Škėma kontekstai

XX a. vidurio katastrofos suskaidė Lietuvos kultūrą – reikšminga jos dalis plėtojosi svetimose žemėse atsiverdama tiesioginei Vakarų modernizmo įtakai arba užsisklęsdama nostalgiškų prisiminimų apribotoje vaizduotės erdvėje. Lietuvoje, kaip ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose, natūrali meninių srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška visiškai suvaržyta, kūrėjai turėjo paklusti komunistų partijos diktatui, visada demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmoms. Vėliau režimo varžtai kiek atsileido, tačiau kai kurie kultūrinio gyvenimo kontrolės mechanizmai (ideologinis vertinimas, cenzūra, propaganda, viešojo ir privataus gyvenimo atskirtis) neprarado galios visą sovietmetį. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas: sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami.
„Išvietintųjų“ bendruomenė pokario Europoje. Gana ilgai tarp „geležine uždanga“ atskirtų tautiečių nebuvo jokių ryšių, o vėliau, kai karo pabėgėlius jau pasiekdavo informacija apie padėtį tėvynėje, ji nežadėjo nieko guodžiančio. Didysis pokario egzodas, prasidėjęs 1944-ųjų vasarą, palietė kūrybingiausius visuomenės sluoksnius, ypač literatus: išeivijoje atsidūrė du trečdaliai prieškarinės Lietuvių rašytojų draugijos narių. Daugiausia lietuvių pabėgėlių telkėsi Vokietijos ir Austrijos „išvietintųjų“ stovyklose (Displaced persons (DP arba „dypukai“) – šiuo biurokratiniu terminu buvo vadinami tėvynės netekę civiliai įvairių tautybių gyventojai, kuriems pagalbą teikė Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos organizacijos. Jų materialinė padėtis pirmaisiais pokario metais neretai būdavo geresnė negu daugumos vietinių vokiečių, jiems buvo sudarytos sąlygos užsiimti kultūrine veikla, nes manyta, kad katastrofą išgyvenusiai bendruomenei kūryba ir saviraiška turi terapinių galių, padeda įveikti praradimo skausmą.) , čia virte virė kultūrinis gyvenimas: rengtos parodos, muzikos ir teatro vakarai, vyko audringos humanitarų diskusijos, steigėsi chorai. Pokario Vokietijoje, sąjungininkų padalintoje į okupacines zonas, labiausiai išsiskyrė prancūzų zona, kurioje karinė ir civilinė valdžia skatino buvusių karo pabėgėlių kūrybinę saviraišką.
Apsipratus su stovykline buitimi pradėta organizuotis, ieškoti draugų ir bendraminčių, prisimintos prieškarinės draugijos. 1946 m. sausį Tiubingene sušauktas steigiamasis Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos suvažiavimas, pirmininku išrinktas Stasys Santvaras. Daugiau dėmesio sulaukė draugijos suvažiavimas, vykęs 1947 m....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!