Socialinė politika ES šalyse lyginamoji analizė

Įvadas Darbo aktualumas. Iki XIX amžiaus visuomenėje žmogaus saugumą ligos arba nelaimės atveju užtikrindavo šeima, giminė, bažnyčia, privačios bei visuomeninės or­ganizacijos. Po Antrojo Pasaulinio karo, Vakarų šalyse sukūrus eilę gerovės valstybės koncepcijų, socialinė politika įgavo dabartinę formą. Akivaiz­du, jog vystantis ekonominei pažangai, didėja standartinės rizikos (bedarbystė, nelaimingi atsi­tikimai darbo vietose, profesiniai susirgimai ir kt.), todėl turėtų sparčiai vystytis socialinė politika bei plėstis gerovės valstybės funkcijos. Deja Lie­tuvoje socialinė politika pradėta formuoti tik 1991 metais, t.y. po nepriklausomybės atkūrimo, kai buvo pradėti kurti socialinės paramos sistemos pagrindai, priimti įstatymai, numatytos įgyven­dinimo priemonės, sukurtos vykdančios instituci­jos. Platesniu aspektu šie klausimai imti nagrinėti 2006 m. kovo mėnesį Lisabonoje vykusiame Euro­pos Sąjungos viršūnių susitikime, kur buvo svarsto­mi ekonomikos reformos, užimtumo ir socialinės sanglaudos klausimai. Valstybių arba jų vyriausy­bių vadovai susitarė dėl ES siektino strateginio tikslo ateinančiam dešimtmečiui, kuris apibūdinamas kaip siekis tapti konkurencingiausia ekonomika pa­saulyje, pajėgiančia užtikrinti tobulesnę socialinės politikos sanglaudą. Darbo hipoteze – socialinė politika naujose ES šalyse apibrėžiamas kaip socialinės sanglaudos siekis tapti konkurencingiausia ekonomika pa­saulyje, pajėgiančia užtikrinti tobulesnę socialinės politikos sanglaudą. Vals­tybių vyriausybių vadovai pasižadėjo daug dėme­sio skirti Europos socialinės politikos modelio for­mavimui, modernizavimui bei veiksmingos visuo­tinės gerovės valstybės kūrimo klausimams. 2006 - 2009 m. Europos Sąjungos šalys senbuvės ir naujosios šalys nutarė suvienyti pastangas, siekiant veiks­mingos ekonomikos, geresnių darbo vietų, integ­ruotos visuomenės varomosios jėgos, skatinant visų ES piliečių užimtumą, klestėjimą ir socialinį tei­singumą. Darbo objektas – socialinė politika ES šalyse lyginamoji analizė. Darbo tikslas - atskleisti socialinės poli­tikos esmę lyginamuoju aspektu. Darbouždaviniai: 1. aptarti socialinės politikos sampratą teori­niu aspektu. 2. ištirti socialinės poli­tikos esmę lyginamuoju aspektu 3. Atlikti Lietuvos Valstybinio socialinio draudi­mo biudžeto struktūros lyginamąją analizę 2007-2009 m. 4. atskleisti socialinės poli­tikos esmę lyginamuoju aspektu 5. Pateikti Valstybinio socialinio draudimo fon­do biudžeto balansą sąlygojančias priežastis. Darbo metodai – darbas parengtas naudo­jant mokslinės, statistinės literatūros, analizės, lyginimo apibendrinimo metodus. 1.Socialinės politikos naujose ES salyse teoriniai aspektai 1.1. Socialinės politikos samprata A. Junevičiaus teigimu, socialinė politika yra pi­liečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias opozi­cines partijas formavimo priemonė (ji gali didin­ti arba mažinti šalies politinį stabilumą, jos va­dovų autoritetą (Junevičius, 2006). Taip pat gali­ma teigti, kad ši politika yra sąlygota nacionali­nių pajamų dydžio, bei priklauso nuo visuomenės ekonominės veiklos rezultatų. Su socialinės po­litikos sistema glaudžiai susijusios demografinės ir šeimos problemos, nes ji dažniausiai realizuo­jama per socialinio draudimo, aprūpinimo ir glo­bos principus (senatvės pensijos, bedarbių pašal­pos bei valstybinė sveikatos apsauga). Dažniau­siai socialinę politiką nulemia materialinė ga­myba (nevienodas ES šalių išsivystymas) ir civi­lizacijos raida. Jos priemonės ir tikslai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės - ideo­loginės orientacijos. Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių, t.y. privalomas Valstybinis socialinis drau­dimas ir socialinė parama. Privalomas socialinis draudimas yra skirtas aprūpinti žmones neteku­sius pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, se­natvės, ligos ir pan.), socialinė parama turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdraustiv socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (t.y. pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, nesiekia minimumo), tuomet iki to mini­mumo primokama iš biudžeto. Įsta­tymų leidžiamojoje valdžioje socialinės politikos formavimą atstovauja Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas. Pagrindinė socialinę politiką for­muojanti ir vykdanti institucija yra Socialinės ap­saugos ir darbo ministerija. Socialinės politikos prie­monėms vykdyti ar vykdymui prižiūrėti yra Įsteig­tos atskiros institucijos: Respublikinė darbo birža, darbo rinkos mokymo tarnybos, Valstybinė darbo inspekcija, medicininės socialinės ekspertizės ko­misija, technikos priežiūros tarnyba ir kt. Viena iš svarbiausių yra Valstybinio socialinio fondo val­dyba, administruojanti didžiausią socialinės apsau­gos sistemos dalį. Europos Sąjungos socialinė politika turi savo institucinę sistemą. Pagrindinis fondas, įkurtas ES socialinei politikai vykdyti yra Europos socialinis fondas. Tai yra struktūrinis fondas, valdomas Ko­misijos kartu su komitetu, kuriam pirmininkauja Komisijos narys ir kuris yra sudarytas iš vyriausy­bių, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų. Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines problemas (Cairns, 2005). Jis finansuoja švietimą ir profesinį rengimą, para­mą įsidarbinant, mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir kt. Europos socialinis fondas sudaro Euro­pos Sąjungos socialinės ir regioninės politikos fi­nansinį pagrindą (Ceyer, 2006). Už socialinės po­litikos formavimą ES atsako pačios valstybės narės. ES yra nustačiusi tik minimalius užtikrintus stan­dartus ir teises, todėl valstybės narės gali savaran­kiškai nustatyti taisykles ir priimti norminius teisės aktus, kurių socialinę sritį reglamentuojančios nuo­statos būtų pažangesnės negu galiojančios ES nu­statytos normos. ES padeda šalims kandidatėms modernizuoti savo socialinės apsaugos sistemas, atsižvelgdama į šalių skirtingą socialinį - ekonominį išsivystymo lygį. Nepaisant to, netolimoje ateityje, bendra ES socialinė politika yra reikšmingas veiksnys, rea­guojantį pasekmes, kurias sukelia Europos ekono­mikos ir visuomenės radikalūs pokyčiai. Tokiu būdu ES gyventojai turės galimybę naudotis viena stip­riausių pasaulio socialinės paramos sistemų (Pareigis, Čiegis, 2009). Socialinio draudimo lygis ir mokamos išmo­kos nustatomos pagal nacionalinius konkrečios šalies įstatymus, tačiau susitarimai numato, kokio­mis aplinkybėmis ir kokiu būdu nacionalinė teisė yra taikoma asmenims, kurie juda iš vienos šalies narės į kitą. Vienas iš pagrindinių susitarimų dėl socialinio draudimo ir ES reglamento principų yra vienodas požiūris į žmones. Jo esmė ta, kad kitos susitarimą pasirašiusios šalies piliečiui yra garantuojamos tokios pačios teisės ir jis privalo laikytis tokių pačių įsipareigojimų, kaip ir pirmosios šalies piliečiai. Valstybės funkcijos bei nuolat didėjantis jos vaidmuo visuomenės gyvenime tampa visuotinai priimta nor­ma. Didėjančios valstybės išlaidos ir kartu nepaten­kintos interesų grupės - šių dienų susidariusios situa­cijos bruožas. Nepasitenkinimas sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos sistemomis, nepakankamu švietimo finansavimu ir kitomis socialinėmis proble­momis visuomenės narius verčia kaltinti vyriausybes, nes mokesčių našta didelė, o valstybės išlaidų apim­tys nepateisina lūkesčių. Kartais pasitaiko vienpusiš­kų raginimų mažinti namų ūkių apmokestinimą, ta­čiau šie raginimai retai lydimi išlaidų mažinimo pa­siūlymų. Net nesusimąstomą, kad valstybė prisiėmė daug funkcijų, kurių niekados negalės efektyviai at­likti, kadangi jos svetimos jai iš prigimties ir turi būti paliktos rinkos mechanizmo „globai". Lotyniškoje sentencijoje Fabri fortunae nostri su­mus išsakyta gili mintis - reikia stengtis patiems spręsti savo problemas, t.y. mažinti valstybės kišimąsi į ša­lies ekonominį gyvenimą mažinant ne tik mokesčių naštą, bet ir valstybės išlaidas. Taigi straipsnyje tiria­ma ne tiek teorinė, kiek praktinė problema - valsty­bės reguliavimo sąlygotas nepagrįstas namų ūkių pa­jamų apmokestinimas. Nuolat yra diskutuojama dėl valstybės vaidmens ekonomikoje - išskiriamos dvi pa­grindinės ekonomistų stovyklos: pirmoji, ginanti didė­jantį valstybės vaidmenį, bei antroji, kalbanti apie ri­botą valstybės dalyvavimą ekonominiuose procesuo­se. Autoriui priimtina antroji stovykla, todėl šis darbas remiasi empirinio liberalizmo doktrina bei vienu žymiausių jos atstovų - Friedrich August von Hayek. Taipogi atsižvelgiama į pirmosios stovyklos, remian­čios didėjančias valstybės išlaidas, argumentus. 1.2.ES socialinės politikos formavimasis Suvienytoji Europa - nevienareikšmis fenomenas, formavęsis daugelį metų ir veikiamas įvairiausių veiksnių. Prieš tapdama politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos valstybių tikslu bei visuotiniu diskusijų objektu, suvienytos Europos idėja buvo žinoma tik istorikams ir filosofams". Tačiau, tik po Antrojo pasaulinio karo sunki Europos ekonominė padėtis, kurioje ji atsidūrė, davė postūmį jos tolesnei integracijai. Aptariant Europos integraciją, galima išskirti šešias šio proceso dimensijas, turinčias svarbią reikšmę ES socialinės politikos tapsmui ir jos raidai: • Istorinė (pokario Europos padėtis konfrontuojant dviem didelėms politinėms jėgoms -JAV ir SSRS, Vakarų Europos modelio paieškos, Vokietijos integracija į naują Vakarų Europos sistemą, Vokietijos ir Prancūzijos santykiai, Europos Bendrijos, o vėliau ir Europos Sąjungos valstybių narių nuostatų integracijos procesų atžvilgiu raida). • Politinė (institucijų veiklos problematika, įvairių politikos sričių išsikristalizavimas, ES santykiai su JAV bei kitomis valstybėmis, integracijos teorijos bei ES valstybių narių politikos „europėjimo" procesai). • Ekonominė (Europos Bendrija pirmiausia yra ekonominis darinys, ką patvirtina Romos sutartis (1957 m.), suvestinis Europos Aktas (1986 m.) bei vėlesnės Mastrichto (1992 m.), Amsterdamo (1997 m.) ir Nicos (2006 m.) sutartys). • Teisinė (jos buvimą patvirtina tai, kad ekonominė integracija pasižymi viršesnių už nacionalinį elementu: tam tikri bendrų EB (ES) institucijų sprendimai galioja tiesiogiai, be valstybių - narių nacionalinių parlamentų pritarimo, tai yra ES teisei būdinga viršenybė nacionalinių įstatymų atžvilgiu ir tiesioginis jos taikymas). • Vadybinė ( struktūrinė valdymo sistemos plėtra, lemianti socialinę politiką). • Socialinė kultūrinė (Ji mažiausiai apibrėžta ir apima tokius skirtingus dalykus kaip Europos vienybės idėjų atsiradimas ir sklaida, socialinės EB/ES valstybių narių struktūra ir jos konvergencija, nacionalinio identiteto kaitos problemos ir kt). 1.2.1.Socialinės politikos vieta integraciniuose procesuose Romos sutarties 2 straipsnyje iškeltas Europos Bendrijos (EB) steigimo (1957 m.) uždavinys - Europos ekonominė integracija ir bendros rinkos sukūrimas. Tačiau Europos integracija vyksta ir srityse, nutolusiose nuo pradinio Europos Bendrijos steigimo tikslo - bendrosios rinkos kūrimo. Europos socialinė politika, atsiradusi kartu su ekonominiais integraciniais procesais, yra pliuralistinio vyksmo, kuriame valstybės narės ir Europos Sąjungos (ES) institucijos, tokios kaip Komisija, Europos Teisingumo Teismas, varžosi dėl įtakos, išdava. Šio proceso rezultatas - fragmentiška Europos socialinė politika, kurios raidą sąlygiškai galima skirti į du laikotarpius: iki Amsterdamo sutarties ir po jos [23, p.l 19]. ES kol kas nėra perėmusi socialinių valstybės funkcijų, būdingų daugeliui Vakarų Europos valstybių, t.y. lėšų perskirstymo, kuris paprastai pateisinamas socialiniu teisingumu bei solidarumu. Tačiau ES aktyviai įsitraukia į perskirstymo politiką (bet ne individams, o valstybėms) per bendrąją žemės ūkio politiką ir regionų politiką, padedamą struktūrinių fondų. ES socialinė politika orientuota į bendrų ES valstybėms socialinio reguliavimo taisyklių kūrimą toms sritims, kurios susijusios su bendros rinkos veikimu, t.y.: • darbo teisė; • darbo saugos reikalavimai; • socialinės darbuotojų migrantų teisės; • lyčių lygiateisiškumas. Kadangi ES teisės aktai nenubrėžia bendrų reikalavimų valstybėms narėms dėl socialinės apsaugos lygio bei struktūros, socialinės apsaugos sistemai keliami reikalavimai atsiranda kaip tam tikrų fundamentalių Europos Sąjungos principų taikymo padariniai [23, p. 119-122]. Vienas tokių principų yra laisvas asmenų judėjimas, kuris laikomas viena iš keturių Europos Sąjungos vidaus rinkos atramų. ES, vadovaudamasi subsidiarumo principu, sprendžia tik tuos klausimus, kuriuos prasmingiau realizuoti Europos Sąjungos lygmeniu. Iki šiol ES yra nustačiusi tik minimalius užtikrintus standartus ir teises, todėl valstybės narės gali savarankiškai nustatyti taisykles ir priimti norminius teisės aktus, kurių socialinę sritį reglamentuojančios nuostatos būtų pažangesnės negu galiojančios ES nustatytos normos. Socialinė politika yra esminis gerovės valstybės kūrimo instrumentas, pasižymintis išskirtine savybe - sugebėjimu sustiprinti lojalumą savo nacionalinei valstybei. Socialinė politika - tai jėga, galinti pavaduoti, papildyti ar modifikuoti ekonominės sistemos veikimą siekiant tokių rezultatų, kurių viena pati ekonominė sistema nepasiektų [38, p. 15]. Nacionalinių valstybių vyriausybės, garantuodamos teritorinį vientisumą, siekia puoselėti piliečių lojalumą, užtikrindamos jiems socialinį ir ekonominį saugumą. Pagrindinė šios veiklos priežastis ta, kad nacionalinis lojalumas yra ir lieka pirminiu politinės valdžios, vadovaujančios integraciniams procesams, jėgos šaltiniu. Tai paaiškina tą faktą, kodėl dauguma nacionalinių politikų lieka vien valstybės narės kompetencija, kodėl socialinė politika yra toks diskutuotinas ES politikos domenas [28; 37]. Viena tokių ES socialinės politikos sričių yra užimtumo politika iki Amsterdamo sutarties buvusi suvereniu valstybių narių domenu. Gerovės valstybė yra ypatinga valstybės forma, kuriai būdinga, jog dalis valstybės sukauptų išteklių paskirstoma taip, kad nepriklausomai nuo savo padėties darbo rinkoje žmogus galėtų užsitikrinti socialiai priimtiną gyvenimo standartą [27, p.37]. Jos esmė -sugebėjimas ginti žmogaus socialines teises ir mažinti skurdą bei atskirtį [44, p.2]. Valstybės gerovė priklauso nuo vykdomos socialinės politikos. Skirtingos šalys ir skirtingos visuomenės kuria visiškai skirtingą socialinį sektorių [24, p. 160]. Socialinės lygybės siekimo galimybės skiriasi trijuose modeliuose dėl skirtingos valstybės strategijos siekiant pašalinti skurdą. Gerovės valstybės modeliams būdinga konvergencija. Taigi bendro gerovės valstybės modelio Europos Sąjungoje nėra - atskirose valstybėse narėse veikia skirtingi socialinės gerovės modeliai. Gerovės valstybės yra nacionalinės valstybės [41, p. 102). Centrinė, Vakarų ir Siaurės Europa korporatyviniu ir socialdemokratiniu gerovės modeliu remiasi labiau negu Pietų Europa. Šalyse, kuriose katalikų bažnyčia turi stipresnes pozicijas, valstybės vaidmuo yra labiau apribotas - čia vyrauja marginalinė politika, t.y. liberalusis gerovės modelis. Socialinės problemos nūdienos Centro ir Rytų Europoje ir Lietuvoje smarkiai skiriasi tiek nuo tradicinės visuotinės gerovės valstybės, kuri yra apibūdinama pagal standartizuotas socialinių paslaugų teikimo formas, tiek nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių postmodemios poreikių struktūros [2]. Valstybės narės autonominė kompetencija turi didžiulį poveikį Europos Sąjungos socialinei politikai ir integracijai. Ypač svarbūs du šio autonomiškumo aspektai: a) pirminės (t.y. valstybės narės) socialinės politikos mastai ir kompetencija; b) konkurencingos valstybės kūrimo perspektyvos [19]. 1.2.2.ES socialinės politikos raidos etapai Europos integracija paverčia nacionalines gerovės valstybes, pasižyminčias jau nusistovėjusiu poveikiu piliečių gyvenimui, specifinės, įvairiapusės Europos Sąjungos socialinės politikos komponentais. Europos Komisijos pastangos sukurti europinės socialinės kompetencijos sritį, kur vienodi ar bent minimalūs standartai būtų numatyti ES lygiu, įgyvendintos keliais etapais. I etapas - Romos sutartis: socialinė pažanga priklauso nuo ekonominio augimo. Tik 12 iš 248 Romos sutarties (1957 m.) straipsnių skirti socialinei politikai. Kadangi sutarties tikslas buvo sukurti ekonominę sąjungą, tai menkas dėmesys socialiniams klausimams buvo suprantamas. Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimai pagrįsti keturių laisvių reikalavimais - laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo - kurie ir buvo Europos Bendrijos steigimo pagrindas. Todėl ES buvo priversta pasirūpinti teisės aktais, skirtais apsaugoti migruojančiai darbo jėgai ir pasienio teritorijose gyvenantiems darbuotojams: laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti valstybės narės sutarė darbuotojams migrantams išmokas mokėti, susumavus įvairiose valstybėse narėse jų uždirbtas socialinio draudimo fondų įmokas. Buvo akcentuojama, kad Komisija turi skatinti bendradarbiavimą tarp šalių socialinėje sferoje, ypač klausimais, susijusiais su įdarbinimu, darbo teise ir darbo sąlygomis, profesiniu rengimu ir tobulinimusi, socialine apsauga, apsaugojimu nuo profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų, darbo higiena, teise į asociacijas ir kolektyvines derybas tarp darbdavių ir darbuotojų, tačiau nesukonkretinama, kokia forma šis bendradarbiavimas turėtų vykti. Taigi Romos sutartis byloja, kad Bendrijos socialinė politika tarnauja vienam tikslui -plėtojant ekonominę integraciją, panaikinti galimus konkurencingumo ir mobilumo iškraipymus. Socialinės politikos plėtra, ypač harmonizacija, buvo daugiau ar mažiau traktuojama kaip sėkmingos ekonominės integracijos pasekmė. Dauguma formuluočių atspindėjo valstybių narių nacionalinius interesus ir jų nesutarimus, o ne socialinius įsipareigojimus. [19] Socialiniams klausimams šiuo laikotarpiu buvo skirta nedaug dėmesio, išskyrus tai, kad buvo sukurti struktūriniai fondai. Politinių įsipareigojimų peraugimo į įstatymų priėmimą socialinių reikalų srityje požymiai stebimi Europos Komisijos socialinių veiksmų programoje tik aštuntajame dešimtmetyje, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Europos Tarybos Socialinės chartijos (1961), pateikiančios visapusišką ir nuoseklų socialinės politikos nuostatų rinkinį paskelbimo. 1974 m. Europos Tarybos rezoliucijoje „Dėl socialinių veiksmų programos" (21/1/1974, OJ C 13/1 12.2.74)[5] pažymėta, kad ekonominė ekspansija nėra savitikslis dalykas, bet turėtų užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę. Socialinių veiksmų programa kėlė uždavinius gerinti užimtumą, gyvenimo ir darbo sąlygas, tobulinti sprendimų socialiniais, ekonominiais ir darbo klausimais įgyvendinimą. Tačiau teksto formuluotės, kuriomis išdėstytas subsidiarumo principas šio termino nepaminint, tradiciškai sustiprino nacionalinės valstybės atsakomybę [5]. Nors socialinė politika liko nacionalinės valstybės rūpesčiu, socialinių veiksmų programa buvo svarbi tuo, kad suformavo Bendrijos socialinės politikos uždavinius visam dešimtmečiui. Valstybėse narėse 8-ajame dešimtmetyje įvyko staigus protrūkis įgyvendinant įvairias priemones Europos integracijos komponentą. Pagrindinis dėmesys sutarties pataisose skiriamas užimtumo politikai. Papildytas 117 straipsnis (Amsterdamo sutartyje 136) nubrėžė pagrindinius ES socialinės politikos tikslus, atsižvelgdamas į Europos Tarybos socialinę chartiją (1961 m.) ir į 1989 EB socialinę chartiją: „skatinti užimtumą, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas bei jas derinti, užtikrinti reikiamą socialinę apsaugą, įmonių vadovybės ir darbuotojų dialogą, žmogiškųjų išteklių raidą, siekiant garantuoti ilgalaikį aukštą užimtumo lygį, ir kovoti su atskirtimi" [25, p.101]. Be to, Amsterdame priimta Europos užimtumo strategija, kurios pagrindinės kryptys apibendrintai įvardytos kaip darbo vieta, įgūdžiai ir mobilumas, besikeičianti darbo rinka ir integruota visuomenė. Valstybės narės, atsižvelgdamos į esminius Europos ekonominius ir socialinius pokyčius, Europos Bendrijos (ES) sutartį papildė atskiru, užimtumui skirtu skyriumi, ir pirmą kartą užimtumo politiką paskelbė bendru Europos uždaviniu. Amsterdamo sutartis sukūrė teisinę darbo politikos bazę, akcentavo užimtumo svarbą įgyvendinant ES kitų sričių politikas, palengvino sprendimų priėmimą Europos Taryboje kvalifikuotos daugumos būdu (buvo vienbalsiai). Tai neleido atskirai šaliai blokuoti sprendimų ir rekomendacijų, būtinų visiems ES piliečiams. Amsterdamo sutarties svarba užimtumo ir socialinei politikai yra ta, kad, ją priėmus, minėtieji Europos Sąjungos socialinės politikos skirtumai išnyko - šiuos klausimus imta spręsti Europos Sąjungos lygmenyje. Susitarimas dėl socialinės politikos sudarė neatsiejamą Amsterdamo sutarties dalį, o jos nuostatos be išimčių taikomos visose valstybėse narėse - visi ES piliečiai (atskiriant juos nuo ES gyventojų) dabar gali naudotis per paskutinį XX a. dešimtmetį priimtų socialinę politiką reglamentuojančių teisės aktų, kurių nuostatos taikomos ir Didžiojoje Britanijoje, teikiamais pranašumais. Tačiau tokia ES socialinė politika nereiškia suvienodinimo nacionalinių socialinio saugumo sistemų, teikiančių dirbantiesiems ir jų šeimoms skirtingas teises. V etapas: Nicos sutartis - socialinės atskirties mažinimo strategijos pagrindimas. Nicos sutartimi (2006 m. ) įvestas atviro koordinavimo metodas (pakeitęs subsiadiarumo principą) socialinių klausimų ES mastu sprendimui, patvirtinta nuosekli socialinės atskirties mažinimo programa (137 str.): • kovoti už labiausiai socialiai pažeidžiamus; • garantuoti dalyvavimą užimtume ir resursuose; • mobilizuoti socialinius veikėjus; • užkirsti kelią atskirčiai. Ypač svarbu buvo tai, kad pirmą kartą atskiros ES valstybės narės buvo įpareigotos iki 2007 m. parengti nacionalinius veiksmų planus atskirčiai mažinti. Kaip jau minėta, valstybės narės kuria nacionalinės gerovės modelius, o ES socialinė politika susijusi su socialiniu reguliavimu. Todėl Europos socialinį modelį galima apibrėžti kaip EB/ES ir valstybių narių teisinių aktų rinkinį, taip pat kaip daug priemonių, įgyvendintų skatinant nuoseklią ir visapusišką socialinę politiką Europos Sąjungoje. Be to, ES politikų, viešojo administravimo specialistų, ekonomistų, sociologų nuomone, Europos socialinis modelis išreiškia bendrąsias socialines vertybes ir principus skirtingais socialiniais klausimais bei jų svarbą aiškinant ir propaguojant EB tikslus. Kaip pažymėta valstybių vadovų susitikime Nicoje 2006 m. gruodžio mėn., Europos socialinis modelis, pasižymintis aukštą socialinės apsaugos lygį teikiančiomis sistemomis, valdymu, paremtu atviro koordinavimo metodu, dideliu dėmesiu socialinio dialogo svarbai ir bendrosioms paslaugoms, gyvybiškai būtinoms socialinei sanglaudai, nepaisant valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumo, vadovaujasi bendromis vertybinėmis nuostatomis [43, p.4]. ES socialinio modelio vertybinės nuostatos. Specifinės esminės Europos modelio vertybės Sąjungos plėtros kontekste apima demokratiją, individualias teises, laisvas kolektyvines derybas, visiems lygias galimybes, socialinę gerovę ir solidarumą. Turint mintyje tai, kad socialinė dimensija yra reikšmingas faktorius stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, o kartu ir politinį stabilumą Europos socialinis modelis grindžiamas trimis pagrindinėmis vertybėmis: 1. Ekonominiu lenktyniavimu (konkurencingumu) pripažįstant laisvos rinkos įvedimą. 2. Socialine sanglauda ir solidarumu siekiant mažinti nelygybę, t.y. teikiant pagalbą iš struktūrinių fondų labiausiai atsilikusiems regionams. 3. Socialiniu dialogu visuose lygiuose sprendžiant aukščiau minėtas problemas bei subsidiarumo principo taikymu. Be minėtųjų, yra daug kitų svarbių vertybių, priskirtinų Europos socialiniam modeliui. Tai visų pirma Europos Komisijos ir atskirų valstybių narių darbotvarkėje pabrėžti kokybiniai reikalavimai, taikytini užimtumui, darbo sąlygoms, gamybiniams santykiams ir socialinei politikai apskritai, siekiant išaukštinti sveikos konkurencijos pranašumas ir ES tikslus. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, bendros Europos vertybės negali būti limituotos anksčiau paminėtomis problemomis, bet turėtų apimti ir daugelį tokių dimensijų kaip kultūra, aplinka, švietimas, gyvenimo būdas. Tačiau reiktų pažymėti, kad valstybių narių savarankiškas rūpinimasis tokiomis sferomis kaip švietimas, sveikatos apsauga, transportas, vadovaujantis bendromis ES nuostatomis, ir yra Europos socialinio modelio specifika [8,p.l9] Tarp visuotinių vertybių būtina akcentuoti nediskriminacinę visuomenę, suteikiančią tas pačias teises visiems piliečiams, nepriklausomai nuo lyties, rasės ar tautybės, nes EB, kaip naujos struktūros sukūrimo tikslas, po Antrojo pasaulinio karo buvo siekimas užkirsti kelią panašiems konfliktams, ksenofobijai ir rasizmui. Dalyvavimas, savarankiška socialinė atsakomybė ir solidarumas yra kitos fundamentalios Europos bendruomenės vertybės. Šios vertybės ir principai yra ne tik Bendrijos, bet ir valstybių narių vykdomos politikos instrumentai. Europos Bendrijos sukūrimas nėra šių vertybinių nuostatų priežastis. Šias vertybes Europos šalys puoselėtų ir jomis dalintųsi bet kuriuo atveju. Tačiau, be abejonės, ES sandara ir valstybių narių siekiai plėtoti bendradarbiavimą, koordinavimą ir savitarpio priklausomybę bei bendros socialinės politikos taisyklės padėjo apginti ES valstybių narių įsipareigojimus socialinei politikai ir suvaržė socialinėje sferoje socialinį dempingą. 1.3.Skirtingi Europos socialinio modelio elementai ES socialinio modelio kritikai teigia, kad toks modelis neegzistuoja, nors gana išskirtiniai socialinės politikos bruožai yra būdingi tik ES, o ne kitoms pasaulio šalims. Kita vertus, Europos socialinio modelio šalininkai į šį modelį įtraukia beveik viską, įskaitant tuos elementus, kurie aiškiai nėra Bendrijos teisės dalis [43, p.6]. Pagrindiniai Europos socialinio modelio elementai yra šie: darbininkų darbo teisė, užimtumas; lygios galimybės; nediskriminavimo politika, darbuotojų dalyvavimas, informavimas ir konsultavimas, socialinių partnerių pripažinimas ir įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą, socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos, pilietinės visuomenės grupių dalyvavimas, viešosios ir bendrosios paslaugos, padorus uždarbis, socialinė apsauga, socialinė integracija ir socialinės teisės (darbuotojų ir apskritai piliečių), regioninė sanglauda, tarptautinės socialinės politikos ir instrumentai. Europos socialinis modelis, kaip dinamiškas reiškinys, kito kartu su Europos plėtros strategijomis, stiprėjant Bendrijos integraciniams procesams nuo Romos sutarties iki bendros rinkos, ekonominės ir pinigų sąjungos, vienos valiutos įvedimo, plėtros į Rytų ir Centro Europą. Tolesnę jo raidą, be abejonės, nulems naujų valstybių narių ekonominė socialinė pažanga, naujų šalių įsiliejimas į ES. Tai tik dar kartą patvirtina Europos socialinio modelio glaudžią sąsają su ES ekonomine ir politine plėtra. 2.Socialinės politikos pertvarka naujose ES šalyse 2.1. Socialinės politikos naujose ES šalyse analizė Beveik identiškos socialinės politikos susiformavimą naujose ES valstybėse narėse lėmė panašios politinės, ekonominės bei socialinės aplinkybės, susiklosčiusios šiame regione praėjusio amžiaus pabaigoje. Politiniai ir ekonominiai pokyčiai, nulemti gilaus ekonomikos ir gyvenimo nuosmukio, augančio technologijų atsilikimo, skatinamo ekonominių, informacinių ir politinių globalizacijos procesų XX a. paskutinio dešimtmečio Centrinėje ir Rytų Europoje - tai lemiami faktoriai, sąlygoję socialinės politikos pertvarką. Socializmo socialinė politika buvo integruota į gamybą ir todėl nebuvo laikoma atskira politikos sfera su specialiomis institucijomis ir veikėjais. Kai kuriose šalyse išnyko net pats socialinės politikos terminas. VDR jis buvo prisimintas tik 8-ojo dešimtmečio pradžioje, nors prieš tai buvo atmestas kaip netinkamas akcentuojant stereotipinę (institucinę, taip pat ir Finansinę) „ekonominės ir socialinės politikos vienybę" [1, p. 140]. Esant valstybiniam socializmui nebuvo institucinio skirtumo tarp gerovės valstybės ir gamybos įmonių, taip pat kaip ir šio skirtumo tarp dirbančiųjų interesų, kuriuos reprezentavo sąjungos, darbo tarybos ir pan., ir darbdavių bei investitorių interesų. Buvo manoma, kad tokios diferenciacijos nebuvimas (bendrosios politikos ir gamybos bei socialinės politikos ir gamybos) yra pagrindinis valstybinio socializmo laimėjimas. Rinkos ekonomikoje poreikių patenkinimas ir darbo našumas yra tarpusavyje susiję skirtingai nei planinėje ekonomikoje: darbuotojų nepatenkinti poreikiai veikia kaip skatinamoji priemonė dirbti našiau. Kolektyvinės socialinės saugos organizavimas vaidina papildomą vaidmenį. Jis yra nukreiptas į tokius rizikos atvejus ir aplinkybes, kurios nepriklauso nuo darbuotojo, kaip pvz., draudimas nedarbo atveju, senatvės draudimo pensijos -jie susiję su išdirbtu laiku ir gautomis pajamomis. Socialinė politika rinkos ekonomikos sąlygomis - teisių, įgytų dalyvaujant darbo rinkoje, sistema. Pereinamuoju iš totalitarinės valstybinio socializmo į demokratinę visuomenę laikotarpiu reorganizuojant socialinę politiką sprendžiamos tokios problemos: • [ bendrąją valstybės politiką integruota socialinė politika keičiama atskira institucine sistema, kurią valstybinio socializmo sąlygomis sudarė rudimentinė universali valstybės mastu veikianti pensijų sistema, taip pat valstybės finansuojamos sveikatos apsaugos ir kitos institucijos. • Generuojami iki tol neegzistavę įstatymai, parengiami taisyklių, juridiškai apibrėžiančių darbuotojų teises ir pareigas, rinkiniai, taip pat įstatymai, reguliuojantys biudžetą, administraciją ir sugriežtinantys teisių ir pareigų sistemą. • Ribotos tariamai teikiamos įmonėse socialinės paslaugos išplečiamos taip, kad į socialinės politikos erdvę būtų įtrauktos kitos sferos, kuriomis anksčiau gamyba nesirūpino: tokios kaip paslaugos šeimoms, vaikams, jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms, benamiams [39, p.649]. Kadangi senojo režimo institucijos ir taisyklės dezintegravosi, jų žlugimas ir prasidėjęs privatizacijos procesas sukėlė rimtų ekonominio nuosmukio problemų (nedarbą, socialinį nesaugumą, infliaciją), naujų institucijų kūrimo procesas instituciniu tarpuvaldžiu turėjo tęstis kuo trumpesnį laiką. Narystės ES sąlygomis, kai, naujoms valstybėms narėms įsijungus į ekonominius integracinius procesus, platesniu mastu realizuojamas laisvas asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimas, socialinės apsaugos sistemos suderinimui ir koordinavimui kyla nauji iššūkiai. Įstojimas į ES davė naują impulsą Centro Europos šalims tobulinti ir keisti socialinės apsaugos sistemą, sekant Europos socialiniu modeliu. Lietuva, kaip socialinės gerovės valstybė, paprastai priskiriama tarpiniam tipui, pasižyminčiam tiek liberaliojo, tiek ir konservatyviojo-korporatyvinio modelio bruožais. Naujų ES valstybių narių socialinės politikos analizė byloja, kad Lietuvos socialinės politikos modelis bendriausia prasme atitinka Centro Europos modelį, nes Lietuvoje, kaip ir daugumoje Centro Europos valstybių dominuoja privalomieji socialinio draudimo fondai, stiprėja nevyriausybinių organizacijų vaidmuo, didinama privati ir bažnytinė labdara. Atlikus 15 metų Lietuvos socialinės raidos procesų tyrimus, nustatyta, kad Lietuvos socialinės politikos pertvarka, modernizacija ir, rengiantis narystei ES, jos derinimas su ES socialine politika vyko dviem kryptimis: • naujos įstatyminės bazės socialinei apsaugai sukūrimas; • modernių socialinės apsaugos institucijų sistemos susidarymas bei senųjų modifikacija. Lietuvos socialinės politikos analizė byloja, kad šiuo laikotarpiu susiformavo ir buvo įteisinti esminiai šiuo metu galiojantys socialinio solidarumo ir socialinio teisingumo principai, o socialinė politika plėtojasi apimdama dvi pagrindines sritis. 1) darbo politiką ir 2) socialinę apsaugą, kurioms būdingas nuolatinis tobulinamas, atsiliepiant į gyvenimo diktuojamus reikalavimus ir iššūkius, teisės aktų pakeitimai ir naujų įstatymų socialinėje srityje priėmimas [21, p.71]. Naujas socialinės apsaugos sistemos raidos etapas - Lietuvos ir ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimas, būtinas įgyvendinant laisvo darbuotojų judėjimo teisę ES ir užtikrinant darbuotojų migrantų socialinę apsaugą. Praktinis šių nuostatų koordinavimas kelia didžiulius iššūkius visai Lietuvos socialinės apsaugos sistemai, nes apima pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo, nedarbo draudimo, sveikatos draudimo išmokas, taip pat ir išmokas šeimai bei laidojimo pašalpas. Dėl žemo viešųjų pajamų perskirstymo lygio Lietuva socialinės apsaugos finansavimui tegali skirti mažą dalį bendro vidaus produkto (BVP) - 15,2 proc. palyginti su ES-15 - 27,5 proc. nuo BVP [35, p.17]. Lietuvos Socialinės apsaugos sistemos analizė rodo, kad ją sudaro dvi dalys: (1) valstybinis (privalomas) socialinis draudimas (toliau - VSD/ SODRA) ir (2) socialinė parama. Abi socialinės paramos sistemos dalys papildo viena kitą ir turi veikti koordinuotai, nepaisant dažnai skirtingų finansavimo, administravimo metodų. Vis dėlto parama piniginėmis išmokomis ne visada pasiteisina, todėl Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, plėtojama socialinių paslaugų sistema. Dar rengimosi narystei ES laikotarpiu Lietuva derino socialinės apsaugos teisės aktus su ES teise, nes ši sfera buvo viena iš derybinių prioritetų. 2008 m. Lietuva įsitraukė į Bendrijos skurdo ir socialinės atskirties mažinimo procesą ir pasirašė su Europos Komisija Susitarimo memorandumą, tuo įsipareigodama perkelti ES bendruosius kovos su skurdu ir socialine atskirtimi tikslus į šalies politiką. Įveikti skurdą padeda ekonomikos augimas, kaip viena esminių sėkmingos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi prielaidų. Lietuvos įstojimas į ES reiškė naują kovos su skurdu ir socialine atskirtimi etapą: 2004 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos 2004-2006 metų nacionalinis su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas. Jo svarba ta, kad skurdo mažinimo uždaviniai įtraukti į bendrąją valstybės politiką: valstybiniu mastu pripažinta, jog skurdas turi ir gali būti mažinamas tik kompleksinėmis, suderintomis ir įvairias sferas (švietimą, profesinį rengimą, darbo rinką, socialinę apsaugą, fiskalinę politiką ir kt.) apimančiomis priemonėmis [35, p.51]. Svarbi skurdo mažinimo priemonė - pensijų reforma, nuo 2004 m. sausio ld. leidžianti savanoriškai pasirinkti pensijų kaupimą (LR Pensijų sistemos reformos įstatymas 2008 m.; LR Lietuvoje nuo 2004 m. gegužės 1. d. tiesiogiai taikomi pagrindiniai ES dokumentai - Tarybos reglamentas 1408/71/EEB dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, ir Tarybos reglamentas 574/72 EB, nustatantis Tarybos reglamento 1408/71/EEB įgyvendinimo tvarką [14]. Socialinio draudimo sektorius yra finansuojamas išankstinėmis piniginėmis gyventojų įmokomis, apskaičiuojamomis nuo darbo užmokesčio, bei mokantis su tomis įmokomis susijusias socialines išmokas (socialinius transferus). Socialinė parama - tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių visuma, apimanti piniginę paramą ir socialines paslaugas jos reikalingiems asmenims. Lietuva dar 1997 m. pasirašė ir vėliau ratifikavo Europos socialinę chartiją, 2004 m. pabaigoje priėmė moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą. 2005 m. ratifikavo Europos laikinuosius susitarimus dėl senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo ir kitų socialinės apsaugos sistemų. Pensijų kaupimo ir Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas, 2009 m.) [34]. Lietuvos ir ES gyventojų ekonominės padėties palyginimas byloja, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui sudaro 46 proc. ES-25 vidurkio ir apie 44 proc. ES-15 vidurkio [35]. Lietuvos socialinės politikos sritys - socialinė apsauga ir užimtumo politika - glaudžiai susijusios, nes socialinės apsaugos sistema yra paremta gyventojų dalyvavimu darbo rinkoje. Vykdant užimtumo politiką svarbų vaidmenį vaidina ES Lisabonos strategijos (2008 m. kovo 23-24 d.) įgyvendinimas Lietuvoje ir tuo tikslu 2004 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos nacionalinis užimtumo veiksmų planas [36], numatantis užimtumo didinimą, regioninių skirtumų mažinimą, lanksčios darbo rinkos kūrimą, lygių galimybių užtikrinimą, darbo jėgos konkurencingumo didinimą ir darbo sąlygų gerinimą. Valstybės iškeltų uždavinių analizė leidžia tvirtinti, kad Lietuvos ir ES užimtumo ir socialinė politika yra suderintos. Įvertindama šalies ekonominį potencialą, politines ir socialines sąlygas, Lietuva stengsis per ateinančius 12-15 m. pasiekti 70 proc. užimtumą, nedarbą sumažinti iki 6-7 proc. [36]. Lietuvos socialinės politikos turinio bruožai narystės ES sąlygomis: • aktyvinamos užimtumo politikos pozicijos; • aktyvi darbo rinkos politika; • sumažėjęs LR Vyriausybės dėmesys švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai. 2.1.1.ES socialinė politika labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms ES socialinė politika, paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje tapusi savarankiška ES politikos sritimi, apėmė ne tik naujus politikos aspektus, bet ir naujas socialines grupes (pagyvenę, neįgalieji, moterys). Šios socialinės grupės visada ES buvo vertinamos kaip patiriančios sunkumų įsiliejant į darbo rinką, tačiau tik nuo 8-ojo dešimtmečio pripažintos teisėtais ES socialinės politikos recipientais. Atsiliepiant į Europos Komisijos siekius išplėtoti socialinės politikos priemones valstybėse narėse, ES politika šių socialinių grupių atžvilgiu pasiekė tam tikros pažangos ES įstatymuose ir vykdomose programose. Nepriklausomai nuo tam tikrų socialinės politikos sferų panašumo, priemonės kiekvienos jų ateities plėtotei skyrėsi. 2.1.2.Socialinė politika pagyvenusiems žmonėms ES socialinės politikos plėtrą pagyvenusiesiems nulėmė demografinės struktūros pokyčiai: tikėtina ilgesnė gyvenimo trukmė, sumažėjęs gimstamumas, gyventojų,vyresnių kaip 80 m., skaičiaus išaugimas. Šių procesų galima įtaka išmokų ir pensijų schemų pokyčiams ir su tuo susijusios jų finansavimo ir aprūpinimo problemos, o kartu augantis dirbančiųjų mobilumas, visuomeninės išlaidos ir tarptautinis bendradarbiavimas paaiškina, kodėl ES institucijos identifikavo senėjimą kaip valstybes nares dominančią sritį [10]. Pagyvenusieji kaip socialinė kategorija suvaidino labai nežymų vaidmenį ES socialinės politikos atsiradimui ir raidai. Jie nebuvo išskirtinai paminėti nei Paryžiaus (1951 m.), nei Romos (1957 m.) sutartyje, nes pensijų finansavimo metodų skirtumai ir sveikatos apsauga galėjo paveikti prekių, paslaugų ir darbo jėgos konkurencingumą valstybėse, kuriose socialinio draudimo schemos griežtai paremtos darbdavio ir darbuotojo įmokomis [17, p.17-21]. Reikšmingas nūdienos Lietuvos socialinės politikos pokytis, leidžiantis tikėtis geresnių rezultatų, yra tas, kad nuo 2004 m. rengiant valstybinės reikšmės dokumentus ir programas formuojamos darbo grupės, kurias sudaro įvairių sričių specialistai, mokslininkai, NVC atstovai, socialiniai partneriai. Daugelyje bet kurios srities (aplinkosauga, sveikatos apsauga ir kt.) valstybės dokumentų ar programų yra atskiras skyrius, skirtas socialinėms problemoms, Lietuvos įsijungimas į ES, iškeldamas naujų reikalavimų socialinės apsaugos sistemai jos koordinavimui ir derinimui su ES valstybėse narėse veikiančiomis socialinės apsaugos sistemomis, kartu atvėrė ir plačias pokyčiui galimybes didinant užimtumą efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius, mažinti socialinę atskirti, geriau įsisavinti ES struktūrinių fondų paramą ir siekti tvarios visuomenės raidos. Kur kas platesnė politikos pagyvenusiems žmonėms interpretacija pateikiama Socialinių veiksmų programose. Nors socialinių veiksmų programos išskyrė pagyvenusiuosius į atskirą kategoriją Europos Sąjungos socialinėje politikoje, tačiau jose kalbama tik apie dirbančius pagyvenusiuosius: Komisija buvo susirūpinusi vyresniais darbininkais, susiduriančiais su priešlaikine pensija arba priverstais imtis mažiau apmokamos veiklos. ES dokumentų analizė byloja, kad ES sutartys labai nežymiai sustiprino ES politiką pagyvenusiesiems: Maastrichto sutartyje (1992 m.) jie nebuvo išskirti kaip specifinė kategorija. Socialinio protokolo 2 straipsnis ragino vykdyti politiką, skatinančią asmenų, iškritusių iš darbo rinkos, integraciją, kas buvo ypač aktualu ir pagyvenusiesiems. Amsterdamo sutartyje (1997 m.) buvo įvestas naujas straipsnis (13 str.), draudžiantis diskriminaciją dėl amžiaus. Tačiau šis straipsnis pats savaime dar neturėjo tiesioginio poveikio ar nesukūrė nediskriminavimo politikos bei patvirtino, kad veiksmų planas kovai su diskriminacija gali būti priimtas Europos Taryboje vienbalsiai, kas sunkino jo patvirtinimą. 129 straipsnis įpareigojo Tarybą skatinti pasikeitimo informacija ir gerąja patirtimi organizavimą užimtumo srityje, o 137 straipsnis įgaliojo ją veikti plėtojant iškritusių iš darbo rinkos asmenų integraciją. Europos Sąjungos pagyvenusiųjų politikos silpnumas atsispindėjo ir 2004-2006 m. socialinių veiksmų programoje, kuri nežymiai paminėjo pagyvenusiuosius kaip specifinę grupę. Skyriuje „Glaudi visuomenė" akcentuota tolesnių ES pastangų būtinybė skatinant Europos socialinės apsaugos sistemos konvergenciją [7]. Pagyvenusiųjų politika ir toliau lieka viena iš silpniausių ES politikos sričių. Atsiradusi kaip tradicinių politikos sričių priedėlis, tokių kaip judėjimo laisvė ir užimtumo politika, ji pasiekė didžiausią laimėjimą ir išplėtė savo įtaką tapdama socialinės įterpties ir nediskriminavimo politikos priedėliu [17, p.20-21]. Be abejonės, šiuo metu pagyvenusiųjų socialinė politika yra kur kas ryškesnė, labiau matoma nei pirmaisiais ES integracijos dešimtmečiais, o ES lygio pagyvenusiųjų organizacijos tapo kur kas veiklesnės ir įtakingesnės. Tačiau ES socialinės politikos analizė byloja, kad pagyvenusiųjų politika ir ateityje bus greičiau silpnas sėkmingesnių politikos sričių priedėlis nei savarankiška politikos sritis ". 2.1.3.Socialinė politika neįgaliesiems 2007 m. ES valstybių narių gyventojų surašymo duomenys byloja, kad ES 15 valstybių narių 14,5 proc. darbingo amžiaus gyventojų (nuo 16 iki 64) turi tam tikrą negalios formą, o naujose valstybėse narėse darbingo amžiaus neįgalieji sudaro 25 proc. [8]. Be to, pastebėta koreliacija tarp amžiaus ir negalios: senėjant visuomenei, neįgaliųjų skaičius ES auga ir manoma, kad toliau augs. Todėl reikšmingas ES požiūris į negalią: joje neskiriamos atskiros žmonių kategorijos, bet pripažįstama, kad neįgalieji turi individualių poreikių. Toks požiūris yra labiau socialiai integruojantis ir reiškia esminį posūkį socialinėje politikoje nuo specialių programų neįgaliesiems į lygių galimybių jiems sudarymą. Socialinę ir ekonominę neįgaliųjų integraciją lemia dvi priežastys: humanitarinis požiūris ir tai, kad jų dalyvavimas nuolatinėje užimtumo aplinkoje yra vertinamas -kaip ES žmogiškasis išteklius. ES dirba tik 42 proc. neįgaliųjų (palyginti su 65 proc. sveikųjų), 52 proc. žmonių, turinčių negalią, yra ekonomiškai neaktyvūs (palyginti su 28 proc. sveikųjų). Įgyvendinant Lisabonos (2006 m.) užimtumo ir lygių galimybių įgyvendinimo strategiją, didelę reikšmę turi ES socialinių veiksmų planas 2004-2010 m., kuriuo siekiama užtikrinti lygias galimybes neįgaliesiems [23]. Svarbu tai, kad ES įsipareigojimai neįgaliems piliečiams realizuojami kartu su požiūriu į negalią, pagristu ne į pasyvios pagalbos koncepcija, bet integracijos idėja ir aktyviu dalyvavimu ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Pagrindinis veiksmų plano tikslas -pripažinti ir ginti neįgaliųjų teises. Toks požiūris išplėtotas naujausiame ES socialinės politikos dokumente „Socialinė darbotvarkė" (Sočiai Agenda) 2005 - 2010 m. [9]. Jame siekiama dviejų pagrindinių tikslų: visiško užimtumo ir didesnės visuomenės sanglaudos, t.y. lygių galimybių visiems užtikrinimo. Pripažindama įvairovę ir nediskriminavimą, Europos Komisija numatė įgyvendinti daug priemonių užtikrinant tautinių, mažumų, vyrų ir moterų, neįgaliųjų lygias galimybes bei 2007 m. paskelbti Europos lygių galimybių metais. Plane numatytų veiksmų realizavimas žymiai pagerintų neįgaliųjų užimtumą ir jų socialinę integraciją. Pastangos kovoti su neįgaliųjų žmonių marginalizacija ( ar ją likviduoti) skatina Europos socialinės įterpties procesą valstybių narių nacionaliniuose veiksmų planuose. Neįgaliųjų socialinės integracijos klausimai buvo įtraukti ir į ankstesnes EB/ES socialinių veiksmų programas, kurios skelbė priemones, skatinančias profesinę ir socialinę neįgaliųjų reabilitaciją. Komisija nubrėžė ir įgyvendino ne vieną veiksmų programą, skatinančią socialinę ir ekonominę integraciją maždaug 10 proc. Bendrijos gyventojų, turinčių fizinę, protinę ar sensorinę negalią. Komisija netgi užsibrėžė uždavinį sukurti ilgalaikę neįgaliųjų reintegracijos programą, kuri apimtų: • profesinio mokymo ir specialių užimtumo sąlygų sudarymą; • specialią programą, skirtą neįgaliųjų aprūpinimo būstu poreikiams tenkinti; • tolesnes studijas ir seminarus, teikiančius ypatingą dėmesį vietiniams eksperimentams sunkaus neįgalumo laipsnį turinčius asmenis integruojant į bendruomenės gyvenimą. Daug skubių pasiūlymų ir akivaizdus būtinumas sukurti ilgalaikę strategiją bylojo, kad neįgalieji jau susilaukia didesnio socialinės politikos dėmesio nei kitos labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės [18]. Reikšmingi ES antrinės teisės aktai neįgaliesiems, kurie sudarė sąlygas mokinių ir neįgaliųjų studentų integracijai į įprastą švietimo sistemą (1990 m. Tarybos rezoliucija), suteikė naudojimosi transportu lengvatas bei palengvino susisiekimą (1991 m., Tarybos direktyva), 2004 m. Tarybos rekomendacija dėl standartizuoto leidimo naudotis neįgaliųjų mašinų stovėjimo aikštele įvedimo iki 2006 m. sausio 1 d. palengvino neįgaliesiems keliavimą Europos Sąjungoje. Ypač svarbi 2006 m. lapkričio mėn. Europos Tarybos direktyva dėl vienodo traktavimo įsidarbinant ir dirbant, užtikrinusi, kad neįgalieji turėtų tokias pačias kaip ir kiti žmogaus teises, naikinami barjerai ir kovojama su negalia susijusia diskriminacija [15]. Vis dėlto, nepaisant daugelio pagalbos neįgaliesiems programų, europiniam lygiui atstovaujančios institucijos veiklos, vis dar nėra konkrečios įstatyminės bazės, įtvirtinančios neįgaliųjų teises Europos Sąjungoje. Palyginti su kitomis probleminėmis socialinėmis grupėmis, neįgalieji gavo kur kas didesnę ekonominę paramą savo programoms vykdyti ir įtvirtinti neįgalumo aspektus ES įstatymuose. Tačiau ES neįgaliųjų politika netapo pagrindine socialinės politikos sritimi ir išliko priedėliu, nors ir labai svarbiu, tokioms reikšmingoms politikos kryptims kaip mokymas ir užimtumas. Socialinė politika neįgaliesiems skiriasi valstybėse senbuvėse ir naujai įstojusiose narėse. Lygių galimybių neįgaliesiems užtikrinimo tendencijos gajos ES valstybėse senbuvėse, nors tebėra keletas kliūčių, kur reikalingos didesnės pastangos - tai fiziniai, administraciniai ir teisiniai barjerai, naujo požiūrio į neįgaliuosius įgyvendinimo problemos, naujų technologijų neįgaliųjų užimtumui. Nuo 1988 m. prasidėjo ES socialinės politikos proveržis. ES Tarybos dokumentų analizė byloja, kad iki pat 2005 m. ES vykdoma daug programų, skirtų neįgaliesiems: HELIOS programa „Europos Bendrijos neįgaliųjų žmonių savarankiškas gyvenimas atviroje visuomenėje", nukreipta skatinti neįgaliųjų socialinę integraciją ir savarankišką gyvenimo būdą (1988-1991 m.); HORIZON (1989-1993 m.) - neįgaliųjų įsiliejimo į darbo rinką darbo perspektyvų gerinimas; HELIOS II (1993-1996 m.) kurioje akcentuojama bendradarbiavimo bei informacijos keitimosi tarp šalių narių svarba, stiprinamos nevyriausybinių organizacijų politinės galios bei kompetencija; HANDYNET (1990 m.) - kompiuterizuotos informacinės sistemos tinklo neįgaliesiems sukūrimas; EMPLOYMENT-HORIZON (1994-2005 m.) neįgaliųjų ir kitų sunkumų patiriančių grupių užimtumo gerinimo programa. 2005 m. ES suvienijo visų struktūrinių fondų iėšas, skirtas labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms į vieną pagrindinę programą EQUAL, kuri finansuoja ir neįgaliųjų socialinę integraciją [ll, 12, 13, 16]. Daugelyje naujų valstybių narių neįgaliųjų socialinė politika orientuota į segregaciją, o ne į lygių galimybių užtikrinimą visose politikos srityse [18, p. 140-150]. Neįgaliųjų politika šiose šalyse tik dabar atsitraukia nuo „protekcionistinės” politikos ir medicininių negalios modelių. Be to, posūkis nuo socialistinio garantuoto užimtumo iš pradžių sukėlė didesnį neįgaliųjų nedarbą, ir tai nebuvo kompensuota būtiniausios socialinės paramos sistema bei lygių galimybių sudarymu neįgaliesiems įsidarbinti ir konkuruoti darbo rinkoje. Užimtumo lygių galimybių direktyva iki galo pilnai realizuota naujų valstybių politikoje ir praktikoje darbo ir gyvenamosios aplinkos pritaikymo prasme. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybės socialinė politika vos ne visą dešimtmetį labiau orientavosi į paramą ir socialinę apsaugą negu į aktyvios užimtumo politikos kūrimą. Nors buvo deklaruojami prioritetai nedarbo prevencijai, užimtumo rėmimui, darbo rinkos profesinio mobilumo didinimui, tačiau darbo rinkos politika buvo labiau įgyvendinama pasyviomis priemonėmis (pvz. bedarbio pašalpų teikimu), nebuvo akcentuojama kitų socialinių partnerių (Švietimo ir mokslo, Ūkio, Finansų ministerijų, profesinių sąjungų, darbdavių ir kitų visuomeninių organizacijų) vieta ir bendradarbiavimo galimybės darbo rinkoje, trūko vienodo požiūrio ir bendras strategijos. Rengimasis narystei ES skatino Lietuvos Vyriausybę keisti požiūrį į neįgaliuosius, o kartu ir jiems skirtą socialinę politiką. Šiuos pokyčius didele dalimi sąlygojo akivaizdus neįgaliųjų gausėjimas Lietuvoje: Socialinės ir darbo ministerijos duomenimis, 2009 m. šalyje gyveno 229 230 asmenys, gaunantys invalidumo pensijas ir sudarantys apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Tai nulemia ne tik gyventojų sveikatos sutrikimai, bet ir ekonominės, socialinės problemos: nedarbas, silpnai išvystyta profesinės reabilitacijos sistema, valstybės vykdoma socialinių lengvatų politika. Įgyvendinant Lisabonos strategiją, Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, pamažu vyksta perėjimas nuo globėjiškos bei deklaratyvios pagalbos neįgaliesiems prie šių asmenų savarankiškumo ugdymo metodų, jų reabilitacijos bei integracijos į visuomenę. Siekiama įgyvendinti globalinės filosofijos idėjas, kurios remiasi socialine sanglauda bei įterptimi, į visuomenę įtraukiant visus žmones, tarp jų ir neįgaliuosius. Šalyje vis labiau įsitvirtina žmonių, turinčių tam tikrą negalią, socialinės integracijos modelis, suprantant jį kaip optimalių ryšių tarp socialinių grupių, socialinių institutų bei valdžios struktūrų nustatymo procesą. Pozityviems neįgaliųjų užimtumo gerinimo pokyčiams impulsą davė 2008 m. Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2009-2012 metų programa, Lietuvos prisijungimas prie Europos šalių iniciatyvos ir 2009 m. paskelbimas Neįgaliųjų metais Lietuvoje bei Vyriausybės patvirtintas neįgaliųjų teisių stiprinimo ir lygių galimybių užtikrinimo planas. Tai paskatino neįgaliuosius aktyviau ieškoti darbo vietų, o užimtumas turi svarbią įtaką neįgaliųjųjų socialinei integracijai. Užimtumo srityje siekiama įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką, padedant įsidarbinti, plėtojant namudinį, patentinį darbą, naujų informacinių technologijų panaudojimą, taikant bendras bei individualias programas ir užtikrinant bei plėtojant alternatyvias užimtumo formas - darbo terapiją, bendrąjį užimtumą. Vykdant įvairias programas, buvo įdarbinta, užimta darbo terapija ir kitomis užimtumo formomis 10270 neįgaliųjų, įsteigtos 159 naujos darbo vietos, paremtos 285 darbo vietos neįgaliesiems, savo verslą pradėjo 30 regėjimo neįgaliųjų [18, p.140-150]. Neįgaliųjų socialinei integracijai stiprinti ir užtikrinti jų lygias galimybes įsidarbinant ir dirbant didžiulę įtaką turi LR Lygių galimybių įstatymas (2009 11 18 Nr. LX-1826) [29], LR Socialinių įmonių įstatymas (2004 06 01 Nr. LX-2251) [31], LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ( 2004 05 11 Nr.IX 2228) [30], pakoregavęs 1991 m. LR invalidų socialinės integracijos įstatymą), užtikrinę neįgaliųjų lygias galimybes bei teises visuomenėje, nustatę neįgaliųjų socialinės integracijos pagrindus, palengvinę sąlygas neįgaliesiems įsidarbinti. Nuo 2004 m. balandžio 1 d. įsigaliojo LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas (pakeitęs nuo 1995 m. taikytą Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą) ir panaikinęs visas sąlygas, iki šiol ribojusias jaunų neįgalių žmonių teisę gauti šalpos pensiją. 2004 m. buvo atliktas Vilniaus miesto savivaldybės paramos skyriaus veiklos tenkinant klientų poreikius tyrimas, kurio metu nustatyta, kad dauguma apklaustųjų (65,4 proc.) naująjį Valstybinių šalpos išmokų įstatymą vertina palankiai [22, p. 14-23]. Tyrimų analizė byloja, kad šalpos invalidumo pensijas gaunančių asmenų skaičius mažai kinta ir, palyginti su 2009 m., šių asmenų šiek tiek sumažėjęs ir sudaro 31 381, o asmenų, gaunančių SODROS invalidumo pensijas skaičius kiekvienais metais po truputį auga ir palyginti su 2007 m. duomenimis, 2009 m. tokių asmenų buvo 9 proc. daugiau, arba 197 849. 2009 m. Lietuvos darbo biržos duomenimis, darbo biržoje buvo įsiregistravę ir aktyviai ieškojo darbo 7897 neįgalieji, daugumai jų (87 proc.) buvo pripažinta trečia invalidumo grupė, žmonės su sunkesne negalia darbo ieškojo ne taip aktyviai. Tyrimai patvirtina, kad Lietuvoje neįgaliesiems teikiamos profesinės reabilitacijos paslaugos apima 68,6 proc., neįgaliųjų profesinį konsultavimą- 22,9 proc, profesinį mokymą- 5,7 proc. bei, esant galimybei, įsidarbinimą po profesinės reabilitacijos - 11,4 proc. Galima teigti, kad Lietuvos ir Europos Sąjungos neįgaliųjų integracijos strategija yra suderintos. Nūdienos socialinės politikos rūpestis - skatinti ES lygių galimybių neįgaliesiems įgyvendinimą tokiu mastu, kad būtų pasiekta visiška jų integracija į visuomenę. Tuo tikslu įgyvendinant socialinių veiksmų neįgaliųjų planą (2004-2010 m.) [32] pirmajame etape numatyti šie strateginiai uždaviniai: (1) įėjimas į darbo rinką ir pasilikimas joje, (2) tęstinis mokymasis (priemonių mokymuisi visą gyvenimą parengimas), neįgaliųjų įtraukimas į Socrates, Leonardo ir kitas programas, (3) naujų technologijų panaudojimas padedant neįgaliesiems įveikti funkcines kliūtis ir ta prasme neatsidurti atskirtyje (elektroninių paslaugų teikimas, verslo aplinkos prieinamumas ir pan.), (4) visuomeninės aplinkos prieinamumo užtikrinimas (visų pirma pastatų pritaikymas neįgaliesiems, kultūros ir laisvalaikio, turizmo sąlygų sudarymas ir kt.). Tai didžiuliai uždaviniai, kurių sprendimui reikalingos integruotos ES institucijų, valstybių narių, socialinių partnerių pastangos. Palankesnes sąlygas neįgaliesiems įsitraukti į darbo rinką suteikia LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisa ir suderinta su ES vykdoma neįgaliųjų socialinės integracijos programa, kurioje svarbią vietą užima specialiųjų poreikių nustatymas ir tenkinimas kuriant darbo vietas ir profesinės reabilitacijos paslaugos. 2.2.Lyčių lygių galimybių politika Lyčių lygios galimybės - tai reikšminga sudedamoji Europos Sąjungos socialinės politikos dalis, glaudžiai susijusi su užimtumo, šeimos, sveikatos apsaugos, švietimo ir kt. politikomis. Iki šiol ES yra nustačiusi tik minimalius užtikrintus standartus ir teises, todėl valstybės narės gali savarankiškai nustatyti taisykles ir priimti norminius teisės aktus, kurių socialinę sritį reglamentuojančios nuostatos būtų pažangesnės negu galiojančios ES nustatytos normos. Esminis Europos Sąjungos lyčių lygybės politikos tikslas - siekis užtikrinti vyrams ir moterims vienodas teises, pareigas, galimybes, kuriems realizuoti būtini tam tikri visuomenės gyvenimo pokyčiai. Nors moterų teisės ilgą laiką buvo ES politikos akiratyje, tačiau reiktų pripažinti, kad tai buvo ne savarankiškas tikslas užtikrinti lyčių lygybę, bet daugiau siekis garantuoti skaidrią konkurencingumo politiką tarp valstybių narių. Todėl pagrindinis Bendrijos susirūpinimo lyčių aspektu motyvas buvo siekis užkirsti kelią nesąžiningai ekonominei konkurencijai mokant už darbą moterims mažiau nei vyrams. Nuo įsikūrimo pradžios Bendrija, pripažino vienodo apmokėjimo principą: 119 straipsnyje buvo reikalaujama laikytis vienodo užmokesčio už vienodą darbą vyrams ir moterims principo [26, p.243]. Tačiau nuostatos dėl vienodo darbo užmokesčio, gyvenimo standartų pagerinimo, socialinės harmonizacijos buvo priimtos tik tokiame lygyje, kiek jos prisidėjo prie Bendrijos ekonominės integracijos. Todėl ES lygių galimybių politika glaudžiausiai susijusi su užimtumo politika, nes ES sutartyse kalbama ne apie moteris pilietes ir jų lygias galimybes apskritai, o tik apie dirbančias moteris. Europos Komisija reguliariai rengė pranešimus apie vienodo užmokesčio vyrams ir moterims įgyvendinimo sunkumus, inicijavo sociologinius tyrimus šioje srityje, pasisakė prieš negatyvią atskirų vyriausybių politiką lyčių lygiateisiškumo atžvilgiu, bendradarbiaudama su Europos teisingumo teismu, atskirą bylų pagrindu sukūrė stiprią teisinę bazę. Nors Sąjungos teisė vis dar buvo stipriai veikiama nacionalinės teisės, Europos Tarybos ir Europos teisingumo teismo pasirinkta kryptis pasitarnavo įstatymų pakeitimams atskirose valstybėse narėse. Europos Komisija pirmą kartą Europos Bendrijos istorijoje dar 8-ajame dešimtmetyje išdėstė nuostatas, kad pareigos šeimoje turi būti derinamos su profesine karjera. Tuo tikslu Komisija 1976 m. įsteigė Moterų Tarybą, 1994 m. pavadintą Lygių galimybių taryba, kuri inicijavo daug programų, užtikrinančių lygias galimybes moterims. 1981 m. buvo įsteigtas Moterų ir Vyrų lygių galimybių patariamasis komitetas su dviem atstovais iš kiekvienos valstybės narės; 1983 m. buvo įsteigtas Europos moterų organizacijų tinklas (European Network of Women (Enow), kurio tikslas -organizuoti nevyriausybinių moterų organizacijų forumus. Europos Parlamente 1981 m. įsteigtas Moterų teisių gynimo komitetas, kurio tikslas - rengti pranešimus apie moterų padėtį Bendrijoje. Kita moterų organizacija, suvaidinusi svarbų vaidmenį į ES darbotvarkę įtraukiant moterų klausimus - Europos Moterų Lobistinė Sąjunga (European Women's Lobby), pradėjusi veikti 1990 m. ir finansuojama Komisijos, kėlė uždavinį koordinuoti moterų veiksmus kovojant už jų interesus ir ES, ir nacionaliniame lygyje. Europos Sąjunga naudojo įvairias priemones siekdama įgyvendinti moterų lygias galimybes - pirmiausia tai pakeitimai sutartyse, taip pat Tarybos direktyvos, rekomendacijos, rezoliucijos, išvados, pranešimai - t.y. antrinė ES teisė. Nemažai jų priimta dėl galimybių moterims dirbti dalį dienos, darbo sąlygų nėštumo ir vaiko priežiūros metu ir pan., mažų verslo įmonių, kooperatyvų sukūrimo, informacijos teikimo irkt. klausimais [20, p. 105-116]. Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Organizacijos rekomendacijas bei Europos Sąjungos gaires lyčių lygių galimybių klausimu, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. gruodžio 1 d. priėmė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą. Tam, kad būtų užtikrintas šio įstatymo vykdymas, Seimas 2005 m. balandžio mėn. 20 d. nutarimu paskyrė moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierę, o 2005 m. gegužės 25 d. įsteigė moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tokia tarnyba buvo pirmoji Vidurio ir Rytų Europoje. Si Tarnyba - savarankiška valstybės institucija, atskaitinga tik Seimui, jos veikla grindžiama demokratijos, teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais. 2006 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo Fakultatyvinį protokolą, patvirtintą Jungtinių Tautų Generalinės Ansamblėjos 54-ojoje sesijoje 2005 m. spalio 6 d. Šis protokolas suteikia asmenims ir asmenų grupėms teisę į peticiją bei suteikia Moterų diskriminavimo panaikinimo komitetui (CEDAW) teisę nagrinėti šias peticijas arba pradėti savarankišką tyrimą dėl diskriminacijos. 2005 m. atlikta Lietuvos Respublikos įstatymų analizė lyčių lygių galimybių principo aspektu rodo, kad pagrindiniai Lietuvos Respublikos įstatymai iš esmės neprieštarauja lygybės principams, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentams [33, p.2]. Praėjusio amžiaus pabaiga pasižymėjo dviejų svarbių lyčių politikai priemonių ES lygiu įgyvendinimu: lyčių problemos, kaip savarankiškos, išskyrimas politikoje, įstatymų, padedančių tėvams suderinti darbą ir šeimą, priėmimu. • Europos Sąjungos socialinė politika - viena iš ES politikos krypčių, kurios turinį, skirtingai nuo nacionalinių valstybių lygmens, sudaro ne tiek lėšų perskirstymas socialinėms reikmėms, kiek socialinis reguliavimas tų sričių, kurios yra susijusios su bendros rinkos veikimu, t.y. darbo teisė, darbo saugos reikalavimai, socialinės darbuotojų migrantų teisės, lyčių lygiateisiškumu. • Socialinė politika yra esminis gerovės valstybės kūrimo instrumentas, pasižymintis išskirtine savybe - sugebėjimu sustiprinti lojalumą savo nacionalinei valstybei. Atskirose valstybėse narėse veikia skirtingi socialinės gerovės modeliai. Gerovės valstybės yra nacionalinės valstybės. Po 1984 m. rinkimų tai buvo nuolat veikiantis Europos Parlamento komitetas, keliantis sau uždavinius įgyvendinti priimtas direktyvas ir ieškantis Bendrijos lygių galimybių įstatymų gerinimo galimybių, analizuojantis moterų politikos atžvilgiu daromus sprendimus kitose ES politikos srityse. Komitetas siekė daryti stiprią įtaką Europos Komisijai, Ministrų Tarybai, turėjo plačią informaciją apie moterų padėtį ES ir darė stiprų poveikį priimant įstatymus. Šios veiklos rezultatas buvo tas, kad moterys ES institucijose buvo atstovaujamos gausiau nei nacionaliniuose parlamentuose ( 2005 m. - 30,2 proc). 2.3.Lietuvos valstybinio socialinio draudimo biudžeto struktūros lyginamoji analizė ES kontekste 2.3.1.Lietuvos Valstybinio socialinio draudimo biudžeto struktūros lyginamoji analizė 2007-2009 m. Mokslinėje literatūroje skiriamos 3 tipų socia­linės draudimo sistemos (Levišauskaitė, Rūškys, 2009): • Akcentuojama socialinio aprūpinimo funkci­ja: nepriklausomai nuo to, kiek moka draudimo įmokų, visi besidraudžiantys aprūpinami vienodai. Realiai šis modelis egzistuota Airijoje. • Nuosekliai laikomasi rinkos ekonomikos prin­cipų: laikomasi principo, kad egzistuojant rinkai valstybė turi mažai kištis į visas sferas, tuo pačiu ir į socialinio draudimo sferą. Labai diferencijuotos socialinio draudimo įmokos ir jos tiesiogiai susiję socialinio draudimo išmokomis. Didžioji socialinio draudimo dalis yra privačiose rankose, o valstybė garantuoja tik minimumą (pvz., JAV). • Socialinio draudimo sistemos, kurios yra so­cialiai orientuotos: valstybė turi didelę įtaką ir ap­draustajam suteikia pakankamas socialinio drau­dimo paslaugas, tačiau šalia egzistuoja ir privati sistema (pvz., Skandinavijos šalys, Vokietija). Lie­tuva taip pat orientuojasi į šį socialinės draudimo sistemos tipą. Šiuo metu šalyje Valstybinio socialinio drau­dimo fondo biudžetas sudaromas iš tikslinių socia­linio draudimo įmokų ir skiriamas pensijoms, pašal­poms, kitoms socialinėms išmokoms bei veiklos sąnaudoms padengti. LR nustatomos tokios valsty­binio socialinio draudimo rūšys: 1. Pensijų draudimas; 2. Ligos ir motinystės draudimas; 3. Draudimas nuo nedarbo; 4. Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe. 1 lentelėje pateikiami duomenys apie Lietu­vos valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) pajamas ir išlaidas 2007-2009 metais. Lygindami faktinius rodiklius su praėjusių laikotarpių rodik­liais, nustatysime biudžeto struktūros dinamiką, ati­tinkamų rodiklių kitimo tendencijas. Analizuodami VSDF biudžeto pajamų struk­tūrą 2007 -2009 metų laikotarpiu matyti, kad dau­giausiai lėšų į VSDF biudžetą buvo surinkta iš draudėjų, privalomųjų valstybinio socialinio drau­dimo įmokų. Šios įmokos analizuojamu laikotar piu keitėsi nuo 88 proc. iki 89 proc. 1 lentelė. Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos ii 2007 – 2009 metais mln. lt (struktūra %) 2007 m. Pokytis % 2008 m. Pokytis % 2009 m. Pokytis % PAJAMOS 4438 - 4570 - 4886 - Draudėjų privalomosios draudimo įmokos 3897 88 4041 88 4368 89 Apdraustųjų privalomosios draudimo įmokos 374 8 389 9 420 9 Savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų privalomosios draudimo įmokos 74 l.8 59 1.2 59 1.3 Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos 1 - 1 - 1 - Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos 44 1 31 0.6 10 0.2 Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos 27 0.7 33 1 18 0.3 Veiklos pajamos 21 O.S 16 0.2 10 0.2 IŠLAIDOS 4451 - 4461 - 4703 - Pensijų draudimui 3246 73 3325 75 3528 75 Ligos, motinystės draudimui 343 7.7 333 7.5 359 8 Draudimui nuo nedarbo 177 4 186 4.1 200 4 Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimui 12 0.3 16 0.4 18 0.4 Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą 356 8 371 8 401 8.5 Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos 158 3.5 92 2 49 1,1 Veiklos sąnaudos 159 3.5 138 3 148 3 Grynasis rezultatas -13 109 - 183 Grynasis piniginių srautų rezultatas 16 83.1 - 28.1 - Negrąžintos paskolos metų pabaigoje 444.4 - 301.0 " 234.7 - Šaltinis: Statistikos departamento duomenys (www.std.lt) Apdraustųjų įmokos padidėjo nuo 8 iki 9 proc. visų pajamų. Padidėjimas sąlygotas įmokų tarifo pakeitimo ap­draustiesiems nuo 1 iki 3 proc. darbo užmokesč­io. Galima paminėti, kad baudos ir delspinigiai iki 2004 metų kaip atskiras pajamų straipsnis ne­buvo išskirtas, jis priklausė veiklos pajamoms ir 2007-2009 metų laikotarpiu kito nežymiai, sudary­damas nuol iki 0,2 proc. Savarankiškai dirbančių asmenų mokamos įmokos analizuojamu laikotar­piu sudarė nuo 1,8 iki 1,3 proc. visų pajamų, 2007 metais buvo didžiausios - sudarė 1,8 proc. Tam įtakos turėjo tai, kad nuo 2005 metų VSD buvo apdrausti asmenys, dirbantys pagal paten­tus. Be to didėjo ūkininkų skaičius. Veiklos paja­mos nagrinėjamu laikotarpiu kito nežymiai nuo 0,5 iki 0,2 proc. Plečiantis rinkos ekonomikai ir vykstant ak­tyviai šalies ūkio restruktūrizacijai, privatizaci­jai ir kitiems vidaus ir išorės veiksniams, nuolat mažėjo samdomąjį darbą dirbančių asmenų, ku­rie draudžiami visu socialiniu draudimu. Skiriasi privalomuoju socialiniu draudimu apdraustųjų ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius rajonuose. Ten, kur sutelkta didžioji gamybos dalis, t.y. didžiuosiuose Lietuvos miestuose ar rajonų cen­truose-Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje-gyvena dau­giau nei 62% visų apdraustųjų privalomuoju drau­dimu. Mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur ne­darbas didesnis negu miestuose, santykis tarp dar­bingo amžiaus žmonių ir socialiniu draudimu ap­draustų asmenų skaičiaus yra ypač nepalankus so­cialinio draudimo sistemai. Darbingo amžiaus žmonių skaičių ženkliai Įtakoja demografinės situ­acijos. 2007 m. pradžioje iki darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų buvo 1442,9 tūkst., tai sudarė 41,38 proc. visų gyventojų, darbingo amžiaus gy­ventojai sudarė 58,61 proc, 2008 m. pradžioje ati­tinkamai -1406,4 tūkst. (40,46 proc. ir 59,53 proc). 2008 m. pradžioje iki darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų sumažėjo 5 proc, padidėjo darbingo amžiaus gyventojų. Užimtumo tendencijoms būdingas nedarbo au­gimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos ir bendro užimtumo mažėjimas. Vyko intensyvus dirbančiųjų judėjimas iš valstybinio j privatų sek­torių. Statistikos departamento darbo jėgos tyrimų duomenimis, bendras užimtumo lygis sumažėjo nuo 89,7 proc. 1991 metais iki 48,9 proc. 2009 -asiais. Pasikeitė užimtumo struktūra: 1990 m. iki ekono­minių reformų pradžios didžioji dalis gyventojų dir­bo pramonėje (30 proc), žemės ūkyje (18 proc.) bei statyboje (12 proc). Įgyvendinant reformas, 1992-2009 metais darbuotojų skaičius labiausiai su­mažėjo pramonėje ir statyboje - beveik per pusę, didėjo paslaugų sferoje, kur dirba pusė visų dirba­nčiųjų. Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo ly­gis kaimuose - viena iš priežasčių, dėl kurių so­cialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nepastoviai. Ūkininkai yra atleidžiami nuo jmokų mokėjimo arba Įmokų mokėjimas yra atidedamas. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių drau­dimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės sociali­nio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūki­ninkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos. Vals­tybinis socialinis draudimas pernelyg orientuotas į samdomus dirbančiuosius ir sunkiai apima kitokio ekonominio aktyvumo asmenis (neaprėpiami arba beveik neaprėpiami šešėlinėje ekonomikoje dirban­tys, taip pat smulkūs ūkininkai, kaimo gyventojai, dirbantys žemę, menininkai, kūrybiniai darbuoto­jai, savarankiškai dirbantys su verslo pažymėji­mais). Biudžeto pajamų suma priklauso nuo draudėjų mokamų įmokų, o pastarosios nuo 4 ro­diklių. Vienas jų - vidutinis mėnesinio darbo užmo­kestis. Darbo užmokestis priklauso nuo darbo pa­klausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir įmonės veiklos rezultatų. Pagal 1991 metais įsiga­liojusį Darbo apmokėjimo įstatymą ir nuo 2009 metų sausio 1 d. galiojančiame Darbo kodekse nu­statytas minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesio alga garantuojama kiekvienam darbuo­tojui. Socialinis draudimas pagristas kontrakto princi­pu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Daugiausia socialinio draudimo biudžeto skiriama pensijų išmokoms (73 - 75 proc), sveikatos draudimo išlaidoms - 8 - 8,5 proc. Nuo 1997 sausio mėn. 17 d. šios išlaidos buvo perduotos sveikatos draudimo biudžetui, kartu per­davus 3 proc. socialinio draudimo įmokų. Santyki­nai didelę išlaidų dalį sudarė ligos ir motinystės pašalpų mokėjimas 7,7 - 8 proc Per 2007 - 2009 metų laikotarpį draudimas nuo nedarbo sudarė 4 -4,1 proc. išlaidų. Iš viso socialinio draudimo pensi­joms išleidžiama apie 6-8 procentus bendrojo vi­daus produkto (BVP) - beveik perpus mažiau negu vidutiniškai visos Europos Sąjungos šalys ir daugu­ma kandidačių. Vidutinė socialinio draudimo pen­sija balansuoja ties 40 -50 proc vidutinio mokesti­nio uždarbio šalyje riba. ir Europos šalys patiria pre­cedento neturinčius demografinius pokyčius - vi­suomenės senėjimą, kurį lemia ilgėjanti gyvenimo trukmė ir mažėjantis gimstamumas. 2007 - 2008 m. Lietuvos ekonomikos pakili­mo metai, apie tai byloja Lietuvos ūkio makroe­konominiai rodikliai: realus bendras vidaus pro­duktas (BVP) per 2007 metus padidėjo 5,9 proc, 2008 metus - 6,7 proc, gamybinė ir apdirbamoji pramonė 2007 m. pagamino ir realizavo 17 proc. daugiau nei produkcijos 2006 metais, 2008 m. pra­monės produkcijos parduota 7,7 proc. daugiau nei 2007 m.; einamosios sąskaitos deficitas 2007 m. sumažėjo 1,2 proc. punkto ir sudarė 4,8 proc BVP; tiesioginės užsienio investicijos per 2007 m. išau­go 18 proc. ir sudarė 1783,3 mln. litų, per 2008 m. jos padidėjo 24 proc; prekių eksportas per 2007 m. padidėjo 20,3 proc, importas -15 procentų, m. eksportas išaugo 10,6 proc. 2008 m. pri­imtų į darbą asmenų padidėjo 31,1 tūkstančiu (2007 m. įdarbinta buvo 1273,2 tūkst. asm., 2008 m. -1 304,3 tūkst. asm.), registruota 12,6 tūkst. daugiau draudėjų (2007 m. 291,9 tūkst, 2008 m. 304,5 tūkst.). 2008 m. gruodžio mėn. vidutinė senatvės pensinin­ko pensija buvo 327,9 Lt arba 10,01 Lt didesnė nei 2007 m. gruodžio mėn. Šios pensijos irvalstybiniu socialiniu draudimu apdraustųjų darbo užmokesčio (neto) santykis sudaro 48,4 (2007 m.- 49,5 proc), reali senatvės pensiją 2008 m. padidėjo 4,2 proc. Sparčiau nei planuota didėjo vidutinis, darbuoto­jai daug rečiau buvo išleidžiami nemokamų atos­togų. Tačiau šios priežastys nėra vienintelės, nulėmusios biudžeto pajamų ir išlaidų pokyčius tei­giama ar neigiama linkme, todėl būtina aptarti ir kitas, nulėmusias VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų kitimo tendencijas bei svyravimus. 2.3.2.Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto balansą sąlygojančios priežastys Viena iš Sodros deficito priežasčių yra nepalan­kios demografinės tendencijos: gyventojų senėji­mas, gimstamumo mažėjimas, mažėjantis ap­draustųjų skaičius bei jų draudžiamosios pajamos ir t.t. Pagal Lietuvos demografines prognozes, se­natvės pensijų gavėjų, kurie sudaro didžiąją VSDF pensijų gavėjų dalį, ateityje daugės. Nedaugėjant apdraustųjų skaičiui, valstybinio socialinio drau­dimo sistema, pagrįsta einamųjų išmokų finansa­vimu, susidurs su dar didesnėmis finansavimo pro­blemomis. Apdraustųjų skaičius didėtų ne tik gerėjant ekonomikos plėtrai, bet ir efektyviau dir­bant teritoriniams draudimo skyriams, valstybei lai­kantis gimstamumą, sveikatos priežiūros gerinimo, mokesčių ir įmokų mokėjimą skatinančios politi­kos. Išlaidos nuolat didėjo, nes Sodra privalėjo vyk­dyti įstatymus nepriklausomai nuo jos finansinės būklės: buvo didinamos pensijos, atsiskaitoma su vaistinėmis, sanatorijomis, pašalpų gavėjais, užim­tumo fondu ir t.t. Kiekvieną mėnesį Sodrai tekdavo trumpam laikui imti iš bankų paskolas. 2006 metų pradžioje nuo 31 iki 34 proc. padidintas valstybinio socialinio draudimo įmokų bendrasis tarifas irgi turėjo nemažos įtakos Sodros pajamoms. Apdraustųjų įmo­kos per 2005 - 2006 metus padidėjo 5,4 proc, tač­iau draudėjų mokamos įmokos tuo pačiu laikotar­piu sumažėjo 4,4 proc. Šis sprendimas skatino slėpti pajamas ir mažino apdraustųjų socialinio draudimo mokėtojų skaičių. Nemažos reikšmės Sodros deficito didėjimui turėjo ir Vyriausybės fiskalinė politika, nes pelno mokesčio lengvatos, sumažinusios darbo užmoke­sčio bazę, lėmė tai, kad BVP struktūroje socialinio draudimo įmokos Lietuvoje sudarė 8,5 proc. BVP, tuo tarpu kaimyninėse šalyse jos buvo didesnės 2-3 proc. BVP. Vienas veiksnių, lemiančių VSDF biudžeto padėtį, pensijų gavėjų skaičius, tenkantis 1000 apdraustųjų. 2007 m. daugiausiai jų teko Laz­dijų (2740) ir Ignalinos (2007) rajonams. Palankiau­sias santykis tarp pensijų gavėjų ir apdraustųjų yra "jauname" mieste Visagine (368 pensijų gavėjų 1000 apdraustųjų), Vilniaus mieste ir rajone (458), kituo­se didžiuosiuose miestuose (iki 800), Mažeikių ra­jone (678). Faktą galima paaiškinti tuo, kad būtent didžiuosiuose miestuose ir kai kuriuose rajonuose sparčiau plėtojama gamyba ir infrastruktūra, pritrau­kiama daugiau jaunimo, šių rajonų ekonominės veik­los duomenys gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvos ra­jonų. Kiti svarbūs rodikliai - vienam apdraustajam tenkančios faktinės pajamos ir išlaidos per metus pagal miestus ir rajonus. Didžiausios faktinės pa­jamos vienam apdraustajam 2007 m. buvo gautos Visagine (5402 Lt), Vilniaus m. ir raj. (4095 Lt), Mažeikių raj. (3943 Lt) ir Klaipėdoje (3717 Lt). Išlaidų suma, tenkanti vienam apdraustajam, priešingai - didžiausia yra rajonuose (Ignalinos (6002 Lt), Šakių, Kelmės, Anykščių - netoli 6000 Lt vienam apdraustajam), o mažiausia Visagine (1857 Lt), Vilniuje(1943 Lt). Socialinė politika yra piliečių požiūrio į vals­tybę, valdančiąsias opozicines partijas formavimo priemonė (ji gali didinti arba mažinti šalies politinį stabilumą, jos vadovų autoritetą). Su socialinės politikos sistema glaudžiai susijusios demografinės ir šeimos problemos, nes ji dažniausiai realizuoja­ma per socialinio draudimo, aprūpinimo ir globos principus (senatvės pensijos, bedarbių pašalpos bei valstybinė sveikatos apsauga). Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių, t.y. privalomas Valstybinis socialinis drau­dimas ir socialinė parama. Lietuvoje Valstybinį so­cialinį draudimą reglamentuoja LR valstybinio so­cialinio draudimo įstatymas. Europos Sąjungos so­cialinė politika turi savo institucinę sistemą. Pa­grindinis fondas, įkurtas ES socialinei politikai vyk­dyti yra Europos socialinis fondas. ES padeda šalims kandidatėms modernizuo­ti savo socialinės apsaugos sistemas, atsižvelgda­ma į šalių skirtingą socialinį - ekonominį išsivys­tymo lygį. Vienas iš pagrindinių susitarimų dėl so­cialinio draudimo ir ES reglamento principų yra vienodas požiūris į žmones. Šiuo metu Lietuvoje Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas iš tikslinių socialinio draudimo įmokų ir skiriamas pensijoms, pašalpoms, kitoms socialinėms išmokoms bei veik­los sąnaudoms padengti. Analizuodami VSDF biudžeto pajamų struk­tūrą 2007 - 2009 metų laikotarpiu matyti, kad dau­giausiai lėšų į VSDF biudžetą buvo surinkta iš draudėjų, privalomųjų valstybinio socialinio drau­dimo įmokų. Šios įmokos analizuojamu laikotar­piu keitėsi nuo 88 proc iki 89 proc. Viena iš Sodros deficito priežasčių yra ne­palankios demografinės tendencijos: gyventojų senėjimas, gimstamumo mažėjimas, mažėjantis apdraustųjų skaičius bei jų draudžiamosios paja­mos ir t.t. Pagal Lietuvos demografines prognozes, senatvės pensijų gavėjų, kurie sudaro didžiąją VSDF pensijų gavėjų dalį, ateityje daugės. Didžiausia visų išlaidų dalis tenka pensijų draudi­mui (2007 m.- 73 proc, 2009m. - 75 proc). 2.4.Valstybės reguliavimo įtaka namų ūkių pajamoms ES bendrosios rinkos kontekste Turbūt lemtingiausia taktinė daugelio XIX a. libe­ralų klaida buvo tai, kad jų programos sudarė įspū­dį, jog žalingos arba nereikalingos valstybinės veiklos nutraukimas yra visos politinės išminties viršū­nė ir kad klausimas, kaip valstybė turi naudotis to­mis savo galiomis, kurių niekas neneigia, nekelia jokių rimtų ir svarbių problemų, dėl kurių sprendi­mo galėtų nesutarti net protingi žmonės (Hayek, 2008). Neigiamas valstybės reguliavimo poveikis namų ūkių pajamoms patvirtina šį Friedrich'o August'o von Hayek'o teiginį. Tiesioginio ar netiesio­ginio apmokestinimo būdu valstybei santykinai ma­žinant namų ūkių pajamas yra įtakojama visuminė paklausa ir kartu šalies ekonominio vystymosi tem­pai bei kryptys. Be to, toks valstybės kišimasis vei­kia namų ūkių kaip vartotojų elgseną įsigyjant vie­nokį ar kitokį prekių ir paslaugų rinkinį, t.y. keičia­si namų ūkių biudžetinės tiesės padėtis. Remiantis vartotojo elgesio modeliu, „žmonės renkasi geriau­sius įperkamus daiktus" (Varian, 2005), t.y. siekia maksimizuoti savo naudą. Jau „karalienės Viktori­jos laikais filosofai ir ekonomistai apie „naudingu­mą" kalbėjo kaip apie žmogaus visapusiškos gero­vės rodiklį. Naudingumas buvo laikomas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!