Žydų paplitimas, kalba, kultūra, religija ir Holokaustas

I. Žydų paplitimas 1.ŽYDŲ ISTORIJA Pirmieji rašytiniai duomenys apie žydus randami maždaug 3300 metų senumo Egipto šaltiniuose. Atsikraustę į Egiptą žydai buvo laisvi, vertėsi gyvulininkyste bei kitais žemės ūkio darbais. Tačiau keitėsi faraonai ir laisva tauta tapo vergais. Nebepakęsdama pažeminimo beveik absoliuti dauguma žydų nutarė grįžti į savo tėvynę – Chanaano žemę (dabartinis Izraelis be pietinės dalies). Šio žygio vadu buvo Mozė, keturiasdešimt metų vedęs tautą per dykumą. Į Pažadėtąją žemę įžengė nauja, vergijos nepažinusi karta. XI a. pr. Kr. dvylika žydų giminių įkūrė savo valstybę – Izraelį. Ji ypač suklestėjo karalių Dovydo ir jo sūnaus Saliamono laikais. Dovydas įkūrė sostinę Jeruzalę, Saliamonas joje pastatė šventyklą. Valstybė pergyveno daug karų, tauta ar atskiros gentys buvo išvedamos į vergiją. Izraelį puolė asirai, jie paėmė į nelaisvę 10 Izraelio genčių. Po penkiasdešimt metų dalis žydų sugebėjo grįžti į tėvynę ir atstatyti šventyklą. Vėliau žydus į nelaisvę išvedė babiloniečiai. Buvo sugriauta antroji šventykla. Judėją nukariavo Aleksandras Makedonietis, o po jo atėjo romėnai. Žydai sukildavo prieš užkariautojus. Vienas garsiausių sukilimų prieš romėnus vyko 67-73 m. pr. Kr. Sukilėliai įsitvirtino Masados tvirtovėje, bet romėnai juos apsupo. Visi tvirtovės gynėjai nusižudė, kad nepatektų į nelaisvę. Dauguma sukilimų baigdavosi nesėkmingai ir 70 m. po. Kr. šventykla Jeruzalėje vėl buvo sugriauta, o žydai išvaryti iš savo žemės. Tauta išsibarstė po pasaulį (daugiausia apsistojo Vakarų Europoje ir Šiaurės Afrikoje). Laikui bėgant Izraelyje apsigyveno arabai. Svetur žydai buvo vertinami kaip geri amatininkai, kalbų žinovai, finansininkai, monetų kalėjai, medikai, prekybininkai ir kiti specialistai. Kraštuose, kuriuose žydai apsigyveno ir kurių gerovei atidavė savo talentą ir išmintį, jie nesijautė saugūs. Viduramžiais Europoje išplitus baisioms epidemijoms (dėmėtajai šiltinei, raupams), imta ieškoti kaltų. Lengviausia buvo apkaltinti kitos tauto ir kito tikėjimo žmones. O tokie daugelyje šalių buvo žydai. Žydus išvarydavo, vykdavo pogromai (žudynės, turto plėšimas). Ištremti iš Ispanijos, kur jų bendruomenė buvo gausi ir įtakinga, žydai persikėlė į Viduržemio jūros baseino šalis. XIV a. pogromai sutapo su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu Vakarų Europos pirkliams ir amatininkams atvykti į Lietuvą. Tarp atkeliavusių, daugiausia iš Vokietijos, buvo ir žydų. Taip jie atsirado Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje Lenkijos – Lietuvos valstybę aneksavo jos kaimynai (Rusija, Austrija bei Prūsija). Dauguma žydų atsidūrė Rusijos ir Austrijos imperijų sudėtyje. Visose šalyse, kur gyveno žydai, jie paliko žymų pėdsaką kultūroje ir moksle. Penktadalis Nobelio premijos laureatų – žydai. Visame pasaulyje žinomi Albertas Einšteinas ir Nilsas Boras. Garsūs pasaulyje litvakai (Lietuvos žydai): smuikininkas Jaša Cheifecas, dailininkai ir skulptoriai Chaimas Sutinas, Markas antokolskis, rašytojas Abraomas Suckeveris ir kiti. Šių žmonių darbai ir pasiekimai tapo viso pasaulio kultūros ir mokslo paveldu. 2.ŽYDŲ ŠTETLAS Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke - beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams "štetl" tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai - keletas), chederai (vėliau - mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą. Gyveno greta lietuvių, bet vis dėlto atskirai. Vienas svarbiausių verslų štetluose buvo prekyba. Dauguma krautuvėlių buvo panašios į šiandieninius kioskus. Jos dažniausiai prekiavo turgaus dienomis (kartą per savaitę), sėkmingai konkuruodamos su atvykėliais prekeiviais. Pagal kai kuriuos duomenis, krautuvininkai uždirbdavo po 3-5 dolerius. To nepakako net minimaliam pragyvenimui. Apie 30-35% gyventojų vertėsi amatais. Žydai dirbo siuvėjais, batsiuviais, kalviais, odininkais, tekintojais, skrybėlininkais, skardininkais, kirpėjais ir t. t. jie uždirbdavo 5-7 dolerius per mėnesį. Buvo žydų – statybų darbininkų: akmenskaldžių, dailidžių, dažytojų, stiklių. Dalis žydų šeimų augino daržoves ir bulves savo daržuose prie namų. Įprastas maistas buvo juoda duona, bulvės, burokėlių barščiai, kopūstai, kartais – gabalėlis silkės, kas turėjo karvę – stiklinė pieno. Valgė dukart per dieną – 10 valandą ryto ir 6 valandą vakare. Sabato metu valgydavo net mėsą, sultinį. Žydai sakydavo: „Ko čia bruzdėti dėl valgio“. Nors maisto produktai buvo pigūs (trečiajame dešimtmetyje 1kg duonos kainavo 2,5-5 centus (Amerikos), mėsos – 10-15 centų, sviesto – 25-30 centų), normaliam gyvenimui reikėjo ne mažiau kaip 10 dolerių per mėnesį, o geriau gyventi – apie 25 dolerių. Suprantama, kad nedaugelis turėjo tiek pinigų, todėl labai lauktina buvo parama iš užsienio. Nebuvo šeimos, kuri nebūtų išsiuntusi šeimynykščio į Ameriką, Kanadą ar Pietų Afriką. 3.LITVAKAI Lietuvos žydai priklauso aškenazams, t.y. Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos žydams. Aškenazų religinė praktika šiek tiek skiriasi nuo Ispanijos, Pietų Prancūzijos ir Balkanų žydų, kurie vadinami sefardais, papročių bei ritualų. Bet kadangi žydų religinės tradicijos pagrindas yra Tora (Mozės penkiaknygė) bei Talmudas (žydų religinių įstatymų kodeksas, sukurtas mūsų eros 3 – 5 a.), tai aškenazų ir sefardų skirtumai mažiau reikšmingi, nei jų panašumai. Tarp aškenazų Lietuvos žydai visada pasižymėjo ypač griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu, pasišventimu mokslui, Toros ir Talmudo studijoms, aukštu intelektu, proto disciplina ir savarankiškumu, uždarumu ir emociniu susitvardymu, kuklumu ir individualizmu, lietuviškąja jidiš tarme. Jiems buvo būdingi ir kai kurie specifiniai religinio-buitinio gyvenimo bruožai; visu tuo jie išsiskyrė iš kitų, juos imta vadinti litvakais. Kitas paplitęs litvakų pavadinimas – mitnagedai arba, išvertus iš ivrito, "nesutinką". Šį pavadinimą litvakai gavo XVIII a., kai Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito artimas misticizmui chasidizmo sąjūdis, kuriam mitnagedai priešinosi, todėl Lietuvoje šis sąjūdis turėjo nedaug pasekėjų. Litvakais laikomi visos buvusios LDK žydai. Mūsų laikais dėl Lietuvos žydų emigracijos ir jų autoriteto, litvakiškoji aškenazų religinės tradicijos atmaina paplito pasaulyje (daugiausia JAV, Izraelyje, Argentinoje, Pietų Afrikoje). II. Žydų kalba, kultūra ir religija 1.RELIGINĖS TRADICIJOS Žydų civilizacija, iškilusi anksčiau nei antikinės graikų ir romėnų, yra viena seniausių istorijoje. Šiuolaikinės krikščioniškosios civilizacijos bei islamo šaknys yra susijusios su žydų tauta ir tikėjimu. Žydai pirmieji pradėjo tikėti vienatiniu Dievu, o pagrindinės jų tikėjimo nuostatos – dešimt Dievo įsakymų – tapo elgesio etalonu ne tik jiems, bet ir kitų tautų žmonėms: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, neliudyk neteisingai apie savo artimą, negeisk nei savo artimo namo, nei jo žmonos, nei nieko, ką turi tavo artimas. Šios ir kitos dorovinės taisyklės buvo užrašytos į Tanachą (žydų Bibliją), kurį krikščionys vadina Senuoju Testamentu. Tora (penkios pirmosios Biblijos knygos) yra judaizmo (žydų tikėjimo) pagrindas, jo „konstitucija“. Izraelio žemė, Jeruzalė žydams buvo ir yra labai svarbūs. Kur jie bebūtų, melsdamiesi veidu atsisuka į rytus – Jeruzalę, linki vienas kitam susitikti „kitais metais Jeruzalėje“, mirusiuosius laidoja kojomis į Jeruzalės pusę, kad atėjus Mesijui (Gelbėtojui) jie prisikėlę eitų į Jeruzalę Jo pasitikti. Išsklaidyti iš Izraelio ir gyvendami diasparoje (išeivijoje) žydai pirmiausia pastatydavo sinagogą (maldos namus), kurioje buvo saugoma Tora. Svarbi žydų tautos tradicija – pagalba artimui (nepasiturintiems, ligoniams). Šeima retai sėsdavo švęsti sabatą (septintą savaitės dieną), nepakvietusi vargšo (dažnai tai būdavo neturtingas studentas). Buvo nustatomos specialios jo apsilankymo dienos. Šeimos ir bendruomenės tradicijos buvo puoselėjamos per žydų šventes. Tai Pesach (atitinka krikščionių Velykas), rudenį švenčiama Roš ha šana (Naujieji metai); Jom Kipur (atpirkimo, apsivalymo, susitaikymo ir liūdesio dėl mirusių diena). Beveik visos žydų šventės yra susijusios su svarbiais istoriniais įvykiais. Jų metu, taip pat per sabatą, žydai nedirba. Žydai metus skaičiuoja nuo pasaulio sukūrimo; pavyzdžiui, 2005-ieji metai pagal žydų kalendorių yra 5765-ieji. 2.RELIGINIS UGDYMAS Daugelis krikščionių laikėsi bažnyčios skelbiamos nuostatos, kad žydai nužudę Jėzų ir neretas, samprotaudamas apie žydus, priskirdavo jiems tą kolektyvinę istorinę atsakomybę; kartais tai šiek tiek nuspalvindavo net santykius su pažįstamu, kaimynu. Judaizmas tolino žydus nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Santuokos buvo toleruojamos tik su bendratikiais; kašruto taisyklės draudė sėsti su kataliku prie bendro stalo; per šabatą, kai krikščionys dirbo, žydui buvo nevalia net krosnies kūrenti. Daugelis žydų papročių lietuviui atrodė keisti, svetimi, nepriimtini, neretai sukeldavo pašaipą, o kartais ir stipresnį negatyvizmą. Tai atsispindėjo ir tautosakoje. Berniukų religinis švietimas prasidėdavo nuo 3-5 metų religinėje pradžios mokykloje- chedere. Vadovaujami mokytojo dažniausiai rabino (žydų šventiko) arba melamedo (mokytojo) jie mokėsi pirmiausia skaitydami Penkiaknygę. Vėliau buvo mokomi skaityti, rašyti, atmintinai žinoti tekstą. Lietuvoje XVIII-XIX a. sandūroje buvo steigiamos ješivos (religinės mokyklos jaunuoliams), tapusios žydų „tautinėmis akademijomis“. Jos buvo ypatingos tuo, kad studentai šalia bendrų žinių ugdė loginį mąstymą. Visame pasaulyje garsėjo Lietuvos ješivos – Slabados Kaune, Ramailės Vilniuje, Telšių ir Panevėžio. Nuo 7 metų dalis berniukų tęsė mokslus ješivoje, kur studijavo daugiausia Talmudą. Mergaitėms mokymasis nebuvo privalomas, kaip berniukams, bet jis buvo skatinamas. Rašyti mokėjo toli gražu ne visos, bet visos paskaitydavo maldaknygę. Nepaprastai paplitęs buvo populiarus Toros išdėstymas jidiš kalba, vad. Tsena-u-rena ; ši knyga perspausdinta 450 kartų. Ješivose moterys nesimokė, religinis įstatymas joms draudė studijuoti Talmudą. Taigi žydų tauta buvo raštinga. Geras buvo tas mokinys, kuris sugebėdavo suformuluoti daugiausia klausimų, sukelti įdomias diskusijas, arba net „sukirsti“ mokytoją. Žydai labai vertino išsilavinimą ir laikėsi nuomonės, kad žinios yra vertingesnės už pinigus: iš žmogaus viską galima atimti, tačiau žinių – ne. Tradicinėje žydų aplinkoje santuokos buvo ankstyvos. Todėl turtingi žydai važiuodavo į ješivas rinktis jaunikių savo dukroms; po sutuoktuvių jie ilgai, kartais iki 5 metų ir ilgiau, išlaikydavo žentą, kad tasai galėtų visiškai atsidėti Talmudo studijoms. Toks išsimokslinęs žentas buvo šeimos pasididžiavimas. Daugiau garbės teikė žentas-Talmudo žinovas nei žentas-turtuolis. Ješivų vadovai buvo mokslininkai rabinai. Rabinai taip pat buvo bendruomenės religiniai vadovai, o taip pat bendruomenės teismo pirmininkai. 3.ŽYDŲ MENAS Kai Lietuvoje gyveno daug žydų - o kai kuriuose miesteliuose, "štetlech", jie sudarė beveik pusę, o kartais net daugiau gyventojų, mūsų kultūra rutuliojosi savaime, vyko lyg ir grandininė kultūros atsikūrimo ir plėtojimosi reakcija. Dabar, kai mūsų likę tiek nedaug, vos apie 5000 žmonių, nebėra tos "kritinės masės", todėl kultūrai plėtoti reikia didžiulių pastangų. Tautinės kultūros ugdymas, kultūros paveldo atgaivinimas yra prioritetinė mūsų bendruomenės veiklos sfera. Tai, kad žydai gyvena susitelkę keliuose stambesniuose miestuose, truputį lengvina šį darbą. Taip susiklostė, kad kai kuriose sferose net ir dabar esama nemaža talentingų kūrėjų. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas už kūrinių ciklą judaikos temomis 1998 m. gavo aukščiausią apdovanojimą - Nacionalinę premiją. Respublikoje gerai žinomas kompozitorius, Muzikos akademijos profesorius Borisas Borisovas. Labai aukšto lygio profesionalus instrumentinis trio "Lietuvos Jeruzalė", kuriam vadovauja smuikininkas Borisas Traubas. Įvairių apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose yra laimėjęs profesionalus dainų ir šokių ansamblis "Fajerlech", prie kurio veikia vaikų grupė. Talentinga jauna dainininkė, Muzikos akademijos studentė Liora Grodnikaitė žavi Lietuvos visuomenę bei užsienio svečius žydų dainomis. Kasmet Vilniuje vyko muzikos festivaliai "Šalom", kuriuose, be Lietuvos, dalyvavo daugelio šalių - Izraelio, Vokietijos, Rusijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Latvijos atlikėjai. Dažnai pas mus lankosi Lietuvoje užaugę, čia įgiję muzikinį išsilavinimą pasaulinio garso muzikantai - violončelininkas Davidas Geringas, smuikininkė Danutė Pomerancaitė, kurią vaikystėje iš geto nuo mirties išgelbėjo didžiojo Lietuvos dainininko Kipro Petrausko šeima, pianistai Golda Vainberg-Tac , Emanuelis Krasovskis ir kiti. Bendruomenė, davusi pasauliui dailininkus Chajimą Sutiną, neseniai mirusį Neemiją Arbitblatą, skulptorius Žaką Lipšicą, Mordechajų Antokolskį, ir šiandien didžiuojasi nemažu būriu puikių dailininkų: Adasa Skliutauskaite, Adomu, Aleksandra ir Jokūbu Jacovskiais, Izabela Bindler, Mina Babianskaja, Michailu Percovu bei dar visai jaunu menininku Solomonu Taitelbaumu. Nedideliame provincijos miestelyje Plungėje gyvena įgimto talento savamokslis tautodailininkas Jakovas Bunka, medinėse skulptūrose puikiai derinąs žydų ir lietuvių liaudies meno tradicijas. Labai populiarios Lietuvoje leidžiamos Izraelyje gyvenančio Icchoko Mero knygos. Icchoką Merą vaikystėje išgelbėjo lietuvių šeima; dabar, gyvendamas Izraelyje, jis rašo lietuviškai, bet jo kūrinių, paplitusių daugelyje šalių, tematika žydiška. Izraelyje gyvena ir prieš kelerius metus ten išvykęs buvęs Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Grigorijus Kanovičius. Daug išverstų į lietuvių kalbą ir čia išleistų jo knygų plačiai skaitomos. Kanovičiaus pjesė "Nusišypsok mums, Viešpatie!", pastatyta Nacionaliniame dramos teatre, metų metais traukia žiūrovus, ji aukštai įvertinta. Pjesę pastatė lietuvių režisierius, vaidina lietuviai aktoriai, lietuvis kompozitorius parašė puikią "žydišką" muziką - taigi šis kūrinys iš tikro yra tiek žydų, tiek lietuvių kultūros reiškinys. Tai anaiptol ne vienintelis atvejis, kai žydų kultūra įkvepia lietuvių menininkus. Antai daugelis žymiausių lietuvių poetų vertė iš jidiš kalbos vilniečio poeto, neseniai mirusio Izraelyje, Hiršo Ošerovičiaus kūrybą. Daug verčia į lietuvių kalbą ir žydų kilmės lietuvių poetas Alfonsas Bukontas. Išgelbėtas, kaip ir I. Meras, iš mirties gniaužtų, išaugęs lietuvių kultūroje A. Bukontas aktyviai dalyvauja žydų bendruomenės kultūriniame gyvenime, yra išvertęs buvusio vilniečio, žymiausio dabarties jidiš poeto Avromo Suckeverio kūrinių bei buvusio vilniečio, tapusio stalininių represijų auka, Mošės Kulbako kūrybos. A. Bukontas parengė ir išleido unikalų leidinį - M. Kulbako poemos "Vilnius" vertimų į septynias kalbas rinkinį. Lietuviškai rašo žydų poetas, publicistas kaunietis Markas Zingeris; žydiškoji gaida jo kūryboje labai stipri. 4.ŠVENTĖS Ypač svarbus žydų religinės praktikos elementas yra šventės. Savaitė baigiasi šabatu, šabo diena, šventa maldos ir poilsio diena, kurią Tora liepia švęsti, prisimenant, kad Viešpats, sutvėręs pasaulį per šešias dienas, septintąją ilsėjosi. Tora nurodo, kad tą dieną poilsis turi būti suteiktas visiems namiškiams, tarnams ir net naminiams gyvuliams. Ruduo – švenčių laikmetis. Šiuo metu švenčiama Roš ha-šana – Naujieji metai ir Jom Kipuras – Atpirkimo arba Teismo diena, bei linksma šventė Simchat Tora – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Pagrindinė pavasario šventė – Pesach, kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti. Tradicinė vakarienė, rengiama pirmąjį, antrąjį ir paskutinįjį šios septynių dienų šventės vakarą, vadinama sederiu. Sederio metu šeimos galva garsiai skaito senovės išminčių pasakojimą apie žydų išėjimą iš Egipto - hagadą. Pesach šventės metu pagal Toros priesaką vietoj duonos valgoma maca – paplotėliai iš miltų ir vandens, kadangi, pasak padavimo, skubėdami palikti Egiptą, žydai nespėjo iškepti kitos duonos. Gimus berniukui aštuntą dieną atliekamas apipjaustymo ritualas (hebr. brit mila). Labai svarbi šeimos šventė – sūnaus trylikos metų sukaktis, kuri pagal religinę tradiciją laikoma pilnametyste. Trylikos metų berniukas gali kartu su suaugusiais vyrais vykdyti visus Toros priesakus. Dėl to tiek šventė, tiek pats berniukas vadinami bar micva – "priesako sūnus". Viena svarbiausių žydų religinio gyvenimo ypatybių – įstatymai apie maistą, vadinami kašrutu (iš hebrajų košer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, ypač Pakartoto Įstatymo knygoje, išdėstytais įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, o taip pat apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt. 5.JIDIŠ KALBA Kalba, atsiradusi maždaug prieš 1000 metų tarp Vokietijos žydų; laikui bėgant ir plėsdamasi tarp Aškenazo žydų, jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20%) ir kai kurių slavų kalbų elementai. Tad jidiš priklauso germanų grupės kalboms, bet rašmenų grafika paimta iš hebrajų. Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu XX a. pradžioje, pripažintas "lietuviškasis jidiš", t.y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. XX a. pradžioje 99.3% Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba. Lietuvos žydų kultūrai jidiš turėjo didžiulės reikšmės, ypač tarpukario laikotarpiu, kai daugybė socialinių, kultūrinių, mokslinių bei švietimo institucijų, veikusių jidiš kalba, ir leidiniai šia kalba pavertė Lietuvą ir Vilnių pasaulio žydijos dvasinės traukos centru. Vilniuje 1925 m. įkurtas Žydų mokslo institutas – JIVO ne tik dirbo jidiš kalba istorijos, sociologijos, literatūros, folkloristikos bei kitose sferose, bet ir davė pradžią šiuolaikinei jidiš lingvistikai; šios srities tyrimams vadovavo instituto akademinis direktorius Maksas Vainraichas (1894 – 1969). Tarpukario laikotarpis – jidiš literatūros Lietuvoje suklestėjimo epocha. Vilniuje susiformuoja jaunų literatų bei dailininkų grupė Jung Vilne ("Jaunasis Vilnius"), kurią sudaro Abraomas Suckeveris (gimė 1913, dabar gyvena Izraelyje), Chajimas Gradė (1910-1982), Šemarja Kačerginskis (1908-1954). Įžymusis poetas Mozė Kulbakas (1896 – 1937) taip pat kūrė Vilniuje. Kaune jaunieji literatai įkūrė susivienijimą Mir alein ("Mes patys"); buvo ir grupė, susibūrusi apie literatūros almanachą Vispe ("Sala"). Tarp rašiusių jidiš Kaune paminėtini Dovydas Umru (1910 – 1941), Hiršas Ošerovičius (1908 – 1994), Jokūbas Josadė (1911 – 1995) ir kiti.  Antrasis pasaulinis karas, sunaikinęs daugiau kaip 90% Lietuvos žydų, nušlavė nuo žemės daugumą lietuviškojo jidiš vartotojų. Sovietų valdžia, dar 1940 m. panaikinusi bet kokios veiklos hebrajų kalba galimybes, sudavė paskutinį smūgį Lietuvos žydų kultūrai. Šiandien tik rašytiniai paminklai liudija apie nepaprastai turtingą rašytinę tradiciją Lietuvos žydų kalbomis. III.Holokaustas Lietuvoje Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „ žemesniajai“ rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „ žydų pavojaus“ , o tą „ gelbėjimą“ suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus siekius. Pirmą kartą istorijoje valstybė ėmė įgyvendinti iš anksto parengtą vienos tautos visiško sunaikinimo planą, kuris buvo vykdomas visose šalyse, patekusiose III Reicho valdžiai. 1941 metais okupuotose SSRS teritorijoje nacistai pradėjo visuotinį žydų – vytų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją teritoriją, nacistiniai pareigūnai iš karto suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaidgždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti į kokią nors aikštelę, tariamai perkelti į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi į žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo arba kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo į duobes. Kartais žydus suvarydavo į getus, bet dauguma jų gyventojų taip pat išžudydavo. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkininkavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Nacių taktika turėjo aiškias instrukcijas, kaip išspręsti žydų klausimą. Bet pravartu buvo tai, kad bent iš pradžių vokiečių saugumo policija veiktų užkulisyje, nes nepaprastai žiaurios priemonės neišvengiamai būtų sukėlusios nerimą ir vokiečių sluoksniuose. Todėl viešai viskas turėjo atrodyti taip, tarytum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva, natūraliai reaguodama į ligšiolinį terorą ir žydų priespaudą, kurią kentėjo ištisus dešimtmečius. Frontui pasislinkus į Rytus, iš Vokietijos į Lietuvą atvyko specialios naikinimo grupės ( Einsatzgruppen), kurios turėjo išžudyti komunistus, žydus, čigonus. Nuo nacių teroro, aišku, labiausiai nukentėjo žydai, sudarę daugiau nei 7% Lietuvos gyventojų. Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis jų naikinimas visoje Lietuvoje. Prie kiekvieno nedidelio Lietuvos miesto galima rasti vietų, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų. Karo metais visi valstybės laikraščiai buvo pilni kustančių straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Vokiečiai propagandistai skelbė, kad žudynės yra vietinių gyventojų keršo žydams akcijos. 1.ATISEMITIZMAS Lietuviai ir žydai gyveno tarpusavyje beveik nesusiliečiančiuose dvasiniuose pasauliuose. Lietuviai apie šalia pulsuojančią žydų kultūrą, galima sakyti, neturėjo jokio supratimo. Kitokia kalba, raštas, religija, papročiai buvo per didelė kliūtis. Žydų bendruomenė buvo suvokiama kaip egzotiškas intarpas, neturintis jokio dvasinio ryšio su lietuviais. Dvasinis nutolimas, lėmęs žmonių skirstymą į rūšis, negalėjo nesukelti bėdų. Tiesa, per dvidešimt Nepriklausomybės metų nė vienos valdžios antisemitizmas nebuvo tapęs oficialia politika. Nebuvo priimta jokių žydus diskrimituojančių įstatymų, neįvyko tokių didelių ir žiaurių pogromų kaip, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, tačiau antisemitizmas, kaip reiškinys, vis dėlto egzistavo. Daugiausia jis reiškėsi besiformuojančios lietuvių buržuazijos bei radikaliųjų nacionalistų sluoksniuose. Net radikalieji lietuvių nacionalistai nepripažindavo esą antisemitai ar skleidžia antisemitinę propagandą. Jie pasisakydavo prieš pogromus bei kitokius ekstremistinius išpuolius, vadindami tai „nekultūringumo ir nesubrendimo“ požymiu ir didele gėda. Jie nevadino žydų „pikčiausiais lietuvių tautos priešais“ kaip, pavyzdžiui, lenkų, tačiau nuolat prikišdavo, kad žydai, tarsi netikėdami Lietuvos nepriklausomybės patvarumu, nenoriai integruojasi į Lietuvos gyvenimą, nekovoja su tarp jų paplitusiu komunizmu ir pan. Vis dėlto tai buvo gana rafinuota propaganda, pabrėžiant, jog pasisakoma ne prieš visą žydų bendruomenę, o tik joje egzistuojantį „priešvalstybinį elementą“. Bene labiausiai buvo eskaluojama „nepateisinamo“ žydų dominavimo šalies ekonomikoje tema, raginta nusikratyti „žydiško išnaudojimo“, skelbiant šūkį „Lietuva – lietuviams“. Tačiau ir „išsivadavimo iš ekonominės žydų vergovės“ buvo raginama siekti „žmoniškomis“ priemonėmis – remiant lietuvius pramonininkus ir prekybininkus. Buvo puoselėjami ir visuotinio ekonominio boikoto žydams paskelbimo planai. Akivaizdu, kad 1926 m. pabaigoje, Lietuvai išsukus iš demokratinio vystymosi kelio, antisemitizmas sustiprėjo ir tapo labiau organizuotas. Laimei, nei prezidentas Antanas Smetona, nei jaunųjų nacionalistų lyderiu pasirinktas Augustinas Voldemaras nebuvo antisemitai. Ši aplinkybė nemažai lėmė, kad antisemitizmas buvo tramdomas, neleidžiama jam išsilieti pačiomis bjauriausiomis formomis. 2. Laikinoji vyriausybė Vokietijai pradėjus karo veiksmus prieš SSRS, 1941m. birželio 22-23 d. Kaune ir jo provincijose įvyko antisovietinis lietuvių sukilimas. 1941m. birželio 23d. LAF atstovas paskelbė, kad atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. Ji buvo pašaukta „pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva jau nepriklausoma ir pilnutinai tvarko kraštą, galimai greičiau panaikinti sovietinę santvarką, įgyvendinti socialinį teisingumą, atkurti privatinę nuosavybę.“1 Reikia paminėti, kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė iš karto rodė tam tikrą simpatiją vokiečiams, matė juose išsigelbėjimo viltį, todėl besąlygiškai pakluso. Tai, savaime suprantama, buvo blogos naujienos Lietuvoje gyvenantiems žydams. Ši vyriausybė sveikino Hitlerio žygį į Rytus, pareiškė jam padėką kaip „Europos kultūros gelbėtojui“ ir už „Lietuvos žemės atvadavimą iš žydų ir bolševikų visa naikinančios ir žudančios okupacijos“.2 Lietuva prisipažino, kad su malonumu prisidės prie Hitlerio kuriamos naujos tvarkos Europoje. Laikinoji vyriausybė tik įkurta iškart ėmėsi aktyvios veiklos. Ji visoje šalyje atkūrė iki sovietinės okupacijos buvusias savivaldybes ir organizavo policiją. Tačiau vokiečių reakcija į atsikūrusią Lietuvos valstybę nebuvo tokia gera ir draugiška kaip lietuvių. To labai paprasta priežastis, Vokietija neplanavo suteikti Lietuvai nepriklausomybės, todėl faktiškai Laikinosios vyriausybės vokiečių valdžia nepripažino ir visaip trukdė jai dirbti.3 Jau anksčiau naujųjų okupantų įsakymu buvo nuginkluojami ir perkeliami į policijos batalionus partizanų ir aktyvistų būriai. Nemažai iš jų netrukus pasižymėjo žudynėmis ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Reikia plačiau panagrinėti pagrindinės Lietuvos institucijos veiklą žydų klausimu. Jau nuo pačių pirmųjų vyriausybės veikimo dienų pasireiškė jos neįtakingumas, kadangi ji nieko nedarė, kad sutrukdytų visus tuos, kurie mušė, žudė, prievartavo žydus. Ji ne tik nieko nedarė, kad tai sutrukdytų, bet ir dar skatino antisemitizmą savo dokumentuose, spaudoje, viešaisiais raginimais. Tačiau šiais dalykais jos veikla nesibaigė. 1941m. birželio 30d. Laikinoji Vyriausybė svarstė ir priėmė nutarimą sudaryti lietuvių batalioną ir įrengti žydų koncentracijos stovyklą. Tą pačią dieną Kauno miesto ir apskrities komendanto pulkininko J. Bobelio įsakymu partizanų baltaraiščių daliniai buvo pradėti pertvarkyti į vadinamuosius tautinio darbo apsaugos batalionus, kurie tapo policiniais batalionais.4 1941m. liepos viduryje Laikinoji vyriausybė priėmė įstatymus dėl tarybų valdžios nacionalizuotos nuosavybės denacionalizavimo. Žemės denacionalizacijos 13 str skelbė : „Nacionalizuoti žydų, svetimšalių ir kitų asmenų, aktyviai dalyvavusių prieš lietuvių tautos interesus, ūkiai buvusiems savininkams negrąžinami ir pereina žemės fondui“.5 Tokie įstatymai buvo taikomi ne tik žemės srityje, bet ir prekybos, viešojo maitinimo įmonių, miestų namų ir kituose įstatymuose. Veikla prieš žydus dar įtraukė pasų jiems neišdavimą, pensijų nemokėjimą, vaikų darželių ir mokyklų uždarymą, mokytojų atleidimą. Dar vienas labai svarbus Laikinosios vyriausybės dokumentas prieš žydus buvo išleistas 1941m. rugpjūčio 1 d. „Žydų padėties nuostatai“. Pagal šį dokumentą, Lietuvoje gyvenantys žydai buvo suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai priklausė komunistinių organizacijų nariai ir kiti asmenys, kurie, kad ir nebūdami šių organizacijų nariais, veikė per boševikmetį. Visi kiti žydai priklausė antrajai kategorijai ir buvo apgyvendinti atskirai, tam tikslui parinktose vietose. Šiose nuostatose yra įteisinamas visiškas žydų beteisiškumas, nuo tos dienos jie privalo gyventi tik getuose. To pasekoje, buvo sukurtas Vilniaus getas. Kad ir kaip būtų gaila ir gėda, nei pati Laikinoji Vyriausybė, nei Lietuvos šviesuomenė neatsiribojo nuo tokių veiksmų prieš žydus, nepasmerkė tų, kurie tai vykdė. Vyko priešingas procesas: oficialioje ir vietinėje spaudoje buvo gausu antižydiškų straipsnių, kurie toliau skatino neapykantą šiai tautai. Bet visgi labai sunku paaiškinti, kodėl ką tik susikūrusios Lietuvos Laikinoji vyriausybė taip nieko ir nedarė, net nebandė niekuo padėti kankinamai tautai. Atsakymų, ko gero, galima rasti pačių įvairiausių, bet vieni iš pagrindinių, manau, yra tai, jog tokių veiksmų neleido susidariusi situacija, nes vyriausybė veikė labai priešiškomis sąlygomis ir vos pati galėjo egzistuoti. Antras dalykas, kad jos pagrindinis tikslas buvo atkurti galutiniai Lietuvos nepriklausomybę, o šiam tikslui pasiekti buvo matomas tik vienas kelias – eiti kartu su vokiečiais, o tai reiškė vykdyti jų įstatymus, įgyvendinti jų politiką. Tačiau Juozas Ambrazevičius – Brazaitis įžvelgė dar vieną priežastį. Tai, kad Laikinoji Vyriausybė buvo neveikli, jog lietuviai dalyvavo žudynėse buvo ne jų valia. Dalis lietuvių dalyvavo vokiečių grasinami ir prievartaujami. 3. LAF Svarbų vaidmenį lietuvių ir žydų santykiuose turėjo LAF. Jo pilnas pavadinimas yra Lietuvos aktyvistų frontas. Jis buvo įkurtas 1940m. lapkričio 17 d. Berlyne Vokietijos karinių ir žvalgybos organų, LAF nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo vardan tapo Hitlerio karinių planų ir skelbiamos bei kuriamos „ Naujos tvarkos Europoje“ talkininku. Kadangi toji tvarka buvo labai siejama su Vokietija, tai vienas iš pagrindinių tikslų – galutinis žydų klausimo sprendimas. Tarp aktyviausių LAF kūrėjų ir jo politinių ideologinių dokumentų rengėjų buvo tokie provokiškos ir pronaciškos orientacijos veikėjai kaip Kazys Škirpa, Antanas Maceina, B. Raila ir kt. LAF savo programiniuose dokumentuose, sąmoningai falsifikuodamas tikrąją žydų daugumos padėtį, pažiūras ir veiksmus, apkaltino visą žydų tautą nelojalumu Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai , išdavyste, karštu Lietuvos sovietizavimo rėmimu ir klastingais atskyrimo, išvarymo, atsikratymo raginimais jau vykusio karo sąlygomis iš esmės paskelbė žydams patį baisiausią nuosprendį.6 Vienas iš LAF įkūrėjų, B. Raila, savo programiniame dokumente „ Už ką kovoja aktyvistai“ kaltino žydus veikliu dalyvavimu naikinant Lietuvos valstybę, su jais buvo siejama komunizmo ideologija, žydai buvo smerkiami už tai, kad nesileido asimiliuojami. Buvo deklaruota, jog sutartinai su atgimstančios Europos ariška dvasia būsimoje laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje žydai turės būti atskirti nuo jos valstybinio ir tautinio kūno.7 Kad būtų aiškiau suprasti LAF požiūtį į žydus ir įsitikinti dar stipriau, kad jie vis dėlto buvo prieš žydus, jų gyvenimą Lietuvoje, kad ši organizacija skatino Lietuvos visuomenėje antisemintinius jausmus, reikia atidžiau panagrinėti įsakymus, aktus. Vienas iš jų 1941m. kovo 19 d.gauta instrukcija iš Berlyno, kurioje teigiama, kad jau dabar reikia informuoti žydus apie jų likimą, kad tie, kurie turi galimybių, dar galėtų pasitraukti iš šalies, nes kitu atveju Lietuvoje gali būti daug nereikalingų aukų. Taip pat buvo reikalaujama paimti visą žydų turtą. Dar vienas iš tiesų šokiruojantis įsakymas iš Berlyno skelbė, kad reikia suimti visos vietos komunistus, kitus išdavikus, tačiau jiems gali būti dovanota tuo atveju, jei galės įrodyti, kad likvidavo bent vieną žydą. Kaip matome, planas atsikratyti žydų apėmė net pačias kraštutiniausias priemones. Žydų situacija tokiomis aplinkybėmis buvo labai tragiška. Juos persekiojo visi – vietos gyventojai, komunistai, nusikaltėliai ir visi kiti, bandantys išvengti bausmės, taip pat vokiečiai. Toliau kalbant apie Berlyno įsakymus Lietuvai, reikia paminėti, jog buvo tikimasi, kad su besitraukinčia sovietų kariuomene pasitrauks ir žydai. Viskas buvo apgalvota iki pačių smulkmenų, nes buvo stengiamasi sudaryti žydams tokias gyvenimo sąlygas, kad jie kuo greičiau paliktų Lietuvą ir nesugalvotų palaukti geresnių laikų. Per šiuos įsakymus labiau atsiskleidžia Vokietijos požiūris į Lietuvą, jos žydus. Tačiau yra vienas atsišaukimas, kurį jau padarė pats LAF. Jis vadinosi „ Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“. Šiam atsišaukime LAF visos lietuvių tautos vardu iškilmingai pareiškė, kad atėjo lemiama galutinio su žydais atsiskaitymo valanda. Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydiško jungo. Jie drįso panaikinti dar Vytauto Didžiojo laikais suteiktą prieglaudos teisę.8 Gerai panagrinėjus LAF išleistus dokumentus, jų politiką, galima teigti, kad LAF dokumentai liudija, kad dar iki karo, bet rengiantis jame dalyvauti kartu su Vokietija, buvo sudarytas kaltinimo aktas Lietuvos žydams be teismo, gynimosi ir apskundimo galimybių, paskelbtas griežtas nuosprendis , kuris lėmė žydų gyvybės ir nuosavybės likimą. Tai buvo tikslus ir kryptingas Hitlerio nubrėžto žydų problemos sprendimo lietuviškas variantas.9 Lietuvos aktyvistų frontas pareiškė koleketyvinį kaltinimą visai žydų tautai, kuris net kelis šimtus metų jai tarnavo ir padarė labai daug gero. Kad žydų naikinimo planas būtų vykdomas pakankamai sklandžiai, neužteko tik leisti atsišaukimus, apie kuriuos sužinodavo ne visi. Didelį vaidmenį apšviečiant liaudį, skelbiant antižydiškas idėjas , turėjo LAF leidžiama spauda. Reikia paminėti 1941 m. birželio 24 d. išėjusį laikraščio „Į laisvę“ numerį. Apie šį laikraštį jau buvo kalbėta darbo eigoje. Tame laikraštyje taip pat buvo paskelbta žemės ūkio ministro B. Vitkaus pasakyta kalba per radiją, kurioje kalbama apie tai, kad sunku rasti lietuvišką šeimą, kurios nebūtų palietusi žydiškai bolševikiška budelio ranka.10 Kaip suprantama, LAF padarė didelę įtaką Lietuvos visuomenei, kad joje dar labiau įsivyrautų antisemintinės nuotaikos, neapykanta žydams. Labai daug prie tokio dalyko pridėjo tai, kad Lietuva tuo metu ėjo iš vien su Vokietija, kurioje tokios nuotaikos buvo ypač aktyvios, todėl jos labai greitai rado palaikymą ir Lietuvoje. Ji buvo skaudžiai nukentėjusi nuo SSRS, todėl žydai tapo tartum atpirkimo ožiu, kurio reikėjo tiek visuomenei, kad galėtų ant ko nors išlieti visą susikaupusį pyktį, nuoskaudas, tiek ir valstybinėms institucijoms. Jos žyduose rado tai, kam galima suversti kaltę dėl visų Lietuvą užgriuvusių nelaimių, net logiškai nepaanalizavus, ar tai neatrodo kvailai. 4.ŽYDŲ IZOLIACIJA Okupacinė valdžia, panaudodama lietuvių miestų administo policiją, vykdė žydų izoliavimo nuo kitų politiką, apribodama jų teii laisves. Tuo pat metu labai komplikavosi žydų ryšiai su krikščionimi; galbos suteikimas, susižinojimas. Žydai, uždaromi į laikinuosius ge1 stovyklas, daug sunkiau galėjo bendrauti su kaimynais, prašyti paga informuoti apie esamą padėtį. Žydai matė daugiausia tik lietuvių pie ninkus ir partizanus, nes žydų izoliavimo politiką buvo stengiamasi d lietuvių viešosios policijos, pagalbinės policijos rankomis. 1941 m. birželio 24 d. Kauno karo komendantas pulk. Jurgis Bo įsakė visiems policijos nuovadų viršininkams ir policijos valdininkams į į tas pačias pareigas, kuriose jie buvo iki 1940 m. birželio 15 d. sovietų okupacijos. Saulių būrių vadams ir jų padėjėjams įsakyta orj zuoti šaulių būrius tose pat vietose ir būstinėse, kur jos buvo iki sc įsiveržimo. Visi šauliai turėjo tuoj pat prisistatyti savo būrių vadams padėjėjams. Valdiškų ir privačių namų savininkai ir kiemsargiai turėjc rėti, kad juose nesislapstytų svetimi asmenys. Žydams uždrausta v čioti nuo 23 iki 5 vai. ryto. Panašus įsakymas išleistas birželio 27 d, niaus srityje, kurį pasirašė Kostas Kalendra, vidaus reikalų tvarkytoj; Birželio 29 d. E. Kutorgienė dienoraštyje pažymėjo, kad kolegos: gydytojai vakarais bijo dirbti tuščioje klinikoje, virš kurios durų jau pak tas užrašas „Mes su žydais nedirbsim". Nusinuodijo ir mirė dr. dar vienas žydas gydytojas nusinuodijo su visa šeima. Žydai vaikomi iš eilių prie parduotuvių, areštuojami, varomi į kalėjimą, saugumą, VII fortą. Birželio 28 d. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis paskelbė, kad iki 22 vai. būtina apsirūpinti leidimais ginklams laikyti, kuriuos išduoda Kauno karo komendantūra. Sulaikyti su ginklais be leidimų bus baudžiami iki mirties bausmės, 554 kad nuo šiol draudžiama dėvėti įvairias buvusias i lietuviškas) uniformas.555 Kitą dieną komendantūra pranešė, kad prie jos formuojamas Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas. „Visi taurūs lie­tuviai, norį tarnauti tam batalione, kviečiami iki š. m. birželio 29 d. užsirasvti Kauno karo komendantūroje, Gedimino g. 34

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!