Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė. Konspektas

Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė Neoromantizmas XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė Neoromantikė, prozininkė Kontekstas: • Raganos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje, Užventyje. Šių dvarų aplinka formavo jos pasaulėjautą ir kūrybą. ◦ Ji, intelektualė, įsijungė į literatūrinius ir tautinio išsivadavimo sąjūdžius. ◦ Paskatino dvaro kaip kultūros centro ir skleidėjo įvaizdį. • Mariją nuo mažų dienų siejo labai glaudūs ryšiai su jos mama, kurią visada vadino mamate (mamatė – žemaitiškai mama). Šatrijos Ragana iš mamos perėmė nuoširdumą, nuolankumą, rūpestingumą žmonėms, atlaidumą. ◦ Ji visą gyvenimą mokytojavo, buvo šeimos žmogus. Labai anksti mirė jos du broliukai, vėliau ir mama, o tai buvo labai skaudu, nes ryšys su mama buvo labai tvirtas iš to ir kilo knyga „Sename dvare“ – tarsi himnas mamai. • Šatrijos Ragana pati buvo aktyviai įsitrauki į įvairias labdaringas veiklas, tad altruistišką pasaulėvoką demonstravo realiame gyvenime. • „Tėra viena absoliuti vertybė – žmogaus siela“ – Šatrijos Ragana Kūrybos vektoriai: APYSAKA „SENAME DVARE“ • Šatrijos Raganos kūrybos centre – senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie ne engia ir baudžia kaimiečius, o priešingai – juos šviečia, moko, sutaiko, ir tėviškai globoja. Dvaras – kultūrinis saugotojas, skleidėjas. • Krikščioniškosios pasaulėjautos tematika: ◦ Svarbiausi veiksmai, rodantys krikščioniškąjį humanizmą: pasiaukojimas, atlaidumas, moralinis principingumas – nenusileisti blogiui, visad rinktis gėrį. ◦ „Ir žavi mane mirtis...“ (mamatės žodžiai) – po mirties ji tikinti, kad nueis į grožio tėvynę (projektuojamą rojaus vaizdinį). Dėl šios priežasties ji tiki, kad atsižadėjusi savo laimės, pagundų ir simpatijos Jonavičiui, kad nuolankiai aukojusi dėl kitų, ji pateks į rojų. Jos tikslas – pasiekti tą šviesią „plačią smaragdinę pievą.“ ◦ Mamatė suvokia, kad patekti į šį sapnuotą pasaulį galima tik einant Kristaus (pasiaukojimo ir savęs išsižadėjimo) keliu. Džiaugsmą jai kelia skambinimas pianinu, grožėjimasis gamta, bet šias veiklas vis sutrukdo vaikai, vyras Liudvikas ar dvaro reikalai, bet mamatė niekuomet dėl to nepyksta. Ji altruistė – kitų norus ji kelia virš savųjų. ◦ Pirmą kartą lietuvių literatūroje panaudotas dienoraščio užrašų motyvas (mamatės užrašai), kuris suteikia asmeniškumo, dramatiškumo, nes ten ji pati atskleidžia, kad patiria konfliktą tarp pareigos ir asmeninių norų. Užrašuose matome pasaulį iš pačios mamatės Marijos perspektyvos: ji gali išsakyti savo norus, o jų gausa rodo, kiek daug moteris turi išsižadėti. Užrašuose labai svarbus Biblijos intertekstas: „Vienas kito naštas neškite.“ Tai tarsi mamatės gyvenimo taisyklė, moto. ◦ Dienoraštis parodo, kad mamatė pareigą artimam laiko šventu dalyku. Jos vertybių sistemoje krikščioniškasis pasiaukojimas dėl kito yra aukščiau nei asmeninė laimė. Moteris nuolankiai priima gyvenimo sunkumus ir juos kenčia, nes iškėlus asmeninius interesus gali nukentėti artimieji. • Veikėjų paveikslai: ◦ MAMATĖ ▪ Mėgsta gamtą – ypač vaikščioti kapinėse. „Visa, kad praeina, tėra tik simbolis“ – kūrinio epigrafas, paimtas iš Gėtės „Fausto“ (mamatė žavisi gyvenimo laikinumu - pasaulio laikinumo pojūtis verčia gyvenimą matyti kaip pereinamąjį etapą į amžinybę). • „Mamatės užrašuose“ ataidinti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios romantizmo pasaulėvokai, ji susipina su simbolizmui būdingu pasaulio metamu, kai regimas pasaulis suvokiamas tik kaip „tikrojo“ anapusinio pasaulio atspindys: • „Nesu nuliūdusi. Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą. Žemė ir dangus – jau vieną. Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą.“, „Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalybėn. Ir eina tuo keliu mano siela.“ • „ir žavi mane mirtis.“, „Amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda.“, „Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos“. ▪ Vaikai ir dvaro darbuotojai mato kaip geranorišką žmogų, tačiau vyras Liudvikas turi skepticizmo dėl jos per didelių norų padėti kitiems (nes taip nedera dvaro poniai). Dėl šios priežasties jaučiamas vyro ir žmonos santykių atšalimas, Liudvikas nori išlaikyti dvaro pono reputaciją. • Jai sunku atlikti dvaro ponios vaidmenį ir pareigą. ji susiduria su iššūkiais kasdieniame gyvenime dėl savo jautrumo – negali subarti savo vagiančios tarnaitės, nes jos gaili, ji daug padeda dvaro darbuotojams. • „Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojam dviese“ (mamatė); „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti“ (Liudvikas). • Iš to kyla mamatės savikritiškumas, kompleksas – tokioje aplinkoje ji negali savęs realizuoti, todėl ji galvoja, kad viską daro blogai (veiksmažodžiai „negaliu“, „nemoku“). • Motina bando nustelbti šią savo prigimties dalį: ◦ Jaučiasi kalta, kai užsimiršta begrodama ir vaikai užmiega šalia, tada ji labai stipriai juos išbučiuoja, rūpestingai apkloja, mielais žodeliais kalbina. ◦ Kai vieną sykį Irusia paprašo tėvelio netrukdyti mamatei groti, kad ir kaip sunku jai buvo išdrįsti tai padaryti, mamatė labai nuliūsta ir sako daugiau niekada taip nedaryti: „Jei mane myli, turi man padėt eiti savo priedermes, ne kliūdyti.“ ▪ Atsisako asmeninės laimės nelaimingoje santuokoje, nors ir negali svajoti kartu (gyvenimas kaip tarnystė, asmeninių interesų paaukojimas dėlei šeimos laimės). • Su vyru Liudviku žiūri į skirtingas kryptis – „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavimi.“ Jis jai sako, kad ji turėtų suprasti, kad jos švelnumo kiti neatjaučia ir nebrangina ir kad ji yra per daug gera, ją galima išnaudoti ir apgaudinėti. • Mamatė sako, kad be galo mėgsta skaityti: „Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės.“. Tik skambindama pianinu, vaikščiodama laukuose, mėnesienoje, klausydama Jonavičiaus griežiamų melodijų, Mamatė jaučiasi pakylėta, laiminga. • Dukra pastebi menišką, vienišą motinos prigimtį: ◦ Irusia nujaučia, kad mamatė tarsi kažkur kitur „Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo...“ , „Jos tokios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu.“ ◦ Irusia mato, kaip stipriai mamatė myli muziką: „Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama.“ • Ji turbūt jaustųsi daug laimingesnė būdama su Jonavičiumi. Viso šio gėrio ji atsisako dėl šeimos vertybių ir visada nusileidžia savo vyrui, nes kaip visados įvyksta tai, ko nori tėvelis. ◦ Jonavičius jai labai patinka, vakarų, kai groja kartu su juo, ji laukia kaip didžiausio gėrio. Ji niekada niekam neišlieja savo sielos, nes jai drovu rodyti savo jausmus, tik kartais atveria siela vaikams ir supranta, kad jie negali visko suvokti. Bet juk vaikai – tai ji pati. ◦ LIUDVIKAS ▪ Nevengia priekaištų žmonai dėl jos per daug gero elgesio su kitais. ▪ Elgiasi griežčiau su vaikais, tačiau juos vis tiek labai myli. • Juos moko per bausmes ir griežtus žodžius  patriarchalinė sistema. • Pvz.: Irutė pabučiavo Domeikienę, o tėvas pasakė, kad nedera bučiuoti darbininkų. Irutė krūpteli, mąsto, ką apie ją galvos tėvas. • Tėvų ir vaikų santykiai: ◦ Aprašomi darnūs, savitarpio pagarba bei meile pagrįsti santykiai ◦ Tėvas griežtesnis, motina švelnesnė ◦ Mamatė neskirsto žmonių pagal socialinius sluoksnius, todėl vaikai laisviau jaučiasi. ◦ Mamatė labai myli savo vaikus, stengiasi mokyti, ugdyti jų kūrybiškumą, vaizduotę (seka pasakas, groja pianinu). Moko apie pasaulio pažinimą implementuodama palyginimus, dažnai susijusius su gamta (rožių motyvas, drugelių lėliukų palyginimai). Nevengia kalbėti ir apie skaudžias temas kaip mirtis, gyvenimo laikinumas. ◦ Mama moko vaikus žmoniškumo: ▪ Pvz.: mamos paskatinta Irutė atiduoda savo mėgstamiausią suknelę mirštančiai Kazelei (mokoma pasiaukojimo, tarnystės). ◦ Svarbus epizodas: kūrinio pabaigoje teta Karusia nori išvežti Irusę mokyti į miestą. Tėvas džiaugiasi pasiūlymu, tačiau mamatė su tuo nesutinka, nes bus iškreipta Irusės siela. • Simboliai kūrinyje: ◦ ROŽIŲ MOTYVAS ▪ Gėlės – gyvenimo trapumo, šeimos, laikinumo simbolis, nes jos nuvysta. ▪ Aprašomas rožynas, kuriame reiškiasi „rožių sielos“ – mistifikuojama, personifikuojama. ▪ Irutė turi savo rožyną, bet jos rožės dar nežydi – ji neturi patirties, jos gyvenimas dar prasideda. ▪ Mamatės rožyne „baltavo gražūs, dideli žiedai“ (tai reiškia didelę gyvenimo patirtį). ▪ Irutė palygina rožes su mamate – meilios, liūdnos, melancholiškos. ▪ Trumpas žydėjimas – trapumo nuojauta. ▪ Irutė rožyne jaučiasi pakili, laiminga, o mamatė žvelgia liūdnu žvilgsniu, nuolat ko nors ieško – jai simbolizuoja gyvenimo praeinamybę. ▪ Praradimo tema – rožės ir mamatės mėgstamos kapinės  prarasto laiko įprasminimas. ▪ Suaugusi Irutė (pati pradžia): „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!