka buvo XXVII Knygos mėgėjų draugijos ir bibliotekos paramos fondo Mokslo šviesa buveinė.” 50 Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas ( 1581 m. ) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. “1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje, tačiau vyriausiuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis, kuriam tekdavo spręsti apeliacines bylas. Tatai atlikdavo ne jis pats, o maršalka ir abu kancleriai, kurie darydavo sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu. Šitoksai teismas vyko labai lėtai, ir bylos išgulėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų.” 51 Dėl šios priežasties bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo, kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas, ir kad sparčiau veiktų. Be to, ji reikalavo, kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose, ir galutinai jis buvo įkurtas 1581 m.52 Su mažais pakitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. Tribunolo teisėjais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. “Jie visada būdavo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely ir darbuodavos tribunole visus metus. Kiekvienas seimelis rinko po du atstovus, vadinamus deputatais. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas, vadinamas tribunolo maršalka. Bylos būdavo sprendžiamos balsų dauguma. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas mišrusis teismas, arba dvasiškasis tribunolas, į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai.”53 “Tribunolą sudarė 40 bajorų rinktų teisėjų, kurie posėdžiaudavo paeiliui Vilniuje, Trakuose, Naugarduke ir Minske. Įsteigus tribunolą, bajorų reikšmė Lietuvoje dar labiau išaugo.”54 Lietuvos statuto taisymas Jau nuo Liublino unijos akto paskelbimo kildavo reikalas naujai santvarkai. 1566 m. Lietuvos statutui panaikinti. Buvo sudaryta speciali komisija Lietuvos teisei derinti su Lenkijos teise. Varšuvos seime 1578 m. priimtas nuostatas, kad Statuto pataisos turi būti vienų lietuvių svarstomos Lietuvos suvažiavime. 1580 m. visos Lietuvos suvažiavimas, sušauktas Vilniuje karo reikalams, Įteikė Steponu Batorui Statuto pataisas patvirtinti : norėta sudaryti precedentą, kad taip pat, kaip ir prieš uniją, Lietuvos įstatymai tirėtų būti pačių lietuvių ruošiami ir didžiojo kunigaikščio tvirtinami. Steponas Batoras tas pataisas pasirašė, bet nepaskelbė. Statuto pataisos buvo svarstomos ir 1582 m. ir 1584 m. suvažiavimuose, ir nuo Lenkijos visai nepriklausomai. Bet visą Batoro valdymo laiką bendrasis seimas dėl Lenkijos partijų vaidų negalėjo prieiti prie Lietuvos Statuto pataisų. Tik 1585 m. pakancleriui paskyrus Leoną Sapiegą, jis galutinai galutinai buvo perredaguotas tik 1588 m., jau Steponui Batorui mirus.55 Lietuvos banko įkūrimo projektas. 1584 m. Vilniaus suvažiavime buvo iškilęs sumanymas įkurti Vilniuje specialų krašto fondą, kredito reikalams. Jis turėjęs būti sudarytas iš specialaus tam reikalui trejiems metams nustatomo mokesčio ir iš pastovaus pelno, kurį gaudavo didysis kunigaikštis iš pinigų kalimo. Tačiau šis projektas nepasiekė gyvenimo. Tas pats, 1584 m. suvažiavimas Lietuvos prekybai paremti buvo sumanęs Lietuvos pasieniuose įtaisyti specialius sandėlius, tų prekių, kurios buvo užsienyje reikalaujamos, kad patys užsienio pirkliai važinėtų jų sau pasirinkti, ir, kad tuo būdu apsisaugoti nuo nuostolių.56 Pateiksiu Zigmanto Kiaupos pasisakymą apie Steponą Batorą ir valstybės stabilizavimą. Šis straipsnis buvo publikuotas internetiniame puslapyje. “Iš Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje. Tad LDK atstovai, visaip pabrėždami valstybės savarankiškumą, ėmė dalyvauti Respublikos seimuose. 1575 m.. pabaigoje jie pasisakė už daugumos Lenkijos didikų remiamą Maksimilijoną II. Lenkijos bajorai pasipriešino didikams. Bajorai Lenkijos karalienė paskelbė Oną Jogailaitę, o karaliaus sostą pasiūlė Transilvanijos vaivadai Steponui Batorui. Lenkijos seimas suskilo, ir LDK atstovai sugrįžo namo. Lietuviai, viešai palaikydami Maksimilijono kandidatūrą, ėmė tirti galimybę Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkti Ivano IV sūnų caraitį Fiodorą. Tuo tarpu Stepono Batoro šalininkai ėmė viršų Lenkijoje. 1576 m. balandžio 5 d. Steponas Batoras buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Lietuvos atstovai karūnacijoje nedalyvavo. Praėjus dviems mėnesiams LDK seimas subruzdo. Mat Lenkijoje Steponas Batoras sėkmingai įsitvirtino, o Rusija vėl griebėsi aktyvių veiksmų Livonijoje. Lietuvos atstovai Steponui Batorui iškėlė savas sąlygas. Lietuviai pareikalavo, kad Respublikos seimai turi vykti pakaitomis LDK ir Lenkijoje. Steponas Batoras turėjo pasižadėti LDK kariuomenės vadais skirti tik LDK bajorus, kompensuoti Lietuvai nuostolius už Žygimanto Augusto atplėštas žemes. Steponas Batoras įsipareigojo šias sąlygas patenkinti, ir LDK pasiuntiniai 1576 m. birželio 29 d. paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Respublikos valdovu. Audringi 1572–1576 metai parodė, kad LDK politikai siekė ne išardyti uniją, o sutvirtinti LDK padėtį Respublikoje. Svarbiausias jų siekimas – atskiri rinkimai LDK – nebuvo įgyvendintas. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras, kaip jau ne kartą minėjau, buvo svetimšalis. Jo karo žygių dėka buvo garbingai pašalintas beveik visą šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas.57 Batoras rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. Jo laikas net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Jis niekad nespaudė lietuvių, lenkų naudai. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų, jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva, kaip su atskira valstybe. Steponas Batoras mėgo Lietuvoje gyventi ir medžioti. Dažniausiai gyvendavo Gardine, kur atnaujino senąją pilį ( iš dalies jis čia gyvendavo dėl to, kad nereikėtų gyventi kartu su savo žmona Ona ). 58 Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje, jis ir mirė 1586 m. gruodžio 12 d. “Mirė sunkiai sirgdamas59 ( to meto gydytojai jo ligos nesuprato ). Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo paimti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada, bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Tačiau mirtis visk1 sugriovė.”60 Išvados Per trumpą valdymo laikotarpį, Steponas Batoras reformavo kariuomenę. Lietuvos didysis kunigaikštis ( 1576 – 1586 m. ) sudarė taikos sutartį su Turkija ir Krymo chanatu. Lenkijos karalius ( 1575 – 1586 m. ) įtraukęs į Livonijos karą Lietuvos kariuomenę atkovojo Rusijos užimtas LDK ir Livonijos teritorijas. Transilvanijos kunigaikštis privertė rusus sudaryti taikos sutartį. Steponas Batoras suvaidino svarbų vaidmenį jėzuitų kolegiją pertvarkant į Vilniaus universitetą. Ilgai nenorėtas lietuvių pripažinti Transilvanijos kunigaikštis tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Steponas Batoras – valdovas, sustabdęs Maskvos veržimąsi į Lietuvą. Lenkijos karalius suteikė laisvę visų tikėjimų žmonėms. Steponas Batoras, norėdamas sutvarkyti teismų sistemą, įkūrė aukščiausią teismą – Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!