Slaptumo ir viešumo principų derinimas ikiteisminiame tyrime

Santrauka Ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo sėkmė dažnai priklauso nuo to, kiek ilgai ikiteisminio tyrimo pareigūnas moka išlaikyti paslaptyje tam tikras ikiteisminio tyrimo detales. firma laiko paskleista informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ne tik gali pasmerkti nesėkmei tiriamą bylą, bet ir sudaro sąlygas pažeisti kitų asmenų teises. Ikiteisminio tyrimo paslaptis yra viena iš tų procesinių teisinių priemonių, kuri ikiteisminio tyrimo pa­reigūnui gali pagelbėti sprendžiant ikiteisminiam tyrimui keliamus uždavinius, padeda užtikrinti sėkmingą baudžiamosios bylos tyrimą bei apsaugoti atskirų asmenų teises bei teisėtus inte­resus. Įvadas 1. Slaptumo ir viešumo principai ikiteisminiame tyrime- teoriniai pagrindai Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. kovo mėn. 14 d. patvirtintas ir dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas [1] (toliau - BPK) nevisiškai pateisino praktikų ir moksli­ninkų lūkesčius, iš esmės didžiausios diskusijos kilo dėl normų, reglamentuojančių ikiteisminį tyrimą. 1.1. Ikiteisminio tyrimo samprata bei paskirtis Tikslinga būtų pradėti nuo ikiteisminio tyrimo sampratos. Dabar galiojantis BPK nepateikia iki­teisminio tyrimo sampratos. įstatymo leidėjas ikiteisminio tyrimo reglamentavimą pradeda nuo normų, nustatančių ikiteisminių tyrimo subjektus ir įstaigas. Reikia manyti, kad ikiteisminis tyrimas dabarti­niame BPK yra suprantamas kaip veikla, kurią reglamentuoja normos, susijusios su ikiteisminio tyrimo procesu. Tačiau šitaip aiškinant ikiteisminio tyrimo sampratą lieka nereglamentuotų daug klausimų. Net ikiteisminio tyrimo uždaviniai šioje BPK dalyje nėra suformuluoti, pasigendame ir tiesiogiai su iki­teisminiu tyrimu susijusių principų turinio atskleidimo ir kitų labai svarbių dalykų, t. y. išsamios ikiteis­minio tyrimo reglamentacijos, kuri leistų suprasti šios labai reikšmingos baudžiamojo proceso dalies raidę ir dvasią, suvokti jos ideologiją, kuri taip pat labai svarbi atliekant ikiteisminį tyrimą. Reikia pa­žymėti, kad ikiteisminio tyrimo samprata nėra atskleista ir Baudžiamojo proceso kodekso komentare [8]. Tai bandysime padaryti mes. Ikiteisminį nusikalstamų veikų tyrimą galima apibudinti dvejopai: baudžiamojo proceso ir kriminalistiniu aspektais. Ikiteisminio tyrimo sampratą iki galo atskleisti galima tik nagrinėjant abu aspektus kartu. Ikiteisminį nusikalstamų veikų tyrimą, remiantis kriminalistinėmis pozicijomis, galima apibūdinti kaip kriminalistinės teorijos praktinį rezultatą- kriminalistinę praktiką. Ikiteisminį nusikalstamų veikų tyrimą iš procesinių pozicijų galima apibūdinti kaip autonomišką baudžiamojo proceso dalį - veiklą, kurios tiesioginė paskirtis yra greitas ir išsamus nusikalstamų veikų išaiškinimas (tyrimas), taip pat rengiamų nusikalstamų veikų užkardymas. Ikiteisminis nusikaltimų tyrimas yra dėsninga, galima sakyti, dėsningiausia veikla iš visų regla­mentuojamų BPK veiklos sričių. Jis priklauso nuo visumos įvairių veiksnių, kuriuos reikia pažinti, kad būtų galima teisingai ir pagrįstai nustatyti procesinio reglamentavimo prioritetus bei tinkamai suregu­liuoti ikiteisminį nusikaltimų tyrimą. Čia nekalbama apie teisinį kriminalistikos metodikų bei rekomen­dacijų įtvirtinimą, o diplominio darbo autoriausma, kad į jas reikėtų atsižvelgti, reglamentuojant ikiteisminį nusikaltimų ty­rimą. Ikiteisminis nusikaltimų tyrimo reglamentavimas baudžiamajame procese turėtų sudaryti teisinę erdvę: • ištirti sudėtingiausius nusikaltimus bei jų mechanizmą, leisti taikyti visus nusikaltimų tyrimo metodus bei nustatyti nusikaltimų tyrimo organizavimo tvarką; • sukurtų Įstatymų kliūtis maksimaliai užkardyti veiksmus, trukdančius išaiškinti nusikaltimus ir nieko bendra neturinčius su proceso dalyvių teisių užtikrinimu, o atvirkščiai, trukdančius jam: - skatintų nusikaltimus tirti legaliomis priemonėmis, leistų būti atviram mokslui ir pažangai. Tačiau visi išvardyti veiksniai turi neleisti bet kokia forma patraukti nekaltų asmenų baudžia­mojon atsakomybėn ir garantuoti visų dalyvaujančių procese asmenų orumą, pagarbą jų privačiam gyvenimui, saugumą bei procesinių teisių įgyvendinimą. Visi pažangūs nusikaltimų tyrimo metodai ir veikla, taip pat veikla, paremta kibernetikos, infor­matikos, darbo mokslinio organizavimo ir kitomis teorijomis bei praktika turėtų būti legalizuota, ži­noma, jeigu tai nepažeidžia proceso dalyvių teisių, jų gynybos galimybių, žmogaus orumo ir kt. Jeigu kai kurie nusikaltimų tyrimo metodai gali pakenkti žmogui, jie turi būti ribojami įstatymu tiek, kiek būtina garantuoti procese dalyvaujančių žmonių procesinius interesus, teises bei žmogiš­kumą. Pripažindami, kad baudžiamojo proceso teisė - tai vientisa nusikaltimų tyrimo ir baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo teisinė priemonė, kartu išskiriame dvi autonomines, baudžiamojo proceso dalis: ikiteisminio tyrimo ir teisminio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo. Baudžiamąjį procesą, t. y. dvi jo autonomines dalis, vienija vienoda ideologija: teisėtumas, tei­singumas, humanizmas, greitumas (operatyvumas), išsamumas, objektyvumas, visų gyventojų ly­gybė prieš įstatymą, teisė į aktyvią gynybą, nekaltumo prezumpcija, visų proceso dalyvių teisių ir atsakomybės pusiausvyra, suteikimas proceso dalyviams tiek teisių, kad jie galėtų užtikrinti savo teisė­tus interesus teisėtomis priemonėmis ir būdais. Atsižvelgiant į tai, kad proceso vientisumo niekas ne­ginčija, tikslinga daugiau pabrėžti ikiteisminio tyrimo skirtumus. Pažymėsime svarbiausiuosius iš jų: 1) ikiteisminio tyrimo paskirtis skiriasi nuo baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo paskirties. Šiuo atžvilgiu išskirtume apibendrintą ikiteisminio tyrimo paskirtį - greitai ir išsamiai išaiškinti nusikaltimus. Toliau konkretizuosime ikiteisminio tyrimo paskirties elementus. 2) nusikaltimo išaiškinimo organizavimas bei darbo tvarka iš esmės skiriasi nuo teisminio baudžiamųjų bylų nagrinėjimo organizacijos bei darbo tvarkos. 3) baudžiamojo proceso principai nevienodai veikia skirtingose baudžiamojo proceso stadi­jose (dalyse). Išskiriami bendri visam procesui principai, bet nagrinėjami ir tie, kurie labiau realizuojami ikiteisminio nusikaltimų tyrimo stadijoje (pvz., darbo organizacijos pobūdžio principai), taip pat yra principų, kurie realizuojami siauresne apimtimi nei baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo metu (pvz., viešumo ir kai kurie kiti principai). Yra ir kitokio pobūdžio skirtumų. Čia galima būtų išskirti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo subjektus, net galių, valdžių pasidalijimo ir kt. atžvilgiu. Pažymėsiu, kad teisėjo, prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno profesinis pasirengimas taip pat yra nevienodas. Atsižvelgiant į iš­vardytus skirtumus galima kalbėti apie nusikaltimo tyrimo ir teisminio nagrinėjimo specifiką. Plačiau aptariant ikiteisminio tyrimo paskirtį, galima išskirti dvi užduotis, keliamas šiai baudžia­mojo proceso stadijai: greitai ir iki galo išaiškinti padarytus nusikaltimus ir laiku užkirsti kelią rengia­miems nusikaltimams. Pirmasis uždavinys literatūroje vienaip ar kitaip yra nagrinėjamas [9, p. 27-42]. Šį uždavinį ga­lima sukonkretinti, nurodant, kaip, kokiomis priemonėmis nusikaltimas turi būti išaiškintas, su kuo nu­sikaltimo išaiškinimas turėtų būti susijęs ir kita. Bet šie klausimai yra specialaus nagrinėjimo objektas. Numatant bendrą ikiteisminio tyrimo paskirtį vargu ar tai būtina. Daugiau dėmesio skirsiu tam ikiteisminio tyrimo aspektui, kuris „dingo" iš galiojančio Baudžia­mojo proceso kodekso - tai prevencinė nusikaltimų tyrimo problematika. Čia turima galvoje ne so­ciologinė, biologinė ar kriminologinė nusikaltimų prevencija, o tiesiogiai su tiriamu nusikaltimu susijusi prevencija. Taigi antrasis ikiteisminio nusikaltimų tyrimo uždavinys yra originalus. Kai kas gali teigti, kad rengiamų nusikaltimų užkardymas tiesiogiai susijęs su pirmuoju uždaviniu, t. y. greitu ir išsamiu nusi­kaltimų atskleidimu. Aš taip nemanau, nes tam nėra pagrindo. Pirmasis uždavinys ('gyvendinamas reaguojant j jau padarytą nusikaltimą, o aš turiu galvoje tik pradėtą įgyvendinti sumanytą nusikaltimą. Ypač tai svarbu dabar, kai rengiamasi teroristinėms akcijoms, kai padaugėjo samdomų žudikų da­romų nusikaltimų ir kai nusikaltimui rengiamasi ilgai ir kruopščiai. Manyčiau, kad pasikeitus padėčiai, BPK reikėtų reglamentuoti atitinkamas priemones. Ir dabar galiojančiame BPK numatyta kai kurių priemonių, kurias realizuojant galima užkardyti pradėtus daryti nusikaltimus. Tai BPK 159 str. numa­tytas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų realizavimas. Tik gaila, kad nusikalstamą veiką imituo­jančių veiksmų atlikimas siejamas tik su nusikaltimų išaiškinimu, pamirštant nusikaltimų užkardymą bei trukdymą daryti arba tęsti pradėtą nusikaltimą. Prie priemonių, padedančių užkardyti nusikalsta­mas veikas, galima priskirti ir BPK 160 str. numatytą slaptą sekimą, baudžiamąją atsakomybę šali­nančias aplinkybes, numatytas BK 29 ir 32 str., vėliau atitinkamai tampančias aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Pažymėsiu, kad BK 29 str., numatančiame asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą, nurodytas ir sulaikymas asmens, kuris pa­sikėsino nužudyti. Tačiau čia vėlgi kalbama apie padariusių nusikalstamą veiką asmenų sulaikymą, apie jau padarytus nusikaltimus, susijusius su nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikla. Taigi vadovautis nurodytomis normomis, užkertant kelią rengiamiems nusikaltimams, vargu ar tiesiogiai galima. Diplominio darbo autoriaus nuomone, kodekse reikėtų nuostatų, leidžiančių Ir pareigūnams, ir piliečiams užkirsti kelią rengiamiems nusikaltimams. Čia nekalbama apie atvejus, kai besirengiant daryti nusikal­timą, yra padaromi kiti nusikaltimai. Tokiu atveju yra tiesiog greitai ir išsamiai tiriamas padarytas nusi­kaltimas. 1.2. Slaptumo ir viešumo principų turinio teoriniai aspektai Panagrinėjus ikiteisminio tyrimo paskirtį, būtina aptarti ikiteisminio nusikaltimų tyrimo principų sistemą. Diplominio darbo autoriaus nuomone, baudžiamojo proceso principų sistemą sudaro: teisėtumas, asmens, jo bei jo šeimos būsto, turto, privataus gyvenimo neliečiamybė, piliečių lygybė prieš įstatymą, nekaltumo prezumpcija, principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, teisėjų nepriklausomumas, nusikalstamų veikų tyrėjų savarankiškumas ir nepriklausomumas, aktyvi prokuroro vykdoma ikiteisminio tyrimo kontrolė, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama ikiteisminio tyrimo kontrolė, aukštesniųjų teismų vyk­doma žemesnių teismų kontrolė, proceso dalyvių teisių ir pareigų balansas, proceso dalyvių teisių pusiausvyra, aktyvi nukentėjusiojo teisinė padėtis, kaltintojo įrodinėjimo našta (pareiga), įtariamojo (kaltinamojo) aktyvi gynyba, teisėta gynyba (įrodinėjimo ir gynybos būdų, priemonių ir pateikiamos medžiagos nepriekaištingumas, t. y. įstatymų reikalavimų atitikimas), procesinių prievartos priemonių proporcingumas, proceso operatyvumas, išsamumas ir objektyvumas, proceso viešumas, rungimosi principas, proceso humaniškumas, proceso pažangumas. Žinoma, dėl kai kurių principų formuluočių bei jų turinio galima diskutuoti, taip pat galima diskusija dėl kai kurių principų sistemos elementų. Kaip jau buvo minėta, baudžiamojo proceso principai gali būti skirstomi į bendrus visam baudžiamajam procesui, į principus, būdingus vienai ar kitai proceso autonomiškai daliai, bei principus, nors ir būdingus abiem proceso dalims, tačiau jose įgyvendinamus skirtinga apimtimi. Pradėsime nuo vieno iš kertinių baudžiamojo proceso principų, kad teisingumą vykdo tik teismas. Kaip nurodytai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentare, nagrinėjamas principas reiškia, jog joks „kitas subjektas, išskyrus teismą, negali: 1) konstatuoti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta; 2) nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo; 3) paskirti kaltu pripažintam asmeniui kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės" [8, p. 25]. Visi šie klausimai išsprendžiami išnagrinėjus bylą ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes. Diplominio darbo autoriaus požiūriu, šis principas nėra visiškai realizuojamas konstruojant atskiras Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Kai kuriais atvejais vykdyti teisingumą pavedama ikiteisminiam tyrimo teisėjui, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo tais atvejais, kai būtina nustatyti, ar baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padaryta, ir nuspręsti, ar as­muo yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei kaltą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ( BPK 212 str. 3-9 p., 214 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentare šis klausimas iš esmės neanalizuojamas [8, p. 574], nors literatūroje diskutuojamas [10, p. 71-88, 11, p. 346-347], Norėčiau paliesti dar vieną klausimą, susijusi su nagrinėjamu principu. Ar teisinga yra tai, kad baudžiamoji teisė kai kuriais atvejais savo nuožiūra sprendžia baudžiamojo proceso klausimus. Štai, dar nepriėmus baudžiamojo proceso įstatymo, Baudžiamajame kodekse buvo nustatyta, kad atlei­dimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą visais atvejais sprendžia tik teismas. Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso 37 str. nustatyta: „Teismas gali atleisti nuo baudžiamos atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kuri nors formaliai ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo nu­matytos veikos požymių, bet dėl mažareikšmingumo nėra pavojinga". Taip pat sprendžiamas klausi­mas reguliuojant kitus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejus (BK 38-49 str.). Diplominio darbo autoriaus su­pratimu, nurodytais atvejais baudžiamoji teisė peržengė savo reguliavimo sritį, iš anksto nustačiusi labai svarbių baudžiamojo proceso teisės sričių ribas. Dabar panagrinėkime rungimosi ir viešumo principus. Šių dviejų principų Įgyvendinimas atlie­kant ikiteisminį nusikaltimų tyrimą yra determinuotai ribotas, tačiau ne taip, kaip jie yra sureguliuoti galiojančiame įstatyme. Pagal BPK 7 ir 9 str. raidę bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo ir vie­šumo principas realizuojamas tik nagrinėjant bylą teisme. BPK 7 str. numatyta, kad „bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo", o BPK 9 str. nurodoma, kad „bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai". Nors baudžiamojo proceso įstatyme apie tai nekalbama, nurodyti principai realizuojami ir atliekant ikiteisminį nusikaltimų tyrimą, tačiau jų veikimas yra ribotas. Apie vie­šumo bei rungimosi principo veikimo apraiškas atliekant ikiteisminį tyrimą diskutuojama literatūroje [8, p. 28; 12, p. 35, 13, p. 119-120], Viešumo ir rungimosi principų veikimas atliekant ikiteisminį tyrimą siejamas su ikiteisminio nusikaltimų tyrimo paskirtimi. Absoliutus viešumas ne visuomet suderinamas su ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties užtikrinimu [14, p. 101]; visiškai užtikrinti rungimąsi atlie­kant ikiteismini nusikaltimų tyrimą taip pat nėra galimybių, nes siekiant išaiškinti nusikaltimus, kartais yra ribojamas tyrimo medžiagos viešinimas, taip pat ir įtariamajam (žinoma, iki tam tikro laiko). Netu­rint išsamios informacijos apie bylos medžiagą, visavertė diskusija,, kuri yra rungimosi išraiška, vargu ar galima. Manau, kad ir pareigūnai, tiriantys nusikaltimą, turi vengti diskusijų, kol tiriant nusikaltimą surenkama pakankamai patikimos informacijos. Kalbant apie tyrimo medžiagos paviešinimą, kyla klausimas dėl operatyviniais sumetimais nutekinamos provokuojančios ar klaidinančios informacijos. Diplominio darbo autoriaus nuomone, tai kartais yra būtina priemonė, padedanti išaiškinti nusikaltimą, bet tokia, akivaizdžiai klaidinga, informacija negali būti pa­teikta pareigūnų, toks veiksmas gali būti susijęs tik su operatyvinių veiksmų atlikimu. Prokurorui ir ty­rėjams nerekomenduočiau skleisti neteisingos informacijos apie tiriamą nusikaltimą. Kita vertus, nusikaltimas - tai visuomenei reikšmingas įvykis, kurį vargu ar galima nuslėpti. Žmonės iš įvairių šaltinių sužino apie įvykį arba jo atskiras detales. Nuslėpti įvykio negalima, bet riboti informaciją apie jį galima ir reikia. Informacijos srautą reikia reguliuoti protingai, siekiant nepakenkti tyrimui bei neatskleisti valstybės saugomų paslapčių, taip pat nepažeidžiant žmonių orumo, savigar­bos, pagrindinių teisių ir kita. Rungimosi principo veikimą riboja ir tai, kad ikiteisminiame tyrime nevisiškai realizuojamas kitas kertinis baudžiamojo proceso principas - teisė į gynybą, arba aktyvios įtariamojo (kaltinamojo) gyny­bos principas. Tai vėl iš esmės sietina su bylos medžiagos pateikimu (nepateikimu) susipažinti Įtaria­majam. Klausimas dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga paliktas prokuroro kompe­tencijai; jis kiekvieną kartą sprendžia, kiek informacijos galima pateikti įtariamajam. Reikėtų pabrėžti, kad apie atskiras nusikaltimo tyrimo detales pats įtariamasis ir jo gynėjas gali sužinoti dalyvaudami nusikaltimo tyrimo veiksmuose (gynėjas BPK 48 str. tvarka). Be to, įtariamojo gynėjas turi teisę sa­varankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis (BPK 48 str. 6 p.), tačiau diplominio darbo autoriaus supratimu, ir čia gy­nėjas yra suvaržytas, nes tokio savarankiško duomenų rinkimo procedūra reglamentuota nepakan­kamai. Minėtos galimybės sužinoti apie nusikaltimo tyrimą, savarankiškai renkama informacija vis dėlto iš dalies užtikrina rungimosi principo realizavimą ikiteisminiame nusikaltimo tyrime. Atrodytų, kad viskas BPK būtų sureguliuota, jeigu įstatyme būtų įtvirtinta, kad viešumas, rungimosi principas, taip pat aktyvios įtariamojo gynybos (teisė į gynybą) principas ikiteisminiame tyrime veikia ribotai ir būtų nurodytos tos ribos. Galiojantis BPK visiškai ignoruoja vieną iš pagrindinių ikiteisminio tyrimo principų - nusikaltimo tyrėjo savarankiškumo ir nepriklausomumo principą. Šis principas išplaukia iš darbo organizavimo ir siejamas su baudžiamojo proceso subjektų, konkrečiai - ikiteisminio tyrimo subjektų savarankiš­kumu. Baudžiamasis procesas turėtų būti apsaugotas ir iš vidaus, ir iš išorės. Tam suformuluotas ir principas: įrodinėjimo ir gynybos būdai, priemonės ir pateikiama medžiaga (įrodymai, duomenys ir kt.) turi būti nepriekaištingi, t. y. atitikti įstatymų keliamus reikalavimus. Galiojantis baudžiamojo pro­ceso įstatymas numato tik vieną apsigynimo nuo įvairių klastočių ar fiktyvių įrodymų priemonę, tačiau ji gali būti taikoma labai nedideliam procese dalyvaujančių asmenų būriui. Tai neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimas (BPK 49 str.). Manyčiau, kad fiktyvių įrodymų, kitos gi­namosios ar kaltinamosios medžiagos pateikimas ikiteisminiame tyrime bei teisme, neatitinkančių įstatymo reikalavimų įrodinėjimo bei gynybos būdų ir priemonių panaudojimas (pvz., nusikaltimo pėdsakų slėpimas) turi būti griežtai smerkiamas ir užkardytas. Visi yra lygūs prieš įstatymą tiek teisių, tiek pareigų atžvilgiu (išskyrus specialias kai kurių proceso dalyvių - įtariamojo ar pareigūnų - teises ir pareigas). Išimtis negali būti taikoma nei įtariamajam ir jo šeimos nariams. Įtariamojo (kaltinamojo) šeimos nariai ar artimieji giminaičiai turi teisę atsisakyti duoti parodymus arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (BPK 82 str. 2 d.), bet iškraipyti tiesą (meluoti), teikti klastotes - neleistina. Tos pačios nuostatos turėtų būti taikomos ir įtariamiesiems (kaltinamiesiems). Diplominio darbo autoriaus nuomone, kai kada neteisingai diplominio darbo autoriausma, kad viena iš įtariamųjų gynybos priemonių yra melagingų parodymų davimas; tokią pat „privilegiją" norima suteikti ir įtariamųjų giminėms bei artimiesiems giminaičiams. Diplominio darbo autoriaus su­pratimu, tai nepagrįstas humaniškumas. Humaniškumas nusikaltėlio atžvilgiu nepaisant visos visuo­menės interesų. įtariamajam (kaltinamajam) reikia sudaryti visas galimas sąlygas aktyviai gynybai, bet klastoti įrodymus, duomenis, naudoti neteisėtus būdus ginamajai medžiagai gauti, slėpti ar naikinti pėdsakus, kaip ir klastoti kaltinamąją medžiagą, taikyti neteisėtus nusikaltimų tyrimo metodus - yra nusikaitimai teisingumui. Manyčiau, kad neteisėtai gauta arba suklastotą medžiaga, melagingi parodymai turi būti pripa­žinti niekiniais, o jų autoriai traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tam Baudžiamajame kodekse tu­rėtų būti numatyti atitinkami nusikaltimai. Manyčiau, kad šie nusikaltimai baudžiamojoje teisėje dar pakankamai neišryškinti (BK 231- 238 str.) ir dar ne visų rūšių pasikėsinimai į ikiteisminį tyrimą ir tei­sminį nagrinėjimą baudžiamojoje teisėje yra įvertinti. Labai svarbios yra ikiteisminio tyrimo reglamentavimo ribos. Pagrindinis tikslas nustatant procesinio reglamentavimo ribas yra suteikti maksimalią erdvę procesinei veiklai bei kriminalistinei takti­kai, nepažeidžiant dalyvaujančių procese žmonių teisių bei garantuojant pareigų realizavimą. Diplominio darbo autoriaus požiūriu, čia reikėtų detaliai reglamentuoti ne tai, kas leidžiama, o tai, kas draudžiama. Atrodo, kad vienodai nepriimtina visai nereglamentuota „kūryba" (veikla) ir perdėtas reglamentavimas. Detalizuo­jant tai, kas išsakyta, reikėtų nagrinėti tris problemas. Apibendrintai galima teigti, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese reguliavimas turėtų sudaryti teisinę erdvę ištirti sudėtingiausius nusikaltimus, taikyti visus nusikaltimų tyrimų metodus bei nustatyti tobulą nusikaltimų tyrimo organizavimo procesą; užkardyti veiksmus, trukdančius išaiškinti nusikaltimus; skatinti legalias nusikaltimų tyrimo galimybes, būti atviras mokslui ir pažangai; neleisti patraukti baudžiamojon atsa­komybėn nekaltų asmenų, garantuoti, kad nebus pažeistas visų dalyvaujančių procese žmonių oru­mus, pagarba privačiam gyvenimui, užtikrinti jų saugumą ir procesinių teisių įgyvendinimą. Nagrinėjant ikiteisminio tyrimo paskirtį išskiriami šie uždaviniai: greitai ir išsamiai išaiškinti padarytus nusikaltimus (tyrimas) ir laiku užkardyti rengiamus nusikaltimus (prevencija). Galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksas ignoruoja vieną iš fundamentaliųjų ikiteisminio ty­rimo principų - nusikaltimo tyrėjo savarankiškumo ir nepriklausomumo principą. Pagal dabar galio­jantį Baudžiamojo proceso kodeksą nėra asmens, kuris tirtų nusikaltimą ir būtų atsakingas už tyrimą. 1.3.Slaptumo principo taikymo problemos ikiteisminiame tyrime Baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu bet kokia paslaptis gali būti apsaugoma per kitą paslaptį, t.y. ikiteisminio tyrimo paslaptį. Ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis šiuo metu yra įtvirtinta Baudžia­mojo proceso kodekso (toliau BPK) 157 straipsnyje (galiojančio BPK 177 str.). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti atskleidžiami tik kvotėjui, tar­dytojui arba prokurorui leidus (pagal galiojančio BPK nuostatas tik prokurorui leidus) ir tik tiek, kiek šie pripažįsta tai esant galima. Asmenys, be atitinkamo (oficialaus) leidimo pagarsinę (paskelbę) neskelbtinus ikiteisminio tyrimo duomenis, traukiami baudžiamojon atsakomy­bėn pagal BK 299 straipsnį (galiojančio BK 247 str.). Ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis galėtų būti priskiriama tiek prie valstybinės (visuomeninės) reikšmės paslapčių, tiek ir prie asmeninės reikšmės paslapčių. Pagal savo reikšmingumą ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptį galima būtų priskirti prie visuomeninės reikšmės paslapčių, nes tokio pobūdžio paslaptis padeda užtikrinti sėkmingą nusikalstamų veikų ikiteisminį tyrimą, kuriuo yra suinteresuoti ne tik nusikalstamą veiką siekiantys išaiškinti pareigūnai, bet ir pati visuomenė. Lygiai taip pat žinodami, kad teisę nuspręsti, ar vienų arba kitų duomenų viešas paskelbimas gali pakenkti nusikalstamos veikos tyrimui ar ne, turi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, galime teigti, kad tokioms paslaptims yra būdingas dispozytivus teisinio reguliavimo metodas, kuris savo ruožtu yra būdingas visoms asmeninio pobūdžio pa­slaptims. Ši priežastis lemia, jog ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis sėkmingai gali būti priskiriama ir prie asmeninės reikšmės paslapčių Todėl įvertindami ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties reikšmingumą, jos teisinio reguliavimo metodą, tikslą bei tai, kad tokio pobūdžio paslaptis yra trumpalaikio pobūdžio, manytume, kad ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis galėtų būti priskiriama toms paslaptims, kurios padeda įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslus (tokioms paslaptims taip pat galima būtų priskirti ir teisėjų pasitarimo kam­bario paslaptį). Ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis yra viena iš procesinių teisinių priemonių, kuri ne tik padeda užtikrinti efektyvų baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą, bet ir apsaugoti tam tikras paslaptis (komercines, valstybės, profesines ir kt.) nuo nepagrįsto atskleidimo ikiteisminiame baudžiamosios bylos tyrimo metu. Baudžiamojo proceso įstatyme vartojama sąvoka „ikiteisminio tyrimo duomenys" gali apimti tiek tą informaciją arba duomenis, kurie yra gauti atliekant tam tikrus ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmus (pvz., apžiūros, poėmio, kratos, akistatos ir kitus ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmus), tiek tą informaciją (duomenis), kuri yra pateikiama pačių asmenų iniciatyva (BPK 75 str. 2 d.), tiek informacijos (duomenų) pagrindu keliamas ikiteisminio tyrimo procesiniai versijas, kurios reikalauja tam tikro patikrinimo, tiek tam tikrą taktinę informaciją, pavyzdžiui, informaciją, susijusią su ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmų atlikimo eiliškumu, tokių veiksmų atlikimo laiku, vieta ir pan. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs turimos jo žinioje bei tiriamos baudžiamosios bylos ypatumus, pats ex officio sprendžia klausimą, kada, kokios ir kokios apimties informacijos arba duomenų atžvilgiu reikia imtis tam tikrų procesinių apsaugos priemonių siekiant apsaugoti šią informaciją (duomenis) nuo nepagrįsto viešo paskelbimo [1, p. 70-71] ir taip užtikrinti spartesnį baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą. Reikiamais atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras įspėja liudytoją, nukentėjusįjį ir jo atstovą, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus, kaltinamojo gynėją, ekspertą, specialistą, vertėją, kviestinius ir kitus asmenis, buvusius akivaizdoje atliekant ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmus, kad neleistina be jo leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tuo tikslu iš šių asmenų gali būti paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas su įspėjimu dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 299 straipsnį (žr. BPK 157 str. 2 d). Kadangi asmenų, kurie gali būti įspėti dėl neleistinumo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis, sąrašas, išdėstytas BPK 157 straipsnio 2 dalyje, nėra baigtinis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras savo nuožiūra gali įspėti bet kokį asmenį, kurio akivaizdoje buvo atlikti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai ir kuris sužinojo tam tikrą ikiteisminiam tyrimui arba atskiram žmogui svarbią informaciją (duomenis), dėl neleistinumo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Šiuo atveju įspėjimas dėl neleistinumo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis ikiteisminiame tyrime apimtų ir neleistinumą paskelbti kitą nepageidautiną skelbti informaciją. Taip, pa­vyzdžiui, pagal galiojančio BPK 149 str. 9 d., kratos arba poėmio metu sužinotos su nusikaltimu nesusijusių asmenų asmeninio gyvenimo aplinkybės gali būti apsaugomos per ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptį [2, p. 236], nes ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties turinys ikiteisminiame tyrime gali apimti bet kokios paslapties turinį. BPK 157 straipsnis a priori įtvirtina draudimą viešai skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Ši priežastis lemia tai, jog baudžiamojo proceso teisės literatūroje neretai išsakoma nuomonė, kad baudžiamojo proceso viešumo principas neapima baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijos [3, p. 58], todėl parengtinis tyrimas negali būti laikomas viešu [4, p. 176], o draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis turėtų būti laikomas specifiniu baudžiamojo proceso principu [4, p. 144]. Tačiau su tokia nuomone negalime sutikti, nes, viena vertus, proceso viešumo principas būdingas visoms baudžiamojo proceso stadijoms ir ikiteisminio tyrimo stadija nėra išimtis [5, p. 72-73]. Pavyzdžiui, BPK 48 str. 1 d., 181 str. suteikia gynėjui teisę dalyvauti tuose proceso veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju arba kaltinamuoju; ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su tų procesinių veiksmų, kuriuose gynėjas turėjo teisę dalyvauti protokolais, ekspertizių aktais; ikiteisminio tyrimo pareigūnui arba prokurorui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, leidus bet kuriuo momentu susipažinti su bet kuriais ikiteisminio tyrimo duomenimis (įrodymais); BPK 144 straipsnis suteikia tardytojui galimybę naudotis visuomenės pagalba nusikaltimams išaiškinti, juos padariusiems asmenims nustatyti. Be to, draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis arba informaciją yra taikomas, griežtai ribotą laiką, t. y. tol, kol nepasiekiamas norimas tikslas, pavyzdžiui, kol nenustatomi nusikaltimą padarę asmenys, nepatikrinta konkreti ikiteisminio tyrimo procesiniai versija ir pan. 1.4.Viešumo principo taikymo ypatumai ikiteisminiame tyrime Kita vertus, baudžiamajame procese viešumas tradiciškai yra suprantamas bei aiš­kinamas tik siaurąja prasme, t. y. kaip baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo (ir teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagos) viešumas (BPK 9 str.), taip netiesiogiai pripažįstant, kad viešumas nėra absoliutus ir kad jis neapima baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijos. Nors toks požiūris yra pagrįstas, tačiau nereikėtų užmiršti, jog viešumas, kaip atskiras baudžiamojo proceso principas, gali būti suprantamas ir aiškinamas ne tik siaurąja bet ir plačiąja prasme. Viešumo principas, jei jį aiškintume plačiąja prasme, apimtų ir baudžiamosios bylos ikiteisminio ty­rimo stadiją, nes baudžiamojo proceso viešumo principas galėtų būti laikomas išvestiniu principu, kurį nesunkiai būtų galima išvesti iš tokių baudžiamojo proceso principų kaip proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi bei teismų nepriklausomumo. Pavyzdžiui, proceso šalių lygiateisiškumo principo praktinis įgyvendinimas neįsivaizduojamas be viešumo. Šiuo atveju viešumas pasireiškia per proceso šalių teisę: būti supažindintiems su atliekamais procesiniais veiksmais, dalyvauti atliekant tokius veiksmus, susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir pan. Antra vertus, viešumas gali būti tiek visos, tiek ir ribotos apimties [6, p. 93-94]. Teisminio nagrinėjimo stadijoje proceso viešumo principas praktikoje pasireiškia beveik visos apimties, o ikiteisminio tyrimo stadijoje šio principo pasireiškimo galimybės gali būti ribojamos. Ikiteisminio tyrimo stadijoje proceso viešumo principas būtų apribotas, jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, nenorėdamas sutrukdyti ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo, neleistų kaltinamajam (įtariamajam) arba jo gynėjui dalyvauti tam tikruose ikiteisminio tyrimo veiks­muose, laikinai ribotų susipažinimą su tam tikra baudžiamosios bylos medžiaga ir pan. Tokiu atveju šie ikiteisminio tyrimo pareigūno arba prokuroro veiksmai turėtų būti vertinami kaip veiksmai, kurie ne pažeidžia, o tik laikinai riboja tam tikrų proceso dalyvių teises. Visa tai leidžia teigti, kad Lietuvoje baudžiamojo proceso viešumo principas, išskyrus tam tikras išimtis (pvz., kai reikia apsaugoti ikiteisminiam tyrimui, atskiriems asmenims arba visai visuomenei svarbią informaciją), apima ir ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo stadiją. Atsižvelgiant į tai, kaip griežtai ikiteisminiame tyrime yra ribojama tiek proceso šalių, tiek visų kitų asmenų teisė gauti tam tikrą informaciją, susijusią su ikiteisminiu bau­džiamosios bylos tyrimu, pasaulio valstybes galima būtų sąlyginai suskirstyti į dvi dideles grupes: a) į tas, kuriose baudžiamojo proceso viešumo principas beveik neapima ikiteis­minės baudžiamosios bylos tyrimo stadijos (šiose valstybėse su ikiteisminio tyrimo duo­menimis galima susipažinti tik labai retais atvejais) ir b) į tas, kurios, nors ir tam tikru mastu riboja baudžiamojo proceso viešumo principo pasireiškimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, ta­čiau baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims suteikia platesnės apimties teisę susipažinti su tam tikra ikiteisminio tyrimo pareigūno turima informacija. Taigi prie pirmos grupės valstybių, kuriose baudžiamojo proceso viešumo principas beveik neapima ikiteisminės baudžiamosios bylos tyrimo stadijos, galima būtų priskirti, pavyzdžiui, Prancūziją. Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso (Code de Procėdure Penale) 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse [7] įtvirtinta, kad nepaisant gynybos interesų ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo duomenys, jei įstatymas nenustato kitaip, yra laikomi pa­slaptyje. Asmenys, atskleidę ikiteisminio tyrimo duomenis, traukiami baudžiamojon atsa­komybėn už profesinių paslapčių paskelbimą pagal galiojančio Prancūzijos baudžiamojo kodekso (Code Penal) 22613 ir 22614 straipsnius [8]. Išimtis iš šios taisyklės yra numatyta Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnio 3 dalyje r joje teigiama, kad Respublikos prokuroras, savo iniciatyva arba ikiteisminio, tyrimo pareigūnų prašymu siek­damas užkirsti kelią netikslios informacijos plitimui arba palaikydamas visuomenės rimtį, gali atskleisti visuomenei tam tikrus ikiteisminio tyrimo duomenis nepateikdamas šių duomenų išankstinio vertinimo arba interpretavimo. Be to, pagal Prancūzijos policijos karininkų prak­tinio gido (Guide pratique de l'oflicier de police) antro skyriaus pirmąjį skirsnį (Bendros ga­rantijos (Les garanties generales)) [9] ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vykdantis ikiteisminio tyrimo funkcijas, įpareigojamas neskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų. Tiesa, objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad pastarojo meto teisės literatūroje draudimas skleisti ikiteisminio ty­rimo duomenis, kol nebus užbaigtas ikiteisminis tyrimas, aiškinamas ganėtinai liberaliai, t. y. teigiama, kad nors ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo duomenys ir yra laikomi pa­slaptyje, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo saugoti profesines paslaptis, tačiau pats ikiteisminis tyrimas nėra slaptas [10, p. 350] - kaltinamasis turi teisę žinoti visus jam inkriminuojamus faktus [11, p. 155], be to, bylos netiriantys ir teisme bylos nenagrinėjantys asmenys, pavyzdžiui, nukentėjusysis, liudytojas neprivalo saugoti tokio pobūdžio paslapties [10, p. 350]. Prie antros grupės valstybių, kurios baudžiamajame procese dalyvaujantiems asme­nims suteikia teisę susipažinti su tam tikra ikiteisminio tyrimo pareigūnų valdoma infor­macija, teoriškai galima būtų priskirti Lietuvą, Vokietiją, Šveicariją, Rusiją, Ukrainą ir kt. Beje, panašiai kaip Lietuvoje ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis reglamentuo­jama, pavyzdžiui, galiojančio Rusijos Federacijos BPK 161 straipsnyje, Ukrainos BPK 121 straipsnyje, Šveicarijos federalinio baudžiamojo proceso įstatymo (Bundesgesetz uber die Bundesstrafrechtspflege (SR 312.0)) 124 straipsnyje [12]. Pastarajame nustatyta, kad fe­deralinis prokuroras privalo saugoti ikiteisminio tyrimo duomenis ir kad supažindinimas su ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos medžiaga galimas tik siekiant garantuoti teisėtus asmenų interesus, taip pat siekiant garantuoti kaltinamojo asmens ir jo gynėjo teisėtus interesus. Pagal Šveicarijos federalinio baudžiamojo proceso įstatymo 116 straipsnį ikiteis­minio tyrimo teisėjas gali pateikti susipažinti kaltinamajam ir jo gynėjui ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą, jei tai nesutrukdytų tolesniam ikiteisminiam bylos tyrimui. Dar kitų valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose, nors ir nėra atskiro straipsnio arba paragrafo, tiesiogiai skirto ikiteisminio (ikiteisminio)" tyrimo duomenų neskelbtinumui reglamentuoti, tačiau atski­rų straipsnių arba paragrafų dalys netiesiogiai tai reglamentuoja. Pavyzdžiui, Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso (Strafprozessordnung(StPO)) 147 paragrafo 2 dalyje [13] įtvirtinta, kad tuo atveju, jei bylos medžiagoje nėra žymos apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, gali būti atsisakyta gynėjui pateikti susipažinti baudžiamosios bylos medžiagą arba atskirus aktus, arba daiktinius įrodymus, kurie yra valstybės saugomi, jei toks gynėjo supažindinimas su šia medžiaga arba aktais gali sutrukdyti parengtinį bylos tyrimą. To paties paragrafo 5 dalyje įtvirtinta, kad leidimą gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga duoda prokuroras, o visais kitais atvejais - teisėjas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Vokietijos baudžiamojo proceso 168c paragrafe, kuriame reglamentuota ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama apklausa, 5 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmo atlikimo laiką privalo būti informuoti visi asmenys, turintys teisę dalyvauti atliekant šį ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmą, tačiau jei asmenų dalyvavimas gali pakenkti ikiteisminio tyrimo tikslams, tokie asmenys nėra informuojami apie ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmo atlikimo laiką ir pan. Taigi remiantis šiuo metu pasaulyje galiojančiais baudžiamojo proceso įstatymais da­rytina išvada, jog kalbėti apie visišką viešumo principo vyravimą ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje negalima. Ir tai suprantama, nes ikiteisminio tyrimo sėkmė dažnai pri­klauso tik nuo to, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas sugeba iki tam tikro momento išlaikyti paslaptyje ikiteisminio tyrimo detales: tiriamas versijas, surinktus kaltinančius įrodymus ir t.t. Tačiau, kita vertus, negalime pritarti nuostatai, kad visi ikiteisminio tyrimo duomenys arba in­formacija iki ikiteisminio tyrimo pabaigos privalo būti laikoma paslaptyje, nes būtent viešu­mo principas, daugelyje pasaulio valstybių apimantis ir ikiteisminio tyrimo stadiją, sąlygoja visuomenės kontrolės galimybę. Ši savo ruožtu turi lemiamos reikšmės tam, kad baudžia­majame procese dalyvaujantys asmenys bei kiti baudžiamosios bylos tyrimu suinteresuoti asmenys gautų neiškraipytą informaciją tiesiogiai iš tyrimą vykdančio pareigūno (pareigūnų) - tai lemia objektyvų bei išsamų baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą, sumažina ikiteismi­nio tyrimo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybos padėtimi galimybę ir kt. Įvertinant, kad viešumo principas ne tik gali, bet ir turi apimti ikiteisminę baudžiamosios bylos tyrimo stadiją ir kad beatodairiškas viešumo principo taikymas ikiteisminio tyrimo stadijoje gali ne tik padėti nusikaltimo tyrimui, bet ir jį sutrukdyti, baudžiamajame pro­cese iškyla ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties turinio, apimties, jos ribų problema, pavyzdžiui: • BPK 157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikiamais atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras įspėja liudytoją, nukentėjusįjį ir jo atstovą, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą arba jų atstovus, kaltinamojo gynėją, ekspertą, specialistą, vertėją, kviestinius ir kitus asme­nis, buvusius akivaizdoje atliekant ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmus, apie neleistinumą be jo leidimo pa­garsinti ikiteisminio tyrimo duomenis. Šiuo tikslu iš tokių asmenų gali būti paimamas atitin­kamas rašytinis pasižadėjimas su įspėjimu dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 299 straipsnį (galiojančio BK 247 str.). • Taigi įstatymas numato, kad kaltinamojo gynėjas taip pat gali būti įspėtas dėl neleistinumo be atitinkamo leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duo­menis, tačiau tokia pareiga, t. y. neskelbti ikiteisminio tyrimo duomenų, nedera su gynėjo funkcijomis, nes pagrindinė kaltinamojo gynėjo funkcija yra ginti kaltinamojo interesus, o ne slėpti sužinotą informaciją nuo savo ginamojo ir kitų asmenų. Manytume, kad kaltinamojo asmens gynėjas ne tik gali, bet ir privalo visą jam žinomą informaciją panaudoti taip, kad būtų apginti jo atstovaujamojo asmens interesai, tuo tarpu reikalavimas, kad advokatas nuo savo kliento slėptų tam tikrą informaciją, turėtų būti laikomas ne tik neteisėtu, bet ir amoraliu [14, p. 47]. Kaip tik dėl šios priežasties nei kaltinamajam (įtariamajam), nei jų gynėjams. neturėtų būti taikomas įpareigojimas neskelbti viešai neskelbiamos ikiteisminio tyrimo informacijos arba duomenų. Tačiau ši diplominio darbo autoriaus nuomonė galėtų būti pripažinta pagrįsta tik tuo atveju, jei konkrečioje baudžiamojoje byloje po ikiteisminio tyrimo duomenų skraiste nėra siekiama apsaugoti kitų paslapčių (asmens privataus gyvenimo, komercinės, profesinės, valstybės ir kt.). Be to, diplominio darbo autoriausme, kad toks įpareigojimas ir rašytinis pasižadėjimas dėl ne­leistinumo skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis (tuo atveju, jei prisidengiant ikiteisminio tyrimo duomenimis nesiekiama apsaugoti kitų paslapčių) negali būti taikomas ir paimamas iš įtariamojo, kaltinamojo sutuoktinio, jo artimų giminaičių, t. y. tų asmenų, kurie turi teisę atsisakyti duoti liudytojo parodymus (BPK 78, 781 str., galiojančio BPK 80, 82 str. 2 d.). Draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimus gimi­naičius įtvirtintas ne tik BPK, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje gali būti suprantamas plačiau, t. y. kaip Konstitucijoje įtvirtinta šių asmenų teisė atsisakyti teikti bet kokią pagalbą ikiteisminio tyrimo institucijoms ir pareigūnams arba teismui, kurie siekia ištirti padarytą nusikalstamą veiką ir nubausti kaltus asmenis. Tuo tarpu įpareigojimas saugoti ikiteisminio tyrimo duomenis gali būti suprantamas kaip netiesioginis padėjimas ikiteisminio tyrimo institucijoms, jų pareigūnams išaiškinti padarytą arba rengiamą nusikaltimą. Todėl nelogiška būtų įpareigoti, pavyzdžiui, kaltinamojo asmens motiną, kurios akivaizdoje buvo atlikti tam tikri ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai ir kuri turi teisę atsisakyti duoti liudytojo parodymus vadovaudamasi (BPK 82 str. 2 d.), saugoti ikiteisminio tyrimo duomenis tam, kad nebūtų sutrukdyta ištirti baudžiamosios bylos aplinkybes ir kad tie duomenys arba infor­macija vėliau būtų panaudota prieš jos sūnų, tuo labiau žinant, kad artimi giminaičiai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir už nusikaltimus padariusių šeimos narių, artimų giminaičių slėpimą, nepranešimą apie jų rengiamą arba padarytą nusikaltimą (BK 238 str. 2 d.); • iš BPK 238 straipsnio turinio galima spręsti, kad jei atliekant tam tikrą ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmą nustatomos aplinkybės, kurios negali būti skelbiamos, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba . prokuroras turi įspėti visus ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksme dalyvavusius asmenis paimdamas iš jų rašytinį pasižadėjimą [2, p. 205]. Tai, kad asmenys yra įspėti apie ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo neleistinumą, paprastai pažymima ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmo, kurio akivaizdoje tie asmenys buvo, protokole, o jei iš šių asmenų buvo paimtas rašytinis pasižadėjimas ne­skelbti sužinotų, atliekant tam tikrą ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmą duomenų, apie tokio pasižadėjimo ga­vimą pažymima ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmo protokole [15, p. 278]. Praktikoje paprastai taip ir daroma, t. y. ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmų protokole pažymima, kad asmuo yra įspėtas apie neleistinumą pa­skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis arba pažymima, kad iš asmens yra paim­tas rašytinis pasižadėjimas neskelbti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau kon­kretūs duomenys, kurie draudžiami asmeniui skelbti nei ikiteisminio tyrimo procesiniai protokole, nei asmens pa­sižadėjime dažniausiai nebūna nurodomi. Nenurodant, kokius konkrečius duomenis arba informaciją asmeniui draudžiama skelbti, negalima kalbėti ir apie baudžiamąją atsakomybę už kvotos arba ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai duomenų viešą paskelbimą (BK 247 str.), nes tokia atsakomybė yra įdiplominio darbo autoriausma tik už tyčinę veiką. Tiksliai ir aiškiai įspėjime arba pasižadėjime neįvardijus, kokius ikiteisminio tyrimo duomenis arba informaciją asmeniui draudžiama skelbti ar platinti, BPK 157 straipsnyje (BPK 177 str.) įtvirtinta norma tampa tik deklaratyvia nuostata. Gal todėl nereikia stebėtis, kodėl iki šiol pagal BK 177 straipsnį nėra iškelta nė viena baudžiamoji byla [16]. 2.Ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties problemos analizė 2.1.Viešumo ir žiniasklaidos vaidmuo ikiteisminiame tyrime Pastaruoju metu Lietuvoje iškilo dar viena problema: ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties - informacijos, kurios viešas atskleidimas gali sutrukdyti ikiteisminį tyrimą, iki tam tikro laiko apsauga nuo visuomenės ir teisės į žodžio laisvę suderinimas. Ši problema tampa ypač svarbi, kai kalbama apie žiniasklaidą. Maksimalus viešumas, nepriklausomumas, nešališkumas, autoritetų baimės neturėji­mas, operatyvumas yra Veiksniai, kurie lemia sėkmingą kovą su atskirais nusikaltimais bei nusikalstamumu apskritai. Lygiai tokie patys veiksniai lemia ir sėkmingą žiniasklaidos darbą bei funkcionavimą. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje žiniasklaidą yra laikoma viena iš objektyviausių, nepriklausomų ir patikimų visuomenės institucijų. Tai, kad dažnai būtent žiniasklaidą, o ne teisėsaugos institucijos pirmos gauna informaciją, dokumentus ir kitą faktinę medžiagą, susijusią su konkrečia nusikalstama veika, rodo didelį visuomenės pasitikėjimą žiniasklaidą. Kad visuomenė labiau pasitiki žiniasklaidą, .o ne teisėsaugos in­stitucijomis, galima paaiškinti tuo, jog: 1) ikiteisminio tyrimo institucijų darbo tikslas yra faktinių duomenų, turinčių įrodomąją galią, surinkimas, kurių pagrindu galima įro­dyti nusikalstamą asmens veiką, tuo tarpu žiniasklaidai užtenka tikėtinų faktų arba prielaidų ir todėl ji nėra tokia skrupulinga skelbdama bei aiškindama įvykius, faktus, reiškinius; 2) Lie­tuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis suteikia teisę žiniasklaidos priemonėms ir atskiriems žurnalistams neatskleisti informacijos šaltinio, todėl žiniasklaidą įgyja papildomų galimybių naudotis konfidencialiais arba kitokiais šaltiniais; 3) tarp atskirų žiniasklaidos priemonių egzistuojanti konkurencija taip pat skatina skaitytoją, žiūrovą, klau­sytoją dominančių temų paiešką, originalius žurnalistinius tyrimus. Spaudos ir žodžio laisvė yra neatsiejama nuo žiniasklaidos objektyvumo, nešališkumo, spaudos, radijo ir televizijos skelbiamų faktų, įvykių bei argumentų ir išvadų teisingumo bei pagrįstumo. Deja, dėl tam tikrų objektyvių ir subjektyvių priežasčių žiniasklaidą ne visada sugeba išlaikyti aukštus veiklos standartus. Nereti atvejai, kai siekdamas sensacijos žinia-sklaidos priemonės skelbia ne iki galo ir nevisapusiškai patikrintą, vadinasi, neteisingą in­formaciją, pateikia nemotyvuotas arba per plačias išvadas. Pirma laiko paskleista informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ne tik sutrikdo teisėsaugos institucijų darbą, pasmerkia nesėkmei tiriamą bylą, bet ir sudaro sąlygas plačiam visuomenės ratui atskleisti tam tikras paslaptis, kurios neretai yra saugomos per ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptį. Neginčijant žiniasklaidos bei žodžio laisvės svarbos užtikrinant demokratinį politinį režimą valstybėje, ugdant visuomenės pilietinį aktyvumą, skatinant veiksmingiau dirbti teisėsaugos pareigūnus vis dėlto reikia pripažinti, kad teisė į žodžio laisvę nėra ir negali būti laikoma absoliučia vertybe. Akivaizdu, kad dažnai neįdiplominio darbo autoriausma visiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos aplinkybių, jei nemokama arba nenorima iki tam tikro laiko išlaikyti paslaptyje ikiteisminio tyrimo duomenų. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo privalo atsakyti pagal įstatymus. Nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės įgyvendinamos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytomis formomis ir metodais. Kaip tik tokių būdu įgyvendinamas pagrindinis teisingumo siekis -pagrįstai ir teisingai nubausti kaltą asmenį. Jeigu baudžiamosiose bylose tai nebūtų pasiekiama, netektų prasmės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, užtikri­nančios žmogaus teisę į gyvybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str.), jo asmens neliečiamumą ir orumą (Konstitucijos 21 str.), būsto neliečiamumą (Konstitucijos 24 str.) bei kitas teises ir laisves [17]. Ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptis ir yra vienas iš tų procesinių-teisinių instrumentų, kuriuo galima pasiekti baudžiamajam procesui keliamus uždavinius bei tikslus, apsaugoti ikiteisminio tyrimo metu kitas paslaptis (pvz., valstybes, profesines, asmens privataus gyvenimo). 2.2.Slaptumas kaip tiesos baudžiamajame procese nustatymo priemonė Tiesos nustatymo, jos paieškos baudžiamajame procese problema visų pirma yra sietina su įrodinėjimo priemonių parinkimu, jų taikymu bei įrodinėjimo pareiga. Tinkamas ir laiku įrodinėjimo priemonių parinkimas, o vėliau ir taikymas dažnai lemia, ar nusikalstama veika tikrai bus atskleista išsamiai, šiuo metu tyrimo veiksmingumą Įrodinėjimo prasme neretai bandoma sieti su slaptumu, t. y. su paties ikiteisminio tyrimo, kaip atskiros baudžiamojo proceso stadijos, bei su atskirų tyrimo veiksmų neviešumu. Tiek ikiteisminio tyrimo-stadijos neviešumas (slaptumas), tiek slaptosios įrodinėjimo priemonės gali būti laikomos būdais, kuriais stengiamasi pašalinti tam tikrą tiesą nustatyti trukdančias kliūtis. Taigi šiuo straipsniu taikant sisteminės bei lyginamosios analizės metodus siekiama išnagrinėti „slap­tumą", kaip vieną iš galimų teisinių priemonių, padedančią nustatyti tiesą baudžiamajame procese. Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso tikslų yra rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų atskleidimas. Būtent šis baudžiamojo proceso įstatyme suformuluotas tikslas lemia proku­roro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigą - panaudojant visas įstatymų numatytas įrodinėjimo priemones išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, t. y. nusikalstamų veikų tyrėjas ir teismas yra įpa­reigojami nustatyti tiesą tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje ir taip užtikrinti visuomenės saugumą. Nors šiuo metu Lietuvoje galiojantis baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai ir nekalba apie tiesos nu­statymą kaip tam tikrą siekį baudžiamojoje byloje, tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - Lietuvos BPK) įtvirtintas tikslas - „(...) greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas vei­kas (...)" ieidžia daryti prielaidą, jog įstatymų leidėjas tiesos nustatymui tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje skiria nemažai dėmesio. Viena vertus, jau Lietuvos BPK 1 straipsnyje vartojamas terminas „iš­samiai" leidžia teigti, kad tai yra savotiška įstatymo leidėjo pretenzija į tiesą. Kita vertus, visa bau­džiamoji procesinė veikla yra paremta reikalavimais „nustatyti", „įrodyti" nusikalstamos veikos pada­rymo aplinkybes. Įrodinėjimo procedūros, įrodymams keliami reikalavimai, daugkartinės teisėtumo kontrolės skirtingose baudžiamojo proceso stadijose taisyklės yra sukurtos tam, kad užtikrintų duomenų apie nusikalstamos veikos įvyki ir jo aplinkybes tikrumą. Tai, kad tiesos nustatymas Lietuvos BPK nėra tie­siogiai deklaruojamas kaip vienas iš tiesioginių baudžiamojo proceso tikslų, anaiptol nereiškia ir netu­rėtų reikšti iš esmės naujos paradigmos įtvirtinimo, t. y. naujo filosofinio požiūrio į tiesą ir jos vietą, baudžiamajame procese. Iš esmės nėra svarbu, ar įstatymo leidėjas tiesiogiai deklaruoja tiesos nu­statymo principą .BPK, ar ne, šis principas, kaip vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, vien dėl šios priežasties nepradeda veikti ar nustoja egzistavęs. Tiesa baudžiamajame procese yra savotiškas realių faktų, aplinkybių, sudarančių konkrečios ti­riamos ar nagrinėjamos baudžiamosios bylos esmę, pažinimo produktas [1, p. 92], ji nėra absoliuti­zuojama, t. y. dėl tiesos nustatymo neleidžiama ignoruoti proceso dalyvių teisių ar teisėtų interesų, nepaisyti įstatymo nuostatų. Baudžiamajame procese tiesą reikia surasti, ji nėra ir negali būti laikoma kažkokia duotybe iš viršaus. įstatymų leidėjas baudžiamąją bylą tiriančiam ar nagrinėjančiam parei­gūnui tik duoda tam tikrą teisinį procesinį instrumentarijų - įtvirtina procesinių priemonių sąrašą, nu­stato tų priemonių naudojimo, taikymo teisines procedūras, kurios ir turi lemti, ar konkrečioje bau­džiamojoje byloje bus nustatyta tiesa, ar prie jos bus tik priartėta, ar ji taip ir liks iliuzija, „pasislėpusi" už konkretaus nustatinėjamo įvykio, įrodinėtinų aplinkybių ribų. Toli gražu ne kiekvienoje* baudžia­mojoje byloje gali būti nustatyta ir yra nustatoma tiesa. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūno, nei proku­roro ar teismo kompetencija dar negarantuoja, jog konkrečioje baudžiamojoje byloje tiesa bus nu­statyta. Paprastai yra laikoma, kad tiesa yra nustatyta, kai tyrėjo, prokuroro ar teismo iškeltos versijos, idėjos, daromos išvados, įrodinėtinos aplinkybės, nustatinėtini faktai ir realaus įvykio aplinkybių vi­suma sutampa [1, p. 111]. Baudžiamajame procese tiesa negali būti daloma ar kokiu nors kitu būdu skaidoma. Bandymai skaidyti nustatinėjamą tiesą į atskiras jos kategorijas (pavyzdžiui, formaliąją, santykinę, laikinąją, subjektyvinę ir kt.), dirbtinai nutraukti ryšius tarp realaus įvykio aplinkybių ir baudžiamojo proceso normų reikalavimų neretai sudaro palankias sąlygas procesinėms klaidoms ar pažeidimams atsirasti, sukelia nepasitikėjimą ikiteisminio tyrimo institucijomis, prokuratūra ir galiausiai -teismais. Materialinė tiesos išraiška baudžiamajame procese yra atitinkamas teismo priimtas dokumen­tas, kuris kartais dar vadinamas teisingumo vykdymo aktu. Tačiau toli gražu ne bet koks teismo pri­imtas dokumentas gali būti laikomas materialine tiesos išraiška. Ar tiesa konkrečioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, ar ne, mes paprastai sprendžiame tik iš tam tikro teisingumo vykdymo akto, t. y. teismo nuosprendžio. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį „teisėjas turi panaudoti daug meistriškumo, kad aptiktų tiesą [...]. Jis negali atlikti jokių veiksmų, nukreiptų prieš teisingumą, prieš­ingu atveju teisingumas nebus vykdomas, o jis pats bus vertas bausmės"[2, p. 1]. Teismas, naudoda­masis visomis jam įstatymų suteiktomis priemonėmis, yra verčiamas ieškoti tiesos, kuri ir yra savotiš­kas teisingumo orientyras, nes atsisakymas ar nenoras nustatyti tiesą konkrečioje baudžiamojoje by­loje gali būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti teisingumą. Naivu tikėtis, jog įstatymų leidėjas baudžiamojo proceso įstatyme pateiks vieną tiesos paieškos receptą, kuris tiks visiems gyvenimo atvejams, leis pagal vieną schemą ištirti bet kokią padarytą ar daromą nusikalstamą veiką. Kaip jau minėjome, įstatymų leidėjas mums duoda tik tam tikrą instru­mentą, t. y. baudžiamąjį procesinį įstatymą, kuriame įtvirtintos atitinkamo turinio teisės normos turi padėti nustatyti tą tiesą.' Bet ar ieškoma tiesa tikrai bus atrasta, priklausys nuo daugelio veiksnių, pa­vyzdžiui: nuo tinkamų įrodinėjimo priemonių parinkimo, jų taikymo; nuo baudžiamojo proceso daly­vių; nuo palankiai susiklosčiusių tam tikrų tiriamos ar nagrinėjamos bylos aplinkybių ir kt. Praktinėje veikloje neretai duomenų, galinčių turėti įrodomąją reikšmę, praradimas (neišsaugojimas), melagingi proceso dalyvių parodymai ar paaiškinimai, atsitiktiniai duomenų, faktų sutapimai lemia tai, jog tikroji tiesa taip ir lieka už pažinimo ribų. Tiesos nustatymo, jos paieškos baudžiamajame procese problema visų pirma yra sietina su įrodinėjimo priemonių parinkimu ir jų taikymu. Konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplin­kybių pažinimas, skirtingai nuo mokslinio pažinimo, visada yra ribotas [3, p. 12]. Padarytos nusikals­tamos veikos aplinkybės niekados negali būti idealiai atkartotos, konkretaus įvykio paliktų pėdsakų negali atsirasti nei daugiau, nei mažiau - jų yra tik tiek, kiek yra, ir šie, išlikę nusikalstamos veikos pėdsakai, turi savybę nykti, laikui bėgant jie gali pakisti ir kt. Todė! tinkamas ir laiku įrodinėjimo prie­monių parinkimas, o vėliau ir šių priemonių taikymas dažnai lemia, ar nusikalstama veika tikrai bus at­skleista išsamiai. Apie sėkmingą, veiksmingą Įrodinėjimo priemonių taikymą praktinėje veikloje galima kalbėti tik tuomet, jei nusikalstamai veikai atskleisti iš Įrodinėjimo priemonių visumos yra atrenkamos ir pasitelkiamos tik tos priemonės, kurios konkrečiu atveju yra tikrai būtinos ir gali duoti laukiamų re­zultatų. Be to, konkrečiai nusikalstamai veikai atskleisti pasitelkiamos įrodinėjimo priemonės ne tik turi būti veiksmingos duomenų rinkimo prasme, bet ir teisėtos, t. y. jas naudojant neturi būti pažeistos to­kios principinės žmogaus teisės kaip, pavyzdžiui, teisė j privatų gyvenimą, kūno neliečiamumą, gy­nybą, nekaltumo prezumpciją ir kt. Pusiausvyra tarp įrodinėjimo priemonių panaudojimo ir žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo dažnai priklauso nuo papročių ir tyrimo technikos raidos [4, p. 157]. Nusikalstamas veikas rengiančių ar darančių asmenų gebėjimas labiau nuslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, neretai pasitelkiant naujausią techniką', ne tik gali apsunkinti nusikalstamos veikos atskleidimą, bet ir sudaryti tokių as­menų nebaudžiamumo įvaizdį. Kad taip neįvyktų, nusikalstamų veikų tyrėjams turi būti sudaromos sąlygos, leidžiančios apsisaugoti nuo nepagrįstos išorinės įtakos, suteikiama galimybė iš daugelio baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų įrodinėjimo priemonių pasirinkti tas, kurios padėtų tyrėjams per kuo trumpesnį laiką surinkti visus nusikalstamoms veikoms tirti reikšmingus duomenis. 2.2.1.Slaptumas kaip vienas iš būdų, padedantis nustatyti tiesą Šiuo metu tyrimo veiksmingumą įrodinėjimo prasme bandoma sieti su slaptumu, t. y. tiek su paties ikiteisminio tyrimo, kaip atskiros baudžiamojo proceso stadijos, tiek su atskirų tyrimo veiksmų atlikimo, neviešumu. Ikiteisminio tyrimo stadijos visiškas viešumas yra sunkiai įsivaizduojamas ir praktinėje veikloje yra neįgyvendinamas. Diplominio darbo autoriausma, jog jei bet koks ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas viešai, tikrieji nu­sikalstamos veikos kaltininkai trukdytų nustatyti tiesą ir liktų nenubausti, sudarytų prielaidas juridi­nėms klaidoms atsirasti. Galima išskirti tris pagrindinius argumentus, kuriais vadovaujantis bandoma pagrįsti arba pateisinti ikiteisminio tyrimo stadijos neviešumą (slaptumą) [5, p. 82], t. y.: 1) Kriminologinis pobūdis. Ikiteisminio tyrimo stadijos, viešumas gali neigiamai paveikti psichologiškai nestabilių ar sergančių tam tikromis psichikos ligomis asmenų elgesį, pavyzdžiui, paskatinti juos daryti analogiškas nusikalstamas veikas, kurių padarymo mechanizmas buvo atskleistas ikiteisminio tyrimo metu, iškreipti tokių asmenų požiūrį į daromas nusikalstamas veikas [5, p. 84] ir kt. 2) Tyrimo veiksmingumas. Ikiteisminio tyrimo stadijos neviešumu, jos slaptumu siekiama apsaugoti liudytojus, nukentėjusiuosius bei pačius tyrėjus nuo galimų grėsmių. Pavyzdžiui, apsisaugoti nuo išorinės Įtakos, poveikio, kurie gali kilti tiek iš baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų, tiek iš visuomenės dėl klaidingai suformuotos viešosios nuomonės. Kaip „generolas savo priešininkui neatskleidžia savo mūšio plano" [5, p. 86], taip ir ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas iki tam tikro momento turi užtikrinti ikiteisminio tyrimo medžiagos neviešumą; 3) Jurisdikcijų nepriklausomumas ir nešališkumas. Ikiteisminio tyrimo stadijos neviešumas, jos slaptumas turi apsaugoti baudžiamojo persekiojimo funkciją Įgyvendinančias institucijas ir jų pareigūnus tiek nuo visuomenės nuomonės, tiek nuo žiniasklaidos spaudimo. Viešumas baudžiamajame procese pasiteisina tik tada, kai jau yra atliktas ikiteisminis tyrimas ir yra su­rinkti reikšmingi bylai duomenys, nes šiuo atveju visuomenė, jos nuomonė tampa savotiška kontrolės priemone. Tačiau jei ikiteisminis tyrimas dar tik atliekamas, tyrimą atliekantis pareigūnas gali tapti viešosios nuomonės įkaitu, t. y. tiriamų aplinkybių vertinimai gali Įgauti subjektyvų požiūrį [5, p.86], kuris susiformuoja dėl visuomenės spaudimo. Ikiteisminio tyrimo stadijos neviešumas (slaptumas) yra tik vienas iš būdų, turinčių užtikrinti net­rukdomą tiesos paiešką, t. y. būdas, kuriuo turi būti neutralizuojamos (pašalinamos) išorinės kliūtys, trukdančios nustatyti tiesą. Bet be išorinių kliūčių yra ir vidinės kliūtys, visų pirma siejamos su tinkamu Įrodinėjimo priemonių pasirinkimu ir šių priemonių taikymu. Diplominio darbo autoriausma, kad kai kuriais atvejais tam tikra grupė Įrodinėjimo priemonių, t. y. kai kurie tyrimo veiksmai, gali būti neveiksmingi arba nepakankamai veiksmingi. Pavyzdžiui, kai apie konkretaus tyrimo veiksmo atlikimą žino nusikalstamą veiką rengęs ar daręs asmuo, taip pat kai yra tiriamos bylos, kuriose nėra nusikalstamą veiką tiesiogiai stebėjusių liu­dytojų. Šiais ir panašiais atvejais nusikalstamos veikos tyrimas gali ne tik užtrukti, bet ir gali būti nu­trauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Siekdami išvengti tokios tyrimo baigties, tyrėjai nusikalstamai veikai išaiškinti bando pasiteikti tokias įrodinėjimo priemones, kurias panaudoti negalėtų sutrukdyti nei nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, nei kiti bylos baigtimi suinteresuoti asmenys. Noras užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje; liudy­tojų, tiesiogiai mačiusių nusikalstamą įvykį ar kaip nors kitaip susijusių su padaryta nusikalstama veika arba kitų alternatyvių įrodomosios informacijos šaltinių nebuvimas; siekis sukelti netikėtumo efektą nusikalstamos veikos pėdsakus slepiantiems asmenims - tai veiksniai, dėl kurių baudžiama­jame procese neretai slaptai naudojamos įrodinėjimo priemonės. Nes slaptosiomis Įrodinėjimo prie­monėmis, kaip ir viešosiomis, siekiama nustatyti tiesą ikiteisminio tyrimo stadijoje, ją patikrinti teismi­nio nagrinėjimo metu ir Įtvirtinti atitinkamame teismo nuosprendyje. Tačiau tam, kad slaptosios Įrodinėjimo priemonės galėtų būtų naudojamos baudžiamajame procese, jų teisinė reglamentacija, panaudojimas turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų yra teisėtumo reikalavimas. „Teisėtumas' čia pačia plačiausia pra­sme suprantamas kaip nenukrypstamas laikymasis visų baudžiamojo proceso įstatymo normų, nu­statančių tokių priemonių taikymą. Bet kalbant apie slaptų įrodinėjimo priemonių panaudojimą bau­džiamajame procese svarbu atkreipti dėmesį, jog vien tos aplinkybės, kad šios priemonės yra regla­mentuotos ir aprašytos įstatyme, dar nereiškia, jog jos yra „teisėtos" siaurąja prasme. Siaurąja pra­sme „teisėtomis" įrodinėjimo priemonėmis reikėtų laikyti tas priemones, kurios yra ne tik įtvirtintos baudžiamajame procesiniame ar kitame įstatyme, bet ir tas, kurių teisinė reglamentacija atitinka šiuos . požymius: - „prieinamumo", t. y. remiantis Įstatymu žmogus turi turėti galimybę įsitikinti, jog slaptųjų įrodi­nėjimo priemonių, kurios buvo konkrečiu atveju panaudotos prieš jį, taikymo sąlygos ir tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus [6]; -„nuspėjamumo" - žmogus turi galėti (jei būtina - su advokato pagalba) numatyti savo veikos neigiamus materialinius bei procesinius padarinius, kurie gali kilti, jei jis nesilaikys teisės normų rei­kalavimų [7, 8]; - „kokybiškumo" - įstatyme turi būti numatytos adekvačios, veiksmingos, aiškios ir pakanka­ mos priemonės, užkertančios' kelią galimiems vykdomųjų institucijų piktnaudžiavimams ir garantuojančios individui apsaugą nuo savivalės [9, 10], nekenkiančios gynybos teisėtiems interesams [11, p. 176], t. y. Įstatyme turi būti: 1) sąrašas nusikalstamų veikų, kurių padarymas ar kėsinimasis kurias padaryti suteiktų teisę naudoti slaptas įrodinėjimo priemones, arba sąrašas aplinkybių kurioms esant tokia duomenų rinkimo forma būtų pateisinama; 2) reglamentuota, jog šios priemonės turi būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai tai yra tikrai neišvengiama, t. y. tada, kai kitais būdais buvo surinkta duomenų, leidžiančių manyti (įtarti), jog asmuo daro, padarė ar rengiasi padaryti sunkų nusikaltimą arba kai šių duomenų yra neįdiplominio darbo autoriausma surinkti kitais būdais ir tik tada ir tokios apimties, kuri yra būtina siekiant apsaugoti valstybės demokratinius institutus, valstybės ar atskirų individų interesus [9] Tokia nuostata kartais dar vadinama proporcingumo principu. Laikantis šio principo individo teisių ar teisėtų interesų suvaržymas gali būti pateisinamas tik tada, kai norimo tikslo neįdiplominio darbo autoriausma pasiekti naudojant švelnesnes priemones arba kai naudojant švelnesnes priemones tikslą pasiekti būtų akivaizdžiai sunkiau; 3) reglamentuota, jog leidimas, sankcija taikyti slaptąsias įrodinėjimo priemones yra išduodamas tik remiantis motyvuotu, rašytiniu aukštas pareigas einančio pareigūno prašymu ir kad tokį leidimą (sankciją) turi teisę išduoti pareigūnas, nepriklausantis vykdomajai valdžiai [9]; 4) įtvirtinti slaptų įrodinėjimo priemonių taikymo apribojimai, t. y. turi būti nustatytas šių priemo­nių taikymo laikotarpis [12, 13]; 5) nustatytos taisyklės, reglamentuojančios ataskaitų, susijusių su slaptų įrodinėjimo priemonių taikymu, surašymą [12, 13]; 6) aprašytos atsargumo priemonės, kurios taikomos keičiantis informacija, gauta taikant slaptąsias įrodinėjimo priemones [12, 13]; 7) išvardytos aplinkybės, kurioms esant tokiomis priemonėmis gauta informacija privalo būti arba gali būti sunaikinama [13]. . Kitas - pagrįstumo reikalavimas. „Pagrįstumas" čia suprantamas kaip vertinamųjų duomenų, kurie patvirtina būtinybę ikiteisminio tyrimo metu naudoti (taikyti) slaptąsias įrodinėjimo priemones arba bent jau leidžia manyti, jog šios priemonės gali būti naudojamos (taikomos), ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvimas. Tačiau kalbant apie slaptų Įrodinėjimo priemonių „pagrįstą" naudojimą arba jų taikymą baudžiamajame procese svarbu atkreipti dėmesį, jog šios priemonės gali būti pripažintos kaip naudotos pagrįstai, jei jų naudojimas atitinka dar ir šiuos - papildomus požymius: - „motyvacijos", t. y. atitinkamame procesiniame dokumente privalo būti raštu išdėstomi argu­mentai dėl slaptų Įrodinėjimo priemonių naudojimo (taikymo) būtinumo ar tikslingumo, ir šie argumentai turi būti patikrinti neišvengiamumo (būtinumo) bei proporcingumo aspektais [14, p. 18]. Jei dokumentas nėra argumentuotas arba jei tokio dokumento argumentacija nebuvo patikrinta teisės aktų nustatyta tvarka, jis turėtų būti laikomas nepagristu su visais iš to plaukiančiais padariniais; • „patikrinamumo", t. y. laikytina, jog slaptosios Įrodinėjimo priemonės buvo taikytos pagristai, jas naudojant surinkti duomenys, turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui ir nagrinėjimui, ga­lėjo būti patikrinti viso teisminio bylos nagrinėjimo proceso metu ir teismas remdamasis šiais duome­nimis priėmė atitinkamą nuosprendį. Nes tik viso teisminio nagrinėjimo stadijos metu, t. y. stadijos, kuri susideda iš penkių nuosekliai vienas po kito einančių etapų (parengiamojo, įrodymų tyrimo, bai­giamųjų kalbų, kaltinamojo paskutinio žodžio, nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo), gali būti patik­rintas bei įvertintas slaptų įrodinėjimo priemonių taikymo konkrečiu atveju būtinumas ar tikslingumas, ištirti bei įvertinti šiomis priemonėmis gauti duomenys ir šiais duomenimis remiamasis priimant atitin­kamą teismo nuosprendį. Kvaziprocesų, arba kitaip vadinamų „sutrumpintų" baudžiamojo procesų, kuriuose trumpinama arba visai eliminuojama teisminio nagrinėjimo stadija, metu slaptosios įrodinė­jimo priemonės negali būti naudojamos, o jei jos vis dėlto tokiose kvaziprocesuose buvo naudotos, tai gautais duomenimis negali būti remiamasi priimant atitinkamą sprendimą, nes tokių kvaziprocesų metu nėra visapusiškai patikrinami, ištiriami bei įvertinami slaptas įrodinėjimo priemones naudojant surinkti duomenys, patvirtinantys (paneigiantys) tam tikras įrodinėtinas aplinkybes baudžiamojoje byloje. Be to, tokių kvaziprocesų metu priimtas atitinkamas teismo sprendimas nėra laikytinas nuo­sprendžiu, nes tokiame teismo sprendime suformuluotose išvadose nėra konstatuojama teismo nu­statyta tiesa, kadangi teismas tokiose procedūrose tiesos neieško, t. y. teismas tokių procedūrų metu tik patikrina prokuroro pareiškimo teismui turinį teisėtumo aspektu, bet nenagrinėja bylos iš esmės ir tuo atveju, jei teismas pritaria tokiam pareiškimui, jis surašo atitinkamo turinio procesini dokumentą. 2.2.2.Slaptumas ir įrodinėjimo pareiga Tiesa, jos paieška ar nustatymas baudžiamajame procese yra neatsiejamai susijusi ir su įrodi­nėjimo pareiga. Tiek ikiteisminio tyrimo stadijos neviešumo (slaptumo), tiek ir slaptųjų įrodinėjimo priemonių naudojimo (taikymo) taisyklės pirmiausia skirtos Įrodinėjimo pareigos subjektams. Nes kla­sikiniame baudžiamajame procese tik Įrodinėjimo pareigos subjektus baudžiamojo proceso įstatymas Įpareigoja atskleisti nusikalstamas veikas, valstybės vardu vykdyti baudžiamojo persekiojimo funkciją. Baudžiamojo proceso dalyviai, kurių darbo specifika nėra susijusi su baudžiamojo persekiojimo ar teisingumo funkcijos praktiniu įgyvendinimu, nėra Įpareigoti konkrečioje baudžiamojoje byloje ieškoti ir nustatyti tiesą. Pareigą nustatyti tiesą turi tik viešieji asmenys - ikiteisminio tyrimo pareigūnas, pro­kuroras, teisėjas. Viešieji baudžiamojo proceso dalyviai taip pat privalo užtikrinti ir su slaptumu susiju­sias prievoles - ikiteisminio tyrimo slaptumą, laikytis slaptųjų įrodinėjimo priemonių taikymo teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimų. Šiems baudžiamojo proceso dalyviams klasikiniame baudžiamajame procese nesuteikiama teisė priskirti savo pareigų kitiems proceso dalyviams, t.y. privatiems asme­nims: įtariamajam, kaltinamajam, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui, jų atsto­vams, liudytojams ir pan. Tokiame procese privatūs baudžiamojo proceso dalyviai nėra priskiriami prie įrodinėjimo pareigos subjektų, todėl jiems negali būti perkeliami ir su slaptumu susiję procesiniai įpareigojimai. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai liudytojas, davęs parodymus ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis Lietuvos BPK 177 straipsniu yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už ikiteis­minio tyrimo duomenų atskleidimą. Tačiau tokie atvejai ne tik kritikuotini, bet ir, diplominio darbo autoriaus nuomone, tu­rėtų būti laikomi neteisėtais. Liudytojas, kaip ir bet koks kitas privatus baudžiamojo proceso dalyvis, nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, ir todėl jam negali būti priskiriamos su ikiteisminio tyrimo slap­tumu susijusios procesinės pareigos. Ikiteisminio tyrimo slaptumą privalo užtikrinti viešieji baudžia­mojo proceso dalyviai, kurie įstatymo yra įpareigoti atskleisti nusikalstamą veiką [5, p.72], arba, kitais žodžiais tariant, surasti tiesą baudžiamojoje byloje. Liudytojas, kaip privatus baudžiamojo proceso dalyvis, nėra įpareigotas ieškoti tiesos, jo pareiga yra perduoti jam žinomą tam tikrą tiesą bylą tirian­čiam ar nagrinėjančiam pareigūnui, o ne ją slėpti ar saugoti. įpareigojimas saugoti ikiteisminio tyrimo duomenis arba, kitais žodžiais tariant, įpareigojimas užtikrinti duotų parodymų slaptumą paverčia liu­dytoją pasyviu proceso dalyviu [5, p. 73]. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas, kuris duoda arba davė parodymus, žinodamas, kad ateityje privalės pats užtikrinti savo duotų parodymų saugumą (slap­tumą), paprastai neteikia išsamių parodymų, vengia pateikti savo vertinimus, išvadas ar interpretuoti jam žinomas tiriamos ar nagrinėjamos bylos aplinkybes, dėl kurių jis yra (buvo) apklausiamas [5, p, 75]. Įtariamojo, kaltinamojo gynėjai, taip pat kaip ir kiti privatūs baudžiamojo proceso dalyviai, nėra laikytini įrodinėjimo pareigos subjektais. Nepaisant to, kad įstatymas įpareigoja gynėją neskleisti žinių, kurias jis sužino vykdydamas gynėjo pareigas, taigi teoriškai ir tų, kurios yra susijusios su ikiteisminio tyrimo duomenimis, gynėjas neturėtų būti priskiriamas prie ikiteisminio tyrimo slaptumą turinčių užtik­rinti baudžiamojo proceso dalyvių. Vos tik gynėjas apsiima ginti įtariamojo interesus, jis netenka su­interesuotumo (net jei tokį turėjo anksčiau) ieškoti tiesos. Baudžiamajame procese gynėjas turėtų būti atleidžiamas ir nuo pareigos saugoti su konkrečiu ikiteisminiu tyrimu susijusius.duomenis [5, p. 75], jei jo ginamasis nepageidauja, kad duomenys, kuriuos jis patikėjo gynėjui ir kartu tyrimą atliekančiam asmeniui, būtų saugomi. Gynėjui tiesos paieškos ribas nustato jo ginamasis, t. y. gynėją saisto gina-mojo asmens norai, pozicija. Ši priežastis lemia tai, kad gynėjas konkrečioje baudžiamojoje byloje tiesos ieško tik tiek, kiek tai yra būtina siekiant nustatyti aplinkybes, teisinančias ar lengvinančias jo ginamojo asmens padėtį, bei tiek, kiek to pageidauja pats ginamasis. Nebūdamas įrodinėjimo pareigos subjektas gynėjas gynybai reikalingų duomenų negali rinkti ir naudodamas procesines prievartos, taip pat slaptąsias įrodymų rinkimo priemones. Visi reikalavimai, susiję su slaptųjų įrodinėjimo priemonių taikymu, jų naudojimu, yra skirti įrodinėjimo pareigą turin­tiems baudžiamojo proceso dalyviams, vadinamiesiems viešiesiems baudžiamojo proceso subjek­tams. Tačiau tai, kad gynėjas nesinaudoja procesinės Įrodymų rinkimo veiklos subjekto statusu, dar nereiškia, jog gynėjas negali gauti tokiu (šiuo atveju - neteisėtu) būdu surinktų duomenų ir bandyti šiuos duomenis panaudoti baudžiamojoje byloje. Nes gynėjo, kaip ir kiekvieno kito privataus bau­džiamojo proceso dalyvio, vienokiu ar kitokiu būdu gauti duomenys, galintys turėti reikšmės nusi­kalstamos veikos tyrimui ar nagrinėjimui, į baudžiamosios bylos aplinkybių Įrodinėjimą yra įtraukiami pateikimo būdu. Kitas klausimas, ar įrodymų rinkimo subjektai turi teisę nepriimti neteisėtais būdais surinktų duomenų? Manytina, jog vien tik ta aplinkybė, kad privatus baudžiamojo proceso dalyvis (taip pat ir gynėjas) pateikia neteisėtomis priemonėmis surinktus duomenis, dar nesuteikia teisės įro­dinėjimo pareigos subjektui atsisakyti juos priimti ir įtraukti į bylos medžiagą [15, p. 392-393]. įrodi­nėjimo pareigos subjektas, spręsdamas, priimti ar ne jam teikiamus duomenis, turėtų juos vertinti tik vieninteliu aspektu, t. y. ar pateikti duomenys yra susiję su tiriama, nagrinėjama byla, ar ne, ir atsisa­kyti priimti teikiamus duomenis tik tuo atveju, jei jie yrą akivaizdžiai nesusiję su tiriama, nagrinėjama byla. O kaip tokie kartu su bylos medžiaga pateikti duomenys turėtų būti vertinami - klausimas, rei­kalaujantis detalesnės analizės bei paaiškinimų. Apibendrintai galima teigti, kad tiesos nustatymo, jos paieškos baudžiamajame procese problema yra sietina su įrodinėjimo pareiga, Įrodinėjimo priemonių parinkimu bei jų taikymu. Tai, kad tiesos nustatymas Lietuvos BPK nėra tiesiogiai deklaruojamas kaip vienas iš tiesioginių baudžiamojo proceso tikslų, anaiptol nereiškia, jog tikslas surasti tiesą konkrečioje baudžiamojoje byloje vien dėl šios priežasties nustoja būti tam tikru siekiu. Nes vien jau Lietuvos BPK 1 straipsnyje vartojamas (įtvirtintas terminas) „išsamiai" leidžia teigti, kad tai yra savotiška įstatymo leidėjo pretenzija į tiesą. Materialinė tiesos baudžiamajame procese išraiška yra atitinkamas teismo priimtas doku­mentas, kuris dar kartais vadinamas teisingumo vykdymo aktu, t. y. teismo nuosprendis. Tačiau kva­ziprocesų metu priimtas atitinkamas teismo sprendimas nėra laikytinas nuosprendžiu, nes tokiame teismo sprendime suformuluotose išvadose nėra konstatuojama teismo nustatyta tiesa, kadangi tei­smas tokiose procedūrose tiesos neieško, t. y. teismas tokių procedūrų metu tik patikrina prokuroro pareiškimo teismui turinį teisėtumo aspektu, bet nenagrinėja bylos iš esmės. Šiuo metu tyrimo veiksmingumą įrodinėjimo prasme bandoma sieti su slaptumu, t. y. tiek su paties ikiteisminio tyrimo, kaip atskiros baudžiamojo proceso stadijos, tiek su atskirų tyrimo veiksmų atlikimo neviešumu. Kriminologinis pobūdis, tyrimo veiksmingumas ir jurisdikcijų nepriklausomumas (nešališkumas) - tai trys pagrindiniai argumentai, kuriais vadovaujantis yra bandoma pagrįsti bei pa­teisinti ikiteisminio tyrimo stadijos neviešumą (slaptumą); Noras užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje; liudytojų, tiesiogiai mačiusių nusikalstamą įvykį ar kaip nors kitaip susijusių su padaryta nu­sikalstama veika arba kitų alternatyvių įrodomosios informacijos šaltinių nebuvimas; siekis sukelti netikėtumo efektą nusikalstamos veikos pėdsakus slepiantiems asmenims – tai veiksniai, kurie neretai skatina baudžiamajame procese naudoti slaptas įrodinėjimo prie­mones. Savo ruožtu tokių priemonių naudojimas baudžiamajame procese turi atitikti teisėtumo (kurį apibūdina prieinamumo, nuspėjamumo, kokybiškumo požymiai) bei pagrįstumo (apibūdina motyvacijos ir patikrinamumo požymiai) reikalavimus. Tiesa, jos paieška ar nustatymas baudžiamajame procese yra neatsiejamai susijusi ir su Įro­dinėjimo pareiga. Bandymai privatiems baudžiamojo proceso dalyviams perkelti su slaptumu susiju­sius procesinius įpareigojimus laikytini nepagristais. 2.3.Ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas teismui skiriant kardomąsias priemones Lietuvoje vis dažniau pastebima Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje iškelta pro­blema, kuri atsiranda prokurorams kreipiantis j teismą dėl kardomosios priemonės paskyrimo įtaria­majam asmeniui ir yra susijusi su labai svarbiu tolesnio ikiteisminio tyrimo organizavimo aspektu -esamų ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties išsaugojimu bei teisės i tinkamą teisinį procesą reali­zavimu, įtariamajam įstatymo garantuotos teisės į gynybą užtikrinimu. Atsiribojant nuo platesnės at­skirų baudžiamojo proceso principų turinio analizės, straipsnyje siekiama pabrėžti, jog tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos standartai ir baudžiamojo proceso principai reikalauja užtikrinti įtariamajam ir jo gynėjui teisę susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos prokuroras pateikia tei­smui, grįsdamas reikalavimą paskirti įtariamajam kardomąją priemonę: suėmimą, namų areštą arba įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo. 2.3.1.Teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis teismui skiriant kardomąsias priemones Lietuvos Respublikoje baudžiamojo proceso kodekso BPK 177 straipsnio 1 dalis [1] Įtvirtina bendrą taisyklę - „ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini". Kitu sakiniu įstatymas numato minėtos taisyklės išimtį - „šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina". BPK 181 straipsnyje kalbama apie proceso dalyvių teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duo­menimis, bet ir čia pasakyta, jog „Prokuroras turi teisę neteisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, jei toks susipažinimas, prokuroro manymu, gali pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei.“ Minėtų normų tikslai visiškai suprantami: viena vertus, tuo siekiama apsaugoti įtariamųjų, taip pat kitų asmenų teisėtus interesus - nekaltumo prezumpciją, teisę j privataus gyvenimo neliečiamybę, kita vertus, baudžiamųjų bylų tyrimas turi būti atliekamas veiksmingai, o tam gali prireikti išlaikyti visos ar tam tikros dalies tyrimo, metu surinktos informacijos slaptumą, siekiant neleisti Įtariamiesiems truk­dyti bylos procesą, paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės tolesnio ikiteisminio tyrimo sėkmei. Skaitant minėtas BPK nuostatas atrodytų, kad niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali suteikti įtariamiesiems ar kitiems asmenims teisės susipažinti su tam tikrais ikiteisminio tyrimo duomenimis, nes tik prokuroras yra ikiteisminio tyrimo „šeimininkas". Su tuo būtų galima sutikti, bet šiandien vis dažniau pasitaiko atvejų, kai prokuroras, vadovaudamasis BPK 181 straipsnio 1 dalimi, vieną dieną priėmęs nutarimą atsisakyti leisti įtariamajam ar jo gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomeni­mis, o po kelių dienų kreipęsis į teismą dėl suėmimo paskyrimo įtariamajam ir pateikęs teismui abso­liučiai visus turimus ikiteisminio tyrimo duomenis, teismo posėdyje nustemba'," o" kartais ir pasipiktina teisėjo veiksmais - leidimu įtariamajam ar jo gynėjui susipažinti su teismui pateiktais ikiteisminio ty­rimo duomenimis. Pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, ku­rioje buvo sprendžiamas įtariamojo suėmimo pratęsimo klausimas [3]. Šioje byloje S. K. buvo įtaria­mas, jog vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo na­riais, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, t. y. apgaule, įgijo 2 015 981 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. įtariamojo gynėjas, skųsdamas žemesnės instancijos teismo nutartį, be kita ko, nurodė, jog apygardos teismas neužtikrino sąžiningo proceso, kad pratęsiant su­ėmimo terminą suimtajam ar jo gynėjui turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su visa bylos medžiaga, reikšminga skundo išsprendimui, kad iki šios dienos jiems nėra žinomi jokie byloje esantys faktiniai duomenys, kuriais remiantis diplominio darbo autoriausma, kad S.K. bėgs ar slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, trukdys nustatyti byloje tiesą ar darys naujus nusikaltimus [3]. Išnagrinėjęs įtariamojo gynėjo skundą, Lietuvos apeliacinis teismas apygardos teismo nutartį panaikino, o vienas iš tokio sprendimo motyvų buvo žemesnės instancijos teisme padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas. Teismas pažymėjo, jog 1995 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 5 straipsnio 4 da­lis numato, jog „kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į tei­smą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir,.jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti". Nutartyje buvo paminėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Lamy prieš Belgiją, kuriame konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimas dėl to, kad įtariamojo gy­nėjui nebuvo suteikta teisė susipažinti su suėmimo bylos medžiaga ir šis negalėjo argumentuotai pa­neigti prokuratūros motyvų, pateisinančių Jose Lamy suėmimą, taigi byloje nebuvo užtikrintas rungi-mosi ir šalių lygiateisiškumo principas [4]. Apeliacinio teismo teisėjas nutartyje nurodė, kad nagrinė­jamu atveju, kaip ir minėtame Strasbūro teismo sprendime, priimtame byloje Lamy prieš Belgiją, įtariamojo gynėjui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su teismui prokuratūros pateikta medžiaga, ku­ria buvo grindžiamas prašymas pratęsti S. K. suėmimo terminą, nors įtariamojo gynėjas dėl to pateikė raštišką prašymą [3]. Aptariamuoju atveju Lietuvos apeliaciniam teismui reikėjo apibrėžti BPK 7 straipsnio (Bylų nag­rinėjimas laikantis rungimosi principo) ir BPK 181 straipsnio (įtariamojo ir jo gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo teise susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis) santykį. Kaip ir Strasbūro teismas, Ape­liacinis teismas pirmenybę teikė bylų nagrinėjimo teisme taisyklėms ir, remdamasis BPK 7 straipsniu, pažymėjo, jog tokiu atveju negali būti taikomos BPK nuostatos, suteikiančios prokurorui teisę neleisti susipažinti su tam tikrais ikiteisminio tyrimo duomenimis [3]. Įtariamojo ar jo gynėjo teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais grindžiamas reikalavimas paskirti kardomąją priemonę, išplaukia iš bylų nagrinėjimo teisme, laikantis rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principų. Aptariamais atvejais pažeidus šiuos principus, pažeidžiama teisė ir gynyba ir yra pagrindas teigti, jog tinkamo teisinio proceso' skiriant kardomąją priemonę apskritai ne­būta. Lietuvos teismų praktikoje iki 2005 m. tokie kaip minėtas atvejai buvo gana reti. Dar dažniau aptarti baudžiamojo proceso teisės pažeidimai likdavo nepastebėti arba netgi nevertinti kaip procesi­niai pažeidimai. Tačiau padėtį keičia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" [7] 4 punktas, kuriame lietuvių kalba buvo išdėstyta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota taisyklė: „Su (teismui - E. R.) pateikta (kardomosios priemonės skyrimo ar pratęsimo -E. R.) medžiaga turi teisę susipažinti įtariamasis ir jo gynėjas." Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato (toliau - Senato) nutarimo nuostata plačiau aptarta tuo pačiu nutarimu patvirtintoje „Teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą apibendrinimo apžvalgoje" [8]. Čia nemažai dėmesio skirta tinkamo teisinio pro­ceso principo realizavimui skiriant kardomąsias priemones, aptarti viešumo, teisės į gynybą principai ir ypač pabrėžta teismo pareiga užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, sprendžiant suėmimo sky­rimo klausimus. Nurodyta, kad „tokiais atvejais vykstantis posėdis įpareigoja laikytis ne tik suėmimo skyrimą bei pratęsimą reglamentuojančių, bet ir bendrųjų bylų nagrinėjimo teisme nuostatų (...). Šis (rungimosi - E. R.) principas įtvirtina taisyklę, kad su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos prokuro­ras pateikia teisėjui, turi teisę susipažinti įtariamasis ar jo gynėjas. Įtariamasis ar jo gynėjas, nesusipa­žinę su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais grindžiamas įtarimas, negali ginčyti jų patikimumo" [8, p. 319-321]. Tokias mintis Senatas pagrindė 2001 m. vasario 13 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Garcia Aiva prieš Vokietiją, be to, „Teismų praktikos" 22 numeryje pateikė šio sprendimo santrauką lietuvių kalba. Pažymėtina, kad tą pačią dieną ir tuo pačiu klausimu Strasbūro teismas priėmė dar vieną sprendimą byloje Schops prieš Vokietiją, kuriame išdėstyti iš esmės tokie patys teismo motyvai [9j. Į šias įtariamojo ir jo gynėjo teises pastaruoju metu atkreiptas dėmesys ne tik Lietuvoje. Minėtu klausimu 2003 m. gegužės 12 d. savo nuomonę išsakė Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas [10], o kiek vėliau ir Rusijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas [11]. Pažymėtina, kad Rusijos Fede­racijos baudžiamojo proceso įstatymas, kaip ir Lietuvos BPK, tiesiogiai netvirtina nuostatos, kurioje būtų pasakyta, jog įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su teismui pateikta kardomosios priemonės skyrimo medžiaga, todėl Rusijos Aukščiausiasis Teismas išaiškino teismams, kad šiuo at­veju jie turi vadovautis Rusijos Federacijos Konstitucijos 45 straipsniu2, bet neturi teisės atsisakyti įgy­vendinti jau minėtą įtariamojo ir jo gynėjo teisę. Kaip matome, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartai skiriant kardomąsias priemones tiek užsienio valstybėse, tiek ir Lietuvoje nuolatos didėja ir, diplominio darbo autoriaus manymu, ateityje taip pat didės. - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtame Senato nutarime tiesiogiai neišsakė savo nuomonės dėl įtariamojo ir jo gynėjo teisės susipažinti ne tik su suėmimo, bet ir su namų arešto ar įparei­gojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo skyrimą pagrindžiančiais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Lietuvos BPK, priešingai nei, pavyzdžiui, Rusijos BPK 107 straipsnis, kuriame nurodoma, jog namų areštas skiriamas BPK 108 straipsnio numatyta tvarka, t. y. tokia pačia tvarka, kaip ir sėmimas, detaliai neaptaria minėtų kardomųjų priemonių skyrimo tvarkos. Diplominio darbo autoriaus nuomone, tai yra Lietuvos BPK trūkumas, tačiau nepaisant to, ikiteisminio tyrimo teisėjai namų arešto ir' Įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo skyrimo klausimus turėtų spręsti teismo posėdyje, kuriame turi teisę dalyvauti įta­riamasis ir jo gynėjas. Šią mintį iš dalies patvirtina ir minėto Senato nutarimo 5 punktas, kuriame pasakyta „Ikiteismi­nio tyrimo metu suėmimo ir namų arešto skyrimo klausimai teisme paprastai turėtų būti sprendžiami viešame teismo posėdyje". Galima būtų teigti, kad žodžiu „paprastai" Senatas paliko tam tikrą diskreciją teismams, bet kitu sakiniu ją patikslino: „BPK 9 straipsnyje numatytais atvejais ir tvarka arba pra­šant prokurorui (BPK 177 straipsnis) gali būti sprendžiamas klausimas dėl neviešo teismo posėdžio." Kitaip tariant, iš minėto Senato nutarimo 5 punkto nuostatų plaukia išvada, jog suėmimo ar namų arešto skyrimo klausimai gali būti sprendžiami paprastai viešame, o kartais neviešame, bet visada tei­smo posėdyje. Kitaip taptų sunkiai įsivaizduojamas BPK 121 straipsnio 4 dalies nuostatų realizavimas, kurios įpareigoja teismą sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą atsižvelgti ne tik į mi­nėtoje normoje išdėstytas ir prokuroro pareiškime paprastai nurodomas aplinkybes {nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, nuolatinės gyvenamosios vietos, legalaus pragyvenimo šalti­nio turėjimą, sveikatos būklę ir kt.), bet ir į „kitas aplinkybes", kurias daugeliu atvejų teismui gali pa­teikti tik įtariamasis ar jo gynėjas ir tik tuo atveju, kai žinos, kuo grindžiamas reikalavimas paskirti kar­domąją priemonę. BPK 1321 straipsnyje numatytos kardomosios priemonės - įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo - klausimai minėtame Senato nutarime apskritai nebuvo sprendžiami, nes ši kardomoji priemonė Lietuvos baudžiamojo proceso teisėje visiškai nauja ir šioje srityje praktiškai dar nėra jokios teismų praktikos, tačiau, be jokių abejonių, šio nutarimo nuostatos aktualios ir šios priemonės sky­rimo procesui. Jau minėtame Senato nutarimo 4 punkte, atitinkančiame pagrindinę šio straipsnio mintį „su tei­smui pateikta kardomosios priemonės skyrimo medžiaga turi teisę susipažinti įtariamasis ir jo gynė­jas" nekalbama apie konkrečios kardomosios priemonės (pvz., suėmimo ar namų arešto) skyrimo medžiagą, vartojama sąvoka „kardomosios priemonės", o tai leidžia teigti, .jog įtariamasis"ar jo gynė­jas turi teisę susipažinti su visų teismo skiriamų kardomųjų priemonių skyrimo ar pratęsimo me­džiaga, t. y. tiek suėmimo, tiek namų arešto, tiek įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo medžiaga. 2.2.2.Ikiteisminio tyrimo duomenų paslapties išsaugojimo problemos kreipiantis i teismą dėl kardomosios priemonės paskyrimo Aptariamas Senato nutarimas ir apžvalga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika" buvo paskelbtas ir išleistas visiškai neseniai, tad ateityje gali padaugėti atvejų, kai teismai įtariamiesiems ir jų gynėjams leis susipažinti su visais prokuroro pateiktais kardomosios priemonės skyrimą pagrindžiančiais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Šios Senato nutarimo nuostatos žmogaus teisių požiūriu vertintinos labai teigiamai, nors iki­teisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų darbą, be jokios abejonės, apsunkins. Ikiteisminį tyrimą orga­nizuojantiems ir jam vadovaujantiems prokurorams iškyla keletas naujų uždavinių, kurie neaptariami nei BPK, nei Generalinio prokuroro rekomendacijose dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos me­džiaga ikiteisminio tyrimo metu [2]. Jau šiuo metu prokurorai turi įvertinti ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo įtariamajam ir jo gynėjui teisme perspektyvą, todėl kartais, ypač ikiteisminio tyrimo pradžioje, gali tekti spręsti, ar vien dėl šios priežasties verta kreiptis į teismą dėl suėmimo, namų arešto arba Įpareigojimo gyventi sky­rium nuo nukentėjusiojo skyrimo. Galbūt dažniau teks apsiriboti kitų kardomųjų priemonių paskyrimu, nesikreipiant į teismą. Tais atvejais, kai vis dėlto bus nuspręsta, jog būtina įtariamąjį suimti, skirti namų areštą ar įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, iš visų ikiteisminio tyrimo duomenų prokuroras turės atrinkti ir pateikti teismui tiktai tuos, kurie gali būti atskleisti įtariamajam ar jo gynėjui ir yra pakankami, t. y. yra teismui pagrindas manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką ir pat­virtinantys BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimą. Kardomųjų priemonių skyrimo procese prokurorams gali iškilti gana keblus klausimas, kaip pa­sielgti tuo atveju, kai teismui pateikus pareiškimą dėl kardomosios priemonės skyrimo ar pratęsimo, teismas pareikalauja pateikti atskirus dokumentus, o dažnai „visą turimą bylos medžiagą", nes būtent taip iki šiol buvo ir vis dar yra nurodoma teismo raštuose. Anksčiau jokių problemų dėl to nekildavo, nes prokurorai žinojo, jog teismas, gavęs visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, su ja susipažins, bet nei įtariamajam, nei gynėjui neatskleis jos turinio, juolab kad tokioje medžiagoje yra prokuroro nutarimas atsisakyti leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, priimtas BPK 181 straipsnio 1 dalies nu­statyta tvarka. Manytume, kad kai kuriais atvejais prokuroras turėtų įvertinti aplinkybę, jog įtariamasis ar jo gynėjas bet kuriuo momentu gali paprašyti teismo leisti susipažinti su prokuroro pateikta me­džiaga, todėl atskirais atvejais panašių teismo reikalavimų įvykdymas gali pakenkti tolesniam ikiteis­miniam tyrimui. Taigi teismai neturėtų reikalauti „pateikti visą turimą bylos medžiagą", o prokurorai teismui turėtų pateikti tik tai, kas, jų manymu, gali būti atskleista įtariamajam ar jo gynėjui. Sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, labai svarbu įvertinti BPK 127 straipsnio 7 dalies nuostatą, nedviprasmiškai numatančią, jog „teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, jei nustato, kad per paskutinius du kardomosios priemonės - suėmimo taikymo mėnesius jokie ikiteis­minio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir prokuroras nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių tai nebuvo daroma." Atsižvelgiant į tai gali kilti klausimas, ar prokuroras, norėdamas įrodyti minėtą aplin­kybę, teismui turėtų pateikti per paskutinius du mėnesius atliktus veiksmus patvirtinančius dokumen­tus (protokolus, išvadas ir kt.), ar prokuroro pareiškime pakaktų nurodyti, kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti, t. y. pakaktų nurodyti jų atlikimo faktą. Diplominio darbo autoriaus nuomone, šiam klausimui išspręsti visiškai pakanka prokuroro pareiškime išdėstytų faktų, nenurodant ikiteisminio tyrimo duomenų turinio, nes įstatymas nereikalauja, kad per paskutinius du mėnesius atliktais veiksmais būtų papildomai patvirti­nami suėmimo pagrindai. Minėtos aplinkybės turi patvirtinti, jog ikiteisminis tyrimas nėra vilkinamas. Suprantama, jei per paskutinius du mėnesius atlikti tokie veiksmai, kurių turinio atskleidimas nepa­kenks tolesniam ikiteisminiam tyrimui, galima pridėti ir atitinkamų veiksmų atlikimą liudijančius doku­mentus, protokolus ir kt. Atskirai reikėtų paminėti teismų praktikoje jau iškilusias organizacinio-techninio pobūdžio problemas. Paprastai ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei visa, nei ta, kuri pagrindžia kardomosios priemo­nės skyrimą ir pateikiama teismui, neturi nei procesinio, nei techninio bylos pavidalo. Šiuo metu daž­nai teismui pateikiamas prokuroro pareiškimas ir atskiri dokumentai, kartais segtuvai, kartais aplankai,' bet dažniausiai nesutvarkyta ir nesunumeruota medžiaga. Be to, pareiškimuose paprastai nėra tiksliai nurodyta, kiek ir kokių dokumentų pateikta. Supažindinti su tokia medžiaga yra gana keblu, doku­mentai nėra susiūti, o teisėjas, supažindinęs įtariamąjį arba gynėją, netgi negali patikrinti, ar teismui grąžinti visi dokumentai, nes tiksliai nežino, kas teismui buvo pateikta. Geriausiu atveju teisėjas gali patikrinti nebent tiek, kiek įsidėmėjo ar pasižymėjo ruošdamasis teismo posėdžiui. Panašių problemų sprendimų būdų gana daug ir jie gali skirtis priklausomai nuo to, kiek dokumentų teismui pateikiama. Galbūt prokuroro lydraštyje būtų galima išvardyti pridėtus dokumentus ir nurodyti tikslų lapų skaičių, galbūt pridėti sąrašą, galbūt pridedamus dokumentus susiūti. Dėl visų minėtų klausimų galėtų būti apsispręsta jau minėtose Generalinio prokuroro rekomendacijose, kuriose apie susipažinimą su iki­teisminio tyrimo duomenimis skiriant kardomąsias priemones apskritai nėra kalbama. Diplominio darbo autoriaus manymu, visiškai tikėtina, jog teismai, vis dažniau susidurdami su panašiomis problemomis, aptariamą supa­žindinimo su pateikta medžiaga procedūrą gali pavesti atlikti prokurorams, ypač tais atvejais, kai gaus nesunumeruotus ir tiksliai neišvardytus dokumentus bei matys, jog teismui pateikti tokie ikiteisminio tyrimo duomenys, su kuriais įtariamojo supažindinimas akivaizdžiai pakenks tolesnio ikiteisminio ty­rimo sėkmei. Tai tik keletas klausimų, į kuriuos jau netolimoje ateityje turės atsakyti teismų praktika. Įžanga Analizuodami kurį nors institutą ar kurią nors teisinės veiklos sritį susiduriame su krite­rijų, apibūdinančių nagrinėjamo klausimo kertinius bruožus, problema, nes jų visuomet yra daug, taigi iškyla pavojus nukrypti j ne esminius dalykus. Nagrinėjant baudžiamąjį persekio­jimą, kuris autorių suvokiamas kaip valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų (kaltinimo šalies - prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno , ikiteisminio tyrimo pareigūno) procesinė veikla, atskleidžiant nusikalstamą veiką ir ją padariusio asmens kaltumą ir renkant būtinus ir pakankamus įrody­mus, leidžiančius taikyti jam bausmę ar kitokio teisinio poveikio priemones, būtina apibū­dinti: a) vykdančius baudžiamąjį persekiojimą subjektus (jų vietą, sąveiką, reikalavimus konkrečiam pareigūnui - išsimokslinimą, pasirengimą praktiškai atlikti nustatytas funkcijas); b) įstatymu įtvirtintą baudžiamojo persekiojimo procesinę formą - proceso dalyvių įgaliojimus, teises ir pareigas, duomenų (įrodymų) rinkimo bei įrodinėjimo būdus ir priemones; a) materialinį-organizacinį procesinės veiklos užtikrinimą; b) mokslinės teisinės minties raidą. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,'remiantis priimtu Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu [1, p. 33-34], valstybei iškilo uždavinys kue greičiau atsiriboti nuo bet kokios Sovietų Sąjungos teisėsaugos organų įtakos pirmiausia priimant atitinkamus įstaty­mus ar darant pataisas ir pakeitimus galiojančiuose įstatymuose. Dėl tuometinės ypatingos padėties prokuratūroje 1990 m. liepos 27 d. priimtas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas [2], galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse padarytos pataisos - panaikintas valstybės saugumo organų tardymingumas ir nustatyta kardomojo kalinimo trukmės prailginimo tvarka, t. y. ryžtingai atsisakyta procesinių teisinių sąsajų su Sovietų Sąjungos teisinėmis institucijomis [3], Jau 1990 m. liepos 18 d. Lietuvos Respubli­kos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu buvo sudarytos darbo grupės Baudžia­mojo, Baudžiamojo proceso, Civilinio, Civilinio proceso, Bausmių vykdymo ir Santuokos bei Šeimos kodeksų projektams rengti. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) projekto rengimo darbo grupės vadovu paskirtas Vilniaus universiteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas doc. M. Kazlauskas, nariais: J. Rinkevičius, E. Bieliūnas, E. Pa-Iskys, A. Pėstininkas, P. Pošiūnas, J. Riepšas. Šio kodekso projektas turėjo būti parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijai ne vė­liau kaip iki 1992 m. sausio 1 d. [4]. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Įsigaliojimo" 9 straipsniu vi- daus reikalų ministro M. Misiukonio įsakymu Ikiteisminio tyrimo procesiniai valdyba reorganizuota į Vidaus reikalų ministerijos Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentą, prie miestų bei rajonų policijos komisariatų įkurti Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento teritoriniai padaliniai (valdybos, skyriai, poskyriai). Ikiteisminio tyrimo procesiniai departa­mento struktūrą, etatus tvirtino, valdybų Ir skyrių vadovus ir jų pavaduotojus Departamento direktoriaus telkimu skyrė ir atleido vidaus reikalų ministras. Kitų pareigūnų ir darbuotojų skyrimo į pareigas, atleidimo, atestavimo, perkėlimo, skatinimo ir baudimo, atostogų, ko-mandiravimo, materialinės pagalbos suteikimo klausimai buvo palikti spręsti Ikiteisminio tyrimo procesiniai de­partamento direktoriui. Buvo uždrausta tardytojus atitraukti nuo jų tiesioginiu darbo dėl pat­ruliavimo, įvairių reidų ar kitų. priežasčių. Vidaus reikalų ministerijos Finansų, Ūkio, Medicinos skyriai ir vietiniai policijos komisariatai Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento padaliniams privalėjo užtik­rinti finansinį-ūkinį ir socialinį aprūpinimą. Be to, vietinių policijos komisariatų vadovams buvo suteikta teisė skatinti Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento darbuotojus už tinkamai organizuotą bendradarbiavimą su kitomis tarnybomis išaiškinant nusikaltimus ir gerą darbą. Teisinėje literatūroje ir žiniasklaidoje tuo laiku vyko diskusija, kaip reorganizuotinas ikiteisminis baudžiamųjų bylų parengimas ir kaip apskritai turėtų pakisti dalyvaujančių bau­džiamajame procese valstybės organų sistema, jų priklausomybė ir tarpusavio sąveika. Dis­kusija ypač pagyvėjo tarp suinteresuotų žinybų išplatinus darbo grupės parengtus Bau­džiamojo proceso kodekso metmenis ir spaudoje pasirodžius M. Kazlausko publikacijoms apie numatomas ikiteisminio tyrimo procesines formas, prokuratūros Įgaliojimus, ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai organų vietą ir kt. klausimus [5, 6, 7]. Minėtame Baudžiamojo proceso kodekso metmenų projekte ikiteisminio nusikaltimų tyrimo atlikimas buvo numatomas kvotos, ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai ir sumarinio bylų proceso formomis. Pagrindiniu kvotos organu turėjo tapti kriminalinė policija, o parengtinis tardymas turėjo būti atliekamas Teisingumo ministerijos Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento tardytojų pagal per­duotą prokuroro iškeltą baudžiamąją bylą, prižiūrint apskrities ar apygardos teismo ikiteisminio tyrimo procesiniai teisėjui. Jo kompetencija būtų procesinės prievartos taikymas, ikiteisminio tyrimo procesiniai terminų prailginimas ir kita. Baigęs parengtini tardymą, tardytojas bylą perduotų prokurorui, kuris priimtų vieną iš sprendimų: surašytų kaltinamąją išvadą (aktą), bylą nutrauktų arba grąžintų tardytojui atlikti papildomą tardymą. Jeigu būtų surašomas kaltinamasis aktas, byla vėl patektų pas tardy­toją, kuris kaltinamąjį aktą pateiktų kaltinamajam, ir nuo šio momento kaltinamasis įgytų teisę susipažinti su baudžiamąja byla, dalyvaujant gynėjui, pareikšti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo procesiniai papildymo, apskųsti priimtus sprendimus tardymą prižiūrinčiam teisėjui. Tik išsprendus šiuos klausimus bylą tardytojas perduotų Į teismą. Bylų dėl akivaizdžių nusikaltimų, už kurių padarymą numatyta ne didesnė kaip penkeri metai laisvės atėmimo bausmė, ikiteisminis pa­rengimas turėjo būti atliekamas sumarinio proceso tvarka municipalinės policijos per trum­pesnį terminą, o byla išnagrinėjama vienasmeniškai apylinkės teisėjo supaprastintos teismo procedūros tvarka. Kol nenustatytas trauktinas atsakomybėn asmuo, tyrimą turėjo atlikti kvotos organas kvotos forma. Be to, Metmenyse buvo numatyta, kad baudžiamąsias bylas nagrinėja apylinkės teismas, apygardos teismas, apskrities teismas ir Aukščiausiasis Tei­smas. Apygardos teismo prisiekusiųjų teismas turėjo nagrinėti bylas dėl nusikaltimų, už ku­rių padarymą tuomet buvo numatyta mirties bausmė, o teisiamųjų prašymu prisiekusiųjų tei­smas galėjo nagrinėti ir bylas dėl nusikaltimų, už kurių padarymą numatyta žemutinė sank­cijos riba - 5 metai laisvės atėmimo. Kokios gi išryškėjo teisininkų nuomonės paskelbus šias publikacijas? Aštriai kritikavęs dėl BPK galiojančio sustabarėjimo ir partinės-politinės jo dvasios K. Jovaišas vis dėlto siūlė neskubėti receptuoti svetimose valstybėse esamos tvarkos ir neban­dyti tučtuojau perbėgti iš vienos teisinės sistemos į kitą. Nepritardamas teismo tardytojų ins­titucijos įvedimui ir iš dalies prisiekusiųjų teismui, siūlė iš esmės ir ryžtingai reformuoti as­mens laisvių ir teisių, kaltinamojo teisės j gynybą garantavimo mechanizmus, šalinti techni-nius-procedūrinius formalumus, neatidėliotinai supaprastinti nesudėtingų, bylų tyrimą ir nag­rinėjimą. Liudytojams ir nukentėjusiesiems, kurie vengia atvykti pagal šaukimus, taikyti nesimbolines, o griežtas sankcijas, neišskiriant ir laisvės atėmimo [8, p. 3-7, p. 9-11; 9, p. 8-12]. Tuometinės Lietuvos policijos akademijos Baudžiamojo proceso katedros dėstytojo L. Žuko nuomonė buvo priešinga. Jis teigė, kad tolesnis baudžiamojo proceso įstatymo tobuli­nimas „lopant" netikęs, nes pakitusios Lietuvos politines ir socialinės sąlygos tapo akstinu kurti naują baudžiamojo proceso įstatymą, remiantis naujausiais teisės mokslo laimėjimais, pažangia užsienio valstybių patirtimi. 0 įstatymą ar jo modelį turėtų kurti labai nedaug žmo­nių, kad būtų išvengta daugiastiliškumo. Ir BPK, ir kiti Įstatymai turėtų būti rengiami ir prii­mami kartu. Šio autoriaus nuomone, paliktina tik viena iš buvusių kvotos rūšių -tai kvotos organų pirminis tyrimas bylose, kuriose vėliau atliekamas parengtinis tardymas [10, P.IS­IS]. Prof. S. Kuklianskis manė, kad būtina kuo greičiau išplėsti teisę gintis. Be to, jis nei­giamai vertino tai, kad vienai žinybai būtų perduotos kvotos ir ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai funkcijos [11, p. 5-8]. Taip pat jis siūlė sudaryti sąlygas, kad niekas negalėtų tiesiogiai ar netiesiogiai kištis į tardytojo, kvotėjo, prokuroro ir teisėjo darbą [12, p.30]-. Tuometinis teisingumo ministras V. Pakalniškis teigė, kad prokuratūra neturi būti sava­rankiška institucija, nes vykdo vykdomosios valdžios funkcijas - tiria nusikaltimus, vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir palaiko kaltinimą [13]. A. Dziegoraitis, V. Piesliakas [14] kritikavo palaidą, tik savo žinyboms (prokuratūros, advokatūros ir kt.) naudingų įstatymų kūrimą ir priėmimą, neturint bendros teisinės koncep­cijos, kurią turėtų parengti grupė specialistų, nepriklausomų nuo žinybinių interesų ir įtakos, į atitinkamas institucijas siūlė pažvelgti naujai, per jų atliekamas funkcijas. Prokuratūrai pra­randant priežiūros funkciją, kyla klausimas, kam gi ši institucija iš viso reikalinga. Teigiant, kad ji tariamai reikalinga ikiteisminio tyrimo priežiūrai, reikia neužmiršti, kad vidaus reikalų ministerijos sistemoje dirbančius tardytojus kontroliuoja ir prižiūri atitinkami vadovai ir netgi padaliniai. Be to, ir teismas tam tikra prasme atlieka tyrimo organų veiklos teisėtumo kont­rolę. Šių autorių nuomone, prokuratūros vykdytas funkcijas perėmus atitinkamiems, naujai sukurtiems organams, ši institucija turinti įsilieti į naują šalies teismų sistemą. Šią nuomonę parėmė ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijos pirmi­ninkas J. Prapiestis teigdamas, kad atskirų kritikų balsuose neretai girdėti žinybinės gaidelės ir todėl atrodo, kad jiems rūpi ne pati teisinė sistema, o savi interesai [15]. J. Vasiliauskas patvirtindamas, kad prokuratūra iš tikrųjų bando monopolizuoti savo rankose parengtinį tar­dymą, teigė, kad 1990 m. gruodžio 14 d. vykusiame respublikiniame vidaus reikalų sistemos tardytojų suvažiavime tik 4 tardytojai sutiko dirbti prokuratūroje. Jis sakė, laimė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisija priėjo prie nuomonės kurti nei vidaus reikalų sistemai, nei prokuratūrai nepavaldų Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentą, tačiau klau­simas paliktas neišspręstas, kol atsiras reikiamų lėšų [16]. Kuo greičiau sujungti prokuratū­ros ir vidaus reikalų organų sistemos tardytojus į vieną departamentą prie Teisingumo mi­nisterijos jis siūlė ir vėliau [17]. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyr. prokuro­ras B. Žeberskis siūlė visą parengtinį tardymą sutelkti Nusikaltimų tyrimo departamente prie Generalinės prokuratūros [18]. Klaipėdos m. vyr. prokuroras I. Laucius nepritarė, kad visas nusikaltimų tyrimo procesas, kol bus nustatytas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn as­muo, būtų sutelktas policijoje, nes policija tam nepasiruošusi dėl nepakankamos kvalifikaci­jos, taip pat nesutiko, kad priežiūros funkcija būtų perduota iš prokuratūros teismui. Tokią nuomonę išsakė ir visų prokuratūrų vadovaujantys pareigūnai, susirinkę į susitikimą su teisi­ninkais - mokslininkais, kriminalinės policijos ir ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių vadovais Klaipėdoje [19]. Matyt, išryškėjus tokioms skirtingoms nuomonėms, ypač dėl prokuratūros, ikiteisminio tyrimo procesiniai organų vietos valstybės teisinėje sistemoje, nei Prezidiumo nurodytu terminu, nei vėliau naujo BPK projektas taip ir nebuvo paskelbtas visuomenei, nepasirodė ir bent kiek išsa­mesnė koncepcija apie būsimą valstybės teisinę sistemą. J. Vasiliauskas (jis vadovavo Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentui iki 1997 m. vasario 5 d.) teigė, kad 1990-1991 m. ikiteisminio tyrimo procesiniai aparatas išgyveno krizę, nes tuomet dėl objektyvios informacijos teikimo, visų užfiksuotų nusikaltimų procesinio tyrimo labai išaugo tiriamų bylų skaičius. 1991 m. vidaus reikalų ministerijos sistemos tardytojai tyrė 45 972 baudžiamąsias bylas. Vienam tardytojui vidutiniškai teko tirti 90 baudžiamųjų bylų [žr. 1 ir 2 lenteles]. Taip išaugus darbo krūviui, tuometinė Aukščiausioji Taryba pritarė Baudžiamojo proceso kodekso ren­gimo grupės siūlymui padaryti esmines BPK pataisas. Todėl nuo 1992 m. sausio 1 d. buvo gerokai apribotas ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai atlikimas baudžiamosiose bylose, kuriose nenusta­tytas nusikaltimą padaręs asmuo. Taip pat buvo įvestas supaprastintas baudžiamųjų bylų ty­rimas sumarinio proceso tvarka dėl akivaizdžių nusikaltimų. Ši procesinė forma nedaug ką turėjo bendra su iki tol galiojusiu ikiteisminiu medžiagos parengimu protokoline forma. Taigi baudžiamąsias bylas dėl slaptų ir atvirųjų vagysčių, plėšimo, sukčiavimo, kol bus nustatytas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, ėmėsi tirti policija. Ji, be to, atliko kvotą ir sumarinio proceso tvarka. Taip pakitus bylų tyrimo procesinei formai, tardytojų darbo krūvis gerokai sumažėjo, ir atsirado galimybė sutelkti jėgas sunkiems nusikaltimams ir kitoms per­spektyvioms byloms tirti. Jau 1992 m. buvo baigta ir į teismus perduota daug daugiau bylų [žr. lenteles]. Ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai padaliniuose darbo krūvis lyg ir buvo normalus, bet kvotos (poli­cijos) organų tiriamų senų ir naujų baudžiamųjų bylų tiek pat padaugėjo. Kriminalinės poli­cijos pareigūnai, kurių pagrindinė funkcija - išaiškinti nusikaltimus, užsiėmė procesiniu darbu, nes bylose, kuriose, kad ir nenustatytas kaltininkas, procesinio įstatymo reikalavimai nepakito. Taigi policijos pareigūnai, be anksčiau tardytojų atliekamo įvykio vietos apžiūros dokumentų parengimo, privalėjo dar apklausti asmenis, priimti nutarimus dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, sustabdymo ir kita. Kartu, vadovaujantis žinybiniais reikalavimais ir įstaty­mais, dėl sunkių nusikaltimų kriminalinės policijos pareigūnai privalėjo užvesti dar ir paieš­kos bylas, kuriose dažniausiai atsispindi tie patys duomenys, kaip ir baudžiamosiose bylose, kurias jie patys ir tyrė. Matyt, ir tai iš dalies lėmė mažesnį išaiškintų nusikaltimų skaičių. Ne­galima nepaminėti ir iš lentelių matomo kvotos tarnybų darbuotojų didėjantį stygių, žemą kvalifikaciją. Pritartina kai kurių teisininkų išsakytai nuomonei, kad kvotos tarnyboms nustačius di­desnius uždavinius tiriant nusikaltimus, buvo tarsi suvienodintos tardytojų ir kvotėjų funkci­jos: ir vieni, ir kiti atliko tardymą, nors kvotėjai nebuvo visateisiai bylos šeimininkai, nes pro-cesiškai mažiau savarankiški. Šitokia padėtis pasunkino ir ribojo kvotėjų veiklą. Antra vertus, atsakomybė dėl nusikaltimo išaiškinimo, tyrimo eigos, suprantama, buvo nuasmeninama [23, p. 54-60]. Susikaupusios baudžiamojo persekiojimo tobulinimo problemos tuo metu nebuvo tin­kamai išspręstos, o iš tikrųjų teisės sistema, kaip ir baudžiamasis procesas, galėjo būti re­formuoti tik priėmus naują Lietuvos Respublikos Konstituciją [24]. Taigi bandymas sukurti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos baudžiamojo proceso kodeksą liko neįgyvendintas. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, be kitų teisinių kolizijų, baudžiamojo persekiojimo organų, teismų sistemos ir jų veiklos turinio neatitiks Konstitucijos nuostatų tapo visiškai akivaizdi. Iškilusių klausimų aktualumas, matyti, ir iėmė, kad 1993 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 66 buvo sudaryta darbo grupė Teisinės si­stemos reformos metmenims parengti. Šios grupės vadovu paskirtas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas E. Bičkauskas. Prezidento dekrete buvo nurodyta Metmenų projektą pateikti 1993 m. liepos 1 d. [25]. Matyt, taip ir įvyko, nes spaudoje paskelbtas [26] projektas, grupės vadovo pasirašytas 1993 m. birželio 30 d. Be to, Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 1993 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 69 taip pat sudaryta darbo grupė teisi­nės sistemos reformos valstybinės kriminalinės (baudžiamosios) politikos formavimui tobu­linti, vadovaujama prof. E. Palskio. Iki 1993 m. spalio 10 d., ši grupė privalėjo pateikti savo siūlymus nurodytu klausimu. Ir šįkart stebina terminas, per kurį turėjo būti parengtos išvados anksčiau Lietuvoje niekieno netyrinėtu klausimu. Šios darbo grupės iniciatyva nutarimo projektas papildytas įvadinėmis pastabomis, teisinės sistemos reforma išskirta į du etapus. 1993 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas Metmenims pritarė [27], Juose nusta­tyta tokia baudžiamojo proceso eiga ir atitinkamų organu veiklos sistema: Visų nusikaltimų ikiteisminio tyrimo forma tampa kvota, atliekama kvotos organų, todėl tardytojo pareigos ir ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai padaliniai vidaus reikalų sistemoje ir prokuratūroje nuosekliai likviduojami. Pagrindinis šalies kvotos organas - policija, tirianti nusikaltimus pa­naudodama procesines ir operatyvines paieškos priemones, procesiškai vadovaujama pro­kuroro. Be to, policija, kaip valstybės teisėtvarkos užtikrinimo* institucija, vykdo Policijos Įstatymo nustatytas funkcijas ir sprendžia valstybinės reikšmės teisėtvarkos uždavinius: saugo visuomeninę rimti ir viešąją tvarką, atlieka nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją. Policija atsako už nusikaltimų atskleidimą ir nusikaltėlių paiešką; prokuroras, kaip procesinis kvotos vadovas, atsako už kaltinimo iškėlimą ir bylos perdavimą į teismą. Atliekant kvotą, leidimus suimti asmenį, įeiti į butą ar kitą gyvenamąją patalpą, atlikti kitus veiksmus, susiju­sius su prievartos priemonių taikymu, duoda apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas. Jis, be to, įstatymų numatytais atvejais atlieka įrodymų garantavimo funkciją, t.y. pats proto­koluoja ir kitaip fiksuoja parodymus ir įvertina kitus įrodymus, o tokių bylų pats nagrinėti nebegali. Antrajame etape turėjo pradėti veikti visa Konstitucijoje numatyta teismų sistema. Esama prokuratūra laipsniškai pertvarkoma į Generalinę prokuratūrą prie Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo, Prokuratūrą prie apeliacinio teismo ir prokuratūras prie atitinkamų apygar­dos ir apylinkių teismų. Skirtingai nuo projekto, patvirtintoje Metmenų redakcijoje įrašyta, kad prie Generalinio prokuroro sudaroma tardytojų, kurie atliks parengtinį tardymą bylose dėl itin pavojingu nusikaltimų, grupė, ir šie tardytojai turės prokurorų procesinius įgaliojimus [28]. Prie skelbto Metmenų projekto buvo dar ir priedas apie kvotą, ir tai būtina paanalizuoti, aptariant; kuo remiantis ir kokią kvotos viziją turėjo reformos projekto darbo grupė. Įvar­dytame šaltinyje nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymas įteisins tris kvotos formas: pilnąją, supaprastintą ir sumarinio proceso. Konkrečią kvotos formą, tiriant nusikaltimus, nu­statys prokuroras, kadangi kvotos formos nebus siejamos su nusikaltimo sunkumu. Taip pat čia teigiama, kad bus nustatytas baudžiamasis procesas baudžiamojo Įsakymo tvarka, kai itin nesudėtingose bylose teisėjas vienas priims sprendimą, remdamasis turima medžiaga, nekviesdamas į teismą nei kaltinamojo, nei liudytojų. Kvota pradedama kvotos įstaigos vadovo įsakymu, prokuroro nurodymu arba kvotos įstaigos pareigūno iniciatyva. Atlikdamas kvotą, kvotos įstaigos pareigūnas atlieka apžiūrą, kratą, poėmį ir kitus procesinius veiksmus nusikaltimo pėdsakams surasti ir įtvirtinti. Nusta­tęs liudytojus ar nukentėjusiuosius, kvotos įstaigos pareigūnas pagal proceso nustatytas tai­sykles jų neapklausia, o tik pasižymi tokių asmenų duomenis ir suteiktos informacijos turinį. Šių asmenų suteikta informacija gali.būti fiksuojama fonogramoje arba videojuostoje. Jeigu numatoma, kad liudytojai gali išvykti ar atsiras kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių nebus ga­lima apklausti teisme, taip pat taktiniais sumetimais tokius asmenis, prokuroro reikalavimu, apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas. Visi įrodymai tampa įrodymais tik tuomet, kai jie patvir­tinti ir pripažinti teisme. Tik teismas vykdo įrodymų priėmimo procesinę funkciją. Prokurorui nepateikus teismui pakankamai įrodymų arba gynėjui pateikus įtikinamus nekaltumą patvir­tinančius įrodymus, kaltinamasis negrąžinant bylos papildyti tyrimą išteisinamas. Atliekant kvotą, kaltinamajam garantuojama konstitucinė teisė į gynybą, kurią kaltinamasis įgyvendina pats arba padedamas gynėjo. Gynėjas įgyja teisę atlikti savarankišką tyrimą (su tam tikrais apribojimais), pateikti turimus įrodymus teisme. Skundai dėl kvotos įstaigos pareigūno veiksmų paduodami kvotos Įstaigos vadovui, o jo priimtas sprendimas galės būti apskun­džiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kvotos organo pareigūnas, surinkęs pakankamai duo­menų kaltinimui iškelti, perduoda kvotos medžiagą prokurorui. Jei yra pagrindas, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir perduoda bylą į teismą. Teisė susipažinti kaltinamajam su byla ne­numatoma, nes nėra baudžiamosios bylos įprasta prasme. Prokuroras perduoda į teismą tiek ir tokios apimties Įrodymų, kiek diplominio darbo autoriaus esant būtina tuo momentu. Kitus įrodymus gali pateikti teisminio proceso metu. Be to, prokuroras gali atsisakyti pradėti kvotą, ją nutraukti arba sustabdyti. Prokuroras dalyvauja kvotos įstaigų atliekamoje kvotoje ir pats reikiamais atvejais atlieka procesinius veiksmus. Kvotos taisyklės, tiek kvotą atliekant prokurorui, tiek kvotos organui, - vienodos, tačiau prokuroras, atlikdamas kvotą, turi teisę duoti kvotos įstai­gai nurodymus atlikti procesinius veiksmus ir imtis operatyvinių priemonių. Prokuroras kont­roliuoja kvotos įstaigų veiklą: duoda nurodymus, kad nusikaltimai būtų ištirti išsamiai ir ob­jektyviai, turi ir kitų įgaliojimų. Metmenyse buvo numatyta didesnė Teisingumo ministerijos įtaka įrašant asmenis į advokatų sąrašą. Šiek tiek reikia grįžti prie Metmenų aptarimo Seimo posėdžiuose, kuriuose, atrodo, buvo išsakyta svarstytinų pasiūlymų. Čia teigta, kad projekte pasigendama bent trumpos pradinės analizės, kodėl reikalinga būtent tokia reforma, į kokią teisinę sistemą ji orientuo­jama ir kad negalima reformuoti teisės institutų, nereformuojant konkrečios teisės normų, nes privalu gerai išsiaiškinti, kokią teisę tos institucijos užtikrins, kokia turėtų būti atitinkamu institucijų sąveika [27, p. 12]. Seimo nariai atkreipė dėmesį, kad norima palikti tyrimą vien kvotos forma, nors Konstitucijos 118 str. nurodoma, jog parengtinį tardymą atlieka tardytojai. Pabrėžta, kad Metmenyse numatomas tik „struktūrinis esamų organų perrikiavimas, „užkon­servuojant" esamą kokybę". Pernelyg detalizuotos prokuratūros funkcijos, nepamirštant net lengvatų ir privilegijų pereinant jiems dirbti į kitą darbą ar dėl pensijų, taigi diplominio darbo autoriausma, kad Metmenis rengė prokuratūros darbuotojai [27, p. 15]. Tačiau, kaip minėta, į pastabas ne­buvo atsižvelgta ir dokumentui pritarta, „už" balsavus 68 Seimo nariams [27, p. 40]. Metmenų įvadinėse pastabose teigiama, kad integruojantis į Europos valstybių ben­driją, funkcionuojanti teisinė sistema neatitinka Europos šalių teisės standartų. Teigiama, kad reforma turi būti įgyvendinama evoliuciniu keliu - laipsniškai, dviem etapais. Pirmajame - pereinamajame - etape parengiama reformos teisinė bazė (materialinės teisės, procesiniai kodeksai ir kiti Įstatymai, rengiami specialistai, komplektuojami kadrai, sukuriama būtina fi­nansinė bazė), o antrajame etape pradeda funkcionuoti pertvarkytos teisinės ir sukurtos ki­tos institucijos. Lietuvos Respublikos Seimui pavedus, 1994 m. birželio 9 d. Vyriausybė priėmė Refor­mos programą ir numatė tris jos vykdymo etapus [29], apimančius 10-15 metų laikotarpį. Tik priėmus atitinkamus kodeksus ir kitus įstatymus, maždaug nuo 1997 m. vidurio, turėjo pradėti veikti Konstitucijoje numatyta teismų sistema ir reorganizuojama prokuratūra. Pro­gramoje išvardytos ir kitos sąlygos. Štai Lietuvos policijos akademija kasmet turėjo parengti 250 teisininkų VRM sistemai, 10 teisininkų Valstybės saugumo departamentui ir kt. Planuota, kiek Vilniaus universitetas turėtų parengti teisininkų Prokuratūrai, Teisingumo "ministerijai, Saugumo departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai. Programoje taip pat nurodoma, kad mokslinius tyrimus teisinės sistemos reformos (kūrimo) srityje atlieka ir metodinius pa­grindus (koncepcijas, mokomąsias, metodines priemones, rekomendacijas, informacinę medžiagą ir kt.), kurių reikia šiai reformai įgyvendinti, pagal suderintas programas rengia ke­lios mokslo įstaigos, tarp jų ir Lietuvos policijos akademija (dabar Mykolo Romerio universi­tetas) ir darbo grupės. Atrodytų, kad reformavimo prielaidos pamatuotos ir pagrįstos. Tačiau reforma buvo įgyvendinama ignoruojant nustatytą programą. Nuo 1995 m. sausio 1 d. pradėjo veikti visų Konstitucijoje ir Metmenyse numatytų teismų grandys, o apylinkės teismo struktūroje įtei­sinta ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencija [30]. Nuo tos pačios dienos galiojančio Prokuratū­ros įstatymo pagrindu pradėjo funkcionuoti atitinkamos prokuratūros prie teismų, tačiau nei teismams, nei Teisingumo ministrui prokuratūra netapo pavaldi ir toliau buvo valdoma cent­ralizuotai Generalinio prokuroro. Skirtingai nei Metmenyse nurodyta, prokuratūra prie Ape­liacinio teismo Prokuratūros įstatymu nenumatyta [31]. Nors reformuojant teisinę sistemą planuota panaikinti parengtinį tardymą ir tardytojų pareigybę, paliekant tik minėtą grupę tar­dytojų prie Generalinio prokuroro parengtiniam tardymui bylose dėl itin pavojingų nusikal­timų atlikti, tačiau Prokuratūros įstatyme, priimtame 1994 m. spalio 13 d., visa prokuratūra traktuojama kaip prokurorų ir tardytojų visuma ir savarankiška teisminės valdžios dalis. Beje, be tardytojų, nurodytame įstatyme įtvirtintos dar ir tardytojų padėjėjų pareigybės. Jiems pa­vedami atskiri kvotos, ikiteisminio tyrimo procesiniai ir netgi operatyvinės veiklos klausimai [31, 17 str.J. Tai reikštų, kad tardytojo padėjėjai galėjo vykdyti ir Operatyvinės veiklos įstatyme [32] minimas slaptas bei prasiskverbiančio pobūdžio priemones. Įdomu dar ir tai, jog remiantis Prokuratūros įstatymu, akivaizdžiai formaliai susiejant teismų ir teisėjų anksčiau turėtą teisę iškelti baudžiamąją bylą su baudžiamojo persekiojimo funkcija, teismui ir teisėjui šitokios teisės nebesuteikiama. tuo tarpu baudžiamąją bylą teisė­jui gali iškelti Generalinis prokuroras. Žinant centralizuotą šios žinybos struktūrą, kyla klau­simas, ar tik ne prokuratūra turėjo daugiau nepriklausomumo (neliečiamumo) garantijų nei teismas ir ar tai neprieštaravo atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms. Ši problema į pavir­šių, matyt, neiškilo todėl, kad Baudžiamojo proceso kodekse palikta galioti nuostata, įparei­gojanti teismą, prokurorą, tardytoją ir kvotos organą pagal savo kompetenciją iškelti bau­džiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai, bei imtis visų įsta­tymo nustatytų priemonių, kad būtų nustatytas nusikaltimo įvykis ir nusikaltimą padarę as­menys ir kad jie būtų nubausti. Ypač didelę reformos spartą rodė ir priimtos Advokatūros įstatymo pataisos [33], tai kad Valstybės kontrolės ir mokesčių inspekcija dar nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. įgijo kvotos or­gano teises [34] ir buvo įkurtos kitos reformos Metmenyse nurodytos teisinės institucijos. Taigi nesant Metmenyse ir programoje nurodytų materialinės ir procesinės teisės ko­deksų, neparengus minėtų specialistų, vos ne visos baudžiamajame procese dalyvaujančios teisinės institucijos pradėjo veikti jau po metų, kai buvo patvirtinti Metmenys; nelaukiant nu­matytų koncepcijų ir kitokių mokslinių tyrinėjimų, pagrindžiančių atitinkamas reformos kryp­tis, neparengus specialistų. Nežinia kokiam laikotarpiui buvo paliktos veikti ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai tarnybos Vidaus reikalų ministerijos ir kitose sistemose bei prokuratūroje. Niekur ne­buvo skelbta, kodėl atsisakyta daugelio Baudžiamojo proceso kodekso rengimo darbo gru­pės parengtų minėtų Metmenų nuostatų, ypač dėl ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai organų kompeten­cijos ir vietos teisinėje sistemoje. Nežinia, kuo remiantis buvo Įkurtos teisinės institucijos ir jose įsteigta daugybė etatų, tačiau jos funkcionavo po senovei, nes nauji jų veiklą regla­mentuojantys Įstatymai tuomet dar nebuvo parengti. Tuometinės redakcijos šalies Konstitucijos 118 str. buvo nurodyta, kad parengtinį tar­dymą baudžiamosiose bylose atlieka tardytojai, o prokuroras vykdo baudžiamąjį persekio­jimą, kontroliuoja kvotos organus ir palaiko bylose valstybinį kaltinimą. Iš to plaukia, kad prokuroras prarado anksčiau turėtą funkciją prižiūrėti ar kitaip kontroliuoti tardytojus. Many-tina, kad šio prieštaravimo nepašalino BPK pakeitimai ir papildymai [35], suformulavus nau­jai 24 str. bei 45 str. ir pakeitus žodi „prižiūri" j „kontroliuoja". Jeigu buvo diplominio darbo autoriausma, kad pro­kuroro teisė kontroliuoti tardytojus išplaukia iš jo vykdomos baudžiamojo persekiojimo funk­cijos, atrodo, kad žodžio „persekioti" prasmė turi tiesioginį ryši su kontrole, nes BPK, atlie­kant baudžiamosiose bylose parengtinį tardymą, ir toliau išliko objektyvumo ir nešališkumo reikalaujantys kriterijai. Darant minėta BPK pakeitimą pirmiausia, matyt, buvo norima paša­linti nuostatą dėl prokuroro teisės vykdyti Įstatymų laikymosi priežiūrą teisme. Tačiau pašali­nus šią prokuroro funkciją, jis tapo įpareigotas kontroliuoti ne tik kvotos organų, bet ir tar­dytojų veiklą. Kad žodžiai „prižiūri" ir „kontroliuoja" nėra tapatūs, rodo ir tai, jog terminas „kontroliuoja" buvo vartojamas ikiteisminio tyrimo procesiniai organo padalinio viršininko Įgaliojimams apibrėžti (BPK 481 str.), nors šiam pareigūnui nei prieš pakeičiant minėtus straipsnius, nei vėliau ne­buvo leista, t. y. nesuteikta teisė, panaikinti ar pakeisti tardytojo priimtus sprendimus ir t. t., ką galėjo padaryti anksčiau, o ir padarius minėtus pakeitimus, prokuroras, vykdantis priežiū­ros funkciją. Taigi nepaisant konstitucinės nuostatos reikalavimų, prokuroro įgaliojimai ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai organų atžvilgiu, priėmus minėtą įstatymo pataisą, paiikti iš esmės tie pa­tys - priežiūriniai. Kita vertus, nors Prokuratūros įstatyme ikiteisminio tyrimo procesiniai pareigybės neliko, tačiau BPK reglamentavimas išliko tas pats [35]. Parengtinį tardymą prokuratūroje tuomet atliko Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento proku rorai, apygardų prokuratūrų organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių prokurorai, apylinkės prokuratūrų nusikaltimų tyrimo skyrių prokurorai arba prokurorai, kuriems tai pa­vesta apylinkės vyriausiojo prokuroro nurodymu. Apie tardytojus ir jų veiklos rezultatus ga­lima spręsti iš lentelėje pateiktų duomenų. Kai kurios neigiamos skubotos reformos pasekmės ir tendencijos pastebėtos nepraė­jus nė dviem 1995 m. pradžios mėnesiams, kai pagal naujus įsigaliojusius įstatymus pradėjo veikti teisinės institucijos [36, 37]. Pvz., vėl padažnėjo tardytojų „migracija" - šįkart iš VRM sistemos į prokuratūrą, teismus ir kitas institucijas. Iš pateiktų analitinių lentelių matyti, kad policijos ir tardytojų darbo krūviai nuolat augo. Į laisvas darbo vietas buvo priimami dažnai ne teisininkai, o trumpus kursus baigę agronomai, mechanikai, inžinieriai-statybininkai, mo­kytojai ir kiti. Suprantama, naujai įkurtose teismų, prokuratūros, muitinės, advokatūros ir kt. institucijose galėjo dirbti tik Vidaus reikalų ministerijos sistemos darbuotojai teisininkai. Sie­kiant stiprinti kovą su organizuotu nusikalstamumu ir pagerinti šių nusikaltimų tyrimą, taip pat norint šią ikiteisminio tyrimo procesiniai instituciją padaryti dar autonomiškesnę, vidaus reikalų ministro R.Vaitiekūno 1994 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 27 Vidaus reikalų ministerijos Ikiteisminio tyrimo procesiniai de­partamentas reorganizuotas į Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos [38]. Ikiteisminio tyrimo procesiniai valdybos įkurtos prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vyriausiųjų policijos komisariatų, kituose šalies miestuose, atsižvelgiant į darbo apimtį įkurti ikiteisminio tyrimo procesiniai skyriai ir poskyriai prie miestų ir rajonų policijos komisariatų. Skyriai įkurti prie Šiaulių, Panevėžio miestų, Vilniaus, Alytaus ir Marijampolės rajonų policijos komisariatų. Kaip nurodoma departamento nuosta­tuose, Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentas susideda iš metodinio ir dviejų ikiteisminio tyrimo procesiniai.skyrių, revizijos tar­nybos, kadrų tarnybos ir raštinės. Metodinis skyrius kontroliuoja teritorinių ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių darbą, teikia jiems metodinę pagalbą, tiria pareiškimus ir skundus dėl baudžiamųjų bylų ty­rimo, analizuoja ir apibendrina Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento ir jo padalinių darbą. Pirmasis ikiteisminio tyrimo procesiniai skyrius tiria organizuoto nusikalstamumo ir kontrabandos, antrasis - finansinių ir ūki­ninkavimo tvarką pažeidžiančių nusikaltimų bylas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.271 „Dėl priemonių revizijoms ir ekspertizėms spartinti finansinėse ir ūkinėse bylose", buvo įsteigta Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento Revizijos tar­nyba revizijoms baudžiamosiose bylose atlikti, specialisto išvadoms teikti. Jos darbuotojai dalyvavo ir kaip specialistai atliekant ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmus [39], Nuo 1997 m. vasario 6 d. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentui prie VRM pradėjo vadovauti S. Karvelis - ilgametę darbo patirtį turintis Generalinės prokuratūros prokuroras. Nagrinėjamu laikotarpiu prokuratūros vidaus reikalų sistemos tardytojai kasmet ištirdavo apie 85-89 proc. baudžiamųjų bylų, kuriose privalomas parengtinis tardymas, o kitas bylas tyrė prokuratūra. Be to, dalį tyrimų (sumarinio proceso ir bylose, kuriose nenustatytas kaltininkas) atliko 1996 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 100 įkurtos kvotos tarnybos, kurios 1996 m. turėjo 400 patvirtintų kvotėjų etatų, ir jų skaičius toliau nuo­lat didėjo: 1997 m. - 495 etatai, 1998 m. - 548 etatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybes (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius) 1995 m. gruodžio 29 d. potvarkiu Nr.539 buvo sudaryta naujos sudėties darbo grupė Baudžiamojo proceso kodeksui rengti: darbo grupės vadovas - A. Paulauskas, darbo grupės vadovo pa­vaduotojas - E. Palskys, darbo grupės mokslinis konsultantas - M. Kazlauskas, nariai - G. Goda, V. Greičius, M. Ignotas, V. Milius, A. Pėstininkas, J. Riešas, P. Pošiūnas, J. Rinkevi­čius, A. Sirvydis, G. Švedas. Ši darbo grupė buvo įpareigota parengti ir iki 1996 m. gegužės 31 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei Baudžiamojo proceso kodekso projektą [55]. Tačiau per kelerius metus galiojančio BPK projektas taip ir nebuvo parengtas. Toliau buvo keičiami ir pildomi Baudžiamojo proceso kodekso straipsniai. Autorių nuomone, svarbesni pakeitimai tuomet padaryti išplečiant įrodymų sąrašą: į jį įrašyti patikrinimo aktai, telefoninių pokalbių klausymo protokolai, ir garso įrašai, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai ir fotografijos, kino juostos, vaizdo ir garso įrašai, specia­listo išvada, revizijos aktai, taip pat padarytos pataisos dėl kardomųjų priemonių taikymo, kai BPK normos buvo visiškai suderintos su Konstitucijos 20 straipsniu ir tarptautinių konvencijų reikalavimais [40], baudžiamosios bylos nekėlimo arba jos nutraukimo asmeniui, padėju­siam išaiškinti organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo nusikalstamą veiklą (diskrecijos plėtimo) [41], numatytos keturių lygių teisminės instancijos [30], asmens pre­vencinis sulaikymas [42] ir kita. Be to, buvo priimtas labai svarbus baudžiamajam persekio­jimui teisės aktas - Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo povei­kio Įstatymas [43]. Kaip rašė E. Palskys, užuot sutelkus geriausias krašto intelektualines jėgas kuo spar­čiau rengti naujus kodeksus, pasirinktas kitas, ne pats geriausias būdas: dar sovietmečiu priimtus kodeksus imta be atodairos nuolat keisti ir pildyti, stengiantis, kad jie bent iš dalies tiktų naujiems visuomeniniams santykiams reguliuoti [44]. Ikiteisminio tyrimo reforma vėl suaktyvėjo Ministro Pirmininko (G. Vagnoriaus) 1997 m.gegužės 23 d. potvarkiu Nr.313 sudarius naują grupę Baudžiamojo proceso kodekso projektui parengti. Darbo grupės vadovas - M. Kazlauskas/darbo grupės vadovo pavaduo­tojas - G. Goda, nariai - P. Kuconis, J. Riešas, J. Rinkevičius [56], Jos veikloje daugiausia dėmesio buvo skirta ikiteisminiam tyrimui reformuoti. Analizuodami darbo grupės narių pub­likuotas nuomones apie pertvarkomą ikiteisminį tyrimą, pastebime, kad jie ne visada buvo nuoseklūs atskirų institutų ir pozicijų atžvilgiu: rašė, kad atsisakant formalaus bylos iškėlimo procedūros galimi visi neatidėliotini ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai, t. y. kad pareigūnas, tiriantis nusikal­timą nuo pirminės informacijos apie jį gavimo momento, turetų teisę, o kartu ir privalėtų at­likti visus tyrimo veiksmus, kuriuos reikia atlikti atsižvelgiant j konkrečią padėtį. Formali ty­rimo pradžia galėtų būti pranešimo apie nusikaltimą įregistravimas. Galiojančiame BPK detaliai tu­rėtų būti reglamentuoti tik tie ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriais ribojamos konstitucinės žmogaus teisės (sulaikymas, krata ir kt.) [45]. Be to, 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Premjeras G.Vagnorius) potvarkiu Nr. 6 sudaryta darbo grupė parengtų kodeksu (CPK, BK, BPK) projektų suderi­nimo su Europos Sąjungos teise ir Lietuvos ekonominiais bei finansiniais įstatymais eksper­tizei atlikti, numatomam jų poveikiui šalies ūkio sistemai įvertinti. Darbo grupės vadovu pa­skirtas K. Čilinskas, pavaduotoju - S. Šedbaras, nariai - V. Gudelis, A. Kaminskas, V. Lat­vienė, V. Nekrošius, R. Juškytė, V. Vadapalas, R. Vaicenavičius, A. Žvirblienė. Potvarkyje nu­rodyta, kad darbo grupė nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 20 dienų turi atlikti gautų ko­deksų projektų ekspertizę ir pateikti išvadas Vyriausybei. Nors potvarkyje minimas parengtų kodeksų vertinimas, tačiau autoriams nepavyko aptikti jokių rašytinių duomenų, kokios re­dakcijos projektai galėjo būti vertinami ir kokie buvo vertinimo rezultatai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus kurti demokratinę teisinę valstybę, stip­rėjant valdžios mechanizmams į valdžios institucijas aktyviai pradėjo skverbtis ir korupcijos apraiškos. Nepaisant to, kad kovą su korupcija Lietuvoje nuo pat pradžių vykdė visos teisė­saugos institucijos, nebuvo centro, koordinuojančio tokių nusikaltimų tyrimą. Dėl šių nusi­kaltimų sudėtingumo bei specifikos teisėsaugos institucijoms buvo sunku užtikrinti veiks­mingą korupcijos kontrolę. Atsižvelgiant į tai 1997 m. rudenį įsteigta Specialiųjų tyrimų tar­nyba prie Vidaus reikalų ministerijos, kurios tikslas - kovoti su korupcija, organizuotu nusi­kalstamumu ir nusikaltimais valstybės tarnybai. Pakeitus Policijos įstatymą ir 1997 m. liepos 1 d. įsteigus Specialiųjų tyrimų tarnybą bei Mokesčių policijos departamentą prie Vidaus rei­kalų ministerijos, šioms institucijoms suteikta teisė atlikti tardymą jų kompetencijai priskir­tose bylose [46]. Mokesčių policija - tai visiškai nauja institucija, kurios nebuvo net tarpukario Lietuvoje. Įsteigtam Mokesčių policijos departamentui buvo keliami svarbūs uždaviniai: aiškinti ir tirti veikas, susijusias su mokesčių mokėtoju apgaulingu ir aplaidžių apskaitos tvarkymu, netei­singų duomenų apie pajamas ir pelną teikimu, mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų vengimu, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, neteisėtomis finansinėmis operacijomis ir kitais su mokesčiais, finansais ir valstybiniu socialiniu draudimu susijusiais nusikaltimais ir pažeidimais. Mokesčių policijai buvo pavesta tirti mokesčių administratorių bei valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarny­bos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo faktus ir kitus pažeidimus, susijusius su mokes­čiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis. Apibendrinant vyravusias mokslinės teisinės minties tendencijas, negalima nepaminėti ir nurodytu laikotarpiu apgintų disertacijų: V. Piesliako. Baudžiamųjų įstatymų principinės nuostatos ir jų įgyvendinimas naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse: Habilituoto daktaro disertacija. LPA, 1995; G. Godos. Kardomasis kalinimas ir žmogaus tei­sių apsauga (lyginamoji teisinė analizė): Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 1995; P. Ancelio. Ikiteisminio nusikaltimų tyrimo procesinės ir organizacinės problemos (lyginamo­sios teisėtyros studija): Daktaro disertacija. LPA, 1996; J. Juškevičiūtės. Specialių žinių pa­naudojimas tiriant nusikaltimus: būklė ir perspektyvos: Daktaro disertacija. LTA, 1998; H. Malevskio. Įvykio vietos apžiūra ir Įvykio vietos tyrimas: naujas kriminalistinės koncepcijos modelis. LTA, 1997) ir kitų atliktų mokslinių tyrimų ir skelbtų publikacijų [47-53 ]. 1994-1997 m, buvo vykdoma mokslo programa „Nusikalstamumas ir kriminalinė justi­cija", kuri, Lietuvos mokslų akademijos ir Valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertų nuo­mone, atliko savo paskirtį - pagal šią programą Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Res­publikos Vyriausybei, kriminalinės justicijos institucijoms parengtos koncepcijos, progra­mos, norminių aktų projektai, numatytos priemonės, kurių reikėtų imtis, kad nusikalstamumo kontrolė butų veiksmingesnė [54]. 1 lentelė. Nusikalstamumo būklės ir baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje 1990-1998 m. duomenys Metai O. ca E w ! 10 000 gyventojų tenka nusikaltimų Iš jų sunkių Išaiškinta nusikaltimų proc. f i [VRM sistemos tardytojų darbo rezultatą Nuteistų asmenų skaičius Peržiūrėta prane; nusikaltim Užregistruota nu Nustatyta asrr padariusių nusi Visos tirtos bylos Baigta tirti bylų Vienas tardytojas tyrė bylų Vienas tardytojas baigė bylų Vienas tardytojas perdavė j teismą bylų 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 1990 79191 37056 99 4028 28,50 12556 35956 7488 79,5 14,68 9,45 7870 1991 91282 ■ 449841 120 4549J 37,40 13268 45972 7945 86,7 14,99 10,99 9116 1992 107733 Į56615 151 5972j 35,50 18810 25626 10482 56,3 23,00 17,20 13076 1993 108141 60370 162 8210 36,80 20424 25430 11247 49.1 | 21.75 16,14 16299 1994 102802 (58634 158 9348 40,80 21290 27271 12710 57 ' 26,58 20,10 17495 1995 103453 608191 168 13214 40 22969 28995 17483 79,46 27,47 18,77 18344 1996 118210 68053 189 15962 41.30 22269 32170 13967 63.7 52,11 19,1 16983 1997 134496 75816 212 21210 42,80 25542 37972 17407 72,7 57,18 25,1 18100 fl998| 145153 78149 220 22112 403ČT 25373 40799 17991 78,91 57,99 24,3 19536 IKITEISMINIS TYRIMAS PO NAUJOS REDAKCIJOS TEISINĖS SISTEMOS REFORMOS METMENŲ PATVIRTINIMO Straipsnio autoriai kiek anksčiau jau yra apibūdinę baudžiamojo persekiojimo raidą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki Teisinės sistemos reformos metmenų (naujos redak-„ cijos) patvirtinimo, t. y. iki 1998 metų vidurio [1]. Vėlesnis laikotarpis ne mažiau dinamiškas, svarbus Ir todėl nagrinėtinas, nes sparčiai kito ir baudžiamojo persekiojimo teisinis-procesinis reglamentavimas, ir institucijų praktinės veiklos situacija, nemažai naujo atskleidė baudžia­mojo proceso mokslinės veiklos rezultatai. Analizuojamu laikotarpiu baudžiamojo proceso ko­deksas patyrė tiek pakeitimų ir papildymų, kad iš jo sovietmečio turinio ir netgi „dvasios" nieko nebeišliko, o naujo kodekso projekto kūrimas ir vėl užsitęsė. Todėl straipsnyje toliau nagrinė­jamos svarbiausios baudžiamojo procesinio įstatymo pataisos, jų jtaka organizuojant ir vyk­dant ikiteisminį tyrimą, tiesioginė tyrimo institucijų, prokuratūros reorganizacija, struktūrų kaita, praktinės veiklos rezultatai. Nuosekliai nagrinėjamas galiojančio Lietuvos Respublikos bau­džiamojo proceso kodekso (toliau sutrumpintai - BPK) projekto svarstymas, priėmimas, įgy­vendinimas ir su tuo susiję probleminiai klausimai. Straipsnio pabaigoje išdėstomos atitinka­mos išvados. Ikiteisminis (parengtinis) tyrimas kiekvienoje valstybėje užima svarbią vietą baudžiama­jame procese. Nuo jo pradėjimo spartos, visų leistinų tyrimo būdų bei priemonių naudojimo, jo teisėtumo ir kokybiškumo dažniausiai priklauso ir teisminių proceso stadijų bei apskritai bau­džiamojo proceso paskirties įgyvendinimas. Nuo 1993 m. gruodžio 14 d. Teisinės sistemos re formos metmenų Lietuvos Respublikos Seime patvirtinimo vyko jų nuostatų įgyvendinimas, tačiau reformavimas išryškino ne tik pranašumus, bet ir trūkumus. Lietuvos Respublikos Seimas \998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810 „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo" pritarė naujos redakcijos metmenims [2], Jų [vade buvo patvirtinta ir diplominio darbo autoriaus anksčiau išdėstyta išvada apie teisinės sistemos reformos įgyvendinimo netolygumą bei trūkumus, pavyzdžiui: kad teismų reforma pažengė kur kas toliau nei prokuratūros, ypač policijos, vidaus reikalų ministerijos ir jos įstaigų reforma. Kuo gi ski­riasi nagrinėjamo klausimo kontekste naujos redakcijos Metmenys nuo patvirtintųjų 1993 metais? Analizuodami bei lygindami jų turinį matome, kad naujoje redakcijoje minima nebe kvo­tos procesinė forma, o Ikiteisminis tyrimas. Anksčiau kvotą buvo planuojama pradėti kvotos įstaigos vadovo įsakymu, prokuroro nurodymu arba kvotos įstaigos pareigūno Iniciatyva, o Metmenų II skyriaus 2 straipsnyje nustatoma, kad tik prokuroras, vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą, turi teise priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir kiekvienu atveju nuspręs, kokius tyrimo veiksmus toje byloje reikia atlikti ir kas tuos veiksmus atliks. Naujuose Metmenyse nebeiSliko nuorodų apie tai, kad nustatęs liudytojus arba nukentėjusiuosius pa­reigūnas pagal proceso taisykles jų neapklausia, o tik pasižymi tokių asmenų duomenis ir žinių turinį, taip pat neliko anksčiau formuluotos perspektyvos apie prokuratūrų vietą, t. y. prie ati­tinkamų teismų, o jų veiklą reglamentuos bei statusą apibrėš Teismų ir prokuratūros įstaty­mas. Yra ir daugiau skirtumų, tačiau juos bus galima detalizuoti apibūdinant vėliau parengtą ir svarstyti pateiktą F3PK projektą. Diskusijos dėl ikiteisminio tyrimo vietos teisėsaugos institucijų sistemoje Patvirtinus naujos redakcijos Teisinės sistemos reformos metmenis, nepraėjus nė metams buvo paskelbtas galiojančio BPK projektas (toliau - projektas), išspausdintas leidinyje „Teisės problemos" [3, p. 41-173]. Projektą lydinčiame straipsnyje M. Kazlauskas ir G. Goda rašė, kad kodekso projektą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kriminalisti­kos ir baudžiamojo proceso katedra: doc. M. Kazlauskas (darbo grupės vadovas), doc. G. Goda (darbo grupės vadovo pavaduotojas), doc. P. Kuronis ir doc. J. Rinkevičius, taip pat dalyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas J. Riepšas. Straipsnio autoriai teigė, kad projektas buvo rengiamas atsižvelgiant i principinę reikšmę turinčias Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas kriminalinės justicijos ir baudžiamojo proceso klausimais, atsisakant „procesinės prabangos" elementų, įvedant naujo modelio sumarinį procesą, naudojant Vakarų Europos baudžiamojo proceso įstaty­muose sukauptą ir šimtametes tradicijas turinčią patirt), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu patvirtintų Teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) skirsniu „Baudžiamasis procesas" [4, p. 5-18]. Apie kai kuriuos paskelbto projekto institutus - prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, ikiteisminio tyrimo teisėjo pro­cesinę padėtį; ikiteisminio tyrimo pradžią, procesinės prievartos priemones, įrodymus, as­mens teisių garantijas ir kt. iš karto prasidėjo diskusijos žiniasklaidoje. S. Liutkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai M. Kazlausko ir G. Godos teigi­niams, projekto nuostatos akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 118 straipsniui, nes projekto rengėjai atsisakė ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai, tardytojo sąvokų, išplėtė Konstitucijoje apibrėžtas prokuroro galias. Be to, jis siūlė civilinio ieškovo pripažinimo, kai kurių procesinių prievartos priemonių taikymo teisę suteikti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui [5]. K. Stungys kritiškai ver­tino projekte suformuluotą naują įrodymų, įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo sampratą, nes iki tol įtvirtintos Įrodymų ir įrodinėjimo proceso nuostatos yra racionalios ir patvirtintos istorine baudžiamojo proceso praktika [6; 7, p. 22-25]. Šio straipsnio autorius, pripažindamas pro­jekto pranašumus, tvirtino, kad panaikinus tardytojo pareigybę, labai susiaurinus ikiteisminio tyrimo pareigūno savarankiškumą bei atsakomybę, vyraujant vien prokurorui, ikiteisminiame tyrime gaii susidaryti situacija, kuri jau egzistavo sovietmečiu iki 1963 metų, ir tai sukels be­reikalingą procesinių veiksmų derinimą, neveiklumą, vilkinimą. Be to, iš projekto aišku, kad panaudoti specialiąsias žinias, ypač skirti ekspertizes, bus daug sunkiau. Draudžiant atlikti patikrinamdbsius procesinius veiksmus, be faktinio pagrindo bus pradedama daug tyrimų, • kurie vėliau bus nutraukti, taigi reikės plėsti tyrėjų etatus, o tai procesą padarys daug bran­gesnį. Buvo siūloma atlikti šio tyrimo modelio teisinę, ekonominę, finansinę ar panašią kompleksinę ekspertizę [8 ]. R. Burda neigiamai atsiliepė apie ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigybės įvedimą, nes jo funkciją gali atlikti teisėjai, siūlė nusikalstamos veikos išaiškinimą pavesti policijai, o nusta­čius įtariamąjį, bylą perduoti prokurorui, labiau apibrėžti ikiteisminio tyrimo įstaigos parei­gūno teises, pareigas ir atsakomybę [9, p. 21-24], Daug racionalių pastabų ir siūlymų dėl projekto buvo pateikta konferencijose, įvairiuose pasitarimuose, kuriuose dalyvavo ir darbo grupės BPK projektui rengti nariai, bet, deja, daugeliui kertinių probleminių klausimų tuomet nebuvo skirta reikiamo dėmesio, ir vėliau jie vis tiek iškilo įgyvendinant naująjį BPK. Tardymas Lietuvoje 1999-2000 metais Lietuvoje lygiagrečiai įgyvendinant naujųjų Metmenų nuostatas, rengiantis ikiteisminio tyrimo reformai ir siekiant, kad parengtinis tardymas būtų atliekamas operatyviau bei koky­biškiau, baudžiamosios bylos greičiau patektų į teismą, pagerėtų valdymo ir kontrolės funk­cijos, nuo 1999 m. spalio 1 d. buvo pradėtas kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių valdymo eksperi­mentas Vilniaus m. vyriausiajame policijos komisariate ir jo teritoriniuose policijos komisa­riatuose, Vilniaus, Kaišiadorių, Šalčininkų, Kėdainių, Kretingos, Mažeikių rajonų policijos komisariatuose. Šiuo pagrindu buvo parengti Vidaus reikalų ministro įsakymai dėl minėtų vy­riausiojo policijos komisariato ir kitų komisariatų etatų pakeitimų bei ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių va­dovų paskyrimo komisariatų vadovų pavaduotojais. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių virši­ninkai komisariatų vadovų pavaduotojai vadovauja tardytojams bei kvotėjams atliekant ty­rimą baudžiamosiose bylose baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Esant porei­kiui, komisariato.vadovo įsakymu kvotėjus teisės aktų nustatyta tvarka leista perkelti į ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinį, Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento direktoriaus įsakymu suteikiant jiems tardytojo įga­liojimus. Kai kurie praktiniai darbuotojai apie tai atsiliepė teigiamai, nes bylų perdavimas iš vie­nos į kitą tarnybą ugdė neatsakingumą, neprofesionalumą, menkino kolektyvinio darbo re­zultatus [10, p. 1,4]. 2000 m. pabaigoje prasidėjo Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento prie VRM reorganizavimas, įtrau­kiant jį į Policijos departamento prie VRM nusikaltimų tyrimo tarnybas. Taip buvo siekiama išvengti kvotos ir ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai tarnybų funkcijų dubliavimo ir sudaryti sąlygas laips­niškai pereiti prie bendros ikiteisminio nusikaltimų tyrimo institucijos. Atsižvelgiant j tai, buvo parengti ir vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 473 patvirtinti Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento prie VRM laikinieji nuostatai. Vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 462 Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento prie VRM direktorius Stanislovas Liutkevičius (vadovavęs departamentui nuo 1999 m. kovo 26 d.) paskirtas Policijos departamento prie VRM generalinio komisaro pavaduotoju. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentui prie VRM skirtos lėšos numatytos 2001 m. Policijos departamento prie VRM biudžete. Remiantis nuostatais, Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentą sudarė 4 skyriai. Ikiteisminio tyrimo procesiniai skyriuje buvo atliekamas sudėtingų, didelės darbo apimties reikalaujančių baudžiamųjų bylų dėl nusikal­timų nuosavybei, finansams, ūkininkavimo tvarkai bei organizuotų grupių padarytų nusikal timų bylų parengtinis tardymas. Specialistų skyriaus darbuotojai privalėjo atlikti revizijas, tei­kti tardytojams specialisto išvadas, konsultuoti tardytojus klausimais, kuriems reikėjo spe­cialių ekonominių žinių, taip pat kaip specialistai dalyvavo atliekant ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmus. Kvo­tos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai kontrolės skyrius kontroliavo teritorinių ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių darbą, teikė jiems metodinę pagalbą, atliko patikrinimus ir teikė siūlymus, kaip šalinti trūkumus ir geriau orga­nizuoti darbą, nagrinėjo skundus, pareiškimus ir prašymus dėl baudžiamųjų bylų tyrimo. Or-ganizacinisskyrius rengė teisės aktų projektus, įskaitant Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento ir jo terito­rinių padalinių pareigūnų priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos, kvalifikacinių kategorijų su­teikimo dokumentus, organizavo pareigūnų .mokymą. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento teritoriniai kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padaliniai - tai teritoriniu principu veikiančios valdybos, skyriai ir poskyriai prie policijos komisariatų. Ikiteisminio tyrimo procesiniai valdybos buvo prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų vyriausiųjų policijos komisariatų. Prie Šiaulių miesto, Panevėžio miesto, Vilniaus rajono, Kauno rajono, Šiaulių rajono, Panevėžio rajono, Alytaus rajono, Marijampolės rajono polici­jos komisariatų buvo ikiteisminio tyrimo procesiniai skyriai, o prie kitų rajonų policijos komisariatų - ikiteisminio tyrimo procesiniai po­skyriai. Šiuose padaliniuose buvo atliekama kvota ir parengtinis tardymas vidaus reikalų tar­dytojams pavestose tirti baudžiamosiose bylose. Be to, įsteigti Specializuotas ikiteisminio tyrimo procesiniai sky­rius prie Policijos departamento Transporto policijos valdybos, kuris tyrė nusikaltimus, pada­rytus geležinkelio, vandens ir oro transporte, Ikiteisminio tyrimo procesiniai skyrius prie Valstybės sienos apsau­gos tarnybos, kuris atliko kvotą ir parengtinį tardymą Valstybės sienos apsaugos tarnybai priskirtose bylose, ir Ikiteisminio tyrimo procesiniai skyrius prie Mokesčių policijos departamento, kuris atliko kvotą ir parengtinį tardymą Mokesčių policijos departamentui priskirtose tirti baudžiamo­siose bylose. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentui vadovavo direktorius, kurį skirti ir atleisti turėjo teisę Vidaus reikalų ministras Policijos generalinio komisaro teikimu. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento direktorius tuo pačiu metu buvo ir Policijos generalinio komisaro pavaduotoju. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento direktoriaus pavaduotojus direktoriaus teikimu turėjo teisę skirti ir atleisti Vidaus reikalų mi­nistras. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento struktūriniams padaliniams vadovavo viršininkai. Parengtinį tardymą Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamente ir struktūriniuose padaliniuose atliko ypač svarbių bylų vy­resnieji tardytojai, vyresnieji tardytojai ir tardytojai. Teritorinių kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių prie policijos įstaigų vadovus turėjo teisę skirti ir atleisti Policijos generalinis komisaras teritorinės policijos įstaigos vadovo teikimu, suderinęs su Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento direktoriumi. Ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių prie teritorinių ir specializuotų policijos įstaigų pareigūnus turėjo teisę skirti ir atleisti Policijos generalinis komisaras policijos įstaigų vadovų siūlymu. Šių pareigūnų sky­rimo teisę Policijos generalinis komisaras galėjo perduoti Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento direktoriui. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento nuostatų 8 punktas numatė šiuos pagrindinius Ikiteisminio tyrimo procesiniai de­partamento uždavinius: 1) užtikrinti kontrolinį-metodinį vadovavimą kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padaliniams; 2) užtikrinti .visapusišką ir objektyvų baudžiamųjų bylų ištyrimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimais; 3) pagal savo kompetenciją užtikrinti personalo parinkimą bei ugdymą. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentas, vykdydamas jam pavestus uždavinius, atliko šias funkcijas (9 Nuostatų punktas): 1) organizavo kvotą ir parengtinį tardymą kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padaliniuose, tiriant bau­džiamąsias bylas; 2) kontroliavo kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių darbą ir teikė jiems praktinę-metodinę pa­galbą; 3) analizavo ir apibendrino nusikalstamumo būklę, kvotos ir ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai prak­tiką, kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių darbo organizavimą, teikė pasiūlymus kvotėjų ir tardytojų darbui gerinti; 4) pagal savo kompetenciją organizavo bendradarbiavimą su kitais teisėsaugos institutais, kitomis atitinkamomis Lietuvos Respublikos bei užsienio šalių instituci­jomis; 5) vadovavo parenkant, paskirstant, rengiant ir ugdant personalą visuose kvotos ir ikiteisminio tyrimo procesiniai padaliniuose, organizavo pareigūnų kvalifikacijos kėlimo darbą; 6) dalyvavo rengiant ir įgyvendinant nusikaltimų bei teisės pažeidimų prevencijos prie­mones; 5) teikė pasiūlymus del Įstatymų tobulinimo, dalyvavo rengiant teises aktų projektus; 7) pagal savo kompetenciją nagrinėjo fizinių ir juridinių asmenų pasiūlymus, pareiški­mus bei skundus dėl ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai, dalyvavo nagrinėjant skundus bei pa­reiškimus (gavę Vidaus reikalų ministro, Policijos generalinio komisaro įgaliojimą) teisme. Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento vidaus kontrolė, išskyrus procesinę veiklą, buvo atliekama pa­gal Policijos generalinio komisaro nustatytą tvarką. Prokurorai savo nutarimais už pažeidi­mus atliekant parengtinį tardymą baudžiamosiose bylose galėjo kelti tardytojams drausmi­nes bylas, kurias Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentas privalėjo išnagrinėti, imtis priemonių trukumams pašalinti bei skirti nusižengusiam pareigūnui nuobaudą. Teritorinių ir specializuotų ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių pareigūnams ir tarnautojams pagal savo kompetenciją poskyriu, vadovai galėjo skirti pastabas, skyrių vadovai - pastabas ir papeikimus, valdybų vadovai - pastabas, papei­kimus, griežtus papeikimus, Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento direktorius - visas Tarnybos vidaus rei­kalų sistemoje statuto bei Valstybės tarnybos įstatymo numatytas nuobaudas. Nagrinėjant duomenis apie teisėsaugos institucijų darbuotojus, nusikalstamumo būklę ir baudžiamojo persekiojimo veiksmingumą 1999-2002 metais (žr. 1 ir 2 lenteles), esminių pokyčių neužfiksuota. Nežymiai mažėjant policijos pareigūnų, nusikalstamumo, jo išaiški­namumo ir bylų tyrimo pagrindiniai rodikliai iš pirmo žvilgsnio labiau nepasikeitė. Seminare Naujas Baudžiamojo proceso kodeksas: ikiteisminio tyrimo praktinio organizavimo aspektai ir įtaka teisinės sistemos reformai", kuris įvyko Policijos departamente 2002 m. gruodžio 2 d Generalinio komisaro pavaduotojas S. Liutkevičius informavo, kad 1999 metais į tardytojo pareigas šalyje priimti 152 asmenys, atleisti 142, 2000 metais - atitinkamai 109 ir 107, 2001 metais - 100 ir 113, o per 2002 metų vienuolika mėnesių priimti 125 tardytojai, atleisti - 98 pareigūnai. Taigi vien per ketverius metus perėjo dirbti kitur 328 tardytojai. Tai reiškia, kad juos pakeitė mažiau patyrę ir prastesnį išsilavinimą turintys asmenys. Buvo konstatuota^ kad 2002 m. gruodžio 1 d. tardytojais dirbo tik 56,3 proc. asmenų, turinčių aukštąjį teisinį išsila­vinimą. Be vidaus reikalų sistemos ikiteisminio tyrimo procesiniai padalinių ir prokuratūros, tardymą baudžiamo­siose bylose šiuo laikotarpiu dar atliko reorganizuota Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau -STT). Siekiant padidinti šios tarnybos veiklos savarankiškumą ir efektyvumą bei išplėsti jos galimybes kovojant su korupcija aukščiausios valdžios srityje, buvo nuspręsta pašalinti ją iš vykdomosios valdžios pavaldumo ir reorganizuoti į instituciją, atskaitingą tik Lietuvos Res­publikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Seimui. Toks įstatymas, priimtas 2000 m. ge­gužės 2 d., sudarė sąlygas sustiprinti antikorupcinę STT veiklą. Šis įstatymas leido STT ko­ordinuoti nacionalinės kovos su korupcija programos rengimą, įgyvendinimą bei savaran­kiškai tirti korupcines ir su ja susijusias nusikalstamas veikas, taip pat korupcinių faktų at­skleidimą ne tik žemesniuose, bet ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, kovos su korup­cija prevencinių priemonių bei būdų sistemos sukūrimą, siekiant kompleksiškai pašalinti bei neutralizuoti korupciją bei sąlygas, aukštos kvalifikacijos specialistų kovai su korupcija ren­gimą ir kt. Nauja ir neįprasta Lietuvoje buvo ir šios tarnybos statute Įtvirtinta pareiginių laips­nių - agentų sistema. STT struktūroje 2002 metais veikė informacijos rinkimo, kaupimo, ana­lizės ir numatymo, operatyvinės veiklos ir kontrolės, nusikaltimų tyrimo, taip pat kiti aptar­naujantys padaliniai. Tarnybos skyriai, be Vilniaus, buvo ir didžiuosiuose miestuose: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Nuo 1998 m. iki 2002 m. STT išaiškino 730 nusikaltimų. STT tirtose ir teismui perduotose bylose kaltinamaisiais pagal įvairius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius buvo patraukti 475 asmenys [11]. 1 lentelė. Duomenys apie nusikalstamumo būklę ir baudžiamojo persekiojimo veiksmingumą Lietuvoje 1999-2002 metais Metai Išnagrinėta pranešimų apie nusikaltimus Užregistruota nusikaltimų 10 000 gyventojų tenka nusikaltimų Išaiškinta nusikaltimų % " Nustatyta asmenų, padariusių nusikaltimą VRM sistemos tardytojų darbo rezultatai Bendras perduotų j teismą kaltinamųjų skaičius Nuteistų asmenų skaičius Šaltiniai Visos tirtos bylos Baigta tirti bylų Vienas tardytojas turėjo bylų vienu metu Vienas tardytojas baigė bylų Vienas tardytojas pa­siuntė j teismą bylų 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 1999 148 755 77.1.06 219 41,0% 25160 43 539 ■18 014 71,97 29,78 26,00 15310 19 672 Ikiteisminio tyrimo procesiniai departa­mento prie VRM duome­nys ir Nusi­kalstamu­mo pre­vencijos Lietuvoje centro duome­nys 2000 164 738 82 370 235 40,4% 25 046 61 298 18 136 81,19 24,02 15,84 15 592 20 680 2001 166 189 79 265 228 42,5% 26 662 62 632 20 126 86,27 27,72 18,68 17 650 20 915 2002 153 386 72 646 209 46,5% 25 754 54510 18 845 79,46 27,47 18,77 16 690 19 890 2 lentelė. Duomenys apie teisėsaugos institucijų darbuotojus 1999-2003 metais Metai Policijos etatai VRM sistemos tardytojai Prokuratūros pareigūnai Bendras teisėju skaičius Advokatai Šaltiniai 1 2 3 4 5 6 7 1999 18 069 718 794 503 - 603 ■ ' Ikiteisminio tyrimo procesiniai ir Policijos departamentų prie VRM duomenys, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro duomenys 2000 17 562 755 820 599 724 2001 16 663 713 855 631 867 2002 16 095 696 869 654 921 2003 14 930 717 867 670 995 2002 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymas. Pagal šį įstatymą Mokesčių policijos departamentas prie Lietuvos Res­publikos vidaus reikalų ministerijos pertvarkytas i Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Nu­statytos naujos, labiau valstybės finansų apsaugai orientuotos šios tarnybos funkcijos, iš­spręsta mokesčių administravimo sistemos institucijų revizijų ir kvotos funkcijų dubliavimo problema, nustatyti specialūs, t. y. skirti tiesiogiai valstybės finansų apsaugos funkcijai vyk­dyti, tarnybos pareigūnų įgaliojimai. 2002 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriau­sybė priėmė nutarimą Nr. 747 „Dėl institucijos, atsakingos už bendradarbiavimą su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), paskyrimo", pagal kurį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba paskirta atsakinga už bendradarbiavimą su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF). 2002 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1023 „Dėl Revizijų departamento prie Finansų ministerijos steigėjo funkcijų vykdymo pavedimo ir reorganizavimo" Vidaus reikalų ministro įsakymu buvęs Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos buvo prijungtas prie Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos - ši perėmė jo vyk­dytas funkcijas. Šiame etape buvo padaryta gana daug esminių BPK pakeitimų ir papildymų, susijusių su baudžiamojo persekiojimo tobulinimu, kurie, siejant su visomis ankstesnėmis pataisomis, iš senojo sovietmečio kodekso nieko esminio nepaliko, ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. įsta­tymo Nr. 1X0500 [12], kuomet buvo pakoreguotos užsilikusios konceptualios normos, api­brėžiančios baudžiamojo proceso uždavinius, principus, ir kitos bendrosios nuostatos. Buvo padaryti pakeitimai, suteikiantys galimybę atlikti daug ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmų baudžiamosios by­los kėlimo stadijoje; teisėjui suteikta teisė apklausti asmenis ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai stadijoje; patobulintas procesinių prievartos priemonių, sumarinio proceso, laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymas; išplėstos proceso dalyvių teisės apskundžiant pareigūnų veiksmus bei sprendimus ir kt. Po šių pakeitimų sklido kalbos, kad galiojančio BPK kurti nebereikia [13]. Ta­čiau taip neįvyko, nes 2002 m. kovo 14 d. priimtu įstatymu Nr. IX-785 buvo patvirtintas galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas [14]. Jeigu palyginsime priimto galiojančio BPK turinį su Metmenų (1998 m.) nuostatomis, ir čia pastebėsime kai kuriuos neatitikimus: buvo atsisakyta prokuroro teisės visuomet tik jam priimti sprendimą, kokius veiksmus reikia atlikti iškart, vos nustačius veikos faktą, neliko su­marinio proceso, taip pat nebuvo apibrėžti ir nepilnamečių bylų proceso ypatumai ir kt. Akivaizdu, kad priimtojo BPK normos prieštaravo tuometinei Konstitucijos 118 straips­ nio formuluotei: kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai; parengtinį tardymą atlieka tardytojai...", taigi Lietuvos Respublikos Seime buvo pradėta šio konstitucinio straipsnio kei­timo procedūra, ir 2003 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. IX-1379 nuo tų pačių metų balandžio 21 d., t. y. likus dešimčiai dienų iki anksčiau priimtųjų baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimo, Kons­titucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valsty­binį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras, kuris, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo [15]. ikiteisminis tyrimas įsigaliojus naujiems baudžiamojo proceso ir kitiems įstatymams Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2002 m. spalio 29 d. įstatymas Nr. IX—1162 apibrėžė visų nurodytų kodeksų įsigaliojimą nuo 2003 m. gegužės 1 d. Kartu šis įstatymas numatė tam tikras pereinamojo etapo išimtis ir atskirų normų tai­kymo nuoseklumą [16]. 2003 m. balandžio 22 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris prokuratūros įstatymą išdėstė nauja redakcija [17]. Šis įstatymas įtvirtino tokias prokuroro funkcijas: 1. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame įstatyme arba kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. 2. Prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka: 1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; 2) atlieka ikiteismini tyrimą arba atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus; 3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; 4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; 5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą; 6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; 7) gina viešąjį interesą; 8) pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus; 9) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas; 10) dalyvauja teisėkūros procese; 10) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. įstatymo 16 straipsnyje taip pat nuro­doma, kad prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra pri­valomi. Taigi ir čia matome nesilaikymą Metmenyse įtvirtintos nuostatos apie tei­smų ir prokuratūros statuso reglamentavimą vienu įstatymu. Rengiantis praktiškai įgyvendinti naujuosius kodeksus, buvo atliktos atitinkamų Vidaus reikalų ministerijai-pavaldžių policijos ir kitų struktūrinių padalinių reorganizacijos. 2002 m. spalio 31 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 570 „Dėl tipi­nių aukštesnės ir žemesnės pakopos policijos komisariatų struktūrų schemų patvirtinimo" buvo numatyta iki 2003 m. gegužės 1 d. ikiteisminio tyrimo procesiniai ir kvotos padalinius integruoti į ikiteisminį tyrimą atliekančius kriminalinės policijos bei viešosios policijos padalinius. Šia schema kri­minalinės policijos padaliniai įpareigojami vykdyti nusikaltimų tyrimo, kriminalistinių tyrimų, operatyvinės veiklos ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo funkcijas. Reikia pasakyti, kad pradedant reformuoti, buvo siūlomi ir kiti struktūrinių padalinių reorganizavimo variantai, t. y. įkurti atskirą ikiteisminio tyrimo tarnybą, tiesiogiai pavaldžią vidaus reikalų ministrui, o ne po­licijai, kriminalinės policijos biurą reorganizuoti į Lietuvos ikiteisminio tyrimo biurą, kurio va­dovas būtų policijos generalinio komisaro pavaduotoju, o teritoriniuose policijos komisaria­tuose turėtų išlikti atskiri ikiteisminio tyrimo ir kriminalinės tarnybos padaliniai. Vis dėlto 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 120, kuriuo nutarė re­organizuoti iki 2003 m. gegužės 1 d. Policijos departamentą ir Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamentą su­jungimo būdu į ikiteisminio tyrimo įstaigą - Policijos departamentą prie vidaus reikalų mi­nisterijos [18]. Šiuo pagrindu Lietuvos Policijos generalinis komisaras 2003 m. balandžio 2 d. priėmė įsakymą Nr. V-120 „Dėl policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos struktūros patvirtinimo", kuriuo Valdymo tarnybos struktūroje buvo įsteigta Ikiteisminio ty­rimo organizavimo ir koordinavimo valdyba su Veiklos kontrolės bei Veiklos analizės ir me­todikos skyriais. Šios valdybos uždaviniai apibrėžti 2003 m. balandžio 18 d. Policijos gene­ralinio komisaro įsakymu Nr. V^-183 patvirtintais Policijos departamento prie Lietuvos Res­publikos vidaus reikalų ministerijos valdymo tarnybos nuostatais (9.2 str.). Ikiteisminio tyrimo organizavimo ir koordinavimo valdybos Veiklos kontrolės skyrius: 1) pagal savo kompetenciją organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja policijos įstaigų veiklą nusikalstamų veikų prevencijos, atskleidimo, ikiteisminio tyrimo bei krimina­listinių ekspertizių atlikimo srityse, nuo teisėsaugos institucijų ir teismo besislaps­tančių, be žinios dingusių asmenų ir kitų asmenų paiešką ir ekstradiciją (nuteistųjų perdavimą), taip pat neatpažintų lavonų, nežinomų ligonių ir vaikų asmens tapaty­bės nustatymą; 2) koordinuoja policijos įstaigų ikiteisminio tyrimo padalinių darbą, teisės aktų nusta­tyta tvarka organizuoja ir koordinuoja policijos įstaigų operatyvinę veiklą; 3) pagal kompetenciją organizuoja ir koordinuoja Lietuvos Respublikos Seimo patvir­tintų nacionalinių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nusikalstamų veikų prevenci­jos, atskleidimo bei ikiteisminio tyrimo srities programų įgyvendinimą policijos įstai­gose, dalyvauja rengiant programų projektus; 4) pagal savo kompetenciją organizuoja bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos teisėsaugos ir'teisėtvarkos institucijomis, taip pat su atitinkamomis užsienio šalių institucijomis; 5) dalyvauja atliekant policijos įstaigų kompleksinius patikrinimus; 6) pagal savo kompetenciją nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus, skundus, prašymus, pasiūlymus; 7) pagal kompetenciją atlieka tarnybinius patikrinimus, teikia siūlymus dėl drausminio poveikio priemonių taikymo. Ikiteisminio tyrimo organizavimo ir koordinavimo valdybos Veiklos analizės ir metodi­kos skyrius: 1) renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina duomenis apie nusikalstamų veikų preven­ cijos, "atskleidimo, operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo praktiką, ikiteisminio . tyrimo Įstaigų veiklą (darbo organizavimo, darbo krūvių, darbo rezultatų ir kiti klau­simai); 2) analizės išvadų pagrindu teikia siūlymus policijos įstaigų operatyvinės veiklos ir iki­teisminio tyrimo darbui gerinti; 3) teikia siūlymus dėl operatyvinę veiklą ir ikiteisminį tyrimą reglamentuojančių įsta­tymų ir kitų teisės aktų rengimo ir tobulinimo, dalyvauja rengiant naujus ir tobulinant galiojančius teisės aktus; analizuoja rengiamų bei galiojančių teisės aktų galimus šalutinius neigiamus poveikius ir kriminogeninius padarinius; 4) teikia praktinę ir metodinę pagalbą policijos įstaigoms nusikalstamų veikų prevenci­jos, atskleidimo, operatyvinės veiklos bei ikiteisminio tyrimo klausimais, kaupia me­todinę literatūrą ir teikia pasiūlymus dėl aprūpinimo ja policijos Įstaigų ikiteisminio tyrimo padalinius; 5) teikia pasiūlymus dėl policijos įstaigų ikiteisminio tyrimo pareigūnų kvalifikacijos kė­limo ir skatinimo ją kelti; 6) dalyvauja organizuojant policijos įstaigų ikiteisminio tyrimo padalinių pareigūnų kvalifikacinių kategorijų suteikimo (patvirtinimo) egzaminus [čia ir toliau - Policijos departamento norminiai aktai, 19]. 2003 m. gruodžio 22 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-732 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. V-175 „Dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro nuostatų ir struktūros schemos patvirtinimo" pakei­timo" (nauja redakcija) nustatė tokią šio biuro struktūrą: LIETUVOS KRIMINALINĖS POLICIJOS BIURO STRUKTŪROS SCHEMA Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Organizacinių reikalų skyrius Finansų skyrius Bendrasis skyrius Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausioji valdyba Nusikaltimų valdyba Tarptautinių ryšių valdyba Informacijos analizės valdyba Generalinis komisaras 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-270 „Dėl policijos de­partamento prie vidaus reiKaių mmiSLerijos struktūrinių palatinių, tGritorinių pOiicijos jSiaigų, policijos profesinio ugdymo bei specializuotų policijos įstaigų veiklos organizavimo" 2.3. straipsniu pavedė policijos generalinio komisaro pavaduotojui (Stanislovui Liutkevičiui) ku­ruoti, koordinuoti ir atsakyti už šių policijos sistemos Įstaigų, padalinių veiklą bei policijos veiklos sritis: Policijos departamento Valdymo tarnybos Ikiteisminio tyrimo organizavimo ir koordinavimo valdybos; Lietuvos kriminalinės policijos biuro; Lietuvos policijos kriminalisti­nių tyrimų centro; Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos, Lietuvos policijos liudy­tojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnybos bei policijos greitojo reagavimo rinktinės „Aras" -Įstaigų administravimo klausimais; pagal kompetenciją - teritorinių policijos Įstaigų krimina­linės policijos ir kitų padalinių, atliekančių ikiteisminį tyrimą. Patvirtinti pareigybių sąrašai. Įpareigota daryti ikiteisminj tyrimą šalyje ir buvo numatytos 5 424 pareigybės, kuriose dirba buvę tardytojai, kvotėjai bei kriminalinės ir viešosios policijos pareigūnai [20], Atitinkami įstatymų pakeitimai dėl ikiteisminio ikiteisminio tyrimo procesiniai ir kvotos reorganizavimo į iki­teisminį tyrimą buvo priimti ir dėl kitų institucijų veiklos: 2003 m. balandžio 3 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 7 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymas [21], Valstybės sienos apsaugos tarnybos Įstatymo 2, 6, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas [22], kitų. 2003 m. balandžio 24 d. teisingumo ir vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 123/1 V-141 sudarytos dvi tarpžinybinės darbo grupės užtikrinti, kad teisėsaugos institucijos ir teismai galėtų sklandžiai įgyvendinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Lietuvos Res­publikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Darbo grupėms pavesta rinkti informa­ciją apie minėtų kodeksų taikymą praktikoje, analizuoti ją, apibendrinti ir teikti pasiūlymus (prireikus atitinkamų teisės aktų projektus). BPK įgyvendinimui vertinti paskirti generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis (grupės vadovas), Stanislovas Liutkevičius - Poli­cijos departamento prie VRM generalinio komisaro pavaduotojas ir Kęstutis Tubis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras. Prieš pat galiojančio BPK įsigaliojimą staiga buvo pakeista per keturiasdešimt jo straips­nių [23]. Padaryti daugelis straipsnių pakeitimų ir Baudžiamajame kodekse. Kaip teigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V. Greičius, kodeksuose buvo daug spragų ir klaidų. Jo nuomone, taip atsitiko dėl įvairių priežasčių: kodeksų rengimo darbo grupės buvo sudarytos seniai, tačiau jų sudėtis nuolat keitėsi ir tai trikdė jų veiklą; trūko dialogo pačiose darbo grupėse; teisės teoretikai ne visada įsiklausydavo į didelę darbo patirtį turinčių praktikų nuomonę; buvo skubama ir ypač baigiantis Lietuvos Respubli­kos Seimo kadencijai, nors kodeksas nebuvo pakankamai gerai parengtas; kai kurie trūku­mai buvo tokie aiškūs, kad nutarta sudaryti darbo grupę, kuri turėjo išanalizuoti jau priimtus kodeksus ir parengti išsamius siūlymus, kaip tuos trūkumus pašalinti; į apie 50 proc. siūlymų Lietuvos Respublikos Seimas vėlesnėse Baudžiamojo proceso kodekso pataisose atsi­žvelgė, bet liko neatsižvelgta j nemažai problemų, kurios ateityje turėtų sukelti nereikalingų trukdžių [24]. BPK 165 straipsnis ikiteisminio tyrimo įstaigos statusą nustatė ne tik jau diplominio darbo autoriaus anks­čiau apibūdintoms policijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, bet ir karo policijai, Valstybės saugumo departa­mentui, Muitinės departamentui, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui. Iki­teismini tyrimą taip turi teisę atlikti kapitonai jūros laivų, išvykusių į tolimą plaukiojimą - dėl laivo įgulos narių ir keleivių nusikalstamų veikų, padarytų tolimojo plaukiojimo metu, ir Kalė­jimų departamento pareigūnai, areštinių, kardomojo kalinimo ir pataisos įstaigų direktoriai arba jų įgalioti pareigūnai dėl šiose įstaigose padarytų nusikalstamų veikų. Padidėjus iki­teisminį tyrimą atliekančių subjektų skaičiui, policija ir toliau išlieka pagrindine ir visuotine ikiteisminio tyrimo įstaiga, todėl jos veiklos veiksmingumas šiame straipsnyje daugiausia nagrinėjamas. Analizuojant naujausius kriminologinius duomenis matyti, kad per 2003 metus polici­joje pradėta ikiteisminių tyrimų 51 proc. daugiau negu per 2002 metus. Atrodytų, kad padi­dėjo nusikalstamumas, tačiau kriminogeninė padėtis šalyje faktiškai taip staigiai pasikeisti negalėjo. Šią prielaidą patvirtina tai, kad vėiiau daug pradėtų tyrimų buvo nutraukta. Štai vien per 2003 m. gegužę-gruodį nutraukti 24 509 tyrimai, t. y. apie 30 procentų. Taip įvyko dėl to, kad pašalinus baudžiamosios bylos kėlimo stadiją, remiantis BPK 168 straipsniu atsi­sakyti pradėti ikiteisminj tyrimą galima tik tuomet, kai nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką akivaizdžiai neteisingi. Taigi Įstatymas primygtinai įpareigoja ikiteisminį tyrimą pradėti iš karto gavus pareiškimą arba pranešimą, nes pirminei informacijai tikrinti neskirtas nei termi­nas, nei galimybė atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Be to, BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, tačiau nėra numatytos procedūros, kurios leistų nepradėti ikiteisminio tyrimo ir šiais atvejais, todėl dabar dėl jų pra­dedamas ikiteisminis tyrimas ir vėliau bylos nutraukiamos. Nėra gerai, kai sprendimą pradėti tyrimą priima tik įstaigos vadovas (jo įgaliotas pareigūnas), prokuroras, o ne ikiteisminio ty­rimo pareigūnas. Daugeliu atvejų išaiškinant nusikalstamą veiką nukenčia spartumas, dina­miškumas. Procesinės formos kontekste, ypač pradiniame etape, kuris daugiausia nulemia tyrimo efektyvumą, procesas yra labai amorfiškas. Padaugėjus tyrėjų (kaip jau buvo minėta anksčiau, teisė daryti ikiteisminį tyrimą suteikta 5 424 pareigūnams, o tirti nusikalstamas vei­kas įpareigojami 3 724 tyrėjai), darbo krūviai, deja, nesumažėjo, darbo efektyvumas nepage­rėjo, nes į teismą perduota tik 2,1 proc. bylų daugiau negu ankstesniais metais, nors tuomet pareigūnų, tiriančių nusikalstamas veikas, buvo keliskart mažiau. Ikiteisminio tyrimo parei­gūnai iš pat pradžių priversti pradėti procesinį ikiteisminį tyrimą, atlieka daugelį procesinių veiksmų, nepaisant kurių tyrimai vis tiek nutraukiami. Atrodo, nebloga buvo ankstesnė pro­cesinė tvarka, kai padarius BPK 2001 m. rugsėjo 11 d. pakeitimus, bylos kėlimo stadijoje buvo leista atlikti daugeli tyrimo veiksmų ir kaip jų rezultatas daryti tyrimą buvo atsisakoma kuo anksčiau, ir įvykis pagrįstai nebuvo registruojamas kaip nusikaltimas. Policijos departamento 2003 m. pabaigoje atliktu tyrimu-pareigūnų apklausa anketa-vimo būdu paaiškėjo šie naujaisiais baudžiamaisiais įstatymais ir kitais norminiais aktais įvestos ikiteisminio tyrimo tvarkos vertinimai: 50,5 proc. teigė, kad darbo efektyvumas suma­žėjo; 76 proc. nurodė, kad darbo krūviai padidėjo, iš jų 38 proc. diplominio darbo autoriaus, kad krūvis padidėjo pastebimai; 88 proc. respondentų manė, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios tikslinga nu­matyti tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo galimybę (objektų tyrimą, specialisto išvados gavimą, liudytojų apklausą) [25, p. 49-76]. Taip pat lieka neišspręstas tyrimo subjektų sąveikos ir veiklos organizavimo klausimas. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas pagal kompetenciją imtis įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nu­sikalstama veika. BPK nėra normos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo įstaigos arba jos padalinio vadovo įgaliojimus, vadovaujant tyrėjams ir kontroliuojant, kaip šie planuoja ir at­lieka tyrimą. Savo ruožtu prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja (164 str. 1 d.) ir privalo kontroliuoti, kaip tyrimas vyksta (170 str. 2 d.). Toks baudžiamąjį persekiojimą vykdančių pareigūnų procesinių, funkcijų reglamentavimas sukelia tam tikrą susirūpinimą, nes pasigendama konkretaus ikiteisminio tyrimo įstaigos arba įos padalinio vadovo, proku­roro ir tyrėjo santykių apibrėžtumo. Tiesa, BPK 18 straipsnis nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas įstaigos vadovo arba jos padalinio vadovo pavedimu atlieka ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir šios veikos aplinkybes, ta­čiau matyti būtinas konkretesnis nurodytų santykių reglamentavimas, nes ne visuomet ga­lima pasikliauti vien pareigūnų asmeniniu požiūriu, atsakingumu, aktyvumu ir kitomis savy­bėmis. Galbūt tam tiktų anksčiau galiojusio BPK, pavyzdžiui, 48-1 straipsnio, formuluočių transformacija. Diplominio darbo autoriaus nuomone, čia sunku išsiversti atitinkamų rekomendacijų kūrimu, nes jau ir esamos daugelis labai ištęstos, stokoja konkretumo ir iš esmės dažniausiai kartoja įstatymo normas. Kita vertus, anksčiau arba vėliau tam tikra veiklos patirtis ir teisės normų taikymas bus apibendrinta ir teismų praktika. Atskiro straipsnio tema galėtų būti klausimas, ar pakankamai pagrįstas yra sprendimas (ypač policijoje) sujungti pareigūnų kasdienėje veikloje operatyvinės veiklos, procesines baudžiamąsias ir administracines funkcijas. Manytina, kad visiškai pateisinamas policijos veiklos visapusiškumas žemesniu lygmeniu, pavyzdžiui, patruliuojantis pareigūnas turėtų vienodai sėkmingai spręsti viešosios tvarkos, eismo saugumo užtikrinimo, tam tikrų pa­slaugų žmonėms teikimo ir kitas funkcijas, tačiau kriminalinėje žvalgyboje, pradedant ir vyk dant baudžiamąjį persekiojimą, jau būtinas funkcijų atskyrimas praktinės veiklos specializa­cija ir daug aukštesnio išsimokslinimo, lygmuo. Deja, mažai pasiteisino ir pagreitinto proceso įgyvendinimo lūkesčiai. Šios procesinės formos taikymas stringa labiausiai dėl gana riboto 5 dienų termino ir ištęsto proceso nagri­nėjimo trijose institucijose: ikiteisminio tyrimo įstaigoje, prokuratūroje ir teisme. Kita vertus, nėra suderinti BPK 426 straipsnio 2 dalyje ir 427 straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai, nes vienoje nurodoma, kad prokuroras teismui gali nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo me­džiagos, o antroje, apibūdinančioje prokuroro pareiškimo turini, jau išplečiamas pateikiamų duomenų kiekis. Neišvengiamai daug laiko skiriama medžiagai - nuosprendžių kopijoms, charakteristikoms, pažymoms rinkti. Pagreitintas procesas tampa sunkiai įdiplominio darbo autoriausmas, kai nu­sikalstama veika fiksuojama ne jos padarymo dieną o vėliau, taigi nustatyto termino trukmė dar sutrumpėja. Diplominio darbo autoriaus nuomone, yra svarstytina, ar nevertėtų pailginti pagreitinto proceso taikymo terminą arba visai jo nelaikyti pagrindiniu kriterijumi, o įtarimui pareikšti naudotis pašto paslaugomis. Prisimenant bendrosios teisės tradicijos šalių praktiką, galbūt verta įtei­sinti situaciją, kai sprendimą teisme iš pradžių reikėtų priimti tik dėl asmens: kaltumo (nekal­tumo), o konkrečios bausmės skyrimą atidėti iki tada, kai teismui bus pateikta ir asmenį cha­rakterizuojanti medžiaga. Atskira problema reikėtų laikyti ir privataus kaltinimo proceso reglamentavimo spragas, kurios jau plačiai žinomos ir pareikalavo netgi Konstitucinio Teismo sprendimo [26]. Žinome, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, tačiau tik tais atvejais, kai nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Jeigu asmuo ne­nustatytas, teismas tokių bylų nenagrinėja, o policija negali priimti pareiškimo, nes ikiteismi­nis tyrimas neatliekamas. Dažnai pasitaiko pranešimų dėl traukinių langų daužymo, auto­mobilių apgadinimo ir kt. Šiais atvejais dažniausiai įtariamo asmens iš karto nustatyti nepa­vyksta, tačiau būtina išvykti į įvykio vietą, atlikti objektų tyrimą, apklausti liudytojus. Deja, BPK tai nenumatyta. Praktiniame darbe pradedamas ikiteisminis tyrimas remiantis panašiais BK straipsniais, pavyzdžiui, 284 straipsniu, nors tokiu būdu iškreipiama situacija. Matyti, tiks­linga BPK papildyti nuostata, kad nenustačius kaltininko, tokiais atvejais būtinas ikiteisminis tyrimas. Tikslintina, kad straipsnio rengimo spaudai metu, 2004 m. liepos 8 d. įstatymu Nr. IX-2336 (Valstybės žinios, 2004 07 24. Nr. 115-4276) pastarosios problemos teisinio regla­mentavimo prasme jau sprendžiamos, nes priėmus atitinkamų BPK straipsnių pataisas, me­džiagos rengimas pagreitintame procese pailgintas iki 10 dienų, o privataus kaltinimo bylų procese ikiteisminis tyrimas atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas. Išryškėjo ir kitų BPK reglamentavimo trūkumų ir spragų,, trukdančių veiksmingai vyk­dyti nusikalstamumo kontrolę, pavyzdžiui, dėl pripažinimo civiliniu ieškovu tvarkos, nėra jo­kių pagrįstų argumentų, kurie neleistų šią procedūrą taikyti pačiam tyrėjui, nes, kaip žinome, tam tikros turtinės vertybės greit „dingsta", perrašomos kitų asmenų vardu. Taigi prokuroro civiliniu ieškovu pripažinimo procesinė tvarka tampa itin formali ir iškreipta. Probleminiais laikytini taip pat anonimiškumo taikymas liudytojams (kai jie yra pareigūnai), informacijos sunaikinimo, daiktų ir dokumentų išreikalavimo ir poėmio, procesinės ir operatyvinės veiklos santykio, diskrecijos ikiteisminiame tyrime, nukentėjusiojo ir kitų proceso dalyvių teisių užtik­rinimo bei kiti klausimai. Pastaraisiais klausimais buvo daug diskutuota Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto organizuotame pasitarime, kuriame dalyvavo įvairaus lygio prokurorai ir ikiteisminio tyrimo įstaigų atsakingi darbuotojai [25]. Čia buvo daug dėmesio skirta ir iki­teisminio tyrimo pareigūnų kvalifikacijos klausimams. Nustatyta, kad tyrėjais būti neskatina nei sią funkciją atliekančių pareigūnų darbo apmokėjimas, rnateriaiinis-organizacinis aprūpi­nimas, karjera, nei kitos garantijos, todėl nemažai pareigūnų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirba patruliais arba užima kitas, žemesnes nei tyrėjo atsakingas policines pa­reigas, o ir esami tyrėjai pereina į prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Valsty bės sienos apsaugos tarnybą ir kitur. Nemažai tyrėjais paskirtų pareigūnų anksčiau vykdė tik operatyvinę arba kitokią policinę funkciją, kuri nebuvo susijusi su procesine veikla, todėl jiems prisitaikyti taip pat nelengva. Iš dabar dirbančiųjų tyrėjais turi išsilavinimą: universitetini teisinj - 42,81 proc; universitetinį neteisinį - 16,15 proc; aukštesnįjį neteisinį - 13,66 proc; turi tik vidurinį - 7,22 proc. atsakiusiųjų [24]. Neskatina tobulėti ir Lietuvos Respublikos Vy­riausybės patvirtintas suvienodintų pareigybių sąrašas, numatantis teisę dirbti tyrėju ir B ka­tegorijos pareigūnus, t. y. asmenis, kuriems nėra būtinas aukštasis universitetinis išsimoksli­nimas [27]. Nagrinėjant šio laikotarpio minėtą problematiką, laikytini reikšmingais ir baudžiamo­sios procesinės mokslinės minties apibendrinimai: apgintos daktaro disertacijos - Ryšardas Burda „Nusikaltimai ekonomikai: sampratos modeliavimas ir šiuolaikinė tyrimo metodikos koncepcija", 2000 m. [28]; Alvydas Barkauskas - „Nusikaltimo tyrimo versijų šiuolaikinė koncepcija ir jos plėtros kryptys", 2000 m. [29]; Antanas Rudzinskas - „Nusikalstama veikla padarytos žalos atlyginimo materialiniai ir procesiniai teisiniai aspektai", 2001 m. [30]; Artū­ras Panomariovąs - „Viešai neskelbiama informacija (paslaptis) baudžiamajame procese", 2002 m. [31]; Saulius JuzUkonis - „Nukentėjusiojo teisių apsauga baudžiamajame procese", 2002 m. [32]; Rima Ažubalytė - „Diskrecinis baudžiamasis persekiojimas: teoriniai pagrin­dai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje", 2000 m. [33]; Hendryk Malevski - mo­nografija „Įvykio vietos apžiūra", 1999 m. [34], kitos aktualesnės mokslinės publikacijos [35, p. 17-27; 36, p. 718; 37, p. 34-43; 38, p. 64-75; 39, p. 97-102; 40, p. 42-53; 41]. Išvados Apibendrinant baudžiamojo persekiojimo raidą nuo Lietuvos Respublikos nepriklau­somybės atkūrimo, šį laikotarpį galima išskaidyti į tam tikrus etapus ir sukonkretinti tam tik­romis išvadomis: I. Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki Teisinės sistemos reformos metmenų (1993 m.) patvirti­nimo. Tai atsiribojimo nuo TSRS teisinės-struktūrinės sistemos, baudžiamosios procesinės formos tobulinimo, diskusijų, nuomonių apie baudžiamojo persekiojimo reorganizavimą įvai­rovės etapas; II. 1993 m. birželio mėn. - 1998 m. Praktinių procesinės veiklos problemų išryškinimo, teisinio reglamentavimo tobulinimo ir organizacinių institucinių pertvarkymų etapas, tačiau nesilaikant Teisinės sistemos reformos metmenimis (1993 m.) ir jų įgyvendinimo programa nustatyto nuoseklumo; III. 1999 m. - 2003 balandžio mėn. Skubama kuriant ir priimant baudžiamuosius kodeksus, nepagrįstai ignoruojamos kitos nuomonės (teisinėje literatūroje, žiniasklaidoje, pasitarimuose, disertacijose ir kituose moksliniuose tiriamuosiuose darbuose, pavyzdžiui, kriminalinės justicijos tobulinimo programoje). Tuo pačiu laikotarpiu praktinių teisiniu institu­cijų iniciatyva buvo priimta nemažai reikšmingų BPK papildymų ir pakeitimų, institucinių pe­rtvarkymų, kurie sukūrė geras prielaidas efektyvesniam baudžiamajam persekiojimui organi­zuoti; IV. 2003 m. gegužės mėn., prognozuotina, kad ir ilgesniam laikui - padarytų klaidų ir tam tikrų spragų taisymo teisinio baudžiamojo persekiojimo reglamentavimo srityje ir prakti­nės veiklos sklandesnio organizavimo tobulinimo etapas. ♦ ♦♦ UTERATŪRA 1. Ancelis P., Grigolovičienė D. Baudžiamojo persekiojimo raida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki Teisinės sistemos reformos metmenų (naujos redakcijos) patvirtinimo // Jurisprudencija. 2004. Nr. 61(53). 2. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. VIII-810 „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) irjų įgyvendinimo"//Valstybės žinos. 1998. Nr. 61-1736. 3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (projektas) // Teisės problemos. 1999. Nr. 3. 4. Kazlauskas M., Goda G. Naujo baudžiamojo proceso kodekso projektas: kūrimo prielaidos, struk­tūra, naujovės // Teisės problemos. 1999. Nr. 3. 5. Įstatymas rašomas gyvenimui. Baudžiamojo proceso kodekso projektą komentuoja praktikas. S. Liutkevičiaus pokalbis su žurnalistu L. Jokšų // Kauno diena. 1999 m. gruodžio 14 d. 6. Stungys K. Nauja įrodymo samprata BPK projekte // Lietuvos aidas. 1999 m. gruodžio 21 d. Nr. ., 249. 7. Stungys K. [rodymų samprata baudžiamojo proceso kodekso projekte // Jurisprudencija. 2000. T. 16(8). 7. Ancelis P. Baudžiamojo persekiojimo problemos // Sargyba. 2001 m. gegužės 31 d. Nr. 22(433). 8. Burda R. Diskusiniai naujos ikiteisminio nusikaltimų tyrimo koncepcijos klausimai // Justitia. 2001. Nr. 1. 10. Kandzežauskas J. Eksperimentas pribrendo seniai: pokalbis su ikiteisminio tyrimo procesiniai valdybos prie Vilniaus VPK viršininku // Sargyba. 2000 m. vasario 24 d. 11. http://www.stt.lt?fang=it&menu-id=1 (2004-07-11). 12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX- 500 // Valstybės žinios. 2001. Nr. 82-2830. 13. Ekspertų, konsultantų, specialistų, piliečių, visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų, Seimo narių pasiūlymai, pataisos, pastabos dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso projekto (IXPp959). Lietuvos apeliacinis teismas, Teisės institutas. 14. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir Įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-785 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37-1341. Atitaisytas: Valstybės žinios. 2002. Nr. 46. 15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2003 m. balandžio 2 d. Nr. 32. 16. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII- 1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Baus­ mių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyven­ dinimo tvarkos įstatymas Nr. IX-1162//Valstybės žinios. 2002. Nr. 112-4970. 17. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2003. Nr. 42-1959. 18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. 120 „Dėl policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Ikiteisminio tyrimo procesiniai departamento prie Vidaus reikalų minis­terijos reorganizavimo"//Valstybės žinios. 2003. Nr. 11-417. 19. http://www.policija.lt/Isakymai/index.php?sk=0&rub-id=2&irub-id=6 (2004-07-11). 20. Policijos veikla Įsigaliojus naujiems kodeksams // Sargyba. 2003 m. birželio 26 d. Nr. 24(539). 21. Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 7 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. IX-1460 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 38-1705. 22. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2, 6, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. IX-1420//Valstybės žinios. 2003. Nr. 38-1665. 23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440,458, 459 straipsnių pakeitimo bei kodekso papildymo 362 1 straipsniu įstatymas Nr. IX-1496 //Valstybės žinios. 2003. Nr. 38-1734. 24. Nauji kodeksai stringa dėl klaidų ir spragų. A. Lekavičiaus interviu su V. Greičiumi // Lietuvos ry­tas. 2003 m. gegužės 20 d. 25. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų kvalifikacijos problemos. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete 2004 m. sausio 28 d. Įvykusių diskusijų stenograma. Priedai. Policijos de­partamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštas dėl ikiteisminio tyrimo. 26. http://www.lrkt.lt/ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo neišnagrinėtų prašymų (bylų) sąra­šas. Nr. 47(2004 07 11). 27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 684 „Dėl Ministro Pirmi­ninko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigy- . bių sąrašo patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2004. Nr. 100-3709. Išvados 1. Įpareigojimas neskelbti sužinotų ikiteisminio tyrimo duomenų (tais atvejais, kai kon­krečioje baudžiamojoje byloje po ikiteisminio tyrimo duomenų skraiste nėra saugomos kitos paslaptys (komercinės, profesinės, valstybės) neturėtų būti taikomas kaltinamajam (įtaria­majam) ir jo gynėjui. 2. Įpareigojimas neskelbti sužinotų ikiteisminio tyrimo duomenų ir rašytinis pasižadė­jimas neskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis (tuo atveju, jei po ikiteisminio ty­rimo duomenų skraiste nesiekiama apsaugoti kitų paslapčių), neturėtų būti taikomas ir pai­mamas iš įtariamojo, kaltinamojo sutuoktinio, jo artimų giminaičių, t. y. tų asmenų, kurie turi teisę atsisakyti duoti liudytojo parodymus. 3. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui įspėjime dėl neleistinumo skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis arba paimtame atitinkamame pasižadėjime tiksliai ir aiškiai nenuro­džius, kokius ikiteisminio tyrimo duomenis ar informaciją asmeniui yra uždrausta skelbti, BPK 157 straipsnyje (galiojančio BPK 177 str.) įtvirtinta norma gali tapti deklaratyvia nuostata. Lietuvos BPK tiesiogiai neįtvirtina nuostatos, jog įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę susipažinti su teismui pateikta kardomosios priemonės skyrimo medžiaga, tačiau tarptautiniai žmogaus teisių ap­saugos standartai ir baudžiamojo proceso principai reikalauja užtikrinti įtariamajam ir jo-gynėjui teisę susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos prokuroras pateikia teismui, grįsdamas reikalavimą paskirti įtariamajam kardomąją priemonę: suėmimą, namų areštą arba įpareigojimą gy­venti skyrium nuo nukentėjusiojo. Tokia įtariamojo ir jo gynėjo teisė išplaukia iš bylų nagrinėjimo teisme, laikantis rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principų, o šios teisės suvaržymas pažeidžia teisę į gynybą bei yra pagrindas konstatuoti, jog tinkamo (sąžiningo) teisinio proceso skiriant kardomąją priemonę apskritai nebūta. Lietuvos teismų praktikoje iki 2005 m. įtariamieji ir jų gynėjai tokia teise naudojosi gana retai, tačiau ją aptarus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" padėtis gali pasi­keisti, o tai teisės taikymo procese iškels nemažai naujų klausimų, kurie iki šiol nebuvo aptarti. Ikiteisminį tyrimą organizuojantys ir jam vadovaujantys prokurorai turės įvertinti ikiteisminio ty­rimo duomenų atskleidimo įtariamajam ir jo gynėjui teisme perspektyvą ir kai kuriais atvejais spręsti klausimą, ar vien dėl šios.prieža'sties verta kreiptis į teismą dėl suėmimo, namų arešto arba įpareigo­jimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo paskyrimo. Prokurorui kreipiantis į teima dėl kardomosios priemonės įtariamajam paskyrimo, atsiranda bū­tinybė iš visų ikiteisminio tyrimo duomenų atrinkti ir pateikti teismui tiktai tuos, kurie gali būti atskleisti įtariamajam ar jo gynėjui ir yra pakankami, t. y. teismui yra pagrindas manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Paprastai ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei visa, nei ta, kuri pagrindžia kardomosios priemonės skyrimą ir yra pateikiama teismui, neturi nei procesinio, nei techninio bylos pavidalo. Supažindinti su tokia medžiaga yra gana keblu, todėi turėtų būti patikslintos 2003 m. balandžio 18 d. Generalinio pro­kuroro rekomendacijos dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu. Nepaisant minėtų problemų reikia pasakyti, jog galiojantys teisės aktai sudaro pakankamas sąlygas Įgyvendinti aptartą įtariamojo ir jo gynėjo teisę ir kartu išlaikyti tam tikrų ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptį. Tereikia tinkamu laiku ir teisingai nuspręsti, kurie iš ikiteisminio tyrimo duomenų pasirinktu ikiteisminio tyrimo momentu įtariamajam ir jo gynėjui yra neskelbtini ir kurie jau gali būti at­skleisti. Literatūra 1. Kazlauskas M. Parengtinis tardymas tarybiniame baudžiamajame procese. -Vilnius: VVU, 1976. 1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras / sudarytojas G. Goda. - Vil­nius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2001. 2. CoBeTCKMii yro/iOBHbiii npoųecc / nofl peA- fl. C. KapeBa. - MocKBa: foc. M3fl-B0 lopufl. /imt., ' 1968. 3. Kypc coBeTCKOro yro/iOBHoro npouecca. 06ii|an MaCTb / nOA peA- A. fl. BoiiKOBa, l/l. H. Kapneųa. - MocKBa: K3pnA- nm-., 1989. LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr.37-1341. 2. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas „Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2003. Nr. 25. 3. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo1' // Valstybės žinios. 2003. Nr. 39-1807. 4. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas „Dėl rekomendacijų patvirtinimo' // Valstybės žinios. 2004. Nr.33- 1094. 5. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas „Dėl rekomendacijų patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2004. Nr.145-5294. 6. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas „Dėl rekomendacijų dėl baudžiamosios atsakomybės juridiniams asmenims taikymo patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2004. Nr. 173-6429. 7. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89 - 2741. 8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentaras. - Vilnius, 2003. T. I. 9. BypflaHosa B. C. IIohckh i-icTHHbi b yronosnoM npouecce. CPI6: fOpi4flMHecKMH uemp Plpecc, 2003. 10. Ažubalytė R. Diskrecinis baudžiamasis persekiojimas: teoriniai pagrindai, taikymo problemos ir perspektyvos Lietuvoje: daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01 S). - Vilnius: LTU, 2002. 11. Ancelis P., Ažubalytė R. Possibiiities of Cohering Procedūrai Forms of Prosecution in the European Union Countries // First Year in the European Union: current legal issues. - Riga. 2005. 12. Panomariovas A. Ikiteisminio (ikiteisminio) tyrimo duomenų paslaptis baudžiamajame procese // Jurisprudencija. 2002. T. 29 (21). 13. Gušauskienė M. Ikiteisminio tyrimo teisėjas - žmogaus teisių garantas // Jurisprudencija. 2004. T. 57 (49). 14. Panomariovas A. Asmens privataus gyvenimo paslaptis ir su ja susijusios problemos baudžiamajame pro­cese//Jurisprudencija. 2001.T. 23 (15). 15. Panomariovas A. Ikiteisminio tyrimo kontrolės teoriniai diskusiniai aspektai // Jurisprudencija. 2004. T. 59 (51). LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo.proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37-1341 1. Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 "d." įsakymas. Nr. 1-58"„Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registra­vimo ir rekomendacijų patvirtinimo" // Valstybės žinios. 2003. Nr. 39-1807. 2. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nutartis byloje Nr. 1S-318/2004. 2. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 metų kovo 30 d. sprendimas byloje Lamy prieš Bel-giją. http://cmiskp.echr. coeJnt/tkp197/view.asp?item=1&portal-hbkm&action=html&highlight=Lamy%20%7C% 20BELGIUM&sessionid=1684910&skin=hudoc-en (sprendimo tekstas anglų kalba); taip pat Berger V. Euro­pos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Vilnius: Pradai, 1997 (sprendimo santrauka lietuvių kalba). 3. Birmontienė T.. Jarašiūnas B., Kūris E. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėiis. - Vilnius: Lietuvos tei­sės universiteto Leidybos centras, 2001. 3. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. - Vilnius: Justitia, 2003. T. 1. 4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 50 „Dėl teismų praktikos ski­riant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" // Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika". 2005. Nr. 22. 5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 50 patvirtinta „Teismų prakti­kos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą apibendrinimo apžvalga" // Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika". 2005. N r. 22. 6. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Schops prieš Vo/(/e-f/7a//Wtp;//www.coe.int/T/D/Menschenrechtsgerįchtshof/Dokumente_auf_Deutsch/Volltext/Urteile/20Q10213_S choeps_U.asp#TopOfPage 10. OnpefleneHMe KoHCTUTyuuoHHoro Cyfla Poccmmckoh OenepaųnM ot 12 Maa 2003 r. N 173-0 „(lo >Kano6e rpa>KflaHHHa Kosann Ceprea BnaflMMMpoBuna na HapyujeHMe ero KOHCTMTyųnoHHbix npaa no/io>KeHHflMn CTaTeii 47 m 53 yronosHO-npoųeccyaiibHoro Ko^eKca Pocchmckom Oeflepautui": http://ks.rfnet.ru/opredrtf/ o173_03.rtf 11. riocTaHoB/ieHMe flneHyMa BepxoBHoro Cyfla Poccmmckom 0e,qepau,nn ot 5 MapTa 2004 rofla, N^ 1 „O npnrvieHeHnn cyflaMM HOpM yroDOBHO-npoųeccyanbHoro KOfleKca Pocchmckom

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!