Saulės ir žemės vaizdiniai lietuvių literatūroje bei mitologijoje

Lietuviškoje kultūroje gamta turėjo ypač didelę reikšmę žmonių gyvenime. Nuo senų laikų iki maždaug XX a. pradžios kasdieniniai darbai buvo paremti gamtos ciklais: pavasarį žmonės šventė sėkmingai peržiemoję šaltąjį laikotarpį ir ruošėsi vasaros darbams, vasarą prižiūrėjo pasėlius ir kitaip prasmingai išnaudojo šiltąjį laikotarpį, rudenį nuimdavo derlių bei ruošėsi žiemai, o žiemą gyvenimas sustodavo ir visų veiklos centras dažniausiai persilkeldavo į namus (Kristijonas Donelaitis „Metai“). Žmonių gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo saulės ir gamtos reiškinių: lietaus, temperatūros bei kitų veiksnių. Dėl šių priežasčių žemė ir saulė būdavo iškeliamos aukščiau visko, o dar prieš Lietuvos krikštą, ir sudievinamos. Buvo kuriami padavimai, kuriuos žmonės perduodavo savo vaikams iš kartos į kartą.
Tačiau, keičiantis laikams, keitėsi ir požiūris į gamtą: laikui bėgant ji tapo nebe tokia svarbi. O prasidėjus modernizacijai, kai žmonės kėlėsi iš kaimų į miestus, prarado svarbą. Nuo tada iki šių laikų žemės bei saulės vaizdinius aprašo poetai bei rašytojai.
Seniausiuose padavimuose Saulė vaizduojama zoomorfiniu pavidalu: dainose apdainuojama kaip elnias devyniaragis, nors naujesniuose padavimuose elnias devyniaragis vazduodavo mėnulį. Kiek vėliau, Saulės vaizdinys buvo mergina ilgais auksiniais ar linų spalvos plaukais, su linų žiedų vainiku, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėnulis. Kartais mergina nešiodavo auksinę karūną ir auksinius, švytinčius drabužius bei skraistę su apsiaustu. Pasak vienos liaudies sakmės, Saulę nukalęs mitinis kalvis Teliavelis ir užmetęs ją ant dangaus.
Senaisiais laikais žmonės, matydami, kad saulė yra šviesos ir šilumos šaltinis, ją garbindavo kurdami padavimus bei dainas apie ją. Negalima buvo rodyti į ją pirštu, apkalbinėti jos, nes ji galėdavo supykti ir „pasislėpti“. Saulė saugodavo žmones bei gyvulius nuo piktųjų dvasių, globodavo ligonius, todėl ūkininkai stengdavosi abaigti visus darbus iki sutemų, o ligoniai būdavo žadinami iki saulėlydžio, kad Saulė nenusineštų jų sielų su savimi.
Simbolistikoje, Saulę vaizduodavo lygūs arba ornamentuoti skritinėliai, rombai, spinduliuoti apskritimai, įvairios svastikos – šešiakampės segmentuotos žvaigždės. Žinomiausia iš jų – nacistų panaudotas simbolis, reiškiantis sėkmę...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!