Socialinių paslaugų verslo globalizacijos perspektyvūs ekonominiai sprendimai

Įvadas Darbo aktualumas. Literatūroje pasaulinės ekonomikos vystymosi tendencijas priimta traktuoti kaip globalizacijos procesą. Mokslininkų apskaičiavimais vien 2013 metais pasaulyje buvo išleista virš 200 monografijų, skirtų globalizacijai tyrinėti. Vis didesnis dėmesys įvairiems globalizacijos aspektams skiriamas ir Lietuvoje, ypač tyrinėjant integraciją į ES. Tačiau išsamesnių darbų, skirtų socialinių paslaugų globalizacijos ekonominei globalizacijai, stokojama. Juo labiau, kai globalizacija kaip socialinių paslaugų globalizacijos ekonominis reiškinys yra sudėtingas ir mokslininkų nevienareikšmiškai vertinamas. Darbo objektas – socialinių paslaugų verslo globalizacijos perspektyvūs ekonominiai sprendimai. Darbo tikslas - atskleisti socialinių paslaugų verslo globalizacijos ekonomines ir socialines pasekmes. Darbo uždaviniai: 1.pateikti socialinių paslaugų verslo globalizacijos samprata; 2.nustatyti socialinių paslaugų verslo ekonominius sprendimus globalizacijos sąlygomis; 3.išanalizuoti socialinių paslaugų verslo globalizacijos ypatumus; 4.pasiūlyti socialinių paslaugų verslo globalizacijos probleminių aspektų sprendimus. Globalizacija - tai procesas, kuriam vystantis nacionalinės gamybos ir finansų struktūros tampa vis labiau priklausomos nuo sandėrių su užsienio subjektais. Tai lemia naują darbo pasidalijimo tipą. Šiuolaikiniam globalizacijos etapui būdinga tai, kad ji įgauna naują kokybę, kai išsisklaidžiusių pasaulio valstybių ekonominė bendrija perauga į vientisą ekonominę sistemą. Šiomis sąlygomis nacionaliniai ūkiai tampa vieningo pasaulinio ūkio elementais, o jų likimą lemia šio organizmo kaip visumos raida. Darbo metodai:sisteminė ir loginė analizė, teisės aktų analizė, statistinė ir matematinė analizė. Darbo naujums. Daugelis žymių mokslininkų ir politinių veikėjų globalizaciją vertina kaip teigiamą reiškinį dėl šių aplinkybių: 1. žymaus apdirbamosios pramonės augimo tiek industrinėse, tiek ir besivystančiose šalyse (1956-1996 m. laikotarpiu gatavų gaminių gamyba padidėjo 6,9 karto, tuo tarpu gavybinėje pramonėje - 3,2 karto, žemės ūkyje - 2,8 karto). Tai didino produktų diferenciaciją ir gilino tarptautinį darbo pasidalinimą; 2) intensyviai besivystančios tarptautinės paslaugų ir transporto infrastmkturos; 3) telekomunikacijos priemonių perversmo, kuris skatina informacinės visuomenės formavimąsi; 4) spartaus tarptautinių nacionalinių korporacijų (TNK) skaičiaus augimo (1995 m. jų skaičius buvo 40 tūkst, o su filialais - virš 250 tūkst., o apyvarta sudarė 7 trln. USD. Dabartiniu metu jos kontroliuoja nuo 1/3 iki 1/2 pasaulio pramonės produkcijos gamybos, 1/2 tarptautinės prekybos, virš 80 proc. pasaulio patentų ir licenzijų banko naujų technologijų, technikos ir "know-how" srityje); 5) nuo 7-ojo dešimtmečio kokybiškai pakitusios skolinamojo kapitalo rinkos, išaugusių kredito galimybių, kurios dėl tobulesnių ryšio priemonių tapo prieinamos bet kuriame pasaulio krašte. Tačiau ekonominėje literatūroje galima rasti ir kitą nuomonę, būtent, kad globalizacijos procesai išreiškia tik nedidelės šalių grupės geopolitinius interesus. Tikrovėje egzistuojąs tik fizinis pasaulio vientisumas, o iki jo socialinės - socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės vienybės esą dar labai toli. Ir apskritai, ar ji galima? Ekonominėje literatūroje pabrėžiama, kad pasaulis kaip buvo taip ir liko (nors jau poindustriniu laikotarpiu) padalytas į išsivysčiusias ir besivystančias šalis - ir tai yra pagrindinė kliūtis kelyje į vieningą globalinę ekonomiką. Mokslininkų nuomone, tarp šalių technologinis atsilikimas nuo industrinės eros pradžios tebedidėja [6], Jei išsivysčiusiose šalyse (pagal V. Rostou modelį) vyrauja 4-5 technologinė stadija, vidutinio išsivystymo šalyse - 3-4, tuo tarpu besivystančių šalių žemės ir namų ūkyje bei amatuose išlieka iki industrinės technologijos. Dėl to susidaro diferencinės mokslinės-technologinės pajamos, kurias pasisavina išsivysčiusios šalys. Jos, panaudodamos efektyviausias technologijas, eksportuoja mokslui imlias prekes ir paslaugas (kompiuterius, jų programinę įrangą, mobiliuosius telefonus, kosminio ryšio paslaugas ir kt.) į vidutinio ir žemo išsivystymo šalis, gaudamos milžiniškus viršpelnius. Tuo tarpu šalys, turinčios silpnai išvystytas technologijas (ir žemą darbo apmokėjimo lygį), priešingai, parduoda savo prekes ir paslaugas pasaulio rinkose, gaudamos minimalų pelną. Monopolizuodamos technologijų vystymąsi ir atitinkamus pasaulinės rinkos segmentus, pirmaujančios intelektualiniu atžvilgiu šalys besivystančiose Šalyse surenka milijardais skaičiuojamą "technologinę kvazirentą". Technologiniai ir informaciniai skirtumai lemia milžiniškus galimybių skirtumus taip besivystančių ir išsivysčiusių šalių įsitvirtinant pasaulinėje prekių ir paslaugų rinkoje. Svarbiausia tarptautinio bendradarbiavimo kryptimi turėtų būti skirtingų technologinių stadijų šalių suartėjimas, kurį turėtų finansuoti išsivysčiusios Šalys ir TNK, tam panaudodamos jų pasisavinamą "kvazirentą". Yra pasiūlymų jos pagrindu sukurti globalinį technologijų fondą, kuris galėtų finansuoti projektus, padedančius spręsti Šalių technologinių skirtumų problemas. Globalizacijos sąlygomis, vykstant viešojo sektoriaus reformoms, socialinės paslaugos tampa vis svarbesne socialinės apsaugos sritimi. Didėja bendras jų lyginamasis svoris socialinės apsaugos sistemoje, keičiasi ir pačių socialinių paslaugų struktūra, didėja jų apimtis, vis plačiau naudojamos alternatyvios socialinių paslaugų teikimo formos. Daugelyje šalių naudojamos įvairios naujovės, kurios padeda užtikrinti kokybiškesnes socialines paslaugas. Lietuvos socialinių paslaugų sektorius plėtojamas atsižvelgiant tiek į vietinių sąlygų specifiką, kurią lemia iš sovietinio laikotarpio paveldėtos stacionarios paslaugos, žemas bendruomeniškumo lygis, tiek ir į išsivysčiusių šalių patirtį diegiant kokybės vadybos, žmogiškųjų išteklių vadybos, veiklos valdymo ir kitas viešosios vadybos naujoves. Tyrimų tikslas – apžvelgti problemas, kliudančias socialinių paslaugų sektoriaus plėtrai Lietuvoje ir numatyti socialinių paslaugų organizavimo tobulinimo priemones. Šioje analizėje daug dėmesio skiriama veiklos procesų ir rezultatų vertinimui, aptariamos privataus sektoriaus galimybės plėtojant socialines paslaugas. Be to, trumpai apžvelgiama Lietuvos socialinių paslaugų sistema, socialinių paslaugų teikimo vertinimo kriterijai ir jų nustatymo problemos, nagrinėjami socialinių paslaugų vertinimo pavyzdžiai. Straipsnio pabaigoje pateikiami pasiūlymai, kaip socialinių paslaugų teikimas Lietuvoje galėtų būti tobulinamas. Visuomenių senėjimą iš esmės lemia nuo krintančių gimstamumo ir ilgesnės gyvenimo trukmės. Papildomas poveikis kyla iš vadinamosios kūdikių bumo, kuris buvo sukelti didelių skirtumų amžiaus grupių dydį. Migracijos judesiai taip pat gali paveikti senėjimo procesą. Nors senėjimas taps universaliųjų tendencija per ateinančius dešimtmečius egzistuoja labai skirtingos kalbant apie laiko ir greičio demografinius pokyčius, socialines ir ekonomines aplinkybes ir iššūkių suvokimas kelia. Tarp išsivysčiusių šalių, Europos ir Japonija patirs ryškiausių senėjimo tendencijas iki 2050 – pirmiau 60 amžiaus grupės dalis bus apie 37% Europoje ir dar Japonijoje, palyginti su vos 27% Šiaurės Amerikoje, kur gyventojų skaičiaus augimas ir toliau bus palyginti stiprus. Per 60 + amžiaus grupėje, taip pat bus reikšmingas augimas „labai senų“, t.y. žmonių, vyresnių kaip 80 metų ir daugiau skaičių. Kadangi labai sena sudaro 3% Europos gyventojų šiandien, 11 buvusios ES-15 valstybių narių turės bent 10% jų gyventojų amžius 80 arba daugiau kaip iki 2050 m. lyčių skirtumai senėjimo yra nemaža. Europoje moterų gyvenimo trukmė šiuo metu yra daugiau nei 6 metų aukštesnis nei vyrų. Amžiaus grupės 60 metų ir vyresni, yra 50% daugiau moterų nei vyrų. Žmonių, gyvenančių vien iš 75 + metų daugiau nei 70% moterų. Nesitikima plėtros Europos Sąjungos procesas turi didelės įtakos senėjimo procesą Sąjungos gyventojų. Bendroje ES požiūrį į senėjimą ir kai kurie bendri pagrindiniai iššūkiai Europos Sąjungai ir jos valstybėms narėms buvo nustatyti : valdyti ekonominius gyventojų senėjimo pasekmes siekiant išlaikyti augimą ir patikimų valstybės finansų atžvilgiu; koreguojant gerai senėjančios ir mažėjančios darbo jėgos, užtikrinant adekvačias, tvarias ir mokančią prisitaikyti pensijas; siekiant gauti aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas visiems, užtikrinant finansinį gyvybingumą sveikatai priežiūros sistemas. 1.Socialinių paslaugų verslo globalizacija kaip perspektyvi globaliai ekonomikai sritis 1.1. Socialinių paslaugų verslo globalizacijos samprata Didžiulius turtinius skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių rodo ir ekonomikos vystymosi rezultatai. Pasaulyje 1900-2000 metų laikotarpiu BVP (palyginamosiomis kainomis) išaugo maždaug 19 kartų, o gyventojų skaičius - 4 kartus (nuo 1,6 iki 6,3 mlrd. žmonių). Tačiau jei 1900 m. vidutinis BVP kiekis, tenkantis vienam gyventojui, besivystančiose šalyse siekė 1/9 to paties Vakarų Europos ar JAV rodiklio, tai 2000 m. šis skirtumas padidėjo daugiau kaip dvigubai - iki 1/20. Praraja tarp nirtingųjų ir neturtingųjų šalių pajamų auga proporcingai mokslinės- techninės pažangos tempams: 1965 m. atotrūkis siekė 30 kartų, o XX a. pabaigoje jis buvo jau dvigubai didesnis [4], Globalizacijos procesų naudą patiria tik gana pastovus valstybių skaičius. XX a. pabaigoje šią šalių grupę sudarė D. Britanija, Vokietija, Italija, JAV, Prancūzija, Japonija bei Kanada. Jų ekonominė politika besivystančių šalių atžvilgiu nepasikeitė, tik "globalinį kolonializmą" pakeitė "monetarinis imperializmas" [4]. Akivaizdu, kad yra ir kitų nuomonių globalizacijos ir besivystančių šalių atžvilgiu. Pasaulio banko plėtros tyrimo grupės specialistai pranešime "Gerovės skleidimas" paneigė tarp globalizacijos priešininkų paplitusią nuomonę, esą globalizacija skatina ekonominę šalių nelygybę. D. Dollaras ir A. Kraay, analizuodami besivystančias šalis, nustatė, kad mažas pajamas turinčios Šalys, kurios ėmė aktyviau prekiauti ir pritraukė investicijų, suklestėjo. Keturios valstybės nuo 1992 iki 1998 m. padidino savo BVP augimo tempą ir sumažino skurdo lygį: Ugandos BVP per tą laikotarpį padidėjo 3,8 proc., Indijos - 4,4 proc., Vietnamo - 6,4 proc. ir Kinijos - 9,9 proc. Tuo tarpu skurdo lygis šiose šalyse sumažėjo atitinkamai 5,9, 7,1, 7,5 ir 8,4 proc. Mano nuomone, didelę grėsmę šalių socialinių paslaugų globalizacijos ekonominei sėkmei kelia jų socialinių paslaugų globalizacijos ekonominis uždarumas. Jie teigia, jog daugelis prieš globalizaciją nusistačiusių besivystančių šalių (Birma, Nigerija, Ukraina, Pakistanas) yra nepalankios investicijoms. Šie tyrėjai daro išvadą: "Priešingai, nei tvirtina globalizavimo priešininkai, atviresnė politika tarptautinės prekybos ir investicijų atžvilgiu ne padidino, o padėjo sumažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų šalių" [2]. Užsienio ekonominėje literatūroje išsamiai nagrinėjamos ir kitos socialinės - socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės globalizacijos pasekmės [5]. Dažniausiai nurodomos šios: l) keičiasi darbo turinys. Darbo operacijų automatizavimas verčia darbuotojus sugebėti orientuotis informacijos srautuose, lyginti variantus ir priimti nestandartinius sprendimus. Tai priklauso nuo asmenybės išsivystymo, nuo jos vertybinių orientacijų, bendros kultūros. XXI a. intelektualinis kapitalas tampa pagrindiniu konkurencinių firmų pranašumu. Todėl auga kokybės valdymo, finansų vadybos ir marketingo, informacijos apsaugos, techninių sistemų apsaugos, montažo ir derinimo specialistų paklausa; 2) investicijos į naujas technologijas ir švietimą tampa efektyviausia investicijų rusinu. Ypač svarbų vaidmenį vaidina distancinio mokymo įdiegimas. Tai leidžia sumažinti mokymo išlaidas, parinkti geriausius dėstytojus, o svarbiausia - įvesti specialistų perkvalifikavimą tolimiausiuose rajonuose, jiems nepaliekant darbovietės. Be to, realybe tampa specialistų sistemingas mokymasis per visą darbingą amžių; 3) keičiasi užimtumo struktūra: mažėja darbininkų dalis (pavyzdžiui, Prancūzijoje 1850 m. jie sudarė 90 proc., 1950 m. - 60 proc., o 2000 m. - tik 30 proc. užimtųjų gamyboje); auga moterų dalis, iš jų verslininkių; o taip pat darbuotojų, dirbančių ne visą darbo savaitę už firmos ribų, tarp jų namuose naudojantis kompiuteriu, įjungtu į firmos informacinį tinklą; 4) kai kuriose šalyse mažėja vietinių gyventojų skaičius, nes didėja migracijos mastas. Pavyzdžiui, JAV kai kuriose valstijose, tarp jų ir Kalifornijoje, jau 2001 m. baltieji tapo mažuma, čia sparčiai auga išeivių iš C. Amerikos, Kinijos, Indijos. Tuo tarpu Vokietijoje daugėja turkų, Prancūzijoje - arabų skaičius; 5)dėl globalizacijos procesų poveikio keičiasi vertybinės orientacijos šeimoje: žymiai sumažėjo gimimų, tenkančių vienai fertilaus amžiaus moteriai, skaičius (Vakarų Europoje ir Japonijoje - iki 1,3, Siaurės ir Rytų Europoje - iki 1,5, o kai kuriuose Italijos ir Rusijos miestuose - iki 0,8-1,0). Tai gali lemti, kad XXI a. smarkiai sumažės gyventojų skaičius (Japonijoje nuo 125 iki 50-55 mln., Italijoje - nuo 60 iki 20-25 mln. žmonių). Be to, jau 2020 m. daugiau kaip 1/3 išsivysčiusių šalių gyventojų sudarys žmonės virš 60 metų amžiaus; 6) auga nedarbo ir skurstančių regionų atsiradimo grėsmė. Kadangi darbo veiksniui būdingas mažesnis mobilumas, žmonės įpratę prie gyvenamosios vietos, nacionalinės kultūros, papročių ir t.t. Tuo tarpu jei egzistuoja regionai, kur darbo jėga yra pigesnė, jokia socialinė sistema negalės ilgai finansuoti savo šalyse masinio nedarbo, kurio lygis didesnis nei 10 procentų. Jei užimti gyventojai ir bedarbiai nori Jokio pat gyvenimo lygio ir realiųjų pajamų, kokias turėjo anksčiau, vyriausybė būtų priversta didinti mokesčių naštą arba infliaciją, o tai skatintų kapitalo pasitraukimą iš šalies, naujų skurstančių regionų atsiradimą. Globalizacija lyg ir užbaigia šimtmečius besitęsiantį ekonomikos internacionalizacijos procesą, neišspręsdama visų jos problemų, nors žymiai paspartindama ekonominę pažangą. Tačiau kaip pažymi žymus rusų ekonomistas L.Abaikinas, "bėda ne pačioje globalizacijoje, o politiniuose ir ekonominiuose jos reguliavimo mechanizmuose. Žmonija ne bejėgė prieš globalizacijos grėsmę, ji- planetos mastu - gali protingai ir sėkmingai nulemti jos eigą1' [3], 1.1. Šiuolaikinė socialinių paslaugų verslo samprata ir jos pritaikymas nagrinėjant globalizacijos reiškinius Pastovaus ekonomikos augimo problema pasauliniu mastu yra svarbi, kadangi dešimtąjį XX a. dešimtmetį pasaulinis ūkis vystėsi sparčiau, negu anksčiau: įvyko visa eilė struktūrinių pasikeitimų pasauliniame ūkyje, tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Vykstantys pasikeitimai dėl žemiau išvardintų priežasčių reikalauja stabilaus augimo koncepcijos koregavimo. Iki XX a. 7 dešimtmečio dominavo teorijos apie praktiškai neišsenkamą arba pakankamai didelį naudojamų išteklių potencialą, priimtinesnį ir palankesnį kiekybinį ekonominį augimą, neišsenkamus ir daugelį išteklių prieinamus veltui (teikiamus aplinkos), šių požiūrių atspindys buvo populiari 6 dešimtmetyje Vakarų Šalyse "augimo teorija". 7 dešimtmetyje situacija iš esmės pasikeitė: paaštrėjo globalinė išteklių problema, pablogėjo ekologinė situacija ir demografinis "sprogimas" besivystančiose šalyse sąlygojo tai, kad ankstesni vertinimai apie galimybę praktiškai neriboto ekonomikos augimo buvo sukritikuoti amerikiečių mokslininkų Danelos ir Deniso Medouzų ir J.Randerso ir V.Berenso (Medows D.H and Medows D.L., Randers J. and Behrens Ekonomikos ir kirtį visuomenės gyvenimo sferų globalizavimas sąlygoja šalių tarpusavio priklausomybės didėjimą, pasaulinis ūkis pergyvena restruktūrizacijų revoliucinius pasikeitimus. Tai skatina visų valstybių pastangų susivienijimą realizuojant stabilų augimą, pasaulinės partnerystės realizavimą ir kolektyvinį tarpusavio dialogą. Socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės integracijos ir globalizacijos sąlygomis kinta visų tarptautinių santykių subjektų funkcijos ir vaidmuo. Formuojasi situacija, kad priimant sprendimus aukščiausia grandis yra tarptautinės organizacijos ir žemesnioji grandis yra regioninės valdymo institucijos, savivaldos institucijos. Sistemos "žmogus - visuomenė - gamta" prieštaravimai paskatino naujo požiūrio atsiradimą į ekonomikos augimą, "nulinio augimo", "organinio augimo ir vystymosi" teorijas, kurios neįvertino eilės veiksnių, pvz.: mokslo ir technikos pažangos poveikio visuomenės vystymuisi W.W., 1972). Šie autoriai teigė, kad žmonijai grėsmę kelia nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas, negailestingas gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša. Jų nuomone, jeigu nesustabdyti ekonominio ir demografinio augimo, tai kitų kartų gyvenime neišvengiamas gyventojų skaičiaus ir gamybos apimties mažėjimas. 1.2. Šiuolaikinės socialinių paslaugų verslo problemos ir jų prioritetai A. Madison, atkreipė dėmesį į tai, XX a. didesnė Vakarų valstybių dalis pradėjo gyventi geriau, negu kitose pasaulio šalyse. Gyvenimo lygio kilimas vyko labai lėtai, todėl Vakarų pasaulio pirmavimas tapo akivaizdus tik XX a., tačiau skurdas Vakaruose neišnyko, tik sumažėjo jo lyginamasis svoris. Tačiau iki 17-18a. Vakarų pasaulis atsiliko nuo Rytų šalių (Kinijos, Artimųjų Rytų valstybių) tiek ekonominiu, tiek technologiniu požiūriu. A. Madison (A.Maddison, 1982) socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės istorijos ir ekonominio augimo teoretikas, atliko ekonominio augimo analizę* istoriniu požiūriu, pateikęs keturių istorinių epochų apibūdinimą. Ekonomika turi tenkinti žmonių poreikius ir teisėtus norus, tačiau ekonomikos augimas turi atitikti ekologines galimybes. Todėl buvo pasiūlyta ilgalaikė aplinkos strategija, kuri leistų užtikrinti pastovų pasaulinės ekonomikos augimą ilguoju laikotarpiu, bei būdai ir priemonės, sąlygojantys pasaulinei visuomenei aktyviai spręsti gamtinių išteklių naudojimo problemas. Tuomet pirmą kartą buvo panaudotas terminas "stabilus augimas"- tai toks vystymasis, kuris patenkina dabartinio laikmečio poreikius ir nesudaro ateinančioms kartoms grėsmės tenkinti jų poreikius. Stabilus vystymasis susijęs su dviem svarbiausiom kategorijom; l)poreikių samprata (tame tarpe ir neturtingiausių visuomenės sluoksnių, kurie turi tapti prioritetu sprendžiant vystymosi klausimus); 2) apribojimų samprata, kurią lemia technologijos būsena ir visuomenės organizacija, reguliuojančios aplinkos sugebėjimus patenkinti esamus ir būsimus poreikius. Stabilaus augimo koncepcijoje yra ribojama gamtos išteklių ir aplinkos naudojimas, tačiau šie ribojimai nėra absoliutūs, o santykiniai dydžiai ir susiję su pasiektu mokslo ir technikos pažangos lygiu ir socialine visuomenės organizacija. Stabilaus ekonomikos augimo koncepcija siekia sujungti į vieningą sistemą ekonominio efektyvumo užtikrinimo ir ekologinio saugumo principus. Ši augimo koncepcija buvo išplėsta JTO Rio De Ženeiro konferencijoje priimtame dokumente "Dienotvarkė XXI amžius" (1992 m.) - tai vystymasis, kurį sąlygoja socialinių paslaugų globalizacijos ekonominis augimas, teisingai paskirstantis jo rezultatus, atstatantis aplinką didesniu mastu, negu ją sunaikina, didinantis visuomenės galimybes, o ne juos skurdinantis (Agenda 21 http://www.cci.glasnet. ru/agenda 21), Kitais žodžiais tariant, tai vystymasis, pirmumą skiriantis menkai išsivysčiusioms šalims, jų galimybių didinimui, bei jų pačių dalyvavimo užtikrinimui priimant šių valstybių gyvenimą liečiančius sprendimus. Tai augimas, kurio centre yra žmogus, nukreiptas į gamtos išsaugojimą, užimtumo užtikrinimą, ekonomikos augimą, kurios neatsiejama dalis yra aplinkos apsauga. Stabilaus ekonomikos vystymosi koncepcijoje pagrindinė kliūtis yra prieštaravimas tarp ekonominių procesų rinkos organizacijos tipo ir savo esme ne rinkos principais grįstų aplinkos apsaugos ir socialinės sferos priemonių motyvacijos. "Dienotvarkė XXI amžius" svarbiausios kryptys yra nacionalinė politika ir tarptautinis bendradarbiavimas siekiant spartinti stabilų vystymąsi menkai išsivysčiusiose šalyse, kova su skurdu, vartojimo struktūros pasikeitimai, gyventojų skaičiaus dinamika, sveikatos apsauga, atsižvelgimas į aplinkos apsaugos ir augimo klausimus priimant ekonominius ir politinius sprendimus. Praktika parodė, kad augimo modelis, kurį naudojo išsivysčiusios šalys, jau nebetinka. Intensyvus pramoninio potencialo vystymasis pagal technologinį modelį (žymia dalimi visos planetos išteklių panaudojimo sąskaita), atnešdamas didelius nuostolius aplinkai (maksimizuojant vartojimą), lemia tolimesnį gyvenimo lygio diferenciavimą, gamtos naikinimą ateinančioms civilizacijoms. Kita vertus, ekonominio augimo sudėtingumas, netgi pavojingumas slypi tame, kad neracionalus išteklių naudojimas plinta geografiniu požiūriu: t.y. menkai išsivysčiusios šalys, tame tarpe pereinamosios ekonomikos valstybės, sprę_sdamos savo socialines ir ekonomines problemas seka išsivysčiusių valstybių pavyzdžiu. Šiose šalyse vykstantys industrializacijos procesai neišvengiamai mažina pasaulinių išteklių ir ekologinį potencialą. Pasauliniu mastu vertinama, kad šalys, kurios maksimaliai priartėjo prie išsivysčiusių valstybių arba kurios sparčiai vystosi jau sugriovė savo natūralias ekologines sistemas (pvz: Pietų Korėja, Taivanis, Meksika) arba barbariškai jas griauna (Brazilija, Malaizija, Tailandas). Todėl Konferencijoje priėmė sprendimą apie JTO organizacinės struktūros -Stabilaus augimo komisijos, kuri padės sprę_sti perėjimo prie stabilaus augimo klausimus, sukūrimą. Dabartiniu laikotarpiu ekonomistai, analizuojantys perėjimą prie stabilaus augimo sutaria, kad tai toks augimas, kuris ateities kartoms neuždeda papildomų išlaidų, minimizuoja neigiamus išorinius poveikius tarp skirtingų visuomenės kartų. Stabilumas yra skirstomas į: "silpną" ir "stiprų" ("griežtą") stabilumą. Silpno stabilumo šalininkai siūlo modifikuotą ekonominį augimą, įvertinantį ekonominius rodiklius, tarpe ir ekologinius, sukuriant "žaliąsias rinkas, reguliuojamas ekonominio stimuliavimo priemonėmis (pvz.: įvedant išteklių naudojimo ar taršos mokesčius), pasisako už ūkio proporcijų keitimą. Dabartinė silpno stabilumo koncepcija pateikiama E.Vaiczekerio, E.Lovins ir H.Lovins pranešime "Ketvirtasis Veiksnys. Turto dvigubinimas, išteklių dvigubas mažimmas"( E.Vaiczeker, E.Lovins ir H.Lovins, 2000). Šiuo atveju pagrindinis tikslas pasiekiamas sprendžiant ekologines problemas ir tuo pat metu didinant gamtos išteklių naudojimo efektyvumą, tobulinant technologiją. Jie siūlo naują socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės sistemos vystymo požiūrį: ne darbo našumo didinimą, bet išteklių produktyvumo didinimą. Daugelio pasaulio valstybių ekspertai pažymi, kad dabartiniu laikotarpiu stabilus augimas yra globalinio vystymosi uždavinys, Pasaulinio ūkio periferijos šalims aštrios yra problemos, susijusios su ekonominio vystymosi forsavimu ir ekonominio augimo užtikrinimu, ekonomikos modernizavimu, gyvenimo lygio kilimu. Specialistai siūlo įvairius būdus, kuriuose sutapatinama ekonominio augimo tikslai ir jų perėjimo prie stabilaus augimo poreikis. Šio požiūrio šalininkai menkai išsivysčiusioms valstybėms bei pereinamosios ekonomikos valstybėms siūlo užtikrinti tokią augimo strategiją, kad BVPG nors nemažėtų, Stipraus stabilumo šalininkai pasisako už ekonominio augimo ribojimą siekiant ekologinių tikslų (gamtos išteklių naudojimo minimizavimo, maksimaliai išsaugant išteklius ir vartojimo ribas). Jie teigia, kad saugant gamtinius išteklius dalis kapitalo turi būti nuolat skiriama aplinkosaugos problemų sprendimui; energiją,išteklius gamtos apsaugą tausojančių išteklių įdiegimui. Trumpuoju laikotarpiu tai galėtų sumažinti BVPG, bet tai yra vienintelis kelias, kuriant stabilaus augimo prielaidas ilgajam laikotarpiui. Daugelyje menkai išsivysčiusių šalių tai yra neįvertinama, todėl ignoruojamos aplinkos apsaugos problemos, potencialus išteklių naudojimas ir galiausiai jų praradimas, nors trumpuoju laikotarpiu tai leidžia padidinti pajamas. Tokia politika ilguoju laikotarpiu yra neigiama šalies vystymosi perspektyvos požiūriu. Pasauliniu mastu plečiantis integracijos ir globalizacijos procesams tuo pat metu nemažėja disproporcijos ir nestabilumas pasaulinėje socialinėje-ekonominėje sistemoje, nėra pažangos sprendžiant aktualias demografines, aprūpinimo maisto produktais, socialinės nelygybės pasaulyje ir pan. problemas. Praktika rodo, kad šiandieninės sąveikos tarp pasaulinių ir regioninių tarptautinių organizacijų ir nacionalinių valstybių schema sprendžiant stabilaus augimo klausimą nėra efektyvi ir neatitinka transnacionalinio pobūdžio, nors daugeliu atveju tarptautinės organizacijos imasi globalinės atsakomybės sprendžiant ir šalinant pasaulinio ūkio problemas. Dabartiniu laikotarpiu realios veiklos ir atsakomybės prioritetas sprendžiant stabilaus augimo problemą tenka nacionalinėms valstybėms, o tarptautinių organizacijų vaidmuo tik papildo aktyvumą nacionaliniame lygyje, todėl vis labiau ryškėja būtinumas perduoti daugiau funkcijų ir atsakomybės JTO struktūroms, pirmiausia Stabilaus augimo Komisijai, Pasaulio bankui, Europos bankui ir pan., suteikiant jiems virš nacionalinius įgaliojimus priimant sprendimus. Pereinant prie stabilaus augimo būtinas atskirų šalių subsidijavimas. Finansavimą pagal "Dienotvarkę XXI amžius" vykdo kiekvienos šalies valstybinis ir privatus sektoriai. Tik nedaugeliui mažiausia išsivysčiusių valstybių buvo numatyta oficiali parama vystymuisi. Kita vertus, dabartiniu metu nėra mechanizmų, priverčiančių išsivysčiusias šalis skirti menkai išsivysčiusioms šalims oficialią paramą vystymuisi. Daugeliu atvejų išsivysčiusios Šalys savo oficialia parama nesiekia JTO rekomenduotų 0,7% nuo BVP. Pastaruoju metu tik Danija, Nyderlandai, Norvegija ir Švedija viršijo rekomenduojamą pagalbos lygį, kai tuo tarpu kitos šalys nepasiekė šio lygio. Finansavimo subsidijavimas pereinant prie stabilaus augimo sąlygotų ekologinių ir kitų globalinių, liečiančių visą pasaulinį ūkį, problemų sprendimą, panaudojant finansinius ir materialinius visų Šalių išteklius. Atskiros šalies lokalinės problemos turi būti sprendžiamos nacionalinių ir vietinių valdžios institucijų. Stabilaus augimo koncepcijos problemos pirmiausia liečia stabilaus augimo koncepcijos realizavimo subjektus, perėjimo mechanizmus ir jų naudojimo ypatumus įvairiose šalyse, funkcijas ir vaidmenį nacionalinių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų. Šios problemos kyla dėl pasaulinio ūkio kitimo, pasaulinių socialinių-ekonominių ir politinių procesų, vykstančių dabartiniu laikotarpiu pasaulyje. Šalia pagrindinių ekonominio augimo veiksnių, tokių kaip: darbo jėgos kiekio ir kokybės didėjimo tempų; kapitalo (fizinio) kaupimo tempų; technologinės ir mokslo pažangos didėjimo tempų, svarbų vaidmenį atlieka papildomi ekonominio augimo veiksniai, susiję su organizacinėmis gamybos sąlygomis - valstybės ekonommės politikos ypatybės (mokesčių, kainų politika, gamybos konkurencinių sąlygų sudarymas, efektus veiklų pasiskirstymas regione, gyventojų pajamų pasiskirstymo ypatybės, aktyvi užsienio prekybos politika) ir jų kitimas. 1.3. Mokslinių tyrimų skirtų socialinių paslaugų verslo globalizacijai poreikiai ir prioritetinės kryptys Globalizacijos ir konkurencijos procesai nuolat verčia ieškoti naujų, daug efektyvesnių valdymo mechanizmų ir organizacinių struktūrų (įstaigų), kurių dėka valstybės ir organizacijų vadovai galėtų priimti kur kas efektyvesnius sprendimus. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti tam tikros įstaigos sukūrimas, kuri aprūpintų įvairaus lygio vadovus kokybiškai išanalizuota valdymo informacija. Šioje institucijoje taikant logistikos metodologinius principus (sisteminį ir kibėme tini požiūrius, operacijų tyrimų ir prognozavimo metodus, eko n om i n (-matematinį modeliavimą, informacinę duomenų anali­zę, sistemų funkcinę analizę ir efektyvumo įvertinimą, reakcijų į rizikas misiatymą ir t. t.) bei naujau­sias informacines technologijas būtų labai atsakingai parengti įvairių sprendimų variantai. Taip Lietuvoje susidaryti! rinkamos sąlygos ryžtingai pereiii nuo ribotų „klerkų" sprendimų prie labai gerai siste­miškai apmąstytų strateginių valdymo sprendinių. Realizavus tokio pobūdžio logistinį valdymą labiau sustiprėtų šalies konkurencingumas, pagerėtų žmonių gyvenimo kokybė, padidėtų jų so ei aiinis-p i lie­tinis aktyvumas. Be to, modernių logistinių metodų taikymas geriau parodytų šalies mokslinį poten­cialą, pašalintų ribas, skiriančias vienas nuo kitų didelės praktines ir teorines patirties įvairių sričių specialistus, mokslininkus ir valstybės vadovus, kai sprendžiamos ypač sudėtingos Lietuvai socialinės-socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės problemos. Ekonomikos globalizavimo procesą skati­no ir dabar lemia trys pagrindiniai veiksniai pirma, naujų technologijų diegimas transporto ir komunikacijų srityse, leidęs labai pagreitinti prekių ir paslaugų transportavimą bei, įsisavi­nant naujas technologijas, naudotis didžiulėmis galimybėmis, kurias teikia „informacijos revo­liucija"; antra, labai sumažėjusios transporta­vimo bei komunikacijos paslaugią kainos, lei­džiančios piliečiams ir bendruomenėms plačiai, nors ir ne visuotinai, naudotis didėjančio eko­nominio integravimosi galimybėmis; trečia, vie­šoji politika, turinti įtaką socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės integraci­jos pobūdžiui bei tempui, net jei ne visada orientuojamasi į didėjančią ckonommę integra­ciją [6, p. 9, 10]. Dažniausiai debatai globalizacijos tema apima tris integracijos aspektus: prekių, dar­bo ir kapitalo rinkas [ll\. Pradėdamas nagrinėti šią temą, ketinau ga­na sausa faktų ir skaičių kalba apžvelgti gi oba-lizacijos problemą ir Lietuvos finansų vietą šia­me kontekste. Tačiau giliau susipažinęs su eile leidinių ir straipsnių globalizacijos tematika ry­žausi pažvelgti į šią problemą, daug plačiau, stengdamasis apčiuopti abi globalizacijos pro­ceso esmės puses bei siekdamas suvokti tiek globalizacijos procesų pasauliui sukeliamus mil­žiniškus pokyčius, tiek prieštaringąją poveikį verslui, žmogui bei jo gyvenamam pasauliui. Manau, kad gilesnis globalizacijos ir jos įta­kos aplinkai įvertinimo požiūris leidžia tiksliau identifikuoti vykstančius procesus bei realiau vertinti tuos pokyčius ir iššūkius atskiroms ša­lims bei jų visuomenėms, kuriuos sukelia spren­dimai dėl kapitalo perkėlimo ir kiti nesustabdo­mi globalizacijos reiškiniai, daugiau ar mažiau išplitę visame pasaulyje. Globalizacijos nauda yra akivaizdi: tai greitesnis augintas, aukštesni pragyvenimo standartai bei naujos galimybės. Bet ne visos šalys ir ne visi žmonės gali naudotis privile­gijomis, kurias teikia globalizacijos reiškinys [5, p. 15]. Pasaulio ekonominė integracija plačiai nau­dojama pagerinti išteklių paskirstymą, gyve­nimo standartus, skatinti technologijų perkė­limą. Tačiau kartu ekonominė integracija dažnai kaltinama dėl augančių prekybos ba­lansų pusiausvyros sutrikimų, didėjančio fi­nansų rinkų nepastovumo ir mažėjančio kraš­to vidaus makrosocialinių paslaugų globalizacijos ekonominės politikos efektyvumo. Globalizacija nepaiso sienų, ji kasdien ple­čiasi, įtraukia vis daugiau žmonių, jų likimų. O kodėl Sis procesas kelia baimę, tiksliausiai yra pasakęs Tomas Friedmanas: „Dabar, vykstant globalizacijai, didžiausią nerimą kelia baime dėl greitų ir netikėtų pokyčių, nulemtų prie-Šo, kurio nematome, negalime paliesti ar pa­jausti, -jausmas, kad mūsų gyvenimų bet kuriuo momentu gali pakeisti nežinomos eko~ nominės ar technologinės jėgos" [16, p. 391 Globalizacijos teikiamos išsilaisvinimo gali­mybės, kurios dažnai suprantamos kaip įvai­rialypis mobilumas, savo ruožtu suskirsto žmo­nes {galinčius jomis pasinaudoti ir negalinčius Anot Vytauto Rubavičiaus: „Žmogus pasijunta nebetekęs pagrindo po kojomis: įprastus geog­rafinius, kultūrinius, politinius pasaulėvaizdžio rėmus bei socialinius santykius keičia dinamiš­kos ir labai veiksmingos naujų socialinių atskir-cių konfigūracijos" [cituota pagal 1, p. 206]. Vieni žmonės globalizacijoje įžvelgia naujų galimybių, perspektyvų, gerovės ir ūkio augi­mą, o kiti ją sutinka priešiškai. Juos baugina nepaprastai sparčiai besiplėtojantys tarptauti­niai koncernai, kurie nepaiso valstybių sienų, kurių. biudžetas ir pajamos viršija kai kurių vals­tybių finansines galimybes [16. p. 39]. Bene didžiausia yra gamtosaugos problema, sąlygojama sparčiai besiplėtojančių pramonės įmonių, didėjančio šilumos energijos vartojimo sukeliamo globalaus atšilimo. Pasak Pasaulio banko prezidento James D. Wolfensohn, Šiandien mes turime 6 milijar­dų žmonių planetą, tačiau 5 iš 6 milijardų žmo­nių gyvena besivystančiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse. Jie turi 20 procentų pa­saulio BVP, o likęs 1 milijardas gyventojų turi 80 procentų pasaulio B VP. Pasaulyje yra 3 mi­lijardai žmonių, gyvenančių iš mažesnių nei • 2 JAV doleriai pajamų per dienų. Jame yra J,2 milijardo žmonių, gyvenančių iš mažes­nių nei 1 JAV doleris pajamų per dienų, ir jų skaičius didėja [23]. Tik 15 procentų pasaulio gyventojų, gyve-. nančių turinčiose dideles pajamas Šalyse, su­vartoja 56 procentus visam pasauliui tenkan­čios dalies, kai 40 procentų vargšų, gyvenančių menkas pajamas gaunančiose šalyse, vartoja tik 11 procentų pasauliui tenkančios dalies. Be to, ] 0 procentų vargingiausiai pasaulyje gyvenan- čių žmonių gauna tik 1,6 procento pajamų, ten­kančių 10 procentų pasaulio turtingiausių, o J procentas turtingųjų gauna tiek pajamų, kiek jų gauna 57 procentai vargšų [5, p, 15]. Naujasis Pasaulinės prekybos organizacijos vadovas Supachai Panitchpakd, pasibaigus š". ni. rugsėjo mėn. Johanesburge vykusiam Že-niės apsaugos susitikimui, sakė, kad iš laisves­nės prekybos sistemos būtų daugiau naudos, nei iš oficialios pramoninių valstybių neturtin­goms šalims teikiamos paramos. Jis pakartojo besivystančių šalių atstovų prašymus pašalinti turtingų Šalių prekybos barjerus, ypač J mlrd. dolerių per dieną siekiančias žemės ūkio sub­sidijas, žlugdančias smulkius Lotynų Ameri­kos, Afrikos ir Azijos ūkininkus. Pasaulio ban­ko skaičiavimais, prekybos barjerų pašalinimas pasaulines pajamas per artimiausius 10 metų padidintų 2,8 trilijono JAV dolerių. Besivystan­čioms Šalims tektų daugiau kaip pusė Šios su­mos, o visame pasaulyje 20 i 5 metais 1. Stiprėjanti globalizacijos įtaka ir jos sukeliami pokyčiai pasaulyje Susan Strange knygoje „Valstybės ir rinkos" išskiria keturias tarpusavyje susijusias struktū­ras, būdingas globalinei politinei ekonomikai. Tai yra: saugumo, gamybos, kredito ir žinių, tikėjimų bei idėjų kontrole. Visoms šioms struk­tūrinės galios rūšims būdinga tai, kad galios tu­rėtojas gali reguliuoti kitiems prieinamas gali­mybes ir tiesiogiai nespausti jų rinktis tam tikro sprendimo ar galimybių. Tokia galia yra ma­žiau „matoma" [19, p. 48]. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vis didesnė prekiųir paslaugų dalis gaininama įvairiai reaguo­jant į pasaulio ekonomiką, o ne į vietinius porei­kius, skonius ar pareikalavimą, struktūrinė galia gamybai tapo socialinių ir politinių pokyčių, per­žengiančių nacionalines sienas, pagrindu. Šiandien viską „valdo" pasaulinė ekonomi­ka, išstumianti valstybių nacionalinę makroe­konomiką. Šiais laikais gamybos internaciona­lizacija - tai ne vien milžiniškos korporacijos. Šiandien vis daugiau ir daugiau mažų ir viduti­nio dydžio tiek valstybinių, tiek privačių įmo­nių įsitraukia į tokią gamybą, kurią valdo pa­saulinė projektavimo, gamybos ir pardavimo rinkai strategija. Technologiniai pokyčiai lėmė didesnę galios koncentraciją didelėse transna­cionalinėse kompanijose ir pirmiausia JAV -valstybėje, kuri pasižymi vis dar didžiausia ir turtingiausia rinka su vienais nacionaliniais įsta­tymais ir viena nacionaline biurokratija. Kartu, palyginti su vyravimu Žinių struktū­roje, bet kokie Amerikos nuostoliai pramoni­nėje gamyboje atrodo banalus u- nereikšmingi [19, p. 2021. Žinios tampa viena iš lemiamų struktūrinių galių. Todėl tas, kuris gali įgyti tų žinių, kurias gerbia ir kurių siekia kiti, bei neleisti kitiems jomis naudotis, tas, kuris gali kontroliuoti jų perdavimo tiems, kam leistajomis naudotis, ka­nalus, naudojasi ypatinga struktūrine galia. Šiandien santykinei galiai įgyti ir kitai struktū­rinei galiai sustiprinti (t y. saugumo, gamybos ir finansų) reikalingiausios žinios yra techno­logija. Aukštosios naujų medžiagų, gaminių, au­galų bei gyvūnų modifikavimo sistemos, nau­jos informacijos rinkimo, saugojimo ir atgaminimo sistemos technologijos atveria nau­jas galimybes. Žinių struktūros pokyčiai skatina naują ga­lios, socialinio statuso ir įtakos visuomenėje bei už valstybės ribų pasiskirstymą. Reikšmin­giausias skirtumas tarp, pavyzdžiui, Afrikos, Europos valstybių ir naujų valstybių, kaip Taivanas, yra gyventojų, turinčių aukštąjį iš­silavinimų, dalis. Galia krypsta pusėn tų, ku­rie turi ne kapitalą, bet informacijos. Ir išties ne tik kapitalo bet kokia forma turėjimas ir kaupimas, o būtent informacija atveria kreditų ga­vimo galimybę [19, p. 202]. Internetu naudojasi jau 10 procentų pasau­lio gyventojų, tačiau beveik 95 procentai inter-neto vartotojų susitelkę tik JAV, Kanadoje, Eu­ropoje, o apie 80 procentų Žemės gyventojų neturi net telefono. Zygraunt Bauman mano, kad „nei internetas, nei tinklas, tikėtina, niekad netaps visiems prieinamas visapusiškam nau­dojimui. Net įsigiję leidimus turi rinktis iš to, ką siūlo tiekėjai, - Šie kviečia leisti laiką ir pinigus renkantis iš daugybės jų siūlomų pa­ketų ir kapstantis juose" [I, p. 84], Kaip sakė Zbigniewas Brzezinskis, JAV yra tikriausiai pirma ir paskutine gi'obalinė valsty­bė. Ji turi globalinį karinį pajėgumą, globalinę ekonominę įtaką, globalinį kultūrinį patrauklu­mą ir viso to rezultatą- globalinę politinę jėgą. Kartu Brzezinskis pabrėžia, kad pasaulio politi­nėje arenoje dominuoja retorika ir vertybės, orientuotos į vartojimą ir iškeliančios.egoistinį asmeninįpasilenktnimąkaipsvarbiausiąpoliti-nio veiksmo tikslą. Išsivysčiusių Vakarų šalių gyvenimo būdo, kaip jį rodo pasaulinė televizi­ja, įtaka ypač svarbi, nes skatina pasaulį pir­miausia gausinti materialines gėrybes ir sku­biai tenkinti moralės neribojamus asmenų norus [cituota pagal 22, p. 277, 283]. Apie 1985 m. tarptautinė gamyba - trans­nacionalinių korporacijų gamyba už jų bu­vimo šalies ribų viršijo pasaulinės prekybos apimtį, ir realiai nuo to laiko didele ir vis augančia pasaulinės prekybos dalimi tapo pre­kyba firmos viduje, mainai tarp tos pačios transnacionalinės korporacijos filialų, įsikū~ rusių skirtingose šalyse [19, p. 110]! Korporacijų galybė nurungia valstybes. Jung­tinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijoje pristatytame didžiausių 2000 m. pasaulio eko­nomikos darinių šimtuke, į kurį įtrauktos pa­saulio šalys ir bendrovės remiantis sukuriama pridėtine verte, net 29 vietos tenka tarptauti nėms pasaulio korporacijoms. Tarp 200 kor­poracijų, kurios valdo didžiausią turto dalį už­sienyje, pagal sukuriamą pridėtinę vertę (63 mlrd. USD) pirmavo JAV naftos bendrovė „ExxonMobil", kuri užėmė 45 vietą, o dydžiu prilygo net tokioms Šalims kaip Čilė ir Pakista­nas. Be to, 100 didžiausių pasaulio korporacijų sukuriama pridėtinė vertė pastaraisiais metais didėjo greičiau nei pasaulio šalių ekonomikos. Pastarosioms 2000 m. teko 4,3 procento pa­saulio BVP, kai 1990 m. - tik 3,5 procento pasaulio BVP. Tai rodo, kad šių korporacijų reikšmė pasaulio ekonomikai didėja [10, p. 1 Į], Tokia plėtra pagrįstai stiprina globalizmo kri­tikų baimes, kad viena ar kita pelno siekianti korporacija, tapusi galingesne net už atskiro že­myno ar keliolikos valstybių finansines bei po­litines pajėgas, įgyja galimybę tvarkyti valsty­bių likimus. Tokie globalizacijos bei korporacijų koncentracijos ir įsigalėjimo žingsniai gali lem­ti, kad nelaukiant nė keliolikos metų šimtas žmo­nių, valdančių didžiausias korporacijas bei di­džiausius pinigus, iš esmės galės lemti viso pasaulio politiką. Fasaulio ekonomikai tampant vis labiau in­tegruotai, gamybos struktūrai - globalinei, o ne nacionalinei, darosi akivaizdu, kad pirmieji, pradėję gaminti šiai rinkai ir joje pardavinėti turi didžiuli ir iš dalies sėkmės nulemtąpra-našumą vėliau pradėjusiųjųatžvilgiu. Iš visų techninių mobilumą skatinančių veiksnių di­džiausią vaidmenį suvaidino informacijos per­davimas - tai tokios rūšies komunikacija, kuri vyksta be fizinių kūnų judėjimo arba tokio ju­dėjimo prireikia tik kaip šalutinio, marginalinio dalyko. Galop pasaulinio kompiuterinio tinklo (www) atsiradimas sužlugdė - informacijos požiūriu - pačią „keliavimo^ ir „atstumo", kurį reikia įveikti, sampratą: teoriškai ir praktiškai informacija akimirksniu gaunama bet kurioje Žemės rutulio vietoje [Į, p. 28]. Prof. Manule Castells pabrėžia, kad sparčiai plėtojantis rinkoms bet kuriai vyriausybei tam­pa nebeįmanoma kontroliuoti ekonominę poli­tiką, kadangi Šalies nacionalinių pinigų kiekį, o drauge ir palūkanų normas vis dažniau nule­mia finansų rinkos. 1998 m. globaliose pinigų rinkose kasdien vidutiniškai įvykdavo 1,5 trili­jono dolerių vertės valiutos keitimo sandorių, o tai sudarė beveik 110 procentų Didžiosios Britanijos 1998 m. BVP [14, p. 55]. Globalinės finansų rinkos primeta pasauliui savus įstatymus ir priesakus, o valstybės ne­turi pakankamai išgalių ir laisvės manevruoti, kad galėtų atlaikyti spaudimą, nes užtenka ke­lių minučių, kad įmonės ir pačios valstybės žlug-tų [1, p. 103]. Valstybių ekonominį bejėgiškumą dabartinių vyriausybinių komandų siaubui galima akivaiz­džiai pademonstruoti tokiu pavyzdžiu. Rene Passet pateiktais skaičiavimais, grynai speku­liacinių valiutinių operacijų apimtis siekia 1300 mlrd. JAV dolerių per dieną- tai penkiasdešimt kartų daugiau nei realių prekinių mainų apimtis ir beveik lygu visų „nacionalinių bankų'1 ofi­cialiosioms atsargoms. Passel daro išvadą,, jog „jokia valstybė negali ilgiau kaip keletą dienų priešintis spekuliaciniam „rinkų" spaudimui" [ci­tuota pagal 1, p. 104j. Nors daugelis ekspertų mano, kad tarptau­tinės finansų sistemos saugumui reikia daugiau reguliavimo, kadangi rinkos nereguliuoja pačios savęs, o geriausi lūkesčiai neįgyvendinami spontaniškai, vis didesnės viltys siejamos su tarptautinėmis organizacijomis. Tačiau įsibėgėję globalizacijos procesai pradeda lenkti ir ribotas tarptautinių finansų organizacijų galimybes re­guliuoti bei stabilizuoti rinkose vykstančius pro­cesus. Kai verslas, finansai, prekyba ir informaci­jos srautai įgauna pasaulinį mastą, prasideda „lokalizacijos" procesas. Kas vieniems rodosi kaip globalizacija, kitiems reiškia lokalizaci- ją; globalizacija, vieniems skelbianti naują laisvę, daugeliui kitų stoja kaip nekviesta, nuožmi lemtis. Globalizuotame pasaulyje, kuriame „globalieji" duoda toną ir kuria gy­venimo žaidimo taisykles, būti „lokaliajam" yra socialinio atskirtumo ir nuosmukio žen­klas [1, p. 8, 9]. Pasibaigus karui dėl erdvės, mobilumas pa­sidarė galingiausiu ir geidžiamiausiu visuome­nės išsisluoksniavimo veiksniu; jis tapo medžia­ga, iš kurios kasdien kuriamos ir perkuriamos naujos, vis pasaulietiškesnės socialinės, socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės ir kultūrinės hierarchijos. Akcininkų, kuriems priklauso kompanija, vi­siškai nevaržo jokia erdvė ir jų valioje perkelti kompaniją ten, kur pavyko išaiškinti ar numa­tyti galimybę gauti didesnius dividendus, o vi­siems kitiems - vietovės susaistytiems - palie­kama užduotis išsilaižyti žaizdas, pašalinti padarytą žalą ir atsikratyti atliekų. Kompanija gali laisvai judėti, tačiau to judėjimo padariniai neišvengiamai lieka. Kiekvienas, kuris gali lais­vai pabėgti iš vietovės, gali laisvai pabėgti ir nuo padarinių. Toks yra svarbiausias perga­lingo karo dėl erdvės laimikis [1, p. 19]. Kapitalui susidūrus su padrikais, nepaisant smarkaus tarptautinio spaudimo, išlikusiais at­skirų šalių vykdomosios valdžios nustatytais ap­ribojimais laisvam kapitalo ir pinigų judėjimui, jam nekyla didelių sunkumų,.susidėti savo pa­lapines" ir susirasti svetingesnį aplinką - nuo­laidesnę, sukalbamesnę, minkštesnę. Kai kapitalas nebeturi konkrečios buveinės, o nacionalinės vyriausybės beveik nebekontro-liuoja finansinių srautų, dauguma socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės politikos svertųjau nebeveikia. Tik per dešimt 1997 m. dienų trys Europos firmos atleido tiek darbuotojų, kiek prancūzų ir britų vyriausybes buvo numačiusios sukurti naujų darbo vietų. Vokietijos ir kitų Vakarų Eu­ropos šalių kompanijos sparčiai stato gamyk­las Rytų Europoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, pramonė masiškai išsikelia iŠ Vakarų Euro­pos. Tad visos diskusijos, kaip būtų geriausia vyriausybėms spręsti nedarbo problemą, ne ką tereiškia [l,p. 88], Kaip teigia Nan F.lin, mūsų postmo dėmiais laikais „neabejojamai išaugo baimės veiksny?, šitai rodo užrakintų automobilių, namų durų ir apsaugos sistemų gausėjimas, „užsidariusių" ir „apsaugotų" bendruomenių populiarinimas vi­sokio amžiaus ir pajamų gyventojų grupėse, stiprėjanti viešų erdvių priežiūra, o ką jau kal­bėti apie nesibaigiančius žiniasklaidos skleidžia­mus pranešimus apie įvairius pavojus" [cituota paga! 1, p. 761. '■ Globalizacijos procesai lemia didžiulius pa­vojus demokratijai, kadangi tarptautiniai infor­macijos ištekliai ir jų platinimas vis pastebimiau koncentruojami kontroliuojant keletui pasaulio žaidėjų. Kyla pavojus, kad viena pasaulinė pa­žiūra išstums bet kokias televizijas ar persona­linių kompiuterių telkiamas komunikacijos ga­limybes: įsigalės tik vienas požiūris ar nuomonė į tai, kas yra teisus ir kas klysta debatuose, vienas vadybos stilius, viena ekonomikos te­orija [14, p. 202]. Kartu vis didesnį nerimą žmonėms kelia vi­sapusiška informacija, įtraukta į įvairiausius tin­klus, duomenij bankus, tiek ta, kurią renka vy­riausybės, kredito ir draudimo kompanijos, tiek ta, kurią kaupia darbdaviai, bankai ir rinkoda-ros bei kitos firmos. Naujausiais pranešimais, motyvuojant terorizmo grėsme ir padidėjusiais vyriausybės įgaliotų teisėsaugos institucijų po­reikiais, Europos Sąjungoje rengiamas įstaty­mo projektas, pagal kurį numatoma privalomai kaupti visus piliečių asmeninio bendravimo duo­menis: ei. pašto, fakso pranešimus, informaci-jąapie interneto naudojimo įpročius, mobiliuo­sius skambučius ir panašiai [4]. Komentuodamas paskutinius Jungtinių Tautų ataskaitos apie žmonijos raidą paskelbtus duo­menis, iš kurių aiškėja, kad bendras 358 „pa šaulio milijardierių" turtas prilygsta 2,3 mlrd. vargingiausiųjų (45 procentai pasaulio gyven­tojų) pajamoms, Viktoras Keeganas šiuo metu vykstantį pasaulio išteklių permaišymąpavadi­no . jiauja paplentės plėšikavimo forma" [cituota pagal I, p. 110]. Globalizacijai veikiant nyksta nacionaliniu valstybių sienos ne tik parduodant prekes, pa­slaugas, bet nebelieka ir kapitalo judėjimo ribų. Todėl net labai išsivysčiusių, industrinių vals­tybių piliečiams kelia nerimą milžiniškų tarp­tautinių ekonomikos koncernų kūrimasis bei jų veiklos plėtra. Kita vertus, TVF ir Pasaulio ban­ko ekspertai daugelyje savo darbų įrodo, kad tik valstybių atsivėrimas, prisidėjimas prie glo­balizacijos procesų gali paspartinti atskirų šalių raidą, sukurti spartesnės ekonomikos plėtros bei žmonių gerovės prielaidas. Daugelis ekspertų studijų patvirtina rinku li-beralizacijos idėją, pagal kurią, kuo šalis atvi­resnė užsienio rinkoms ir investicijoms, tuo greičiau ji turtėja. Tačiau neseniai atliktas Pa­saulio banko tyrimas verčia manyti, kad taip būna ne visais atvejais. Tyrimo autorius Bran-ko Milanovic nagrinėjo 88 besivystančių šalių namų ūkių pajamas 1985-1997 m. Nors nau­jomis prekybos sąlygomis Šių šalių eksportas ir importas bei vidaus prekybos ir BVP santy­kis padidėjo nuo 62 iki 77 procentų, jų netur­tingų piliečių gyvenimas menkai pasikeitė. Ne­turtingiausiose pasaulio valstybėse Lotynų Amerikoje ir Afrikoje 1988 m. vidutinės 10 procentų skurdžiausiųjų gyventojų pajamos sudarė 30,7 procento vidutinių visų gyvento­jų pajamų, tuo tarpu 1993 m. jos tesudarė 24,8 procento. Tuo pat metu 10 procentų tur­tingiausių tų šalių gyventojų pajamos pakilo nuo 273,5 iki 293,4 procento vidutinių visų gyven­tojų pajamų. Pasak tyrimo autoriaus, apžvelg­tas Rytų Europos valstybes nuo „liberalizaci-jos negandų" išgelbėjo aukšta darbuotojų kvalifikacija ir išsilavinimas [15, p. 10]. 2002 m. rugpjūčio 26-rugsėjo 4 dienomis Pietų Afrikos Respublikos sostinėje Johanes-burge vykusiame pasaulio viršūnių susitikime dė! subalansuotos pasaulio plėtros kalbėjęs Šios šalies prezidentas Thabo Mbeki turtingąsias valstybes pavadino „gerovės salomis", kurias supa „skurdo vandenynas", ir ragino užbaigti skurdžiųjų šalių „globalinį apartheidą". „Skurdas, nepakankamas išsivystymas, nely­gybė tarp valstybių ir pačiose valstybėse kartu su stiprėjančia pasauline ekologijos krize me­ta tamsų šešėlį ant viso pasaulio", - sakė Th. Mbeki [18-, p. 8]. Globalizacija patiems turtingiausiems sutei­kė daugiau galimybių nepalyginti greičiau, Jtal-ti" pinigus. Tie žmonės pasinaudojo naujausia technologija, kad galėtų nepaprastai greitai ap­link Žemės rutulį varinėti didžiules pinigų su­mas ir dar dažniau spekuliuoti. Nelaimei, tech­nologija nedaro jokio poveikio pasaulio vargingųjų gyvenimui. Faktiškai globalizacija yra paradoksas: mažai grupelei teikdama labai daug, ji atstumia du trečdalius pasaulio gyven­tojų f 1, p. 111]. Turtingieji, kadaise pateikti kaip sektini vi­suotinio garbinimo herojai ir pavyzdžiai, buvo „savo jėgomis iškilt;" žmonės, kurių gyvenimai įkūnijo naudingus darbo etikos ir su ja griež­čiausiai susijusio proto padarinius. Viso to ne­bėra. Dabar garbinimo objektas yra pats tur­tas - turtas kaip užgaidžiausio ir besaikiškiausio gyvenimo budo užtikrinimas. Svarbu, ką gali­ma būtų veikti, o ne ką reikia nuveikti ar kas nuveikta. Vienintelis svarbus dalykas turtingie­siems yra perspektyvų diapazonas, kurį jiems atveria turimas turtas [1, p. 145]. Galų gale daugelis darbų yra laikini, ak­cijų kursas gali tiek nukristi, tiek pakilti, įgū­džiai nuvertinami, nes juos keičia nauji, ge­resni įgūdžiai, vertingiausi puoselėti dalykai, kuriais buvo didžiuojamasi, akimirksniu pa­sensta, rinktinės kaimynystės tampa prastos ir banalios, partnerystė palaikoma tik iki at­skiro pranešimo, siektinos vertybės bei tikslai atsiranda ir išnyksta ... [Ten pat, p. 148]. Hansas Tietmeyeris (Vokietijos federalinio banko prezidentas) yra pareiškęs: „Šių dienų tikslas yra sukurti sąlygas, skatinančias in­vestuotojų pasitikėjimą". Jis paaiškino, jog stiprinant investuotojų pasitikėjimą, skatinant juos investuoti neišvengiamai būtina griežčiau kontroliuoti viešąsias išlaidas, mažinti mokes­čių lygi, reformuoti socialinės apsaugos siste­mą ir „išardyti darbo rinkos sutvirtinimus". Tačiau tai, kas paklausos pusėje atrodo lankstu, visiems nublokštiems į pasiūlos pusę atsiliepia sunkią, negailestinga, nepajudinama ir neįveikiama lemtimi: darbai atsiranda ir dings­ta, jie išnyksta taip greitai, kaip ir atsirado, jie pjaustomi į gabalus ir atšaukiami nepra­nešus, o priėmimo /atleidimo žaidimo tai­syklės keičiamos be įspėjimo - dirbantys ar ieškantys darbo mažai ką gali padaryti, kad sustabdytų šitą svyravimų 2.Teorinė studija skirta ekonominiai globalizacijai 2.1. Šiuolaikiniai požiūriai į socialinių paslaugų verslą ir jų pritaikymas atsižvelgiant į iššūkius Socialinės paslaugos yra labai svarbi socialinės sistemos dalis. Lietuvoje pati socialinių paslaugų sąvoka pradėta vartoti gana neseniai. Pradedant socialinių paslaugų sistemos kūrimą, nebuvo nei jokių socialinių paslaugų plėtojimo tradicijų, nei įstatyminės bazės. Ji buvo labai centralizuota ir institucionalizuota. Daugiausia dėmesio buvo skiriama stacionarinės globos paslaugoms, kurias teikė valstybės pavaldumo globos įstaigos. Socialinės globos paslaugos praktiškai buvo teikiamos vien tik seniems žmonėms bei suaugusiems ir vaikams su negalia. Kitokios paslaugos, kaip pavyzdžiui, pagalba namuose, buvo menkai išsivystytos ir teikiamos labai fragmentiškai. Šiuo metu socialinių paslaugų samprata iš esmės pakito. Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgujusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės saugumui užtikrinti. Jas teikia įvairūs administracinio lygio teikėjai: valstybiniai ir savivaldybiniai visuomeniniai. Šios paslaugos asmenims gali būti teikiamos nemokamai, apmokant iš dalies arba mokant pilną kainą. Jei asmuo ar jo šeimos nariai negali mokėti už suteiktas socialines paslaugas, tai už jas moka iš valstybės ar savivaldybės biudžeto šiam tikslui numatytų lėšų. Socialinės paslaugos peržengė tradicinės socialinės globos ribas ir yra orientuojamos į individo socialinę integraciją. Jos gali atlikti keturias pagrindines funkcijas: • prevencijos – neleisti susidaryti tokioms sąlygoms, kurios sukeltų rimtas problemas ir neįgalumą; • globos – apsaugoti tuos, kurių saugumui ir gerovei kyla grėsmė; • reabilitacijos – reabilituoti tuos, kurie jau nebegali gyventi normalaus socialinio gyvenimo; • padėti žmonėms ir bendruomenėms, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. Asmuo su sunkia negalia: 1) vaikas su sunkia negalia – asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas visiško nesavarankiškumo lygis ir pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą pripažintas sunkaus neįgalumo lygis; 2) suaugęs asmuo su sunkia negalia – asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas visiško nesavarankiškumo lygis ir kuris pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą yra pripažintas nedarbingu; 3) senatvės pensijos amžių sukakęs asmuo su sunkia negalia – sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas visiško nesavarankiškumo lygis. Likęs be tėvų globos vaikas – vaikas iki 18 metų, kuriam įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba). Senyvo amžiaus asmuo – sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės rizikos suaugęs asmuo – darbingo amžiaus asmuo, esantis socialiai atskirtas dėl to, kad elgetauja, valkatauja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir yra iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Socialinės rizikos vaikas – vaikas iki 18 metų, kuris valkatauja, elgetauja, nelanko mokyklos ar turi elgesio problemų mokykloje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir dėl šių priežasčių jo galimybės ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos. Suaugęs asmuo su negalia – darbingo amžiaus asmuo, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Vaikas su negalia – vaikas iki 18 metų, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai neįgijęs jo amžių atitinkančio savarankiškumo ir kurio galimybės ugdytis bei dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos. Vaikus globojanti šeima – sutuoktiniai (ar vienas gyvenantis vyresnis kaip 21 metų asmuo), įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrintys ar globojantys (besirūpinantys) nesusietus giminystės ryšiais likusius be tėvų globos vaikus, socialinės rizikos vaikus, vaikus su negalia. 2.2. Globalios ekonomikos raidos procesai ir jų atspindys šiuolaikinėje teorijoje Socialinės paslaugos nagrinėjamos trim pagrindiniais aspektais: socialiniu, ekonominiu ir teisiniu. Socialinis aspektas. Socialinės paslaugos yra socialinės politikos dalis. Pastaroji apima: 1. pinigines išmokas; 2. paslaugas, susijusias su globa, konsultavimu, socializacija, praktine pagalba ir panašiai; 3. socialinės paslaugos yra skiriamos įvairioms gyventojų grupėms ir įvairiems poreikiams tenkinti. Tačiau jos teikiamos asmenims tais jų gyvenimo tarpsniais, kai susiduriama su sunkumais ir patiriamas nepajėgumas dalyvauti moderniosios visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų globalizacijos ekonominis aspektas. Socialinės paslaugos yra paslaugos, kurios vartotojui yra nemokamos arba žymia dalimi subsidijuojamos. Tuo požiūriu jos yra trijų tipų: 1. nemokamos, kai vartotojai gauna paslaugas nemokamai; 2. kainos sumažintos, kai vartotojas moka dalį kaštų; 3. kainos sumažintos, tačiau vartotojas moka pilną kainą ir po to gauna subsidiją kaip dalinę kompensaciją, pavyzdžiui, kompensacija už įsigytą kietą kurą. Jos artimesnės piniginėms socialinėms išmokoms. Teisinis aspektas. Socialinių paslaugų srityje įstatymai paprastai suteikia kompetenciją vietinei valdžiai (savivaldybėms), kuri nustato konkretų paslaugų teikimo lygį ir vietinius standartus, remdamasi įstatyminėmis nuostatomis. Kadangi pradiniame socialinių paslaugų sistemos kūrimo etape beveik nebuvo jokių teisinių aktų, betarpiškai reguliuojančių socialinių paslaugų teikimą, socialinių paslaugų sistemos kūrimas vyko „iš apačios“, t.y. pirmiausia savivaldybių, bendruomenių lygyje. Savivaldybių bei nevalstybinių organizacijų iniciatyva buvo steigiami globos namai seneliams ir vaikams, kuriamos pagalbos namuose tarnybos, steigiami įvairūs socialinių paslaugų centrai ir pan. Šiuo metu rengiama nauja ir tobulinama esama normatyvinė socialinių paslaugų sistemos bazė. Atliekama analizė vykstančių kiekybinių ir kokybinių pokyčių socialinių paslaugų sistemoje, stiprinama globos įstaigų veiklos priežiūra. Socialinės paslaugos yra rūšiuojamos taip: 1. Bendrosios socialinės paslaugos. Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos, kurių tikslas – ugdyti ar kompensuoti asmens (šeimos) gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Bendrosioms socialinėms paslaugoms yra priskiriamos šios paslaugos: • Informavimas – reikalingos informacijos apie socialinę pagalbą suteikimas. Informavimas vykdomas socialinių paslaugų ir kitose įstaigose, NVO (nevyriausybinės organizacijos) bei asmens namuose. • Konsultavimas – kartu su asmeniu analizuojama asmens (šeimos) probleminė situacija ir ieškoma problemos sprendimo būdų. Konsultavimas vykdomas socialinių paslaugų ir kitose įstaigose, NVO bei asmens namuose. Konsultavimas vykdomas iki problemos išsprendimo. • Tarpininkavimas ir pagalbos suteikimas sprendžiant asmens (šeimos) problemas – iki problemos atstovavimas (teisines, sveikatos, ūkines, buitines, tvarkant dokumentus, mokant mokesčius, užrašant pas specialistus, organizuojant ūkinius darbus ir kt.), tarpininkaujant tarp asmens (šeimos) ir jo aplinkos (kitų institucijų, specialistų, asmenų). Tarpininkavimas ir atstovavimas vykdomas socialinių paslaugų ir kitose įstaigose, NVO bei asmens namuose. Tarpininkavimas vykdomas iki problemos išsprendimo. • Maitinimo organizavimas – pagalba asmenims (šeimoms), kurie dėl nepakankamo savarankiškumo ar nepakankamų pajamų nepajėgia maitintis savo namuose. Maitinimas gali būti teikiamas socialinių paslaugų įstaigose ar kitose maitinimo vietose bei organizuojamas pristatant karštą maistą į namus, išduodant maisto talonus ar sauso maisto rinkinius. Toks maitinimas vykdomas 1-5 kartus per savaitę. • Aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne – būtiniausių darbužių, avalynės ar kitų reikmenų teikimas. Aprūpinimą organizuoja socialinių paslaugų ir kitos įstaigos, NVO. • Transporto paslaugų organizavimas – pagalba asmenims, kurie turi judėjimo problemų negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu. Transporto paslaugas gali teikti socialinių paslaugų ar kitos įstaigos, NVO. Transporto paslaugas gali organizuoti socialinis darbuotojas iš bet kurio šių paslaugų teikėjo. • Sociokultūrinės paslaugos (socialinis-kultūrinis darbas) – laisvalaikio organizavimo paslaugos, kurių metu socialinių paslaugų įstaiga suvienija socialinį ir kultūrinį darbą vienoje vietoje taip, kurioje kultūra, vykdydama vienijimo funkciją, vaidina svarbų vaidmenį, atlikdama socialinę misiją – siekiant išvengti socialinių problemų, mažinant socialinę atskirtį, organizuojant grupinį socialinį darbą. Sociokultūrinės paslaugos organizuojamos socialinių paslaugų įstaigose. • Asmeninės higienos ir priežiūros paslaugos – pagalba asmenims, kurie dėl nepakankamų pajamų negali ar neturi savo namuose galimybių pasirūpinti savo higiena. Asmens higienos paslaugos (prausimas vonioje, po dušu, pirtyse ir pan.) gali būti teikiamos socialinių paslaugų ir kitose įstaigose bei organizuojamas išduodant pirties talonus. • Skalbimo paslaugos – pagalba asmenims, kurie dėl nepakankamų pajamų negali ar neturi savo namuose galimybių skalbti patalynę, viršutinius ir apatinius drabužius. Skalbimo paslaugos gali būti teikiamos socialinių paslaugų įstaigose bei organizuojamos išduodant talonus į skalbyklą. • Aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis – pagalba asmenims, kurie dėl ligos, senatvės ar neįgalumo negali patenkinti savo poreikių. Aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis organizuojamas socialinių paslaugų įstaigoje, NVO. • Kitos bendrosios socialinės paslaugos, kurios teikiamos pagal asmens (šeimos) poreikius bei paslaugų teikėjo technines ir finansines galimybes – socialinės paslaugos organizuojamos atsižvelgiant į gyventojų poreikius: krosnių valymas, malkų supjovimas, suskaldymas, sukrovimas, smulkus būsto remontas ir pan. Tai gali būti paslaugos iš pagalbos į namus paslaugų komplekto: aplinkos prie namo sutvarkymas, langų, kilimų, kiliminių dangų, patiesalų, šviestuvų išvalymas, daržovių žiemai nupirkimas, vaikų priežiūra dienos metu, suaugusio priežiūra nakties metu, laidojimo organizavimas ir pan. 2. Specialiosios socialinės paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos yra visuma paslaugų, teikiamų asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiųjų socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmens (šeimos) gebėjimus pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę ar tenkinti asmens gyvybinius poreikius teikiant kompleksinę pagalbą. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose, kuriems įvertintas nesavarankiškumo lygis (iš dalies nesavarankiškas ir visiškai nesavarankiškas). Specialiosios socialinės paslaugos skirstomos į: 1) socialinę priežiūrą; 2) socialinę globą. 1. Socialinė priežiūra – tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė priežiūra teikiama socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Socialinės priežiūros paslaugos yra šios: 1.1. Pagalba į namus. Tai paslaugos, kurios teikiamos asmens namuose ir padedančios asmeniui (šeimai) tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Atsižvelgiant į išvardytas paslaugų grupes, socialinių paslaugų poreikį ir asmens nesavarankiškumą, sudaromi pagalbos į namus paslaugų komplektai. Komplektai sudaromi atsižvelgiant į įvertinamą asmens nesavarankiškumo lygį ir būste esančius komunalinius patogumus. I komplektas – asmenims, kuriems įvertintas dalinis nesavarankiškumo lygis. Dalinis nesavarankiškumo lygis gali būti įvertintas asmenims, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. A grupė – asmenims, gyvenantiems būstuose su komunaliniais patogumais (paslaugos teikiamos 10 val. per savaitę): • Informavimas /konsultavimas – teikiama informacija apie socialinės pagalbos suteikimą ir analizuojama asmens (šeimos) probleminė situacija ir ieškoma problemos sprendimo būdų. Paslauga teikiama iki problemos išsprendimo. • Tarpininkavimas/atstovavimas – mokesčių apmokėjimas, dokumentų ir kitų formalumų sutvarkymas, užrašymas pas specialistus, transporto ir ūkinių (buitinių) darbų organizavimas. Tarpininkavimas tarp asmens (šeimos) ir jo aplinkos (kitų institucijų, specialistų, asmenų). • Maitinimo organizavimas – maisto produktų ir kitų prekių nupirkimas bei jų pristatymas į namus. Maisto gaminimas (pagalba ruošiant maistą). Karšto maisto pristatymas į namus. Indų suplovimas, darbo vietos virtuvėje sutvarkymas, atliekų išnešimas. Paslaugos teikiamos 3 arba 5 kartai per savaitę pagal poreikį. • Namų tvarkymas – grindų plovimas, dulkių valymas, kilimų valymas dulkių siurbliu, sanitarinių patalpų valymas. Paslaugos teikiamos 2 kartai per mėnesį. • Skalbimas – patalynės, viršutinių ir apatinių drabužių skalbimas rankomis ar skalbimo mašina. Skalbinių pristatymas į skalbyklą. Paslauga teikiama taip pat 2 kartai per mėnesį. • Asmens higiena ir priežiūra – patalynės keitimas, pagalba maudantis, prausiantis, rengiantis, plaukų, nagų priežiūra. Palydėjimas į pirtį, socialinių paslaugų įstaigose. 2 kartai per mėnesį. • Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas – gydytojo iškvietimas, recepto pas gydytoją išrašymas, užrašymas pas gydytoją, vaistų nupirkimas vaistinėje. • Bendravimas – pokalbis, korespondencijos tvarkymas, laikraščių, žurnalų, knygų skaitymas ir kt. Paslaugos teikiamos 5 kartai per savaitę. B grupė – asmenims, gyvenantiems būstuose be komunalinių patogumų (su daliniais patogumais) (paslaugos teikiamos 12 val. per savaitę): • Informavimas /konsultavimas – teikiama informacija apie socialinės pagalbos suteikimą. Analizuojama asmens (šeimos) probleminė situacija ir ieškoma problemos sprendimo būdų. • Tarpininkavimas/atstovavimas – mokesčių apmokėjimas, dokumentų ir kitų formalumų sutvarkymas, užrašymas pas specialistus, transporto ir ūkinių (buitinių) darbų organizavimas. Tarpininkavimas tarp asmens (šeimos) ir jo aplinkos (kitų institucijų, specialistų, asmenų). Pagal poreikį teikiamos paslaugos. • Maitinimo organizavimas – maisto produktų ir kitų prekių nupirkimas bei jų pristatymas į namus. Maisto gaminimas (pagalba ruošiant maistą). Karšto maisto pristatymas į namus. Indų plovimas, darbo vietos virtuvėje sutvarkymas, atliekų išnešimas. Pagal poreikį nuo 3 iki 5 kartų per savaitę. • Namų tvarkymas – grindų plovimas, dulkių valymas ir kilimų valymas dulkių siurbliu, sanitarinių patalpų valymas. 2 kartai per mėnesį. • Skalbimas – patalynės, viršutinių ir apatinių drabužių skalbimas rankomis ar skalbimo mašina. Skalbinių pristatymas į skalbyklą. 2 kartai per mėnesį. • Asmens higiena ir priežiūra – patalynės keitimas, pagalba maudantis, prausiantis, rengiantis, plaukų, nagų priežiūra. Palydėjimas į pirtį, socialinių paslaugų įstaigose. Kas antrą savaitę. • Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas – gydytojo iškvietimas, recepto pas gydytoją išrašymas, užrašymas pas gydytoją, vaistų nupirkimas vaistinėje. • Bendravimas – pokalbis, korespondencijos tvarkymas, laikraščių, žurnalų, knygų skaitymas ir kt. Paslauga teikiama 5 kartai per savaitę. • Malkų (anglies) atnešimas ir krosnies iškūrenimas – malkų (anglies) atnešimas būsto šildymui ir būsto šildymas (šildymo sezono metu). 3 kartai per savaitę. • Vandens atnešimas – vandens atnešimas asmens higienai, skalbimui, maistui gaminti, indams plauti. 3 kartai per savaitę. • Sniego valymas – sniego valymas žiemos sezono metu iki šulinio, malkinės, tualeto. Pagal poreikį. II komplektas – asmenims, kuriems įvertintas visiško nesavarankiškumo lygis. Visiškas nesavarankiškumo lygis gali būti įvertintas asmenims, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. A grupė – asmenims, gyvenantiems būstuose su komunaliniais patogumais (paslaugos teikiamos 15 val. per savaitę): • Informavimas /konsultavimas – teikiama informacija apie socialinės pagalbos suteikimą. Analizuojama asmens (šeimos) probleminė situacija ir ieškoma problemos sprendimo būdų. • Tarpininkavimas/atstovavimas – mokesčių apmokėjimas, dokumentų ir kitų formalumų sutvarkymas, užrašymas pas specialistus, transporto ir ūkinių (buitinių) darbų organizavimas. Tarpininkavimas tarp asmens (šeimos) ir jo aplinkos (kitų institucijų, specialistų, asmenų). • Maitinimo organizavimas – maisto produktų ir kitų prekių nupirkimas bei jų pristatymas į namus (3 kartai per savaitę). Maisto gaminimas (pagalba ruošiant maistą). Karšto maisto pristatymas į namus. Indų suplovimas, darbo vietos virtuvėje sutvarkymas, atliekų išnešimas (5 kartai per savaitę). • Namų tvarkymas – grindų plovimas, dulkių valymas ir kilimų valymas dulkių siurbliu, sanitarinių patalpų valymas (4 kartai per mėnesį). • Skalbimas – patalynės, viršutinių ir apatinių drabužių skalbimas rankomis ar skalbimo mašina. Skalbinių pristatymas į skalbyklą (4 kartai per mėnesį). • Asmens higiena ir priežiūra – patalynės keitimas, pagalba maudantis, prausiantis, rengiantis, plaukų, nagų priežiūra, sauskelnių keitimas (5 kartai per savaitę). • Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas – gydytojo iškvietimas, recepto pas gydytoją išrašymas, užrašymas pas gydytoją, vaistų nupirkimas vaistinėje. • Lydėjimas – lydėjimas į įvairias įstaigas, renginius, kurie organizuojami socialinių paslaugų įstaigoje (pagal poreikį). • Bendravimas – pokalbis, korespondencijos tvarkymas, laikraščių, žurnalų, knygų skaitymas ir kt.(5 kartai per savaitę). B grupė – asmenims, gyvenantiems būstuose be komunalinių patogumų (su daliniais patogumais) (paslaugos teikiamos 20 val. per savaitę): • Informavimas /konsultavimas – teikiama informacija apie socialinės pagalbos suteikimą. Analizuojama asmens (šeimos) probleminė situacija ir ieškoma problemos sprendimo būdų. • Tarpininkavimas/atstovavimas – mokesčių apmokėjimas, dokumentų ir kitų formalumų sutvarkymas, užrašymas pas specialistus, transporto ir ūkinių (buitinių) darbų organizavimas. Tarpininkavimas tarp asmens (šeimos) ir jo aplinkos (kitų institucijų, specialistų, asmenų). • Maitinimo organizavimas – maisto produktų ir kitų prekių nupirkimas bei jų pristatymas į namus (3 kartai per savaitę). Maisto gaminimas (pagalba ruošiant maistą). Karšto maisto pristatymas į namus. Indų suplovimas, darbo vietos virtuvėje sutvarkymas, atliekų išnešimas (5 kartai per savaitę). • Namų tvarkymas – grindų plovimas, dulkių valymas ir kilimų valymas dulkių siurbliu, sanitarinių patalpų valymas (4 kartai per mėnesį). • Skalbimas – patalynės, viršutinių ir apatinių drabužių skalbimas rankomis ar skalbykle. Skalbinių pristatymas į skalbyklą. Paslaugos teikiamos viena kartą į savaitę. • Asmens higiena ir priežiūra – patalynės keitimas, pagalba maudantis, prausiantis, rengiantis, plaukų, nagų priežiūra, sauskelnių keitimas (5 kartai per savaitę). • Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas – gydytojo iškvietimas, recepto pas gydytoją išrašymas, užrašymas pas gydytoją, vaistų nupirkimas vaistinėje. • Lydėjimas – lydėjimas į įvairias įstaigas, renginius, kurie organizuojami socialinių paslaugų įstaigoje (pagal poreikį). • Bendravimas – pokalbis, korespondencijos tvarkymas, laikraščių, žurnalų, knygų skaitymas ir kt. (5 kartai per savaitę). • Malkų (anglies) atnešimas ir krosnies iškūrenimas – malkų (anglies) atnešimas ir krosnie pakūrimas būsto šildymui (šildymo sezono metu paslauga teikiama 5 kartai per savaitę). • Vandens atnešimas – vandens atnešimas asmens higienai, skalbimui, maistui gaminti, indams plauti (5 kartai per savaitę). • Sniego valymas – sniego valymas žiemos sezono metu iki šulinio, malkinės, tualeto. 1.2. Socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas. Tai paslaugos, kurios teikiamos asmenims (šeimoms) dienos metu, siekiant palaikyti ir atstatyti savarankiškumą atliekant įvairias visuomeniniame ar asmeniniame gyvenime reikalingas funkcijas. Socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose. Socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos: • Socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas (suteikiant nemokamą maitinimą valgyklose ar kitose maitinimo vietose, išduodant maisto talonus ar maisto produktų rinkinius, organizuojant maitinimą socialinių paslaugų įstaigose), kasdieninio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (namų ruošoje, tvarkant pinigų apskaitą, apsiperkant parduotuvėse ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, prižiūrint vaikus, bendraujant ir pan.), darbinių įgūdžių ugdymas (siuvimas, mezgimas, audimas, adymas, dailės ir keramikos dirbiniai, floristika, savarankiškas patalpų ir aplinkos tvarkymas ir pan.), kitos paslaugos, reikalingos asmens (šeimos) savarankiškumui palaikyti. Socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugų sudėtis kiekvienam asmeniui gali būti skirtinga, atsižvelgiant į jo poreikius, bet turi susidėti ne mažiau kaip iš 3 paslaugų, išskyrus informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo paslaugas, kurios teikiamos nemokamai. 1.3. Laikinas apnakvindinimas. Tai nakvynės ir kitų paslaugų (asmens higienos, buitinių) suteikimas asmenims krizių atvejais ar dėl šeimoje iškilusių problemų, dėl kurių iškyla grėsmė asmens sveikatai ar gyvybei. Laikino apnakvindinimo paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose. Laikino apnakvindinimo paslaugos: • Laikinas apnakvindinimas – informavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, nakvynės suteikimas, minimalios asmeninės higienos paslaugos (patalynė, dušas), minimalios buitinės paslaugos (virtuvėlė, skalbimas skalbimo mašina, lyginimas). Ne ilgiau kaip 3 mėnesiai 1.4. Apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose. Tai namų aplinkos sąlygų ir reikalingų paslaugų suteikimas asmenims (šeimoms), kuriems nereikia nuolatinės, intensyvios priežiūros, sudarant jiems sąlygas savarankiškai tvarkytis savo asmeninį (šeimos) gyvenimą. Asmuo (šeima) apgyvendinamas savarankiško gyvenimo namuose. Savarankiško gyvenimo namuose teikiamos paslaugos yra šios: • Apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, apgyvendinimas, kasdieninio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (namų ruošoje, tvarkant pinigų apskaitą, apsiperkant parduotuvėse ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, prižiūrint vaikus, bendraujant ir pan.), kitos paslaugos pagal poreikį ir asmens finansines galimybes. Neterminuotas paslaugų teikimas. Savarankiško gyvenimo namuose asmenys (šeimos) patys tvarkosi buitį (gaminasi maistą, moka už komunalines paslaugas, apsiperka). Jeigu būtina pagalba, ją suteikia socialinis darbuotojas arba socialinio darbuotojo padėjėjas. Apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslaugų sudėtis kiekvienam asmeniui (šeimai) gali būti skirtinga, atsižvelgiant į jo (šeimos) poreikius. 1.5. Intensyvi krizių įveikimo pagalba. Tai pagalbos suteikimas asmeniui, atsidūrusiam krizinėje situacijoje. Intensyvi krizių įveikimo pagalba teikiama socialinių paslaugų įstaigose. Intensyvios krizių įveikimo pagalbos paslaugos yra šios: • Intensyvi krizių įveikimo pagalba – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, bendravimas, psichologinė pagalba, kitos paslaugos pagal asmens (šeimos) poreikį. 1.6. Pagalbos pinigai. Pagalbos pinigai yra piniginė išmoka, skiriama asmeniui (šeimai), kuriam pagalbą į namus yra veiksmingiau organizuoti pinigine forma. Pagalbos pinigų tikslas – kuo ilgiau išlaikyti asmenį namuose, šeimoje, bendruomenėje. Pagalbos pinigai skiriami asmeniui (šeimai), gyvenančiam miesto, miestelio pakraštyje, atokioje kaimo vietovėje, susimokėti už pagalbos į namus paslaugas, kurias asmeniui (šeimai) gali suteikti kiti asmenys. 2. Socialinė globa. Tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Socialinė globa teikiama socialinės globos įstaigose ar asmens namuose. Socialinės globos paslaugos yra šios: 2.1. Dienos socialinė globa. Tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu socialinės globos įstaigoje ar asmens namuose. Dienos socialinės globos paslaugos yra šios: • Dienos socialinė globa – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, bendravimas, laisvalaikio organizavimas, ugdymo organizavimas (vaikams su negalia ir suaugusiems su negalia iki 21 m.), maitinimo organizavimas (kai paslauga teikiama ilgiau nei 5 val. per dieną), asmeninės higienos paslaugų organizavimas (skalbimo paslaugos, sauskelnių keitimas ir pan.), psichologinė pagalba, pagalba rengiantis, maitinantis, prausiantis ir kt.), kasdieninio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (tvarkant pinigų apskaitą, apsiperkant ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, bendraujant ir pan.), darbinių įgūdžių ugdymas (siuvimas, mezgimas, audimas, dailės dirbiniai ir keramika, patalpų, aplinkos tvarkymas ir pan.), sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas, kitos paslaugos, reikalingos pagal asmens nesavarankiškumo lygį. Socialinių paslaugų įstaigoje nuo 3 iki 8 val. per dieną, 5 kartai per savaitę. Asmens namuose nuo 3 iki 8 val. per dieną, 5 kartai per savaitę, ypatingai sunkios situacijos atvejais – 7 kartai per savaitę. 2.2. Trumpalaikė socialinė globa. Tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Trumpalaikė socialinė globa teikiama socialinės globos įstaigose šeimos nariams, globėjams, rūpintojams laikinai kai jie dėl tam tikrų priežasčių (ligos, komandiruotės, atostogų, mokymosi ir kt.) negali prižiūrėti asmenų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Trumpalaikė socialinė globa teikiama socialinės globos įstaigose ir asmens namuose. Trumpalaikės socialinės globos paslaugos yra šios: • Trumpalaikė socialinė globa – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, apgyvendinimas, psichologinė pagalba, kasdieninio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (tvarkant pinigų apskaitą, apsiperkant ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, bendraujant ir pan.), darbinių įgūdžių ugdymas (siuvimas, mezgimas, audimas, dailės dirbiniai ir keramika, patalpų, aplinkos tvarkymas ir pan.), laisvalaikio organizavimas, asmeninės higienos paslaugų organizavimas (skalbimo paslaugų, patalynės keitimas, pagalba maudantis, prausiantis, rengiantis, plaukų, nagų priežiūra, sauskelnių keitimas ir pan.), maitinimo organizavimas, ugdymo organizavimas (vaikams su negalia iki 21 m.), sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas, kitos paslaugos, reikalingos pagal asmens nesavarankiškumo lygį. Vaikams, laikinai likusiems be tėvų globos, kuriems nustatyta laikinoji globa: iki vaikui pasibaigs laikinoji globa, bet ne ilgau nei 12 mėn. Socialinės rizikos vaikams: iki vaikas bus grąžintas į šeimą, bet ne ilgiau nei 6 mėn. Vaikams su negalia: 12 val. per parą, iki 1 mėn. Suaugusiesiems su negalia ir senyvo amžiaus asmenims: 12 val. per parą, iki 1 mėn. Socialinės rizikos suaugusiems asmenims: iki 6 mėn. 2.3. Ilgalaikė socialinė globa. Tai visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Ilgalaikė socialinė globa teikiama socialinės globos įstaigose be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta nuolatinė globa, vaikams su negalia, suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims. Ilgalaikės socialinės globos paslaugos yra šios: • Ilgalaikė socialinė globa – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, apgyvendinimas, kasdieninio gyvenimo įgūdžių ugdymas ir palaikymas (tvarkant pinigų apskaitą, apsiperkant ir mokant mokesčius, planuojant ir atliekant namų ruošos darbus, bendraujant ir pan.), darbinių įgūdžių ugdymas (siuvimas, mezgimas, audimas, dailės dirbiniai ir keramika, patalpų, aplinkos tvarkymas ir pan.), laisvalaikio organizavimas, asmeninės higienos paslaugų organizavimas (skalbimo paslaugų, patalynės keitimas, pagalba maudantis, prausiantis, rengiantis, plaukų, nagų priežiūra, sauskelnių keitimas ir pan.), maitinimas, ugdymo organizavimas (vaikams su negalia iki 21 m.), sveikatos priežiūros paslaugų ir slaugos organizavimas, kitos paslaugos, reikalingos pagal asmens nesavarankiškumo lygį. Be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta nuolatinė globa: iki vaikui pasibaigs nuolatinė globa. Vaikams su negalia: iki vaikui sukaks 21 m., jaunuoliui – 29 m. Suaugusiesiems su negalia ir senyvo amžiaus asmenims: daugiau nei 1 mėn. per pusę metų; neterminuotai. 2.3. Perspektyvi ekonominė koncepcija skirta spręsti socialinių paslaugų verslo problemas globalizacijos sąlygomis Europos Sąjungoje, socialinės paslaugos atlieka ne mažiau svarbų vaidmenį gerinant gyvenimo kokybę ir užtikrinti socialinę apsaugą. Jos apima: • socialinės apsaugos; • įdarbinimo ir mokymo paslaugos; • socialinio būsto; • Vaikų priežiūra; • ilgalaikė priežiūra; • socialinės pagalbos paslaugos. Šios paslaugos yra gyvybiškai svarbi priemonė atitinka pagrindinius ES tikslus, pavyzdžiui, socialinės, socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės ir teritorinės sanglaudos, didelio užimtumo, socialinės įtraukties ir ekonomikos augimo. ES skatina bendradarbiavimą ir keitimąsi gera praktika tarp ES šalių keitimąsi gerinti socialinių paslaugų kokybę ir teikia finansinę paramą jų vystymui ir modernizavimui (pvz., iš Europos socialinio fondo). Pasak L. Žalimienės, socialinių paslaugų, socialinės globos reforma tapo labai aktualiu daugelio Europos Sąjungos šalių praktinės veiklos ir politinės dienotvarkės klausimu. Pastaruosius du dešimtmečius kasmet teikiama įstatymų pataisų ar naujovių, numatančių socialinių paslaugų plėtros kryptis ar tendencijas. Tokią dinaminę kaitą lemia naujos nuostatos visuomenėje ir pasikeitę socialiniai – struktūriniai veiksniai. Bendra visuomenės raida išugdė naują įmonių kartą, kuriai būdingas kitas supratimas savimonė, ir kuri kelia reikalavimus – turėti savo specifinius poreikius atitinkančias gyvenimo sąlygas, savarankiškumą. Tai gali garantuoti pakankamas slaugos, socialinių paslaugų sukūrimas ir teikimas. Keičiasi ir slaugančiųjų, kurie prižiūri senus ar negalios ištiktus įmones, vaikus, pažiūros ir sąmoningumas. Savo veiklą jie ima traktuoti kaip oficialią veiklą, už kurią norima gauti moralinę ir materialinę naudą, o ne kaip asmeninį dalyką. Pasikeitė moterų vaidmuo šeimoje: didelis moterų užimtumas neleidžia joms didesnę laiko dalį skirti slaugai. Visuomenės senėjimas sukėlė poreikį plėsti ir stiprinti socialinių paslaugų seniems įmonėms sistemą. Dėl ilgesnės gyvenimo trukmės padidėjo ilgalaikės globos ir slaugos poreikis. Šalys skaičiuoja išlaidas, kurių atsiras dar po 10 – 20 metų, kai dėl senų įmonių lyginamosios dalies padidėjimo ES šalių visuomenės pasieks aukštą demografinės senatvės ribą. Aukštas gyvenimo lygis ES šalyse ir su tuo susijęs aukštų socialinių paslaugų standartų poreikis labai padidino valstybių išlaidas socialinių paslaugų sistemai, ypač tose šalyse, kuriose valstybė turėjo didelius įsipareigojimus. Dėl padidėjusios valstybės naštos socialinėje srityje oficialioje socialinėje politikoje orientuojamasi į formalių ir neformalių paslaugų teikėjų integravimą. Tai iškelia daug paslaugų organizavimo, teikimo, finansavimo, pertvarkymo reikalavimų. ES plėtimasis, narystės ES reikalavimų kitimas ir didėjimas, globalizacija. Nors socialinių paslaugų sistemoms ES reikalavimai nėra taikomi, tačiau narystė turi įtakos sistemos standartams, tendencijoms ar organizavimo modeliams. Pavyzdžiui, ES dokumentuose pabrėžiamas būtinumas laikytis tam tikrų principų, formuojant socialinės apsaugos garantijų sistemą bei ją įgyvendinant. Panaši Europos Sąjungos šalių socialinė politika socialinių paslaugų srityje siejasi su bendromis demografinėmis, ekonomikos raidos tendencijomis. Per pastaruosius du dešimtmečius labai padidėjo socialinių paslaugų poreikis, taip pat siūlomų socialinių paslaugų asortimentas ir jų teikimo apimtis. Tačiau šalyse egzistuoja gana daug skirtumų. Tuos skirtumus lemia esama socialinių paslaugų materialinė bazė, jos teritorinio išdėstymo principai; šalių administracinio suskirstymo ypatybės; savivaldos įstatymai, įstatymų skirtumai. Pagrindinės ES šalių socialinių paslaugų tendencijos: orientacija į socialinių paslaugų standartų suderinimą ES šalyse, socialinių paslaugų decentralizavimas, neformalios ir formalios socialinių sistemų integravimas, socialinių paslaugų ir slaugos paslaugų integravimas, didėja neprofesionalios pagalbos poreikis, dėmesys paslaugų kokybei, efektyvumui ir aktyvus dalyvavimas kuriant naujas socialinių paslaugų sistemas pokomunistinėse šalyse. Viena iš ryškių tendencijų dabartiniu laikotarpiu – neformalios globos integravimas į profesinę globą. Tokios integracijos stimulas yra ne tai, kad per maža paslaugų teikėjų pasiūla, bet kad ta pasiūla labai brangi. Daugelyje šalių daug dėmesio skiria neformalių socialinių paslaugų teikėjams, skatindami įmonių iniciatyvą, šeimos ir bendruomenės ryšius. Kai kuriose šalyse ypač diskutuotinas valstybės ir privataus pelno sektoriaus bendradarbiavimas. Pagal tai, kaip pasiskirsto valstybinių, neformalių ir rinkai atstovaujančių socialinių paslaugų teikėjų vaidmenys. L. Žalimienė išskiria tokius Europos regionus: 1) Šiaurės Europos šalys. Jose svarbiausias savivaldybių vaidmuo. Statistikos duomenimis 1998 m. socialinių paslaugų sektoriuje Švedijoje dirbo 1/3 savivaldybių darbuotojų. Rinka šiose šalyse teikia labai mažai paslaugų. Viena iš priežasčių kodėl susiklostė tokia situacija – politinė moterų įtaka, jų dalyvavimas darbo rinkoje. 2) Europa. Šiose šalyse didelis vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms, šeimai, iš dalies paslaugų rinkai. Savivaldybių vaidmuo palyginti nedidelis. Vokietijoje toks modelis yra įtvirtintas įstatymais, juose numatyta, jog nevyriausybinėms organizacijoms priklauso pirmenybė teikti paslaugas, steigti socialinių paslaugų teikimo įstaigas ir tarnybas. 3) Jungtinė Karalystė. Savivaldybių vaidmuo teikiant paslaugas nedidelis. 1990 metais pagal naują Bendruomeninės globos aktą savivaldybėse buvo įpareigotos atiduoti paslaugų teikimą NVO, privačiam sektoriui ir tapti tik paslaugų poreikio planavimo ir organizavimo institucijomis, ypač daug paslaugų pagyvenusiems įmonėms šioje šalyje teikia privatūs paslaugų teikėjai. 4) Pietų Europa. Šių šalių istorinės tradicijos ir raidos ypatybės lemia didelį neformalios globos paslaugų dominavimą, ypač šeimos ir Bažnyčios. Savivaldybės čia vaidina labai nedidelį vaidmenį. Rinkos teikiamų paslaugų nedaug, panašiai kaip šiaurės Europoje. Valstybė vis dar išlieka didžiausiu socialinių paslaugų finansavimo šaltiniu. Valstybės lėšomis finansuojamos ne tik valstybės teikiamos paslaugos, bet ir dauguma ne pelno organizacijų teikiamų paslaugų. Valstybė taip pat moka globos pinigus, už kuriuos tie, kuriems to reikia, patys gali pirkti socialines paslaugas. Dalis socialinių paslaugų finansuojamos iš privačių įnašų, kuriuos sumoka patys paslaugų gavėjai. Vienose šalyse iš klientų įmokų surenkama nedaug lėšų, o kitose, kur didelė socialinių paslaugų paklausa ir maža pasiūla (pvz., Prancūzija), šios lėšos kai kurioms paslaugoms finansuoti sudaro beveik pusę visų finansavimo lėšų. Plėtojant paslaugų teikimą pagrįstą mišria globos ekonomika, svarbu nustatyti taisykles, kaip turi būti tenkinami kliento poreikiai. Ypač svarbu įvesti naujas procedūras gavėjų teisių, kokybės kontrolės srityse. Būtina kurti į klientą orientuotų socialinių paslaugų sistemas bei atsižvelgti į kliento – vartotojo teises. Žmogaus teisių į socialines paslaugas klausimas svarbus nagrinėjant visų ES šalių šios srities paslaugų teikimo suderinimo problemą. Reikia atsižvelgti į specifines šalių ypatybes ir paskirstyti atsakomybę už socialinių paslaugų teikimą. Kai kuriose šalyse teisė į socialines paslaugas yra garantuojama nacionaliniuose teisės dokumentuose (pvz., Olandijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Liuksemburge). Jie apibrėžia socialinių paslaugų teikimo vietos ir regiono lygių rėmus. Kitose šalyse socialinės žmogaus teisės apibrėžiamos tik tuo lygiu, kuriuo jos teikiamos ir kontroliuojamos (pvz., Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje). Yra ES šalių, kuriose skirtingi socialinių paslaugų tipai reglamentuojami skirtingu lygiu (Graikija, Italija, Vokietija). Dabartinei Europos valstybių socialinių paslaugų sistemai yra keliami visai priešingi reikalavimai. Valstybės sektorius pamažu užleidžia savo pozicijas finansiškai tvirtėjančioms savivaldoms, komunoms, neformaliems paslaugų teikėjams. 1 lentelė. Pokomunistinių šalių buvusiųjų ir naujųjų socialinių paslaugų sistemų principai Buvusi sistema Naujoji sistema Neformalaus sektoriaus socialinių paslaugų srityje ignoravimas ar draudimas NVO įtraukimas, parama teikiant socialines paslaugas Valstybės monopolis, kuriant ir plėtojant socialinio aprūpinimo sistemą, kartu ir socialines paslaugas Valstybė siūlo tik teisines socialinių paslaugų savivaldybėse plėtojimo gaires Stiprios socialinių paslaugų centralizavimo tendencijos Socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo decentralizavimas Prioritetas teikiamas plėtoti institucines socialines paslaugas Prioritetas plėtoti nestacionarias paslaugas: dienos globos paslaugas, pagalba namuose Anksčiau socialinių paslaugų srityje daugiausiai orientuotasi į mokamą darbą, dabar kalbama apie kuo platesnį savanorių, neformalaus sektoriaus įtraukimą. Ypač teikiant nestacionarias paslaugas šiose šalyse yra susidaręs materialinis ir normatyvinis „vakuumas“: tradicinio valstybinio sektoriaus vaidmens šioje srityje nebuvo arba jis išnyko, o naujas valstybės vaidmuo dar nėra iki galo suformuluotas ir nustatytas įstatymų. Bendruomeninių paslaugų sistema kuriama orientuojantis į naujausias Europos šalių socialinių paslaugų tendencijas, todėl toliau aptarsime, kaip jos plėtojasi D. Britanijoje, Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Australijoje ir JAV. I.4. Socialinių paslaugų standartų pagyvenusiems asmenims taikymo praktika: Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Australijoje ir JAV D. Britanija, Suomija, Švedija. Daug dėmesio skiriama standartams, užtikrinantiems apie paslaugas sklaidai bei prieinamumui: kiekviena įstaiga turi turėti informacinį biuletenį, kuriame būtų aprašyta įstaigos tikslai, filosofija, specialių poreikių tenkinimo galimybės ir jų realizavimo praktikoje paaiškinimas, teikiamos paslaugos, sutarties detalės. Daug dėmesio standartuose skiriama klientų teisių užtikrinimui. Akcentuojamas pagarbus personalo elgesys, būtinumas sudaryti sąlygas privatumui, pilietinių teisių gerbimas ir palaikymas, užtvirtinama teisė turėti savo asmeninius daiktus. Tam tikri reikalavimai keliami organizacijos politikai, procedūroms bei dokumentacijai. Nustatytos dokumentų laikymo taisyklės bei numatyti reikalavimai infekcijų kontrolės, priešgaisrinės saugos, maisto ruošimo, maitinimo, medikamentų vartojimo ir laikymo, sveikatos ir saugumo, apribojimų taikymo, piktnaudžiavimo prevencijos politikai ir procedūroms. Visus šiuos klausimus organizacija turi reglamentuoti raštiškai. Kiekvienam klientui turi būti sudarytas individualus globos planas, turi būti tvarkoma byla, sudarytos tinkamos sąlygos aplinkai. Maisto paruošimo srityje akcentuojama pasirinkimo laisvė – maistą galima valgyti neskubant, pasirenkant kada ir kur valgyti, numatoma pagalba valgant. Tam tikrus standartus turi atlikti ir įstaigos vadovybė bei administracija. Direktorius turi turėti reikalingą patirtį ir kvalifikaciją, negali būti kitos įstaigos vadovu, jis atsako už konkrečių nustatytų standartų vykdymą, numatoma jo atsakomybė. Personalo skaičius nustatomas pagal įstaigos tipą, jos pavaldumą, klientų skaičių, amžių bei negalios pobūdį. Skirtingi standartai taikomi skirtingu paros metu dirbančiam darbuotojų skaičiui, taip pat nustatytas kvalifikuotų darbuotojų santykis. Priimant į darbą ir darbo metu numatomi specialūs mokymai personalui. Reglamentuojamas ir pagalbinių darbuotojų skaičius bei jų mokymas. C. Sutton, P. Penton, B. Stark (1997), tyrinėdami pagyvenusių ir neįgaliųjų žmonių problemas, pabrėžia, kad didelis dėmesys Švedijoje, Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje yra skiriamas senų bei negalią žmonių globai. Šių šalių socialinės politikos tikslas – pagyvenusių ir neįgalių žmonių savarankiškumas, ekonominė nepriklausomybė ir visiška integracija į visuomenę. Socialinė integracija reiškia ne vien individo sugebėjimą įsitraukti į lygiateisį dalyvavimą visuomenės gyvenime, bet ir šios pasirengimą jį priimant. Pasak K. Grunewald (1997), visuomenė turi suprasti, kad visiems jos nariams turi būti vienodai prieinama pati įvairiausia socialinė veikla. Tam būtina pritaikyti fizinė aplinka ir prieinama informacija, kuri įgalintų plačiau bendrauti su tokio pat likimo žmonėmis. Vienas svarbiausių socialinės integracijos aspektų, užtikrinančių socialinį gerbūvį – galimybė neįgaliesiems dalyvauti bendruomenės centrų organizuojamame ugdymo procese. Kaip tik šioje terpėje galima aiškiausiai įžvelgti prielaidas šių asmenų socialinei integracijai į visuomenę nuo pat ankstyvos jaunystės. Neįgaliems vaikams ir jaunuoliams yra suteikiama teisė ir galimybė būti ugdomiems, padedamas pagrindas jiems turėti vienodas galimybes. Laisvalaikis, pramogos, draugystės ir bendruomenės ryšiai yra ypač svarbūs žmogui su negalia. Žmonės su negalia dažnai susiformuoja neigiamą požiūrį į save. Dalyvavimas integruotoje bendruomenės laisvalaikio veikloje sudaro natūralią aplinką ir padeda įveikti šias problemas, skatinant kompetenciją, autonomiją ir pasitikėjimą (Leliūgienė, 2001, p. 130) Olandija. Bendruomenių centrų veikla Olandijoje turi senas ir gilias tradicijas, kaip nevyriausybinė organizacija, vaidina didelį vaidmenį padedant integruoti į socialinę aplinką įvairių socialinių grupių žmones. Olandijos bendruomenės centrų pagrindiniai lankytojai yra pagyvenę žmonės, tautinių mažumų atstovai, emigrantai, žmonės su negalia, vaikai, jaunos motinos. Olandijoje, kaip ir kitose šalyse, pastebimi gyventojų senėjimo procesai. Daugiau nei 3,5 mln. gyventojų yra vyresni nei 55 metų amžiaus. Iki 2011 m. šis skaičius išaugs iki 4,7 mln. ir sudarys 28 % visos populiacijos. Indėlis, kurį pagyvenusieji gali duoti visuomenei, yra plačiai pripažįstamas. Pagrindinis socialinio aprūpinimo tikslas yra paskatinti pagyvenusiuosius aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Prioritetas teikiamas socialinių nepriteklių ir diskomforto bei bet kokios pagyvenusiųjų diskriminacijos šalinimui. Daugiau nei pusė 55 – 64 metų asmenų nebedirba apmokamo darbo. Dėl socialinių ir ekonominių priežasčių vyriausybė planuoja padidinti dirbančių pagyvenusių žmonių skaičių: numatoma neskatinti ankstyvo išėjimo į pensiją ir sukurti darbo rinkos politiką, nukreiptą į pagyvenusius darbuotojus. Nors daugiau nei 80 % vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių be valstybinių gauna ir papildomas pensijas, kai kuriems asmenims valstybinė pensija yra vienintelis pajamų šaltinis. Nedirbantiems pagyvenusiems žmonėms, atsižvelgiant į jų specifinius poreikius, dabar teikiamos įvairios rūpybos paslaugos. V. Baršauskienė teigia, kad Olandijos bendruomenės centrų socialinė, edukacinė bei kultūrinė veikla įdomi, veiksminga, padedanti integruoti įvairius gyventojų sluoksnius, o taip pat ir socialiai atstumtuosius, i visuomenę. Šia veikla Olandijos bendruomenės centrai padeda įgyvendinti socialinę politiką šalyje. Olandijos bendruomenės centrų veikloje didelį vaidmenį vaidina sociokultūrinio, socialinio darbo savanoriai. Savanorystė Olandijoje parodo šalies piliečių politinį sąmoningumą, aktyvų dalyvavimą šalies valdyme. Australija. Čia išskirtos keturios standartų sritys: 1 – Valdymo sistemos, personalas ir organizacinė plėtra, 2 – Sveikatos priežiūra ir asmeninė globa, 3 – Kliento gyvenimo būdas, 4 – Fizinė aplinka ir saugumo sistemos. Standartų srities Valdymo sistemos, personalas ir organizacinė plėtra – principinė nuostata yra tai, kad stacionarios globos valdymas turi užtikrinti, jog paslaugų filosofija ir teikiamos globos lygis turi atliepti klientų , jų artimųjų, personalo, kitų susijusių veikėjų bei kintančios aplinkos poreikius. Standartų srities Sveikatos priežiūra ir asmeninė globa – standartai turi užtikrinti partnerystę tarp gyventojo ir sveikatos priežiūros komandos siekiant optimaliai gerinti klientų fizinę ir psichinę sveikatą. Šioje srityje akcentuojami įvairūs su sveikata susiję dalykai, siekiant kiek įmanoma išlaikyti kuo geresnę gyventojų sveikatos būklę ir nuolat ją gerinti. Standartų sritis Gyventojo gyvenimo būdas – apima standartus, kuriais siekiama, kad gyventojai išsaugotų savo asmenines, pilietines, įstatymines ir vartotojo teises. Šios srities indikatoriai apima labai svarbius aspektus, kurie turi tiesioginį poveikį subjektyviai klientų gyvenimo kokybei: emocinę paramą, nepriklausomybės užtikrinimą, privatumo ir orumo gerbimą, konfidencialumą, galimybių pasirenkant ir priimant sprendimus sudarymą. Standartų srities Fizinė aplinka ir saugumo sistemos – principinė nuostata yra užtikrinti, kad klientai būtų saugioje ir patogioje aplinkoje, užtikrinančioje jų gyvenimo kokybę, personalo bei lankytojų gerovę. JAV. Čia galioja nuostata, jog kokybę garantuoja laisva rinka ir konkurencija tarp socialinių paslaugų teikėjų. Valstybė perka paslaugas iš organizacijų ir sudaro su jomis sutartis, kuriose numatoma, koks perkamų paslaugų kiekis, kaina, jų teikimo vieta, standartai, kuriuos jos turi atitikti. Valstybė yra nustačiusi labai aiškius standartus paslaugoms ir įstaigos kasmet pagal juos vertinamos. Standartai suskirstyti į aštuonias kategorijas: veikla, personalas, procedūros ir metodai, paslaugų lygis, paslaugos tikslinėms grupėms, fizinė aplinka, dokumentacija ir ataskaitos, kaina. E. Teutsch, N. Stavy (JAV, 1998) analizuoja bendruomenės centrų veiklos su pagyvenusiais žmonėmis aspektus. Pasak autorių, per paskutinius 50 metų Jungtinėse Valstijose įvykę pasikeitimai įtakojo naujų šeimyninių ryšių atsiradimą. Įvairesnis darbo pasiskirstymas išskaido seseris ir brolius po įvairias pasaulio šalis. Vis didesniam skaičiui moterų įsijungiant į darbo rinką, lieka mažiau laiko pasirūpinti savo pagyvenusiais artimaisiais. Atsiranda vis daugiau tokių žmonių, kurie pasenę savo bendruomenėje neturi šeimyninės paramos arba sulaukia jos per mažai. Daugeliui pagyvenusių žmonių bendruomenių namai ir jų programos suteikia geresnį socialinį gyvenimą, suranda draugų maisto ir veiklos, o svarbiausia – teikia socialines paslaugas, kurias anksčiau galėdavo suteikti tik šeimos nariai. Bendruomenės centrų personalas padeda seneliams spręsti kasdieninius klausimus, įskaitant ir teisines bei sveikatos priežiūros paslaugas, pagalbą mokant mokesčius ir pan. Jeigu vienas iš bendruomenės narių be priežasties ilgą laiką nepasirodo, centro darbuotojas tikrina, ar nieko bloga jam neatsitiko. Neretai pagyvenusių žmonių centro nariai yra pati artimiausia šeima. Senelių bendravimas, draugystė bei pasitikėjimas personalo teikiama pagalba pakeičia šeimos ryšius ir paramą. Bendruomenės centrų vaidmuo senų žmonių gyvenime, vertinant jų gyvenimo kokybės gerinimo aspektu, yra labai svarbus. Priešingu atveju tai būtų vienišas ir sunkus egzistavimas. II. Tarptautinių socialinių paslaugų statistinių rodiklių analizė II.1. Gyvenimo kokybės indekso (žmogaus socialinės raidos indeksas) 1.1. Gyvenimo kokybės tyrimų problemos ir nauda Atliekant gyvenimo kokybės tyrimus susiduriama su įvairiomis problemomis. Viena svarbiausių – gyvenimo kokybė negali būti suvokiama vienareikšmiškai, todėl skirtingi mokslininkai pasirenka skirtingus metodus jai įvertinti. Tai sukelia abejonių, kuris būdas atneša realios naudos, o kurio tyrimo rezultatais negalime pasikliauti. Tai sukelia nepasitikėjimą visais gyvenimo kokybės tyrimais ir dažnai jų teikiamos galimybės net nepanaudojamos, nesitikint gauti realaus teigiamo rezultato. Didelė problema yra ir tai, kad norint tiksliau įvertinti gyvenimo kokybę dažnai reikalingi vietos lygmens duomenys, o jie paprastai labai sunkiai prieinami, nes informacija dažnai net nesaugoma ar fiksuojama nesistemiškai. Kita vertus, dėl nacionalinių skirtybių ir neįmanomo suderinamumo dažnai vietos tyrėjai daugiau ar mažiau atsižvelgia į tam tikrus rodiklius, naudoja skirtingus duomenų rinkimo metodus, todėl sunku atlikti tarptautinius palyginimus. Problemą galima įžvelgti ir sudėtinių indeksų naudojime – sunku nustatyti ar tinkamai buvo pasirinkti rodiklių svoriai indekse: kurio nors rodiklio reikšmė indeksui gali būti pervertinta ar sumenkinta. Nepaisant visų gyvenimo kokybės tyrimų problemų, galime pastebėti jų akivaizdžią naudą žmonijai: surinkti duomenys padeda nustatyti visuomenės problemas, vertybių sistemą, poreikius, suformuoti socialinės ir regioninės politikos tikslus, galime stebėti žmonijos raidą ir įvertinti įgyvendintų veiksmų poveikį visuomenei, lyginti skirtingus regionus, šalis, šie tyrimai praplečia mūsų žinojimą ir supratimą. 1.2. Pirmieji gyvenimo kokybės matavimai Rodiklis BVP vienam gyventojui buvo pirmasis bandymas išmatuoti gyvenimo kokybę, tačiau buvo pripažintas turinčiu daug trūkumų ir netinkamu gyvenimo kokybės rodikliu. 1972 m. V. Nordhauzas ir Dž. Tobinas sukūrė grynosios socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės gerovės rodiklį. „Grynoji ekonominė gerovė (NEW, net economic welfare) – patikslinta bendrojo nacionalinio produkto apimtis, į kurią įeina vartojimas ir investicijos, tiesiogiai keliantys ekonominę šalies gerovę“. Į šį rodiklį buvo įtraukos visos prekės ir paslaugos, ne tik realizuojamos per rinką, taip pat atsižvelgta į šešėlinės ekonomikos, laisvalaikio ir prekių bei paslaugų kokybės pokyčių poveikį visuomenei. Į šį rodiklį neįtrauktos prekės ir paslaugos, kurias gaminant atsiranda blogybių ar jų vartojimas žalingas visuomenei. Pastebėta, kad aštuntajame dešimtmetyje šalia socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės gyvenimo kokybės atsiranda socialinė – ekonominė gyvenimo kokybė, kuriai vertinti pasitelkiami visuomenei svarbūs socialiniai rodikliai: nedarbas, gyventojų mirtingumas, vidutinė būsima gyvenimo trukmė. 1.3. Žmogaus socialinė raida ir gyvenimo kokybė 1990 metais pirmajame Jungtinių Tautų Vystymo programos parengtame pranešime apie žmogaus socialinę raidą buvo pirmą kartą suformuluota žmogaus socialinės raidos koncepcija. Tokie pranešimai rengiami kas metus iki šiol. Šiame pranešime buvo aiškiai išsakyta nuomonė, kad ekonomikos augimas ne visada susijęs su gyvenimo gerove, pastebėta, kad BVP didėjimas neturi aiškaus tiesioginio ryšio su gyvenimo trukme, sveikata, išsimokslinimu ir kitais svarbiais faktoriais, darančiais mūsų gyvenimą laimingesnį. Pabrėžta, kad kylant ekonomikai gali būti pastebimas ir neigiamas ryšys, pavyzdžiui, kai investuojama į karo pramonę. 1 pav. Gyvenimo kokybės tyrimų raidos ypatumai Egzistuoja nuomonė, kad ekonominė pažanga svarbi tik tiek, kiek ji lemia žmogaus galimybes rinktis, jo gyvenimo kokybės plėtrą. Pagrindinė žmogaus socialinės raidos koncepcijos mintis yra ta, kad vykdomos politikos ir ekonomikos strategijos turi užtikrinti visų žmonių gyvenimo kokybės augimą ir jokie kiti tikslai, neigiamai veikiantys žmonių gyvenimą, negali būti keliami. Žmogaus socialinė raida apibrėžta kaip procesas, didinantis žmonių pasirinkimo galimybes. Kaip trys svarbiausi dalykai, kuriuos turi turėti galimybę pasirinkti kiekvienas žmogus, konstatuoti šie: galimybė ilgai ir sveikai gyventi, įgyti išsilavinimą ir apsirūpinti reikalingais ištekliais, užtikrinančiais normalų gyvenimo lygį. Teigiama, kad be šių pasirinkimo galimybių pasidaro neprieinamos ir daugelis kitų. Žmogaus socialinė raida turi dvi puses: tai galimybių pasirinkti svarbiausius dalykus sukūrimas ir galimybė šiuos dalykus panaudoti darbui, laisvalaikiui, socialiniam, kultūriniam, politiniam aktyvumui. Nesubalansavus šių dviejų dalykų, žmonės gali nepatirti teigiamo poveikio. Nors pagal šį gyvenimo kokybės supratimą pajamos yra svarbios, bet tampa tik vienu iš veiksnių ją vertinant. 1.4. Žmogaus socialinės raidos indeksas Žmogaus socialinės raidos indeksas (ŽSRI) (angl. Human Development Index, HDI) tiksliau nustato esamą gyvenimo kokybę nei BVP vienam gyventojui. Kuo ŽSRI arčiau vieneto – tuo šalyje labiau pažengusi žmogaus socialinė raida. 2 lentelėje galime matyti pasaulio Žmogaus socialinės raidos indeksus (duomenys surinkti iš 2010 – 2012 metų). 2 lentelė. Žmogaus socialinės raidos indekso, vidutinio gyvenimo trukmės ir BNP vienam gyventojui palyginimas HDI rangas Šalis ŽSRI 2012 m. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2012 m. Bendrosios nacionalinės pajamos (BNP) vienam gyventojui 2012 m. 1. Norvegija 0,955 81,3 48,688 2. Australija 0,938 82 34,340 3. JAV 0,937 78,7 43,480 4. Nyderlandai 0,921 80,8 37,282 5. Vokietija 0,92 80,6 35,431 7. Airija 0,916 80,7 28,671 7. Švedija 0,916 81,6 36,143 9. Šveicarija 0,913 82,5 40,527 10. Japonija 0,912 83,6 32,545 11. Kanada 0,911 81,1 35,369 12. Korėja 0,909 80,7 28,231 13. Honkongas (SAR) 0,906 83 45,598 13. Islandija 0,906 81,9 29,176 15. Danija 0,901 79 33,518 16. Izraelis 0,9 81,9 26,224 17. Belgija 0,897 80 33,429 18. Austrija 0,895 81 33,438 20. Prancūzija 0,893 81,7 30,277 21. Suomija 0,892 80,1 32,510 21. Slovėnija 0,892 79,5 23,999 23. Ispanija 0,885 81,6 25,947 25. Italija 0,881 82 26,158 26. Liuksemburgas 0,875 80,1 48,285 26. Jungtinė Karalystė 0,875 80,3 32,538 28. Čekija 0,873 77,8 22,067 29. Graikija 0,86 80 20,511 31. Kipras 0,848 79,8 23,825 32. Malta 0,847 79,8 21,184 33. Estija 0,846 75 17,402 35. Slovakija 0,84 74,6 19,696 37. Vengrija 0,831 74,6 16,088 39. Lenkija 0,821 76,3 17,776 41. Lietuva 0,818 72,5 16,858 43. Portugalija 0,816 79,7 19,907 44. Latvija 0,814 73,6 14,724 47. Kroatija 0,805 76,8 15,419 50. Baltarusija 0,793 70,6 13,385 55. Rusija 0,788 69,1 14,461 56. Rumunija 0,786 74,2 11,011 57. Bulgarija 0,782 73,6 11,474 61. Meksika 0,775 77,1 12,947 64. Serbija 0,769 74,7 9533 78. Ukraina 0,74 68,8 6428 81. Bosnija Hercegovina 0,735 75,8 7713 90. Turkija 0,722 74,2 13,710 101. Kinija 0,699 73,7 7945 112. Egiptas 0,662 73,5 5401 136. Indija 0,554 65,8 3285 Pagal lentelėje pateiktus duomenis galime pastebėti, kad ŽSRI turi priklausomybę nuo BVP tenkančio vienam gyventojui, tačiau šie rodikliai neturi tiesioginio ryšio su vidutine gyvenimo trukme. Suskirsčius šalis į regionus aukščiausias ŽSRI buvo Europos ir Centrinės Azijos, žemesnis indeksas Lotinų Amerikos ir Karibų jūros regionuose, dar žemesnis Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno regionai, toliau Arabų valstybės, po jų mažų salų besivystančios valstybės, tada Pietų Azija ir galiausiai valstybės (regionai) esantys piečiau nuo Sacharos. Iš to galima spręsti, kad šiam indeksui didelę įtaką daro valstybių dydis, geografinės padėtis ir socialinių paslaugų globalizacijos ekonominis išsivystymas. Remiantis ketvirtiniais duomenimis labai aukštas socialinės raidos indeksas 2012 m. buvo 0,905, vidutinė gyvenimo trukmė (VGT) – 80,1 ir BVP vienam gyventojui – 33,391. Aukštas ŽSRI – 0,758, VGT – 73,4 ir BVP vienam gyventojui – 11,501. Vidutinio vystymosi – 0,64, VGT – 69,9 ir BVP vienam gyventojui – 5428. Menka žmogaus raida – 0,466, VGT – 59,1 ir BVP vienam gyventojui – 1633. 1.5. Gyvenimo kokybės vertinimas pagal Europos gyvenimo kokybės tyrimą Dabar panagrinėsime kaip gyvenimo kokybė interpretuojama Europos Komisijos, kokiais rodikliais matuojama, trumpai aptarsime Europos gyvenimo kokybės tyrimo (EQLS) rezultatus. Europos Komisijos atnaujintoje socialinėje darbotvarkėje siekiama atspindėti prioritetines socialinių poreikių sritis, kuriomis siekiama padidinti Europos piliečių gerovę ir gyvenimo kokybę. Ieškoma sprendimų problemoms, kylančioms dėl socialinės atskirties, nedarbo, gyventojų senėjimo, kintančios šeimos struktūros ir naujų lyčių vaidmens. Tyrimas remiasi objektyviais išteklių ir gyvenimo sąlygų rodikliais bei įtraukiami subjektyvūs nuomonių, požiūrių rezultatai. Objektyvūs rodikliai egzistuoja visuomenėje ir jie gali būti stebimi bei matuojamas jų kiekis ar pasikartojimo dažnumas. Tuo tarpu subjektyvūs bruožai egzistuoja individo sąmonėje ir jie identifikuojami tik iš individo atsakymų rūpimomis temomis. Pagrindinis dėmesys skiriamas šioms sritims: užimtumo, ekonominių išteklių, šeimos, bendruomenės gyvybės, sveikatos, būsto ir vietos aplinkai. Ataskaitoje ypatingas dėmesys skiriamas panašumams ir skirtumams, susijusiems su šalimi, lytimi, amžiumi, pajamomis. Europos Komisijos inicijuota apklausa buvo vykdoma 31 šalyje 2007 m. lapkričio – 2008 m. gruodžio mėnesiais, atlikta 35 000 interviu, apklausą organizavo Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas. Gauti rezultatai parodė, kad priklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir kasdienio gyvenimo patirties pastebimi gana ryškūs skirtumai europiečiams vertinant gyvenimo pasitenkinimą ir ateities perspektyvas. Postkomunistinėse valstybėse individų savijauta priklauso nuo socialinių ir demografinių grupių, čia labiau tikėtina, kad vyresnio amžiaus žmonės bus nepatenkinti savo esama padėtimi. Taip pat gyvenimo kokybė glaudžiai susijusi su šalies ekonomika, todėl nenuostabu, kad šiose šalyse gyvenimo kokybės lygis kiek žemesnis. Apibendrinant gautus rezultatus šalys buvo suskirstytos į tris grupes: 15 senųjų ES narių, 12 naujųjų ES narių ir 3 šalys – kandidatės. Remiantis šalių grupėmis išryškėjo pagrindiniai skirtumai. Naujosiose ES narėse kaip aiški tendencija pastebimas kur kas žemesnis pajamų lygis, didesnis nepriteklius, mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, prastesnis sveikatos apsaugos lygis ir mažesnis pasitenkinimas turimu būstu palyginus su likusiomis ES šalimis. 3 lentelė. Lietuvos ir kitų šalių pasitenkinimas gyvenimu ir laimė Pasitenkinimas gyvenimu Laimė Lietuva 6,3 7,3 27 ES valstybės 7 7,5 Latvija 6 6,8 Estija 6,7 7,4 Danija 8,3 8,5 Šaltinis: http://www.eurofound.europa.eu/publications/htmlfiles/ef0902.htm Šis Europos gyvenimo kokybės tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra mažiau patenkinti gyvenimu nei vidutinis europietis. Lietuviai pasitenkinimą gyvenimu įvertino 6,3 balo iš 10, o vidutinis europietis – 7. Galime pastebėti, kad mūsų kaimynai latviai dar mažiau patenkinti gyvenimu (įvertinimas – 6), o estai mus aplenkė (įvertinimas – 6,7). Lyginant Lietuvą su žymiai labiau ekonomiškai ir socialiai pažengusia valstybe Danija – jos įvertinimas 8,5. Laimės lygis visose šalyse viršija pasitenkinimo gyvenimu lygį. Ypač šis skirtumas ryškus 3 šalyse kandidatėse ir 12 naujųjų ES šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Akivaizdu, kad laimė daugiau yra emocinė būsena, kuriai didelės reikšmės neturi pragyvenimo lygis, o pasitenkinimas gyvenimu tiesiogiai priklauso nuo ekonominių ir socialinių sąlygų. 27 ES valstybių laimės lygio vidutinis įvertinimas – 7,5 balo. Lietuva vėl atsilieka nuo vidurkio, bet jau labai nežymiai (įvertinimas – 7,3), pralenkia savo kaimynę Latviją (įvertinimas – 6,8) ir labai mažai atsilieka nuo Estijos (įvertinimas – 74). Danija, žinoma, vėl labai išsiskiria šiame kontekste (įvertinimas – 8,5). Tyrėjai nustatė, kad Lietuvos gyventojų gerovės lygis santykinai žemas, kaip ir Bulgarijos, Latvijos ir Vengrijos, nors ne visos 12 naujųjų šalių vienodos – Slovėnijos ir Maltos gyventojų gerovės lygis panašus į 15 ES senbuvių. Šis rodiklis vertinamas pasitenkinimu, laime ir gyvenimo pilnatve. 1.6. Socialinės išlaidos pagal socialinių paslaugų globalizacijos ekonominės naudos – negalios funkciją Rodikliai pateikti socialinės apsaugos išlaidoms tenkančioms vienam gyventojui eurais, lyginant su 2005 metų kainomis. 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 ES (28 šalys) : : : : : : 495,57 508,03 496,61 490,95 ES (27 šalys) : : : 468,68 481,84 488,79 497,00 509,88 497,87 492,76 ES (25 šalys) : : : : : : : : : : ES (15 šalys) 552,15 563,67 565,52 563,85 578,53 586,42 596,42 610,99 595,21 587,44 Euro zona (18 šalys) 479,86 485,02 481,27 478,90 484,30 487,33 492,87 511,39 514,23 509,07 Euro zona (17 šalys) 482,99 488,16 484,31 481,86 487,18 490,15 495,54 514,50 516,80 511,98 Euro zona (16 šalys) : : : : : : : : : : Euro zona (15 šalys) : : : : : : : : : : Euro zona (13 šalys) : : : : : : : : : : Euro zona (12 šalys) 494,53 499,16 495,61 492,74 498,28 501,41 506,27 525,55 528,28 522,79 Belgija 519,14 549,13 548,25 566,94 554,55 546,89 572,34 610,54 628,87 636,76 Bulgarija : : : 36,88 42,35 41,46 45,67 53,63 55,07 54,59 Čekija 128,58 140,03 137,58 141,58 160,93 163,81 161,92 166,61 168,01 166,28 Danija 1 323,71 1 447,50 1 529,67 1 621,86 1 676,74 1 515,23 1 507,98 1 544,25 1 611,48 1 540,56 Vokietija (iki 1990 teritor. buvusio VFR) 636,61 639,99 633,71 622,39 616,61 609,98 627,88 645,17 654,33 652,82 Estija 69,06 79,16 86,91 96,10 107,34 117,60 143,79 159,81 167,23 169,08 Airija 274,00 289,42 316,34 347,24 366,99 393,75 426,17 477,49 467,34 446,79 Graikija 182,72 184,20 190,11 206,30 206,40 221,67 222,18 237,65 222,76 218,79 Ispanija 297,53 296,37 304,24 317,61 325,45 331,68 339,66 359,06 359,11 353,33 Parcūzija 455,27 456,19 465,37 477,60 519,56 521,77 518,39 533,64 544,33 554,67 Kroatija : : : : : : 303,11 308,33 310,90 299,81 Italija 368,07 387,14 372,47 367,34 369,75 379,58 380,54 403,89 396,62 379,03 Kipras 106,09 116,91 136,93 125,03 134,64 130,83 135,03 142,41 138,88 135,71 Latvija 46,32 45,91 49,50 51,44 59,16 61,06 71,58 81,33 85,60 88,79 Lietuva 54,82 61,92 72,83 83,55 94,31 114,81 132,74 135,65 127,14 118,26 Liuksemburgas 1 699,40 1 745,13 1 822,59 1 811,02 1 850,48 1 742,60 1 711,66 1 771,64 1 803,44 1 826,53 Vengrija 157,02 174,97 179,01 186,80 198,20 194,56 192,59 177,75 158,76 145,92 Malta 116,14 132,82 141,06 141,21 139,01 146,25 130,30 119,03 113,23 107,55 Nyderlandai 879,28 882,36 859,98 796,70 763,27 807,60 814,47 827,32 818,62 780,25 Austrija 730,03 726,83 720,96 700,52 685,26 666,83 659,49 683,16 687,90 683,82 Lenkija 147,27 146,22 138,57 131,28 128,33 121,05 117,06 104,35 121,32 137,27 Portugalija 356,73 357,52 338,13 330,75 338,00 341,11 320,64 319,55 314,34 301,99 Rumunija 29,29 37,70 35,89 40,61 46,47 63,42 79,24 87,70 83,96 78,69 Slovėnija 261,82 254,33 259,49 276,12 283,72 272,02 269,56 270,98 265,22 256,39 Slovakija 102,08 101,29 88,12 93,79 102,00 108,96 120,96 125,25 131,78 132,59 Suomija 928,94 965,87 998,73 1 003,82 1 006,03 1 015,62 1 044,17 1 076,00 1 080,16 1 061,19 Švedija 1 277,11 1 375,31 1 459,47 1 512,19 1 564,93 1 585,34 1 565,48 1 523,75 1 450,33 1 345,21 Jungtinė Karalystė 671,33 690,49 706,92 697,17 753,21 800,17 856,42 867,95 718,77 710,21 Islandija 1 100,56 1 257,77 1 354,34 1 426,37 1 491,35 1 333,88 1 415,14 1 459,79 1 404,37 1 472,88 Norvegija 1 987,76 2 137,66 2 278,58 2 341,99 2 372,60 2 440,81 2 400,47 2 466,41 2 534,98 2 616,60 Šveicarija 1 246,61 1 321,00 1 351,99 1 363,02 1 330,76 1 326,04 1 329,26 1 240,92 1 188,48 1 184,86 Serbija : : : : : : : : 68,68 : Išnagrinėjus lentelėje pateiktus rodiklius galima pastebėti tendenciją, kad dauguma šalių bėgant metais vis labiau investuoja į socialines išmokas skirtas žmonėms turintiems negalią. Tačiau yra šalių, kuriose tos išlaidos labai svyruoja. II.2. Senėjimas iš mokslinių tyrimų gyvenimo kokybės perspektyvos Penktoji bendroji programa (5BP) nustato, kad Europos Sąjungos mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo (RTD) veiklą, susijusią su 1998-2002 m prioritetus. Šie prioritetai buvo atrinkti remiantis bendrais kriterijais, atspindinčiais pagrindines problemas didinant pramonės konkurencingumą ir gyvenimo kokybę Europos piliečiams rinkinio pagrindu. 5BP turi kelių tema struktūros, susidedančios iš kelių specialiųjų programų, iš kurių: Gyvenimo kokybė ir gyvųjų išteklių valdymas. Ši specialioji programa yra suskirstyta į keletą pagrindinių veiksmų. Raktas 6 veiksmas: gyventojų senėjimas ir negalia suskirstyta į penkias veiklos kryptis, kuri, savo ruožtu, esančius skirtingoms zonos dalims. 1. veiklos kryptis: senėjimu susijusios ligos ir sveikatos problemos 2 veiklos kryptis: pagrindiniai procesai, fiziologinio senėjimo 3 veiklos kryptis: Demografinė ir socialinė politikos aspektai gyventojų senėjimo 4 priemonė eilutė: Susidoroti su funkcinių apribojimų senatvėje 5 veiklos kryptis: Sveikatos priežiūros ir socialinės globos paslaugų pagyvenusiems žmonėms Kai kurie iš šių projektų yra prasmingas tikslais sveikatos informacijos. - Apklausa sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją Europoje (akcijai), įvairių sričių ir įvairių nacionalinių duomenų bazė mikro duomenis apie sveikatos, socialinio ir ekonominio statuso ir socialinių bei šeimos tinklus maždaug 22 000 Continental Europos asmenų, vyresnių kaip 50 metų amžiaus. Dalis yra koordinuojama centralizuotai ir tuo Manheimo tyrimų instituto Senėjimo ekonomikos. Dalis buvo skirta po vaidmenų modelių JAV sveikatos ir pensijų tyrimas (HRS) ir anglų Išilginis studija senėjimo (ELSA) . Palyginti su HRS ir ELSA, SHARE turi pranašumą apimti tarpvalstybinių variacijos viešosios politikos, kultūros ir istorijos daugelyje įvairių Europos šalių. Šis pranašumas daro DALINTIS unikalus ir novatoriškas duomenų rinkinį. Surinkti duomenys apima sveikatos rodiklius (pvz., savęs pranešė sveikatos, fizinės veikimą, pažinimo funkcionavimą, sveikatos elgesį, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis), psichologinių kintamųjų (pvz., psichologinę sveikatą, gerovę, pasitenkinimą gyvenimu), ekonominiai kintamieji (pvz. dabartinis darbas veiklos , darbo charakteristikos, galimybės dirbti praeityje pensinio amžiaus, šaltinių sudėtį ir einamųjų pajamų, turto ir vartojimo, būsto, švietimo) ir socialinės paramos rodiklius (pvz., pagalbos šeimoje, pajamų ir turto perleidimui, socialiniai tinklai, savanoriška veikla). - senėjimas, sveikatos Europoje (AGIR) senatvės koordinuoja centro Europos politiką. Uždaviniai: dokumentuoti į pagyvenusių žmonių sveikatos gerinimas Europoje remiantis sistemingai renkant nacionalinius duomenis. Teikti prognozes šį procesą į ateitį (pvz., iki 2050 metų). Analizuoti pensinio sprendimus ir už sveikatos priežiūros poreikius kaip amžiaus ir sveikatos funkcijos (papildomai prie įprastų ekonominių kintamųjų). Derinti šiuos rezultatus su už pagyvenusių žmonių sveikatą projekcijų į įverčių raidą ateityje sveikatos priežiūros ir pensijų išlaidas. Naujausios biometrinių tyrimų, remiasi daugiausia JAV duomenys rodo, kad žmonės ne tik gyvena ilgiau, bet ir geresnės sveikatos. Šio projekto dokumentai, kiek ši tendencija egzistuoja Europoje ir padaryti prognozes vyresnio amžiaus žmonių sveikatos ateinančiais dešimtmečiais. Šios prognozės gali būti naudojami asilai socialinės apsaugos sistemos tvarumą remiantis išsamia geresnę sveikatą įtaka sveikatos priežiūros ir pensijų sprendimų paklausa. - Ateities Senyvi gyvenimo sąlygų Europoje apžvalga (FELICIE) koordinuoja Institut National d'etiudai Démographiques (Prancūzija). Projektas orientuotas į 2000-2030 prognozuota devynių Europos šalių gyventojų 75 + metų amžiaus atrankos, skirstant pagal lytį, amžių, šeiminę padėtį, kartu su sveikatos apsaugos, šeimos ir socialinių bei ekonominių sąlygų. Tai lems, gyvenančių susitarimus ir būsimus poreikius senatvės gyventojų sąmatą kiekybiškai. Iš praeities ir dabarties pozicijos Pagyvenusių (pagal lytį ir amžių) dėl įvairių gyvenimo sąlygų aspektų vertinimas. Vedybinis statusas pirmiausia nagrinėjami kartu su lyties ir amžiaus. Tada laikomas sveikatos, šeimos ir socialinių bei ekonominių sąlygų. Statistinė medžiaga analizuojama per amžių „cohortperiod“ modelių. Reikalingi duomenys paimti iš gyvybiškai statistikos, gyventojų surašymus ir gyventojų registrų, didelių plokščių ir pakartotinius tyrimus. Dauguma jų yra nacionalinės ir svarbus dėmesys bus skiriamas palyginamumui ir patikimumui. Visi duomenys bus surengta interaktyvi duomenų bazę. II.3. Suminis gimstamumo rodiklis (vaikų skaičius vienai moteriai) Vidutinis skaičius vaikų, kuriuos gyvų gimusių moteris per savo gyvenimą, jei ji buvo perduoti per savo vaisingo metų atitinkančiais gimstamumo amžiaus tam tikrais metais. Todėl šis kursas yra baigtas derlingumas hipotetinis kartos, apskaičiuota pridedant vaisingumo lygį pagal amžių moterims tam tikrais metais (moterų skaičius kiekvienoje amžiaus yra laikoma ta pati). Suminis gimstamumo rodiklis taip pat yra naudojamas nurodyti pakeitimo lygio vaisingumą; daugiau išsivysčiusių šalių, iš 2,1 tarifas yra laikomas pakeitimo lygis gimstamumo rodiklis. 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 ES (28 šalys) 30,8 31,9 32,9 34,1 35,0 36,1 37,1 38,1 39,3 : ES (27 šalys) 31,0 32,0 33,1 34,3 35,2 36,3 37,3 38,3 39,5 : Euro zona (18 šalys) : : : : : : : : : : Euro zona (17 šalys) 29,2 30,2 31,6 33,0 34,3 35,6 36,7 37,9 39,2 : Euro zona (16 šalys) 29,0 30,1 31,5 32,9 34,2 35,5 36,6 37,8 39,1 : Belgija 34,7 36,9 39,4 40,9 43,2 44,6 45,5 45,9 50,0 52,3 Bulgarija 46,1 48,7 49,0 50,8 50,2 51,1 53,4 54,1 56,1 57,4 Čekija 28,5 30,6 31,7 33,3 34,5 36,3 38,8 40,3 41,8 43,4 Danija 44,9 45,4 45,7 46,4 46,1 46,2 46,8 47,3 49,0 50,6 Vokietija (iki 1990 teritor. buvusio VFR) 27,0 27,9 29,2 30,0 30,8 32,1 32,7 33,3 33,9 34,5 Estija 57,8 58,0 58,5 58,2 57,8 59,0 59,2 59,1 59,7 58,4 Airija 31,2 31,9 31,8 32,7 33,1 33,4 33,4 33,8 33,9 35,1 Graikija 4,8 5,1 5,1 5,3 5,8 5,9 6,6 7,3 7,4 7,6 Ispanija 23,4 25,1 26,5 28,4 30,2 33,2 34,5 35,5 37,4 35,5 Prancūzija 46,2 47,4 48,4 50,5 51,7 52,6 53,7 55,0 55,8 : Kroatija 10,1 10,4 10,5 11,0 11,5 12,0 12,9 13,3 14,0 15,4 Italija 13,0 13,5 15,2 16,2 17,7 18,9 19,8 21,5 23,4 28,0 Kipras 3,5 3,3 4,4 5,6 8,7 8,9 11,7 15,2 16,9 18,6 Latvija 44,3 45,3 44,7 43,8 43,2 43,2 43,5 44,4 44,6 45,0 Lietuva 29,5 28,5 28,0 28,8 27,8 26,6 25,4 25,7 27,7 28,8 Liuksemburgas 25,0 26,1 27,2 28,8 29,2 30,2 32,1 34,0 34,1 37,1 Vengrija 32,3 34,0 35,0 35,6 37,5 39,5 40,8 40,8 42,3 44,5 Malta 16,3 19,1 20,0 22,4 24,9 25,4 27,4 25,3 23,0 25,7 Nyderlandai 30,7 32,5 34,9 37,1 39,5 41,2 43,3 44,3 45,3 46,6 Austrija 35,3 35,9 36,5 37,2 38,3 38,8 39,3 40,1 40,4 41,5 Lenkija 15,8 17,1 18,5 18,9 19,5 19,9 20,2 20,6 21,2 22,3 Portugalija 26,9 29,1 30,7 31,6 33,6 36,2 38,1 41,3 42,8 45,6 Rumunija 28,2 29,4 28,5 29,0 26,7 27,4 28,0 27,7 30,0 31,0 Slovėnija 42,5 44,8 46,7 47,2 50,8 52,8 53,6 55,7 56,8 57,6 Slovakija 23,3 24,8 26,0 27,5 28,8 30,1 31,6 33,0 34,0 35,4 Suomija 40,0 40,8 40,4 40,5 40,6 40,7 40,9 41,1 40,9 41,5 Švedija 56,0 55,4 55,4 55,5 54,8 54,7 54,4 54,2 54,3 54,5 Jungtinė Karalystė 41,5 42,3 42,9 43,7 44,4 45,4 46,3 46,9 47,3 47,6 Europos ekonominė erdvė (ES-28 + IS, LI, NO) 31,0 32,1 33,2 34,4 35,3 36,3 37,3 38,3 39,5 : Europos ekonominė erdvė (ES-27 + IS, LI, NO) 31,2 32,3 33,4 34,6 35,5 36,5 37,5 38,5 39,7 : Europos laisvosios prekybos asociacija 30,0 31,0 31,5 33,1 34,0 34,8 35,3 35,3 35,4 35,8 Islandija 63,6 63,7 65,7 65,6 63,8 64,1 64,4 64,3 65,0 66,9 Lichtenšteinas 15,6 17,2 18,9 16,3 17,1 14,0 18,5 21,3 23,5 19,9 Norvegija 50,0 51,4 51,8 53,0 54,5 55,0 55,1 54,8 55,0 54,9 Šveicarija 12,4 13,3 13,7 15,4 16,2 17,1 17,9 18,6 19,3 20,2 Montenegras : : 16,8 16,3 15,6 17,4 15,7 : : : Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija 11,2 12,3 12,4 12,5 12,6 12,2 12,2 12,2 11,6 11,6 Serbija 21,1 22,2 22,2 22,5 22,3 22,8 23,2 24,0 23,9 24,7 Turkija : : : : : : : 2,6 2,7 2,6 Albanija : : : : : : : : : : Andora : : : : : : : : : : Baltarusija : : : 22,7 21,2 20,1 19,9 19,6 19,0 18,2 Bosnija ir Hercegovina : 11,3 11,2 11,6 11,3 10,8 10,5 10,8 : : Moldova : : : 23,3 22,7 22,3 22,9 22,4 21,6 22,4 Rusija : : : 29,2 28,0 26,9 26,1 24,9 24,6 : San Marinas : : : 17,9 16,4 : : : 28,3 26,7 Ukraina : : : 21,1 21,4 20,9 21,2 21,9 21,9 21,4 Armėnija : : : 35,9 35,5 35,8 35,3 : 8,6 : Azerbaidžanas : : : 14,8 5,6 12,1 12,7 15,3 17,6 15,5 Vaikų skaičius tenkantis vienai moteriai priklauso nuo labai daug įvairių veiksnių. Didžiausią poveikį šiam rodikliui turi gyvenimo kokybė, socialiniai veiksniai ir daugelis kitų kriterijų. Globalizacijos pasėkoje keičiasi šeimų suvokimas, nes atsiradusi galimybė emigruoti priverčia įvairių valstybių piliečius prisitaikyti prie jau esamos kultūros, taip pat turi įtakos ir imigracijos procesai, nes kiekviena kultūra turi savo specifinius bruožus kurių visiškai atsisakyti jie negali, didelį vaidmenį atlieka ir religija. II.4. Emigracijos ir imigracijos procesai Emigracija – išvykimas į kitą valstybę, ketinant apsigyventi naujoje gyvenamojoje vietoje nuolat arba ne trumpiau kaip 12 mėn. Imigracija – atvykimas į šalį, ketinant apsigyventi naujoje gyvenamojoje vietoje nuolat arba ne trumpiau kaip 12 mėn. Lietuva – emigracijos valstybė. Šalies emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra didžiausi Europos Sąjungoje. Per 22 nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 769 tūkst. asmenų arba apie penktadalis Lietuvos gyventojų (2011 m. surašymo duomenys). Nors emigracija pati savaime nėra neigiamas reiškinys, tačiau Lietuvos atveju dideli emigracijos mastai kelia šaliai nemažai iššūkių: kinta šalies demografinė struktūra (visuomenė sensta), ima trūkti darbo jėgos, nuteka protai. 2012 m. emigracijos mastai mažėjo (lyginant su 2010 m. ir 2011 m.), tačiau lyginant su 2006 – 2009 m. vis dar išliko dideli. Atvykstančiųjų į Lietuvą skaičius augo. 2012 m. į Lietuvą atvyko apie 20 tūkst. asmenų. Didžioji dauguma (87 proc.) atvykstančiųjų buvo grįžtantys Lietuvos piliečiai. Užsieniečių į Lietuvą atvyko apie 2,5 tūkst. Tikėtina, kad atsigaunant ekonomikai 2013 m. didės tiek grįžtančių lietuvių, tiek užsieniečių srautai. Tikėtina, kad emigrantų skaičiaus neproporcingam augimui 2010 m. ir 2011 m. įtakos turėjo įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl savo išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybę deklaravo ir ankstesniais metais išvykę migrantai. Emigrantai pagal būsimą gyvenamąją vietą (žemyną) Žemynas Metai 2010 2011 2012 1. Europa 78981 50833 38493 2. Šiaurės Amerika 3039 2041 1717 3. Azija ir Okeanija 928 833 739 4. Afrika 142 105 93 5. Pietų ir Centrinė Amerika 52 44 47 6. Nenurodyta 11 4 11 7. Nežinoma 4 3 0 2004 – 2009 m. vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigruodavo 16 tūkst. žmonių. 2010 ir 2011 m. šis skaičius gerokai išaugo – 2010 m. išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų, o 2011 m. – 54 tūkst. Tokį ženklų padidėjimą, tikėtina, lėmė įvesta prievolė Lietuvos gyventojams mokėti privalomąjį sveikatos draudimą, nes tai paskatino ir ankstesniais metais emigravusius asmenis deklaruoti išvykimą. 2012 m. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 41 tūkst. žmonių. Nors emigracijos mastai statistikai mažėja (lyginant su ankstesniais metais), tačiau jie vis dar išlieka labai dideli lyginant su 2004-2009 m. Absoliuti dauguma gyventojų išvyksta dėl ekonominių priežasčių, tačiau tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia ir kiti veiksniai: socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus, geresnės karjeros galimybės užsienyje. Didėja ir išvykstančiųjų studijuoti skaičius. Pagrindinės tikslo šalys – Didžioji Britanija ir Airija, tačiau Skandinavijos šalys (ypač Norvegija) ir Vokietija išlieka svarbiomis tikslo šalimis. Dėl emigracijos Lietuva praranda daug jaunų darbingo amžiaus gyventojų. 76 % emigrantų yra 15 – 44 metų. Tarp Lietuvos gyventojų tokio amžiaus žmonės sudaro tik 40 % visų gyventojų. Ilgainiui jaunų žmonių mažėjimas dėl emigracijos, jeigu nevyksta priešpriešinis judėjimas (imigracija), sukelia rimtas demografines problemas – sensta visuomenė, mažėja santuokų, gimsta mažiau vaikų. Be to, vis mažesnis dirbančiųjų skaičius turi išlaikyti didesnį nedirbančiųjų skaičių. Atvirkštinė tendencija matoma lyginant vyresnio amžiaus emigrantų ir Lietuvos gyventojų skaičių. Tarp emigrantų 65+ metų žmonių yra apie 1 proc., tuo tarpu tarp Lietuvos gyventojų jie sudaro 18 proc. Individo lygmenyje galima įžvelgti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų emigracijos pasekmių. Emigrantai uždirba daugiau, tačiau ne visada išnaudoja savo potencialą, įgyja naujos patirties, tačiau gyvena toli nuo namų, svetimoje aplinkoje. Duomenys pateikti remiantis Lietuvos Respublikos 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatais III. Socialinių paslaugų teikimo ypatumai Norvegijoje III.1. Norvegijos socialinių paslaugų sistemos analizė Socialinės paslaugos Norvegijoje organizuojamos decentralizacijos principu – t.y. pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą suteikiama savivaldybėms (komunoms). Svarbu tai, Norvegijoje savivaldybės yra atsakingos ne tik už socialini ų paslaugų teikimą, bet ir už prevencinę veiklą, t.y. veiklą, kuri vykdoma tam, kad išvengti galimų socialinių problemų kilimo. Norvegija pagal administracinio valdymo modelį yra suskirstyta į 5 regionus, 19 apskričių (regionų) angl. counties, norv. fylker) ir 430 savivaldybių (norv. kommuner). Norvegijoje savivaldybės yra atsakingos už daugelį viešųjų paslaugų: vaikų dienos priežiūrą, vaikų globą, senų žmonių priežiūrą, pradinį ir vidurinį mokslą, sveikatos priežiūrą, ne įgaliųjų globą bei slaugą, pirminę sveikatos priežiūrą ir kitas viešąsias paslaugas. Pagrindiniai Norvegijos savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai: 45 % tiesioginiai mokesčiai, 35 % valstybės dotacijos, 15 % klientų (vartotojų) mokestis, 5 % – kiti šaltiniai. Didžiausias socialinis sektorius Norvegijos savivaldybėse yra senų žmonių globa ir slauga, kuriam vidutiniškai skiriama daugiau nei ¼ viso savivaldybių biudžetų dalis. Plėtojant socialinių paslaugų sistemą Norvegijoje akcentuojama demokratijos ir vietos savivaldos svarba, decentralizacija, vietos savivaldos veiksmų laisvė. Pagrindinis Norvegijos įstatymas, apibrėžiantis socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą yra „Socialinių paslaugų įstatymas“, 1991.12.13 Nr. 81. Minėtas įstatymas skirtas ekonominiam socialiniam žmonių saugumui užtikrinti, žmonių gyvenimo sąlygų gerinimui ir reikalingos pagalbos užtikrinimui tiems, kam reikalinga tokia pagalba. Šis įstatymas suteikia žmonėms galimybę gauti paramą ir gyventi savarankiškai, integruojantis į aktyvų ir prasmingą gyvenimą bendruomenėje. Socialinių paslaugų įstatymas paskirsto atsakomybę už socialinių paslaugų teikimą tarp: 1. Savivaldybių (komunų); 2. Regioninių įstaigų; 3. Valstybinio sektoriaus. Norvegijos savivaldybė (komuna) – geografinis, politinis, juridinis ir socialinių paslaugų globalizacijos ekonominis administracinis vienetas, paskirstantis ir įgyvendinantis gerovės valstybės vietos užduotis ir planus. Kiekviena Norvegijos savivaldybė (komuna) plėtodama socialinių paslaugų sistemą, rengia ilgalaikius ir trumpalaikius socialinės plėtros planus. Ilgalaikiai planuose, paprastai rengiami 12 – 20 metų laikotarpiui. Tai savivaldybės vystymosi planai, kuriuose nubrėžiamos pagrindinės socialinės raidos kryptys. Tokių ilgalaikių socialinių planų pagrindų, dažniausiai numatomas poreikis vaikų darželiams, mokykloms, planuojamos paslaugos seniems žmonėms ir kitoms žmonių grupėms. Trumpalaikiai socialiniai planai rengiami 4-ių ir daugiau metų laikotarpiui, juose apibrėžiama socialinio sektoriaus veikla artimiausiems metams. Trumpalaikiuose planuose paprastai atliekama socialinių paslaugų teikimo analizė, apibrėžiama, kokios naujos socialinės paslaugos turi būti teikiamos, kurios keičiamos, kurių iš viso reikėtų atsisakyti. Sprendimai priimami ir dėl socialinių paslaugų infrastruktūros, numatant, kokias socialinių paslaugų įstaigas reikia steigti, įvertinami reikalingi resursai bei priemonės. Savivaldybės savarankiškai kuria šiuos planus, koordinuoja ir bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis, politikais, klientų atstovais, nevyriausybinėmis organizacijomis, kitomis valdžios institucijomis. Pagal minėtą įstatymą teisę į socialines paslaugas turi visi Norvegijos gyventojai, kurie pastoviai ar laikinai gyvena komunoms priklausančioje teritorijoje. Savivaldybių socialinės srities specialistai organizuoja socialines paslaugas ir teikia pagalbą tiems asmenims (šeimoms), kurie negali pasirūpinti savimi, taip pat gyventojams teikia reikiamą informaciją, esant socialinėms problemoms teikia patarimus ir konsultacijas, ieško tinkamų būdų socialinių problemų prevencijai. Visos savivaldybės (komunos) bendradarbiauja su kitomis įstaigomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, organizuoja personalo apmokymus, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Socialinių paslaugų įstatymo §3-3 dalyje apibrėžiama, kad komunos turi bendradarbiauti su klientų grupėmis, savanoriškomis organizacijomis ir kitomis organizacijomis, vykdančiomis socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą. Komunos taip pat įpareigotos rūpintis laikino būsto suteikimu asmenims, kuriems jo reikia (Socialinių paslaugų įstatymo §4-5). Kai kurie žmonės turi specialių būsto poreikių, dėl tos priežasties jie turi sunkumų įsigyjant ar išlaikant pastovų būstą. Komunų atsakomybė yra organizuoti ir teikti paslaugas asmenims, kurie negali rūpintis savo interesais būsto rinkoje §3-4, pvz. asmenims priklausomiems nuo svaigiųjų medžiagų, arba praradusiems nuosavą būstą dėl nesumokėtų mokesčių. Tokiems asmenims taip pat gali būti aktualios tokios socialinės paslaugos kaip vadovavimas (paskiriant socialinį darbuotoją kaip koordinatorių ir patarėją) ir ekonominė pagalba. Šis nutarimas nesuteikia pavieniams asmenims individualios teisės tinkamam būstui, tačiau nurodo komunoms teikti pagalbą suteikiant būstą tiek ilgai, kiek reikia. Tai atstovauja socialinių paslaugų įstatymo tikslams, įgyvendinant galimybę atskiriems asmenims, gyventi savarankiškai. Socialinių paslaugų įstatymo §7-5 dalyje nurodoma, kad komunos seniems, priežiūros reikalaujantiems žmonėms yra įpareigotos planuoti ir steigti 24 val. (visą parą) veikiančius slaugos ir globos namus bei prižiūrėti jų veiklą. Kelios komunos gali bendradarbiauti, vykdydamos tokio pobūdžio užduotis. Statistiniai duomenys rodo, kad Norvegijoje socialinių paslaugų sistema sparčiai plėtojama. Pvz. Vaiko gerovės srityje kvalifikuotų darbuotojų skaičius Norvegijoje per pastaruosius 10 metų išaugo net 39 % (nuo 2226 – 2000 metais iki 3086 – 2009 metais). Vaikų gerovei skiriamos lėšos savivaldybėse laikotarpiu nuo 2008 iki 2009 metais padidėjo 11 %, o nuo 2003 m. – 54 %. Pažymėtina, kad padidėjo ir stebimų šeimų (angl. investigation cases) skaičius. 2009 metais buvo nagrinėti 301000 atvejų, t.y. 8,2 % daugiau nei 2008 m. Daugiau nei 56 % iš rizikos šeimų atvejų, nagrinėti dėl blogų gyvenimo sąlygų, dėl vaikų nepriežiūros – 25 % šeimų, ir 15 % dėl vaiko delinkventinio elgesio. Informaciją dėl rizikos faktorių šeimose savivaldybės gauna iš įvairių šaltinių: pačių tėvų – 16 %, iš mokyklų – 14 %, 12 % iš kitų socialinių tarnybų, 12 %, iš policijos, 4 % iš vaikų darželių. Norvegijoje vaiko gerovės srityje socialinių paslaugų bendroje struktūroje, stacionarios paslaugos vaikams užima tik nedidelę socialinių paslaugų dalį, o didžiąją dalį paslaugų rizikos vaikams ir jų šeimoms sudaro nestacionarios socialinės paslaugos. Tam tikrą nedidelę dalį socialinių paslaugų vaikams struktūroje užima laikina vaiko globa šeimoje. Palyginti nedidelį stacionarių socialinių paslaugų poreikį vaikams lemia išplėtota prevencinė veikla ir operatyviai teikiama reikiama pagalba šeimoms, kuri teikiama tuomet, kai šeimoje iškyla vienokios ar kitokios problemos. Norvegijos savivaldybėse šeimoms ir vaikams teikiamos it kitų rūšių integruotos socialinės paslaugos, skirtos tiek šeimų konsultavimui, tiek konkrečios pagalbos suteikimui. Praktinė parama ir mokymai (norv. Praktisk bistand og opplæring) apima įvairias namų pagalbos paslaugos. Tai ir kasdieninės gyvenimo veiklos įgūdžių lavinimas, apsipirkimas, maisto gaminimas, asmens higienos paslaugos ir kt. Senų žmonių priežiūra. Senų žmonių priežiūros tikslas – sudaryti galimybes žmonėms kuo galima ilgiau gyventi savo namuose, teikiant jiems aukštos kokybės paslaugas. Senų žmonių globos sektorių sudaro 2 sistemos: pagalba namuose ir pagalba teikiama slaugos namuose. Pagalba namuose teikiama senų žmonių privačiuose namuose ar specialiai seniems žmonėms įrengtuose namuose. (angl. dwellings, norv. omsorgsboliger). Specialiai seniems žmonėms įrengti namai yra šiuolaikinė institucija, turinti nemažai pranašumų dėl galimybės lanksčiai teikti žmogaus individualiems poreikiams tenkinti reikalingas paslaugas. Šiuose namuose teikiama pagalba labai įvairi, pradedant nuo tokios pagalbos, kuri teikiama privačiuose namuose ir baigiant pagalba, kuri teikiama 24 val. per parą. Sprendimą dėl to, kokios rūšies paslaugas teikti ir kaip dažnai jas teikti, priima savivaldybės socialiniai darbuotojai. Dalis senų ir pagyvenusių žmonių Norvegijoje gyvena stacionariose globos ir slaugos įstaigose, tačiau stacionarių globos įstaigų skaičius turi mažėjimo tendenciją. Teikiant socialines paslaugas seniems ir pagyvenusiems žmonėms pirmenybė teikiama ne stacionariai institucinei globai, o senų žmonių globai ir slaugai namuose. 5 lentelė. Senų žmonių ir neįgaliųjų stacionarios globos įstaigos Metai 2001 2007 2008 2009 Įstaigų skaičius 1052 1006 997 998 Kambarių skaičius, iš jų vienviečių proc. 38 145 87,8 39 636 95,9 40 082 96,7 39 862 96,8 Lovų sk. viso: 42 741 41 217 41 334 41 052 Iš jų slaugos namuose 37 501 39 049 39 325 39 256 Iš jų: globos namuose 5240 2168 2009 1796 Iš jų: privačios lovos proc. 10,7 9,8 10,3 10,5 Šaltinis: Norvegijos statistika, 2010 Pagalbą ir slaugą namuose organizuoja savivaldybėse veikianti slaugos ir globos tarnyba. Šias paslaugas teikia slaugytojos ir socialinių darbuotojų padėjėjai. Namuose teikiamos paslaugos nėra tik socialinės paslaugos, tai – ir sveikatos priežiūros paslaugos, kurios teikiamos pagal Slaugos namuose įstatymą. (Arbeids- og velferdsforvaltningen organisasjon, 2008). 6 lentelė. Pagalbos namuose gavėjai ir senų žmonių stacionarių globos įstaigų gyventojai 2007 2008 2009 Nedidelės pagalbos poreikis proc. Vidutinės pagalbos poreikis proc. Intensyvios pagalbos poreikis Kitos pagalbos poreikis Tik slaugos paslaugų namuose gavėjai 58050 62698 66898 46,9 30,9 6,8 15,3 Tik pagalbos namuose gavėjai 45504 45907 45091 64,6 17,4 8,5 9,5 Slaugos ir pagalbos namuose gavėjai 57005 58888 62286 30,2 46,3 20,0 3,5 Viso 160559 167493 174275 Kitų paslaugų gavėjai 49820 51274 46747 43,6 17,9 7,6 30,8 Trumpalaikės globos gavėjai stacionariose globos įstaigose 7319 7829 9608 414,8 39,3 37,2 8,7 Ilgalaikės globos gavėjai stacionariose globos įstaigose 34591 34228 34800 2,8 18,6 75,5 3,0 Viso 252289 260824 265430 38,5 28,7 20,5 12,4 Šaltinis: Norvegijos statistika, 2010 m. Norvegijos savivaldybėse teikiamos ir kitų rūšių įvairios socialinės paslaugos tokios, kaip: Kompleksinė pagalba kliento namuose. (norv. BPA- Brukestyrt personlig assistanse). Šis paslaugų organizavimo būdas leidžia asmenims, turintiems sudėtingų, kompleksinių problemų, gauti visuminę, lankstesnę pagalbą ir didesnę pasirinkimo laisvę, nei tradiciniai pagalbos teikimo būdai. Komunos privalo organizuoti šią paslaugą pagal Socialinių paslaugų įstatymo § 4-3 dalį, tad galima teigti, kad šios paslaugos prieinamas visose savivaldybėse. Gavus pareiškimą tokiai pagalbai gauti, komunos gauna iš valstybės dotaciją kiekvienam klientui. Šios paslaugos prašytojas turi atitikti Socialinių paslaugų įstatyme apibrėžtas sąlygas, t.y. toks žmogus nėra savarankiškas, t.y. jis negali pats savimi pasirūpinti ir yra priklausomas nuo praktinės ar asmeninės kitų žmonių pagalbos. ( norv. Arbeids- og velferdsforvaltningen organisasjon, 2008). Atokvėpio paslaugos. (norv. Avlastning). Šios paslaugos skirtos tiems žmonėms, kurie vykdo slaugos darbus, taip pat savanorius slaugytojus, priežiūros darbuotojus ir tėvus, prižiūrinčius mažamečius vaikus. Šis pagalbos būdas suteikia galimybę paslaugas teikiantiems asmenims būtinam poilsiui, atostogoms ir laisvalaikiui, saugo juos nuo išsekimo. Ši paslauga skiriama tiems, slaugo ar prižiūri kitą asmenį ilgą laikotarpį. Atokvėpio paslauga organizuojama skirtingais būdais. Vienais atvejais klientai apgyvendinami komunoms priklausančiuose „atokvėpio būstuose“, kuriuose dirba profesionalūs darbuotojai. Kitais atvejais sąlygos palengvinamos, paimant slaugyti žmogų, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra arba į namus nukreipiant šiam darbui kitą žmogų, t.y. pagalbininkas gali atvykti pas asmenį, kuriam reikalinga priežiūra į namus tam, kad prižiūrintis asmuo galėtų pailsėti ir turėti laisvalaikio. Šis būdas yra nemokamas tiek nuolat prižiūrinčiam asmeniui, tiek paslaugų gavėjui. Asmenims, turintiems sunką negalią ir pagyvenusiems asmenims dažnai pasiūlomos „atokvėpio paslaugos“ institucijose – ligoninėse. (norv. Arbeids- og velferdsforvaltningen organisasjon, 2008). Paramos kontaktinis asmuo (norv. Støttekontakt). Kai kurie suaugę asmenys ir vaikai, turintys funkcinį nepakankamumą ar/ir psichinių problemų, taip pat asmenys, piktnaudžiaujantys narkotikais jaučiasi atstumti iš visuomenės. Tokiems asmenims gali būti skiriami Kontaktiniai asmenys, kurių svarbiausia funkcija – padėti klientui, kad jis turėtų kuo prasmingesnį laisvalaikį. Dažniausiai tai – kliento lydėjimas į įvairius užsiėmimus, kurie yra įdomūs ir prasmingi pačiam klientui. Kontaktiniai asmenys – dažniausiai būna be specialaus išsilavinimo, tačiau jie turi būti baigę specialius kursus. Šios paslaugos pasiūla yra skirtinga įvairiose komunose. Kai kuriose komunose gali būti sunku ar neįmanoma rasti tokių pagalbininkų, kurie norėtų dirbti šį darbą, nes atlygis už darbą nėra didelis. Be tokių pagalbininkų, daugelis komunų turi laisvalaikio asistentus, kurie organizuoja laisvalaikio užsiėmimus žmonėms su funkciniu nepakankamumu arba kitiems asmenims, kuriems reikalinga tokia veikla. Pažymėtina, kad tokių asistentų samda nėra įtvirtinta įstatymo (norv. Arbeids- og velferdsforvaltningen organisasjon, 2008). Globos pinigai – užmokestis asmenims, dirbantiems ypač sunkų slaugos darbą (norv. Lønn til personer som har et særlig tyngende omsorgsarbeid). Panašiai kaip pagalba, palengvinant ir paįvairinant globos aplinkybes, ši paslauga apima visus, kurie dirba ypač sunkų priežiūros ir slaugos darbą, taip pat savanorius paslaugų teikėjus, taip pat tėvus, kurie įsipareigoję prižiūrėti mažamečius vaikus. (Arbeids- og velferdsforvaltningen organisasjon, 2008). Komunos visais atvejais sprendžia už kiek valandų slaugančiam asmeniui bus apmokėta vykdyta slauga. Valandinį slaugos paslaugos įkainį nustato komuna. (Omsorgsmeldingen, 2006). Kai kurios komunos papildomai įpareigotos „būti koordinatorėmis“ funkcinių nepakankamumų turintiems asmenims teikiant pagalbą asmenims, turtintiems įvairių socialinių poreikių. Koordinavimo funkcija žmonėms su funkciniais nepakankamumu nėra nustatyta įstatymo, ir atskiros savivaldybės pačios sprendžia, kokias užduotis kaip koordinatorės, jos vykdo. (norv. Arbeids- og velferdsforvaltningen organisasjon, 2008). Norvegijos savivaldybės yra atsakingos ir už prevencinių priemonių taikymą asmenims, siekiant išvengti socialinių problemų kilimo. Tai įvairi švietėjiška veikla, taip pat pagalba teikiant patarimus, asmenims, priklausomiems nuo svaigiųjų medžiagų ir kt. Apibūdinant Norvegijos socialinių paslaugų sistemą, galima teigti, kad savivaldybės teikia plačios apimties socialines paslaugas, skirtas įvairių poreikių turintiems žmonėms, įskaitant ir prevencinę veiklą. Socialinių paslaugų struktūroje vyrauja nestacionarios socialinės paslaugos, kurios teikiamos kompleksiškai pagal individualius žmogaus ar šeimos poreikius. III.2. Socialinių paslaugų teikimo ypatumai Lietuvoje Socialinių paslaugų sistema Lietuvoje įgyvendinama vadovaujantis decentralizacijos principu. Socialinių paslaugų decentralizacijos tikslas – teikti socialines paslaugas žmogaus gyvenamojoje aplinkoje ir užtikrinti, kad pagalba bendruomenėje pasiektų visus jos reikalingus asmenis. Tokiu būdu siekiama Lietuvos savivaldybėse sudaryti sąlygas teikti socialines paslaugas atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius poreikius ir žmogų išlaikant kiek galima ilgiau gyventi savo namuose. Pagrindinė savivaldybių funkcija socialinių paslaugų srityje – organizuoti socialinių paslaugų teikimą jos teritorijoje gyvenantiems žmonėms. Organizuodamos socialinių paslaugų teikimą savivaldybės steigia savo įstaigas, perka paslaugas iš kitų socialinių paslaugų teikėjų arba sudaro sutartis bendrai veiklai su nevyriausybinėmis organizacijomis, parapijomis ar privačiais paslaugų teikėjais. Pagal šiuo metu veikiančius įstatymus pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų organizavimą suteikta savivaldybėms. Planuodama paslaugų rūšis ir mastą savivaldybė gali bendradarbiauti su kitomis savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis bei fiziniais ir juridiniais asmenimis, teikiančiais socialines paslaugas. lentelė. Lietuvos savivaldybių socialinių paslaugų struktūra Įstaigų tipas Įstaigų skaičius Gavėjų skaičius Senelių namai 54 2145 Globos įstaigos neįgaliems suaug. 4 72 Vaikų globos įstaigos 1 57 Vaikų globos namai 32 1176 Savarankiško gyvenimo namai 1 43 Neįgaliųjų dienos centrai 85 2065 Nevyriausybiniai vaikų globos namai 12 410 Šeimynos 37 279 Nakvynės namai 23 1166 Krizių centrai 15 202 Dienos (nakties) prieglaudos 6 77 Paramos šeimai įstaigos 40 3924 Senų žmonių dienos centrai 8 212 Vaikų dienos centrai 99 2818 Bendruomenės centrai 28 921 Pagalba namuose x 13 600 Šaltinis: LSA informacija Šiuo metu Lietuvos savivaldybėse yra sukurtas tam tikras socialinių paslaugų įstaigų tinklas: įstaigos beglobiams vaikams, seniems žmonėms, neįgaliesiems, benamiams, kitų socialinės rizikos grupių asmenims ir kt., tačiau jis nėra pakankamas. Remiantis Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymu, Lietuvoje socialinės paslaugos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurios teikiamos asmenims tam, kad padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Bendrosios socialinės paslaugos yra šios: informacijos teikimas ir konsultavimas, pagalba namuose, slauga namuose, globos pinigai, maitinimo organizavimas, karšto maisto pristatymas, asmens higienos paslaugos, transporto paslaugų organizavimas, aprūpinimas kompensacine technika ir kt. “Specialiosios socialinės paslaugos – tai tokios socialinės paslaugos, kurios teikiamos asmenims tuomet, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos”. Jos teikiamos tiek nestacionariose, tiek stacionariose globos įstaigose, kaip: bendruomeninės, dienos socialinių paslaugų, laikino gyvenimo, stacionarios globos ir slaugos, mišrių paslaugų įstaigos. Nestacionariomis socialinių paslaugų įstaigomis laikomos tokios įstaigos, kuriose teikiamos paslaugos įvairaus amžiaus skirtingų socialinių grupių asmenims. Šiose įstaigose teikiamos trumpalaikės (nuo 1 paros iki 6 mėnesių) socialinės globos paslaugos ar dienos (iki 8 val.) metu laisvalaikio ar užimtumo ir darbo terapijos, laikino apgyvendinimo, socialinės reabilitacijos, socialinio darbo ir kitos socialinės paslaugos asmeniui ne nuolatinėje specialistų priežiūroje. Dienos globos įstaigoje įvairi socialinė pagalba teikiama paprastai tik dieną, laikino apgyvendinimo įstaigoje – tam tikrą ilgesnį apibrėžtą laiką. Stacionari socialinės globos įstaiga skirta įvairaus amžiaus, negalios bei skirtingų socialinių grupių asmenims, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Tai yra “ įstaiga, kurioje teikiamos ilgalaikės (nuo 30 parų iki metų ir ilgiau) socialinės globos ir slaugos paslaugos esant nuolatinei specialistų priežiūrai”. Reikia pažymėti, kad didžioji dalis socialinių paslaugų įstaigų yra nestacionarios socialinių paslaugų įstaigos (nakvynės namai, krizių centrai, dienos centrai, šeimos paramos centrai (tarnybos), bendruomenės centrai), teikiančios pagalbą įvairių socialinių grupių asmenims (grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, patyrusiems smurtą, socialinės rizikos vaikams ar vaikams iš socialinės rizikos šeimų, asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims, šeimoms ir kt.). Nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų teikiamomis paslaugomis kasmet naudojasi vis didesnė socialinių paslaugų gavėjų dalis: jei 2000 m. nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų teikiamomis paslaugomis naudojosi 40 procentų, tai 2003 m. – jau 75, o 2010 m. – apie 89 procentus visų socialinių paslaugų gavėjų. Per 1998 – 2012 m. programos įgyvendinimo metus socialinių paslaugų infrastruktūra buvo pagerinta ar išplėtota 57 savivaldybėse, buvo paremti 288 projektai, jų įgyvendinimui skirta beveik 60 mln. Lt iš valstybės biudžeto ir Europos Tarybos vystymo banko lėšų. Projekto pasėkoje Lietuvoje atsirado naujos savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų įsteigtos socialinių paslaugų įstaigos – dienos centrai neįgaliems vaikams bei suaugusiems asmenims, senyvo amžiaus asmenims, įvairūs bendruomeniniai centrai, laikino gyvenimo įstaigos, (nakvynės namai, krizių centrai). Kaip matyti iš 4 pav. pateiktos diagramos, Lietuvos socialinių paslaugų sistemoje nuo 1998 vyrauja nestacionarių socialinių paslaugų didėjimas ir stacionarių socialinių paslaugų apimčių žymus mažėjimas. pav. Stacionarių ir nestacionarių socialinių paslaugų santykis Šaltinis: LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija Lietuvoje savivaldybėms teisės aktais deleguota vykdyti įvairias socialinių paslaugų srities funkcijas, tokias, kaip: • organizuoti asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą; • pagal nustatytą asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį skirti socialines paslaugas asmeniui (šeimai); • vertinti asmens (šeimos) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir nustato asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį; • viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka pirkti socialines paslaugas savo teritorijos gyventojams; • jeigu reikia, teisės aktų, reglamentuojančių valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, nustatyta tvarka perduoti savivaldybei priklausančias patalpas socialinių paslaugų įstaigoms panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis; • steigti, reorganizuoti ir likviduoti socialinių paslaugų įstaigas bei užtikrinti jų funkcionavimą; • parinkti vaikus galinčias globoti šeimas ir jas prižiūri; • rengti ir įgyvendinti savivaldybės socialinių paslaugų programas ir projektus. Kiekvienoje Lietuvoje savivaldybėje yra sukurtas tam tikras socialinių paslaugų tinklas, tačiau pastaruoju metu socialinių paslaugų teikimo skirtumai tarp atskirų savivaldybių išryškina tam tikrus šios srities regioninius skirtumus. Pagrindiniai nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų tipai, kurie susiję su neįgaliųjų asmenų poreikiu tenkinimu, yra dienos centrai, darbinio užimtumo arba darbo terapijos centrai, vaikų ugdymo centrai, grupės darželiuose ir mokyklose, profesinės reabilitacijos įstaigos, habilitaciniai centrai, specialiosios internatinės mokyklos (kurčiųjų, neprigirdinčiųjų, silpnaregių, sanatorinės, logopedinės). Socialinių paslaugų finansavimo šaltiniai: valstybės biudžeto lėšos, socialinio draudimo fondų lėšos, savivaldybių biudžetų lėšos, įmonių, organizacijų, asmenų lėšos, klientų mokesčiai už socialines paslaugas, ES struktūrinių fondų, užsienio fondų ir kitos lėšos. Socialinės paslaugos (jų gavėjui) gali būti mokamos, iš dalies mokamos ir nemokamos. 2007 m. įsigaliojo naujos Socialinių paslaugų įstatymo nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų finansavimu bei socialinių paslaugų planavimu savivaldybėse. Nuo 2007 m. sausio 1 d., jau įsigaliojo nauja mokėjimo už socialines paslaugas tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 978 „Dėl mokėjimo už socialines paslaugas aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 68-2510)). Vadovaujantis Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodika (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 978 „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 110-4163), pradėta taikyti nauja socialinių paslaugų finansavimo tvarka. Visos socialinės paslaugos asmenims, kurie jas pradėjo gauti nuo 2007 m., buvo finansuojamos savivaldybės biudžeto, valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams ir asmens mokėjimo už socialines paslaugas lėšomis, nepriklausomai nuo socialinių paslaugų įstaigos pavaldumo III.3. Socialinių paslaugų sistemos analizė Lietuvos savivaldybės, organizuodamos socialinių paslaugų teikimą, nuolat susiduria su klausimu, kaip būtų galima geriau organizuoti šį darbą, Analizuojant Lietuvos socialinių paslaugų sistemą, galima išskirti stipriąsias, silpnąsias socialinių paslaugų sistemos puses bei apibrėžti esamas minėtos sistemos galimybes. Stipriosios pusės: • Daugelyje savivaldybių jau sukurtas tam tikras socialinių paslaugų tinklas atskirų klientų grupių poreikiams tenkinti. • Savivaldybėse socialinių paslaugų sistemoje dirba daug profesionalių darbui atsidavusių žmonių, turinčių gerą profesinį pasirengimą ir išmanančių socialinio darbo praktiką. • Plėtojant socialines paslaugas įgyvendinami decentralizacijos ir deinstitucionalizacijos principai. • Parengti pagrindiniai teisės aktai, sudarantys prielaidas socialinių paslaugų sistemos tobulinimui. • Savivaldybėse įgyvendinami socialinių paslaugų projektai, vyksta bendradarbiavimas su ES šalimis, kas sudaro galimybes naudotis Vakarų Europos šalių patirtimi, sudarytos galimybės dalintis tarptautine socialinio darbo gerąja patirtimi. • Valstybė skatina inovacijas socialinių paslaugų srityje, rengdama valstybines socialinių paslaugų plėtros programas ir tokiu būdu remdama iniciatyvas ieškoti naujų, šiuolaikinių socialinių paslaugų teikimo būdų bei formų. • Lietuvoje populiari neformali globa ir nevyriausybinių organizacijų teikiama pagalba, aktyviai šioje srityje dirba religinės bendruomenės. • Aktyvėja visuomenė, kuriasi bendruomenės. Jos vis aktyviau įsitraukia į socialinių paslaugų teikimą. Silpnybės: • Lietuvoje iki šiol veikia tarybiniu laikmečių įsteigtos didelės stacionarios vaikų ir neįgalių žmonių įstaigos, kurias būtina iš esmės pertvarkyti. • Nepakankamas nestacionarių socialinių paslaugų tinklas savivaldybėse. • Socialinių globos įstaigų išlaikymas ir kitų socialinių paslaugų teikimas iš savivaldybių reikalauja didelių lėšų, kurių savivaldybėms dažnai trūksta. • Socialinių paslaugų kokybės problema. Kol kas nėra įdiegta socialinių paslaugų licencijavimo tvarka, todėl atskirose įstaigose teikiamų socialinių paslaugų kokybė yra labai skirtinga. • Ypač problemiškas socialinių paslaugų teikimas nevyriausybinių organizacijų ir parapijų įsteigtuose globos namuose, nes dėl lėšų stygiaus neturėdamos pastovaus finansavimo šios įstaigos negali užtikrinti paslaugų kokybės. • Skirtingo pavaldumo (valstybiniuose, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų) vaikų globos namuose vaikai gauna skirtingas paslaugas, nes jų išlaikymui skiriamas nevienodas finansavimas. • Socialinės ir sveikatos paslaugos šiandien yra vienos nuo kitų izoliuotos. Savivaldybės iki šiol neturi galimybės veiksmingai teikti integruotų slaugos bei socialinių paslaugų namuose, nes nėra parengtų slaugos, kaip sveikatos priežiūros paslaugos, namuose teikimo įkainių bei viso integruoto globos – slaugos paslaugų teikimo mechanizmo. • Tobulintina darbo su probleminėms šeimomis ir jų vaikais sritis. Galimybės: • Atskirų savivaldybių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo analizė turėtų padėti pagerinti socialinių paslaugų teikimą kitose savivaldybėse ir skatinti bendruomenių, kitų institucijų ir organizacijų, piliečių iniciatyvą įsijungiant į socialinių paslaugų sistemos plėtrą. • Tarptautinė patirtis ir socialinių darbuotojų profesionalumas turėtų įtakoti tai, kad Lietuvoje bus kuriamas toks socialinių paslaugų modelis, kuris atitiks žmonių poreikius, šalies tradicijas bei ekonomines ir socialines šalies galimybes. Pažangios kitų šalių patirties skleidimas turėtų skatinti savivaldybių aktyvesnį savivaldybių specialistų bendradarbiavimą tarpusavyje, taip pat bendravimą su valstybinėmis institucijomis bei socialiniais partneriais. III.3. Socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo Lietuvoje bei Norvegijoje vertinimas (panašumai ir skirtumai) Apibendrinant Lietuvos ir Norvegijos socialinių paslaugų organizavimo modelius bei lyginant socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo ypatumus. Lietuvos ir Norvegijos savivaldybėse, galima pastebėti, kad tarp šių dviejų šalių socialinių paslaugų sistemų yra ir panašumų, ir skirtumų. Abiejose šalyse akcentuojama didelė šių paslaugų socialinė svarba. Lietuvos ir Norvegijos socialinių paslaugų sistemai būdingi šie bruožai: • Socialinių paslaugų decentralizavimas; • Neformalios ir formalios globos integravimas; • Principo „kuo ilgiau savo namuose“ įgyvendinimas; • Socialinių paslaugų ir slaugos paslaugų integravimas; • Dėmesys paslaugų kokybei, paslaugų teikimo veiksmingumo svarba; • Globos pinigų įvedimas; • Savanoriškos pagalbos poreikis ir plėtra. Abiejose šalyse skatinamas deinstitucionalizavimas, t.y. organizuojant socialines paslaugas prioritetas teikimas ne stacionarioms socialinėms paslaugoms, o paslaugoms, teikiamoms bendruomenėse ir žmonių namuose. Norvegijos socialinių paslaugų sistema yra žymiai geriau nei Lietuvoje išvystyta tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Norvegijos savivaldybėse yra žymiai platesnis socialinių paslaugų spektras, paslaugos yra labiau pritaikytos individualiems žmonių poreikiams tenkinti. Abi šalys skiriasi ekonomikos išsivystymo, todėl šiose šalyse taikomi skirtingi socialinių poreikių tenkinimo modeliai. Lietuvai būdingas modelis, kuris remiasi prielaida, kad resursai įtakoja socialinių poreikių tenkinimą, todėl teikiamos socialinės paslaugos ne visiems asmenims, o tik tiems, kuriems labiausiai jų reikia. Turimos finansinės savivaldybių galimybės riboja platų žmonių socialinių poreikių tenkinimą. Norvegijos socialinių paslaugų sistemai būdingas „Žmogiškasis modelis“, kuomet socialinės paslaugos teikiamos pagal žmonių poreikius ir resursai nevaidina lemiamo vaidmens. Šiuo atveju socialinės paslaugos tampa prieinamos visiems, kurie jų pageidauja. Ši prielaida yra pagrįsta socialinių teisių, pilietybės ir socialinės aprėpties principais ir yra būdinga Norvegijai, kaip ir kitoms gerovės valstybės šalims. Norvegijos socialinių paslaugų sistema išsiskiria didesniu decentralizacijos lygmeniu, labiau išplėtotu socialinių paslaugų tinklu bei aukštesne socialinių paslaugų kokybe, socialinių paslaugų ir slaugos paslaugų integravimo laipsniu, ekonomikos išsivystymu. Šalių socialinių paslaugų sritį veikia stiprėjantys tarptautiniai ryšiai, intensyvėjantys komunikaciniai ryšiai tarp šalių. Didelę įtaką socialinei sričiai turi šalies finansinės galimybės, nuo kurių priklauso žmonių socialinių poreikių tenkinimo lygis. Norvegijoje žymiai geriau nei Lietuvoje išvystytas nestacionarių socialinių paslaugų tinklas. Nežiūrint to, kad dažniausiai žmonės pageidauja gauti socialines gyvendami namuose ar bendruomenines socialines paslaugas, Lietuvoje institucinė globa yra vis dar populiari. Ypač išsiskiria Norvegijoje ir Lietuvoje paslaugų namuose organizavimo praktika. Norvegijoje organizuojant socialines paslaugas pagyvenusiems žmonėms yra pabrėžiamas principas „kuo ilgiau savo namuose“ ir sudaromos galimybės namuose gauti įvairių rūšių socialines paslaugas. Šias paslaugas sudaro tokios sudėtinės dalys: • Maistas ant ratų; • Medicininio aptarnavimo organizavimas; • Slauga namuose; • Pagalba buityje; • Kviečiamasis ryšys telefonu; • Paslaugų koordinavimo tarnyba Norvegijoje žmonių namuose įvairių rūšių integruotos paslaugos teikiamos 24 val. per parą, paslaugas teikia ne tik socialinės srities, bet ir sveikatos priežiūros specialistai. Komandinis darbas yra efektyvus, nes dirbama holistiškai ir vengiama paslaugų dubliavimo, siekiama maksimaliai panaudoti visus turimus išteklius, kad būtų patenkinti klientų poreikiai ir lūkesčiai. Lietuvoje 2007 m. liepos 4 d. patvirtintas „Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašas“, pagal kurį savivaldybėse siekiama sukurti tarpžinybines komandas. Iki šiol teikiant socialinės globos paslaugas pagyvenusiems žmonėms nėra taikomas komandinis darbas tarp specialistų – šeimos gydytojo, sveikatos slaugytojo, socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo, todėl galima teigti, kad organizuojant pagalbą namuose tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje, laikomasi to paties principo, t.y. žmogų išlaikyti kuo ilgiau namuose, užtikrinant jam reikiamą savarankiškumo lygį. Tačiau šio principas įgyvendinimas praktinėje veikloje dėl tinkamai neparengto paslaugų teikimo mechanizmo Lietuvos savivaldybėse kol kas stringa. (Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašas, 2007). Galima teigti, kad Lietuvoje, skirtingai nei Norvegijoje, nėra pilnai užtikrinamas socialinių paslaugų kompleksiškumas ir tęstinumas. Kaip rodo, Norvegijos socialinių paslaugų teikimo patirtis, viena iš produktyviausių socialinių paslaugų tobulinimo priemonių yra nuolatinis socialinių paslaugų vertinimas. Socialines paslaugas organizuojančios ir teikiančios institucijos diegia veiklos vertinimo sistemas, pagal kurias analizuoja teikiamų socialinių paslaugų kokybę ir jų veiksmingumą. Lietuvoje kas nėra įdiegta socialinių paslaugų licencijavimo tvarka, todėl atskirose įstaigose teikiamų socialinių paslaugų kokybė yra labai skirtinga. Ypač problemiškas socialinių paslaugų teikimas nevyriausybinių organizacijų ir parapijų įsteigtuose globos namuose, nes dėl lėšų stygiaus neturėdamos pastovaus finansavimo šios įstaigos negali užtikrinti paslaugų kokybės (tokiose įstaigose teikiamų paslaugų kokybės niekas ir nekontroliuoja). Nėra teisinga, kuomet skirtingo pavaldumo (valstybiniuose, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų) vaikų globos namuose vaikai gauna skirtingas paslaugas, nes jų išlaikymui skiriamas nevienodas finansavimas. Norvegijos socialinių paslaugų sistemai būdingas universalizmo principas. Šiam modeliui yra charakteringas platus socialinių paslaugų spektras, skirtas įvairioms socialinėms žmonių grupėms. Vietos valdžia vaidina pagrindinę rolę planuojant ir teikiant socialines paslaugas. Norvegijos socialinių paslaugų sistema palanki paslaugų gavėjams: šiame modelyje paslaugos teikiamos integruotai įvertinant žmonių socialinius poreikius, modelis yra jautrus lyčių lygybės aspektui, gana platus teikiamų paslaugų ratas ir gera kokybė. Išvados Socialiniai, demografiniai, ekonominiai ir kultūriniai visuomenės pokyčiai kelia naujus iššūkius visų šalių socialinei politikai ir socialinių paslaugų administravimui. Lietuva ir Norvegija patyrė skirtingus istorinius valstybių raidos etapus, šios dvi šalys skiriasi savo ekonominiu lygiu bei gerovės valstybės išsivystymu. Norvegija – tai socialinės gerovės šalis, kurioje rinkos santykiai didesnę XX amžiaus dalį vystėsi tolygiai. Tuo tarpu Lietuva patyrė sovietinį socializmą su jo neigiamais padariniais: planine ekonomika, sovietiniu socialinio aprūpinimo modeliu, nemokamomis, tačiau ribotomis ir dažnai neveiksmingomis socialinėmis paslaugomis. Nežiūrint skirtingos Lietuvos ir Norvegijos socialinės sistemos kūrimo raidos, Lietuvos socialinių paslaugų sistemoje per pastarąjį dešimtmetį vyksta esminiai pokyčiai kuriant Norvegijai ir kitoms Vakarų Europos šalims būdingą socialinių paslaugų sistemą. Atlikta studija leido išsiaiškinti pagrindinius teigiamus ir neigiamus socialinių paslaugų teikimo aspektus Lietuvoje, įvertinti Norvegijos socialinių paslaugų teikimo patirtį ir nubrėžti pagrindines socialinių paslaugų plėtojimo kryptis Lietuvoje. Apibendrinant šioje studijoje pateiktą medžiagą, galima išskirti tokias socialinių paslaugų sistemą plėtojimo kryptis Lietuvoje: • Socialinių paslaugų sistemą ir toliau plėtoti decentralizacijos kryptimi, atsakomybę už socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą suteikiant savivaldybėms ir bendruomenėms; • Didinti teikiamų nestacionarių socialinių paslaugų apimtis, nes Norvegijos ir kitų šalių patirtis rodo, kad nestacionarios socialinės paslaugos paslaugų gavėjams yra tinkamesnės, o valstybei pigesnės nei paslaugos, teikiamos stacionariose globos įstaigose; • Diegti socialinių paslaugų modernizavimą, taikant pažangius šiuolaikinius darbo metodus; • Įgyvendinti integruotų socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelį, kuris ypatingai svarbus teikiant pagalbą namuose seniems žmonėms ir neįgaliesiems; • Didinti socialinių paslaugų veiksmingumą ir kokybės vertinimą, taikant kokybės vertinimo normas bei paslaugų kokybės standartus; • Skatinti aktyvų kliento įtraukimą į paslaugų organizavimo procesą; • Stiprinti valstybinių įstaigų( savivaldybių) ir neformalios globos teikėjų bendradarbiavimą; • Socialinių paslaugų teikimo praktikoje diegti principą „kuo ilgiau savo namuose“ ir sudaryti galimybės žmonėms namuose gauti įvairių rūšių socialines paslaugas; • Pertvarkant dideles stacionarias globos įstaigas, šį procesą vykdyti laipsniškai ir planingai, įvertinant Norvegijos šios srities patirtį. Norvegijos socialinių paslaugų plėtojimo patirtis svarbi ir žmogaus teisių aspektu. Visi žmonės turi turėti teisę gyventi savarankiškai, priklausyti bendruomenei, jie turi turėti teisę į orią senatvę ir orų gyvenimą. Visi vaikai turi teisę gyventi šeimoje: biologinėje ar globėjų šeimoje. Šios teisės yra apibrėžtos tarptautiniuose ir kituose Europos žmogaus teisių dokumentuose. Norvegijoje socialinės gerovės modelis jau sukurtas, šioje šalyje galimybė žmonėms gauti socialines paslaugas traktuojama kaip socialinė žmonių teisė, o socialinės piliečių teisės įgyja tokią pat svarbią reikšmę, kaip ir privačios nuosavybės bei politinės demokratijos teisės. Todėl kuriant veiksmingą, žmonių poreikius atitinkančią ir orumą užtikrinančią šiuolaikinėms visuomenėms būdingą socialinių paslaugų sistemą Lietuvoje, Norvegijos ir kitų šalių socialinių paslaugų srities nagrinėjimas, gerosios patirties perėmimas socialinėje srityje turėtų būti vienas iš pagrindinių veiklos instrumentų. Svarbu ir toliau analizuoti Norvegijos ir kitų šalių socialinių paslaugų teikimo modelį, ieškant veiksmingų socialinių paslaugų administravimo būdų, mūsų šaliai taip pat būtų svarbu dalyvauti tarptautiniuose socialinių paslaugų sistemų lyginamuosiuose tyrimuose. Socialinių paslaugų sistemą tikslinga traktuoti kaip integralią gerovės valstybės dalį, padedančią gerinti visų žmonių gyvenimo kokybę. Literatūros sąrašas 1. Alban A. "Decentralizacija, kaip politinis pasirinkimas“, 2007 http://www.sec.lt/pages/spr/Alf_mok/Text/Sv_sist/decent2.html 2. Anheier K. Social services in Europe. Annotated Bibliography, 2000. Centre for Civil Society Department of Socail Policy London School of Economics. 3. Bagdonas A. Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademiniai aspektai//Socialinis ugdymas. Vilnius, 1999. 4. Bagdonienė L., Hopenienė R. Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas, 2004. 5. Baršauskienė V., Leliūgienė I. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje // Užsienio šalių patirtis. Kaunas, 2001. 6. Bikmanienė R. Socialinės senų ţmonių globos sistemos metodologiniai principai ir Lietuvos patirtis // Konferencijos "Verslas, vadyba ir studijos" medžiaga. Vilnius: Technika, 2000. 7. Guogis A. Socialinių paslaugų ekonominiai svertai Lietuvos savivaldybėse // Socialinis darbas. Mokslo darbai Nr. 4 (1). Mykolo Romerio universitetas. Vilnius, 2005. 8. Hudson B. 1999. The Changing Role of Social Care.Robert Gordon University School of Applied Social Studies. 9. Kautto M. Diversity among Welfare States // Comparative Studies on Wefare State Adjustment in Nordic Countries.2001, Finland. 10. Kriauzaitė E. Socialinių paslaugų kokybės vertinimas. Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2007/kaimo_pletra/Kriauzaite_Elena.pdf 11. Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės 2005-2030 m. Statistikos departamentas, Vilnius 2004. 12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 09 18 d. nutarimu Nr. 1178 parvirtinta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004-2006 m. programa. 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1000 „Dėl Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007-2009 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 111-4213) 14. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas, 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493 (Žin., 2006, Nr. 17 – 589) 15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 “Dėl Socialinės paramos koncepcijos (Žin., 1994, Nr. 36) 16. Liobikienė T. N., Šinkūnienė J. R. Socialinio darbo su neįgaliais žmonėmis ypatumai // Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai. Vadovėlis. Vilnius, 2010. 17. Luobikienė I. Sociologinių tyrimų metodika. Technologija. Kaunas, 2000. 18. Pilipavičienė E. Socialinių paslaugų teikimo organizavimas. Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2006/kaimo_pletra/Pilipaviciene%20Edita.pdf 19. Services of general interest in present and future Europe- The Future of municipal and Charitable socail services. Conference in the context of the ”Observatory for the Development of Social Services in EUROPE” (European Expert Meeting: organized in the context of the 75 th German Welfare Congress, Hamburg, 14- 15 November 2000, by German Association and Private Welfare, Frankfurt am Main.) 20. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. A1-72 “Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms patvirtinimo” (Žin., 2003, Nr. 43-1990) 21. Socialinės paslaugos. Socialinis pranešimas 2001. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002. 22. Tamašauskienė J. Psichikos sveikatos paslaugos bendruomenėje // Dienos centrų veikla. Vilnius, 2004. 23. The well-informed Citizen //Schutz, Alfred. Collected Papers. II: Studies in Social Theory. Marinus Hijhoff / The Hague, 1976. 24. Tidikis R. Socialinių mokslų metodologija. Lietuvos teisės universitetas. Vilnius, 2003. 25. Valenta A. Socialinės paslaugos – dabartis ir rytdiena. Mūsų žodis, 2000. 26. Vareikytė A. Socialinių paslaugų programos: šiandiena ir ateities perspektyva. Vilniaus universitetas, 2001. 27. Vietos savivalda ir socialinis darbas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius, 2006. 28. Žalimienė L. Socialinių paslaugų kokybę lemiantys veiksniai // STEPP socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, Vilniaus universitetas. Vilnius, 2001. 29. Žalimienė L. Socialinės paslaugos pagyvenusiems žmonėms – poreikio įvertinimo problema // Gerontologija, Nr. 1. Vilnius, 2000. 30. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Mokomoji knyga. Vilnius, 2003. 31. Žalimienė L. Socialinių paslaugų vadyba: balansavimas tarp socialinio teisingumo ir ekonominio racionalumo. Prieiga per internetą: http://www.smf.su.lt/documents/konferencijos/Galvanauskas/2006/Leidinys%201%286%29/Zalimiene.pdf 32. Žalimienė L. Socialinių paslaugų tinklo plėtojimas Lietuvoje//Aktualūs socialinės politikos klausimai. Darbo ir socialinių tyrimų institutas, 1999. 33. Žalimienė L. Socialinės globos paslaugų pagyvenusiems ţmonėms standartizavimas: Lietuvos praktika ir užsienio šalių patirtis. Prieiga per internetą: http://www.gerontologija.lt/files/edit_files//File/pdf/2007/nr_1/2007_44_54.pdf 34. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/table.do?tab=table&plugin=1&language=en&pcode=tsdde220 35. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/web/table/description.jsp 36. http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=migr_r_2it&lang=en 37. http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do 38. http://ec.europa.eu/health/major_chronic_diseases/diseases/ageing_related_diseases/index_en.htm#fragment4 39. http://123.emn.lt/lt/emigracija/top-10-emigracijos-valstybiu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!