Šatrijos ragana: konspektas

jos gimtųjų vietų.
reiškinių, atskleidžiantis būsimų iškilių lietuvių kultūros asmenybių jaunatvišką bendravimą,
kūrybinį bendradarbiavimą, jausmų dramą, taip pat lietuvių kalbos įsitvirtinimo kelią
privačiame rašte
 1898 m. mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus; Marija Pečkauskaitė pradėjo
dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos
platinimą, pateko į žandarų akiratį, sulaukė kratos.
 Po kelių mėnesių Židikuose mirė rašytojos motina; ši mirtis – viena iš aplinkybių, žadinusių
atmintį, poreikį grįžti tekstu „į pergyventą gyvenimo dalį“.
1916 m. per brolio Vincento vardadienį Šatrijos Ragana pradėjo rašyti apysaką Sename
dvare (publikuota 1922). Šį kūrinį Šatrijos Raganos tyrėja Viktorija Daujotytė laiko
novatoriškos formos tekstu – romanu-esė. Sename dvare, kaip būdinga esė, ryškus
autobiografinis pradas, improvizacinė kalba ir laisva kompozicija (fragmentiškas siužetas),
subjektyvi žmogaus egzistencijos refleksija (ypač dienoraščio formos dalyje „Mamatės
užrašai“), derinama su realistinės stilistikos epizodais (pvz., vestuvės klebonijoje).

SENAME DVARE
• Apysaka pradedama lyriniu fragmentu, kuriame jutiminis įspūdis – regimas rožių vaizdas, jų
kvapas, prisilietimas – pasakotojai sužadina ryškų, intensyvų motinos prisiminimą, atgręžia
atmintį į praeitį
• Pasakojimas kuriamas daugiausia iš aštuonmetės mergaitės Irutės perspektyvos, į tekstą
įsiterpia jos motinos Marijos, vadinamos „mamate“, dienoraštiniai užrašai. Šia apysaka Šatrijos
Ragana pirmąkart lietuvių prozoje taip ryškiai išskleidė ir įtvirtino moteriškajai savimonei
reikšmingą moters ir dukters ryšį, jų vidinį tapatumą. Apysaka neturi vientiso siužeto;
vaizduojama Žemaitijos bajorų šeima: jautri, subtilios dvasios, aukštesnių aspiracijų
(muzikuojanti, besidominti lietuvių tautiniu atgimimu) Marija, jos praktiškas, į dvaro ūkį
susitelkęs vyras Liudvikas ir trys jų vaikai.
• Pagrindinių apysakos veikėjų – ir mažos mergaitės, ir suaugusios moters – sąmonėje ryškios
neoromantinio apysakos pasaulėvaizdžio dominantės. Tai gyvenimo laikinumo patirtis
(susidūrimas su mirtimi) ir amžinybės ilgesys, užsimiršimo malonė kaip aukštoji gyvenimo
akimirka, pasiekiama per meną, muzikavimą; meilės, įveikiančios mirties slenkstį,
išgyvenimas, nusitrinanti riba tarp sapno ir tikrovės.
Sename dvare vaizduojama nykstanti tradicinė Žemaitijos bajorų kultūra, savita, per
šimtmečius susiklosčiusi dvaro aplinka. Charakteringi žemaičių bajorų – lenkiškai kalbančių
lietuvių, lenkų kultūros Lietuvos patriotų – paveikslai, tokių kaip Liudvikas, „nemėgstantis
koroniažų“ ar Kalnėnų dvarininkas, Irutės bočelis (senelis). Dvare ir bažnytkaimyje, kur lėtai
teka laikas, žmonės neskuba, apstu originalių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!