Savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą valdymas savivaldybėje

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS REGIONŲ PLĖTROS INSTITUTAS Magistro darbe analizuojamas savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimo valdymas savivaldybėje. Šiuo magistriniu darbu siekiama įsigilinus į savanorystės kaip viešojo valdymo inovacijos teorinius bei praktinius aspektus ir teoriškai pagrindus savanorius, kaip papildomą žmogiškąjį išteklių teikiant socialines paslaugas savivaldybėje, parengti savivaldybėms gaires, kaip galėtų būti didinamas savanorių įtraukimas į savivaldybės socialinių problemų sprendimą. Tyrimo rezultatai pristatomi trijose darbo dalyse: teorinėje, tyrimo metodologijos ir empirinėje. Teorinėje dalyje, remiantis naujausia moksline literatūra bei strateginiais ES dokumentais, siekta pagrįsti savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą savivaldybėse valdymą kaip socialinių inovacijų valdymą, nes nesant praktiškai patikrintų modelių, kaip valdyti savanorių įtraukimą, tenka ieškoti vidinių priemonių organizacijose. Magistro darbe savanorius traktuojant kaip dar nepakankamai įvertintą savivaldybėse žmogiškąjį išteklių gilinamasi į savanorystės, jos sukuriamų naudų, asmenų įtraukimo į paslaugų teikimą sampratas. Analizuojant gerąsias kitų šalių patirtis apibendrintos priemonės, padedančios nacionalinei ir vietos valdžiai didinti savanorių įtraukimą į socialinių problemų sprendimą. Tyrimo metodologija grindžiama kokybinio tyrimo strategija. Duomenų surinkimui naudoti apklausos raštu ir dokumentų analizės metodai. Apklausoje raštu, informantais pakvietus Tauragės r. ir Šilalės r. savivaldybių darbuotojus, naudotas standartizuotas klausimynas, parengtas remiantis teorinės dalies įžvalgomis, gerosiomis kitų Europos valstybių patirtimis bei LR valdžios suplanuotomis savanorystės aktyvinimo priemonėmis. Empirinėje dalyje pateikta LR ir analizuojamų savivaldybių dokumentų analizė parodė, kad savanoriškos veiklos teisinis reglamentas nėra platus. Į socialinių paslaugų teikimą savanoriai įtraukiami per projektus, finansuojamus iš ES struktūrinių fondų. Savivaldybėse savanorišką veiklą reglamentuoja tarybos ir administracijos direktoriaus patvirtinti įsakymai. Savanoriška veikla savivaldybėse įgyvendinama per jaunimo užimtumo, NVO ir bendruomenių programas. Iš informantų gautos medžiagos savivaldybėse analizė parodė, kad analizuotose savivaldybėse stebima savanorystę palaikanti politikų ir administracijos pozicija, ji formalizuota savivaldybės tarybos ir administracijos direktoriaus patvirtintuose strateginiuose ir veiklos dokumentuose, sukurtose pareigybėse, skiriama finansinė parama NVO. Savanoriai savivaldybėse įtraukiami viešinant savanoriškos veiklos galimybes, apie jas informuojant, konsultuojant, remiant. Savanorių įtraukimo didinimas, sukuriant aiškesnius veiklos administravimo mechanizmus savivaldybėse, patvirtina, kad savanoriai dar nėra suvokti kaip potencialas teikiant socialines paslaugas, kad savivaldybės stokoja patirčių įtraukti savanorius. Raktiniai žodžiai: savanorių įtraukimas, socialinė inovacija, žmogiškųjų išteklių vystymas, socialinės paslaugos, viešasis valdymas. 4 SUMMARY The master 's thesis analyses the management of volunteers’ involvement in the provision of social services in the municipality. The aim of the present master 's thesis is to develop guidelines for municipalities on how to increase the involvement of volunteers in solving social problems in the municipality by studying the theoretical and practical aspects of volunteering as a public management innovation and the theoretical basis of the involvement of volunteers as additional human resources in providing social services in the municipality. The results of the research are presented in three parts: theoretical, research methodology and empirical. In the theoretical part, based on the latest scientific literature and strategic EU documents, the aim was to substantiate the management of volunteers’ involvement in the provision of social services in municipalities as social innovation management, because in the absence of proven models for managing volunteer involvement, internal measures had to be sought in organisations. Treating volunteers in the master 's thesis as human resources that have not yet been sufficiently evaluated in municipalities, the concepts of volunteering, its benefits and involvement of individuals in the provision of services are deepened. The analysis of good practices from other countries summarises the measures to help national and local ŽODYNAS 1. Inovacija – apibrėžiama kaip nauji ar iš esmės patobulinti produktai ar procesai, įskaitant gamybos, statybos, konstravimo ar kitus procesus, nauji rinkodaros metodai, nauji verslo, darbo vietos organizavimo ar išorinių ryšių metodai, įdiegti į rinką, viešojo valdymo, socialinę, kultūros sritį (LR technologijų ir inovacijų įstatymas, 2018). 2. Naujasis viešasis valdymas – į socialumą ir visuomeniškumą nukreiptas valdymo modelis, kuris suprantamas kaip viešojo administravimo modelis su šiek tiek kitose vietose sudėliotais akcentais, su platesniu piliečių dalyvavimu valdyme, korupcijos apribojimu, policentrinės demokratijos, skaidrumo, atsakomybės ir kitų moralinių-etinių savybių iškėlimu, geru tarpinstituciniu bendravimu bei aktyvia nevyriausybinių organizacijų veikla (Guogis, 2010). 3. Piliečių dalyvavimas viešajame sektoriuje - siejamas su pastangomis didinti piliečių indėlį, orientuojantis visų pirma į sprendimų priėmimo procesą, į viešojo valdymo programų ir politikos turinį (Vaidelytė, Žilinskas ir Rauleckas, 2016). 4. Piliečių įtrauktis – yra ilgalaikis procesas, užtikrinantis nuolatinį piliečio dalyvavimą viešojo valdymo procese. Įtrauktis – valstybės, jos institucijų ir tarnautojų pastangos įtraukti piliečius, skatinti jų dalyvavimą viešųjų paslaugų teikime. Išskirtinis įtraukties požymis yra orientacija į bendrąjį paslaugų kūrimą bei bendruomenės įtraukimas į bendrus paslaugų kūrimo procesus (Quick, Feldman, 2011). 5. Savanoris – asmuo, laisva valia atliekantis visuomenei naudingą veiklą ir už tai negaunantis atlygio (Jonutytė, 2007). 6. Savanoriška veikla – savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu (LR Savanoriškos veiklos įstatymas, 2011). 7. Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo LR Vietos savivaldos įstatymas, 1994, suvestinė redakcija nuo 2020-04-03). 8. Socialinė inovacija – naujos idėjos (produktai, paslaugos ar modeliai), siekiant patenkinti socialinius poreikius, kurti naujus socialinius santykius ar bendradarbiauti. Šios inovacijos tenkina socialinius poreikius, turi daug įtakos socialiniams procesams (Tamošiūnas, 2017). 9. Socialinės paslaugos - paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (LR Socialinių paslaugų įstatymas 2006, suvestinė redakcija nuo 2019-10-01). 10. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (LR Viešojo administravimo įstatymas, 1999, suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 iki 2019-10-31); taip pat viešosios politikos įgyvendinimas ir kartu šios politikos formulavimas (Juralevičienė, Galvanauskaitė, 2007), sistema susijusių struktūrų ir procesų, pagrįstų aiškiomis formaliomis procedūromis (Van de Walle, Hammerschmid, Andrews, Bezes, 2016). 11. Viešosios paslaugos – viešosios valdžios subjektų organizuojamos, viešojo intereso užtikrinimui ir visuomenės funkcionavimo palaikymui būtinos paslaugos (veiklos), kuriomis teikiama nauda visiems gyventojams arba tikslinėms vartotojų grupėms (Urvikis, 2016). 12. Žmogiškųjų išteklių vystymas apima visus individo, komandos ir organizacijos augimui padedančius aspektus, glaudžiai siejasi su organizacijos strategija ir pokyčių valdymu ir atskleidžia vientisą, 10 integruotą, sąmoningą, aktyvų požiūrį į su darbo veikla susijusių žinių ir elgesio tobulinimą, tam taikant platų mokymo metodų ir strategijų spektrą (Dačiulytė, 2011). 11 ĮVADAS Temos aktualumas. Visuomenė reikalauja iš viešojo sektoriaus institucijų efektyvumo, naujų veiklos formų, nuolat gerėjančių kokybinių veiklos rezultatų. Tam pasiekti vis svarbesniais tampa didelio organizacijų lankstumo, kūrybingumo, kompetencijos, iššūkių prisiėmimo reikalaujantys veiklos aspektai: viešųjų paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai, viešojo sektoriaus struktūrų organizaciniai pokyčiai, viešųjų programų ir projektų bei visų veiklos rūšių – informacinių, technologinių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių valdymo – inovacijos. Modernaus viešojo sektoriaus raidą lemia pasaulyje vykstantys pokyčiai, egzistuojantys paradoksai ir konfliktai. Svarbiausiais iš jų laikytini itin spartūs socialiniai pokyčiai, susiję ne tik su didėjančiu gyventojų skaičiumi, bet ir su socialinių pokyčių ekonominiais bei valdymo ypatumais bei didėjančiomis žinių ir informacijos galimybėmis. Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių visuomenė sensta: 1990 m. senatvės pensijos amžiaus sulaukę gyventojai sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų, 2014 m. – 22,4 proc. 2018 m. ketvirtadalis - 25 proc. šalies gyventojų. Ilgėjant gyvenimo trukmei (1990 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 71,4 m., 2012 m. – 73,98 m., 2018 m. - 75,7 m.) senyvo amžiaus žmonių dalis ateityje didės. Prognozuojama, kad 2060 m. pradžioje beveik 37 proc. Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės. Pajamų nelygybė ir skurdas Lietuvoje tebėra vieni didžiausių Europos Sąjungoje (ES): 2018 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų, žemiau absoliutaus skurdo ribos – 11,1 proc., Lietuvoje – 23 proc. Dėl skurdo visuomenė patiria didelių ekonominių, sveikatos ir socialinių išlaidų: skurstantys jos nariai negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, jų vaikai turi mažesnes galimybes mokytis ir save realizuoti. Senėjanti ir su kitomis socialinėmis problemomis susidurianti visuomenė tai nemenkas iššūkis socialinių paslaugų organizavimo sistemai, ji turi prisitaikyti prie didėjančio paslaugų poreikio, pertvarkyti esamą ar sukurti naują paslaugų infrastruktūrą (Lietuvos statistikos departamentas, 2019). Norint įgyvendinti žmonių teisę gyventi bendruomenėje, būtina užtikrinti žmonėms prieinamas ir jiems galimybę dalyvauti kasdieniame gyvenime suteikiančias bendruomenines paslaugas. Socialinių paslaugų valdymo savivaldybėse klausimus aktualu tirti ir dėl augančio poreikio socialinėms paslaugoms patenkinimo problemos trūkstant žmonių išteklių tai veiklai. Pastaraisiais metais socialinėje srityje kuriamos naujos paslaugos šeimoms, senyvo amžiaus asmenims, neįgaliesiems, tačiau susiduriama su poreikio patenkinimo problema. Šiandieninėje visuomenėje kyla daug įvairių problemų, kurių dauguma žmonių nėra pajėgūs įveikti patys. Žmonėms reikalinga pagalba iš specialistų ar kitų žmonių pagalba. Kartais užtenka ir emocinio palaikymo, kad žmogus įgautų jėgų pats susidoroti su jam iškilusiais sunkumais. Ypač pagalba reikalinga mūsų visuomenės pažeidžiamoms grupėms. Lietuvoje nėra tiek specialistų, kurie galėtų padėti visiems, tad į pagalbą atskuba savanoriai. Savanoris padeda, o padeda dažniausiai savo bendruomenei, kurioje gyvena, nes jam naudinga gerinti savo aplinką (Savanorių mentorių vadovas, 2010). Šiandien visuomenė patiria socialinių, ekonominių, politinių transformacijų. Didėjant žmonių skaičiui, nuolat daugėja asmenų, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Deja, valstybinės įstaigos, tarptautinės organizacijos, įvairios verslo struktūros nepajėgios išspręsti kiekvieno žmogaus problemų, todėl reikia socialiai atsakingų žmonių, kurie aktyviai dalyvautų savanoriškoje veikloje (Klanienė, Litvinas, Gelžinienė, 2011). Tema aktuali, nes tiriamas dar gana naujas reiškinys Lietuvos visuomenėje ir viešajame sektoriuje – savanorystė, jos atnešamos naudos, jos aktyvinimas per savivaldybių tobulesnį jų veiklos administravimą. Viešojoje erdvėje ir politiniu lygmeniu vis daugiau dėmesio skiriama savanorystės plėtrai, kaip nepakankamai išnaudotai galimybei sprendžiant socialines problemas. 2011 metus Europos Komisija buvo paskelbusi savanoriškos veiklos metais. 2011 m. Lietuvoje priimtas savanorišką veiklą reglamentuojantis Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymas (2011). Pavyzdžiui, 2011 m. gegužės mėn. „Eurobarometro“ duomenimis, 20 proc. Lietuvos gyventojų užsiėmė atsitiktine / nereguliaria savanoryste, o 4 proc. – reguliaria savanoriška veikla. Per laikotarpį nuo įstatymo priėmimo Lietuvoje įgyvendinta įvairių iniciatyvų didinant visuomenės įsitraukimą į savanorišką veiklą neatlygintinai; dalis priemonių įtraukta į strateginius šalies dokumentus, skiriama ES parama didinat mūsų valstybės socialinį kapitalą per 12 savanorystės plėtojimą. Vietos plėtros strategijų vertinime gyventojų dalyvavimas savanoriškose veiklose (savanorių skaičius, tenkantis 1000 gyventojui) naudojamas kaip efekto rodiklis, o padidėjęs gyventojų įsitraukimas procentais vertinamas kaip rezultatas. Tokiu būdu aktualu yra analizuoti savanorystės administravimo valstybėje klausimus, nes dalis investicijų iš ES, Lietuvos biudžeto lėšos yra naudojamos visuomenės įsitraukimo į sprendimų priėmimą, problemų sprendimą, kaip ilgalaikė investicija. Kita vertus, nuo LR savanoriškos veiklos įstatymo priėmimo 2011 m. praėjo beveik 10 metų, todėl galimybė apžvelgti šio dokumento įgyvendinimo įtampas, naujas galimybes yra aktualu. Grincevičiaus (2011) teigimu, savanoriška veikla yra pripažinta ir vertinama, kaip labai svarbi visuomenės veiklos dalis, atnešanti naudą ne tik savanoriams, bet ir savanorius priimančioms organizacijoms bei visai valstybei. Pagrindinis savanoriškos socialinės veiklos tikslas – pagalba žmogui, visapusiškai gerinant jo gyvenimo kokybę. Savanorystės tradicijų kūrimas ir plėtojimas padeda spręsti visuomenėje kylančias problemas gerokai mažesniais kaštais. Pritraukus daugiau žmonių savanoriškai veiklai, būtų galima pasiekti geresnių rezultatų mažesnėmis sąnaudomis, kadangi išnaudojamas turimas asmenų potencialas, už kurį nereikia mokėti papildomo darbo užmokesčio. Žmonės dirbtų motyvuojami ne pinigais, bet aiškiai savanoriškos veiklos organizatorių suformuota ir jiems patrauklia bei priimtina forma (Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 2011). Tema aktuali ne vien savo praktiniu aspektu, bet ir mokslui. Šiandien trūksta ne vien metodinių rekomendacijų savivaldybių administracijoms, kaip įtraukti savanorius į paslaugų teikimą. Šiandien Lietuvoje stokojama mokslinių tyrimų, įgalinančių praktikus pertvarkyti ar patobulinti organizacijų valdymo struktūras, parodančių pasiteisinusias savanorių įtraukimo į paslaugų teikimą strategijas ir kt. Aktualu tirti savanorių pritraukimo strategijas ir motyvuojančius veiksnius, nes nuolat kintančioje visuomenėje randasi naujų strategijų, gerosios patirties. Šiuo metu praktikai dažniausiai įvardija keletą dažniausiai naudojamų strategijų: savanoriška veikla kaip galimybė įgyti specifinių žinių ir likti konkurencingiems, savanoriška veikla kaip galimybė ateityje įsilieti į darbo rinką, savanoriška veikla kaip galimybė pasidalinti su paramos gavėjais savo žiniomis ir patirtimi (BGI consulting, 2019). Matome, kad esama nemažai mokslinių publikacijų savanorystės kultūrą išvysčiusių tokių valstybių, kaip JAV, JK, Airija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys ir kt. moksle (Sherr, 2008; Hustinx, Lammertyn, 2003; Katz, Rosenberg, 2005 ir kt.). Per pastarąjį dešimtmetį savanorystė socialinės politikos įgyvendinime aktyviau pristatoma Slovakijos (Brozmanová Gregorová, Stachoň, 2012; Dobrovoľníctvo na Slovensku – výskumné Reflexie, 2012; Brozmanová Gregorová ir kt., 2018), Čekijos (Frič, Pospišilova ir kt., 2010) mokslininkų. Sprtinger leidykla kiekvienais metais išleidžia po 5-7 numerius žurmalo ,,Voluntas: International Journal of Voluntary and Nonprofit Organization“ ir kt., tai reikšminga parama praktikams, jauniems mokslininkams, ketinantiems įsitraukti į tarptautinius tyrimus. Mokslinių straipsnių Lietuvoje dėmesys savanorystei kaip tyrimo objektui ir būtent socialinėje politikoje tik pradeda augti, tai liudija pastarųjų metų publikuoti tyrimai (Kurapkaitė, Sadauskas, 2013; Mikolaitytė, 2018 ir kt.). Savanorių įtraukimas į socialinių paslaugų teikimą sietinas su naujojo viešojo administravimo, biurokratinio valdymo modernizavimo, viešojo valdymo inovacijų tematikomis, o jos gana naujos viešojo administravimo moksle, todėl bet kuris gilinimasis į naująjį viešąjį valdymą yra aktualu, nes liudija tokių viešojo administravimo teoretikų, kaip Osborne, 2010; Drechsler, 2009; Czaputowicz, 2015; kt., bei jų teorinius darbus Lietuvos moksle analizavusių, pristačiusių ir išplėtojusių (Raipa, 2007, 2011, 2012; Nefas, 2016) teorijų gyvybingumą. Tyrimo problema. Tyrimo problemą matome iš kelių perspektyvų: mokslo, politikos, įveiklinimo per savivaldybes. Savanorių judėjimas auga, kartu didėja jų įtrauktumas į įvairių problemų sprendimą. Moksle per pastaruosius 20 metų ne tik analizuota pati savanorystės visuomenėje samprata (Jhonson, 2001; Oppenheimer 2002; 2008; 2010; 2011; 2011; Rochester, 2010) bet ir jos tipai, struktūros, sukuriamos finansinės, socialinės naudos (Kėzaitė, 2007; Jonutytė, 2007; Cho, 2010; Grincevičius, 2011; Šimkus, 2015; 13 ir kt.), poveikis visuomenei. Augant socialinių paslaugų poreikiui ir jų individualizavimui, vis dažniau tiriami viešąsias paslaugas teikiančių valdžios institucijų ir NVO, bendruomenių sąveika, partnerystė (Dvorak, 2008; Kėrytė, 2014; Lisevičiūtė, Žalimienė, 2017, Urvikis, 2016). Lietuvoje savanorystė formalizuota gana neseniai – 2011 m. priimtas LR savanoriškos veiklos įstatymas (2011), po to keletas poįstatyminių aktų, kuriais reglamentuota, kaip gali savanoriai dalyvauti įvairiose pilietinėse, socialinėse iniciatyvose, programose (2012; 2013). Nuo 2014 m. LR Seimas priima LR priešgaisrinės saugos įstatymo pataisas (2014), kuriuo formalizuotas savanorių pasitelkimas pasirengti gaisro situacijoms. 2015-2017 m. matomi konkretūs veiksmai, kuriant savanorius telkiančias ir aktyvinančias struktūras (2015; 2017). Šios centralizuotos LR Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priemonės, be abejo, prisideda prie savanorystės kultūros, judėjimo vystymo Lietuvoje. Kokie pokyčiai yra įvykę savivaldybėse telkiant savanorius, juos aktyvinant, reikalauja išsamesnių tyrimų. Thomas ir Pierson, (2002) cit. Kurapkaitė, Sadauskas (2013) pažymi, kad diskusijos apie savanorių vaidmenį socialinės gerovės sistemoje susijusios su klausimu: kokios atsakomybės, rūpinantis asmens gerove, priklauso valstybei ir kokios bendruomenei, šeimai ar individui. Anglijoje jau nuo 1945 iki 1975 m. socialinės pagalbos teikimo sistemoje stiprėjo valstybės vaidmuo. Supratus, kad valstybė negali išspręsti visų jos piliečiams kylančių socialinių problemų, buvo atsigręžta į vietos ir interesų bendruomenes siekiant, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų į savanorišką veiklą ir imtųsi atsakomybės už visuomenės socialinių problemų sprendimą (Kurapkaitienė, Sadauskas, 2013). Savanorystė vaidina svarbų vaidmenį, siūlydama visuomenės problemų sprendimus. Nors Lietuvoje socialinių paslaugų teikimui skiriama pakankamai dėmesio, kuriami bei įgyvendinami įvairūs projektai socialinių paslaugų srityje, plėtojama socialinių paslaugų infrastruktūra, pertvarkomos globos įstaigos, analizuojamas socialinių paslaugų poreikis, tačiau išlieka žmonių išteklių problema - darbuotojų trūkumas. Nepalankios demografinės tendencijos – gimstamumo mažėjimas, bendruomenės senėjimas, didėjanti jaunų žmonių emigracija – turi įtakos socialinių problemų gausėjimui, didesniam trumpalaikės ir ilgalaikės globos poreikiui. Dėl šių priežasčių didėja socialinių paslaugų poreikis ir išlaidos socialinei apsaugai. Didėjantis socialinių paslaugų poreikis neretai viršija turimus išteklius, todėl būtina ieškoti efektyvesnių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų. Dažnai nepakankamai dėmesio skiriama paslaugų planavimui bei prioritetų nustatymui: socialinės paslaugos teikiamos gerai nežinant bendruomenės poreikių. Paslaugų rūšis labai svarbu planuoti, nustatant prioritetines socialinių paslaugų plėtros kryptis bendruomenėse, teikiant žmonėms paslaugas, kurios jiems yra reikalingiausios, tinkamiausios ir ekonomiškiausios. Kadangi esama socialinių paslaugų infrastruktūra nepatenkina visų socialinių paslaugų gavėjų poreikių tiek kokybiškai, teik kiekybiškai, jaunų savanorių įtraukimas į socialinių paslaugų teikimą gali padėti sumažinti esamą problemą. Tokiu būdu, galime teigti, kad matome problemų moksle (netradicinių sprendimų, inovacijų valdymas, savanorių veiklos administravimas), teorinių įžvalgų praktiniame taikyme (nepakanka tyrimų, kurie apibendrintų adaptuotinas Lietuvai kitų valstybių ir jau mūsų šalyje turimas gerąsias patirtis, teisines ir administracines sąlygas kaip aktyvinti savanorystę savivaldybėse), dar daugiau jų praktikoje, įgyvendinant socialinę politiką. Tyrimo problematiką galėtume išreikšti klausimais: Kaip naujojo viešojo administravimo kontekste gali būti traktuojamas savanorių pasitelkimas savivaldybėms teikiant socialines paslaugas? Kaip savanorių įtraukimas valdomas savivaldybėse? Kaip savanorių įtraukimas į viešąsias paslaugas valdomas Lietuvoje nacionaliniu ir savivaldos lygiais ir kaip šie procesai siejami su socialinės politikos įgyvendinimu valstybėje? Tyrimo objektas: savanorių įtraukimo į organizacijų veiklą valdymas. Tyrimo dalykas: savanorių įtraukimo į organizacijų veiklą valdymas nacionaliniu lygiu ir savivaldybėje. 14 Tyrimo tikslas – įsigilinus į savanorystės kaip viešojo valdymo inovacijos teorinius bei praktinius aspektus ir teoriškai pagrindus savanorius kaip papildomą žmogiškąjį išteklių teikiant socialines paslaugas savivaldybėje, parengti savivaldybėms gaires, kaip galėtų būti didinamas savanorių įtraukimas į savivaldybės socialinių problemų sprendimą. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti mokslinės literatūros ir kitų šaltinių analizę savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimo valdymo klausimais. 2. Remiantis moksline literatūra ir gerąja patirtimi pagrįsti savanorių įtraukimo valdymą savivaldybėje kaip viešojo valdymo inovaciją, savanorius kaip papildomą žmogiškąjį išteklių savivaldybėse sprendžiant socialines problemas. 3. Atlikti ir pristatyti savanorių veiklos valdymo nacionaliniu ir vietos lygiu įvairių praktikų analizę. 4. Atlikti kokybinį savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą valdymo LR savivaldybių lygiu tyrimą, siekiant gerinti situaciją. Ginamieji teiginiai: 1. Savanorystė kaip potencialus ir papildomas žmogiškasis išteklius teikiant socialines paslaugas savivaldybėse, reikalauja analogiško socialinėms inovacijoms valdymo, netradicinių priemonių įtraukiant ir administruojant savanorius, todėl nėra pakankamai išnaudotas savivaldybėse. 2. Tirtose savivaldybėse savanorių aktyvesnį įtraukimą į socialinių paslaugų teikimą didintų savanorių atnešamos naudos gilesnis suvokimas visuomenėje, metodologinė nacionalinės valdžios parama savivaldybėms, kaip vietose administruoti savanorių veiklą. Tyrimo metodai. Tyrime taikyta mokslinės literatūros turinio analizė, dokumentų ir statistinių šaltinių analizė analizuojamu klausimu, kokybinio tyrimo strategija. Mokslinės literatūros analizei buvo atsirenkami šaltiniai, kurie susiję su savanoryste viešajame sektoriuje, pirmiausia savivaldybėse, teikiant socialines paslaugas. Analizuojant mokslinę literatūrą ir matant jos stygių savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą vadybos klausimais, buvo keliama prielaida, kad savanorystė daugumoje savivaldybių įgyvendinama kaip inovacija. Trūkstant mokslinių studijų šiuo aspektu Lietuvoje, analizuotos užsienio NVO skelbiamos gerosios patirties studijos, populiariuose savanorius telkiančiuose portaluose skelbiamos publikacijos (,,ResearchGate“, ,,Springer leidykla“, ,,Votuntas: International Journal of Voluntary and Nonprofit Organization“,ir kt. ). LR teisės aktų turinio analize siekta išsiaiškinti, kokias galimybes šiuo metu turi savivaldybės, ketinančios įtraukti savanorius į socialinių paslaugų teikimą. Nedidelės apimties kokybiniame tyrime, taikant apklausos raštu metodą, kaip instrumentas panaudotas standartizuotas klausimynas, buvo pasirinkti informantai iš dviejų savivaldybių (Tauragės ir Šilalės): valstybės tarnautojai, atsakingi už savanoriškos veiklos koordinavimą ir savanorių valdymą savivaldybės administracijoje, NVO įstaigų vadovai ir darbuotojai atsakingi už savanoriškos veiklos organizavimą savivaldybėje. Empiriniam tyrimui buvo pasirinktos šios savivaldybės, nes viešojoje erdvėje matyti, kad jos yra formalizavę savanorystės veiklą, periodiškai skelbia apie tai informaciją. Taip pat šios savivaldybės sutiko ir karantino metu dalyvauti tyrime. Tyrimo naujumas ir reikšmingumas. Tyrimas reikšmingas vadybos ir konkrečiai viešojo administravimo, kuris plėtojamas vadybos, politikos mokslų sandūroje, mokslams. Tyrimo tema yra gana nauja Lietuvos moksle, nes: 1) nebuvo rasta darbų, kuriais būtų siekta apibendrinti turimas savanorių pasitelkimo teikiant socialines paslaugas ir jų veiklos administravimo patirtis; 2) trūksta konceptualių teorinių darbų, kuriuose būtų analizuojamas savanorių įtraukimas, jų administravimas savivaldybėse arba kodėl nesama tokių darbų; 3) maža gerąją kitų šalių patirtį analizuojančių darbų siekiant rasti patikimiausius savanorių veiklos 15 administravimo savivaldybėse modelius. Tokiu būdu, teorinių ir kitų šaltinių analizė pasirinkta tema yra gana naujas žingsnis plėtojant savanorystės sampratą ir patį reiškinį kaip žmogiškąjį išteklių viešajame valdyme. Bandymas susieti savanorystės administravimą su viešojo valdymo inovacija taip pat nėra dažnas moksle. Šis tyrimas reikšmingas ir viešojo administravimo praktikai, nes: 1) Tauragės rajono ir Šilalės rajono savivaldybėse savanorių įtraukimas į viešųjų paslaugų teikimą yra pradinėje stadijoje, todėl empirinis tyrimas šiose savivaldybėse yra kartu ir ugdomasis (informantai įsigilins į tiriamą klausimą), ir galimybes analizuojantis. Šis tyrimas reikšmingas ir šio tyrimo autorei, dirbančiai socialinių paslaugų teikime savivaldybėje. Tai iniciatyva iš apačios siekiant tobulinti įprastą paslaugų administravimą. Tyrimo rezultatų sklaida. Nesant galimybės tiesiogiai pristatyti, empirinio tyrimo rezultatai persiųsti tyrime dalyvavusiems informantams. Elektroniniame laiške pateikta ir prieigos nuoroda į magistrinį darbą internete, kad informantai galėtų naudoti savo darbinėje veikloje. Magistrinio darbo pagrindu rengiamas straipsnis ,,Savanorystė, kaip žmogiškasis išteklius teikiant viešąsias socialines paslaugas savivaldybėje“ publikavimui žurnale ,,Jaunasis mokslininkas“. 16 1. SAVANORIŲ ĮTRAUKIMO Į SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMĄ VALDYMO SAVIVALDYBĖJE TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. Viešojo valdymo inovacijų teikiant socialines paslaugas savivaldybėje teoriniai aspektai 1.1.1. Naujasis viešasis valdymas, kaip į socialumą orientuotas, piliečių dalyvavimą aktualizuojantis valdymas Mokslininkai Raipa, Smalskys, Giedraitytė ir Nefas (2016) analizavę viešojo administravimo kaitą, pažymi, kad viešojo valdymo, kaip mokslo srities ir praktinės veiklos, kaita XX-XIX a. sandūroje suprantama kaip viešojo valdymo modernizavimas, demokratinio valdymo supratimo įvertinimas, naujų viešojo valdymo formų ir struktūrų, tokių kaip tinklaveika, mišrios visų rūšių ir lygių organizacijos, naujos piliečių dalyvavimo galimybės, atsiradimas ir įsitvirtinimas. Peržvelgus pagrindinius viešojo administravimo kaitą liudijančių teoretikų darbus (Weber 1996; 2001; Osborne, 2010; Drechsler, 2009; Buškevičiūtė, Raipa, 2011; Domarkas, 2005, 2011; Raipa, 2004-2016; Czaputowicz, 2015; Rakšnys, Guogis, 2016; ir kt.), matyti, kad daugelis viešajame administravime kylančių problemų buvo susiję su finansiniais ir žmonių ištekliais, išmintingu jų valdymu. Naujoji viešoji vadyba, kurios pagrindiniai principai pagal Guogį ir Gudelį (2009) yra valdymo decentralizavimas, orientacija į rezultatus, orientacija į klientų pasitenkinimą paslaugomis ir paslaugų kokybę, konkurencija, išteklių taupymas, bendradarbiavimas su privačiu ir nepelno sektoriais, organizuojant paslaugų teikimą, aktualizavo mūsų temai aktualius aspektus: viešojo sektoriaus institucijų bendradarbiavimą su privačiu ir nepelno sektoriumi teikiant paslaugas, valdymo decentralizavimą. Vienas iš pagrindinių naujosios viešosios vadybos reformų tikslų yra sumažintos išlaidos viešajam administravimui, greičiau, efektyviau ir kokybiškiau dirbantys valstybės tarnautojai. Lietuvoje palaipsniui pereinant prie naujosios viešosios vadybos principų taikymo viešajame sektoriuje pastebėta, kad kai kurios valstybinės institucijos yra novatoriškos ir iniciatyvios, o kitos – visai nepaslankios (Juralevičienė, Galvanauskaitė, 2007). Vėlesnė naujojo viešojo valdymo doktrina dar didesnį dėmesį skiria valdžios bendradarbiavimui su kitais sektoriais, lankstesnei valdžios institucijų vadybai. Naujajame viešajame valdyme akcentuojama valstybės tarnautojų atsakomybė ir tarnavimas viešajam interesui, piliečių aktyvumas ir atsakomybė, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir valstybės bendradarbiavimas. Šiandien viešojo valdymo institucijos patiria didelę globalizacijos įtaką, ir ne tik dėl technologijų vystymosi dinamikos, aplinkos, socialinių problemų. Aktyvėja gerosios patirties perėmimas iš analogiškų viešojo sektoriaus institucijų, kai nacionalinė ar vietos valdžia dėl procesų dinamikos ir trūkstamų išteklių nespėja laiku pateikti gerų metodikų, ,,receptų“, kaip vienu ar kitu atveju rasti sprendimą. Domarkas ir Masionytė (2005) teigia, kad kiekviena valstybė, siekdama sėkmingai dalyvauti globalizacijos procesuose ir ieškoti geriausio veiklos modelio, turi vystyti institucijas, kurios būtų pajėgios aktyviai dalyvauti globaliame valdyme, atliepti vietinius ir regioninius poreikius, skatinti decentralizavimą, viešųjų institucijų ir pilietinės visuomenės dialogą viešosios politikos kūrimo ir įgyvendinimo procesuose. Anot mokslininkių Petrauskienės ir Predkelytės (2014), galima teigti, kad nuolat kintančioje viešųjų institucijų aplinkoje atsiranda nauji globalizaciniai procesai ir socialiniai pokyčiai, keliantys naujus uždavinius ir reikalavimus, didėjančius visuomenės poreikius, piliečių įsiliejimą į valstybės valdymą, informacinių technologijų plėtrą, viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo poreikį, demokratijos įgyvendinimą. Šie procesai reikalauja peržiūrėti ir koreguoti nusistovėjusius ir pasenusius viešojo administravimo principus, nuostatas ir bruožus juos papildant naujais funkciniais ir struktūriniais elementais. 17 Gerą valdymą galima pateikti kaip aplinką, kurioje tiek individai, tiek ir viešosios institucijos yra atsakingi už savo veiksmus. Tai reiškia, kad viešosios institucijos darbuotojas atlieka savo pareigas griežtai pagal nustatytas taisykles ir teisės normas. Gero valdymo sąvoką lydi skaidrumas, kurį galima įvardinti kaip atvirumą, reikalaujantį, kad valdžios teikiama informacija, netrukdomai būtų perduodama visuomenei (Petrauskienė, Predkelytė, 2014). Dekoncentruotus valdžios galios centrus perkeliant į savivaldybes bei į specializuotas institucijas, kyla iššūkių dėl valstybės funkcijų įgyvendinimui vietose reikalingų išteklių, dėl išaugusios atsakomybės už veiklos rezultatus. Pasak Guogio (2009), naujasis viešasis valdymas dar nėra tapęs kasdiene administracijos elgsena, bet šiuolaikinių socialinių mokslininkų, politikų ir administratorių vis dažniau pabrėžiamas tarptautiniuose forumuose ir seminaruose kaip siektinas modelis, kuris gali sutrukdyti tolesnei viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo diskreditacijai. Moksle vis dažniau imama akcentuoti, kad viešajame administravime labiau turėtų dominuoti sąvokos „demokratija“, „savigarba“ ir „pilietis“, o ne „rinka“, „konkurencija“ ir „klientas“. Naujai besiformuojančiai ideologijai pagrindą sudaro pilietiškumo, bendruomenės ir pilietinės visuomenės teorijos bei organizacinis humanizmas. Naujasis viešasis valdymas remiasi demokratija ir tarnavimu visuomenei bei yra savotiška alternatyva. Šis valdymas akcentuoja, kad valstybės tarnautojų darbas pirmiausia yra tarnavimas, o ne valdymas ir manipuliavimas raginimais bei skatinimais. Jis teigia, kad piliečių dalyvavimas yra esminė prielaida demokratiškam valdymui, kadangi pilietiškumas reiškia ne vien individualius interesus, bet ir socialines vertybes, siekius ir rūpinimąsi kitais. Piliečiai traktuojami kaip valdžios „savininkai“ ir laikoma, kad viešojo administravimo tarnautojai turi tarnauti piliečiams, atsižvelgdami į demokratinės visuomenės daugiasluoksnę atsakomybę, etiką ir atskaitomybę. Naujasis viešasis valdymas – į socialumą orientuotas valdymo modelis. Tuo jis skiriasi nuo individualistinio naujosios viešosios vadybos požiūrio. Ypatingą reikšmę naujasis viešasis valdymas turi ne tik suaktyvinant įvairius visuomenės segmentus, bet ir siekiant panaikinti socialinę atskirtį. Jam esant marginalinės grupės įtraukiamos į savirealizacijos, savigarbos ir autonomijos kelią, padidėja jų dalyvavimo, kvalifikacijos ir įdarbinimo, sprendimų priėmimo galimybės, stengiamasi išvengti besąlygiško priklausymo nuo valstybės ir jos išmokų, pagerėja darbo etika. Smalskys (2010) pažymi, kad naujasis viešasis valdymas yra dar vienas viešojo administravimo raidos modelis, kurio tikslas padaryti viešąjį administravimą efektyvesnį. Naujajam viešajam valdymui ypač svarbi tampa reali savivalda ir valdymo pliuralizmas, tokią sistemą galima įvardinti policentrine sistema. Esminiai viešojo administravimo modelių bruožai ir skirtumai pateikiami lentelėje (žr. 1.1 lent.). Iš lentelėje pateikiamų palyginimų matyti, kad naujasis viešasis valdymas kuria socialinius tinklus, aktyvuoja socialines sąveikas, aktyvina piliečių dalyvavimą. Lentelėje išskiriama tinklinė valdymo forma, kuri skatina aukštesnio lygio socialinį augimą. Kaip teigia Castells (2005), cit. Smalskys (2010), tinklai tampa nauja mūsų visuomenių socialine monografija, o tinklaveikio logikos sklaida iš esmės keičia gamybos, patirties, galios ir kultūros procesų eigą bei rezultatus. 1.1 lentelė Viešojo administravimo modelių palyginimas Kriterijus Tradicinis viešasis administravimas Naujoji viešoji vadyba Naujasis viešasis valdymas Valdymo metodas Hierarchija Rinka Tinklas Normatyvinis pagrindimas Administracinė teisė Kontaktai Susitarimai Vadovavimo stilius Biurokratinis administravimas Vadyba Partnerystė ir konsultacijos Santykių pobūdis Dominavimas ir subordinacija Konkurencija ir bendradarbiavimas Lygybė ir tarpusavio priklausomybė Veiklos tikslas Tvarkos konsolidavimas Pokyčių provokavimas Socialinio pasitikėjimo vystymas 18 Šaltinis: Smalskys, 2010, p. 147. 1.1.2. Savanorių įtraukimas į viešųjų paslaugų teikimą viešojo sektoriaus institucijoje kaip viešojo valdymo inovacija Anot Vaidelytės, Žilinsko, Raulecko (2016), Europoje ir pasaulyje viešasis sektorius ieško vis naujų būdų įtraukti piliečius į viešąjį valdymą. Kartu su tradicinio viešojo administravimo paradigmos įtakos viešajam valdymui silpnėjimu ir naujojo viešojo valdymo koncepcijos plėtra, formuojasi naujas požiūris į bendruomenių (piliečių) ir viešojo sektoriaus santykius. Piliečių dalyvavimas (angl. citizen participation), įtrauktis (angl. inclusion) kuriant šias paslaugas šiuolaikiniame viešajame valdyme yra ypač reikšmingas. Dėl to viešajam sektoriui būtina ieškoti socialiai inovatyvių piliečių dalyvavimo būdų įvairiose šio sektoriaus srityse, tuo pačiu didinant piliečių įtraukimą į viešųjų paslaugų teikimą, jų įgalinimą (angl. empowerment). Quick, Feldman (2011) pažymi, kad piliečių įtrauktis yra ilgalaikis procesas, užtikrinantis nuolatinį piliečio dalyvavimą viešojo valdymo procese. Autorių teigimu įtrauktis – tai valstybės, jos institucijų ir tarnautojų pastangos įtraukti piliečius, skatinti jų dalyvavimą viešųjų paslaugų teikime. Išskirtinis įtraukties požymis yra orientacija į bendrąjį paslaugų kūrimą bei bendruomenės įtraukimas į bendrus paslaugų kūrimo procesus. Vaidelytė ir kt. (2016) teigia, kad piliečių dalyvavimas viešajame sektoriuje siejamas su pastangomis didinti piliečių indėlį, orientuojantis visų pirma į sprendimų priėmimo procesą, į viešojo valdymo programų ir politikos turinį. Plečiant dalyvavimo praktikas, viešosios politikos procesas yra praturtinamas gaunamais indėliais. Kartu plečiamos ir įtraukiančios praktikos, kurios yra nukreipiamos į bendruomenių gebėjimų įgyvendinti sprendimus ir spręsti kitas problemas. Dvorak (2008) pažymi, kad piliečių dalyvavimą galima apibūdinti ir kaip procesą, kurio metu, sprendžiant visuomenei aktualias ar net skaudžias problemas, aktyviai dalyvauja visuomeninės organizacijos bei užmezga ryšį su valstybinėmis institucijomis ir kitais plėtros dalyviais. Siekiant įtraukti kuo daugiau piliečių į vietos problemų sprendimą būtinas atviras bendradarbiavimas tarp viešojo sektoriaus ir NVO, aiški informacijos sklaida. Valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus (įskaitant ir atskirus piliečius) bendradarbiavimą suskirstyti galima į kelis etapus ar lygius: • informavimas – kai valstybės sektorius viešai skelbia, dalijasi informacija apie savo veiklą, formuojamą politiką, planuojamus priimti sprendimus, pasiektus rezultatus ir kt., arba pateikia ją piliečiams paprašius; • konsultavimasis – kai valstybės ar savivaldybių institucijos ir įstaigos kreipiasi į gyventojus klausdami jų nuomonės dėl politikos įgyvendinimo, planuojamų politinių sprendimų, ar rengiamų teisės aktų projektų ir pan; • aktyvus įsitraukimas – kai piliečių dalyvavimas neapsiriboja vien informacijos apsikeitimu, bet apima ir aktyvius jų veiksmus stengiantis paveikti tiek sprendimų priėmimo, tiek jų įgyvendinimo procesus, pavyzdžiui, įsitraukimas į darbo grupes, konkrečių pasiūlymų, peticijų teikimas, naudojimasis kitais piliečių įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesus instrumentais, įtvirtintais teisės aktuose (Valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas..., 2015). Jau anksčiau minėti autoriai (Vaidelytė ir kt., 2016) akcentuoja kelias sąlygas, svarbias siekiant didinti piliečių įsitraukimą, tai: valdžios pasitikėjimas piliečiais; išmanymas kuriose srityse gali piliečiai aktyviai dalyvauti; valdžios iniciatyvumas įtraukti piliečius; piliečių įsitraukimą skatinančių, piliečių galimybes įsitraukti didinančių strategijų turėjimas; bendradarbiavimas su visuomene ir kt. Jie taip pažymi, kad savivaldybėse savanorius lengviausia įtraukti į viešosios politikos įgyvendinimo veiklas. Mūsų analizuojamam socialinių paslaugų kontekstui būtent ir tiktų aukščiau akcentuojamos sąlygos. Veiklos orientacija Procedūros Rezultatai Poreikiai Organizacinis statusas Monocentrinė sistema Autonominė sistema Pilietinė visuomenė, policentrinė sistema 19 Šiame magistro darbe didžiausias dėmesys bus skiriamas antrajai iš Vaidelytės ir kt. (2016) išskiriamų dalyvaujamojo valdymo pusių – tai yra valstybės institucijų, kitų viešojo sektoriaus organizacijų pastangos įtraukti piliečius į viešąjį valdymą. Primename, kad kita pusė siejama su piliečių pozicija, jų įsitraukimu. Pasak minėtų autorių (2016), dauguma viešojo sektoriaus vykdomų piliečių įtraukties strategijų yra grindžiamos tiesioginiais sutikimais su vietos bendruomene arba jos atstovais. Tai paaiškina, kodėl piliečių įtraukties instrumentai dažniausiai yra siejami su vietos valdžia. Siekiant efektyvaus piliečių įtraukties proceso, labai svarbu yra atskirti angažuotumo skatinimo strategijas pagal vietos valdžios ir nacionalinės valdžios lygmenis. Viešajam sektoriui yra svarbu įvertinti, kad kiekviena vietos bendruomenė pasižymi jai būdinga kultūra, pagal kurią vietos valdžia turi pritaikyti įtraukties priemones. Įtraukties proceso rezultatas – tai įvairių priemonių ir funkcijų matrica, atspindinti tiek vietos valdžios, tiek įvairių piliečių grupių interesus būti angažuotiems įsitraukti į viešąjį valdymą“. Valdžiai svarbu pasitikėti savo piliečiais, tikėti, kad jie yra reikšmingi viešojo valdymo dalyviai, geba dalyvauti viešajame valdyme, ugdyti jų kompetencijas dalyvauti viešajame valdyme. Piliečiams svarbu jausti, kad valdžia sudaro jiems galimybes būti įtrauktiems, kad jie gali turėti įtaką valdžios sprendimams, kad valdžia atsiliepia į jų pastangas būti angažuotiems (Vaidelytė, Žilinskas ir Rauleckas, 2016). Darbe nenaudojama piliečių angažuotumo (angl. engagement) kaip abi piliečių dalyvavimo puses jungianti sąvoka, nors suprantama, kad labai sunku yra griežtai jas atskirti ir analizuoti atskirai, tuo labiau, kad valdžia turėtų per piliečių angažuotumą didinti piliečių dalyvavimą. Taip pat šiame tyrime nenaudojame įtraukiančio valdymo (angl. inclusive management) sąvokos, kaip siektino viešajame valdyme, bet reikalaujančio aukštų vadybinių kompetencijų iš valstybės tarnautojų ir NVO vadovų. Matydami savivaldybėse gana fragmentiškai vykstantį savanorių įtraukimą į viešosios politikos įgyvendinimą per viešąsias paslaugas bei gerosios praktikos studijas aprašomas įvairias savanorių įtraukimo administravimo patirtis, ieškoma analogijų inovacijų valdymo teorijose, nes neretai savanorių įtraukimas kvalifikuojamas kaip kurio nors padalinio, atskira ir nauja veikla. 1.1.2.1. Viešojo valdymo inovacijos samprata ir tipai Globali visuomenė ir vykstantys pokyčiai viešąsias organizacijas skatina keisti tikslų siekimo būdus. Tai įmanoma tik tada, kai viešojo valdymo organizacijos, teikdamos piliečių grupėms viešąsias paslaugas, plėtoja originalias idėjas ir kryptis (Laegreid, Verhoest, 2010). Lietuvių mokslininkai Bučinskas, Raipa, Giedraitytė (2012) pažymi, kad inovacijų poreikis viešajame sektoriuje suprantamas kaip naujų idėjų, koncepcijų, technologijų, formų, metodų ir procedūrų paieška, siekiant tobulinti valdymo institucijų ir visuomenės struktūrų, interesų grupių sąveiką, priimant globalius iššūkius. Inovatyvių idėjų, inovacinių sprendimų tikslingumą ir rezultatyvumą viešajame valdyme lemia politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūrideologiniai veiksniai. Svarbiausias veiksnys, lemiantis inovatyvią viešųjų institucijų veiklą, yra valstybės strateginės nuostatos, nukreiptos į inovatyvių idėjų ir inovacinės praktikos dominantę „naujajai viešajai vadybai“ evoliucionuojant į naujojo viešojo valdymo doktriną (Bučinskas, Raipa, Giedraitytė, 2012). Pagal Bulc (2012), inovacijos yra viena iš pagrindinių priemonių kurti papildomą vertę. Jų dėka organizacija gali sėkmingai vystytis ir tobulėti. Todėl reikia išsamiau išanalizuoti inovacijų sąvoką ir suprasti jų reikšmę (žr. 1.2 lent.). 1.2 lentelė Inovacijos samprata viešajame sektoriuje Inovacijos reikšmė Inovacijos apibrėžimas Autoriai, šaltiniai Inovacija kaip reiškinys Inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir griaunantis organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas. Ramanauskienė (2010). 20 Inovacija kaip pažangos procesas Inovacijas apibūdina kaip dėmesį vykstančiam procesui, kuris sukuria naujas galimybes atsižvelgiant į produkto kokybės, gamybos metodo ar rinkos apimties naujumą. Schumpeter (2003) cit. Kusumasari, Pramusinto ir kt. (2019). Viešojo sektoriaus organizacijos vykdomas naujų ar reikšmingai patobulintų jų teikiamų paslaugų ir operacijų diegimas (įtraukiant tiek patobulintą viešojo administravimo procesą, tiek pagerintus tiekiamus produktus ar paslaugas. EBPO (2012). Santykinės naujovės sistemoje, atnešančios reikšmingus pertrūkius viešojo sektoriaus veikimo specifikoje Kusumasari, Pramusinto ir kt. (2019). Inovacija apibrėžiama kaip nauji ar iš esmės patobulinti produktai ar procesai, įskaitant gamybos, statybos, konstravimo ar kitus procesus, nauji rinkodaros metodai, nauji verslo, darbo vietos organizavimo ar išorinių ryšių metodai, įdiegti į rinką, viešojo valdymo, socialinę, kultūros sritį. Inovacinė veikla – naujų ar iš esmės patobulintų produktų ar procesų kūrimo ir diegimo į rinką, viešojo valdymo, socialinę, kultūros sritį veikla. LR technologijų ir inovacijų įstatyme (2018). Inovacija kaip viešosios vertės kūrėja Inovacijos samprata siejama su kūryba, su kūrybos racionaliu pritaikymu, panaudojimu žmonių labui. Pažymėtina, kad kūrybiškumas sukuria kažką iš nieko, o inovacija, tą kažką pritaiko produktams ir paslaugoms. Ališauskas, Karpavičius, Šeputienė, (2005). Inovacija apibrėžiama kaip procesas, kai organizacija gali pasirinkti ir veiksmingai įgyvendinti geriausią idėją ir užtikrinti, kad ji teiks vertę visuomenei. Bason (2018), cit. Kusumasari, Pramusinto ir kt. (2019). Viešojo sektoriaus inovacijos apibrėžiamos kaip naujų idėjų kėlimas, priėmimas ir įgyvendinimas sukuriant didesnę viešąją vertę. Raipa, Smalskys, Giedraitytė, Nefas (2016). Šaltinis: sudaryta autorės pagal lentelėje nurodytus šaltinius Iš lentelėje pateiktų inovacijų sampratų matyti, kad inovacijos apibūdinamo, kaip reiškinys, pažangos procesas, viešosios vertės kūrėja. Inovacijų viešajame administravime pagrindinė funkcija plėsti ir gerinti teikiamų paslaugų kokybę, sukuriant didesnę viešąją vertę. Inovacijos viešajame sektoriuje daro didelį poveikį visuomenei. Žinant, kad viešojo valdymo inovacijos neretai yra skatinamos, inicijuojamos ,,iš viršaus“, kad inovacijų aktyvinimui savivaldybėse reikalingos sisteminės priemonės tą patvirtina ir mokslininkų Jakubavičiaus, Jucevičiaus, Kriaučionienės ir kt. (2008) įžvalgos, kad inovacijų kultūros skatinimas; inovacijoms palankios aplinkos kūrimas; mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą, reikalinga palankios valstybės politikos. Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldybės institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas, todėl galime teigti, kad demokratinių valstybių viešajame sektoriuje inovacijos – tai ir per politiką (nacionalinę ir vietos) valdomi procesai. Įgyvendinimui yra reikalingi finansiniai ir žmonių ištekliai. Organizacijai, ketinančiai įgyvendinti originalią vadybinę inovaciją tik savo organizacijoje, tenka pačiai ieškoti fondų, projektų, rasti finansų jai įgyvendinti. Galima teigti, kad savanorystės aktyvinimas savivaldybėse ir su tuo susiję pokyčiai paslaugų administravime neturėtų būti atskiros savivaldybės padalinio ar organizacijos reikalas, tai aktualu šiandien visoms viešojo sektoriaus institucijoms. Žinant, kad viešajame administravime įgyvendinamomis inovacijomis yra siekiama atliepti visuomenės, gyventojų lūkesčius, kurti socialinę gerovę, t. y. nukreiptos į viešąjį tikslą, moksle minimus inovacijų tipus galėtume skirstyti į grupes pagal paskirtį, turinį, finansavimą, valdymo ir įgyvendinimo lygius, nes analizuojamu aspektu (viešojo administravimo inovacijos savivaldybėje) būtent šie faktoriai svarbūs. 21 1.3 lentelė Inovacijų tipai viešajame administravime pagal paskirtį Tipai Ką keičiame, tobuliname, inovacijos tikslas Autoriai, šaltiniai Institucinės inovacijos Orientuotos į esamų institucijų atnaujinimą arba naujų kūrimą, pvz., elektroniniai rinkimai. Domarkas, Juknevičienė (2010). Organizacinės inovacijos Naujos darbo procedūros, valdymo technikos, pvz., valstybės tarnautojų duomenų bazė. Domarkas, Juknevičienė (2010) Naujų ar pagerintų darbo vadybos metodų diegimas (pavyzdžiui, darbovietės išdėstymo ar tvarkos naujovės). Europos Komisija (2013). Laikomos proceso inovacijų dalimi arba išskiriamos kaip atskira viešojo sektoriaus inovacijų rūšis. Jos apima naujoves organizacijos struktūroje, administraciniuose procesuose, susijusiuose su organizacijos darbo veiklos ir socialinės sistemos pokyčiais Giedraitytė (2016). Proceso inovacijos Orientuotos į viešųjų paslaugų teikimo kokybės gerinimą, pvz., vieno langelio principas. Domarkas, Juknevičienė (2010). Paslaugų gamybos ir tiekimo metodų pokyčiai (pavyzdžiui, įrangos ar kvalifikacijų pagerinimai), ir apima inovacijas IT, apskaitos, pirkimų srityse. Europos Komisija (2013). Orientuotos į viešųjų paslaugų veiksmingumą ir efektyvumą (pvz., nauji paslaugų teikimo ir pirkimo, pajamų generavimo metodai) bei naujų vidaus procedūrų, Politikos ar organizavimo formų kūrimą Jos apima pokyčius organizacijos narių santykiuose, poveikį vaidmenims, bendravimui, narių mainams organizacijos viduje ir išorėje. Giedraitytė (2016). Konceptualios inovacijos Naujų valdymo formų kūrimas, pvz., interaktyvus politikos formavimas, valdymas įtraukiant piliečius, horizontalūs tinklai Domarkas, Juknevičienė (2010). Apima naujų valdymo ir demokratinių piliečių įgalinimo formų kūrimą Šios inovacijos įvardijamos kaip ypač aktualios vietos valdžios lygmenyje, ieškant naujų politinių struktūrų, siekiant paslaugų planavimo ir teikimo, organizacinių pokyčių ir pan. Giedraitytė (2016). Komunikacijų inovacijos Apima naujus informacijos apie organizaciją ir jos teikiamas paslaugas ar gėrybes sklaidos būdus bei naujus metodus daryti įtaką individų ar kitų subjektų elgsenai, taip pat įtraukiama ir viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų komercializacija. Europos Komisija (2013). Strateginės (dar vadinamos politinės) inovacijos Apibrėžiamos kaip sukurta ir įdiegta nauja misija, tikslai, strategija ar loginis pagrindas Jų tikslas, atsižvelgus į naujus tikslus ar „vartotojus“, perskirstyti valdančių struktūrų pozicijas. Giedraitytė (2016). Demokratinės inovacijos Didinančios demokratinius įsipareigojimus piliečiams, gerinančios visuomenės funkcijas bei viešojo sektoriaus legitimumą taip pat pozicinės, kai produktui ar procesui suteikiamas naujas kontekstas (reikšmė vartotojams, tikslinės grupės) retorinės – įvedamos naujos kalbos ar sąvokos ar paradigmos, kai visiškai pakeičiamas egzistuojantis organizacijos modelis (pvz., kontrolės funkcijas atliekanti organizacija, pakeičiama į paslaugas teikiančiąją). Giedraitytė (2016). Šaltinis: sudaryta autorės pagal lentelėje nurodytus šaltinius Inovacijos pagal tipą gali būti įvairios. Pagal paskirtį vienos pagrindinių inovacijų: organizacinės, proceso konceptualios ir politinės. Pagal turinį būną ir kitokių inovacijų. Įgyvendinama viena inovacija gali turėti kelioms rūšims būdingus požymius, kadangi inovacijų įgyvendinimas reikalauja pokyčių dažniausiai ne vienoje srityje. Siekiant įgyvendinti pasirinktą inovaciją organizacijoje būtinas sistemingas procesų vystymas. Atsižvelgiant į mūsų temai pasirinktą tyrimo objektą (savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą valdymas), galėtume teigti, kad magistro tyrime analizuosime organizacinę proceso inovaciją, turinčią demokratinių, konceptualių inovacijų požymių. Inovacijos viešajame sektoriuje ne tik padidina teikiamų paslaugų kokybę ir piliečių pasitenkinimą bei prisideda prie privataus verslo tobulėjimo, bet ir pagerina viešųjų institucijų vadybinę bei organizacinę 22 struktūrą ir pelningumą. Tai itin svarbu, įvertinant, kad viešojo sektoriaus darbuotojai Europoje sudaro apie ketvirtadalį visos rinkos (EPSIS, 2012). Inovatyvūs sprendimai lemia administracinio aparato supaprastinimą, padidina darbuotojų pasitenkinimą bei ženkliai sumažina paslaugų teikimo kaštus. Inovacijos taip pat reikalingos patiems viešojo sektoriaus darbuotojams – institucijos, įgyvendinusios inovatyvius sprendimus įgyja aukštesnį statusą tarp kitų (Inovatyvus viešasis sektorius - misija įmanoma, 2015). Inovacijos viešajame sektoriuje yra efektyviausia priemonė siekiant tiek vidinių institucijos, tiek išorinių tikslų, nukreiptų į teikiamų produktų ir/ ar paslaugų kokybės kėlimą. Inovacijos, taikomos vidinių tikslų siekimui mažina administracinę naštą, sudaro galimybes efektyvesniam tarpinstituciniai koordinavimui bei administracinių gebėjimų stiprinimui. Inovacijos taip pat prisideda prie išorinių institucijų tikslų: didinamas paslaugų prieinamumas, interaktyvumas, jos personalizuojamos, padeda spręsti įsisenėjusias problemas bei įgalina piliečius prisidėti prie problemų sprendimo (Visionary Analytics, 2013). Šios medžiagos analizė analizuojamos pasirinktos temos kontekste padeda suprasti, kad į savanorių įtraukimą savivaldybėje žiūrint kaip į organizacinę inovaciją, neišvengiamai pareikalaus ir sisteminių strateginių sprendimų. 1.1.2.2. Problemos įgyvendinant inovacijas viešajame sektoriuje Inovacijų sudėtingumo supratimas kuriant valstybės politiką ir ją įgyvendinant yra būtinas, kad vyktų viešojo valdymo inovaciniai procesai (Osborne, Brown, 2011). Politikos kūrėjai, siekdami viešojo sektoriaus efektyvumo, pirmiausiai privalo prisiimti atsakomybę už tai, kad būtų nustatytos teisės normos ir standartai, kurie sudarytų sąlygas ir netrukdytų vykti inovaciniams procesams (Radebe, 2009). Anot Buchanan, Badham, (2008), šiuolaikinių viešųjų organizacijų strateginiai inovacijų rengimo ir įgyvendinimo uždaviniai didele dalimi yra nulemti viešosios politikos konstruktorių, t. y. jų parengtų politinių programų ir projektų kokybinių dimensijų bei charakteristikų. Organizacinės veiklos ribos kuriant viešąją politiką ir ją įgyvendinant gerokai išsiplečia, politinė veikla yra dinamiškesnė, organizacinių struktūrų pokyčiai neatsiejami nuo tarpsektorinės integracijos, socialinių, politinių, vadybinių tinklų kūrimo ir jų sąveikos įtvirtinimo, ekspertų ir ekspertizių sistemų vaidmens augimo inovatyvių idėjų įgyvendinimo praktikoje (Buchanan, Badham, (2008). Bučinskas ir kt. (2012) pažymi, kad inovacinių procesų problemas viešajame sektoriuje iš dalies lemia viešosios politikos konstruktorių politinės, ekonominės nuostatos, politikos galių centrų gebėjimas užtikrinti inovacinių procesų strateginių krypčių tęstinumą. Struktūruojant inovatyvių viešojo valdymo veiklos pokyčių dekompoziciją, matoma, kad inovacijų diegimo problemas lemia viešųjų institucijų vidinės ir išorinės aplinkos parametrų kokybinės charakteristikos, siejamos su organizacijų strateginio valdymo įgūdžiais, pokyčių ir veiklos vadybos kokybe, ekonominiais-finansiniais, socialiniais veiksniais, nepakankamais personalo (vadovų ir vadybininkų) gebėjimais, perdėm biurokratinis požiūris į inovacinių projektų rengimo ir įgyvendinimo procedūrinius aspektus (Bučinskas ir kt., 2012). Giedraitytė (2016) teigia, kad apibendrinant viešojo valdymo inovacijų proceso trikdžius, mokslininkai dažniausiai juos skirsto į finansavimo, strateginius, rizikos, biurokratinius, inovatyvaus mąstymo, kompetencijos ir mokymosi, žinių ir informacijos sklaidos, politinius, teisinius bei gyventojų ir kitų suinteresuotųjų sąlygojamus trikdžius. Dažniausiai inovacijų proceso trikdžiai pasireiškia tendencija keisti valdymo struktūras, galias ir dinamiką, galiojančias veiklos procedūras, profesinius modelius, darbo pobūdį, profesinių ar socialinių grupių santykius, įpročius, todėl inovacijų proceso trikdžiai bendrai gali būti skirstomi į atsirandančius organizacijos vidaus ir išorės aplinkos kontekste. Įsigilinus į Giedraitytės (2016) siūlomą inovacijų proceso trikdžių klasifikaciją, akivaizdu, kad įtraukiant savanorius į socialinių paslaugų teikimą itin svarbiais gali būti įvardijami šie trikdžiai: vidaus (finansavimo, strateginiai, inovatyvaus mąstymo stoka, žinių ir informacijos sklaidos stoka) ir išorės (gyventojų pasyvumas, savanorystės sukuriamų naudų visuomenėje nepakankamas suvokimas). 23 1.1.2.3. Inovacijos socialinėms visuomenėms problemoms spręsti Murray, Caulier-Grice ir Mulgan (2010) pažymi, kad dėl senėjančios visuomenės didės sveikatos priežiūros ir kitų viešųjų paslaugų poreikis, o tam skiriami ištekliai mažės. Todėl bus stengiamasi rasti radikaliai naujų paslaugų teikimo modelių. Netolygi gyventojų skaičiaus kaita regionuose skatins paslaugų prieinamumo didinimo inovacijas. Auganti kultūrinė įvairovė skatins judėti itin personalizuotų paslaugų link. Vis geriau suvokiama, kad įsisenėjusioms socialinėms problemoms spręsti būtini nauji būdai – socialinės inovacijos, kurios koncertuojasi ne į pelno ar paslaugų efektyvumo siekius, o socialiai pažeidžiamų grupių padėties gerinimą ir visuotinių esminių problemų sprendimą (Murray, Caulier-Grice, Mulgan, 2010). Lisevičiūtė (2016) pažymi, kad socialinė inovacija yra toks inovacijų tipas, kuris prisideda prie bendrų socialinių poreikių ar problemų sprendimų. Analitiniu požiūriu, socialines inovacijas, kurios orientuojasi į socialinius aspektus, reikėtų atskirti nuo techninių naujovių, kurios orientuojasi į materialius dalykus. Socialinės inovacijos siekia bendrų poreikių patenkinimo socialiniais, o ne materialiniais, technologiniais ar kitokiais aspektais (Lisevičiūtė 2016). Anot Pušinaitės ir Pučėtaitės (2015), socialinės inovacijos pasiekia privatų ekonominį rezultatą (gerinantį finansinius organizacijos rodiklius: pelną, apyvartą), turi aiškų socialinį poveikį (pvz., neįgalių asmenų įdarbinimas, mikrokreditavimas kaip skurdo įveikos priemonė ir pan.) ir netiesioginį aplinkosauginį poveikį. Tokios inovacijos dažnai sprendžia konkrečios visuomenės socialines problemas. Tai dažnai yra viešojo sektoriaus organizacijų diegiamos inovacijos, susijusios su miesto problemos ar socialinės problemos sprendimu. Labanauskas (2017) pažymi, kad socialinės inovacijos – tai darbai, kuriuos atlieka naujos idėjos. Socialinių inovacijų atliekami darbai yra naudingi ne tik kaip kūrybiški išradimai ir naujovės, bet ir gyvybiškai svarbūs, siekiant visuomeninių, socialinių tikslų. Kitaip tariant, socialinės inovacijos – tai naujos idėjos, transformuotos į veiklas, produktus ar / ir paslaugas, kurių atsiradimą motyvavo socialiniai poreikiai. Tamošiūnas (2017) socialinės inovacijas apibrėžia kaip naujas idėjas (produktai, paslaugos ar modeliai), siekiant patenkinti socialinius poreikius, kurti naujus socialinius santykius ar bendradarbiauti. Šios inovacijos tenkina socialinius poreikius, turi daug įtakos socialiniams procesams. Socialinės inovacijos yra ne tik naudingos visuomenei, bet ir skatina, ugdo asmenų gebėjimus veikti. Lisevičiūtė ir Žalimienė (2017) toliau tyrinėdamos socialines inovacijas, teigia, kad atsižvelgiant į globalizaciją, intensyvią migraciją, kintamas ir laisvėjančias darbo formas, kitus sparčius visuomenėje vykstančius procesus, reikia atitinkamos socialinės, sveikatos apsaugos, tobulėjančios švietimo sistemos, naujų sprendimų, leidžiančių susidoroti su visuomenėje kylančiais iššūkiais. Dinamiška aplinka verčia ieškoti vis naujų būdų susidoroti su keliamais tikslais ir patenkinti naujus poreikius. Šiandieninėje visuomenėje inovacijos tampa vienu iš svarbių įrankių ir sprendimo būdų, reaguojant į kylančias naujas visuomenės problemas ir poreikius. Taigi šiuolaikinė visuomenė kiekvieną dieną susiduria su socialiniais iššūkiais, kuriuos mūsų tradicinėmis laikomos ir jau taikomos politikos priemonės ne visada gali padėti įveikti. Vis labiau populiarėja ir aktyviau tiriamos socialinės inovacijos – galimybė sėkmingai išspręsti šias problemas (Lisevičiūtė, Žalimienė, 2017). Socialinių inovacijų reikšmė sprendžiant visuomenės problemas apibendrinta žemiau pateiktoje lentelėje (žr. 1.4 lent.). 1.4 lentelė Socialinių inovacijų reikšmė sprendžiant visuomenės problemas Socialinių inovacijų tikslas Įžvalgos Autorius, šaltinis Socialinė inovacija yra toks inovacijų tipas, kuris prisideda prie bendrų socialinių poreikių ar problemų sprendimų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!