Saviraiškos tema lietuvių literatūroje

Lietuvių kalbos įskaitos kalbos tekstas.

TEMA: SAVIRAIŠKOS TEMA LIETUVIŲ LITERATŪROJE

JAV psichologas Eibrahamas Maslou yra pasakęs: "Muzikantai turi muzikuoti, dailininkai turi tapyti, poetai turi kurti eiles, jeigu jie nori taikiai sugyventi su savimi. Žmonės turi būti tuo, kuo jie gali būti. Jie turi likti ištikimi savo prigimčiai.“ Aišku tai, jog nuo pačių seniausių laikų saviraiška buvo jausmas, suteikiantis žmogaus egzistencijai prasmę, išlaisvinantis sielą, suteikiantis jo pasauliui spalvų ir man atrodo, jog ši galimybė save išreikšti visuomet bus svarbus žmonijai, kadangi jis žmonėms suteikia galimybę parodyti tikrąjį save, be dažnai kasdienybėje dėvimų socialinių kaukių. Žinoma, žmonės renkasi, kaip jie nori save įprasminti, nes saviraiška tai nėra vien geri, dori veiksmai, kadangi istorijoje daug faktų liudijančių apie žiaurų, protu nesuvokiamą žmonių elgesį, kuris kyla būtent iš noro pasireikšti. Daug dėmesio šiam jausmui skiriama ir lietuvių literatūroje, tad šiandien norėčiau panagrinėti trijų XX. a. pradžios lietuvių rašytojų kūrybą: neoromantikės Marijos Pečkauskaitės (pasirinkusios Šatrijos Raganos pseudonimą), modernisto Vinco Mykolaičio – Putino ir katastrofo Balio Sruogos.

Save reikšdamas individas gali atsiriboti nuo jį slegiančios rutinos, o tai jį nors trumpam padaro laimingesnį, leidžia pamiršti niūrią kasdienybę. Būtent apie tokią asmenybę, kuriai „tarp “šios žemės nuobodžių dainų trūksta šviesos“, rašė XXa. pradžios rašytoja Šatrijos Ragana savo apysakoje „Sename dvare“. Apysakos ašis – mamatė. Jautri, religinga, meniškos sielos asmenybė, kuri skaitydama poeziją pamiršta „viską viską...“ , kuri skambindama fortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis. Kartą mamatei įsijautus į skambinimą pianinu ir praradus laiko nuovoką, dukra Irusia neleido tėvui nutraukti mamatės, esą, kai skambina, ji atrodo tokia laiminga. Ir iš tiesų pati mamatė sako, kad gyvenimas yra sunki tarnystė, kuri „duoda kartais trumpų laimės valandėlių“. Tos vadinamosios „valandėlės“(skaitymas, rašymas, pašnekesiai su vaikais) ir gelbėja mamatę nuo kasdienybės gniaužtų, nes tai, galima sakyti, yra vienintelės jos saviraiškos formos. Suvokimas, jog po dienos darbų, primestų pareigų vykdymo tavęs laukia valandėlė su savo troškimais, muzika, menu, kuris, kaip sakė rašytojas Peteris Hoegas (Peter Hoeg),“ nuplauna nuo sielos kasdienybės dulkes“ ,suteikia žmogui vidinės tvirtybės bei jėgų gyventi net tuomet, kai atrodo, jog kasdieniška našta tapo nepakeliama, o gyvenimas – tuščias. Tačiau problema tame, kad ne kiekvienas išdrįsta priešintis kaip romantizmo laikų maištininkas, ne kiekvienas išdrįsta pareikšti, kad jam gyvenime trūksta būtent laisvės save išreikšti, supratimo iš pačių artimiausių žmonių. Šatrijos Raganos piešiamas mamatės paveikslas – pavyzdys to, kaip sunku kūrybiškai sielai reikšti save kasdieniniame pasaulyje. Ir nors žmonės iš praeities – problema aktuali ir šiuolaikiniame pasaulyje, nes kūrybiškos sielos žmones kasdienybė, pareigos, rutina, išorinis pasaulis vis dar riboja.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!