Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana "Sename dvare"

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – viena žymiausių lietuvių rašytojų, lyrinės psichologinės prozos lietuvių literatūroje pradininkė, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė. 1922 metais pasirodžiusi apysaka „Sename dvare“ – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąstymo patirtį. Kūrinyje atpažįstamos XX amžiaus tokios meno srovės kaip simbolizmas, impresionizmas, romantizmas, ir tai neįprasta lietuvių literatūroje. Šatrijos Ragana praturtino lietuvių prozą nauju požiūriu į žmogų, daugiausia dėmesio sutelkė į žmogaus dvasią. Vidinė žmogaus raiška, sielos išgyvenimai jai svarbiau už išorines aplinkybes, todėl akcentuoja ne tik vargą, bet ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio.
„Sename dvare“ – dvasinio atsiminimo kūrinys. Kūrinys prasideda vokišku epigrafu –iš J. V. Goethe „Fausto“: „Visa, kas praeina,/ Simbolis tėra“. Simbolis to, kas nepraeina, kas yra amžina. Žmogaus praeinamybė yra skaudi. Kuo toliau žmogus gyvena, tuo labiau jaučia, kad iš tiesų praeina tik jis pats, jo artimieji, brangieji. Pasaulis lieka, bet praeina jo pasaulis, vienintelis vienintelio žmogaus pasaulis. Šatrijos Ragana šiuos J. V. Goethe žodžius pasirinko kaip epigrafą – pradžią, išeities tašką – valdoma sąskambio, akimirkos nuotaikos atitikmens, sąmoningai kilusios atramos. Apysaka pradedama lyrine įžanga, kuri tarsi prisijungia prie J. V. Goethe žodžių, užmezga to ir kas praeina, kas išlieka, ryšį. Tą ryšį įprasmina, simbolizuoja baltos rožės (šviesos, tyrumo, nekaltumo, žavesio pavyzdys), ir realios, dabar matomos, ir kartu tos, kurių nebėra, bet kurios yra, tebežydi atsimenamos. Baltos rožės primena mirusią motiną, gyvąją vaikystės šalies dvasią. Iš atminties kūrinyje ji kils baltų rožių lydima, supama. Kalbančioji čia tarsi atsiveria, prabyla sujaudintu balsu, klausdama, kreipdamasi, ilgėdamasi. Iškyla asociacija – baltų rožių vaizdinys yra panašus į jau buvusį, atsimenamą ir jį tarsi pašaukia. Ir tą buvusį, praėjusį, bet atmintyje tebesantį gyvenimą rašytoja pradeda pasakoti kaip sapną arba kaip pasaką: „Už miškų, už upių, už daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Nupiešiama senojo dvaro...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!